Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-292/2009

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2009-06-19
Bylos Nr.: 2A-292/2009
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Artūras Driukas, Vytas Milius, Gintaras Pečiulis
Atsakovas: L. S.
Ieškovas: R. V.
Trečiasis asmuo: Vilniaus apskrities viršininko administracija, L. D., E. S., B. S., J. S., M. S.

Kategorijos

25.1pavadinimo nepavyko patikrinti
30.4pavadinimo nepavyko patikrinti
43.2pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-292/2009Procesinio sprendimo kategorijos: 25.1; 30.4; 43.2 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. birželio 19 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko, Vyto Miliaus ir Gintaro Pečiulio (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Vaidai Sasnauskaitei,dalyvaujant: ieškovės atstovei adv. Irenai Maksimovai,atsakovei L. S. ir jos atstovei adv. Aušrai Kapočienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės L. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. spalio 14 d. sprendimo, kuriuo patenkintas ieškinys, civilinėje byloje Nr. 2-1121-28/2008 pagal ieškovės R. V. ieškinį atsakovei L. S. dėl nuosavybės teisės į dalį žemės sklypo pripažinimo. Tretieji asmenys Vilniaus apskrities viršininko administracija, L. D. , E. S. , B. S. , J. S. , M. S. .

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovė R. V. patikslintu ieškiniu prašė pripažinti jai nuosavybės teisę į 3 ha dydžio žemės sklypo dalį, kurio bendras plotas yra 9 ha, esantį (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausantį atsakovei L. S. , bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovė nurodė, kad jos senelis M. S. (duomenys neskelbtini) iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 7,05 ha žemės. Senelis turėjo keturis vaikus: P., F., J. ir M. . Ieškovės tėvas P. S. mirė 1986 m. kovo 3 d. Ieškovė Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui 1999 m. birželio 15 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į senelio žemę. Ten ieškovė sužinojo, kad žemės savininko kito vaiko F. S. sutuoktinė S. S. taip pat buvo pateikusi prašymą grąžinti mirusiojo savo sutuoktinio tėvo žemę. 2001 m. gruodžio 31 d. ieškovė gavo pranešimą iš Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus, kad turi kreiptis į teismą, nes 1994 m. sausio 5 d. sprendimu S. S. buvo atkurtos nuosavybės teisės į visą senelio M. S. turėtą žemę (nuosavybė atkurta į 9 ha žemės), o kartu ir į ieškovei tenkančią žemės nuosavybės dalį. Pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – 1997 m. PNTAĮ) 2 straipsnio 1 dalies 3 punktą nuosavybės teisės galėjo būti atkurtos kiekvienam mirusio savininko vaikui į jam tenkančią nuosavybės dalį, o anūkams - į mirusio vaiko dalį, todėl buvusio žemės savininko M. S. keturių vaikų anūkams tektų po ¼ dalį žemės. Dėl nuosavybės atkūrimo kreipėsi ieškovė (P. S. dukra), S. S. (F. S. sutuoktinė), be to, M. S. žemės dalį paveldėjo S. S. anūkas S. S. , todėl 9 ha žemės plotas turėjo būti padalintas į tris dalis, o ieškovei turi atitekti 3 ha žemės. Atkūrus nuosavybės teises S. S. į visą senelio iki nacionalizacijos valdytą žemę, ši nepagrįstai praturtėjo, nes jai atiteko nuosavybės teisės į visą M. S. turėtą žemę. Ieškovė nurodė, kad neatsisakė savo teisių į dalį jai priklausančios žemės nuosavybės. S. S. mirė 1995 m. gegužės 13 d. Po S. S. mirties visą palikimą priėmė palikėjos anksčiau mirusio sūnaus Z. S. žmona L. S. , todėl ieškiniu reikalavimai reiškiami būtent jai.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismas 2008 m. spalio 14 d. sprendimu ieškinį patenkino – pripažino ieškovei R. V. bendrosios dalinės nuosavybės teisę į 3 ha dydžio žemės sklypo dalį iš bendro 9 ha ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), kur likusi 6 ha ploto žemės dalis bendrąja daline nuosavybe priklausys atsakovei L. S. (iki teismo sprendimo priėmimo buvusiai viso sklypo savininke).

