- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-01-09
- Bylos Nr.
- 2A-41-527/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jolita Cirulienė (pirm.), Egidijus Tamašauskas, Evaldas Burzdikas
- Ieškovas
- K. B., D. I., M. O. B.
- Atsakovas
- J. M.
- Trečiasis asmuo
- Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Marijampolės teritorinis
procesinių sprendimų kategorijos: 30.4.1; 43.2; 121.15; 121.21.
2011 m. sausio 9 d.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Jolitos Cirulienės, kolegijos teisėjų Evaldo Burzdiko ir Egidijaus Tamašausko, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų K. B., D. I. ir M. O. B. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų K. B., D. I. ir M. O. B. patikslintą ieškinį atsakovei J. M. dėl nepagrįsto praturtėjimo priteisimo (trečiasis asmuo - Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Marijampolės teritorinis žemėtvarkos skyrius) ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovai patikslintu ieškiniu (t. 1, b. l. 58-61) prašė priteisti iš atsakovės 29.250 Lt kompensaciją (kiekvienam ieškovui po 9.750 Lt) už atsakovei suteiktą neatlygintinai nuosavybėn 16,24 ha žemės sklypą, Marijampolės r., Igliaukos sen., (duomenys neskelbtini) k., kuris įkeldintas į Lietuvos Respublikos teritoriją už šalių senelio J. B. Lenkijos Respublikoje nuosavybės teise valdytą 16,24 ha žemės sklypą; 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškovai teigia, kad atsakovė savo nesąžiningais veiksmais, pasinaudodama jų pasitikėjimu, viena užvaldė visą ginčo žemės sklypą, nors jie buvo sudarę žodinį susitarimą ir jai pavedę žemės grąžinimą tvarkyti jų vardu.
Žemesnės instancijos teismas
Marijampolės rajono apylinkės teismas 2011-03-28 sprendimu (t. 1, b. l. 120-126) ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad ieškovų ir atsakovės senelis J. B. Lenkijos Respublikoje nuosavybės teise valdė 16,24 ha žemės sklypą. Po 1939 m. jo šeima buvo įkeldinta į Lietuvos Respubliką, todėl, vadovaujantis pagal LR žemės reformos įstatymo 7 str. 1 d. 2 punktu, jo nuosavybės teise Lenkijoje turėta žemė Vyriausybės nustatyta tvarka suteikiama Lietuvoje buvusiems savininkams ar jų vaikams, vaikaičiams ir kt., bet ne didesnio ploto, negu šie asmenys turėjo žemės nuosavybės teise arba gavo naudotis įkeldinant juos į Lietuvos Respublikos teritoriją, ir ne didesnio kaip 150 ha bendro ploto. Kadangi žemės savininkas J. B., kaip ir jo vaikai (ieškovų ir atsakovės tėvai) yra mirę, tai nuosavybės teisės į senelio žemę turėjo būti grąžintos vaikaičiams – ieškovams ir atsakovei. Vienas iš pretendentų į žemės nuosavybės neatlygintiną suteikimą – atsakovė (žemės savininko vaikaitė) 1999-11-30 padavė prašymą Marijampolės rajono Igliaukos apylinkės agrarinės reformos tarnybai dėl žemės grąžinimo, pretendentais nurodydama tik save ir mirusius J. B., R. B., savo mirusį tėvą V. B., tačiau nenurodydama kitų žemės savininko vaikaičių, t. y. šios bylos ieškovų. Marijampolės apskrities viršininko 2001-04-20 sprendimu Nr. 18-12351-12451 atsakovei nuosavybėn buvo suteiktas 16,24 ha žemės sklypas, esantis Marijampolės sav., Igliaukos sen. (duomenys neskelbtini) k., į visą buvusio savininko J. B. nuosavybės teisėmis Lenkijos Respublikoje valdytą žemę. Šio sprendimo ieškovai neskundė. Ieškovai prašymus Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Marijampolės, Kazlų Rūdos, Kalvarijos žemėtvarkos skyriui dėl nuosavybės teisių į senelio žemę grąžinimo Lietuvos Respublikoje padavė 2010-11-30 ir 2010-12-02 (t. 1, b. l. 70-72), t. y. nepažeisdami Lietuvos Respublikos Žemės reformos įstatymo, tačiau jiems žemė negrąžinta, nes visa seneliui priklausiusi žemė atiduota atsakovei. Atsakovei ginčo žemės sklypas suteiktas pagal LR žemės reformos įstatymo 7 str. 1 d. 2 punktą. Šiame įstatyme nenustatyti terminai, per kuriuos pretendentai gali pateikti prašymus dėl žemės perkėlimo ir suteikimo neatlygintinai, kiti su žemės grąžinimu susiję klausimai, vadinasi, prašymus dėl žemės grąžinimo galima pateikti iki šiol (ką ir padarė ieškovai). Tačiau dėl jos grąžinimo, kai ji grąžinta kitiems pretendentams, šis įstatymas nenumato. Tokiu atveju, teismo nuomone, taikytina įstatymo analogija (CK 1.8 str. 1 d.). Šiuo atveju tiek, kiek nereguliuoja Žemės reformos