- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-03-09
- Bylos Nr.
- e2A-324-524/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-03981-2015-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Erika Misiūnienė (pran.), Almantas Padvelskis, Alona Romanovienė
- Ieškovas
- H. V.
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Ūkas“
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Erikos Misiūnienės, teisėjų Almanto Padvelskio, Alonos Romanovienės, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą, iškeltą pagal ieškovo H. V. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Ūkas“ dėl negautų nuomos pajamų priteisimo ir atsakovės priešieškinį ieškovui dėl nuostolių priteisimo, trečiasis asmuo atsakovės pusėje K. M., ir ieškovo bei atsakovės apeliacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016-10-12 sprendimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas patikslintu ieškiniu prašė teismo priteisti jam iš atsakovės 36 256,59 Eur, 2 787,67 Eur palūkanas, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme 2015-04-02 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovas ir K. M. IĮ ,,Garažas“ 1992-11-30 iš Lėbartų valstybinio ūkio nupirko nurašytą fermą Nr. 3, esančią (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuri buvo perduota nusigriauti. IĮ ,,Garažas“ įsipareigojo pastatą nugriauti iki 1993-12-31, tačiau įpareigojimo neįvykdė, pastatas tebestovi, jame vykdoma ūkinė veikla. IĮ ,,Garažas“ buvo išregistruota, jos teises ir pareigas perėmė trečiasis asmuo K. M.. 2009 m. ieškovas ir atsakovė ėmėsi veiksmų pastatui įteisinti ir daiktinėms teisėms įregistruoti, šio proceso metu ieškovas nuo pastato dalies valdymo buvo nušalintas, K. M. sudarinėjo nuomos sutartis dėl pastato patalpų išnuomojimo tretiesiems asmenims, ieškovas nuo 2010 m. fiziškai negalėjo patekti į pastatą, nebegalėjo savo nuožiūra naudotis pastatu ir jo valdyti, taip pat negavo iš pastato naudojimo dalies pajamų. Ieškovui teisė į 1/2 dalį pastato kaip statybines medžiagas pripažinta teismo 2013-10-30 sprendimu. Iki šiol visą pastatą neteisėtai valdo K. M. ir (ar) UAB ,,Ūkas“, kurios akcijos lygiomis dalimis priklauso K. M. ir jo sutuoktinei. Visos pastato patalpos yra išnuomotos tretiesiems asmenims, atsakovas kas mėnesį gauna pajamas. Kadangi K. M. pastato valdymą 1996 metais perdavė UAB ,,Ūkas“, visi sandoriai buvo sudaryti bendrovės vardu, tai nurodė Klaipėdos apygardos teismas 2015-12-15 nutartyje, negautą nuomos mokestį reikalauja priteisti iš bendrovės. Reikalavimo sumą apskaičiavo pagal nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitą.Atsakovė pateikė atsiliepimą į patikslintą ieškinį, su pareikštu ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovas niekada nesirūpino pastatu kaip savininkas, o netgi nuomojosi patalpas iš UAB ,,Ūkas“ kaip bendrovės UAB ,,Viremida“ vienas iš akcininkų. Ieškovo teiginiai, jog jis buvo nušalintas nuo pastato valdymo, yra nepagrįsti. Ieškovas neįrodė negautų pajamų dydžio. UAB ,,Ūkas“ investavo į turto išlaikymą ir išsaugojimą, prie to ieškovas neprisidėjo, taigi ne atsakovė skolininka ieškovui, o priešingai. Ieškovo pateiktas turto vertinimas pagrįstas prielaidomis, o ne iš tiesų egzistuojančiomis aplinkybėmis. Pastatas, dėl kurio kyla ginčas, įsigytas nugriauti 1992 m., nuo 1996 m. juo naudojasi, valdo, rūpinasi tik atsakovė. Nurodė, jog laikotarpiu nuo 2012-04-01 iki 2013-05-01 buvo gauta 3 012,05 Eur pajamų iš nuomos, tačiau tuo laikotarpiu reikėjo mokėti mokesčius turtui išlaikyti (už elektrą), prie kurių dengimo ieškovas neprisidėjo.Atsakovė pateikė priešieškinį, kuriuo prašė iš ieškovo H. V. priteisti 18 136,98 Eur patirtų nuostolių, bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad teismo 2013-10-30 sprendimu ieškovui pripažinta nuosavybės teisė į 1/2 dalį pastato kaip į statybines medžiagas, tačiau iki to momento pastatą visą laiką valdė, juo naudojosi ir rūpinosi atsakovė UAB ,,Ūkas“. Teigė, jog pastate nebuvo pertvarų, elektros, kuro katilo, pastatą IĮ ,,Garažas“, o vėliau ir atsakovė pertvarkė ir tik po to buvo galima pastate esančias patalpas nuomoti. Ginčo pastate buvo sudarytos 7 nuomos ir 2 panaudos sutartys, už nuomą per mėnesį buvo gaunama apie 800,00 Lt, apie sutartis žinojo ir ieškovas. Pajamos iš nuomos buvo gaunamos laikotarpiu nuo 2012-04-01 iki 2013-04-01. UAB ,,Ūkas“ lėšomis buvo atlikti pastato kadastriniai matavimai, sudėtos durys, langai, atlikti betonavimo darbai, iš viso atlikta statybos darbų už 17 652,59 Eur, 1/2 dalį šių išlaidų atsakovė turi teisę reikalauti atlyginti iš ieškovo. Be to, 1997 m. atsakovė pirko medieną stogo remontui, sudėjo langus ir duris už 65 000,00 Lt (18 825,30 Eur). Ieškovas pateikė atsiliepimą į priešieškinį, juo su priešieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, tenkinti ieškovo ieškinį, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), ieškovas ir trečiasis asmuo K. M. be jokių sutarčių valdė nuo 1987 m. iki 1990-01-04, susitarę su Lėbartų tarybinio ūkio direktoriumi, vėliau valdė nuomos teisėmis nuo 1990-01-02 iki 1992-11-30, būtent laikotarpiu nuo 1987 iki 1990 metų, vykdant pastato rekonstrukciją, buvo įdėta daugiausia lėšų ir darbo jėgos, ieškovas rūpinosi visais pastato pertvarkymui būtinais griovimo, statybos darbais, medžiagomis, mechanizmais, transportu, K. M. brolis pertvarkė pastato elektrą. Nors ieškovo indėlis buvo didesnis, tarpusavio atlyginimo klausimai išspręsti abipusiu sutarimu, šalis siejo pasitikėjimas bei bičiuliški santykiai. Atsakovė visiškai neprisidėjo prie pastato pritaikymo veiklai. Atsakovė nepateikė įrodymų, jog išbetonavo pastato grindis, pažymėjo, jog šildymo katilas įsigytas vieno naudotojo patalpoms šildyti, todėl nėra susijęs su Civilinio kodekso 4.76 straipsnyje įvardytais nuostoliais. Iki šalių konflikto 2010–2011 metais šalys bendrai tvarkė ir valdė pastatą, bendrai prisidėjo prie pertvarkymo, gerinimo, išlaikymo, ieškovas savo pareigą vykdė, iki buvo nušalintas nuo pastato valdymo. Atsakovė nepateikė įrodymų, jog po šalių konflikto atsakovė savo lėšomis pagerino pastatą. Ieškovas nesutinka su UAB ,,Ūkas“ teiginiu, jog 1997 m. atsakovė sudėjo langus bei duris ir patyrė 18 825,30 Eur išlaidų, nes byloje pateiktos pastato nuotraukos patvirtina, jog pastate nėra vienodų langų ir durų, galimas rangovas patvirtino, jog pastate sumontavo tik vienerias duris. Pažymėjo, jog šis reikalavimas atmestinas ir dėl pasibaigusios ieškinio senaties, nes reikalavimas pastato bendraturčiui atlyginti šias išlaidas galėjo būti pareikštas per trejus metus, remiantis 1967 m. Civilinio kodekso normomis. Pažymėjo, jog reikalavimas atlyginti dėl pastato betonavimo patirtas išlaidas nepagrįstas konkrečiais įrodymais, priešingai, nei nurodo UAB ,,Ūkas“, pastatas nebuvo betonuotas vienu kartu, patalpose, kuriose grindys yra betonuotos, tai atlikta nuomininkų iniciatyva ir lėšomis, be to, ir šiam reikalavimui taikytinas ieškinio senaties terminas. Ieškovas nesutinka su priešieškinio dalimi, kuria reikalaujama atlyginti išlaidas medienai įsigyti, be to, reikalavimui pareikšti yra praleistas ieškinio senaties terminas. Atkreipė dėmesį, jog už kadastrinius matavimus sumokėjo K. M., o ne atsakovė, todėl ji neturi reikalavimo teisės į ieškovą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2016-10-12 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė ieškovui iš atsakovės 4 170,53 Eur negautų nuomos pajamų, 320,66 Eur palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 4 491,19 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2015-04-02 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kitą ieškinio dalį atmetė. Priteisė iš ieškovo atsakovei 933,45 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsakovės priešieškinį atmetė. Priteisė iš atsakovės į valstybės biudžetą 376 Eur žyminio mokesčio. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-04-02 nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones paliko galioti iki teismo sprendimo įvykdymo.Teismas konstatavo, kad ieškovas laikotarpiu nuo 2012-04-01 iki 2015-04-01 nuo šalims priklausančio pastato valdymo atsakovės buvo nušalintas. Minėtus atsakovės veiksmus teismas vertino kaip neteisėtus. Konstatavo, kad atsakovė ginčo daiktą ieškovo nurodytu laikotarpiu nuomojo tretiesiems asmenims, nuomos veikla buvo vykdoma visame pastate, įskaitant ieškovui priklausiusią pastato dalį. Pripažino neįrodyta aplinkybę, kad nuomos mokestis laikotarpiu nuo 2013-04-01 iki 2015-04-01 nebuvo imamas. Sprendė, kad priešieškinio reikalavimams yra pagrindas taikyti ieškinio senatį.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016-10-12 sprendimo dalį, kuria teismas nutarė atmesti dalį ieškovo patikslinto ieškinio reikalavimų, dėl šios dalies priimti naują sprendimą ir ieškovo patikslinto ieškinio reikalavimus tenkinti visa apimtimi, priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Teigia, kad: Teismas neteisingai apskaičiavo atsakovės gautų nuomos pajamų dydį, nes neteisingai nustatė ginčo pastato nuomos įkainį, kuris yra kelis kartus didesnis, nei teismas nustatė.Teismas nesivadovavo preliminaria turto vertinimo ataskaita, kurioje nurodyta, jog ginčo pastato tikėtina nuomos kaina laikotarpiu nuo 2011 iki 2015 galėtų būti 1,5 Eur už kv. m.Teismas nevertino aplinkybės, jog po 2011 m. gruodžio mėn. VMI patikrinimo visi panaudos gavėjai pastate tapo nuomininkais. Be to, nuomos sutartyse buvo įvardijama fiktyvi, itin žema nuomos kaina.Ieškovui padaryta žala turi būti visiškai atlyginta. Teismas neteisingai paskirstė ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.Atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškovo apeliacinį skundą, juo su skundu nesutinka, prašo atmesti. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas ginčo pastato nuomos įkainius, pagrįstai rėmėsi realiai sudarytomis sutartimis, o ne ieškovo nurodytais tikėtinais dydžiais.Trečiasis asmuo pateikė atsiliepimą į ieškovo apeliacinį skundą, juo su skundu nesutinka, prašo atmesti, palaiko atsakovės apeliacinio skundo motyvus ir argumentus. Teigia, kad ieškovas niekada ginčo pastato nevaldė, niekada juo nesirūpino, todėl neturi teisėto lūkesčio gauti atitinkamas pajamas. Ieškovo pateikti įrodymai nėra pagrįsti. Apeliaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį atmesti, o priešieškinį tenkinti visiškai, priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Be to, atsakovė pateikė prašymą pridėti prie bylos įrodymus, neva patvirtinančius ieškovo neteisėtus veiksmus (bauginimą, terorizavimą), nuomos teisinius ir darbo santykius. Teigia, kad: Teismas neteisingai konstatavo, kad ieškinio senaties terminas priešieškinio reikalavimui pareikšti yra praleistas. Ieškovas kaip savininkas nebuvo žinomas, todėl šį pastatą ji viena tvarkė ir neturėjo iš ko prašyti priteisti kompensaciją.Ginčo pastatas ieškovui yra prieinamas, bet jis juo nesirūpina, į jį lėšų neinvestuoja, todėl neįgyja teisės į atitinkamų pajamų gavimą.Nuo 2013 m. balandžio mėnesio neima iš nuomininkų nuomos mokesčio. Atitinkamo įsakymo, patvirtinančio minėtą aplinkybę, originalo pateikti negali, jis neišliko.Byloje įrodyta, kad pastate yra buvusios kiaulidės, tačiau jis buvo pertvarkytas, buvo dedamos durys, langai, stogas, betonuojama, buvo atlikti pastato kadastriniai matavimai. Teismas galėjo mažinti prašomą priteisti sumą, bet visiškai nepriteisti sumos pagal priešieškinį nebuvo pagrindo.Po Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. birželio 30 d. nutarties priėmimo sužinojo apie teisę į nuostolių atlyginimą iš ieškovo, todėl ir ieškovas privalo atlyginti nuostolius, patirtus gerinant ir išlaikant ginčo pastatą.Ieškovas pateikė atsiliepimą į atsakovės apeliacinį skundą, juo su skundu nesutinka, prašo atmesti. Teigia, kad atsakovės neteisėti veiksmai pasireiškia neteisėtu viso pastato užvaldymu ir visų nuomos pajamų pasisavinimu. Atsakovės pateikti įrodymai patvirtina, kad ji ginčo laikotarpiu viena valdė ginčo pastatą ir viena rinko iš nuomininkų nuomos mokestį. Teigdama, kad neėmė nuomos mokesčio, atsakovė siekia suklaidinti teismą ir tokiu būdu išvengti pareigos sumokėti bendraturčiui priklausančią pajamų dalį. Nesutinka su atsakovės prašymu dėl įrodymų pridėjimo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliaciniai skundai atmestini.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 263 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamos bylos atveju absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str. ). CPK 321 str. 1 d. nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso straipsnio 2, 3 dalys) tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 str. nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 str.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose bei paaiškinimuose teismui nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.CPK 314 straipsnyje reglamentuojamas naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme pateikimas. Pagal bendrąją taisyklę teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui draudžiama. Tačiau šis draudimas neabsoliutus. Nauji įrodymai gali būti pateikiami: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. CPK 306 straipsnio 3 dalyje reglamentuojama naujų įrodymų pateikimo tvarka – jie turi būti pateikiami kartu su apeliaciniu skundu, nurodant motyvus, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau. Įrodymų rinkimas ir pateikimas vėlesniame procese netoleruotinas, jei yra žinoma apie įrodymų egzistavimą, jų neabejotiną svarbą bylos aplinkybėms nustatyti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-110-313/2016).
Atsakovas naujus įrodymus pateikė po skundžiamo sprendimo priėmimo ir nurodo, jog V. S. darbo Norvegijoje dokumentai įrodo, jog nuo 2014-06-02 jis patalpų nuomotis nebegalėjo. Minėtais įrodymais grindžia aplinkybes, kurios iš esmės neturi jokios įrodomosios reikšmės šioje byloje. Šių įrodymų pateikimas šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nepagrįstai gali vilkinti bylos nagrinėjimą. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti atsakovės naujai pateiktus minėtus įrodymus (2016-10-14 pareiškimo, 2016-10-19 nutarimo, negyvenamųjų patalpų nuomos sutarčių, darbo sutarties, patvirtinimo, sąskaitos faktūros kopijas) ir grąžina juos pateikusiai šaliai.