Sprendime nurodoma, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 1994 m. sausio 5 d. sprendimu Nr. 43-440-34390 buvo atstatytos nuosavybės teisės S. S. į 9,78 ha žemę (duomenys neskelbtini), natūra grąžinant 9 ha 50 arų bei išmokant kompensaciją už 28 arus žemės. Pagal Nuosavybės teisių atkūrimo bylą Nr. 277 pretendentams buvo atkuriamos nuosavybės teisės į M. S. iki nacionalizacijos priklausiusią žemę. Žemės savininkas M. S. turėjo keturis vaikus: J. S.–Š., F. S. , P. S. , M. S. –C. . Dėl nuosavybės teisių atkūrimo nustatyta tvarka kreipėsi du pretendentai: mirusio sūnaus F. S. sutuoktinė S. S. ir mirusio sūnaus P. S. duktė R. V. . Teismo manymu, atsakovės argumentai, kad ieškovė privalėjo dar 1994 metais ginčyti minėtą žemės ūkio ministerijos 1994 m. sausio 5 d. sprendimą, o tik 1999 m. birželio 15 d. kreipusis dėl nuosavybės teisių atkūrimo ieškovė praleido senaties terminus bei prarado galimybę teismine tvarka ginti savo pažeistas teises, yra neteisėti.

Teismas nurodė, kad 2001 m. rugpjūčio 3 d. priimtu PNTAĮ 2, 4, 6, 10, 12, 16, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu Nr. IX-489 pakeistas 1997 m. liepos 1 d. Įstatymo Nr. VIII-359 10 straipsnis, kur buvo nustatyta, jog nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir šio įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d. Šį naikinamąjį terminą prašymams paduoti praleidę piliečiai netenka teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal šį įstatymą. Piliečiams, padavusiems prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikusiems nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, tokių dokumentų pateikimo terminus įstatymas pratęsdavo, kol galutinis terminas buvo nustatytas PNTAĮ 10 straipsnio pakeitimo 2003 m. birželio 19 d. įstatymu Nr. IX-1634 - iki 2003 m. gruodžio 31 dienos. Ieškovė R. V. prašymą Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui pateikė 1999 m. birželio 15 dieną, todėl nėra pagrindo tvirtinti, kad ji praleido įstatymo nustatytą prašymo padavimo terminą - iki 2001 m. gruodžio 31 dienos. Iš 1997 m. PNTAĮ nuostatų seka, kad pretendentui gali būti atkuriamos nuosavybės teisės į jam tenkančią dalį pagal šį įstatymą, jeigu prieš tai nėra atkurtos nuosavybės teisės kitam asmeniui į visą išlikusį turtą. Tuo atveju, jeigu pagal minėtą įstatymą nuosavybės teisės į visą turtą jau yra atkurtos kitiems asmenims, turintis teisę į dalį atkurtos nuosavybės asmuo savo teises gali ginti pagal šį ir kitus įstatymus. Teismas atmetė atsakovės motyvą, jog ieškovė prarado teisę į nuosavybės atkūrimą pagal 1997 m. PNTAĮ 10 straipsnio 2 dalies nuostatas.

Sprendime pažymima, kad Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius, išnagrinėjęs R. V. prašymą, 2001 m. gruodžio 31 d. pateikė jai atsakymą (atmintinė Nr. 415), jog nuosavybės teisės į buvusio savininko M. S. žemę atkurtos vienintelei iki 1999 m. birželio 15 d. buvusiai pretendentei S. S. ir nurodė kreiptis į teismą. Teismo manymu, ieškovės motyvai dėl atsakovės nepagrįsto praturtėjimo yra teisėti. Teisiniams santykiams, kai S. S. turtą įgijo esant pagrindui – galiojančiam ir nepanaikintam 1994 m. sausio 5 d. sprendimui dėl nuosavybės teisių atstatymo, taikytina CK 6.237 straipsnio 2 dalis, numatanti pareigą grąžinti įgytą turtą, jeigu pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau. Atstatant nuosavybės teises S. S. , sprendimą priimanti institucija turėjo pagrindą atstatyti jos, kaip vienintelės pretendentės tam momentui, teises į visą savininko žemę. Tačiau tai nepaneigia kitų asmenų teisių įgyvendinimo galimybės, nes pagal įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nuostatas vėliau pasikreipusieji pretendentai turėjo teisę gauti kompensaciją už jiems priklausančią dalį iš asmenų, kuriems atstatyta nuosavybė į visą turėtą žemės plotą. Vėlesnėmis įstatymo redakcijomis teisė kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo suteikta ir kitiems pretendentams. Ieškovė įgijo teisę į jai tenkančios žemės dalies nuosavybės teisių atkūrimą ir ją realizavo, pateikdama atitinkamą prašymą, todėl išnyko pagrindas, buvęs nuosavybės teisių atstatymo S. S. momentu, bei sukūręs naujas teisines pasekmes dėl nepagrįsto praturtėjimo.

