Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Fomičiovos, Indrės Pukanasytės-Biekšės ir Gedimino Užubalio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. L. (K. L.) skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos dėl akto panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Pareiškėjas K. L. kreipėsi į teismą su skundu ir patikslintu skundu, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 2022 m. sausio 24 d. turto arešto aktą Nr. (23.31-08)-492-97 (toliau – Aktas); 2) priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas savo skundo reikalavimus grindžia tokiais argumentais:

2.1. Paaiškina, kad skundžiamu Aktu pareiškėjui nurodyta, kad mokesčių mokėtojas nesumokėjo mokesčio ir su juo susijusių sumų daugiau nei 2 mėnesius, dėl ko susidarė mokestinė nepriemoka, dokumentai, kuriais nustatyta mokestinė nepriemoka yra užsienio valstybės prašymas imtis prevencinių priemonių reikalavimo išieškojimui užtikrinti. Nesutikdamas su tokiu Aktu, pareiškėjas mano, kad jis yra nemotyvuotas ir nepagrįstas jokiais įrodymais, be to, priimtas praleidus senaties terminą, dėl ko turi būti panaikintas.

2.2. Pasak pareiškėjo, prie Akto nebuvo pridėta jokių dokumentų, kurie pagrįstų nors kokios mokestinės pareiškėjo nepriemokos kilmę. Nebuvo pridėtas joks užsienio mokesčių administratoriaus prašymas. Pareiškėjo atstovas ne vieną kartą kreipėsi į atsakovę, prašydamas pateikti dokumentus iš kurių neva kyla Pareiškėjo mokestinė nepriemoka, tačiau iki termino apskųsti atsakovė nepateikė nei dokumentų, nei kokios nors kitos informacijos. Aktas buvo priimtas, nepateikiant įrodymų apie neva esančią mokestinę nepriemoką, nenurodant jos kilmės, nenurodant net kokios valstybės mokesčių administratorius paprašė tokio turto arešto. Mano, kad pareiškėjui buvo atimta teisė į bet kokią teisinę gynybą, nes jis negalėjo objektyviai žinoti kokiu pagrindu, kur ir kieno buvo apskaičiuoti jam kokie mokesčiai, ar tai padaryta pagrįstai. Atsakovė, priimdama Aktą pritaikė pareiškėjui stipriausią teisių apribojimą ir atėmė iš teisę patikrinti ar užginčyti arešto pagrindą, o tai labai grubus pareiškėjo teisės į efektyvią teisinę gynybą pažeidimas.

2.3. Teigia, kad atsakovė pažeidė pareigą motyvuoti priimtą sprendimą – Aktą. Pasak pareiškėjo, skundžiamas Aktas nebuvo suprantamas (ar motyvuotas), nes nebuvo nepateikta įrodymų, kas ir kokiu pagrindu apskaičiavo pareiškėjui mokesčius, į ką pareiškėjas turi kreiptis, jeigu tie mokesčiai buvo apskaičiuoti nepagrįstai, kaip apskųsti tokį mokesčių apskaičiavimą.

2.4. Taip pat pareiškėjas mano, kad buvo praleistas senaties terminas ir paaiškina, kad 2022 m. kovo 9 d. atsakyme pareiškėjui atsakovė nurodė, kad Aktas buvo išduotas, vykdant Italijos mokesčių administratoriaus prašymą Nr. 2016/1547-001, tačiau apie gautą Italijos mokesčių administratoriaus prašymą, pateikiant su prašymu susijusių dokumentų kopijas, jis buvo informuotas 2016 m. spalio 4 d. raštu Nr.(23.1-08) RNA-29900. Tokiu būdu atsakovė pripažino, kad Italijos mokesčių administratoriaus prašymą dėl turto arešto taikymo jis gavo vėliausiai 2016 m. spalio 4 d., kas reiškia, kad senaties terminas pasibaigė vėliausiai 2021 m. spalio 4 d. o galbūt net ir anksčiau, nes pareiškėjas nežino, kada tiksliai atsakovė gavo Italijos mokesčių administratoriaus prašymą. Tuo tarpu skundžiamas Aktas buvo priimtas tik 2022 m. sausio 24 d. Nagrinėjamu atveju atsakovė per visą laikotarpį nuo 2016 m. nesiėmė jokių Mokesčių administravimo įstatymo 106 straipsnyje numatytų priemonių dėl priverstinio išieškojimo.

Pabrėžia, kad Mokesčių administravimo įstatymo 107 straipsnio 1 dalis imperatyviai draudžia pradėti priverstinio išieškojimo veiksmus vėliau kaip po 5 metų nuo tokios teisės atsiradimo.

3. Atsakovė VMI atsiliepimuose į skundą ir patikslintą skundą su jais nesutinka, prašo juos atmesti kaip nepagrįstus. Atsiliepimuose nurodo, kad:

3.1. VMI 2022 m. sausio 24 d. Aktu areštavo sekantį K. L. priklausantį turtą, kurios rinkos vertė – 16 509,00 Eur. Turto areštu užtikrinama 16 509,00 Eur mokestinė nepriemoka, nes buvo gautas Italijos mokesčių administratoriaus 2022 m. sausio 4 d. prašymas vykdyti reikalavimą ir / arba imtis prevencinių priemonių kreipėsi į VMI imtis prevencinių priemonių reikalavimo išieškojimui užtikrinti.

3.2. Nesutinka su pareiškėjo argumentu, kad prie Akto nėra pridėta jokių dokumentų, kurie pagrįstų nors kokios mokestinės pareiškėjo nepriemokos kilmę bei nėra jokio užsienio mokesčių administratoriaus prašymo. Anot atsakovės, VMI 2016 m. liepos 26 d. raštu, 2016 m. spalio 4 d. raštu informavo pareiškėją, kad 2016 m. liepos 18 d., 2016 m. rugsėjo 26 d. buvo gautas Italijos mokesčių administratoriaus prašymas išieškoti iš K. L. 525 504,80 Eur pajamų mokesčio ir su juo susijusių sumų skolą. VMI 2022 m. vasario 1 d. raštu Nr. (23.1-08) RNA-3551 informavo, kad pagal Italijos mokesčių administratoriaus 2022 m. sausio 4 d. prašymą areštavo K. L. priklausantį turtą. Tvirtina, kad skundžiamame Akte nurodytas ne tik teisinis, bet ir faktinis jo pagrindimas, tuo pačiu pažymi, kad mokesčių administratorius, priimdamas Italijos mokesčių administratoriaus prašymą padėti iš pareiškėjo išieškoti mokesčius, neprivalo aiškintis, kokie veiksmai Italijoje buvo atlikti išieškant mokesčius, ir dėl kokių priežasčių mokesčių nebuvo galima išieškoti Italijoje. Be to, atkreipia dėmesį į tai, kad 2016 m. gruodžio 9 d. pareiškėjas kreipėsi į VMI, prašydamas stabdyti mokestinės nepriemokos išieškojimą.

Teigia, kad ginčijamame Akte nurodoma, koks konkrečiai turtas areštuojamas, kokia areštuoto turto vertė, reikalavimai kildinami iš mokestinių teisinių santykių, todėl nesutinka, kad VMI, priimdama ginčijamą Aktą, nėra nurodžiusi jokių motyvų, nes iš Akto turinio akivaizdu, kad visi reikšmingi duomenys apie mokesčių mokėtoją (skolininką), apie kreditorių, apie areštuotiną turtą ir apie užtikrinamą reikalavimų sumą, taip pat teisinis tokio sprendimo priėmimo pagrindas yra pateikti.

3.3. Taip pat VMI negali sutikti su pareiškėjo pateikta pozicija dėl senaties ir paaiškina, kad 2016 m. gruodžio 9 d. pareiškėjas kreipėsi į VMI, prašydamas stabdyti mokestinės nepriemokos išieškojimą, kadangi reikalavimą išieškoti priskaičiuotas sumas apeliacine tvarka yra užginčijęs prašančiojoje valstybėje narėje. Italijos mokesčių administratorius 2022 m. sausio 4 d. prašymu kreipėsi į VMI imtis prevencinių priemonių reikalavimo išieškojimui užtikrinti, taigi VMI mano, kad išieškoti pareiškėjo turimą įsiskolinimą Italijos mokesčių administratoriui senaties terminas nėra suėjęs.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

4. Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad:

4.1. VMI 2016 m. liepos 26 d. raštu Nr. (23.1-08) RNA-22634 informavo pareiškėją, kad 2016 m. liepos 18 d. buvo gautas Italijos mokesčių administratoriaus prašymas.

4.2. Taip pat VMI 2016 m. spalio 4 d. raštu Nr. (23.1-08) RNA-29900 informavo K. L., kad 2016 m. rugsėjo 26 d. buvo gautas Italijos mokesčių administratoriaus prašymas išieškoti iš pareiškėjo 525 504,80 Eur pajamų mokesčio ir su juo susijusių sumų skolą. Prašymas pateiktas, vadovaujantis 2010 m. kovo 16 d. Tarybos Direktyva 2010/24/ES dėl savitarpio pagalbos vykdant reikalavimus, susijusius su mokesčiais, muitais ir kitomis priemonėmis (OL L 84, 2011 03 31 p.1) bei 2011 m. lapkričio 18 d. Komisijos įgyvendinimo reglamentu, kuriuo nustatomos išsamios taisyklės, susijusios su tam tikromis Tarybos direktyvos 2010/24/ES dėl savitarpio pagalbos vykdant reikalavimus, susijusius su mokesčiais, muitais ir kitomis priemonėmis, nuostatomis Nr. 1189/2011 (OL L 302, 2011 11 19 p.16). Šiame rašte taipogi VMI informavo pareiškėją, kad jeigu per 30 dienų nuo šio rašto gavimo dienos mokestinės prievolės neįvykdys, nepriemoka bus išieškoma iš skolininko kredito (mokėjimo) įstaigų sąskaitose esančių lėšų ar / ir turto, sprendimą išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą pateikus vykdyti antstoliui Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka. Taip pat informuotas, kad nuo užsienio valstybės kompetentingos institucijos prašomų išieškoti mokesčių Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) nustatyta tvarka skaičiuojami delspinigiai.

4.3. 2016 m. gruodžio 9 d. pareiškėjas kreipėsi į VMI, prašydamas stabdyti mokestinės nepriemokos išieškojimą, kadangi reikalavimą išieškoti priskaičiuotas sumas apeliacine tvarka yra užginčijęs prašančiojoje valstybėje narėje, tuo pagrindu prašo sustabdyti mokestinės nepriemokos išieškojimą, kol ginčas bus išspręstas.

4.4. VMI prašymą tenkino ir 2016 m. gruodžio 28 d. mokestinės prievolės išieškojimą sustabdė.

4.5. Italijos mokesčių administratorius 2022 m. sausio 4 d. prašymu Nr. IT_LT_D000339_20161547B1_20220104_d_RR vykdyti reikalavimą ir / arba imtis prevencinių priemonių kreipėsi į VMI imtis prevencinių priemonių reikalavimo išieškojimui užtikrinti (7 dalies 16 punkto b papunktis).

4.6. VMI, vadovaujantis VMI viršininko 2004 m. birželio 8 d., įsakymu Nr. V-130 (2018 m. gegužės 4 d., įsakymo Nr. V-242 redakcija) patvirtintų Mokesčių mokėtojo turto arešto taikymo kriterijų 6.1 punktu, kuriame numatyta, kad turto arešto procedūra gali būti taikoma, jei gyventojo deklaruota mokestinė nepriemoka viršija 3 000,00 Eur ir atitinkamo mokesčio įstatymo tvarka mokesčių mokėtojas nesumokėjo mokesčio ir su juo susijusių sumų daugiau kaip 2 mėn., nusprendė mokėtojui taikyti turto areštą.

4.7. VMI 2022 m. sausio 24 d. priėmė skundžiamą Aktą Nr. (23.31-08) 492-97, kuriuo areštavo pareiškėjui priklausantį turtą: K. L. asmenine nuosavybe priklausantį pastatą - ūkinis pastatas, esantį adresu: (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vertė 909,00 Eur; asmenine nuosavybe priklausantį žemės sklypą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vertė 10 000,00 Eur; asmenine nuosavybe priklausantį pastatą – žemės sklypą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vertė 1 340,00 Eur ir K. L. asmenine nuosavybe priklausantį automobilį (duomenys neskelbtini), kurio vidutinė rinkos vertė 4 260,00 Eur. Arešto mastas 541 127,00 Eur. Vidutinė viso areštuotino turto rinkos vertė – 16 509,00 Eur. Turto areštu užtikrinama 16 509,00 Eur mokestinė nepriemoka.

5. Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl Akto teisėtumo ir pagrįstumo, t. y. dėl VMI pareiškėjui pritaikyto mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdo, įtvirtinto MAĮ 95 straipsnio 1 dalies 2 punkte – turto arešto, kuris taikytas MAĮ 101 straipsnio 3 dalies pagrindu, t. y. mokesčių mokėtojui mokesčio įstatymo nustatyta tvarka nesumokėjus mokesčio ir su juo susijusių sumų arba mokesčių administratoriui priėmus sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo yra pavojus, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti.

6. Nagrinėjamoje byloje aktualus teisinis reglamentavimas įtvirtintas MAĮ ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – VAĮ).

MAĮ 33 straipsnio 15 punkte numatyta, kad mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas jam pavestas funkcijas, turi teisę taikyti mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdus.

Užtikrinimo būdų sąrašas pateiktas MAĮ 95 straipsnio 1 dalyje, kurio 2 punkte kaip vienas iš mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų nurodytas turto areštas.

Mokesčių administratoriaus teisę areštuoti mokesčių mokėtojo turtą reglamentuoja MAĮ 101 straipsnis, kurio 1 ir 2 dalyse įvirtinta, kad „Turto areštas – šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis taikomas mokesčių mokėtojo nuosavybės teisės į turtą arba atskirų šios teisės sudedamųjų dalių – valdymo, naudojimosi, disponavimo – priverstinis laikinas apribojimas siekiant užtikrinti mokestinės prievolės įvykdymą. <...> Mokesčių mokėtojo turto areštuojama ne daugiau negu tiek, kad būtų galima realiai ir visiškai užtikrinti mokestinių nepriemokų išieškojimą ir padengti su turto areštu bei išieškojimu susijusias išlaidas“.

Minėto straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, kad „Mokesčių mokėtojo turtas gali būti areštuojamas, jeigu mokesčių mokėtojas atitinkamo mokesčio įstatymo nustatyta tvarka nesumokėjo mokesčio ir su juo susijusių sumų arba jeigu mokesčių administratoriui priėmus sprendimą, pagal kurį mokesčių mokėtojui iš naujo apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, yra pavojus, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Mokestinio ginčo metu priėmus sprendimą panaikinti mokesčių administratoriaus sprendimą ir pavesti mokesčių administratoriui atlikti pakartotinį patikrinimą bei priimti naują sprendimą, turto areštas lieka galioti“.

Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas MAĮ 101 straipsnio 4 dalimi suteikė teisę mokesčių administratoriui areštuoti mokesčių mokėtojo turtą ne tik įsiteisėjus sprendimui dėl patikrinimo akto tvirtinimo, bet ir atliekant patikrinimą, t. y. taikyti išieškojimo užtikrinimo priemones galima ir (tikėtinos) būsimos mokestinės prievolės atžvilgiu (2008 m. birželio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-850/2008; 2011 m. birželio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1497/2011; 2011 m. kovo 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A438-592/2011; 2011 m. vasario 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-249/2011; 2012 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-424/2012).

MAĮ 101 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad mokesčių administratorius įkainoja areštuojamą turtą rinkos kainomis. Mokesčių mokėtojas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus įkainojimu, turi teisę jį ginčyti įstatymų nustatyta tvarka.

7. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), aiškindamas MAĮ 101 straipsnio 3 dalį, savo nuosekliai formuojamoje jurisprudencijoje yra ne kartą pažymėjęs, kad šioje teisės normoje yra nustatytos dvi sąlygos, kurioms esant mokesčių administratorius mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimui turi teisę areštuoti mokesčių mokėtojo turtą: 1) jeigu patikrinimo, ar teisingai apskaičiuotas ir sumokėtas mokestis, metu, taip pat pavedimo dėl specialisto išvados teikimo vykdymo metu nustatoma mokesčių įstatymų pažeidimų; 2) yra pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų (administracinėse bylose Nr.A-438-249/2011; Nr. A442-711/2014; Nr. A442-1397/2014; Nr. eA-710-556/2017). Sąlyga „turto areštui yra pagrįsta rizika, kad mokestinė prievolė gali būti neįvykdyta, nes turtas gali būti paslėptas, parduotas ar kitokiu būdu galima jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti priteisto mokesčio ir su juo susijusių sumų“ išreiškia tikėtino pobūdžio aplinkybes, todėl, sprendžiant turto arešto klausimą, pakanka konstatuoti mokesčių mokėtojo turto praradimo riziką.

8. Ginčijamo Akto preambulėje nurodyti – MAĮ 33 straipsnio 15 punktas, 95 straipsnio 1 dalies 2 punktas ir 101 straipsnio 3 dalis numato mokesčių administratoriaus teisę areštuoti mokesčių mokėtojo turtą, jeigu mokesčių mokėtojas atitinkamo mokesčio įstatymo nustatyta tvarka nesumokėjo mokesčio ir su juo susijusių sumų arba jeigu mokesčių administratoriui priėmus sprendimą, pagal kurį mokesčių mokėtojui iš naujo apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, yra pavojus, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų.

Byloje surinkti faktiniai duomenys patvirtina, kad skundžiamu Aktu areštavo K. L. priklausantį turtą: K. L. asmenine nuosavybe priklausantį pastatą - ūkinis pastatas, esantį adresu: (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vertė 909,00 Eur; asmenine nuosavybe priklausantį žemės sklypą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vertė 10 000,00 Eur; asmenine nuosavybe priklausantį pastatą – žemės sklypą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vertė 1 340,00 Eur ir K. L. asmenine nuosavybe priklausantį automobilį (duomenys neskelbtini), kurio vidutinė rinkos vertė 4 260,00 Eur. Nustatyta, kad arešto mastas 541 127,00 Eur. Vidutinė viso areštuotino turto rinkos vertė – 16 509,00 Eur. Turto areštu užtikrinama 16 509,00 Eur mokestinė nepriemoka.

Iš bylos duomenų matyti, kad VMI ėmėsi prevencinių priemonių reikalavimo išieškojimui užtikrinti Italijos mokesčių administratorius 2022 m. sausio 4 d. prašymu Nr. IT_LT_D000339_20161547B1_20220104_d_RR vykdyti reikalavimą ir / arba imtis prevencinių priemonių. Mokestinės nepriemokos išieškojimas iš K. L. buvo pradėtas vykdyti, vadovaujantis 2010 m. kovo 16 d. Tarybos Direktyva 2010/24/ES dėl savitarpio pagalbos vykdant reikalavimus, susijusius su mokesčiais, muitais ir kitomis priemonėmis (OL L 84, 2011 03 31 p.1) bei 2011 m. lapkričio 18 d. Komisijos įgyvendinimo reglamentu, kuriuo nustatomos išsamios taisyklės, susijusios su tam tikromis Tarybos direktyvos 2010/24/ES dėl savitarpio pagalbos vykdant reikalavimus, susijusius su mokesčiais, muitais ir kitomis priemonėmis, nuostatomis Nr.1189/2011 (OL L 302, 2011 11 19 p.16) ir VMI viršininko 2004 m. birželio 8 d., įsakymu Nr. V-130 (2018 m. gegužės 4 d., įsakymo Nr. V-242 redakcija) patvirtintų Mokesčių mokėtojo turto arešto taikymo kriterijų 6.1 punktu, kuriame numatyta, kad turto arešto procedūra gali būti taikoma, jei gyventojo deklaruota mokestinė nepriemoka viršija 3000,00 Eur ir atitinkamo mokesčio įstatymo tvarka mokesčių mokėtojas nesumokėjo mokesčio ir su juo susijusių sumų daugiau kaip 2 mėn. nuspręsta Mokėtojui taikyti turto areštą. Kaip minėta, Italijos mokesčių administratoriaus prašymas išieškoti iš K. L. 525 504,80 Eur pajamų mokesčio ir su juo susijusių sumų skolą, taigi VMI pagrįstai ir teisėtai taikė mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonę – turto arešto aktą. Teismas daro išvadą, kad VMI turėjo teisę ir pareigą, vadovaudamasis MAĮ 33 straipsnio 15 punktu taikyti vieną iš mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų – turto areštą, nes mokėtina mokesčio suma nėra mažareikšmė. Pagal LVAT praktiką pakankamai didelė mokestinės prievolės suma gali būti laikoma pateisinančia turto arešto taikymą (LVAT administracinėse bylose Nr. A-442-1497/2011; Nr. A-401-438/2016). Atsižvelgdamas į priskaičiuotiną nemažareikšmę mokesčio sumą, vadovaudamasis aptartu MAĮ 101 straipsnio 3 dalies nuostatų aiškinimu ir taikymu, teismas konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju būsimos mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonės taikymas yra pagrįstas ir teisėtas bei atitinka viešąjį interesą, kad nustatyti privalomi mokesčiai būtų sumokėti.

9. Pareiškėjo teiginys, kad jis negalėjo objektyviai žinoti, kokiu pagrindu, kur ir kieno buvo apskaičiuoti jam kokie mokesčiai, ar tai padaryta pagrįstai, teismas atmeta kaip nepagrįstą, nes bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovė ir 2016 m. liepos 26 d. raštu Nr. (23.1-08) RNA-22634, ir 2016 m. spalio 4 d. raštu Nr. (23.1-08) RNA-29900 informavo K. L., kad 2016 m. liepos 18 d., 2016 m. rugsėjo 26 d. buvo gautas Italijos mokesčių administratoriaus prašymas išieškoti iš jo 525 504,80 Eur pajamų mokesčio ir su juo susijusių sumų skolą. O ir pats pareiškėjas skunde pripažįsta, kad VMI prie FM 2016 m. spalio 4 d. raštu Nr. (23.1-08) RNA-29900 jis buvo informuotas apie Italijos mokesčių administratoriaus prašymą, apie įsiskolinimą Italijos mokesčių administratoriui. Paminėtina ir aplinkybė, kad 2016 m. gruodžio 9 d. pareiškėjas kreipėsi į VMI, prašydamas stabdyti mokestinės nepriemokos išieškojimą, kadangi reikalavimą išieškoti priskaičiuotas sumas apeliacine tvarka yra užginčijęs prašančiojoje valstybėje narėje. VMI 2022 m. vasario 1 d. raštu Nr. (23.1-08) RNA-3551 informavo K. L., kad pagal Italijos mokesčių administratoriaus 2022 m. sausio 4 d. prašymą, VMI ginčijamu Aktu areštavo K. L. priklausantį turtą. Šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjui buvo žinoma apie VMI gautą Italijos mokesčių administratoriaus prašymą dėl išieškojimo. Taigi akivaizdu, kad aukščiau paminėti pareiškėjo argumentai nepaneigia VMI teisės areštuoti pareiškėjos turtą, taip pat neįpareigoja atsakovės naikinti jau surašytą ginčijamą Aktą, todėl minėtas pareiškėjo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

10. Pareiškėjas taip pat mano, kad atsakovė pažeidė pareigą motyvuoti priimtą sprendimą – Aktą, dėl ko, pasak pareiškėjo, skundžiamas Aktas nebuvo jam suprantamas. Teismas su tokia pareiškėjo pozicija negali sutikti, atkreipdamas dėmesį į VAĮ teisinį reguliavimą, kuris aktualioje bylos nagrinėjimo metu įstatymo redakcijoje – VAĮ 10 straipsnyje įtvirtinti reikalavimai, kurių privalo laikytis viešojo administravimo subjektai priimant administracinius sprendimus. Minėto straipsnio 5 dalyje įtvirtinti reikalavimai, keliami administracinio akto turiniui, įskaitant ir tai, kad administraciniame sprendime turi būti nurodyta administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės bei administracinio sprendimo motyvai (10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktai). Pažymėtina, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad Aktas nėra pakankamai pagrįstas faktiniais duomenimis ir teisės normomis, todėl neatitinka administracinio teisės akto turiniui keliamų reikalavimų, nes jame aiškiai nurodyta, kokiais MAĮ straipsniais vadovaudamasis mokesčių administratorius priėmė sprendimus dėl turto arešto, inter alia (be kita ko) padarant nuorodą į MAĮ 101 straipsnio 3 dalį. Paminėtina ir tai, kad turto arešto akto forma patvirtinta VMI viršininko 2003 m. sausio 14 d. įsakymu Nr. V-11 „Dėl formų patvirtinimo“, ir, teismo vertinimu, mokesčių administratorius, vadovaudamasis minėtu įsakymu, surašydamas ginčijamą Aktą, nuosekliai laikėsi tokio akto turiniui keliamų reikalavimų. Taip pat akcentuotina, jog patvirtinta turto arešto akto forma neįpareigoja detaliai motyvuoti turto arešto. Pakanka tikslios ir aiškios informacijos apie arešto mastą, areštuojamą turtą, kitus būtinus dokumento rekvizitus bei įvardinimo rašytine forma išreikšto turto arešto atvejo. Tokios pozicijos minėtu klausimu laikosi ir LVAT (2008 m. vasario 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-194/2008). Nenustačius Turto arešto aktų formai bei turiniui keliamų reikalavimų pažeidimų, teismas pareiškėjo skundo pateikiamus argumentus dėl VAĮ 8 straipsnio (sprendimo priėmimo metu yra VAĮ 10 straipsnis) pažeidimų atmeta kaip nepagrįstus. Teismas konstatuoja, kad pareiškėjo turtas buvo areštuotas, nepažeidžiant MAĮ 101 straipsnio 3 dalies reikalavimų. Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad areštuoto turto mastas iš esmės atitiko ir galimos mokestinės nepriemokos mastą, kas atitinka MAĮ 101 straipsnio 2 dalies reikalavimus.

11. Taip pat pareiškėjas mano, kad buvo praleistas senaties terminas, su kuo teismas nesutinka, pažymėdamas, kad MAĮ 108 straipsnyje yra numatyti atvejai, kad mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senatis nutrūksta, t. y. kai: 1) šio Įstatymo 110 straipsnio 1 dalyje nurodytu pagrindu sustabdomas mokestinės nepriemokos priverstinis išieškojimas; 2) šio Įstatymo 110 straipsnio 2 dalyje nurodytu pagrindu sustabdomas mokestinės nepriemokos priverstinis išieškojimas; 3) priimamas sprendimas sustabdyti arba netaikyti mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo pradėjus taikyti dvigubo apmokestinimo ginčų sprendimo procedūras, numatytas Lietuvos Respublikos sudarytose ir taikomose dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartyse, Dvigubo apmokestinimo ginčų sprendimo įstatyme, Konvencijoje 90/436/EEB dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo koreguojant asocijuotų įmonių pelną arba Daugiašalėje konvencijoje; 4) kitų įstatymų arba teisės aktų nustatytais atvejais ir tvarka sustabdomas mokestinės nepriemokos išieškojimas.

Iš bylos duomenų nustatyta, kad 2016 m. gruodžio 9 d. pareiškėjas kreipėsi į VMI, prašydamas stabdyti mokestinės nepriemokos išieškojimą, kadangi reikalavimą išieškoti priskaičiuotas sumas apeliacine tvarka yra užginčijęs prašančiojoje valstybėje narėje, todėl tuo pagrindu prašo sustabdyti mokestinės nepriemokos išieškojimą, kol ginčas bus išspręstas. Kaip jau minėta, VMI prašymą tokį pareiškėjo prašymą tenkino ir 2016 m. gruodžio 28 d. mokestinės prievolės išieškojimą sustabdė iki bus gauta informacija iš Italijos Respublikos kompetentingos institucijos dėl tolimesnių veiksmų. Taigi, esant tokiai situacijai, kai egzistuoja atvejis, kai mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senatis nutrūksta, pareiškėjo manymas dėl praleisto senaties termino yra nepagrįstas.

12. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ginčijamas VMĮ Aktas laikytinas teisėtu bei pagrįstu, priimtu tinkamai įvertinus faktines aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl naikinti šio Akto, vadovaujantis pareiškėjo nurodomais ar kitais motyvais, nėra teisinio pagrindo, t. y. pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

13. Teismui netenkinus pareiškėjo skundo, nėra pagrindo priteisti teismo išlaidas (ABTĮ 40 straipsnis).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132, 133 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo K. L. (K. L.) skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.