įstatymas, grąžinant žemę vadovaujamasi LR įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nuostatomis (LAT 2008-02-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-24/2008). Teismo nuomone, ieškovų ir liudytojų paaiškinimai prieštaringi ir skiriasi - K. B. ir M. O. B. teigia, kad sesuo dokumentus turėjo tvarkyti visų brolių ir seserų vardu, D. I. teigia, kad jie nebuvo aptarę būdo, kaip ji žemę grąžins, gi liudytojas G. B. paaiškino, kad broliai ir seserys leido jai tvarkyti vienai, o po to atsakovė turėjo su visais pasidalinti. Teismas sutiko su ieškovų nuomone, kad atsakovė, kaip sesuo ir lygiateisė įpėdinė į žemę, pasielgė nesąžiningai, jų nenurodydama prašyme dėl žemės grąžinimo ir apie tai neinformuodama, tačiau teismas, priimdamas sprendimą, privalo vadovautis galiojančiais teisės aktais ir LAT suformuota teismų praktika (LAT 2010-12-13 nutartis 3K-7-385/2010; 2009-03-16 nutartis 3K-3-111/2009). Asmeniui, kuris pats nepareiškia valios (pateikdamas įstatyme nustatytos formos prašymą ar kitais aktyviais veiksmais įsiliedamas į nuosavybės teisių atkūrimo procesą) dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nuosavybės teisės neatkuriamos (šiuo atveju žemė negrąžinama) (LAT 2008-02-25 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-7-24/2008). Ieškovai iki 2010-11-30 nebuvo kreipęsi į Marijampolės apskrities viršininko administraciją ar kitą žemės reformą vykdančią instituciją dėl valstybinės žemės suteikimo nuosavybėn neatlygintinai į buvusio savininko J. B. nuosavybės teisėmis valdytą Lenkijos Respublikos teritorijoje nekilnojamąjį turtą ir nebuvo išreiškę jokios savo valios šiuo klausimu. Kad būtų įstatymo nustatyta tvarka išduoti įgaliojimai ar susitarimai atsakovei sutvarkyti žemės grąžinimą kitų asmenų vardu, byloje nenustatyta. Ieškovai žinojo apie savo teisę ir pareigą aktyviai rūpintis valstybinės žemės suteikimu į buvusio savininko J. B. nuosavybės teisėmis valdytą Lenkijos Respublikoje nekilnojamąjį turtą. Tačiau to nerealizavo ir nuosavybės teisių suteikimo (grąžinimo) procesas į ginčo žemę pagal LR Žemės reformos įstatymo nuostatas yra užbaigtas. Esant galiojančiam Marijampolės apskrities viršininko 2001-04-20 sprendimui Nr. 18-12351-12451, kuris apskųstas nebuvo, nuosavybės teisės kitiems asmenims negali būti į tą patį žemės sklypą suteikiamos. Valstybinės žemės suteikimą nuosavybėn neatlygintinai vykdančiai institucijai apie ieškovus nebuvo ir negalėjo būti žinoma, ko pasekoje buvo priimtas Marijampolės apskrities 2001-04-20 sprendimas Nr. 18-12351-12451, nes norminiai teisės aktai, reglamentuojantys valstybinės žemės suteikimą nuosavybėn neatlygintinai, nenustatė institucijoms, nagrinėjančioms piliečių prašymus suteikti neatlygintinai valstybinės žemės sklypus, pareigos pačioms ieškoti visų galimų pretendentų. Šiuo konkrečiu atveju atsakovė turtą gavo administracinio teisės akto pagrindu, pagal galiojantį specialųjį LR Žemės reformos įstatymą, kitų asmenų, pretenduojančių į ginčo žemės sklypą grąžinimą tuo metu nebuvo, todėl, teismo nuomone, pagrindo taikyti nepagrįsto praturtėjimo normos nebuvo (LAT 2009-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-111/2009; 2010-07-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-319/2010). Teismas nesivadovavo ieškovų atstovės nurodyta LAT 2003-09-08 nutartimi Nr. 3K-3-777/2003, nes skiriasi bylų faktinės aplinkybės. Todėl tuo atveju, kai nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą yra atkurtos (grąžintos) specialiojo įstatymo nustatyta tvarka, kiti asmenys pretenduoti atkurti nuosavybės teises į tą patį turtą gali tik nuginčiję administracinius aktus, kuriais buvo atkurtos (grąžintos įpėdiniams) nuosavybės teisės. Esant galiojantiems administraciniams aktams, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės, teismas konstatavo, kad teisė pretenduoti atkurti nuosavybės teises yra pasibaigusi ir negali būti kvalifikuojama kaip civilinė teisė, kurią galima ginti civiliniame kodekse nustatytais gynimo būdais. Nagrinėjamoje byloje atsakovės nuosavybės teisės įgijimo pagrindas (administracinis aktas) nenuginčytas įstatymo nustatyta tvarka, todėl yra teisėtas, o ginčo santykiai negali būti kvalifikuojami kaip nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas.