Teismas pažymėjo, kad ieškovė neprivalo ginčyti Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 1994 m. sausio 5 d. sprendimo, kuris buvo priimtas teisėtai ir nepažeidė jos teisių. Ginčijamam santykiui taikytinos įstatymo normos nustato būdus, kaip pretendentams į nuosavybės teisių atkūrimą turi būti atstatomos teisės į jiems tenkančią nekilnojamojo turto dalį. S. S. , išnykus pagrindams (teisėtai pasikreipus kitam pretendentui), kuriems esant jai buvo atstatyta nuosavybės teisė į visą M. S. priklausiusią žemę, neturėjo gauti visos buvusiam savininkui priklausiusios žemės, nes dalis jos buvo įgyta kito, turinčio teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, asmens sąskaita. Teismo sprendime nurodoma, kad S. S. 1992 metais patvirtintu testamentu visą jai priklausantį turtą paliko dukrai (apeliacinės instancijos teismo patikslinimu – marčiai) L. S. , kuri 1996 m. kovo 11 d. paveldėjo palikėjos turtą pagal testamentą, tarp jų ir 9,05 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), palikėjai priklausiusį pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 1994 m. sausio 5 d. sprendimą. Kadangi turtas atsakovei buvo perduotas neatlygintinai, ji turi pareigą atsakyti pagal ieškinį. Paveldėjimo teisės liudijimas pagal testamentą ir jo pagrindu atsakovės įgytos daiktinės teisės neturi būti ginčijamos, nes ieškovės teisės dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jai tenkančią dalį įgyvendinamos kreipiantis į teismą po Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2001 m. gruodžio 31 d. išduotos atmintinės. Teismas laikėsi nuostatos, kad ieškovės reikalavimas pripažinti jai bendrosios nuosavybės teisę į 3 ha dydžio žemės sklypo dalį bendrame 9 ha ploto žemės sklype, (duomenys neskelbtini), priklausančiame atsakovei L. S. , įvertinus faktines aplinkybes, jog dėl nuosavybės teisių atkūrimo kreipėsi du pretendentai, o M. C. (iki santuokos S.) nesikreipė dėl nuosavybės teisių atkūrimo, bet paveldėjo žemės savininkui M. S. priklausiusios žemės dalį pagal savininko testamentą, tenkintinas.

Šalies argumentai

Atsakovė L. S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. spalio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti. Skunde rašoma:

Žemesnės instancijos teismas

Teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas - nagrinėjo ieškovės nuosavybės teisių atkūrimo klausimą, o ne atsakovės praturtėjimo pagrįstumo klausimą. Pagal 1997 m. PNTAĮ 10 straipsnio 2 dalį ieškovė prarado teisę atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko žemę, o ginčyti testamentą ir paveldėjimą suėjęs senaties terminas. Teismas nenurodydamas pagrindų priėmė sprendimą pripažinti ieškovės teisę atkurti nuosavybės teises į jai priklausančią dalį. Teismo cituota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2008 nesuteikia teisės teismui be pagrindo taikyti CK 1.138 straipsnio 1 punktą. Nuspręsdamas atkurti ieškovei teisę į buvusio savininko M. S. turėtos žemės dalį, teismas nemotyvuoja, kokiu pagrindu ar kitokiu teisės aktu remiasi. Sprendimas yra be motyvų. Neišsiaiškinęs visų faktinių aplinkybių, teismas netinkamai taikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-777/2003 nuostatas, kadangi joje nustatytos kitokios faktinės aplinkybės, negu šioje byloje. Atsakovė, priimdama palikimą iš S. S. , nežinojo ir negalėjo žinoti, kad 2007 metais kas nors reikalaus grąžinti S. S. priklausiusį turtą. Atsakovė L. S. nėra S. S. dukra, o marti. Atsakovė negalėjo žinoti ar bent numanyti apie ieškovės teises ar valią, todėl atsakovės veiksmai priimant palikimą yra sąžiningi, nepažeidžiantys teisės normų ir negali būti laikomi neatsargiais.Teismas painioja sąvokas „nepagrįstas praturtėjimas“ ir „turto įgijimas be pagrindo“, todėl kyla abejonių, ar įsigilino į bylą. Atsakovė turtą pagal paveldėjimo teisės liudijimą įgijo pagrįstai. S. S. turto atsakovei neperdavė, turtas atiteko atsakovei tik todėl, kad S. S. mirė. S. S. , sudarydama testamentą 1992 metais, dar nežinojo, jog turės ginčijamą turtą, į kurį jai teisės atkurtos tik 1994 m., todėl nėra pagrindo manyti, jog savo veiksmais S. S. kaip nors siekė perduoti ginčijamą turtą kitam asmeniui siekdama tikslo, kad nereikėtų jo kam nors grąžinti. Teismas ne tik nevertino, kad atsakovė turtą neatlygintinai gavo paveldėjimo keliu, bet ir netaikė teisės normų, reglamentuojančių paveldėtojo atsakomybę už palikėjo skolas. Ieškovės teisės nėra begalinės nei laike, nei erdvėje. Teismas nevertino atsakovės motyvo dėl senaties termino taikymo paveldėjimui ginčyti, nenurodė, kodėl šį motyvą atmeta, todėl pažeidė ne tik sprendimo turiniui keliamus reikalavimus, bet ir neteisingai išsprendė bylą. Ginčijamą turtą atsakovė paveldėjo 1996 metais pagal S. S. testamentą, nuo to laiko praėjo 12 metų, todėl teismas, netaikydamas ieškinio senaties, pažeidė CK 1.126 straipsnio 2 dalį. Teismas nurodė, kad ieškovė įgijo teisę į jai tenkančios dalies nuosavybę, tačiau priteisė daugiau, negu šiai priklausytų. Ieškovė prašė jai priteisti 1/3 dalį žemės iš 9 ha žemės sklypo, tačiau buvęs žemės savininkas M. S. turėjo tik 7,04 ha žemės. Ieškovė nepateikė motyvų ir įrodymų, kodėl ji pretenduoja į 1/3 dalį iš 9 ha ploto, o ne iš 7,04 ha ploto žemės. Teismas nevertino atsakovės pateikto įrodymo – apylinkės agrarinės reformos tarnybos pažymos, išduotos S. S. , kad pagal dabartinį administracinį teritorinį suskirstymą (duomenys neskelbtini) žemės savininkas M. S. iš viso turėjo 7,04 ha žemės. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 1994 m. sausio 5 d. sprendimu Nr. 43-440-34390, kuriuo buvo atstatytos nuosavybės teisės S. S. į 9,78 ha žemės. Šiame sprendime nenurodoma, kad visa žemė priklausė buvusiam savininkui M. S. . Ieškovė yra pretendentė į buvusio savininko M. S. žemę, bet ne į S. S. , todėl ieškovė neturi teisės į žemę, į kurią S. S. buvo atkurta nuosavybės teisė ne iš M. S. turėtos nuosavybės. Pagal bylos įrodymus ir paveldėjimo pagal įstatymą nuostatas ieškovė gali pretenduoti tik į 1/3 jos tėvui priklaususios buvusio savininko nuosavybės dalies. Paskaičiavus pagal buvusio savininko turėtą žemės kiekį, ieškovės tėvas P. S. galėtų pretenduoti į 1,76 ha (7,04 /4) žemės, o ieškovė - į 0,58 ha (1,76 /3) žemės. Teismas turėjo nagrinėti tik tą santykį, ar S. S. praturtėjo ir kiek praturtėjo konkrečiai ieškovės sąskaita. Teismas nepagrįstai nustatė, kad ginčijamo turėto vertė yra 791 759 Lt. Byloje esančiame VĮ Registrų centras nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nurodyta žemės sklypo vertė – 12 744 Lt, indeksuota žemės sklypo vertė – 20 390 Lt. Šie duomenys atspindi atsakovės paveldėjimo metu įgyto turto vertę. Remiantis indeksuota žemės sklypo verte turi būti nustatoma ieškinio suma bei skaičiuojamas žyminis mokestis.