Žemesnės instancijos teismas
15. Šioje byloje iš Klaipėdos apygardos teismo 2014-03-17 nutarties nustatyta, kad 1992-11-30 tarp Klaipėdos rajono Lėbartų valstybinio ūkio, ieškovo ir K. M. buvo pasirašytas perdavimo–priėmimo aktas, kurio pagrindu Klaipėdos rajono Lėbartų valstybinis ūkis perdavė nurašytą kiaulidės pastatą Nr. 3, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus pastato numeris (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtas numeriu 3Plp), IĮ „Garažas“, atstovaujamai jos direktoriaus K. M., ir ieškovui H. V.. Perdavimo–priėmimo akte buvo nurodyta, kad nurašytasis kiaulidės pastatas yra perduodamas nusigriauti, t. y. kaip statybinės medžiagos, ir perdavimo–priėmimo akte nurodyta, kad IĮ „Garažas“ įsipareigoja iki 1993-12-31 pastatą nugriauti. IĮ „Garažas“ įsipareigojimo nugriauti pastatą neįvykdė, ir pastatas stovi iki šiol, jame vykdoma ūkinė veikla. UAB „Ūkas“, įregistruota 1991-12-30, įmonės akcininkai – V. M. ir K. M., jiems priklauso po 1/2 dalį bendrovės akcijų. Ginčo pastatą UAB „Ūkas“ pradėjo valdyti nuo 1996-01-01, kai K. M. IĮ „Garažas“ nutraukė veiklą, ir valdo iki šiol.
16. CK 4.48 str. 2 d. nustatyta, jog naujasis savininkas įgyja į perduotą daiktą (turtą) tiek teisių ir pareigų, kiek jų turėjo buvęs daikto (turto) savininkas. Šioje byloje įrodyta, kad buvęs pastato savininkas perdavė nuosavybės teises šios bylos šalims tik į statybines medžiagas.
17. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2013-10-30 sprendimu pripažino ieškovo nuosavybės teisę į 1/2 dalį pastato, esančio (duomenys neskelbtini), jo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kaip statybines medžiagas ir konstatavo, jog H. V. ir IĮ ,,Garažas“ ginčo pastatas buvo perduotas nusigriauti. Šis teismo sprendimas įsiteisėjo 2014-03-17 Klaipėdos apygardos teismo nutartimi palikus jį nepakeistą. Todėl šioje byloje nepagrįsti šalių procesinių dokumentų motyvai dėl pastato. Šio pastato neturi būti, jo teisiškai kaip suformuoto nekilnojamojo turto objekto nėra.
Dėl atsakovės apeliacinio skundo
18. Šioje byloje įrodyta, jog pagal šalių subjektinės teisės į ginčo objektą atsiradimo metu galiojusias teisės normas jos nebuvo ir negalėjo būti pastato savininkėmis, nes nuosavybės teise joms priklausė tik statybinės medžiagos (CK 1.7 str.). Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą šalys neįgijo nuosavybės teisių į pastatą, kaip nekilnojamąjį daiktą, todėl jų, kaip nekilnojamojo daikto bendraturčių, teisės negali būti ginamos. Civilinėje teisėje galioja bendras principas, kad iš neteisėtų veiksmų negali kilti teisėtos pasekmės, todėl atsakovės priešieškinis ir apeliacinis skundas negali būti tenkinami, nes pastatas turėjo būti nugriautas, o ne pertvarkomas ir gerinamas.
19. Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šio kadastro objektais laikomi žemės sklypas, statinys bei patalpa, suformuota kaip atskiras nekilnojamasis daiktas. Nurodyto įstatymo 7 straipsnyje nustatyti nekilnojamųjų daiktų formavimo būdai. Statiniai formuojami Statybos įstatymo nustatyta tvarka; tai reiškia, kad turi būti laikomasi šio įstatymo nustatyta tvarka patvirtintų priklausomai nuo statinio tipo nustatytų statybos techninių reglamentų reikalavimų. Tik tada atsiranda ir nuosavybės teisė į nekilnojamąją daiktą, kuri gali būti ginama.
20. Atsakovė nurodo, jog jai turi būti priteista 18 136,98 Eur nuostolių, kuriuos įrodinėja kaip išlaidas pastato išsaugojimui ir remontui. Nurodo, jog išlaidos metalinėms ir medinėms durims, langams, stogo darbams patirtos 1997 m., o betonavimui 1999 metais, tačiau ji į bylą neteikia įrodymų, jog turėjo nuosavybės teisę į pastatą ir šiuos darbus atliko pagal tuo metu galiojusio Statybos įstatymo reikalavimus.
