Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Boleslovo Kalainio (kolegijos pirmininkas), Vidmanto Mylės, Virginijos Žindulienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. V. ir nuteistojo R. M. ir jo gynėjo advokato Vytauto Blažaičio apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. liepos 30 d. nuosprendžio, kuriuo D. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta laisvės atėmimo bausmė 3 (trejiems) metams. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu, ir D. V. paskirta 2 (dviejų) metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2019 m. balandžio 19 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės dalimi ir paskirta galutinė subendrinta 2 (dvejų) metų 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė ją atliekant pataisos namuose. R. M. pripažintas kaltu pagal BK 180 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta laisvės atėmimo bausmė 3 (trejiems) metams. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu, ir R. M. paskirta 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmė ją atliekant pataisos namuose.

Skundžiamu nuosprendžiu nuteistas ir A. P., tačiau apeliacinių skundų dėl jo negauta.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

II. Apeliacinių skundų argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

6. Nuteistojo D. V. skundas tenkinamas iš dalies, nuteistojo R. M. ir jo gynėjo advokato Vytauto Blažaičio apeliaciniai skundai atmestini.

Dėl nuteistojo D. V. apeliacinio skundo

9. BK 41 straipsnis numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

10. BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Teismų praktikoje bausmės švelninimo pagrindas, numatytas BK 54 straipsnio 3 dalyje, siejamas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos ir veiką padariusio asmens pavojingumą, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Teismas, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje nurodytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-371/2011, 2K-430/2012, 2K-421/2013, 2K-150/2014, 2K-P-89/2014, 2K-186-942/2015 ir kt.).

11. Pažymėtina, kad aplinkybės, jog byloje nebuvo priteistas civilinis ieškinys, jog jis atlygino nukentėjusiajam žalą, gyvena su sugyventine, kuri nuo jo laukiasi, turi dar vieną nepilnametį vaiką ir yra šeimos išlaikytojas, nors ir turi reikšmės skiriamos bausmės dydžiui, tačiau tai nelaikytina lemiančiomis švelnesnės bausmės rūšies parinkimą aplinkybėmis. Taigi aplinkybių, rodančių, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už jo padarytą nusikalstamą veiką aiškiai prieštarautų teisingumo principui, pagrįstai nenustatyta. Jaunas amžius, ankstesnių teistumų nebuvimas padarant nusikalstamą veiką, atlyginta neturtinė žala yra įprastos daugeliui bylų, tačiau ne išimtinės aplinkybės, dėl kurių įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas padarytam pažeidimui bei kaltininko asmenines savybes apibūdinančioms aplinkybėms, vertinant jas kaip visumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-115-648/2016).

12. Konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas, ištyręs visus reikšmingus duomenis, nenustatė aplinkybių, leidžiančių nagrinėjamu atveju taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirti nuteistajam D. V. švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę.

13. Skundžiamu nuosprendžiu D. V. nuteistas už sunkaus nusikaltimo, numatyto BK 180 straipsnio 2 dalyje, padarymą. Už šį nusikaltimą įstatymo sankcijoje numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas iki septynerių metų. BK 75 straipsnis nenumato galimybės atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą asmenims, nuteistiems už sunkius ir labai sunkius nusikaltimus, taigi galimybės atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą ir taip neskirti D. V. realios laisvės atėmimo bausmės pirmosios instancijos teismas neturėjo.

14. BK 180 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas iki septynerių metų. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam D. V. bausmę, BK 54 straipsnyje įtvirtintų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas, parinkdamas nuteistajam D. V. BK 180 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą bausmę, atsižvelgė į tai, jog D. V. padarė vieną nusikalstamą veiką, kuri pagal BK 11 straipsnio 5 dalį priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai, veika padaryta tiesiogine tyčia, baigta, į tai, kad nustatyta viena D. V. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, jog jis prisipažino kaltu padaręs tyčinį nusikaltimą ir dėl jo padarymo nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pirmosios instancijos teismas pripažino tai, kad nusikaltimą padarė bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Taip pat skiriant bausmę buvo atsižvelgta į nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis – D. V. nusikalto būdamas neteistas, nuosprendžio priėmimo dieną teistas (II t., b. l. 138–140, IV t., b. l. 1–3), baustas administracine tvarka (II t., b. l. 148, III t., b. l. 199–200), nedirbantis (II t., b. l. 149, III t., 193), Užimtumo tarnyboje neregistruotas (II t., b. l. 135). Teisėjų kolegija, įvertinusi visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam D. V. tinkamai nustatė bausmės dydį, mažesnį už šios bausmės rūšies vidurkį. Šiame kontekste pažymėtina, kad bausmės paskyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas paskirtą bausmę pakeisti gali tik tais atvejais, kai bausmė yra aiškiai per švelni ar aiškiai per griežta. Šiuo atveju tokių aplinkybių nenustatyta.

