Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos B. M. K. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas – VMI 2018 m. rugsėjo 18 d. sprendimo Nr. 68-107 ir Kauno AVMI 2018 m. birželio 14 d. sprendimo Nr. (7.46-4.7.2) FR0682-198 dėl Patikrinimo akto tvirtinimo teisėtumas ir pagrįstumas.

Remiantis administracinėje byloje surinktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Kauno AVMI, atlikusi pareiškėjos GPM už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumo mokestinį patikrinimą, 2018 m. balandžio 23 d. surašė Patikrinimo aktą, kuriuo, vadovaudamasi MAĮ 70 straipsnio 1 dalimi, GPMĮ 6 straipsnio 1 dalimi, 22 straipsnio 3 dalimi, 27 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjai apskaičiavo 31 241 Lt (9 048,02 Eur) mokėtiną GPM (1 t., b. l. 88–105). Išnagrinėjusi Patikrinimo aktą ir pareiškėjos pastabas dėl jo, Kauno AVMI 2018 m. birželio 14 d. sprendimu Nr. (7.46-4.7.2) FR0682-198 patvirtino Patikrinimo aktu apskaičiuotą 9 048,02 Eur GPM, papildomai apskaičiavo ir nurodė sumokėti 4 923,63 Eur GPM delspinigius ir 2 714 Eur GPM baudą (1 t., b. l. 57–69). Vietos mokesčių administratorius, atsižvelgęs į tiriamojo 2007 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpio pareiškėjos ir jos sutuoktinio gautas pajamas ir patirtas išlaidas, išanalizavęs tikrinamojo 2012 m. sausio 1 d. – 2012 m. gruodžio 31 d. laikotarpio pareiškėjos gautas pajamas ir patirtas išlaidas, nustatė, jog 2012 m. pareiškėjos patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas 208 271 Lt. Todėl konstatavęs, kad pareiškėja gavo kitų, su darbo santykiais nesusijusių ir ne individualios veiklos pajamų, papildomą mokestinę prievolę pareiškėjai apskaičiavo už 2012 m. Kauno AVMI, vertindama pareiškėjos pajamas ir išlaidas, joms nepriskyrė 1 000 000 Lt, kuriuos, pareiškėjos teigimu, ji grynaisiais pinigais paveldėjo (duomenys neskelbtini) mirus sutuoktiniui ir 2012 m. birželio 30 d. padovanojo sūnui L. K. Vietos mokesčių administratoriaus teigimu, pareiškėja patikrinimo metu nepateikė jokių objektyvių įrodymų, pagrindžiančių realų paveldėtų piniginių lėšų gavimą iš sutuoktinio.

Pareiškėjai dėl Kauno AVMI 2018 m. birželio 14 d. sprendimo Nr. (7.46-4.7.2) FR0682-198 inicijavus mokestinį ginčą, VMI 2018 m. rugsėjo 18 d. sprendimu Nr. 68-107 patvirtino skundžiamą Kauno AVMI 2018 m. birželio 14 d. sprendimą (1 t., b. l. 40–45). Centrinis mokesčių administratorius, įvertinęs vietos mokesčių administratoriaus nustatytas faktines aplinkybes, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių realų pinigų perdavimą, sprendė, jog Kauno AVMI pagrįstai pajamų ir išlaidų balanse nevertino pareiškėjos paveldėtos ir padovanotos 1 000 000 Lt grynųjų pinigų sumos. Taip pat, atsižvelgęs į tai, kad atlikto pajamų ir išlaidų vertinimo metu buvo nustatyta, jog pareiškėja tikrinamojo laikotarpio pradžioje, t. y. 2012 m. sausio 1 d., ne banke galėjo turėti 11 729 Lt, o 2012 m. sausio 2 d. ji grynaisiais pinigais į savo banko sąskaitą įnešė 220 000 Lt, padarė išvadą, kad pareiškėja neturėjo finansinių galimybių į banko sąskaitą įnešti 208 271 Lt sumos. Todėl konstatavo, kad Kauno AVMI patikrinimo metu pagrįstai pripažino, jog pareiškėja pažeidė GPMĮ 6 straipsnio1 dalies, 22 straipsnio 3 dalies, 27 straipsnio 1 dalies nuostatas, nedeklaravo gautos 208 271 Lt pajamų sumos ir nuo jos neapskaičiavo ir nesumokėjo į biudžetą GPM.