21. Pagal Statybos įstatymo 2 straipsnį statyba yra veikla, kurios tikslas – pastatyti naują arba rekonstruoti, remontuoti ar griauti esamą statinį (2 straipsnio 13 punktas), o statinio rekonstravimas laikomas viena iš statybos rūšių (2 straipsnio 18 punktas). Tam, kad gautų statinio projektavimo sąlygų sąvadą, po to – ir statybos leidimą, statytojas, be kitų privalomų reikalavimų, privalo pateikti ir žemės sklypo bei statinio bendraturčių sutikimą, jeigu žemės sklypas ir rekonstruojamas statinys priklauso bendrosios nuosavybės teise keliems bendraturčiams (Statybos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 2, 3 punktai, 23 straipsnio 6 dalies 2 punktas). Tokia statybos įstatymo redakcija jau galiojo nuo 2003-01-01, tačiau ir ankstesnės redakcijos lydymieji statybą reglamentuojantys teisės aktai – techniniai reglamentai numatė bendraturčių sutikimų gavimą. Šios bylos nagrinėjimo dalykas nėra statinio rekonstrukcijos teisėtumas, nes nėra statinio, paminėto Statybos įstatymo prasme, todėl atsakovė siekdama prisiteisti iš kito bendraturčio dalį lėšų, panaudotų statiniui, privalėjo įrodyti, jog tokį statinį nuosavybės teise valdo ir atlieka jo rekonstrukcijos ar kitos rūšies statybos remonto darbus teisėtai. Siekdamas statinį rekonstruoti, bendraturtis kartu siekia įgyvendinti turimą bendrosios dalinės nuosavybės teisę, todėl šiems veiksmams atlikti privalo gauti kito bendraturčio sutikimą, o jo negavęs kreiptis į teismą.
22. Nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). Byloje nesant įrodymų, jog atsakovė nepažeisdama įstatymų turi nuosavybės teisę į jos nurodomą statinį, nėra pagrindo tenkinti priešieškinį. Pagal bendrąją taisyklę bendros patalpos bendraturčiai turi pareigą proporcingai apmokėti išlaidas, skirtas bendram turtui išlaikyti, išsaugoti, atnaujinti, jo būtiniems pagerinimams atlikti. CK 4.83 straipsnio 4 dalis nustato šios bendrosios taisyklės išimtį, pagal kurią butų ir kitų patalpų savininkas (naudotojas) neprivalo apmokėti išlaidų, dėl kurių jis nėra davęs sutikimo ir kurios nesusijusios su įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytais privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais arba dėl kurių nėra priimta administratoriaus ar butų ir kitų patalpų savininkų susirinkimo sprendimo CK 4.84 ir 4.85 straipsniuose nustatyta tvarka. Toks teisinis reglamentavimas reiškia, kad išlaidas galima atsisakyti mokėti dviem atvejais: 1) kai dėl jų teisės aktų nustatyta tvarka nėra priimto sprendimo ir 2) kai butų ir kitų patalpų savininkas nėra davęs sutikimo dėl šių išlaidų. Be to, būtina atriboti išlaidas, kurios skirtos bendram turtui išlaikyti ir bendraturčio asmeniniams interesams bei poreikiams tenkinti.
23. Šioje byloje nustačius, jog atsakovė neįrodė, jog turi nuosavybės teisę į bendrą statinį su ieškovu, nesant byloje įrodymų, jog į atsakovės nurodomą statinį yra įregistruota jų nuosavybės teisė, platesnė atsakovės nurodomų išlaidų analizė neturi teisinės prasmės. Byloje įrodyta, jog atsakovės nurodomo pastato neturi būti, jis turi būti nugriautas, todėl ir jam išlaikyti skirtos išlaidos, dėl kurių ieškovas nebuvo davęs sutikimo, neturi būti atlygintos.
Šioje byloje nustatyta, jog šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso tik statybinės medžiagos šios nutarties 15 p., 17 p. nurodytais motyvais. Byloje nuomos sutartimis įrodyta, jog šios statybinės medžiagos atsakovei atnešė pajamų, nes pastatas nėra nugriautas iki šiol, todėl byloje įrodyta, jog šios bylos šalims statybinės medžiagos priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise.
25. Pagal CK 4.72 straipsnio 1 dalį bendrosios nuosavybės teisė yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą bei juo disponuoti. Bendrosios dalinės nuosavybės teisės atveju egzistuoja du nuosavybės teisės objektai: dalis bendrosios nuosavybės teisėje, kuri yra individualus konkretaus bendraturčio nuosavybės teisės objektas, ir daiktas (turtas), kuris yra visų bendraturčių bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas. Šioje byloje Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2013-10-30 sprendimu pripažino ieškovo nuosavybės teisę į 1/2 dalį pastato, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kaip statybines medžiagas. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų dėl kitokių šių statybinių medžiagų, likusių iki šiol nenugriautame pastate, apskaičiavimo, todėl padaryti išvados, jog 1/2 dalis šių statybinių medžiagų nepriklauso ieškovui, nėra teisinio pagrindo.
26. Atkreiptinas dėmesys, jog civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Byloje surinktus įrodymus teismas tiria ir vertina pagal CPK nustatytas taisykles. Pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos taisyklę kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi (CPK 178 str.). Įrodinėjimo pareigą galima apibrėžti kaip būtinybę šaliai įrodyti aplinkybes, kurių nenustačius jai gali atsirasti neigiamų padarinių. Yra skiriami du įrodinėjimo pareigos aspektai. Pirma, įrodinėjimo pareiga reiškia šalies pareigą nurodyti tam tikrus faktus arba teigti juos esant, antra – pateikti įrodymus, patvirtinančius jos nurodytus faktus. Todėl kiekvienoje byloje būtina nustatyti, ką šalys privalo įrodyti, t. y. tinkamai paskirstyti įrodinėjimo pareigą. Nagrinėjamoje byloje ieškovui reikalaujant žalos atlyginimo kaip negauto nuomos mokesčio, o atsakovei nepripažįstant šio reikalavimo, ieškovui teko pareiga pateikti įrodymus, patvirtinančius nuomos paslaugos teikimo teisinį pagrindą, o atsakovei – pagrįsti savo teiginius dėl nuomos paslaugos ieškovo dalyje bendrame turte nebuvimo.