Šalies argumentai
Ieškovai apeliaciniu skundu (t. 2, b. l. 9-15) prašo panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2011-03-28 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti.
Ieškovai nurodo, kad jie su atsakove buvo sutarę, kad visus klausimus, susijusius su nuosavybės teisių atkūrimo į jų senelių žemę, tvarkys atsakovė. Ieškovai dažnai teiraudavosi, kaip vyksta atkūrimo procedūra, tačiau atsakovė vis surasdavo įvairių paaiškinimų, kad nuosavybės teisų atkūrimo dokumentai vis dar tvarkomi, nuslepiant aplinkybę, kad nuosavybės teisės į senelio žemę jai jau buvo atkurtos 2001 m. Sprendimą dėl žemių atkūrimo atsakovė ieškovams parodė tik 2009 m. Teismas sprendė, jog duomenų, kad būtų tinkamai įformintas ir šalių suderintas susitarimas dėl žemės grąžinimo, byloje nėra, notariškai patvirtinto įgaliojimo atsakovei tvarkyti žemės grąžinimo klausimus ieškovai nebuvo išdavę. Ieškovai aplinkybę, jog šalys susitarė, kad atsakovė viena tvarkys jų visų nuosavybės teisių atkūrimo į senelio žemę dokumentus, įrodinėja liudytojų J. K., G. B. ir B. B. parodymais. J. K. patvirtino, kad tarp šalių buvo ginčo susitarimas, jis dalyvavo žemės matavime. Nors liudytojai ir nedalyvavo šalims sudarant ginčo susitarimą, tačiau jie yra šeimos nariai, todėl jiems yra žinoma apie susitarimo egzistavimą. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad tokio pobūdžio susitarimas turi būti sudarytas rašytine ar notarine forma. Kita vertus, teismas, vadovaujantis CK 1.93 str. 6 d., gali netaikyti rašytinės formos nesilaikymo pasekmių, atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykius, sandorio prigimtį bei kt. Teismas, nors ir pripažindamas, kad atsakovė pasielgė nesąžiningai ieškovų atžvilgiu, vadovaudamasis LAT 2008-02-25 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-24/2008, padarė išvadą, kad esant galiojančiam Marijampolės apskrities viršininko 2001-04-20 sprendimui Nr. 18-12351-12451 (toliau – Sprendimas) nuosavybės teisės kitiems asmenims į tą patį žemės sklypą negali būti suteikiamos. Ieškovų nuomone, teismas nukrypo nuo LAT praktikos, nes minėta nutartis priimta byloje, kurioje faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos. Pažymėtina, kad ieškovai šioje byloje reiškia reikalavimą priteisti kompensaciją už atsakovei neatlygintinai nuosavybės teise suteiktą šalių seneliui priklausantį žemės sklypą. Teismas be pagrindo nesivadovavo ieškovų atstovės nurodyta LAT 2003-09-08 nutartimi Nr. 3K-3-777/2003, nes bylų faktinės aplinkybės sutampa. Priešingai nei mano teismas, kad esant galiojančiam 2001-04-20 Sprendimui Nr. 18-12351-12451 nuosavybės teisės kitiems asmenims į tą patį sklypą negali būti suteikiamos, LAT laikosi vieningos nuomonės, kad pagal 1991 m. LR įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 2 d. 2 p., mirus buvusiam savininkui, nuosavybės teisė buvo atkuriama jo vaikams. Mirus buvusio savininko vaikui, nuosavybės teisė būdavo atkuriama pastarojo sutuoktiniui ir vaikams į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį. 1997 m. Įstatymo 2 str. 1 d. 4 p. buvo numatyta, kad nuosavybė atkuriama turto savininko vaiko, kuris yra miręs, sutuoktiniui, vaikams – į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį. Remiantis šių normų lingvistine analize bei LAT 2003-09-08 nutartimi c. b. Nr. 3K-3-777/2003, mirus buvusiam savininkui, nuosavybės teisės atkūrimas kitiems su juo susijusiems asmenims yra grindžiamas bendrosios dalinės nuosavybės principu (CK 4.72 str.). Tai reiškia, kad turto savininko mirusio vaiko įpėdinis (vaikas, sutuoktinis) nuosavybes teisę į visą išlikusį nekilnojamąjį turtą gali atkurti, kai nėra kitų asmenų, kuriems įstatymas suteikia teisę atkurti nuosavybės teisę į mirusiojo asmens turtą ir kai kiti turto savininko mirusio vaiko vaikai ar kiti asmenys, turintys teisę į nuosavybės teisės atkūrimą, aiškiai išreikšdami savo valią, atsisakė savo teisės atkurti nuosavybės teisę. Ieškovai nėra niekada pareiškę, kad atsisako nuosavybės teisės. LAT 2003-09-08 nutartyje c. b. Nr. 3K-3-777/2003 yra konstatavęs, kad, jeigu nuosavybės teisė yra atkuriama tik vienam iš kelių turto savininko mirusio vaiko vaikų, kai kiti aiškiai neatsisakė teisės atkurti nuosavybę į jiems tenkančią turto dalį, pripažintina, kad šis pretendentas be pakankamo teisinio pagrindo įgijo teisę į visą atkuriamą turtą be teisinio pagrindo, kas susiję su nepagrįstu praturtėjimu (2001 m. CK 6.237 - 6.242 str. (1964 m. CK 517 str.)) (Lietuvos apeliacinio teismo 2007-10-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-409/2007; 2009-06-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-292/2009). Atsakovė prašymą atkurti nuosavybės teisę į senelio žemę pateikė 1999 m. Svarbu yra tai, kad savo prašyme ji nenurodė kitų jai žinomų asmenų, kurie turi teisę į nuosavybės teisių sugrąžinimą. Ieškovė suvokė, kad ji ir jos broliai bei seserys yra lygiaverčiai pretendentai gauti suteikiamą žemės sklypą, tačiau kitų pretendentų nuslėpimą prašyme atsakovė aiškina vietos stoka prašyme, agrarinės reformos tarnybos darbuotojų padiktuotu tekstu, kurį ji neva perkėlusi į prašymą. Akivaizdu, jog jeigu atsakovė būtų įvykdžiusi pareigą nurodyti prašyme kitus įpėdinius, nuosavybės teisių atkūrimas jai vienai nebūtų buvęs galimas. 1991-06-18 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įstatymo 10 str. 9 d. numatė, kad tais atvejais, kai nuosavybės teisė į visą išlikusį nekilnojamąjį turtą atkurta vienam pretendentui, kiti pretendentai, nepraleidę termino prašymui dėl nuosavybės teisės atkūrimo paduoti, gali iš pastarojo reikalauti kompensacijos. Ta aplinkybė, kad 1997 m. PNTAĮ tokios normos neliko, nereiškia, jog įstatymų leidėjas pakeitė teisinį šios problemos reguliavimą, nes yra pakankamai kitų teisės normų, reglamentuojančių santykius tarp buvusio savininko įpėdinių (LAT 2003-09-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-777/2003).
Atsiliepimas
Atsakovė atsiliepimu į ieškovų apeliacinį skundą (t. 2, b. l. ) prašo teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti iš ieškovų 1.000 Lt advokato išlaidų.
Atsakovė nurodo, kad jai 2001-04-20 Sprendimu Nr. 18-12351-12451 buvo ne atkurtos nuosavybės teisės į iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę, o, vadovaujantis LR žemės reformos įstatymu, žemės buvo suteikta neatlygintinai už Lenkijos Respublikos nuosavybės teise valdytą žemę ir gautą įkeldinant 16,24 ha žemės. Atsakovė jokio susitarimo su ieškovais dėl senelio Lenkijoje turėtos žemės dokumentų tvarkymo ir žemės suteikimo neatlygintinai nebuvo sudariusi. Ieškovai įgaliojimo, kad atsakovė galėtų už juos rašyti prašymus, pasirašyti ir atlikti kitus veiksmus, susijusius su žemės gavimu neatlygintinai, nebuvo pasirašę. Ieškovai gerai žinojo, kad atsakovė Marijampolės rajono Igliaukos apylinkės agrarinės reformos tarnybai 1999-11-30 padavė prašymą (t. 1, b. l. 91) gauti žemę neatlygintinai už senelio turėtą žemę. Ieškovai taip pat turėjo teisę rašyti tokį prašymą. Kiek atsakovei žinoma, broliai K. B. ir G. B. norėjo gauti miško, bet, sužinoję, kad už Lenkijoje turėtą žemę miško gauti negalima, žemės nenorėjo. Ieškovai, teigdami, kad susitarimas buvo sudarytas, net nenurodo susitarimo sudarymo vietos ir laiko. Teisme pati ieškovė D. I. parodė, kad ji nebuvo su atsakove susitarusi, kad atsakovė už ją atliks kokius tai veiksmus. Ieškovė M. O. B. parodė, kad ji žinojo, kad atsakovė tvarkys dokumentus dėl ginčo žemės, tačiau pati atsakovei nieko nepavedė. Liudytojas J. K. parodė, kad žinojo, jog atsakovė tvarkys dokumentus, tačiau konkrečiai šiuo klausimu nieko nežino. Ieškovai jau 2001 m. (per motinos dieną) žinojo, kad atsakovei neatlygintinai nuosavybėn suteikta ginčo žemė, tačiau jokių pretenzijų nereiškė. Šalims susitikus dažnai buvo kalbama apie ginčo žemę, jie žinojo, kad 2004 m. atsakovė ją buvo išnuomojusi ir kitas aplinkybes, tačiau tik 2009 m. pašlijus santykiams ieškovai pradėjo reikalauti ginčo žemės. Joks įstatymas nenumato, jog, atsakovei žemę suteikus neatlygintinai, ji yra atsakinga prieš trečiuosius asmenims, kurie prašymų nepareiškė, ir turėtų sumokėti kompensaciją. Ieškovai prašymą dėl ginčo žemės atgavimo pateikė jau vykstant bylos procesui. Esant tokiai aplinkybei, teismo išvada, kad asmuo, kuris nepareiškia valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nuosavybės teisės neatkuriamos, šiuo atveju žemė negrąžinama, yra teisinga ir teisiškai pagrįsta. Senelio giminaičių yra apie 20, todėl atsakovė nemano, jos ji turėjo juos visus, įskaitant ir ieškovus, pateikiant prašymą, nurodyti. Blanke vietos būtų neužtekę visus įvardinti.
Trečiasis asmuo atsiliepimu į ieškovų apeliacinį skundą (t. 2, b. l. ) prašo ieškovų apeliacinį skundą atmesti ir teismo sprendimą palikti galioti. Trečiasis asmuo sutinka su pirmosios instancijos išvada, padaryta remiantis bylos nagrinėjimo metu surinktais duomenimis, kad dėl tariamo susitarimo tarp šalių ieškovų parodymai yra prieštaringi. Apeliantai bylos nagrinėjimo metu nepateikė jokių rašytinių duomenų, kad jie yra sudarę susitarimą su atsakove ir jai pavedę žemės grąžinimą tvarkyti jų vardu, o apklausti ieškovai ir liudytojai davė prieštaringus parodymus, ką ir nustatė teismas. Prieštaringi parodymai buvo pateikti ir nurodant tai, koks buvo sudarytas žodinis susitarimas: ar dokumentai turėjo būti tvarkomi visų brolių seserų vardu, ar atsakovė dokumentus turėjo tvarkyti viena, o paskui pasidalinti su savo broliais ir seserimis. Apeliantai tik 2010-11-30 kreipėsi su prašymu panaikinti Marijampolės apskrities 2001-04-20 sprendimą Nr. 18-12351-12451 ir ginčo žemę padalinti jiems. Ginčo susitarimas, kuriuo apeliantai grindė savo reikalavimą, turi būti sudarytas rašytine forma arba turi būti sudarytas notarine forma įgaliojimas (CK 1.73, 2.137 str.). Trečiasis asmuo nesutinka su apeliantų teiginiu, jog LAT 2003-09-08 nutartyje yra konstatavęs, kad, jeigu nuosavybės teisė yra atkuriama tik vienam iš kelių turto savininko mirusio vaikų, kai kiti aiškiai neatsisakė teisės atkurti nuosavybę į jiems tenkančią turto dalį, pripažintina, kad šis pretendentas be pakankamo teisinio pagrindo įgijo teisę į visą atkuriamą turtą be teisinio pagrindo, nes tam, kad būtų priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, būtina asmens, turinčio teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, valia. Apeliantai nebuvo išreiškę jokios savo valios ginčo klausimu, todėl neįgijo subjektinės teisės į nuosavybės atkūrimą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 str., nenustatyta.
Byloje kilo ginčas dėl atsakovei ginčo žemės suteikimo neatlygintinai (Žemės reformos 5 str. 2 p.) pagal žemės reformos įstatymo 7 str. 2 p. (3 p. redakcija galiojusi nuo 1997-07-23 iki 2000-07-12 – atsakovė prašymo padavimo metu) teisėtumo. Ieškovai (kiti žemės savininko vaikaičiai) prašė priteisti iš atsakovės kompensaciją už atsakovei suteiktą neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypą, kuris įkeldintas į Lietuvos Respublikos teritoriją už šalių senelio Lenkijos Respublikoje nuosavybės teise valdytą žemės sklypą, nes, pasak jų, atsakovė be pakankamo teisinio pagrindo įgijo teisę į visą atkuriamą turtą, kas susiję su nepagrįstu praturtėjimu, nes ieškovai niekada nebuvo pareiškę, kad atsisako nuosavybės teisės, o žodžiu buvo sutarę su atsakove, jog ji taip pat ir jų vardu tvarkys visus klausimus, susijusius su nuosavybės teisių atkūrimo į jų senelių žemę.
Mirusio buvusio savininko vaikaičiai nuosavybės teisę į visą išlikusį nekilnojamąjį turtą gali atkurti tik dviem atvejais. Pirma, jeigu nėra kitų mirusio buvusio savininko vaikų ar kitų asmenų, kuriems įstatymas suteikia teisę atkurti nuosavybės teisę į mirusio asmens turtą. Antra, jeigu kiti mirusio buvusio savininko vaikai ar kiti asmenys, turintys teisę į nuosavybės teisės atkūrimą, aiškiai išreikšdami savo valią, atsisako savo teisės atkurti nuosavybės teisę.
Iš bylos medžiagos matyti, kad viena iš pretendentų į žemės nuosavybės neatlygintiną suteikimą – atsakovė (žemės savininko vaikaitė) 1999-11-30 padavė prašymą Marijampolės rajono Igliaukos apylinkės agrarinės reformos tarnybai dėl žemės grąžinimo (b. l. 91), pretendentais nurodydama tik save ir mirusius J. B., R. B., savo mirusį tėvą V. B., tačiau nenurodydama kitų žemės savininko vaikaičių, t. y. šios bylos ieškovų. Marijampolės apskrities viršininko 2001-04-20 sprendimu Nr. 18-12351-12451 atsakovei nuosavybėn buvo suteiktas 16,24 ha žemės sklypas, esantis Marijampolės sav., Igliaukos sen. (duomenys neskelbtini) k., į visą buvusio savininko J. B. nuosavybės teisėmis Lenkijos Respublikoje valdytą žemę (b. l. 7). Šio sprendimo ieškovai neskundė. Byloje nėra duomenų, kad ieškovai taip pat siekė nuosavybės teisių į žemę, t. y. susitarimo, kad atsakovė viena tvarkys ginčo žemės gavimo neatlygintinai reikalus, o vėliau ginčo žeme pasidalins su ieškovais, arba ieškovų valios išraiškos dokumento, t. y. prašymo žemėtvarkos skyriui, pateikto iki Marijampolės apskrities viršininko 2001-04-20 sprendimo priėmimo. Kolegijos nuomone, nesant minėtų duomenų, teigti, kad atsakovė negalėjo tapti visos žemės savininke, pagrindo nėra. Tiek Žemės reformos įstatymas, tiek 1991-06-18 ir 1997-07-01 Įstatymai dėl nuosavybės teisų į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo (Žemės reformos įstatymo 6 str. numato, kad nuosavybės teisių į žemę atkūrimo ją grąžinant, perduodant ar suteikiant nuosavybėn neatlygintinai bei išperkant kaimo ir miesto gyvenamosiose vietovėse tvarką bei sąlygas nustato Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas) suteikė mirusio savininko vaikams teisę, o ne pareigą atkurti nuosavybės teises į tėvų nekilnojamąjį turtą. Įgyvendinti ar ne savo teisę, sprendžia pats asmuo. Vienas pagrindinių civilinės teisės principų - dispozityvumo principas - suteikia teisę asmeniui laisvai apsispręsti, ar realizuoti savo teisę ar nuo jos atsisakyti ir ją perleisti kitam asmeniui. Byloje nėra jokių duomenų, kurių pagrindu galima būtų teigti, jog ieškovai nebuvo atsisakę atsakovės naudai savo teisių į ginčo žemės atkūrimą. Patys ieškovai neginčija žinoję, kad atsakovė 1999-11-30 padavė prašymą (t. 1, b. l. 91) gauti žemę neatlygintinai už senelio turėtą žemę. Patys ieškovai apeliaciniame skunde nurodo, kad „jie dažnai teiraudavosi, kaip vyksta atkūrimo procedūra, tačiau atsakovė vis surasdavo įvairių paaiškinimų, kad nuosavybės teisų atkūrimo dokumentai vis dar tvarkomi, nuslepiant aplinkybę, kad nuosavybės teisės į senelio žemę jai jau buvo atkurtos 2001 m. Sprendimą dėl žemių atkūrimo atsakovė ieškovams parodė tik 2009 m.“ Teismo nuomone, mažai tikėtina, kad ieškovai, jeigu iš tiesų siekė realizuoti savo teisę į ginčo žemę, dešimtmetį būtų tikėję atsakovės pažadais ir patys tiesiogiai žemėtvarkos skyriuje nepasiteiravę dėl nuosavybės teisių į ginčo žemę atkūrimo. Kolegija, išanalizavusi bylos duomenis, neturi jokio pagrindo netikėti atsakovės teiginiais, jog tik pakilus ginčo žemės vertei ieškovai pradėjo reikšti pretenzijas į žemę; jog broliai K. B. ir G. B. norėjo gauti miško, bet, sužinoję, kad už Lenkijoje turėtą žemę miško gauti negali, žemės nenorėjo. Tuo labiau, kad ieškovai, teigdami, kad susitarimas buvo sudarytas, net nenurodo susitarimo sudarymo vietos ir laiko, niekas aiškiai nepaaiškino, kas konkrečiai buvo tartasi (t. y., ar kad žemę visi pasidalins, ar kad atsakovė ieškovams išmokės kompensaciją (t. 1, b. l. 112 ieškovės D. I. parodymai: „nebuvome tikslaus būdo apsitarę kaip grąžins“), prašymus ieškovai pateikė tik 2010-07-19mpareiškę teisme ieškinį. Prašymą atkurti nuosavybės teises į tą patį turtą keli piliečiai galėjo pateikti kartu arba atskirai; prašymą pasirašo jį pateikęs pilietis, o tais atvejais, kai prašymą pateikia kartu keli piliečiai, – visi bendrą prašymą pateikę piliečiai (Vyriausybės 1997-09-29 nutarimu Nr. 1057 patvirtintos LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (Žin., 1997, Nr. 90-2256) 7 ir 9 p.). Liudytojas J. K. parodė, kad „jis žinojo, kad reikia įrašyti brolius ir seseris; jis sakęs ieškovei M. O. B., kad negali vienas žmogus sutvarkyti, reikia visiems, ant vieno žmogaus neformins dokumentų“ (t. 1, b. l. 115). Įrodymų vertinimas grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, kurios esmė – laisvo įrodymų vertinimo principas: teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę (LAT 2005-04-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2005). Aptartų įstatymo nuostatų kontekste reiškia, kad ieškovai neįgijo subjektinės teisės į nuosavybės suteikimą neatlygintinai. Byloje nustatyta, kad ieškovai neįgyvendino savo teisių dėl neveikimo, nėra konkrečių duomenų, kad jiems sukliudė neteisėti atsakovės ar kitų asmenų veiksmai. Nuosavybės teisė į ginčo žemę atsakovei atkurta 2001-04-20 Marijampolės apskrities viršininko administracijos sprendimu. Šis administracinis aktas yra įstatyme nurodytas nuosavybės įgijimo pagrindas (titulas); kol jo teisėtumas nenuginčytas, negali būti kvestionuojamos atsakovės teisės į ginčo turtą. Nepagrįsto praturtėjimas ar turto gavimas – tai savarankiškas civilinės teisės institutas (CK 6.237-6.242 str.), teisiniai santykiai gali būti kvalifikuojami kaip prievoliniai nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo santykiai tik esant atitinkamoms įstatyme nustatytoms prielaidoms. Nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo atveju skolininkas negali gintis nuo kreditoriaus reikalavimų remdamasis savo teisių į turtą įgijimo teisiniu pagrindu (titulu), nes nėra tokio teisinio pagrindo. Minėta, kad atsakovė nuosavybės teisę į ginčo turtą įgijo Marijampolės apskrities viršininko administracijos 2001-04-20 sprendimu, šis administracinis aktas yra galiojantis ir teisėtas nuosavybės teisės įgijimo pagrindas. Dėl to ginčo teisiniai santykiai negali būti kvalifikuojami kaip nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas.