15. Pažymėtina ir tai, kad D. V. prisipažino esąs kaltas, baudžiamoji byla išnagrinėta atliekant sutrumpintą įrodymų tyrimą, todėl pirmosios instancijos teismas, pritaikęs BK 64¹ straipsnio nuostatas, paskirtą laisvės atėmimo bausmę sumažino vienu trečdaliu ir paskyrė sumažintą bausmę –laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams. Bendrindamas skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę su Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2019 m. balandžio 19 d. nuosprendžiu paskirta bausme, pirmosios instancijos teismas teisingai pritaikė bausmių bendrinimo taisykles ir paskyrė teisingą galutinę bausmę.

16. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, konstatuoja, kad Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. liepos 30 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas ir skirdamas nuteistajam D. V. už jo padarytą nusikalstamą veiką bausmę, laikėsi BK bendrosios dalies normų, reglamentuojančių bausmės skyrimą, todėl tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais ir dar labiau sušvelninti jam skirtą bausmę, kaip to skundu prašo apeliantas, nėra teisinio pagrindo.

17. Apeliaciniame skunde nuteistasis D. V., nurodo, kad nepagrįstai skundžiamame nuosprendyje nurodoma jo sunkinanti atsakomybę aplinkybė: „jis yra teistas, tačiau šioje baudžiamojoje byloje darydamas nusikalstamą veiką buvo neteistas, todėl tai pripažintina atsakomybę sunkinanti aplinkybė“, ir nurodo, kad BK 60 straipsnyje yra pateiktas baigtinis sąrašas aplinkybių, kurios laikomos sunkinančiomis, todėl ši sunkinanti aplinkybė turėtų būti panaikinta. Apeliacinės instancijos teismas vertindamas nurodytą nuteistojo aplinkybę, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendžio motyvuojamoje dalyje, 10 lapo, antroje pastraipoje padarė rašymo apsirikimą nurodydamas „pripažintina“ nors iš toliau dėstomų motyvų, vertintina, kad turėjo būti parašyta „nepripažintina“. Šis apylinkės teismo nuosprendžio motyvuojamoje dalyje padarytas rašymo apsirikimas ištaisytinas. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę D. V. vertino nustatytą tik po vieną atsakomybę sunkinančią bei lengvinančią aplinkybes.

Dėl nuteistojo R. M. ir jo gynėjo advokato Vytauto Blažaičio apeliacinio skundo

18. Nuteistasis R. M. ir jo gynėjas Vytautas Blažaitis apeliaciniame skunde ginčija veikos kvalifikavimą pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, teigdami, kad R. M. veika turėtų būti kvalifikuojama pagal BK 180 straipsnio 1 dalį ir skirta bausmė, nesusijusi su realiu laisvės atėmimu.

19. BK 180 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiam asmeniui priešintis pagrobė svetimą turtą. Plėšimo metu fizinis smurtas naudojamas kaip turto užvaldymo priemonė. Aptariamas nusikaltimas yra tyčinė nusikalstama veika, padaroma tik tiesiogine tyčia. BK 180 straipsnio 2 dalyje numatyta kvalifikuota plėšimo sudėtis. Nagrinėjamoje byloje nustatytas vienas iš šioje dalyje numatytų kvalifikuojančių požymių – panaudotas specialiai žmogui sužaloti pritaikytas daiktas, t. y. dujų balionėlis.

20. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu R. M. buvo nuteistas pagal BK 180 straipsnio 2 dalį už tai, kad D. V., A. P. ir R. M., iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupėje, R. M. pasiūlius daryti nusikalstamą veiką, davus D. V. nukentėjusiojo S. K. Facebook paskyros duomenis, davus nusikalstamos veikos priemonę – dujų balionėlį, atvežus automobiliu A. P. bei D. V. prie nusikaltimo vietos bei padėjus automobiliu pasišalinti iš jos, A. P. papurškiant ašarinėmis dujomis nukentėjusiesiems R. S. bei S. K. į veidus, tokiu būdu atimant galimybę priešintis ir padarant nukentėjusiajam R. S. kūno sužalojimą, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, D. V. ir A. P. pagrobė iš R. S. ir S. K. rankų mobiliojo ryšio telefonus. Taigi pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad A. P. panaudojo specialiai žmogui sužaloti pritaikytą daiktą – dujinį balionėlį, papurkšdamas ašarinių dujų nukentėjusiesiems į veidą, dėl to nukentėjusiajam R. S. buvo padarytas kairės akies junginės 1° cheminis nudegimas, t. y. nežymus sveikatos sutrikdymas (I t., b. l. 168).

