Marijampolės apylinkės teismo nutartis

rašytinio proceso tvarka sprendė pareiškėjo V. K. prašymo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys A. K., U. K., R. V. K., A. B. priėmimą.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

2020 m. birželio 29 d. teisme gautas pareiškėjo prašymas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kuriuo prašė nustatyti, jog po motinos E. K., mirusios (duomenys neskelbtini) d., mirties atsiradusį palikimą – (duomenys neskelbtini) Lt grynuosius pinigus – pareiškėjas priėmė faktiškai pradėdamas juos valdyti.

2020 m. liepos 1 d. nutartimi pareiškėjui nustatytas terminas prašymo trūkumams pašalinti, kadangi su prašymu pareiškėjas nepateikė jokių rašytinių dokumentų, pagrindžiančių prašyme dėstomas aplinkybes. Teismas nustatė pareiškėjui 10 d. terminą nuo nutarties kopijos įteikimo dienos pateikti duomenis, patvirtinančius pareiškėjo ir suinteresuotų asmenų tapatybes, jų tarpusavio giminystės ryšius, gimimo bei mirties faktus, pareiškėjo motinos sudarytą santuoką, priimtą teismo sprendimą, preliminarią sutartį, palikimo atsiradimą ir testamento sudarymą įrodančius dokumentus, pažymą iš notaro apie užvestą / neužvestą paveldėjimo bylą ir patikslinti kitas teismo prašomas aplinkybes, reikšmingas prašymo nagrinėjimui.

Motyvuojamoji dalis

Teismas sprendžia, kad nors 2020 m. birželio 29 d. ir 2020 m. liepos 13 d. pareiškėjo pateiktuose prašymuose skirtingai suformuluoti prašymai, tačiau vertinant tai, ko siekia pareiškėjas šiais reikalavimais – nustatyti faktą, kad po motinos E. K. mirties atsiradusį jos palikimą, t. y. (duomenys neskelbtini) Lt ((duomenys neskelbtini) Eur) pinigų sumą, pareiškėjas priėmė faktiškai pradėdamas pinigus valdyti –jie laikytini tapačiais.

Teismas konstatuoja:

Prašymą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą atsisakoma priimti.

Teismas imasi nagrinėti civilinę bylą pagal asmens, kuris kreipėsi, kad būtų apginta jo pažeista ar ginčijama teisė arba įstatymų saugomas interesas, pareiškimą ((Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 5 straipsnio 3 dalis). Prieš iškeldamas civilinę bylą teismas turi nustatyti ar nėra procesinių kliūčių priimti pareiškimą, tame tarpe ir ar jis nagrinėtinas teisme (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Tai, kad asmuo turi teisę kreiptis į teismą su ieškiniu ar pareiškimu, dar nereiškia, jog teismas bet kurio asmens bet kurį pareiškimą priims ir iškels civilinę bylą. Kreipdamasis į teismą su ieškiniu ar pareiškimus asmuo turi laikytis įstatyme nustatytų tinkamo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų.

Juridiniai faktai – tai įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, dėl kurių atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ir pareigos. Kai tam tikras juridinis faktas nėra akivaizdus arba nėra jį patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės. Tokiu atveju asmuo gali pasinaudoti įstatymo įtvirtinta galimybe kreiptis į teismą, prašydamas nustatyti tam tikrą juridinį faktą (CPK 444, 445 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535-969/2015).

Bylų dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo nagrinėjimą reglamentuoja CPK XXVI skyriaus normos. Teismas ypatingosios teisenos tvarka kompetentingas nustatyti ne bet kokius faktus, bet tik tokius, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ir turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga (CPK 444 straipsnio 1 dalis). Teismine tvarka nenustatinėjami faktai, kurie realiai buvo ar yra, tačiau pagal teisę jie neturi juridinės reikšmės.

Vadovaujantis CPK 444, 445 straipsnių nuostatomis, juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi juridinę reikšmę, tai yra nuo jų priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, tai yra ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą. Šios įstatymo nuostatos yra imperatyviosios, todėl kai nėra bent vienos iš nurodytų sąlygų, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nepriklauso teismo kompetencijai.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformulavęs taisyklę, kad įrodinėjimo dalykas civilinėse bylose yra materialinio teisinio pobūdžio juridiniai faktai, kurių pagrindu dalyvaujantiems asmenims atsiranda teisės ir pareigos, bei įrodomieji faktai, kurių pagrindu teismas sprendžia apie reikšmingų bylos aplinkybių egzistavimą. Kai faktai yra įrodomieji, bet ne juridiškai reikšmingi, jie nenustatinėjami CPK 444 straipsnyje nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-04-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-97/2009; 2010-12-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-543/2010; 2015-06-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408-421/2015; kt.)).