Apeliantai ginčo teisiniams santykiams prašo taikyti Įstatymo dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų 10 str. 9 d. normą, galiojusią nuo 1995-10-18 (1995-10-03 įstatymas Nr. I-1054) iki 1997-07-09 (1997-07-01 įstatymas Nr. VIII-359), pagal kurią piliečiai, praleidę nustatytus terminus prašymams dėl nuosavybės į žemę ir mišką atstatymo paduoti, o nuosavybės teisės į visą turėtos žemės ar miško plotą jau atkurtos kitiems pretendentams, turi teisę iš šių asmenų gauti kompensaciją už nesugrąžintos žemės ar miško plotą teismine tvarka. Kaip nurodyta LAT 2009-03-16 nutartyje c. b. Nr. 3K-3-111/2009, toks įstatymo taikymas yra negalimas, nes prieštarauja materialinių įstatymų galiojimo laiko atžvilgiu taisyklei, pagal kurią teisiniams santykiams turi būti taikomi jų atsiradimo laiku galioję įstatymai, pasibaigus įstatymo galiojimui gali būti įgyvendinamos ir ginamos tik to įstatymo galiojimo metu įgytos subjektinės teisės. Ginčo teisiniai santykiai susiklostė nurodytai įstatymo normai jau negaliojant, todėl jos pagrindu ieškovų reikalavimai negali būti tenkinami: atsakovei nuosavybės teisės atkurtos 2001-04-20, ieškovai savo reikalavimus dėl kompensacijos už neatkurtas nuosavybes teises teisme pareiškė tik 2010-07-19, o su prašymais dėl žemės suteikimo neatlygintinai į Nacionalinę žemės tarnybą prie ŽŪM kreipėsi dar vėliau, t. y. 2010-11-30 ir 2010-12-02 (t. 1, b. l. 70-72).
Kita vertus, kolegija pažymi, jog 1991-06-18 Įstatymo 10 str. 9 d. numatė, kad tais atvejais, kai nuosavybės teisė į visą išlikusį nekilnojamąjį turtą atkurta vienam pretendentui, kiti pretendentai, nepraleidę termino prašymui dėl nuosavybės teisės atkūrimo paduoti, gali iš pastarojo reikalauti kompensacijos. Kaip jau minėta, Žemės reformos įstatymo 6 str. numato, kad nuosavybės teisių į žemę atkūrimo ją grąžinant, perduodant ar suteikiant nuosavybėn neatlygintinai bei išperkant kaimo ir miesto gyvenamosiose vietovėse tvarką bei sąlygas nustato Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas. Ieškovai prašymus Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Marijampolės, Kazlų Rūdos, Kalvarijos žemėtvarkos skyriui dėl nuosavybės teisių į senelio žemę grąžinimo Lietuvos Respublikoje padavė 2010-11-30 ir 2010-12-02 (t. 1, b. l. 70-72). Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 str. redakcija, galiojanti nuo 2004-10-26 (2004-10-12 įstatymas Nr. IX-2490), galiojusi ieškovų prašymo padavimo metu, numatė, kad ,,nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir šio įstatymo nustatyta tvarka iki 2001-12-31. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.“ Kadangi Žemės reformos įstatyme nenustatytas joks kitas terminas, iki kada piliečiai gali kreiptis dėl žemės suteikimo neatlygintinai už Lenkijos Respublikoje nuosavybės teise valdytą žemės sklypą, o Žemės reformos įstatymo 6 str. numatyta, kad nuosavybės teisių į žemę atkūrimo ją grąžinant, perduodant ar suteikiant nuosavybėn neatlygintinai bei išperkant kaimo ir miesto gyvenamosiose vietovėse tvarką bei sąlygas nustato Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas, darytina išvada, kad ieškovai praleido terminą ir laiku neįgyveno savo subjektinės teisės į nuosavybės teisių atkūrimą, suteikiant žemę neatlygintinai. Nors dabar galiojanti įstatymo redakcija ir numato praleisto termino atnaujinimą, tačiau pažymėtina, jog terminas gali būti atnaujintas tik dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, o šiuo atveju byloje net nėra jokių duomenų apie tai, kad ieškovai būtų dėl to inicijavę teisminį procesą. Kolegija taip pat pažymi, jog ,2001-04-20 priimant Marijampolės apskrities sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo atsakovei, galiojusi Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 str. redakcija iš viso nenumatė praleisto termino atnaujinimo galimybės tokiam atvejui (kai teisė į nuosavybės teisių atkūrimą, t. y. kaip ir šiuo atveju, atsirado Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ pagrindu), nes tik 2004-04-12 Įstatymo Nr. IX-2490 red. 10 str. 1 d. atsirado sakinys, jog ,,piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas“ (kai tuo tarpu iki tol galiojusiose redakcijose buvo nurodyta, jog ,,piliečiai, praleidę nustatytus terminus prašymams paduoti, netenka teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal šį įstatymą“).
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, išsprendė bylą teisingai ir pagrįstai, todėl naikinti skundžiamą sprendimą nėra jokio pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Atmetus ieškovų apeliacinį skundą, iš jų priteistinos atsakovės turėtos 1.000 Lt bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme (t. 2, b. l. 26) (CPK 98 str. 1 ir 3 d.), neviršijančios Rekomendacijose nustatytų dydžių.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
apeliacinį skundą atmesti.
Marijampolės rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.