26. Pagal Konstituciją savininkas turi teisę su jam priklausančiu turtu atlikti bet kokius veiksmus, išskyrus uždraustus įstatymu, naudoti savo turtą ir lemti jo likimą bet kuriuo būdu, kuriuo nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas). Niekas negali naudotis savo nuosavybe tokiu būdu, kuris pažeistų kito asmens lygią teisę naudotis savo nuosavybe. Nuosavybės teisės įgyvendinimas suponuoja tam tikras savininko pareigas, nes nuosavybė turi ir tam tikrą socialinę funkciją. Taigi, savininkui yra pripažįstamos ne tik galimybės apsaugoti savo teises bei interesus, bet ir juos įgyvendinant tenka pareiga atsižvelgti į visuomenės poreikius, susilaikyti nuo veiksmų, kuriais būtų pažeistos kitų asmenų teisės ar visuomenės interesai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2010).
27. Bendrosios nuosavybės teisė traktuotina kaip savininko teisių apribojimas, kai savininko teisės ribojamos ne trečiųjų asmenų, bet kitų to paties nuosavybės teisės objekto savininkų. Savininkų daugetas vienam ir tam pačiam daiktui reiškia, kad, be santykių su trečiaisiais asmenimis (išoriniai santykiai), susiklosto ir vidiniai bendraturčių teisiniai santykiai, kitaip tariant, jie turi įvairių teisių ir pareigų vienas kitam, o tai reikalauja specialaus tokių santykių reguliavimo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2010; 2011 m. lapkričio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2011).
28. CK 4.75 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta pagrindinė bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo taisyklė – bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Ši taisyklė, reiškianti, kad visų su bendru turtu susijusių klausimų sprendimas turi būti grįstas interesų derinimo, proporcingumo, tarpusavio supratimo principais, taikoma bendraturčių vidiniams santykiams, kurie yra daiktinio teisinio pobūdžio, susiję su bendraturčių daiktinėmis teisėmis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2011, 2010 m. gegužės 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2010). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad šalys ypatingai nesutaria, tarp jų įsivyravusi didelė priešprieša ir asmeninis konfliktas. Šias aplinkybes įrodo pridėtos civilinės bylos Nr. 2-162-613/2015 t. 1, b. l. 148–149, t. 3, b. l. 32–35, Nr. 2S-977-622/2013, b. l. 30–69, todėl byloje nustatyta, kad šalys nerealizavo paminėtos įstatymo nuostatos.
29. CK 4.78 str. prasme bendraturčiui savo dalį nuomojant, perduodant panaudai ar pan., teisiškai reikšminga aplinkybė, ar nustatyta naudojimosi bendru turtu tvarka. Nustatant nekilnojamojo daikto naudojimosi tvarką, patvirtinama, kuriomis konkrečiomis daikto dalimis naudosis bendraturčiai. Nors nustačius tokią naudojimosi tvarką bendrosios dalinės nuosavybės santykiai nenutrūksta, tačiau bendraturtis savo nuožiūra gali naudotis ta konkrečia dalimi, kuri jam priskiriama (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2014).
30. Bendraturtis jam tenkančią turto dalį gali išnuomoti (suteikti panaudai) tik tokiu atveju, kai tą dalį galima identifikuoti. Kai naudojimosi bendru daiktu tvarka nenustatyta ar kitokiais būdais su kitais bendraturčiais nesuderinta, kokį konkretų turtą (jo dalį) vienas iš bendraturčių gali išnuomoti ar suteikti panaudai tretiesiems asmenims, nuomos ar panaudos sutartis negali būti sudaryta. Priešingu atveju ne tik būtų neaišku, kokia turto dalimi ir kuriuo konkrečiai turtu (patalpomis, statiniais) gali naudotis tretieji asmenys, bet ir, vienam bendraturčiui įgyvendinant nuosavybės teisę, būtų pažeidžiama kitų bendraturčių teisė naudotis savo nuosavybe.
31. Byloje nėra jokių įrodymų, leidžiančių padaryti išvadą, kad ginčo objekte buvo nustatyta naudojimosi tvarka, t. y. byloje nėra įrodymų, kad atsakovė išnuomojo ar suteikė panaudai tik savo nenugriauto pastato dalį. Byloje pateiktas įsakymas, negyvenamųjų patalpų nuomos sutartys (b. l. 34–82) įrodo, jog atsakovei sudarant nuomos sutartis nebuvo nurodyta, jog nuomojama tik atsakovei priklausanti nenugriauto pastato dalis, todėl tokie atsakovės veiksmai nelaikyti teisėtais.
32. Taigi įrodyta, jog atsakovei statybinės medžiagos nenugriovus pastato atnešė pajamų. 1/2 dalis šių statybinių medžiagų nuosavybės teise priklauso ieškovui, todėl pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą sprendimą patenkindamas ieškinio dalį pagal bylos įrodymus, nustatydamas atsakovės veikoje deliktinės atsakomybės pagrindą.