21. Plėšimas yra tada, kai kaltininkas turtui pagrobti panaudoja fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, grasinimus ar kitaip atima galimybę nukentėjusiajam priešintis. Plėšimo metu panaudotas fizinis smurtas yra ne nusikalstamos veikos tikslas, o tik priemonė pagrobti svetimą turtą. Fizinio smurto padariniai gali būti fizinio skausmo sukėlimas, nežymus ar nesunkus sveikatos sutrikdymas. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatyta, kad buvo panaudotas fizinis smurtas padarant nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą. Kai padarant plėšimą panaudojami specialiai žmogui žaloti pritaikyti daiktai, veika kvalifikuojama pagal BK 180 straipsnio 2 dalį. Specialiai pritaikytais žmogui sužaloti laikomi daiktai, kuriuos kaltininkas paruošia ar pritaiko šiam tikslui iš anksto arba plėšimo metu, taip pat daiktai, kurie nors ir nebuvo iš anksto paruošti, tačiau iš anksto parinkti ir pasiimti tais pačiais tikslais. Kaip matyti iš nagrinėjamos bylos, prieš išlipant A. P. iš automobilio daryti plėšimą, R. M. jam padavė automobilyje buvusi dujų balionėlį, kurį nurodė pasiimti tarp kitko, jeigu prireiktų (III t., b. l. 96). Pažymėtina, kad nuteistieji suvokė, kad dujų balionėlį prireikus panaudos turtui užvaldyti, t. y. neutralizuoti pasipriešinimą ir su turtu pasišalinti, to jie neneigė ir pirmosios instancijos teisme. Nuteistieji darydami plėšimą pritaikė automobilyje buvusį dujų balionėlį kūnui žaloti ir padarė su juo veiksmus, nukreiptus į sveikatos sutrikdymą. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokio dujų balionėlio panaudojimas atitinka BK 180 straipsnio 2 dalies kvalifikuojantį požymį – kitą specialiai žmogui sužaloti pritaikytą daiktą (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-215-696/2016).

22. Nuteistojo R. M. ir jo gynėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepripažino bendrininkavimo, darant nusikalstamą veiką fakto, todėl nuteistasis R. M. negalėjo būti pripažintas kaltu, nes net nebuvo įvykio vietoje. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas BK 180 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo kvalifikavimui reikšmingas aplinkybes, pagrįstai nustatė, kad R. M. veikdamas bendrininkų grupėje su kitais nuteistaisiais, panaudojant fizinį smurtą bei specialiai žmogui sužaloti pritaikytą daiktą – ašarinių dujų balionėlį, pagrobė svetimą turtą.

23. Konstatuojant šią išvadą, pažymėtina, kad pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis (BK 24 straipsnio 1 dalis). Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę dėl bendrininkavimo darant konkrečios rūšies nusikalstamą veiką turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, numatyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų (dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas) ir subjektyviųjų (tyčia ir susitarimas padaryti nusikalstamą veiką) požymių visuma (bendrininkavimo sudėtis), numatyta atitinkamose BK 24, 25 straipsnių nuostatose. Susitarimas padaryti nusikalstamą veiką gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje iki bus pasiektas nusikalstamas rezultatas ir gali būti išreikštas bet kokia forma – tiek žodžiu, tiek ir konkliudentiniais veiksmais, be to, nusikaltimo darymo metu bendrininkai turi galimybę koreguoti susitarimo ribas (pvz. kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-218/2009, 2K-214/2011, 2K-630/2011, 2K-271-303/2016). Konstatuojant susitarimo buvimą, nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-339/2010, 2K-10/2012, 2K-271-303/2016). Esant susitarimui ir bendrai tyčiai, visi bendrininkai nepriklausomai nuo to, kokius konkrečiai veiksmus jie atliko realizuodami nusikalstamą sumanymą, atsako už tą pačią nusikalstamą veiką. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad bendravykdytojas, priešingai nei tai suvokia apeliantai yra ne tik tas asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris realizuoja dalį jų (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-211/2008, 2K-197/2009, 2K-271-303/2016).