Iš pareiškėjo pateiktų procesinių dokumentų matyti, kad pareiškėjas yra E. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini), mirusios (duomenys neskelbtini) d., sūnus, kuris, objektyviai vertinant paveldėjimo santykius pagal įstatymą, būtų priskiriamas pirmosios eilės įpėdiniams pagal įstatymą. Taip pat pirmosios eilės pagal įstatymą įpėdiniu objektyviai žvelgiant galėtų būti priskiriamas palikėjos sūnus R. V. K.

Iš pareiškėjo pateiktos (duomenys neskelbtini) d. Marijampolės rajono apylinkės teismo nutarties civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, jog palikėja E. K. asmeniniu testamentu visą savo turtą paliko savo anūkėms A. K. ir U. K.. Tuo pat testamentu palikėja nusprendė, jog į paliekamą turtą negali pretenduoti jos sūnus R. V. K. ir jo šeimos nariai.

Iš pareiškėjo pateikto (duomenys neskelbtini) d. Kazlų Rūdos savivaldybės notaro biuro notarės R. M. rašto matyti, jog E. K. paveldėjimo byla yra pradėta, palikimą yra priėmusios testamentinės įpėdinės (palikėjos vaikaitės) A. K. ir U. K..

Pareiškėjo teigimu, palikėja, iki surašydama asmeninį testamentą, pinigines lėšas buvo perdavusi savo sūnums, tačiau testamente apie tai neužsiminė, o reikalavimo teisės į pas kitus asmenis esančias pinigines lėšas į testamentą neįtraukė. Pareiškėjo manymu, testamentinės įpėdinės šių pinigų nepaveldėjo, dėl ko pareiškėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 5.22 straipsnio 1 dalimi, numatančia, jog testatoriaus dalis, kuri lieka testamentu nepaskirta, paveldėjama tarp įpėdinių pagal įstatymą, prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog būtent jis po palikėjos mirties priėmė (duomenys neskelbtini) Lt pinigų sumą kaip palikimą, faktiškai pradėjęs jį valdyti.

Vadovaujantis CK 5.1 straipsnio 1 dalimi, paveldėjimas – tai mirusio fizinio asmens turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams pagal įstatymą arba (ir) įpėdiniams pagal testamentą. Paveldėjimo teisinius santykius reglamentuojančio CK 5.5 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad esant testamentui po palikėjo mirties asmenys paveldi pagal testamentą. Pagal CK 5.19 straipsnio 1 dalį kiekvienas palikėjas testamentu turi teisę savo nuožiūra palikti visą savo turtą ar jo dalį vienam ar keliems asmenims, nepaisant to, ar tie asmenys būtų laikomi įpėdiniais paveldėjimo pagal įstatymą atveju. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad jei nustatyta forma yra sudarytas galiojantis testamentas, tai yra taikomos testamentinio paveldėjimo teisės normos bei testamento sąlygos, ir nėra taikomos įstatyminio paveldėjimo teisės normos (CK 5.2 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju patikrinus Lietuvos teismų Informacinės sistemos duomenis, nustatyta, jog nutartis dėl asmeninio testamento patvirtinimo civilinėje byloje Nr. 2-4-570/2014 nebuvo apskųsta, kas iš esmės suponuoja išvadą, jog asmeninis testamentas yra galiojantis, todėl traktuojama, jog paveldėjimas atsirado pagal galiojantį testamentą ir įstatyminis paveldėjimas nėra galimas. Toks įstatymo nustatytas reglamentavimas reiškia, kad nepriklausomai nuo to, kurie asmenys laikomi įstatyminiais įpėdiniais, turtą paveldi tik įvardyti testamente konkretūs asmenys. Ši taisyklė taip pat reiškia tai, kad sudarydamas testamentą testatorius gali kitokia, negu paveldėjimo pagal įstatymą, tvarka paskirstyti paliekamą turtą įpėdiniams bei atimti paveldėjimo teisę iš įstatyminių įpėdinių (CK 5.19 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2006 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2006).

Iš pareiškėjo pateiktos (duomenys neskelbtini) d. Marijampolės rajono apylinkės teismo nutarties civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, jog testatorės (palikėjos) E. K. asmeninio testamento turinys rodo, jog visas turtas, jo nedetalizuojant, tai yra, nenurodant, koks tiksliai turtas perduodamas bei nenurodant jo išimčių, atiteko dviems testamentinėms įpėdinėms, kas reiškia, jog dėl testatorės (palikėjos) valios paveldėjimo teisės netenka visi kiti asmenys, galintys būti įpėdiniais pagal įstatymą, tarp jų ir pareiškėjas. Testatorei įstatymu suteikta teisė nurodyti paveldėtoją bei atimti paveldėjimo teisę iš kitų asmenų, galinčių būti paveldėtojais (CK 5.5 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 5.19 straipsnio 3 dalis), todėl ši valia turėtų būti gerbiama, o testamento sąlygos vykdomos po jos mirties. Atsižvelgiant į tai, jog asmeniniu testamentu, kuris yra galiojantis ir nenuginčytas, visą turtą testatorė (palikėja) E. K. paliko testamentinėms įpėdinėms A. K. ir U. K., teismas daro išvadą, jog pareiškėjas neturi teisės į E. K. palikimą nei pagal testamentą, nei pagal įstatymą, todėl juridinio fakto, jog jis priėmė dalį palikimo, tai yra (duomenys neskelbtini) Lt piniginių lėšų, nustatymas negali sukelti pareiškėjo norimų teisinių pasekmių – palikimo įgijimo.