– mokesčių administratorius nepagrįstai pajamų ir išlaidų balanse nevertino paveldėtos ir padovanotos 1 000 000 Lt grynųjų pinigų sumos;

Dėl MAĮ 68 straipsnio 1 dalies taikymo

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius teisėtai atliko pareiškėjos GPM apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumo mokestinį patikrinimą už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjos skundo teismui argumentas, kad mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties termino pradžia sietina su vietos mokesčių administratoriaus sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo priėmimo data, atmestinas kaip teisiškai nepagrįstas.

Dėl pareiškėjos paveldėtų ir sūnui padovanotų piniginių lėšų

Taigi šioje bylos dalyje iš esmės spręstinas klausimas, ar pareiškėjos pateikti ir mokestinio patikrinimo metu surinkti įrodymai pakankami pripažinti, kad pareiškėja paveldėjo iš sutuoktinio 1 000 000 Lt, kuriuos 2012 m. birželio 30 d. padovanojo sūnui L. K. (kokios pozicijos laikosi pareiškėja), ar, priešingai, jie nėra pakankami ir patikimi daryti tokią išvadą (kaip teigia VMI).

LVAT dėl mokesčių mokėtojo civilinių sandorių pagrindu gautų pajamų realumo yra nurodęs, kad išvados apie mokesčių mokėtojo tam tikrų civilinių sandorių pagrindu gautų pajamų realumą darytinos sistemiškai bei kompleksiškai įvertinus visus tiesioginius bei netiesioginius įrodymus, pagrindžiančius ar paneigiančius objektyvų pajamų gavimo faktą. Vien atskirų formalių įrodymų (pavyzdžiui, paprasta rašytine ar notarine forma sudarytų sutarčių) apie pajamas pateikimas, nesant realaus pajamų gavimo fakto, patvirtinto visapusiška pajamų gavimo faktinių aplinkybių analize, paties pajamų gavimo nepagrindžia. Tokia išvada darytina ir atsižvelgiant į MAĮ 10 straipsnio nuostatas (žr., pvz., 2011 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-556-3513/2011, 2015 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-110-438/2015, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1144-442/2018).

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teigtina, jog mokesčių mokėtojo įpareigojimas pagrįsti atitinkamų pajamų šaltinius reiškia, kad jo nurodomi pajamų šaltiniai turi būti realūs, o pateikti įrodymai apie piniginių lėšų gavimą iš atitinkamų šaltinių atspindėti realiai susiklosčiusias faktines aplinkybes, ypač tais atvejais, kai gautų pajamų šaltinis yra ne paties mokėtojo veikla, o kito asmens gautos pajamos. Todėl turi būti pateikti pakankami ir neginčijami įrodymai, kad atitinkamo dydžio pajamos realiai yra gautos konkrečiu nurodytu būdu iš nurodyto pajamų šaltinio, t. y. šaltinis turi būti ne tik realus, bet ir turi būti objektyviais duomenimis patvirtintos aplinkybės, kad lėšos realiai perduotos mokėtojui. Todėl mokesčių mokėtojas negali remtis vien tik tvirtinimu, kad pateikė atitinkamus sandorius patvirtinančias sutartis, galimai disponavo atitinkamomis pinigų sumomis, jas naudojo patirdamas atitinkamas išlaidas, jis turi realiai pagrįsti jo nurodomus piniginių lėšų šaltinius.

Vadovaujantis ABTĮ 56 straipsnio 6 dalimi, pagal kurią teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, patikrinus administracinėje byloje esančius įrodymus, darytina išvada, jog pareiškėja nepateikė pakankamų ir neginčijamų įrodymų, kurie pagrįstų, kad ji realiai paveldėjo grynaisiais pinigais 1 000 000 Lt ir juos vėliau padovanojo sūnui.