33. CK 6.247 straipsnyje nurodyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Ieškovas prašė priteisti iš atsakovės 36 256,59 Eur negautų nuomos pajamų, 2 787,67 Eur palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme. Nuostolius negautų pajamų forma (t. y. pajamų, kurias ieškovas būtų gavęs, jei būtų išnuomojęs savo nenugriauto pastato dalies statybines medžiagas) apibūdina tokie požymiai: realumas, būtinumas ir protingumas. Ieškovas šią sumą prašė priteisti už laikotarpį nuo 2012-04-01 iki 2015-04-01. Savo reikalavimą įrodinėja aiškinimu, jog atsakovė per ginčo laikotarpį dėl nenugriauto statinio nuomos turėjo 75 097 EUR pajamų. Ieškovas savo skaičiavimą grindė turto vertintojo ataskaita, sudaryta dėl patalpų nuomos (t. 3, b. l. 100–143). Šioje ataskaitoje buvo pateikta tokia išvada: per laikotarpį nuo 2012 m. balandžio mėn. iki 2015 m. balandžio mėn. tiek gamybos ir dirbtuvių paskirties patalpų, tiek ir sandėliavimo paskirties patalpų vidutinė nuomos rinkos vertė galėjo būti lygi: patalpų, skirtų gamybai / dirbtuvėms, – 2,69 Eur už kv. m; patalpų, skirtų sandėliavimui, – 1,8 Eur už kv. m. Per laikotarpį nuo 2012 m. balandžio l d. iki 2015 m. balandžio l d. bendrovės tikėtinos grynosios patalpų nuomos pajamos galėjo sudaryti apie 75 097 Eur. Taigi, ieškovo pastato dalies ploto, kurį sudaro 610,125 kv. m, nuomos grynosios pajamos galėjo sudaryti apie 37 548 Eur. Tačiau ši ataskaita paneigtina vien tuo motyvu, jog ieškovas neįrodė, kad jam priklauso 610,125 kv. m negyvenamųjų patalpų. Paminėta ataskaita įrodo tik tikėtinas pajamas ir neįrodo jų realumo. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, jog jis turėjo potencialių klientų nuomai ir kad jam priklauso nuosavybės teise 610,125 kv. m šių patalpų. Atkreiptinas dėmesys, jog ir ieškovui norint išnuomoti savo griovimui skirtą pastato dalį visų pirma jo dalis turi būti identifikuota pagal šios nutarties 29 ir 30 p. motyvus. Todėl byloje remtis tikėtina išvada ir įvertinus ginčo objekto teisinį statusą tenkinti ieškinį dėl negautų pajamų visa apimtimi nėra teisinio pagrindo.
Taip pat byloje nėra leistinų ir pakankamų įrodymų ieškovo apeliacinio skundo motyvui dėl atsakovės sudarytų nuomos sutarčių kainų fiktyvumo įrodyti. 2013-04-29 atsakovės įsakymas (t. 2, b. l. 13) dėl nuomos mokesčio neėmimo ieškovo nurodytos aplinkybės neįrodo, nes byloje yra pateiktos nuomos sutartys su nuomininkais (pridėtos rašytinės bylos b. l. 35–85) ir pirmosios instancijos teismas vertino ieškovo įrodytas atsakovės pajamas. Be to, 2013-02-15 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas įrodo, jog skirtame nugriauti pastate yra 7 nuomininkai ir pati atsakovė užima dalį pastato. Pirmosios instancijos teismas analizavo visas 7 nuomos sutartis ir nesivadovavo paminėtu įsakymu dėl nuomos mokesčio neėmimo. Apeliaciniame skunde nurodyti liudytojo D. D. parodymai yra pagrįsti rašytiniais įrodymais dėl nuomos sutarčių. Atkreiptinas dėmesys, jog byloje yra pateikta 2012-01-01 nuomos sutartis, pagal kurią D. D. už 300 kv. m nugriauti skirto pastato dalį mokėjo 292 Lt nuomos mokestį su PVM (b. l. 55), o nuo 2013-01-01 D. D. įsipareigojo mokėti po 200 Lt per mėnesį (b. l. 52). Todėl kitaip vertinti šio liudytojo parodymų apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo.
34. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovo pateikta šios nutarties 33 p. paminėta turto vertinimo ataskaita, 2015-02-20 preliminari turto vertinimo ataskaita, kitos sutartys dėl gretimo UAB ,,Advaldija“ priklausančio pastato nuomos nepagrindžia šioje byloje ieškovui padarytos žalos dydžio. Negautos pajamos yra asmens negautos lėšos (grynasis pelnas), kurias jis tikėjosi gauti ir kurios negautos dėl to, kad buvo sutrikdyta veikla, iš kurios buvo numatyta jas realiai gauti. Negautos pajamos turi būti realios, o ne hipotetinės. Dėl to, remiantis CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, turi būti nustatytos realios asmens galimybės gauti konkrečias pajamas, atsižvelgiant į ankstesnes jo gautas pajamas, pasiruošimą ir priemones, kurių ėmėsi, siekdamas gauti šių pajamų, ir pan. Be to, nuostolių, kaip piniginės žalos išraiškos, turi būti atlyginama tiek, kiek ieškovas prarado, nes toks atlyginimas atitinka kompensavimo funkciją, o didesnis nei faktiškai asmens patirta žala atlyginimas reikštų tokio asmens nepagrįstą praturtėjimą. Šioje byloje įvertinus tą aplinkybę, jog šalys turi nuosavybės teisę tik į statybines medžiagas ir ieškovas negalėjo pagrįstai tikėtis šio nugriauti skirto pastato nuomos, jo reikalavimas visa apimtimi netenkintinas.