24. Nuteistasis R. M. plėšimo metu suprato, kad yra daromas nusikaltimas, nes pats pasiūlė daryti nusikalstamą veiką, davė D. V. nukentėjusiojo Facebook paskyros duomenis, davė nusikalstamos veikos priemonę – dujų balionėlį, atvežė automobiliu A. P. bei D. V. prie nusikaltimo vietos, padėjo automobiliu pasišalinti iš jos, plėšimo vykdymo metu laukė automobilyje netoliese, jokių veiksmų, siekdamas sustabdyti jo bendrininkų daromą nusikalstamą veiką, nesiėmė, o po nusikaltimo padarymo su bendrininkais tarėsi, kaip realizuoti pagrobtą turtą, o tai atitinka pirmiau aptarto bendrininkavimo instituto požymius. R. M. savo veiksmais kartu su kitais nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nuteistais asmenimis, iš esmės realizavo visus BK 180 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius.

25. Apygardos teismas sprendžia, kad padaryta veika yra teisingai kvalifikuota pagal 180 straipsnio 2 dalį ir baudžiamasis įstatymas pritaikytas teisingai, o šią veiką kvalifikuoti pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, kaip to prašo apeliantai, teisinio pagrindo nėra. Teisėjų kolegija taip pat sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas nuteistojo R. M. bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, už nusikaltimo, numatyto BK 180 straipsnio 2 dalyje, padarymą jam paskyrė teisingą, BK 41, 54, 61 straipsnių reikalavimus atitinkančią bausmę, taip pat pagrįstai, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirtą bausmę sumažino vienu trečdaliu.

26. Atmetami nuteistojo R. M. ir jo gynėjo skundo argumentai, kad R. M. nebuvo užtikrinta tinkama teisė į gynybą. Pažymėtina, kad R. M. ikiteisminiame tyrime pirmą kartą buvo apklaustas kaip liudytojas ir jam buvo išaiškintos teisės, numatytos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje, išaiškintos jo kaip liudytojo teisės ir pareigos (I t., b. l. 111). Ikiteisminio tyrimo metu, pačiam R. M. pareiškus norą duoti parodymus ir prisipažinti kaltu, 2019 m. balandžio 29 d. jam buvo išaiškintos įtariamojo teisės (III t., b. l. 86–90), ne kartą išaiškinta teisė turėti gynėją, tačiau šia teise jis nepasinaudojo (III t., b. l. 93, 101). Prieš pradedant nagrinėti baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme, kaltinamiesiems buvo išsiųsti pranešimai, kuriuose taip pat buvo išaiškinta teisė turėti gynėją, nurodyta, kur galima kreiptis dėl gynėjo skyrimo (III t., b. l. 166). Iš baudžiamosios bylos matyti, kad pirmosios instancijos teisme nagrinėjant baudžiamąją bylą teisminio nagrinėjimo metu R. M. buvo išaiškintos kaltinamojo procesinės teisės (III t., b. l. 185). Atsižvelgiant į šias aplinkybes ir į tai, kad šioje byloje nenustatyti BPK 51 straipsnio 1 dalyje numatyti būtino kaltinamojo gynėjo dalyvavimo pagrindai, teisėjų kolegija daro išvadą, jog R. M. buvo tinkamai išaiškinta jo teisė turėti gynėją, tačiau ta teise jis nepasinaudojo.

27. Atsižvelgdama į paminėtas aplinkybes ir patikrinusi baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma nuteistojo R. M. ir jo gynėjo apeliaciniame skunde, teisėjų kolegija konstatuoja, kad esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų nenustatyta, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 20 straipsnyje įtvirtintais reikalavimais, visapusiškai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė pagrįstą sprendimą dėl R. M. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Nuteistajam R. M. paskirta galutinė dvejų metų laisvės atėmimo bausmė pakankamai individualizuota ir nėra aiškiai per griežta ar neteisinga, todėl tenkinti nuteistojo R. M. ir jo gynėjo apeliacinio skundo jame nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Nuteistojo R. M. ir jo gynėjo apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas, o Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. liepos 30 d. nuosprendis paliktinas galioti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

Nuteistojo D. V., nuteistojo R. M. ir jo gynėjo advokato Vytauto Blažaičio apeliacinius skundus atmesti.

Ištaisyti nuosprendžio motyvuojamoje dalyje, 10 lapo antroje pastraipoje, padarytą rašymo apsirikimą nurodant: „Nors šiuo metu kaltinamasis D. V. yra teistas, tačiau šioje baudžiamojoje byloje darydamas nusikalstamą veiką buvo neteistas, todėl tai nepripažintina atsakomybę sunkinančia aplinkybe.“

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.