Remiantis byloje surinktais rašytiniais įrodymais, nustatyta, jog pareiškėja pagal paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą, mirus sutuoktiniui, paveldėjo žemės sklypus (4 t., b. l. 6–16). Taigi tiesioginis įrodymas, iš kurio būtų galima daryti vienareikšmę išvadą apie paveldėtą grynųjų pinigų sumą, šios įrodinėjimo dalyką sudarančios aplinkybės nepatvirtina.

Įvertinus mokesčių administratoriaus byloje pateiktus įrodymus nustatyta, jog 2008 m. sausio 16 d. – 2008 m. vasario 14 d. laikotarpiu vykusio pareiškėjos mokestinio tyrimo už laikotarpį nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2006 m. gruodžio 31 d. metu, pareiškėjai buvo duotas mokesčių administratoriaus nurodymas pateikti paaiškinimą apie turto įsigijimo ir pajamų gavimo šaltinius ir jų pagrindimą (2 t., b. l. 191–199). 2008 m. sausio 24 d. pareiškėja pateikė paaiškinimą apie turto įsigijimo ir pajamų gavimo šaltinius ir jų pagrindimą, kuriame nurodė, jog ji ir sutuoktinis 2003 m. sausio 1 d. (nurodyme nurodyto laikotarpio pradžioje) ne banke turėjo 138 000 Lt piniginių lėšų, o 2006 m. gruodžio 31 d. (nurodyme nurodyto laikotarpio pabaigoje) – 99 300 Lt (1 t., b. l. 124–129). Pareiškėja mokesčių administratoriui pateiktame 2008 m. sausio 24 d. paaiškinime Nr. 1 nurodė konkrečių gautų piniginių lėšų šaltinius – iš brolio gauta kompensacija už žemę ir motinos slaugymą, investicinių čekių pardavimas, jos ir sutuoktinio rubliniai indėliai, pajai, santaupos už augintų gyvulių, paukščių ir kitos produkcijos pardavimą, nuo 1987 m. sausio 1 d. sutuoktinio gaunama pensija ir nuo 1993 m. lapkričio 20 d. pareiškėjos gaunama pensija (1 t., b. l. 132–133).

Teismas, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, pareiškėjai nepateikus dokumentų ar kitokių objektyvių duomenų, patvirtinančių jos teiginius, kad sutuoktinis paveldėjo ir grynaisiais pinigais iš JAV gyvenusio dėdės gavo 1 000 000 Lt, bankams, vadovaujantis Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 1993 m. birželio 21 d. rašto Nr. 39N „Gyventojų piniginių pajamų, keičiant laikinuosius pinigus – talonus į litus, deklaravimo tvarka“ 4 punktu, nepateikus VMI informacijos, kad pareiškėjos sutuoktinis ar pareiškėja būtų bankuose keitę pinigų sumą, viršijusią 100 minimalių gyvenimo lygių dydį (3 100 Lt), taip pat nustatęs, kad pareiškėja ir jos sutuoktinis mokesčių administratoriui nėra pateikę vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijos, kurioje privalėjo deklaruoti 2003 m. gruodžio 31 d. turimas, be kita ko, ne bankuose, pinigines lėšas, jeigu jų bendra suma viršija 50 000 Lt (dėl ko, vadovaujantis Lietuvos Respublikos vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, jie, nedeklaravę ne banke turimų 1 000 000 Lt piniginių lėšų, šiuo turtu negali grįsti kito turto įsigijimo šaltinių), daro išvadą, jog byloje nėra pateikti objektyvūs įrodymai, suponuojantys vienareikšmę išvadą apie tai, kad pareiškėja realiai paveldėjo 1 000 000 Lt pinigines lėšas ir disponavo jomis. Taigi nesant objektyvių duomenų, kad pareiškėja disponavo 1 000 000 Lt piniginėmis lėšomis grynaisiais pinigais, pareiškėjos pateiktas 2012 m. birželio 30 d. palikimo – dovanojimo raštelis, kuriame nurodyta, kad ji paveldėjo 1 000 000 Lt grynaisiais pinigais iš sutuoktinio, kuriuos perleidžia sūnui L. K. (1 t., b. l. 134), įvertinus pareiškėjos ir L. K. artimus giminystės ryšius, taip pat atsižvelgiant į nenuoseklią ir prieštaringą pareiškėjos poziciją apie ne banke turimus grynuosius pinigus, laikytinas pareiškėjos gynybinės pozicijos, siekiant pagrįsti sūnaus L. K., kurio atžvilgiu mokesčių administratorius atliko kontrolės procedūras, kurių metu nepripažino L. K. dovanų gautų minėtų piniginių lėšų sumos (3 t., b. l.102–107), patirtas išlaidas, be kita ko, steigiant UAB „L1“ ir suteikiant šiai įmonei paskolas (1 t., b. l. 18–24), išraiška.

Apibendrinant išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, jog mokesčių administratorius, vertindamas pareiškėjos 2007 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu gautas pajamas ir 2012 m. sausio 1 d. – 2012 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu patirtas išlaidas, pagrįstai nevertino 1 000 000 Lt piniginių lėšų sumos.

Dėl finansinių galimybių įnešti į banko sąskaitą 220 000 Lt

Remiantis byloje surinktais rašytiniais įrodymais, nustatyta, jog 2012 m. sausio 2 d. pareiškėja į „Luminor bank“ AB (buvęs AB „DnB bankas“) asmeninę sąskaitą įnešė 220 000 Lt piniginių lėšų sumą (2 t., b. l. 76).

Mokesčių administratorius, siekdamas nustatyti, ar pareiškėja turėjo finansines galimybes disponuoti tokia grynųjų pinigų suma, atliko pareiškėjos pajamų ir išlaidų vertinimą. Įvertinęs 2007 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu pareiškėjos ir jos sutuoktinio gautas pajamas (turėtas pinigines lėšas banke ir ne banke, gautą pensiją, palūkanas už indėlius banke, atkurtas santaupas, pajamas už ankstyvą pasitraukimą iš prekinės žemės ūkio gamybos, nekilnojamojo daikto nuomos pajamas, vienkartinę pašalpą) ir patirtas vartojimo išlaidas pagal Lietuvos Statistikos departamento duomenis bei pareiškėjos į banką įneštas grynųjų piniginių lėšų sumas, nustatė, kad pareiškėjos piniginių lėšų likutis 2011 m. gruodžio 31 d. buvo 235 245 Lt, iš jų ne banke – 11 729 Lt, banke –223 516 Lt (Patikrinimo akto 2 lentelė). Įvertinęs 2012 m. sausio 1 d. – 2012 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu pareiškėjos gautas pajamas (turėtas pinigines lėšas banke ir ne banke, gautą pensiją, palūkanas už indėlius banke, pajamas už ankstyvą pasitraukimą iš prekinės žemės ūkio gamybos, nekilnojamojo daikto nuomos pajamas) ir patirtas vartojimo išlaidas pagal Lietuvos Statistikos departamento duomenis (Patikrinimo akto 3 lentelė), nustatė, kad pareiškėja neturėjo finansinių galimybių 2012 m. sausio 2 d. į banko sąskaitą įnešti 208 271 Lt sumos.

Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, sprendžia, jog pareiškėja netinkamai vertina mokesčių administratoriaus nustatytas aplinkybes, todėl daro nepagrįstas išvadas.

Iš bylos medžiagos matyti, jog mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėjos ir jos sutuoktinio piniginių lėšų likutis 2006 m. gruodžio 31 d. sudarė 103 260 Lt (75 255 Lt ne banke ir 28 005 Lt banke) ir, kaip matyti iš skundo turinio, pareiškėja šios aplinkybės neginčija. Tačiau pažymėtina, jog šis piniginių lėšų likutis buvo vertintas, atliekant pareiškėjos ir jos sutuoktinio pajamų ir išlaidų analizę už 2007 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpį. Įvertinus pareiškėjos ir jos sutuoktinio turėtą 103 260 Lt piniginių lėšų likutį, per tiriamąjį laiktarpį gautas 128 409 Lt pajamas, patirtas 8 892 Lt vartojimo išlaidas, į banko sąskaitą įneštas grynųjų piniginių lėšų sumas (2011 m. sausio 17 d. – 20 000 Lt, 2011 m. vasario 19 d. – 200 000 Lt), nustatyta, kad pareiškėja 2011 m. gruodžio 31 d. turėjo 235 245 Lt piniginių lėšų likutį: ne banke – 11 729 Lt ir banke 223 516 Lt. Taigi nustačius, kad 2011 m. gruodžio 31 d. pareiškėja ne banke turėjo tik 11 729 Lt, pareiškėjai nepateikus įrodymų, pagrindžiančių 208 271 Lt piniginių lėšų gavimo šaltinius, mokesčių administratorius pagrįstai konstatavo, jog pareiškėja 2012 metais gavo kitų pajamų iš nenustatytų, mokesčių administratoriui nežinomų, šaltinių, kurias panaudojo įnešdama į banko sąskaitą grynuosius pinigus, tačiau šių gautų kitų pajamų nedeklaravo bei mokėti į biudžetą priklausančių mokesčių nuo šių pajamų neapskaičiavo ir nesumokėjo. Tai lėmė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjos mokestinės prievolės, kiek jos yra susijusios su ginčo pajamomis, negalėjo būti apskaičiuotos įprastine ginčo teisiniams santykiams aktualiu laikotarpiu galiojusiame GPMĮ bei jį lydinčiuose teisės aktuose numatyta tvarka. Todėl, pareiškėjai nepagrindus ginčo pajamų gavimo šaltinių, mokesčių administratorius teisėtai ir pagrįstai pareiškėjos mokesčio bazę nustatė, vadovaudamasis MAĮ 70 straipsnio nuostatomis.

LVAT, aiškindamas įrodinėjimo pareigos paskirstymą bylose, kai mokesčių administratorius mokestinę prievolę nustato, taikydamas MAĮ 70 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą normą, yra nurodęs, kad ši norma skirta ne tam, kad būtų nustatytas tikslus (t. y. objektyviais duomenimis paremtas) mokestinės prievolės dydis, o tam, kad būtų nustatytas mokėtinos prievolės dydis, atitinkantis protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingumo kriterijus. Tai reiškia, kad mokesčių administratoriaus nustatytas mokėtinos prievolės dydis laikytinas pagrįstu tiek, kiek neperžengia šių įvertinimo kriterijų. Todėl tam, kad būtų paneigtas tokiu <...> būdu nustatytas mokestinės prievolės dydis, mokesčių mokėtojas turi pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad nurodytų įvertinimo kriterijų buvo nesilaikyta, t. y. įrodyti, kad mokesčio administratoriaus nustatytas mokestinės prievolės dydis neatitinka protingumo bei teisingumo kriterijų (žr., pvz., 2007 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-603/2007, 2012 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-438-2491/2011, 2019 m. sausio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1269-602/2019).

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja nepateikė įrodymų, jog Kauno AVMI, nustatydama mokėtinos prievolės dydį, nesilaikė protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingumo kriterijų, todėl, įrodymų vertinimo prasme, darytina išvada, kad ji nustatyta tvarka nepaneigė atsakovo nustatytų aplinkybių apie pareiškėjos nesumokėtų mokesčių apimtį ir jų dydį bei neįrodė savo teiginių teisingumo.

Dėl GPM ir GPM baudos dydžio

Pareiškėja skunde teismui nurodo, jog mokesčių administratorius, pažeisdamas MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas, nepateikė detalaus GPM ir GPM baudos apskaičiavimo.

Teismas, įvertinęs skundžiamų sprendimų turinį, neturi pagrindo sutikti su minėtais pareiškėjos argumentais.

Iš Patikrinimo akto matyti, jog vietos mokesčių administratorius, pareiškėjos mokestinio patikrinimo metu nustatęs, kad pareiškėja pažeidė GPMĮ 22 straipsnio 3 dalies ir 27 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes 2012 metais gavo 208 271 Lt kitų pajamų, kurių nedeklaravo ir nuo jų neapskaičiavo bei nesumokėjo GPM, remdamasis GPMĮ 6 straipsnio 1 dalyje nustatytu 15 proc. pajamų mokesčio tarifu, nuo gautos 208 271 Lt pajamų sumos apskaičiavo mokėtiną 31 241 Lt (208 271 Lt x 15 proc.) (9 048,02 Eur) GPM sumą.

Išnagrinėjusi Patikrinimo aktą ir pareiškėjos pastabas dėl jo, Kauno AVMI 2018 m. birželio 14 d. sprendimu Nr. (7.46-4.7.2) FR0682-198, kaip jau buvo minėta, patvirtino Patikrinimo aktu apskaičiuotą 9 048,02 Eur GPM. Taip pat vietos mokesčių administratorius, vadovaudamasis MAĮ 139 straipsnio 1 dalimi, nustatęs pareiškėjos atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, skyrė vidutinę 30 proc. dydžio 2 714 Eur (9 048,02 x 30 proc.) GPM baudą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog mokesčių administratorius pagrindė pareiškėjai apskaičiuotų GPM ir GPM baudos dydžius. Teismas, vadovaudamasis ginčo teisiniam santykiui aktualiomis teisės normomis (GPMĮ 6 straipsnio 1 dalimi, 22 straipsnio 3 dalimi, 27 straipsnio 1 dalimi, 36 straipsnio 2 dalimi, MAĮ 138 straipsniu, 139 straipsnio 1 dalimi, 140 straipsniu), sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje nustačius, jog pareiškėja 2012 metais gavo pajamas, kurių GPMĮ nustatyta tvarka nedeklaravo ir nuo jų neapskaičiavo mokėtino GPM, mokesčių administratorius teisėtai ir pagrįstai šias pajamas – 208 271 Lt – apmokestino GPMĮ 6 straipsnio 1 dalyje (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2008 m. gruodžio 30 d. iki 2018 m. sausio 1 d.) nustatyto 15 proc. dydžio pajamų mokesčio tarifu ir apskaičiavo mokėtiną 31 241 Lt (208 271 Lt x 15 proc.) (9 048,02 Eur) GPM sumą. Taip pat mokesčių administratorius, nustatęs GPMĮ pažeidimą, teisėtai ir pagrįstai, įvertinęs pareiškėjos atsakomybę lengvinančias (pareiškėja bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi) ir sunkinančias (nustatyti išlaidų ir pajamų neatitikimai, nenustatyti pagrįsti pareiškėjos pajamų šaltiniai, dėl ko, apskaičiuojant GPM, taikytos MAĮ 70 straipsnio nuostatos) aplinkybes, skyrė vidutinę 30 proc. dydžio 2 714 Eur (9 048,02 x 30 proc.) GPM baudą.

Apibendrinant byloje nustatytas aplinkybes, konstatuotina, kad vietos mokesčių administratorius išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, vadovaudamasis įstatymu, įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą sprendimą. Mokestinį ginčą ikiteismine tvarka nagrinėjusi VMI teisingai, vadovaudamasi MAĮ ir teismų praktika, paskirstė įrodinėjimo pareigą, tinkamai įvertino surinktus įrodymus, teisingai aiškino ir taikė teisės normas. Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, tenkinti pareiškėjos reikalavimą ir panaikinti Kauno AVMI 2018 m. birželio 14 d. sprendimą Nr. (7.46-4.7.2) FR0682-198 dėl Patikrinimo akto tvirtinimo ir VMI 2018 m. rugsėjo 18 d. sprendimą Nr. 68-107 nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjos B. M. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.