35. Byloje nustačius, jog statybinės medžiagos, kurių 1/2 dalis priklauso atsakovei, atnešė pajamas, kurias ieškovas įrodė, pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino atsakovės sudarytas nuomos sutartis, gautų lėšų dydį ir priteisė 1/2 dalį atsakovės gautų pajamų už laikotarpį nuo 2012-04-01 iki 2015-04-01. Jeigu atsakingas asmuo iš savo neteisėtų veiksmų gavo naudos, tai gauta nauda kreditoriaus reikalavimu gali būti pripažinta nuostoliais (LR CK 6.249 str. 2 d.).
36. Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytu atsakovės gautų pajamų nuomojant nugriauti skirtą pastatą dydžiu, t. y. už laikotarpį nuo 2012-04-01 iki 2013-04-01 – 2780,35 Eur, o už laikotarpį nuo 2013-04-01 iki 2014-04-01 – 5560 Eur, t. y. byloje nustatyta, kad per metus atsakovė gavo 2 780,35 Eur pajamų už statybinių medžiagų nuomą, todėl šios pajamos turi būti dalijamos lygiomis dalimis, nes ieškovui nuosavybės teise priklauso 1/2 dalis šių statybinių medžiagų. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).
16. Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta anksčiau, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įvertino byloje susiklosčiusias aplinkybes, pateiktus rašytinius įrodymus, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą byloje. Taigi nėra pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apelianto nurodytais apeliacinio skundo motyvais (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
17. Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo pirmosios instancijos teisme
Ši ieškovo apeliacinio skundo dalis tenkintina.
Ieškovas nurodo, jog priteistos bylinėjimosi išlaidos turėtų būti perskirstytos. Ši byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėjama pakartotinai. Byloje nustatyta, jog ieškovas nagrinėjant bylą turėjo 4964 Eur bylinėjimosi išlaidų, o atsakovė – 1700 Eur. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog didžioji dalis bylinėjimosi išlaidų patirta nagrinėjant ieškinį, kai priešieškinis nebuvo pareikštas, todėl atsakovei priteisė 1504,45 Eur, o ieškovui 571 Eur ir atlikęs įskaitymą teismas iš H. V. priteisė UAB ,,Ūkas“ 933,45 Eur bylinėjimosi išlaidų. Tačiau toks motyvas prieštarauja CPK 93 str., kuris nesieja proporcijos apskaičiavimo su pareikštu priešieškiniu, kuris nebūtinai yra pareiškiamas, tačiau atsakovas dėl bylos iškėlimo patiria bylinėjimosi išlaidų. Atkreiptinas dėmesys, jog toks bylinėjimosi išlaidų paskirstymas prieštarauja teismų praktikoje suformuluotai taisyklei ,,pralaimėjęs moka“. Šioje byloje vis tik buvo tenkinta ieškinio dalis, o priešieškinis atmestas. Bylinėjimosi išlaidos nesudaro savarankiško ieškinio reikalavimo, todėl šalies prašymas dėl jų priteisimo gali būti nagrinėjamas tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2008). Teisingai paskirstyti bylinėjimosi išlaidas yra teismo pareiga. CPK 93 straipsnyje reglamentuotas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas ir 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą; jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (straipsnio 2 dalis). Šioje byloje ieškinio suma yra 39 044,26 Eur, priešieškinio reikalavimo suma – 18 136,98 Eur, bendra reikalavimų pagal ieškinį ir priešieškinį suma yra 57 181,24 Eur. Ieškinys byloje buvo patenkintas dėl 4491,19 Eur sumos, o priešieškinis dėl 18 136,98 Eur sumos atmestas, todėl pagal CPK 93 str. nustatytas taisykles laikytina, jog ieškinys buvo patenkintas 60,42 procento, skaičiuojant nuo bendros reikalavimų pagal ieškinį ir priešieškinį sumos – 57 181,24 Eur. Paminėtais motyvais pirmosios instancijos teismo priteistos bylinėjimosi išlaidos keistinos ir ieškovui priteistina 60,42 procento bylinėjimosi išlaidų, skaičiuojant nuo 4964 Eur sumos, t. y. 2999,24 Eur, o atsakovei – 39,58 procento bylinėjimosi išlaidų, skaičiuojant nuo 1700 Eur sumos, t. y. 672, 86 Eur. Atlikus šių išlaidų įskaitymą, ieškovui iš atsakovės priteistina 2326,38 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme (2999,24 Eur – 672,86 Eur).
18. Šalių apeliaciniai skundai atmesti, todėl bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, nepriteistinos. Bylinėjimosi išlaidos nesudaro savarankiško ieškinio reikalavimo šios nutarties 17 p. nurodytais motyvais, todėl dėl šios ieškovo apeliacinio skundo dalies tenkinimo bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme priteisti nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 325–333 straipsniais, teismas
nutaria:
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016-10-12 sprendimą iš esmės palikti nepakeistą. Pakeisti sprendimo dalį, kuria iš H. V. priteista UAB ,,Ūkas“ 933,45 Eur bylinėjimosi išlaidų, ir ją išdėstyti taip: priteisti iš UAB ,,Ūkas“ H. V. 2326,38 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.