Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Audrius Saulėnas apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs ieškovo UAB „Ūkas“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-04-02 nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Ūkas“ ieškinį atsakovams H. V., S. G., V. B. (V. B.), tretieji asmenys K. M., D. D., dėl pažeistų teisių gynimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti atsakovams atlikti bet kokius veiksmus, susijusius su pastato, adresu (duomenys neskelbtini), patalpų naudojimu; uždrausti bet kokiais veiksmais vykdyti 2012-09-01 patalpų panaudos sutartį, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.

Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti galimybę atsirasti aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą. Pažymėtina, kad prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra savarankiškas teisių ir pažeistų interesų gynimo būdas. Laikinosios apsaugos priemonės nėra skirtos ginčo šalių interesams patenkinti, dar neišsprendus tarp šalių kilosi ginčo, jų paskirtis yra užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą ir garantuoti šio sprendimo privalomumą.

Civilinio proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra numatyta, kad jos taikomos tada, kai yra pagrindas manyti, kad jų nepritaikius būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Šiuo atveju teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka, kad būtų taikomos prašomos laikinosios apsaugos priemonės. Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nesprendžia ginčo tarp šalių, o tik patikrina, ar yra pagrindas jas taikyti, bei atsižvelgia į tai, kokio pobūdžio byla nagrinėjama, į ieškinio reikalavimų rūšį ir dydį, šalies veiksmus ir kitas reikšmingas bylai aplinkybes, taip pat į tai, ar laikinųjų apsaugos priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo, ekonomiškumo principų, proceso šalių interesų pusiausvyros. Konkrečios rūšies laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik neperžengiant pareikštų reikalavimų ribų ir tik siekiant užtikrinti vykdymą teismo sprendimo, priimto būtent pagal pareikštus ieškinio reikalavimus, todėl laikinoji apsaugos priemonė, neatitinkanti materialinio reikalavimo esmės ir nesusijusi su būsimo teismo sprendimo įvykdymo saugojimu, negali būti taikoma (CPK 145 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamu atveju ieškovas ginčija tarp atsakovų sudarytą 2012-09-01 patalpų panaudos sutartį, pagal kurią atsakovas H. V. perdavė atsakovui S. G. neatlygintinai naudotis patalpa, pažymėta indeksu 1-23, prašydamas pripažinti ją negaliojančia, nes tai tariamas sandoris, sudarytas dėl akių, siekiant pažeisti ieškovo pastato valdymą. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenų (LITEKO) nustatyta, kad Klaipėdos miesto apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-260-122/2013 pagal UAB „Ūkas“ pareiškimą dėl nuosavybės teisės į minėtą pastatą pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo bei civilinė byla Nr. 2-798-826/2013 pagal H. V. ieškinį atsakovui K. M. dėl nuosavybės teisės į ½ dalį pastato, esančio (duomenys neskelbtini), kaip statybines medžiagas, pripažinimo. Įvertinus šias aplinkybes, darytina išvada, kad tarp šios bylos šalių vyksta ginčai dėl pastato nuosavybės (valdymo, naudojimo), todėl uždraudus atsakovams naudotis pastatu, kol nėra įsiteisėję teismų sprendimai, kas yra teisėtas ginčo pastato valdytojas (savininkas), būtų nepagrįstai pažeistas šalių interesų pusiausvyros, proporcingumo principai. Teismo nuomone, ieškovo prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonė – draudimas atsakovams atlikti bet kokius veiksmus, susijusius su ginčo pastato, patalpų naudojimu – neatitinka ieškovo pareikšto reikalavimo esmės, akivaizdžiai išeina už ieškinio reikalavimo ribų bei yra nesusijusi su būsimo sprendimo įvykdymo rizika. Be to, įvertinus ieškinio dalyką, ieškovo prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas netikslingas dar ir dėl to, kad nėra pagrindo teigti, jog jų netaikius, būtų apsunkintas teismo sprendimo įvykdymas, patenkinus tokio turinio neturtinio pobūdžio ieškinio reikalavimą. Jei teismas priims ieškovui palankų sprendimą ir pripažins ieškovo ginčijamą tarp atsakovų sudarytą sutartį negaliojančią, teismo sprendimo įvykdymas nebus apsunkintas.

Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs preliminarų byloje esančių įrodymų vertinimą, atsižvelgdamas į ieškovo pateiktus argumentus, į būsimo teismo sprendimo vykdymo ypatumus, galimus padarinius, kurie kiltų ieškovui, jei laikinosios apsaugos priemonės nebūtų pritaikytos, o ieškinys būtų patenkintas, ir padarinius, kurie kiltų atsakovui, jei laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos, o ieškinys atmestas, sprendžia, kad prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės nėra būtinos, todėl pirmosios instancijos pagrįstai atsisakė jas taikyti.

Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios atskirojo skundo motyvais naikinti ar keisti nėra pagrindo, todėl nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 336−339 straipsniais, teismas

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-04-02 nutartį palikti nepakeistą.