Taip pat teismas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo teigimu, dar prieš dešimt metų jo motina E. K. gautus (duomenys neskelbtini) Lt pagal (duomenys neskelbtini) d. preliminariąją nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį padalino : (duomenys neskelbtini) Lt paskyrė pareiškėjui, o kitus (duomenys neskelbtini) Lt perdavė broliui R. V. K. Pareiškėjas tai grindžia su pareiškimu pateiktais pakvitavimais, taip pat pateiktu (duomenys neskelbtini) d. Marijampolės rajono apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) d. preliminariąja nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartimi. Teismas pažymi, jog iš pateiktų pakvitavimų nėra aišku, kada pakvitavimai buvo pasirašyti bei kada tiksliai pinigai buvo perduoti, tačiau viename iš jų yra įrašas : „Aš, E. K., <....>perduodu savo sūnui V. K. <....> pinigus (duomenys neskelbtini) Lt, gautus pagal preliminarinę sutartį, sudarytą (duomenys neskelbtini) d., <....>. Šiuos pinigus perduodu savo sūnaus V. K. nuosavybėn.“, kuris leidžia manyti, kad pakvitavimą E. K. pasirašė ir pinigus perdavė pareiškėjui V. K. iki savo mirties, t. y. iki (duomenys neskelbtini) d. CK 5.1 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad paveldėjimas – tai mirusio fizinio asmens turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams pagal įstatymą arba (ir) įpėdiniams pagal testamentą. Šio straipsnio 2 d. numato, kad paveldimi materialūs dalykai (nekilnojamieji ir kilnojamieji daiktai) ir nematerialūs dalykai (vertybiniai popieriai, patentai, prekių ženklai ir kt.), palikėjo turtinės reikalavimo teisės ir palikėjo turtinės prievolės, įstatymų numatytais atvejais intelektinė nuosavybė (autorių turtinės teisės į literatūros, mokslo ir meno kūrinius, gretutinės turtinės teisės bei teisės į pramoninę nuosavybę) ir kitos įstatymų nustatytos turtinės teisės bei pareigos. Teismas, atsižvelgdamas į šią įstatymo nuostatą ir aukščiau minėtą pareiškėjo pateiktą pakvitavimą, sprendžia, kad (duomenys neskelbtini) Lt suma nėra E. K. palikimas, nes iki jos mirties buvo perduoti sūnui V. K. nuosavybėn. Todėl iš paminėto seka, kad pareiškėjo prašomas nustatyti faktas jam nesukurs jokių asmeninių ar turtinių teisių, kadangi jis negali priimti palikimo į daiktą, kuris jau nepriklausė nuosavybės teise mirusiajai E. K..

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2005 m. gruodžio 29 d. nutarime Nr. 56 „Dėl teisės normų, reglamentuojančių juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymą, taikymo teismų praktikoje“ kasacinis teismas yra pasisakęs, jog kai iš paduoto pareiškimo matyti, kad pareiškėjo prašomas nustatyti faktas nesukurs teisinių padarinių (asmeninių ar turtinių teisių atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo), arba kai įstatymų nustatyta neteisminė šių faktų nustatymo tvarka, teismas atsisako priimti tokį pareiškimą kaip nenagrinėtiną teisme (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas), o jeigu jis priimtas, – bylą nutraukia (CPK 293 straipsnio 1 punktas).

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, teismas sprendžia, jog juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas pareiškėjui V. K. nesukurs jokių asmeninių ar turtinių teisių, kadangi palikėja asmeniniu testamentu visą savo turėtą turtą paliko testamentinėms įpėdinėms A. K. ir U. K., o be to pareiškėjas negali priimti palikimo į pinigus, kurie nepriklausė nuosavybės teise mirusiajai, todėl prašymą atsisakoma priimti kaip nenagrinėtiną teisme CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 137 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 291–292 straipsniais, teismas

nutaria:

atsisakyti priimti pareiškėjo V. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini), prašymą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Nutartis per septynias dienas nuo jos patvirtintos kopijos įteikimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu Šiaulių apygardos teismui per Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmus.