Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 1A-151-478/2024

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2024-04-18
Bylos Nr.: 1A-151-478/2024
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-40358-2021-8
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Jūratė Jakubonienė, Virginija Liudvinavičienė, Linas Šiukšta
Kaltinamasis: E. A.
Nukentėjusysis: G. L.
Advokatai: Aleksandras Vancevičius, Bogdanas Chranovskis

Kategorijos

1.2.14.4.2.1Turto prievartavimas panaudojant fizinį smurtą, atimant asmeniui laisvę (BK 181 str. 2 d.)
1.2.14.4.2.3Didelės vertės turto prievartavimas (BK 181 str. 3 d.)
2.3.6.4.4.1Išteisinamojo nuosprendžio aprašomajai daliai keliami reikalavimai (BPK 305 str. 3 d. ir kt.)
2.4.6.1Apeliacinio skundo atmetimas (BPK 326 str. 1 d. 1 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-151-478/2024Proceso Nr. 1-01-1-40358-2021-8Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.4.2.1; 1.2.14.4.2.3; 2.3.6.4.4.1; 2.4.6.1. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. balandžio 18 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijos Liudvinavičienės, Lino Šiukštos,

sekretoriaujant Giedrei Stankevičienei,dalyvaujant prokurorui Gintautui Paškevičiui,išteisintajam E. A., jo gynėjui advokatui Bogdanui Chranovskiui (Bogdan Chranovskij),nukentėjusiojo G. L. atstovui advokatui Aleksandrui Vancevičiui,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro Antano Gubistos ir nukentėjusiojo G. L. atstovo advokato Aleksandro Vancevičiaus apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. spalio 13 d. nuosprendžio, kuriuo E. A. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 181 straipsnio 3 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija), neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Nukentėjusiojo G. L. civilinis ieškinys dėl 51 940 Eur turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo atmestas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

E. A. buvo kaltinamas tuo, kad jis, neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai, panaudodamas psichinę prievartą ir fizinį smurtą, veikdamas bendrininkų grupe pagal iš anksto suderintą nusikalstamos veikos planą kartu su tyrimo metu nenustatytais asmenimis, atimdamas nukentėjusiajam laisvę, prievartavo didelės vertės turtą savo ir kitų asmenų naudai, o būtent: jis, iš anksto susitaręs ir veikdamas bendrininkų grupe kartu su tyrimo metu nenustatytais asmenimis, turėdamas tikslą prievartauti didelės vertės svetimą turtą savo ir kitų asmenų naudai – grynuosius pinigus, 2021 m. lapkričio 17 d. apie 8.00 val. per internetinę programą „Viber“ informavo G. L. apie neva norimą grąžinti skolą. 2021 m. lapkričio 17 d. apie 16.30 val. kartu su K. S. tyrimo metu tiksliai nenustatytu baltos spalvos automobiliu „Mercedes Benz“ atvyko adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, kur K. S. per internetinę programą „Telegram“ paskambino nukentėjusiajam G. L. ir liepė nusileisti. Nukentėjęs G. L. dėl panaudotos apgaulės įsėdo į tiksliai tyrimo metu nenustatytą baltos spalvos automobilį „Mercedes Benz“, vairuojamą jo (E. A.), ir kartu nuvažiavo į (duomenys neskelbtini) g., Vilniuje, kur K. S. išlipo iš automobilio ir pabėgo, tuo pat metu du tyrimo metu nenustatyti asmenys, dėvėdami ant veidų „slidininkų“ kaukes, įlipo į automobilį ir atsisėdo ant galinės sėdynės nukentėjusiajam G. L. iš abiejų pusių, tokiu būdu atimdami nukentėjusiajam laisvę, o trečias tyrimo metu nenustatytas asmuo, dėvintis medicininę kaukę, įsėdo į keleivio vietą priekyje. Jis (E. A.), vairuodamas tyrimo metu nenustatytą baltos spalvos automobilį „Mercedes Benz“, važiavo link Antakalnio mikrorajono, tuo metu tyrimo metu nenustatyti asmenys, sėdėję prie nukentėjusiojo G. L., jo (E. A.) nurodymu paėmė iš nukentėjusiojo G. L. telefoną „iPhone 10“, kurio vertė 200 Eur, ir raktus, 10 Eur vertės. E. A. ir tyrimo metu nenustatytas asmuo, sėdėjęs priekinėje keleivio sėdynėje, neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai, savo naudai, iš nukentėjusiojo G. L. reikalavo duoti jiems 300 000 Eur. Du tyrimo metu nenustatyti asmenys, sėdėję šalia nukentėjusiojo G. L., tyčia alkūnėmis trenkė ne mažiau nei po dešimt kartų kiekvienas į šonus ir ne mažiau nei po dešimt kartų kiekvienas į veidą, o priekyje sėdėjęs tyrimo metu nenustatytas asmuo su tyrimo metu tikslai nenustatytu daiktu, panašiu į elektros šoko prietaisą, tyčia baksnojo G. L. į kojas ne mažiau nei dešimt kartų, tuo sukeldamas jam fizinį skausmą, taip pat du tyrimo metu nenustatyti asmenys, sėdėję šalia G. L., turėdami tikslą įbauginti nukentėjusįjį, tyčia ėmė jį baksnoti į šonus ir kojas tyrimo metu nenustatytais daiktais, panašiais į peilius, ne mažiau nei dešimt kartų. E. A. grasino nukentėjusiajam G. L., kad jam bus „nevartotinas žodis“ (nurodytas kaltinamajame akte), nes jį perduos kitiems asmenims, tyrimo metu nenustatytas asmuo grasino, kad nukapos rankas, kojas, kad nukentėjusį G. L. reikia vežti į mišką, kur šis viską papasakos, tokiu būdu naudojo psichinę ir fizinę prievartą prieš nukentėjusįjį G. L.

1.1. Tęsdamas nusikalstamą veiką E. A., iš anksto susitaręs ir veikdamas bendrininkų grupėje kartu su tyrimo metu nenustatytais asmenimis, 2021 m. lapkričio 17 d. nuo 16.30 val. iki 23.00 val., tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, tęsdamas smurtą prieš nukentėjusįjį G. L., tyrimo metu tiksliai nenustatytu baltos spalvos automobiliu „Mercedes Benz“, atvyko į tyrimo metu tiksliai nenustatytą vietą – mišką už Naujosios Vilnios mikrorajono, Vilniaus rajone, kur tyrimo metu nenustatyti asmenys prievarta nurengė nukentėjusiajam G. L. striukę, 600 Eur vertės, ir surišo nukentėjusiajam G. L. rankas ir kojas plastikiniais užtraukimo dirželiais, prievarta ištraukė nukentėjusįjį iš tyrimo metu tiksliai nenustatyto baltos spalvos automobilio „Mercedes Benz“, pargriovė ant žemės ir papurškė nukentėjusiajam G. L. tyrimo metu nenustatytų dujų į veidą. E. A., veikdamas kartu su tyrimo metu nenustatytu asmeniu, neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai, savo ir kitų asmenų naudai reikalavo iš nukentėjusiojo G. L.: „Atiduok mūsų pinigus.“, „Kur mūsų pinigai?“, „Kalbėk.“, tyrimo metu nenustatyti trys asmenys rankomis ir kojomis mušė į įvairias kūno vietas suduodami ne mažiau kaip po dešimt smūgių į nugarą, pilvą, kojas, rankas, tuo sukeldami jam fizinį skausmą. E. A., veikdamas kartu su trimis tyrimo metu nenustatytais asmenimis, taip pat grasino nukapoti pirštus, rankas, kojas, ausis, grasino nukentėjusiajam G. L., kad jam bus „nevartotinas žodis“ (nurodytas kaltinamajame akte) ir kad jį pakars, tokiu būdu naudojo psichinę ir fizinę prievartą prieš nukentėjusįjį G. L., tyrimo metu nenustatyti asmenys nukentėjusį G. L. jėga įsodino į tyrimo metu tiksliai nenustatytą baltos spalvos automobilį „Mercedes Benz“.

1.2. Tęsdamas nusikalstamą veiką E. A., iš anksto susitaręs ir veikdamas bendrininkų grupėje kartu su tyrimo metu nenustatytais asmenimis, 2021 m. lapkričio 17 d. nuo 16.30 val. iki 23.00 val., tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, tęsdamas smurtą prieš nukentėjusįjį G. L., tyrimo metu tiksliai nenustatytu baltos spalvos automobiliu „Mercedes Benz“ atvyko į tyrimo metu tiksliai nenustatytą vietą – mišką, esantį važiuojant link Neveronių k., Kauno r., kur trys tyrimo metu nenustatyti asmenys prievarta nukentėjusį G. L. ištraukė iš tyrimo metu tiksliai nenustatyto baltos spalvos automobilio „Mercedes Benz“ ir papurškė nukentėjusiajam G. L. tyrimo metu nenustatytų dujų į veidą. E. A., veikdamas kartu su tyrimo metu nenustatytu asmeniu, neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai, savo ir kitų asmenų naudai reikalavo iš nukentėjusiojo G. L. pinigų, pasodino ant miške buvusio suolelio, apšvietė automobilio žibintais ir reikalavo „kalbėti“. Tyrimo metu nenustatyti trys asmenys mušė nukentėjusįjį į įvairias kūno vietas, E. A. tyčia vieną kartą ranka trenkė nukentėjusiajam G. L. per veidą, o tyrimo metu nenustatyti asmenys tyčia mušė G. L. rankomis ir kojomis ne mažiau nei dešimt kartų į šonus ir pilvą bei tyčia panaudodami daiktą, panašų į elektros šoko prietaisą, baksnojo nukentėjusiajam G. L. į šonus ir pilvą ne mažiau kaip po dešimt kartų, tuo sukeldami jam fizinį skausmą. E. A., veikdamas kartu su trimis tyrimo metu nenustatytais asmenimis, grasino nukapoti pirštus, rankas, kojas, ausis, grasino nukentėjusiajam G. L., kad jam bus „nevartotinas žodis“ (nurodytas kaltinamajame akte) ir kad jį pakars, tokiu būdu naudojo psichinę bei fizinę prievartą prieš nukentėjusįjį G. L., tyrimo metu nenustatyti asmenys nukentėjusįjį G. L. jėga paguldė į tyrimo metu tiksliai nenustatyto baltos spalvos automobilio „Mercedes Benz“ bagažinę.

1.3. Tęsdamas nusikalstamą veiką E. A., iš anksto susitaręs ir veikdamas bendrininkų grupėje kartu su tyrimo metu nenustatytais asmenimis, 2021 m. lapkričio 17 d. nuo 16.30 val. iki 23.00 val., tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, tęsdamas smurtą prieš nukentėjusįjį G. L., tyrimo metu tiksliai nenustatytu baltos spalvos automobiliu „Mercedes Benz“, atvyko adresu: (duomenys neskelbtini), kur jų laukė kiti tyrimo metu nenustatyti asmenys, nukentėjusiajam G. L. būnant tyrimo metu tiksliai nenustatyto baltos spalvos automobilio „Mercedes Benz“ bagažinėje, tyrimo metu nenustatytas asmuo, panaudodamas daiktą, panašų į elektros šoko prietaisą, sudavė nukentėjusiajam G. L. smūgį į pilvą, tuo sukeldamas fizinį skausmą. Tyrimo metu nenustatyti asmenys prievarta iškėlė nukentėjusįjį G. L. iš tyrimo metu tiksliai nenustatyto baltos spalvos automobilio „Mercedes Benz“ bagažinės ir papurškė nukentėjusiajam G. L. tyrimo metu nenustatytų dujų į veidą, nunešė į ten esantį namą. E. A., veikdamas kartu su tyrimo metu nenustatytu asmeniu, neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai, savo ir kitų asmenų naudai reikalavo iš nukentėjusiojo G. L. pinigų, sakydami: „Kur mūsų pinigai? Kalbėsi?“. Tyrimo metu nenustatyti asmenys, toliau naudodami smurtą prieš nukentėjusįjį, švietė į veidą nukentėjusiajam G. L. telefonų blykstėmis, tyčia mušė jį į pilvą, šonus, nugarą, sėdmenis, kojas, suduodami ne mažiau kai po dešimt kartų, tuo sukeldami jam fizinį skausmą, taip pat naudodami nemažiau dešimties kartų daiktą, panašų į elektros šoko prietaisą, sukėlė nukentėjusiajam G. L. fizinį skausmą, toliau tęsdami savo nusikalstamus veiksmus pririšo G. L. rankas prie kėdės plastikiniais užtraukimo dirželiais, pripurškė į akis tyrimo metu nenustatytų dujų, tuo sukeldami jam fizinį skausmą, tyrimo metu nenustatytas asmuo tyrimo metu nenustatytu daiktu, panašiu į reples, paėmė nukentėjusiajam G. L. už ausies ir grasino nurauti ausį, neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai, savo ir kitų asmenų naudai iš nukentėjusiojo G. L. reikalavo duoti 300 000 Eur. Tyrimo metu nenustatyti asmenys nunešė nukentėjusįjį G. L. su kėde į namo viduje esantį rūsį, kur plastikiniais užtraukimo dirželiais pririšo nukentėjusiojo kojas prie kėdės ir rūsyje buvusio metalinio radiatoriaus vamzdžio, einančio iš rūsio lubų, tokiu būdu atimdami G. L. laisvę, E. A. užklijavo nukentėjusiajam G. L. burną lipnia juosta pilkos spalvos. E. A., veikdamas kartu su trimis tyrimo metu nenustatytais asmenimis, panaudodami psichinę prievartą, grasino, kad rytoj atvažiuos kiti asmenys, kad jam bus „nevartotinas žodis“ (nurodytas kaltinamajame akte) ir kad nukapos pirštus, rankas, kojas, ausis, jį pakars, visi pasišalino, tokiu būdu bendrais veiksmais, neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai, panaudodamas psichinę prievartą ir fizinį smurtą, prievartavo savo ir kitų asmenų naudai didelės vertės turtą. Šiais savo veiksmais E. A. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 181 straipsnio 3 dalyje (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija).

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismas 2023 m. spalio 13 d. nuosprendyje konstatavo, kad byloje nėra surinkta pakankamai patikimų ir neginčytinų įrodymų, patvirtinančių, kad būtent E. A. dalyvavo veikoje prievartaudamas turtą iš nukentėjusiojo G. L., todėl E. A. pagal BK 181 straipsnio 3 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) išteisino, neįrodžius, jog jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

II. Apeliacinių skundų argumentai ir prašymai

Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras A. Gubista apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2023 m. spalio 13 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį, kuriuo E. A. pripažinti kaltu pagal BK 181 straipsnio 3 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) ir nuteisti jį laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams. Tenkinti nukentėjusiojo G. L. civilinį ieškinį ir iš E. A. priteisti nukentėjusiam G. L. 1 940 Eur turtinei žalai ir 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Priteisti iš E. A. proceso išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

1.4. Prokuroras apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, jog nukentėjusiojo G. L. parodymai yra nepatikimi, nes duoti ne iš karto, prieštaringi, iš dalies klaidinantys ir neatskleidžiantys visų reikšmingų aplinkybių. Toks nukentėjusiojo parodymų vertinimas yra neteisingas bei prieštaraujantis įrodymų vertinimo taisyklėms. Pirmosios instancijos teismas nukentėjusiojo parodymus analizavo neobjektyviai, kadangi visiškai neatsižvelgė į susiklosčiusias aplinkybes dėl nukentėjusiojo patirto streso. Byloje nustatyta, kad nukentėjusysis apgaulės būdu, o vėliau per prievartą buvo išgabentas be žinios iš jo gyvenamosios vietos, prieš jį buvo naudojama psichologinė prievarta bei fizinis smurtas, jam buvo grasinama, jis buvo gąsdinamas. Todėl suprantama, kad asmuo, patyręs tokius išgyvenimus ir paveiktas baimės, gali iš karto nebendradarbiauti su teisėsaugos atstovais, neduoti parodymų, vengti duoti išsamius parodymus. Atitinkamai patirtas stresas gali lemti asmens parodymų tikslumą, gebėjimą tikslia seka atpasakoti įvykius. Dėl išdėstytų aplinkybių, anot prokuroro, nesuprantama, kaip pirmosios instancijos teismas, vertindamas nukentėjusiojo kartojamų parodymų netikslumus dėl detalių, visus G. L. parodymus įvertino kaip nepatikimus ir klaidinančius, visiškai neatsižvelgdamas į neginčytiną faktą apie nukentėjusiojo patirtą prievartą, smurtą bei išgyvenimus.

1.5. Prokuroras pažymi, kad nukentėjusiojo patirti sužalojimai, net ir praėjus laikui, yra užfiksuoti 2022 m. balandžio 7 d. specialisto išvadoje Nr. G 1118/2022 (01), t. y. nustatyti randai abiejuose riešuose ir čiurnose, susidarę sugijus žaizdoms ar giliems odos nubrozdinimams (šių aplinkybių skundžiamame nuosprendyje teismas net nevertino). Įvertinus nukentėjusiojo atžvilgiu padarytus buvusius sužalojimus, galima spręsti dėl realios nukentėjusiojo baimės, išgyvenimų bei būsenos, kurią tuo metu buvus patvirtina ir liudytojo E. M. parodymai.

1.6. Prokuroro teigimu, be nukentėjusiojo G. L. ir paties E. A. parodymų, aplinkybę, kad įvykio dieną nukentėjusysis išvažiavo su E. A., patvirtina ir liudytojai, tarp jų ir nukentėjusiojo tėvas D. L.. Taip pat kiti byloje esantys įrodymai netiesiogiai patvirtina, kad E. A. dalyvavo nusikalstamoje veikoje G. L. atžvilgiu. 2022 m. sausio 27 d. apžiūros protokole užfiksuota, kad, patikrinus abonentų numerius (duomenys neskelbtini) (naudojosi G. L.), (duomenys neskelbtini) (naudojosi E. A.) ERIS duomenų bazėje pagal telekomunikacijų bokštų veikimo zonas, nustatyta, kad 2021 m. lapkričio 17 d. E. A. telefonas buvo išjungtas nuo 15.27 val., o nukentėjusiojo telefonas buvo išjungtas 16.58 val. Iš šių duomenų, sprendžiant pagal prisijungimų lokacijas, galima nustatyti, jog E. A. buvo susitikęs su nukentėjusiuoju, o vėliau nukentėjusiojo telefonas buvo išjungtas, galimai, kad nebūtų galima nustatyti jo buvimo vietos. Skundžiamame nuosprendyje pateiktas šios aplinkybės vertinimas, jog byloje liko nepaneigta E. A. versija, kad dažnai jo ir nukentėjusiojo susitikimų metu pastarojo prašymu abu iš savo mobiliojo ryšio telefonų išimdavo SIM korteles, nes norėdavo slapta aptarti klausimus, prokuroro vertinimu, yra absoliučiai nelogiška. Pirmiausia, tokia E. A. pateikta versija turi būti vertinama kaip gynybinė pozicija, nes tokia SIM kortelių išiminėjimo praktika visuomenėje nėra dažna, plačiai paplitusi bei priimtina, t. y. toks paaiškinimas yra visiškai nebūdingas normaliam, įprastam žmonių elgesiui. Antra, tokia SIM kortelių išiminėjimo tariama praktika, siekiant būti nesusekamam, yra nelogiška dėl visuomenėje žinomos bei plačiai išviešintos informacijos, jog telefonu net be SIM kortelės galima skambinti numeriu 112, o tai reiškia, jog mobilusis ryšys, net ir neturint SIM kortelės telefone, vis tiek yra. Trečia, pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino aplinkybės, jog E. A. mobiliojo ryšio telefonas buvo atjungtas daugiau nei valandą anksčiau prieš susitikimą su nukentėjusiuoju. E. A. versija, kad telefonų SIM kortelės būdavo išimamos nukentėjusiojo prašymu dėl nukentėjusiojo noro būti nesiklausomam, neatsekamam, visiškai nėra logiška bei paaiškinama, kodėl pats E. A. daugiau nei valanda prieš susitikimą su G. L. išsijungė telefoną/išsiėmė SIM kortelę, jeigu pats neturėjo jokios intencijos slėpti savo buvimo vietą.

1.7. Prokuroras pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog byloje nėra nustatyta, kad E. A. įvykio metu buvo kitoje vietoje, t. y. neturi alibi. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas tiesiog konstatavo, kad alibi nebuvimas neįrodo asmens dalyvavimo jam inkriminuojamoje veikoje, tačiau šios aplinkybės nevertino įrodymų visumoje.

1.8. Prokuroro teigimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai nevertino aplinkybių, jog po 2021 m. lapkričio 17 d. iki šiol nerastas E. A. vairuotas automobilis ,,Mercedes“, kuriuo E. A. vežiojo nukentėjusįjį ir kuriame, galimai, yra likę nusikaltimo pėdsakų, taip pat netinkamai vertino liudytojos R. A. parodymus apie jai priklausiusio automobilio ,,Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuriuo 2021 m. lapkričio 17 d. išvažiavo ir negrįžo E. A., pardavimo aplinkybes.

1.9. Prokuroro vertinimu, byloje surinkti ir ištirti įrodymai leidžia daryti pagristą išvadą, jog E. A. kaltė, padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 181 straipsnio 3 dalyje, yra įrodyta ir pagrįsta aiškiais ir nenuginčijamais byloje surinktais ir ištirtais duomenimis, jų logine seka. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas nesivadovavo visomis baudžiamojoje byloje nustatytomis ir patikrintomis aplinkybėmis, neįvertino bylos duomenų visumos, padarė byloje nustatytų aplinkybių neatitinkančias išvadas ir nepagrįstai išteisino E. A. pagal BK 181 straipsnio 3 dalį.

Nukentėjusiojo G. L. atstovas advokatas A. Vancevičius (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2023 m. spalio 13 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį, kuriuo E. A. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 181 straipsnio 3 dalyje (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija), bei pilna apimtimi patenkinti nukentėjusiojo G. L. civilinį ieškinį. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

1.10. Pirmosios instancijos teismas, išteisindamas E. A. pagal BK 181 straipsnio 3 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija), bylą išnagrinėjo neišsamiai, šališkai, rėmėsi tik E. A. ir jo gynėjo iškelta deklaratyvia versija, kitais neobjektyviais bei bylos nagrinėjimo metu išsamiai nepatikrintais duomenimis. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas, vertindamas surinktus įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias bylos įrodymų tyrimą ir vertinimą, kas sąlygojo neteisingų, nepagrįstų išvadų padarymą bei išteisinamojo nuosprendžio priėmimą.

1.11. Pirmosios instancijos teismas, skundžiamame nuosprendyje padarydamas išvadas, jog neva nebuvo surinkta neginčytinų tiesioginių įrodymų dėl E. A. dalyvavimo nusikalstamoje veikoje, kad E. A. neva neturėjo motyvų įvykdyti jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir pan., iš esmės tokią savo poziciją grindė vien nukentėjusiojo, jo motinos ir draugo T. G. duotų parodymų kritišku vertinimu, teigiant, kad šių asmenų duoti parodymai yra nenuoseklūs, prieštaringi, o nusikalstamos veikos aplinkybės bylos nagrinėjimo metu buvo įrodinėjamos vien nukentėjusiojo parodymais, kuriais teismas nusprendė nesivadovauti. Tačiau, apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas, susikoncentravęs vien į nukentėjusiojo, jo motinos ir liudytojo T. G. parodymų kritiką, visiškai nevertino šių asmenų duotų parodymų kartu su kitais byloje esančiais (taip pat ir netiesioginiais) įrodymais, nevertino visų kaltinimą patvirtinančių įrodymų visumos.

1.12. Apeliantas, pacitavęs nukentėjusiojo parodymus, tvirtina, kad juos patvirtina kiti byloje esantys įrodymai, kuriuos pirmosios instancijos teismas tiesiog ignoravo. Vien tai, kad nukentėjusysis iš karto nedavė ikiteisminio tyrimo pareigūnams parodymų, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog nukentėjusiojo G. L. nurodytos įvykių aplinkybės neatitinka tikrovės. Nukentėjusysis bei jo šeimos nariai pateikė nuoseklius paaiškinimus, kad pradžioje nukentėjusysis G. L. nedavė jokių parodymų baimindamasis dėl jo ir jo šeimos narių saugumo, galimos grėsmės jų sveikatai ar net gyvybei, nes smurtiniai veiksmai (reikalaujant daugiatūkstantinės sumos) nukentėjusiojo atžvilgiu buvo atlikti dalyvaujant artimam draugui – E. A.. Be to, po įvykio nukentėjusysis G. L. buvo šoko, streso būsenoje, ką byloje patvirtino apklausti liudytojai.

1.13. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas pripažino įrodytomis aplinkybes, jog nagrinėjamo įvykio dieną (2021 m. lapkričio 17 d. apie 16.30 val.) E. A. kartu su K. S. atvažiavo prie nukentėjusiojo namų, jį pakvietė į automobilį ir visi kartu išvažiavo į Žvėryno mikrorajoną. Šią aplinkybę pripažino tiek pats E. A., tiek ir liudytojas K. S.. Tai, kad nurodomu laiku nukentėjusysis G. L. iš namų išvyko kartu su minimais asmenimis, patvirtino ir nukentėjusiojo tėvas D. L., kuris matė, kaip minėtu laiku E. A. atvažiavo prie jų namo su automobiliu „Mercedes“, į kurį nukentėjusysis įsėdo, ir jie išvažiavo, o po kurio laiko niekas nebegalėjo prisiskambinti nukentėjusiajam G. L., nes jo telefonas buvo išjungtas. Šias aplinkybes patvirtino ir liudytojas T. G., kuris paaiškino, kad įvykio dieną (kaip įprastai) bendravo, susirašinėjo su nukentėjusiuoju G. L., kuris jam sakė, kad pas jį turi atvažiuoti E. A. ir atvežti dalį skolos (10 000 Eur); rašė, kad jam paskambino K. S. bei pasakė, jog jie (E. A. ir K. S.) privažiavo prie jo namų, todėl eina susitikti su E. A.. Nukentėjusysis G. L. su liudytoju T. G. susirašinėjo ir būnant automobilyje su E. A. ir K. S., o po kurio laiko susirašinėjimas tiesiog nutrūko, liudytojas T. G. nukentėjusiajam negalėjo prisiskambinti, nes jo telefonas buvo išjungtas.

1.14. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, kritiškai vertindamas nukentėjusiojo G. L. paaiškinimus, jog prieš jį atliktuose nusikalstamuose veiksmuose dalyvavo ir E. A., skundžiamame nuosprendyje ignoravo visą eilę nors ir netiesioginių, tačiau nukentėjusiojo paaiškinimus patvirtinančių įrodymų. Byloje esančiuose 2022 m. sausio 27 d. apžiūros protokole (abonentų numerių telekomunikacijų bokštų veikimo zonos), 2022 m. kovo 31 d. bei 2022 m. balandžio 2 d. tarnybiniuose pranešimuose (G. L. ir E. A. telefono numerių pokalbių išklotinių analizės) fiksuota, kad nuo 2021 m. lapkričio 17 d. 15.27 val. (t. y. dar iki E. A. susitikimo su nukentėjusiuoju) E. A. mobilaus ryšio telefono numeris (duomenys neskelbtini) buvo išjungtas ir daugiau įjungtas nebuvo, nesijungė prie jokio tinklo bokšto, neturėjo jokių išeinančių ar įeinančių kontaktų, kas, anot apelianto, patvirtina, kad E. A. iš anksto rengėsi ir planavo inkriminuotos nusikalstamos veikos nukentėjusiojo G. L. atžvilgiu padarymui, iš anksto rengėsi apgaulės būdu įvilioti nukentėjusįjį į automobilį, kur prie nusikalstamos veikos darymo prisijungs dar trys tyrimo nenustatyti, kaukėti asmenys, todėl E. A. iš anksto (dar iki susitinkant su nukentėjusiuoju) konspiraciniais tikslais išjungė naudojamą mobilaus ryšio telefoną, o nukentėjusiajam per pokalbių programėlę paskambino liudytojas K. S. tam, kad E. A. telefonas nebūtų susietas su nukentėjusiojo telefono buvimo vieta. Šios aplinkybės paneigia E. A. teisme iškeltą versiją, jog telefonų SIM korteles neva išėmė nukentėjusiojo siūlymu (ar nurodymu). Priešingai nei teigė E. A., jo mobilaus ryšio telefonas buvo išjungtas dar iki susitikimo su G. L. (apie 15.27 val.), tuo tarpu nukentėjusiojo telefonas buvo išjungtas dar po valandos (apie 17.00 val.). Minėtame protokole ir pranešimuose fiksuota, kad nukentėjusiojo naudotas mobilaus ryšio abonento numeris paskutinį kartą 2021 m. lapkričio 17 d. 16.58 val. jungėsi prie bokšto, esančio (duomenys neskelbtini), t. y. jungėsi prie bokšto, kurio veikimo zona apima Kairėnų gatvę, vedančią link Naujosios Vilnios. Šis fiksuotas faktas patvirtina nukentėjusiojo G. L. paaiškinimus, kad po to, kai į automobilį įsėdo trys nepažįstami, kaukėti asmenys bei prieš nukentėjusįjį buvo panaudotas psichologinis ir fizinis smurtas, atimti nukentėjusiojo daiktai (striukė, raktai, mobilaus ryšio telefonas), pareikalauta duoti 300 000 Eur, nukentėjusysis E. A. vairuojamu automobiliu buvo nuvežtas į Naująją Vilnią bei mišką už Naujosios Vilnios mikrorajono, Vilniaus rajone, kur nukentėjusiajam kartu su E. A. buvę nenustatyti asmenys surišo rankas ir kojas plastikiniais užtraukimo dirželiais, prievarta ištraukė nukentėjusįjį iš E. A. naudoto baltos spalvos automobilio ,,Mercedes Benz“, pargriovė ant žemės, pripurškė nukentėjusiajam dujų į akis, naudojo fizinę privartą, sudavė smūgius į įvairias kūno vietas, reikalavo atiduoti pinigus. Nukentėjusysis G. L. taip pat paaiškino, kad vėliau jis buvo nuvežtas į mišką netoli Neveronių k., Kauno r., kur jo atžvilgiu buvo naudojama prievarta, smurtas, reikalaujama perduoti turtą (pinigus), o dar po kurio laiko, patalpinus nukentėjusįjį į minėto automobilio bagažinę, jis buvo nuvežtas į sodybą (duomenys neskelbtini) r., kur jo atžvilgiu toliau buvo naudojamas fizinis ir psichologinis smurtas, bauginimai, reikalaujama perduoti turtą, galiausiai paliktas vieno iš sodyboje buvusių pastatų rūsyje. Visų veiksmų atlikimo metu dalyvavo ir E. A., jis vairavo transporto priemonę, reikalavo perduoti pinigus, miške netoli Neveronių k., Kauno r., sudavė smūgį nukentėjusiajam į veidą, atliko kitus veiksmus prieš nukentėjusįjį. Apeliantas pažymi, kad šias įvykių aplinkybes dar tą pačią naktį, kai nukentėjusiajam G. L. pavyko išsilaisvinti ir pabėgti iš minėtos sodybos, jis nurodė tiek savo motinai liudytojai N. O., tiek liudytojui T. G..

1.15. Apeliantas nurodo, kad aplinkybes, jog nagrinėjamo įvykio vakarą nukentėjusysis G. L. prieš savo valią buvo atsidūręs (duomenys neskelbtini) rajone bei kad jo atžvilgiu buvo naudota fizinė ir psichinė prievarta, smurtas, patvirtina ir kiti bylos įrodymai. Byloje pateiktos liudytojos N. O. padarytos nukentėjusiojo kūno nuotraukos (tyrimui pateiktos 2023 m. lapkričio 20 d., t. y. neužilgo po įvykio), patvirtina nagrinėjamo įvykio metu nukentėjusiajam padarytus sužalojimus. Taip pat byloje apklaustas liudytojas E. M. patvirtino, kad būdamas aikštelėje pamatė nukentėjusįjį, kuris vaikščiojo ir pas vairuotojus prašė paskambinti; priėjo prie jo (liudytojo) ir paklausė, ar gali paskambinti; nukentėjusysis G. L. sakė, kad jį kažkur atvežė į sodybą, nurengė, atėmė rūbus; parodė, kad rankos buvo užveržtos; žmogus buvo persigandęs, stresinėje būsenoje, pasimetęs, nežinojo, kur randasi.

1.16. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas, kritiškai pasisakydamas dėl nukentėjusiojo duotų parodymų (tariamai jo parodymais negalima tikėti), visiškai nevertino ir svarbių liudytojo vyriausiojo tyrėjo S. P. parodymų. Taip pat pirmosios instancijos teismas ignoravo ir tą faktą, kad E. A. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme negalėjo nurodyti ir logiškai paaiškinti, kur jis buvo nagrinėjamo įvykio metu, ką tariamai veikė po to, kai 2021 m. lapkričio 17 d. susitiko su nukentėjusiuoju G. L.. Apelianto manymu, byloje esantys duomenys sudaro pagrindą teigti, kad E. A. iš karto po įvykio slapstėsi, mažiausiai kelias dienas negrįžo atgal į namus, buvo išjungęs naudojamą mobilaus ryšio telefoną.

1.17. Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas savotiškai interpretavo aplinkybes dėl įvykio metu E. A. naudoto automobilio ,,Mercedes Benz“. Skundžiamame nuosprendyje teismas nepagrįstai suabejojo kaltinimo iškelta pozicija, jog minimas automobilis yra pradangintas (paslėptas, kitaip juo atsikratyta), siekiant paslėpti jame likusius įkalčius. Nors pirmosios instancijos teismas aklai pasitikėjo E. A. ir jo motinos R. A. iškelta versija, kad automobilis neva buvo parduotas, tačiau negalėjo nurodyti nei kam (kokiam konkrečiam asmeniui), nei kada, nei kokiomis sąlygomis neva pardavė minimą automobilį. Į bylą taip ir nebuvo pateiktas joks įrodymas dėl automobilio pardavimo, nėra pateikta jokia pirkimo – pardavimo sutartis.

1.18. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje taip pat padarė neteisingas išvadas, jog E. A. neva neturėjo motyvų įvykdyti jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, nes, teismo vertinimu, byloje nebuvo įrodyta, jog E. A. nukentėjusysis G. L. buvo suteikęs 25 000 Eur dydžio paskolą. Apeliantas pažymi, kad baudžiamoji atsakomybė pagal BK 181 straipsnį nėra siejama išimtinai su aplinkybe dėl susiklosčiusių ar nesusiklosčiusių paskolinių teisinių santykių. Kitaip tariant, nagrinėjamu atveju faktas dėl suteiktos paskolos nėra teisiškai reikšmingas kvalifikuojant E. A. veiksmus pagal BK 181 straipsnio 3 dalį, nes įvykio metu E. A. ir kartu su juo dalyvavę tyrimo nenustatyti asmenys iš nukentėjusiojo reikalavo ženkliai didesnės sumos (300 000 Eur) nei nukentėjusysis buvo paskolinęs E. A. (25 000 Eur). Priešingai nei interpretavo pirmosios instancijos teismas, byloje pateikta pakankamai duomenų, kurie patvirtina nukentėjusiojo paaiškinimus apie E. A. paskolintus 25 000 Eur. Apeliantas pažymi, jog E. A. nusikalstamos veikos nukentėjusiojo atžvilgiu darymo metu buvo žinoma, kad jo šeimai priklauso žemės sklypas prestižinėje Vilniaus vietoje, todėl iš nukentėjusiojo G. L. buvo reikalaujama ženkliai didesnė, nei nukentėjusysis E. A. suteikė paskolą, suma, ko pirmosios instancijos teismas taip pat skundžiamame nuosprendyje neįvertino.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras ir nukentėjusiojo G. L. atstovas advokatas A. Vancevičius prašė apeliacinius skundus tenkinti, išteisintasis E. A. ir jo gynėjas B. Chranovskis prašė prokuroro ir nukentėjusiojo atstovo advokato apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro A. Gubistos ir nukentėjusiojo G. L. atstovo advokato A. Vancevičiaus apeliaciniai skundai atmetami.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, prokuroro ir nukentėjusiojo atstovo advokato apeliacinių skundų argumentus bei apeliacinės instancijos teisme ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai E. A. išteisino pagal BK 181 straipsnio 3 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) neįrodžius, jog jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Pirmosios instancijos teismo išvados padarytos įvertinus įrodymų visumą, o skundžiamas nuosprendis dėl E. A. išteisinimo atitinka jo turiniui BPK keliamus reikalavimus. Naikinti skundžiamą nuosprendį prokuroro ir nukentėjusiojo G. L. atstovo advokato apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo.

Dėl įrodymų vertinimo

Prokuroro bei nukentėjusiojo G. L. atstovo advokato apeliaciniuose skunduose nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas, išteisindamas E. A. pagal BK 181 straipsnio 3 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija), pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nustatytas BPK 20 straipsnio 5 dalyje, kadangi išvadas skundžiamame nuosprendyje padarė selektyviai vertindamas įrodymus ir toks įrodymų vertinimas nulėmė E. A. nepagrįsto išteisinamojo nuosprendžio priėmimą. Šie apeliacinių skundų argumentai nepagrįsti.

Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti. Taisyklės, pagal kurias teismai nusprendžia, kokie baudžiamojo proceso metu surinkti duomenys laikytini įrodymais, nustatytos BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse. Duomenys, iki juos pripažįstant įrodymais, yra tikrinami BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka atliekant proceso veiksmus ir tik tokiais teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais gali būti grindžiamas teismo nuosprendis (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Bylą nagrinėjančio teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę, bei kokios išvados jais remiantis darytinos, taip pat ar byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Pagal BPK 20 straipsnio 3 dalį įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti dėl jų liečiamumo, patikimumo, leistinumo ir pakankamumo asmens kaltumui nustatyti, turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma.

Esminiu įrodymų vertinimo nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai apeliacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, Nr. 2K-7-176-303/2015, Nr. 2K-251-507/2016, Nr. 2K-74-976/2017, Nr. 2K-270-628/2020).

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, nesilaikė bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių, nustatytų BPK 20 straipsnio 5 dalyje, t. y. kad pirmosios instancijos teismas būtų vadovavęsis neleistinais ar nepatikimais įrodymais, ignoravęs kokias nors svarbias ir esmines bylos aplinkybes, būtų padaręs klaidų dėl įrodymų turinio ir pan. Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio nuostatų, įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje bei susiejo juos į visumą, ir, priešingai nei teigiama apeliaciniuose skunduose, tyrė bei analizavo tiek E. A. kaltinančius, tiek teisinančius įrodymus, laikydamasis BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų, t. y. išteisinamajame nuosprendyje, be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, pirmosios instancijos teismas nurodė ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė nukentėjusiojo G. L. bei liudytojų N. O. bei T. G. parodymus, duotus baudžiamojo proceso metu. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio taip pat matyti, kad įrodymai išdėstyti nuosekliai, atskleistas jų turinys ir įrodomoji reikšmė. Pirmosios instancijos teismo išvados yra logiškos, neprieštaringos, pagrįstos įrodymų palyginimu ir priimto sprendimo argumentavimu (BPK 305 straipsnio 1 dalis), todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad priimdamas išteisinamąjį nuosprendį E. A. Vilniaus apygardos teismas neištyrė visų byloje surinktų įrodymų ar juos vertino selektyviai ir dėl to padarė BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą. Atsižvelgiant į tai, apeliantų argumentai dėl pirmosios instancijos teismo padarytų įrodymų vertinimo klaidų atmetami kaip nepagrįsti.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 181 straipsnio 3 dalyje (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija)

Ši baudžiamoji byla su kaltinamuoju aktu buvo perduota teismui kaltinant E. A. pagal BK 181 straipsnio 3 dalį tuo, kad jis 2021 m. lapkričio 17 d. nuo 16.30 val. iki 23.00 val., neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai, panaudodamas psichinę prievartą ir fizinį smurtą, veikdamas bendrininkų grupe pagal iš anksto suderintą nusikalstamos veikos planą kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, atimdamas nukentėjusiajam laisvę, prievartavo iš G. L. didelės vertės turtą – 300 000 Eur savo ir kitų asmenų naudai.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė išvadą, kad nukentėjusiojo G. L. parodymai yra nenuoseklūs, prieštaringi, iš dalies klaidinantys, jų nepatvirtina jokie kiti byloje esantys įrodymai, todėl byloje išnaudojus visas įrodinėjimo priemones ir procesines galimybes, tačiau nesant galimybių pašalinti abejonių dėl galimo E. A. dalyvavimo prievartaujant didelės vertės turtą, pirmosios instancijos teismas nukentėjusiojo G. L. parodymų nelaikė neginčytinu E. A. kaltės įrodymu ir, vadovaudamasis in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principu, E. A. pagal BK 181 straipsnio 3 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) išteisino, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką. Toks išteisinimo pagrindas, numatytas BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punkte, reiškia, kad nusikalstama veika galimai buvo padaryta, tačiau byloje nėra pakankamai patikimų įrodymų, kad ją padarė būtent kaltinamas asmuo.

Prokuroras ir nukentėjusiojo atstovas apeliaciniuose skunduose su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka ir pateikia kitokį tų pačių įrodymų vertinimą teigiant, kad išteisintojo E. A. dalyvavimą prievartaujant didelės vertės turą, o kartu ir jo kaltę, patvirtina nukentėjusiojo G. L. parodymai, kuriuos pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino kaip nepatikimus, kadangi būtent juos, o ne išteisintojo nurodytą įvykio versiją, patvirtina netiesioginiai įrodymai – liudytojų N. O., T. G., E. M., D. L. parodymai bei kitų byloje esančių rašytinių įrodymų visuma, kuriuos pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai vertino arba kaip nepatikimus, arba kaip negalinčius patvirtinti E. A. dalyvavimo nusikalstamos veikos padaryme fakto. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apeliacinių skundų argumentais ir įrodymus vertinti kitaip, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas.

Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti prašymus, pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių prašymų ir pasiūlymų atmetimas savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas. Tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi apeliantai, savaime nereiškia, jog bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismo priimtas sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas.

Žemesnės instancijos teismas

Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl to, kad išteisintasis E. A. kartu su liudytoju K. S. įvykio dieną, t. y. 2021 m. lapkričio 17 d. apie 15.30 val., iš tiesų buvo atvažiavę prie nukentėjusiojo G. L. namų, jį pasikvietė į automobilį ir visi kartu nuvažiavo į Žvėryno mikrorajoną, į jų įprastą susitikimo vietą. Taip pat byloje nėra paneigtos aplinkybės, jog įvykio dieną iš nukentėjusiojo G. L. buvo prievartaujamas didelės vertės turtas, t. y. reikalaujama 300 000 Eur, atimant pastarajam laisvę ir vartojant prieš jį fizinį ir psichinį smurtą. Esminis šio ginčo dalykas yra nustatyti, ar prievartaujant didelės vertės turtą iš nukentėjusiojo G. L. kartu su ikiteisminio tyrimo nenustatytais asmenimis dalyvavo ir E. A.. Kitaip tariant, nustatyti, ar byloje yra pakankamai neginčytinų ir patikimų įrodymų, galinčių patvirtini E. A. pareikštus kaltinimus.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, išteisintasis E. A. viso baudžiamojo proceso metu neigė kaltę ir nuosekliai tvirtino, kad jis 2021 m. lapkričio 17 d. įvykyje, kuomet iš nukentėjusiojo G. L. buvo prievartaujamas turtas, nedalyvavo. E. A. nukentėjusiojo nemušė, jam negrasino ir iš nukentėjusiojo nereikalavo jokios pinigų sumos. Nukentėjusysis G. L. jam taip pat neskolino jokių pinigų, t. y. 25 000 Eur, kadangi, jo žiniomis, nebuvo pasiturintis. Išteisintasis E. A. patvirtino tik tai, kad įvykio dieną jis, kaip įprastai, atvažiavo pasiimti G. L. prie jo namų ir kartu su juo nuvažiavo į Žvėryną aptarti reikalų, kur vėliau G. L. atvažiavo pasiimti kažkokie pastarojo draugai, vairavę baltos spalvos automobilį „BMW“. Neatmeta galimybės, jog nukentėjusįjį tą dieną galėjo pasiimti ir draugas T. G.. Tos dienos aplinkybių E. A. nesureikšmino, kadangi jam tai buvo eilinis susitikimas su nukentėjusiuoju jų įprastoje susitikimo vietoje. Tiksliai nepamena, ką veikė po to, kai G. L. išvažiavo, tačiau galėjo būti mieste su draugais arba pas močiutę ar mamą jų namuose. Mano, kad nukentėjusysis jį apkalba dėl asmeninių nuoskaudų, o būtent dėl to, kad jis atsisakė kartu su G. L. vystyti verslą ir statyti namą nukentėjusiojo artimiesiems priklausančiame žemės skyle, taip pat dėl to, jog kitam draugui (K. S.), o ne jam pardavė ankstesnį savo automobilį „Audi A6“, o galbūt ir dėl to, kad neprisijungė prie G. L. jam siūlomų nusikalstamų veikų, tokių kaip plėšimas ir pan., darymo, kadangi pastarasis save laikė nusikalstamo pasaulio atstovu ir visokiais būdais stengėsi pelnyti jo pasitikėjimą tam, kad vėliau galėtų jį apgauti (t. 4, 103–109).

Nors apeliaciniuose skunduose teigiama, kad išteisintojo E. A. parodymus pirmosios instancijos teismas turėjo vertinti kritiškai, kaip siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad apkaltinamasis nuosprendis gali būti grindžiamas tik leistinais ir patikimais įrodymais, kurių pakanka neginčijamai išvadai apie asmens kaltumą, o abejonės dėl įrodymų patikimumo ir pakankamumo, taip pat įvairūs įrodymų prieštaravimai, kai jų nebegalima pašalinti, aiškinami kaltinamojo naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-47/2013, Nr. 2K-244-788/2023, Nr. 2K-239-495/2023). Ši nuostata vienodai aktuali tiek darant bendrą išvadą dėl asmens kaltumo, tiek ir nustatant atskiras faktines aplinkybes, reikšmingas nusikalstamai veikai kvalifikuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-72-788/2024). Taigi tokio pobūdžio bylose, nustatant faktines aplinkybes, kuomet nėra jokių kitų tiesioginių įrodymų, galinčių patvirtinti dalyvavimo nusikalstamoje veikoje faktą, ypač svarbus tampa paties nukentėjusiojo parodymų patikimumo vertinimas, kuris turi būti atliekamas vadovaujantis parodymų nuoseklumo, neprieštaringumo, logiškumo ir atitikties kitiems bylos duomenims kriterijais. Kai tokių asmenų parodymuose aptinkama nenuoseklumo ar tam tikrų prieštaravimų, pripažįstant tokius parodymus patikimais, labai svarbu, kad jie iš esmės atitiktų kitus bylos duomenis. Sutiktina su apeliacinių skundų argumentais, jog kaltė dėl nusikaltimo padarymo gali būti grindžiama ir netiesioginiais ar išvestiniais įrodymais, tačiau esminis reikalavimas yra tai, kad jie atitiktų įstatymo reikalavimus ir sudarytų nuoseklų įrodomąjį pagrindą, patvirtinantį kaltinime nurodytas aplinkybes.

Šioje byloje esminis įrodymų šaltinis, kuriuo grindžiamas E. A. pareikštas kaltinimas, o taip pat ir apeliaciniai skundai, yra nukentėjusiojo G. L. parodymai. Nukentėjusysis G. L. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu parodė, jog su išteisintuoju E. A. ir liudytoju K. S. nemažai laiko praleisdavo kartu. Įvykio dienos ryte E. A. per kažkurią iš programėlių parašė, jog ketina grąžinti 10 000 Eur iš 25 000 Eur skolos, kuriuos jam buvo paskolinęs prieš mėnesį laiko. Todėl jam nekilo abejonių, kai E. A. kartu su K. S. 2021 m. lapkričio 17 d. apie 16.00–17.00 val. atvažiavo į kiemą prie jo namų ir K. S. paskambinęs liepė išeiti. Išėjęs į kiemą, įsėdo į E. A. vairuojamą automobilį „Mercedes Benz“ ir visi kartu, kaip visada, nuvažiavo į Žvėryną. Manė, kad važiuoja parūkyti žolės ir aptarti reikalų. Tačiau atvažiavus į Žvėryną, K. S. išlipo iš automobilio ir pabėgo. Tuomet į automobilį įlipo trys kaukes dėvintys vyrai – du atsisėdo jam iš šonų, o vienas – priekyje, keleivio vietoje, ir pradėjo reikalauti grąžinti 300 000 Eur skolą. Tačiau G. L. nesuprato, apie ką jie kalba. Mano, kad E. A. tokiu būdu jį „pakišo“, nurašydamas savo skolas jo pinigais, kadangi E. A. buvo narkotikų prekeivis – „baryga“. Pradžioje jis buvo nuvežtas į mišką, esantį šalia Naujosios Vilnios, po to į mišką kažkur Neveronyse, Kauno r., galiausiai – į apleistą sodybą (duomenys neskelbtini) r. Visą tą laiką jis buvo pastoviai kankinamas, mušamas, grasinama susidorojimu, purškiama dujų į akis, kratomas elektrošoku, reikalaujant grąžinti 300 000 Eur skolą. Visų veiksmų atlikimo metu kartu dalyvavo ir E. A. – jis vairavo transporto priemonę, reikalavo perduoti pinigus, o miške šalia Neveronių, Kauno r., vieną kartą sudavė smūgį į veidą, jiems būnant apleistoje sodyboje, (duomenys neskelbtini) r., užklijavo jam burną izoliacine juosta. Galiausiai, kai visi asmenys iš tos vietos pasišalino, jis sulaužė kėdę, prie kurios buvo pririštas, tada peršoko surištas rankas ir maždaug po valandos laiko iš tos vietos pabėgo. Kadangi buvo tamsu, ėjo laukais palei kelią, kol priėjo netoliese buvusią degalinę. Priėjęs prie ten buvusių vilkikų vairuotojų, prašė paskambinti. Vienas jų (E. M.) sutiko, tuomet jis paskambino motinai. Paklausus vairuotojo, kur jis randasi, pasakė, kad tarp Tauragės ir Klaipėdos, ir sutiko pavežti iki Kauno. Kaune jį pasitiko šeima – tėvas, motina ir draugas T. G. (t. 4, b. l. 31–39).

Taigi nors nukentėjusysis G. L. bylos teisminio nagrinėjimo metu patvirtino, jog darant nusikalstamą veiką, t. y. prievartaujant iš jo didelės vertės turtą, kartu su kitais ikiteisminio tyrimo nenustatytais asmenimis dalyvavo ir išteisintasis E. A., tačiau siekiant nustatyti šių parodymų patikimumą, svarbu įvertinti visas su nagrinėjamu įvykiu susijusias aplinkybes, įskaitant paties G. L. elgesį viso baudžiamojo proceso metu.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad šioje byloje ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas ne pagal nukentėjusiojo G. L. skundą, o jo motinos liudytojos N. O. 2021 m. lapkričio 18 d. pareiškimo pagrindu dėl sūnaus dingimo (t. 1, b. l. 3–6). Iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusiojo G. L. paieška buvo paskelbta 2021 m. lapkričio 18 d., o nutraukta po dviejų dienų – 2021 m. lapkričio 20 d., kuomet liudytoja N. O. 2021 m. lapkričio 20 d. papildomos apklausos metu ikiteisminio tyrimo pareigūnui nurodė, jog sūnus 2021 m. lapkričio 20 d. apie 9.30 val., grįžo namo visas sumuštas (t. 1, b. l. 159–161). Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog po paieškos nutraukimo nukentėjusysis G. L. gana ilgą laiko tarpą apskritai vengė bendradarbiauti ir suteikti bet kokią ikiteisminiam tyrimui reikšmingą informaciją dėl 2021 m. lapkričio 17 d įvykio. Iš 2021 m. lapkričio 22 d. tarnybinių pranešimų matyti, kad pareigūnai, siekdami patikslinti įvykio aplinkybes, 2021 m. lapkričio 20 d. ir 2021 m. lapkričio 22 d. buvo nuvykę pas nukentėjusįjį į namus, tačiau G. L. atsisakė duoti parodymus, nurodydamas pareigūnams remtis jo motinos N. O. parodymais, duotais 2021 m. lapkričio 20 d., kadangi jai papasakojo visas įvykio aplinkybes (t. 1, b. l. 61, 62, 63, vaizdo ir garso įrašai Nr. 1603 ir Nr. 1604). Iš 2021 m. lapkričio 29 d. tarnybinio pranešimo taip pat matyti, kad susisiekus su liudytoja N. O., pastaroji patvirtino, kad jos sūnus G. L. ir toliau atsisako būti apklausiamas (t. 1, b. l. 67).

Pirmą kartą į apklausą nukentėjusysis atvyko tik 2021 m. gruodžio 7 d., tačiau iš nukentėjusiojo apklausos protokolo matyti, kad G. L. ir šį kartą atsisakė duoti kokius nors paaiškinimus (t. 1, b. l. 66–67). Tuo tarpu iš 2022 m. sausio 28 d. nukentėjusiojo apklausos protokolo matyti ne tik tai, kad G. L. eilinį kartą atsisakė duoti parodymus apie tiriamą įvykį, tačiau taip pat pareiškė, kad jokių pretenzijų niekam neturi, jokio pareiškimo nerašė ir neprašė to daryti motinos. Motina N. O. kreipėsi su pareiškimu dėl jo dingimo, todėl ši byla ir buvo pradėta. Dabar prašo baudžiamąją bylą nutraukti ir daugiau nebekviesti jo į jokias apklausas (t. 1, b. l. 75–76). Vis dėlto nagrinėjamu atveju nustatyta ir tai, kad praėjus kiek daugiau nei keturiems mėnesiams nuo ikiteisminio tyrimo pradžios nukentėjusysis G. L. pakeitė poziciją ir pirmą kartą sutiko duoti parodymus 2022 m. kovo 29 d. Iš 2022 m. kovo 29 d nukentėjusiojo apklausos protokolo matyti, kad G. L. nurodė iš esmės analogiškas įvykio aplinkybes, kaip ir teisiamojo posėdžio metu, tačiau šioje apklausoje, priešingai nei vėlesnėse, nurodė ir tai, jog po to, kai jam pavyko išsilaisvinti jo pagrobimo dieną apie 22.30–23.00 val., į Vilnių jis ėjo pėsčiomis, laukais ir miškais palei kelią, o namuose buvo tik po pusantros paros apie 8.00–8.30 val. (t. 1, b. l. 77–81). Aplinkybę, kad ėjo pėsčiomis namo, G. L. buvo nurodęs ir ikiteisminio tyrimo pareigūnams, atvykusiems pas jį į namus 2021 m. lapkričio 20 d. bei 2021 m. lapkričio 22 d. (vaizdo ir garso įrašai Nr. 1603 ir Nr. 1604). Tuo tarpu jo papildomos 2022 m. balandžio 5 d. atliktos apklausos metu nukentėjusysis G. L. pakeitė ankstesnius parodymus, nurodydamas, kad po išsilaisvinimo, tą pačią jo pagrobimo dieną, jam vienas iš vairuotojų (liudytojas E. M.) „Neste“ degalinėje davė savo telefoną paskambinti motinai bei jį pavežė iki Kauno (t. 1, b. l. 82–83). Ir tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme G. L. nurodė, kad tą pačią naktį Kaune jį pasitiko tėvas, motina ir draugas T. G. bei parvežė namo į Vilnių (t. 4, b. l. 31–39). Taigi nors nukentėjusysis po daugiau nei keturių mėnesių, duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu, patvirtino, jog įvykyje kartu su kitais asmenimis dalyvavo ir E. A., tačiau kitas įvykio tyrimui reikšmingas aplinkybes dėl nepaaiškinamų priežasčių arba nutylėjo, arba delsė nurodyti, tokiu būdu klaidino ikiteisminį tyrimą atliekančius pareigūnus. Pažymėtina, kad nuslėpta informacija ir kiekvienos apklausos metu nurodomos vis naujos aplinkybės buvo lemtingos šio ikiteisminio tyrimo sėkmei ir savalaikiam duomenų rinkimui.

Nors apeliaciniuose skunduose teigiama, kad nukentėjusysis G. L. ikiteisminio tyrimo pradžioje vengė duoti parodymus dėl patirto streso, baimės, šoko, depresijos būsenų bei dėl to, jog jautėsi įbaugintas, tačiau šie apeliacinių skundų argumentai teisėjų kolegijos neįtikina. Visų pirma, parodymų davimas yra nukentėjusiojo pareiga, o ne teisė. Antra, šaukiamas nukentėjusysis privalo atvykti pas ikiteisminio tyrimo pareigūną ir nurodyti visas bylos nagrinėjimui reikšmingas aplinkybes (BPK 28 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis G. L. iš viso buvo apklausiamas penkis kartus, tačiau nė vienos apklausos metu nenurodė, jog jis ikiteisminio tyrimo pradžioje atsisakė duoti parodymus, bijodamas dėl savo ir savo šeimos saugumo. Priešingai, iš bylos medžiagos matyti, kad netrukus po įvykio (2021 m. lapkričio 22 d.) į namus atvykusiems pareigūnams nukentėjusysis G. L. nurodė, jog sutiks duoti parodymus tik tuomet, kuomet tyrėja apklaus asmenis, dalyvavusius įvykyje. Iš esmės analogišką reikalavimą G. L. pareigūnams nurodė ir liudytojos N. O. 2021 m. lapkričio 20 d. papildomos apklausos metu, kuomet pastarajai telefonu susisiekus su sūnumi, G. L. pareiškė, jog sutinka duoti parodymus tuo atveju, jei apklausoje dalyvaus K. S. (t. 1, b. l. 159–161). Taigi, kaip matyti, nukentėjusysis G. L. savo atsisakymą duoti parodymus grindė ne priežastimis, nurodytomis apeliaciniuose skunduose, o sąlygų kėlimu ikiteisminį tyrimą atlikusiems pareigūnams. Be to, iš 2021 m. lapkričio 20 d. vaizdo ir garso įrašo matyti, jog pareigūnui dėl patirtų sužalojimų pasiūlius iškviesti medicininę pagalbą, nukentėjusysis G. L. jos atsisakė ir nurodė, kad nors yra pavargęs, tačiau jis jaučiasi stipriai (vaizdo ir garso įrašas Nr. 1603). Gauti oficialūs atsakymai iš sveikatos priežiūros įstaigų taip pat patvirtina, jog G. L. bylai reikšmingu laiku sveikatos priežiūros įstaigose nebuvo gydytas, taip pat nebuvo registruoti ir jokie kiti sveikatos nusiskundimai (t. 1, b. l. 117–123). Taigi darytina išvada, kad G. L. nepagrįstai ilgą laiko tarpą vengė duoti parodymus apie 2021 m. lapkričio 17 d. įvykį ne dėl patirto streso, baimės ar depresijos, bet dėl kitų ir tik jam vienam žinomų priežasčių.

Vertinant nukentėjusiojo G. L. parodymų teisingumą, svarbios ir kitos 2021 m. lapkričio 17 d. įvykio aplinkybės, nurodytos paties G. L. ikiteisminio tyrimo pradžioje. Iš 2021 m. lapkričio 22 d. vaizdo ir garso įrašo matyti, kad be prieš tai minėtų aplinkybių, susijusių su nukentėjusiojo apklausa, G. L. pareiškė priekaištus dėl to, kad „pareigūnai nori, jog jis kažką priduotų, tačiau jis neketina nieko priduoti“, o po to, kai pareigūnas paklausė dėl įvykyje dalyvavusių asmenų, G. L. besišypsodamas atsakė, kad tai „R., su kuriais jis susikibo. Pinigų esmė“ (vaizdo ir garso įrašas Nr. 1604). Panašias aplinkybes policijos pareigūnams G. L. nurodė ir anksčiau. Iš 2021 m. lapkričio 20 d. vaizdo ir garso įrašo matyti, kad nukentėjusysis, kalbėdamas apie įvykį, taip pat teigė, kad jis buvo išvežtas į miškus, ėjo pėsčiomis namo, o pareigūnui paklausus: „Ar žinai, kas tokie?“, G. L. vėlgi su šypsena veide atsakė, kad „tai aišku. Čia R.. Viskas dėl didelių pinigų“, tuo pat metu teigdamas, kad „maniškiai viską žino“ bei gyrėsi asmeniniais ryšiais su aukšto rango pareigūnais ir kad „jūs (pareigūnai) atskirai, reikia tik jūsų oficialumo“ (vaizdo ir garso įrašas Nr. 1603). Taigi, kaip matyti, nukentėjusysis G. L., pasakodamas pareigūnams, kas nutiko 2021 m. lapkričio 17 d., nė karto neįvardijo, kad prievartaujant didelės vertės turtą dalyvavo ir E. A., priešingai, du kartus labai aiškiai ir konkrečiai įvardijo, kad jį sumušė ir iš jo pinigų reikalavo „R.“, kuriuos pastarasis netgi patvirtino žinantis ir kad su jais bus atsiskaityta kitu būdu. Tuo tarpu bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme G. L. tvirtino, kad kitų įvykyje dalyvavusių asmenų nežino ir atpažinti jų negalėtų, konkrečiai įvardindamas tik vieną asmenį – E. A. (t. 4, b. l. 31–39). Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismui siekiant išsiaiškinti asmenį, kuriam neva E. A. iš jo pasiskolintais pinigais norėjo padengti skolą, nukentėjusysis G. L. šį asmenį taip pat atsisakė įvardinti, tuo pačiu teigdamas, kad teismas jį gali susirasti pats (t. 4, b. l. 31–39). Taigi iš šių aplinkybių akivaizdžiai matyti, kad G. L., disponuodamas pilna informacija apie įvykį, nurodo tik tas aplinkybes, kurios jam yra palankios ir naudingos, vengdamas suteikti informaciją apie kitus įvykyje dalyvavusios asmenis, nors jų tapatybės nukentėjusiajam yra žinomos. Todėl toks ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir teismo klaidinimas, vertinant su kitais nustatytais G. L. parodymų prieštaravimais, sudaro pakankamą pagrindą abejoti G. L. parodymų teisingumu ir dėl E. A. dalyvavimo prievartaujant iš nukentėjusiojo didelės vertės turtą.

Nors apeliaciniuose skunduose teigiama, kad nukentėjusiojo G. L. parodymus patvirtina liudytojų nukentėjusiojo motinos N. O. ir jo draugo T. G. parodymai, tačiau pirmiausiai pažymėtina tai, kad tiek N. O., tiek T. G. parodymai yra išvestiniai iš G. L. jiems nurodytų įvykio aplinkybių. Taigi tam, kad jie būtų pripažinti patikimais įrodymais, jų pirminis šaltinis neturi kelti abejonių, o jų parodymai, patvirtinantys kitus tarpinius faktus, taip pat turi būti tikslūs ir neprieštaringi. Nagrinėjamu atveju liudytojos N. O. nurodytų aplinkybių teisingumu verčia abejoti pačios liudytojos elgesys baudžiamojo proceso metu. Kaip minėta anksčiau, šioje byloje ikiteisminis tyrimas pradėtas nukentėjusiojo motinos N. O. 2021 m. lapkričio 18 d. pareiškimo pagrindu dėl sūnaus dingimo, nurodant, kad G. L. iš namų išėjo 2021 m. lapkričio 17 d. apie 14.30 val. ir iki šiol negrįžo. Tuo tarpu liudytojo vairuotojo E. M. parodymais, kuriais teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti, nustatyta, kad nukentėjusysis G. L. naudodamasis vairuotojo telefonu motinai paskambino tą pačią jo pagrobimo dieną, t. y. 2021 m. lapkričio 17 d. apie 22.00–23.00 val., o į Kauną nukentėjusysis pastarojo buvo nuvežtas jau po kelių valandų, t. y. 2021 m. lapkričio 18 d. apie 1.00–1.30 val. nakties, kur jo laukė ir jį pasitiko artimieji (motina N. O., tėvas D. L. ir draugas T. G.) (t. 4, b. l. 72–74). Kitaip tariant, nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad liudytoja N. O., jau registruodama 2021 m. lapkričio 18 d. 2.12 val. pranešimą Bendrajame pagalbos centre apie sūnaus dingimą, ne tik žinojo pastarojo buvimo vietą, bet tuo metu buvo kartu su sūnumi. Nepaisant to, nukentėjusiojo motina liudytoja N. O. kitą dieną toliau laikėsi melagingos versijos ir vis tiek pateikė pareiškimą dėl sūnaus dingimo, o ne dėl didelės vertės turto prievartavimo, nors pastarajai šios aplinkybės tuo metu jau buvo žinomos. Pažymėtina, kad apie G. L. grįžimą liudytoja N. O. nutylėjo ir duodama parodymus 2021 m. lapkričio 19 d., ir tik papildomos 2021 m. lapkričio 20 d. apklausos metu, t. y. po dviejų dienų, pranešė kad G. L. atsirado, tačiau vėlgi pateikė neteisingus duomenis, jog sūnus grįžo pats ir tik šios dienos ryte, t. y. 2021 m. lapkričio 20 d. 9.30 val. (t. 1, b. l. 159–161). Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad vykdant nukentėjusiojo G. L. paiešką, 2021 m. lapkričio 19 d. nuo 9.30 val. iki 10.01 val. buvo atlikta nukentėjusiojo gyvenamosios vietos – buto, kurioje jis gyveno kartu su tėvais, apžiūra, tačiau tuo metu G. L. jame nebuvo rastas, nors pagal bylos aplinkybes jis jau buvo grįžęs namo (t. 1, b. l. 49–53). Pažymėtina, kad tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme liudytoja N. O. pripažino, jog, duodama parodymus ikiteisminio tyrimo metu, sakė netiesą, melavo, o į teismo klausimą, kodėl šias aplinkybes liudytoja visą šį laiką slėpė, N. O. nurodė, jog jiems taip liepė elgtis jų pažįstami pareigūnai, tačiau jų tapatybę liudytoja atsisakė atskleisti (t. 4, b. l. 46–50). Šių asmenų tapatybės neatskleidė ir nukentėjusysis G. L. (t. 4, b. l. 45). Sutiktina su apeliacinių skundų argumentais, kad liudytoja N. O. dėl sūnaus dingimo galėjo patirti neigiamus išgyvenimus bei baimę dėl jų šeimos saugumo, tačiau, kaip matyti, pagrindinė priežastis, lėmusi melagingų parodymų davimą ir reikšmingų aplinkybių nuslėpimą nuo ikiteisminį tyrimą atlikusių pareigūnų, buvo kitų asmenų įtaka ir patarimai konstruojant tiek jos, tiek nukentėjusiojo tolimesnį elgesį ir veiksmus, todėl apeliaciniuose skunduose nurodytos priežastys nelaikytinos pateisinančiomis liudytojos elgesį ir suteikia pagrindą abejoti liudytojos N. O. parodymų patikimumu, o jos išvestinius parodymus dėl 2021 m. lapkričio 17 d., atsižvelgiant į itin artimus santykius su sūnumi, vertinti kritiškai, kaip siekį padėti sūnui patvirtinti jo nurodytas aplinkybes dėl E. A. dalyvavimo prievartaujant didelės vertės turtą.

Priešingai nei teigiama apeliaciniuose skunduose, E. A. dalyvavimo nusikalstamoje veikoje fakto, o kartu ir nukentėjusiojo G. L. parodymų, nepatvirtina ir nukentėjusiojo artimo draugo liudytojo T. G. parodymai, kadangi pastarasis teisiamojo posėdžio metu, kaip ir ikiteisminio tyrimo metu, apskritai atsisakė nurodyti įvykio aplinkybes, kurias jam papasakojo G. L., motyvuodamas tuo, jog pats įvykio nematė ir jame asmeniškai nedalyvavo, nurodydamas, jog tai yra G. L. reikalai, į kurios jis nenori kištis (t. 4, b. l. 58–62).

Nors nukentėjusiojo atstovo apeliaciniame skunde teigiama, kad iš nukentėjusiojo G. L. buvo prievartaujamas didelės vertės turtas – 300 000 Eur būtent dėl to, jog išteisintasis E. A. buvo skolingas nukentėjusiajam 25 000 Eur, ir, pasak apelianto, byloje yra pakankamai duomenų, patvirtinančių G. L. suteiktos paskolos faktą, tačiau teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais neturi pagrindo sutikti. Visų pirma, pažymėtina tai, kad nukentėjusysis G. L., kaip buvo žadėjęs 2023 m. sausio 23 d. teisiamojo posėdžio metu, nei iki bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, nei bylą nagrinėjant apeliacine tvarka taip ir nepateikė paskolos faktą patvirtinančių susirašinėjimų tarp jo ir E. A., kuriuos, kaip pats teigė, neva buvo nusifotografavęs motinos N. O. telefonu, nes jautė, jog jų prireiks (t. 4, b. l. 61). Antra, byloje esantys duomenys nepatvirtina, jog nukentėjusysis G. L. apskritai galėjo disponuoti tokia pinigų suma. Paskolos suteikimo faktą nagrinėjamu atveju patvirtino tik nukentėjusiojo motina N. O. bei jo artimas draugas T. G., tačiau sugretinus jų parodymus matyti, jog jų parodymai nesutampa tarpusavyje ir netgi vieni kitiems prieštarauja, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai juos vertino kaip nepatikimus. Kaip matyti iš bylos medžiagos, liudytojas T. G. teisiamojo posėdžio metu ne tik nurodė, jog žinojo apie G. L. paskolintus 25 000 Eur E. A., tačiau ir patvirtino, jog netgi pats matė pinigų perdavimo faktą (t. 4, b. l. 58–62). Tuo tarpu nukentėjusysis G. L. teisiamojo posėdžio metu šiuos liudytojo parodymus pats paneigė, nurodydamas, kad T. G. negalėjo žinoti nei kokią sumą, nei kokiam laikotarpiui jis paskolino E. A. (t. 4, b. l. 31–39). Liudytoja N. O. taip pat teisiamojo posėdžio metu tvirtino, kad ji žinojo apie sūnaus paskolintą 25 000 Eur sumą, tuo tarpu nukentėjusysis G. L. nurodė, jog motina negalėjo žinoti tikslios pinigų sumos, galėjo žinoti tik patį faktą (t. 4, b. l. 31–39, 46–50). Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad nors bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis G. L. gerą turtinę padėti bandė įrodyti vykdyta veikla iš automobilių perpardavimo, tačiau šias aplinkybes paneigia liudytojo A. A. parodymai. Liudytojas A. A. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad G. L. jo vardu buvo registravęs tris automobilius, kuriuos vėliau pardavė, tačiau patvirtino, kad automobiliai nebuvo prabangūs, o jų visų vidutinė rinkos vertė buvo panaši – apie 1 000 Eur ar 2 000 Eur (t. 4, b. l. 76–77). Akivaizdu, jog didelių pajamų iš tokios vertės automobilių pardavimo G. L. negalėjo turėti. Taigi nepasitvirtinus faktui, kad nukentėjusysis G. L. galėjo objektyviai disponuoti 25 000 Eur suma, taip pat atsižvelgus į itin artimą ryšį, siejantį jį su liudytojais N. O. bei T. G., dėl kurio jie gali būti suinteresuoti duoti nukentėjusiajam palankius parodymus, bei į nustatytus jų parodymų prieštaravimus, teisėjų kolegija negali daryti vienareikšmiškos išvados, kad tarp G. L. ir E. A. buvo sudarytas paskolos susitarimas dėl kurio neva tai ir buvo prievartaujamas didelės vertės turtas iš nukentėjusiojo.

Apeliaciniuose skunduose taip pat didelis dėmesys skiriamas kitų netiesioginių įrodymų analizei. Pasak apeliantų, mobiliųjų telefonų išjungimo aplinkybės, taip pat tyčinis automobilio „Mercedes Benz“ paslėpimas bei alibi neturėjimas patvirtina E. A. dalyvavimo nusikalstamoje veikoje faktą. Teisėjų kolegija su šiais apeliacinių skundų argumentais taip pat neturi pagrindo sutikti.

Kaip minėta, byloje nekyla ginčo, tą patvirtino ir pats E. A., jog jis įvykio dieną, t. y. 2021 m. lapkričio 17 d. apie 15.30 val., iš tiesų buvo susitikęs su nukentėjusiuoju G. L. ir kartu nuvažiavo į Žvėryną, į jų įprastą susitikimo vietą. Nors apeliaciniuose skunduose teigiama, kad E. A. telefonas buvo išjungtas iš anksto, t. y. 15.27 val., dar prieš susitinkant su nukentėjusiuoju, konspiraciniais tikslais tam, kad nebūtų nustatyta jo buvimo vieta, tačiau E. A. teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad jis telefono SIM kortelę visada išsiimdavo G. L. prašymu, kuomet susitikdavo su juo, kadangi aptariant reikalus pastarasis nenorėjo būti pasiklausomas (t. 4, b. l. 103–109). Iš esmės šią aplinkybę patvirtino ir pats nukentėjusysis G. L. teisiamojo posėdžio metu nurodęs, kad visgi galėjo iš E. A. reikalauti, kad šis ištrauktų iš savo telefono SIM kortelę, kadangi tai reiškė, jog jų santykiai buvo labai artimi (t. 4, b. l. 121–122). Patvirtinus pačiam nukentėjusiajam G. L., kad SIM kortelės pagal nusistovėjusią praktiką iš tiesų buvo išimamos jų susitikimo metu, aptariant jiems reikšmingus reikalus, negalima daryti vienareikšmiškos išvados, jog įvykio dieną E. A. mobilusis telefonas buvo išjungtas siekiu vėliau prievartauti didelės vertės turtą iš G. L.. Nors G. L. nuosekliai tvirtino, jog iš jo mobilusis telefonas buvo atimtas iš karto po to, kai į E. A. automobilį įlipo trys nepažįstami vyrai, tačiau šių nurodytų aplinkybių teisingumu verčia abejoti jo paties telefono abonento išklotinės duomenys, iš kurių matyti, kad nukentėjusysis G. L. kurį laiką susirašinėjo su liudytoju T. G. ne tik prieš išeinant susitikti su E. A., bet ir G. L. būnant Žvėryne – įeinančios ir išeinančios žinutės fiksuotos nuo 16.14 val. iki 16.15 val., mobiliojo ryšio telefonui prisijungus prie celės, esančios Saltoniškių g. 19, Vilniuje (Žvėryne), ir nuo 16.15 val. iki 16.18 val. – prisijungus prie celės, esančios Žaliojoje g. 4, Vilniuje (Žvėryne). Taip pat iš nukentėjusiojo G. L. telefono abonento išklotinės duomenų matyti ir tai, kad pastarojo telefonas buvo išjungtas netgi keletą kartų. Pirmą kartą nukentėjusiojo telefono išjungimas fiksuotas jam būnant ne Žvėryno, o Antakalnio mikrorajone, ir tik 15 min. nuo 16.43 val. iki 16.58 val., t. y. nuo susitikimo su E. A. pradžios praėjus kiek daugiau nei valandai laiko. Antrą kartą G. L. telefonas buvo išjungtas dar po 19 min., t. y. nuo 17.17 val. ir daugiau nebuvo įjungtas (t. 2, b. l. 174–176, 179–181). Taigi šie duomenys ne tik nepatvirtina nukentėjusiojo G. L. parodymų dėl telefono atėmimo aplinkybių, bet ir juos paneigia, kadangi iš aptartų duomenų akivaizdžiai matyti, jog telefono veikimas fiksuotas G. L. būnant ne tik Žvėryno mikrorajone, bet ir Antakalnyje, o paskutinis išjungimas fiksuotas praėjus beveik dviem valandoms nuo jo ir E. A. susitikimo pradžios. Taigi šie duomenys leidžia daryti išvadą, kad G. L. mobiliuoju telefonu naudojosi kur kas ilgesnį laiką, nei teigia pats nukentėjusysis. Be to, liudytojas K. S., nors ir neprisiminė to vakaro aplinkybių, tačiau patvirtino, kad nėra buvę tokių atvejų, kad jam būnant kartu su E. A. bei G. L. ir jam vėliau išlipus, prie automobilio prieitų kažkokie nepažįstami asmenys, dėvintys kaukes (t. 4, b. l. 54–58). Todėl nesant kitų neginčytinų įrodymų, leidžiančių patvirtinti E. A. dalyvavimo nusikalstamoje veikoje faktą, pastarojo nurodyta versija, jog jiems būnant Žvėryne nukentėjusiojo G. L. atvažiavo pasiimti pastarojo draugai, su kuriais G. L. ir išvažiavo, lieka nepaneigta.

Apeliaciniuose skunduose teigiama ir tai, jog pirmosios instancijos teismas klaidingai interpretavo automobilio „Mercedes Benz“, kuriuo įvykio metu naudojosi E. A., dingimo aplinkybes, motyvuojant tuo, kad E. A. automobilį „Mercedes Benz“ ne pardavė, o juo atsikratė, siekdamas paslėpti nusikalstamos veikos įkalčius. Šie apeliacinių skundų argumentai nepagrįsti. Kaip matyti liudytoja, išteisintojo motina, R. A. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu parodė, kad automobilį „Mercedes Benz“, kuris buvo registruotas jos vardu, tačiau juo naudojosi E. A., dar 2022 m. pardavė kažkokiai moteriai, sutardama su pirkėja, kad būtent ji pateiks VĮ „Regitra“ automobilio pirkimo – pardavimo sutartį (t. 4, b. l. 77–80). Tuo tarpu iš bylos duomenų matyti, kad automobilio „Mercedes Benz“, kuriuo įvykio metu naudojosi E. A., paieška paskelbta 2021 m. lapkričio 19 d. 17.09 val., o nutraukta – 2021 m. lapkričio 20 d. 12.30 val., atsiradus dingusiam asmeniui (t. 3, b. l. 79). Pakartotinė automobilio paieška paskelbta tik 2022 m. spalio 20 d. (t. 1, b. l. 182). Tai reiškia, kad apie metus laiko nebuvo sudarytos jokios objektyvios kliūtys naudotis automobiliu ir jį vėliau parduoti. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdžio metu prokuroras pateikė naujus duomenis, iš kurių matyti, jog automobilis „Mercedes Benz“ buvo rastas 2024 m. sausio 2 d., kuomet S. J. kreipėsi į policijos komisariatą po to, kai norėdama įregistruoti automobilį sužinojo, jog automobilis yra ieškomas. S. J. patvirtino, kad automobilį įsigijo 2023 m. lapkričio mėn. iš moters, gyvenančios Barselonoje, tarpininkaujant vyro draugui Tomui. Pažymėtina, jog rastas automobilis „Mercedes Benz“ turėjo ne lietuviškus, o ispaniškus valstybinius numerius. Taip pat iš bylos medžiagos matyti, kad siekiant surasti G. L. kraujo pėdsakus, 2024 m. sausio 3 d. buvo atlikta automobilio „Mercedes Benz“ apžiūra, kurios metu, panaudojus specialias priemones, automobilio salono viduje, galinėje dalyje, bagažinėje jokie kraujo pėdsakai nebuvo aptikti (t. 5, b. l. 63–67). Taigi apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu ištirti įrodymai iš esmės patvirtina liudytojos R. A., o kartu ir išteisintojo E. A. parodymus dėl automobilio pardavimo ir kartu paneigia nukentėjusiojo atstovo advokato iškeltą versiją, jog automobilis buvo pradangintas siekiant paslėpti įkalčius.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija neabejoja, jog iš nukentėjusiojo G. L. kaltinime nurodytu laiku ir aplinkybėmis galėjo būti prievartaujamas didelės vertės turtas – 300 000 Eur, tačiau byloje esantys įrodymai, patvirtinantys nukentėjusiojo kūno sužalojimus, bei įrodymai, patvirtinantys, jog nukentėjusysis G. L. 2021 m. lapkričio 17 d. buvo nugabentas į (duomenys neskelbtini) rajone esančią apleistą sodybą, iš kurios tą naktį pabėgo ir vairuotojo E. M. buvo parvežtas iki Kauno, kur vėliau jį pasitiko artimieji, nesant kitų neginčytinų įrodymų, negali patvirtinti E. A. dalyvavimo nusikalstamoje veikoje fakto. Be to, ant izoliacinės juostos, rastos sodyboje, (duomenys neskelbtini) r., buvo rasti tik G. L. biologiniai pėdsakai, tinkami identifikuoti tik jo tapatybę (t. 2, b. l. 41–45). Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, patikimai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-532/2012, Nr. 2K-7-173/2014, Nr. 2K-317-719/2018, Nr. 2K-7-97-895/2019 ir kt.). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalį, taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (pavyzdžiui, Europos Žmogaus Teisių Teismo 1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Barber, Messegué ir Jabardo prieš Ispaniją, pareiškimo Nr. 10590/83; 2001 m. kovo 20 d. sprendimas byloje Telfner prieš Austriją, pareiškimo Nr. 33501/96). Taigi šioje byloje išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principu, pagrįstai pripažino, jog nukentėjusiojo G. L. parodymai, atsižvelgiant į jų nenuoseklumą bei prieštaringumą, taip pat jo elgesį baudžiamojo proceso metu, nelaikytini neginčytinu E. A. kaltės įrodymu, todėl E. A. pagrįstai išteisinto pagal BK 181 straipsnio 3 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija), neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punkte).

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro Antano Gubistos ir nukentėjusiojo G. L. atstovo advokato Aleksandro Vancevičiaus apeliacinius skundus atmesti.

Teisėjai Jūratė JakubonienėVirginija LiudvinavičienėLinas Šiukšta