Atsiliepimas

Ieškovė R. V. atsiliepimu į atsakovės L. S. apeliacinį skundą prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime rašoma, kad teismas, įvertinęs bylos įrodymų visumą, padarė pagrįstą išvadą, jog pateikdama prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko M. S. iki nacionalizacijos valdytą žemę, ieškovė nepraleido 1997 m. PNTAĮ nustatytų terminų. S. S. , nenurodydama jai žinomų M. S. turto paveldėtojų, teisę į visą M. S. žemę įgijo nesąžiningai ir be teisėto pagrindo. Atsakovė daug metų yra Rukainių seniūnijos seniūnė, todėl ne tik pažįsta savo vyro gimines, bet ir tiesiogiai su jais bendravo ir bendrauja vykdydama seniūnės pareigas. Atsakovė, nurodydama, kad nežinojo, kas gali reikalauti grąžinti žemę, buvo nesąžininga. Nepagrįsto praturtėjimo institutas yra savarankiškas teisių gynimo institutas, taikomas įstatymo nustatytomis sąlygomis, kurias pagrįstai konstatavo teismas. Teismas nustatė, kad S. S. sprendimu Nr. 43-440-34390 dėl nuosavybės teisių atkūrimo gavo 9 ha žemės sklypą, todėl apeliantės argumentai, jog šioje dalyje teismo sprendimas yra nepagrįstas, nepatvirtinti bylos įrodymais. Skundo argumentai neatitinka tikrovės ir prieštarauja teisės normoms, reglamentuojančioms ginčo santykius.

Apeliacinis skundas atmestinas. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka teisėjų kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo ginčo teisinius santykius ir tinkamai aiškino bei taikė materialinės teisės normas, pagrįstai rėmėsi suformuota teismine praktika sprendžiant tokios kategorijos civilinius ginčus, todėl patenkindamas ieškinį priėmė teisingą sprendimą.

Dėl ieškovės subjektinės teisės atkurti žemės nuosavybės teises įgyvendinimo galimybių

Nuosavybės teisių atkūrimas reglamentuojamas ne bendrosiomis civilinės teisės normomis dėl nuosavybės apsaugos ir savininko teisių gynimo, o specialiai šiam procesui skirtais teisės aktais: 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – 1991 m. birželio 18 d. įstatymas) ir jį pakeitusiu 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu (1997 m. PNTAĮ). Šių specialiųjų teisės aktų nuostatos ne visiškai sutampa ir su galiojusio bei dabar galiojančio Civilinių kodeksų normomis, reglamentuojančiomis paveldėjimo teisinius santykius. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosavybės teisių atkūrimo klausimais yra suformuluota aktuali nuostata, kad nuosavybės teisių atkūrimas yra subjektinės teisės įgyvendinimas; asmuo, siekiantis ją įgyvendinti, visų pirma turi įstatymo nustatyta tvarka pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-24/2008). Tam, kad asmuo, kuriam įstatymo suteikta teisė į nuosavybės teisių atkūrimą, taptų pretendentu į grąžintiną turtą, jis turi tinkamai išreikšti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo t. y. pateikti prašymą ir jį lydinčius dokumentus įgaliotai valstybės institucijai (1991 m. birželio 18 d. įstatymo 11 str., 1997 m. PNTAĮ 10 str.). Nuosavybės teisių atkūrimo reglamentavimas tiek pagal 1991 m. birželio 18 d. įstatymą, tiek pagal jį pakeitusį 1997 m. PNTAĮ yra ir buvo toks, kad asmeniui, kuris pats nepareiškia valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nuosavybės teisės nėra atkuriamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-111/2009). Kita svarbi teisinio reglamentavimo nuostata yra ta, kad nuosavybės teisės atkuriamos tik tiems asmenims, kurie yra pateikę prašymus bei kitus būtinus dokumentus įstatyme nustatytais terminais. Nuosavybės teisės atkuriamos į visą išlikusį nekilnojamąjį turtą, neviršijant įstatyme nustatytų ribų (1991 m. birželio 18 d. įstatymo 3 straipsnis, 1997 m. PNTAĮ 3 straipsnis), todėl atkuriant nuosavybės teises pretendentams tenkanti nekilnojamojo turto dalis nustatoma atsižvelgiant į tuos įstatyme išvardintus buvusio savininko teisių perėmėjus (asmenis, turinčius teisę į nuosavybės teisių atkūrimą), kurie įstatyme nustatyta tvarka ir terminais pareiškė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo, t. y. įgyvendino savo subjektines teises. Ieškovė R. V. prašymą atkurti nuosavybės teises į senelio M. S. turėtą žemės nuosavybę padavė 1999 m. birželio 15 d. Taigi, ji šiuo teisiniu veiksmu įstatymo nustatyta tvarka įgyvendino savo subjektinę teisę būti pretendente (kaip buvusio savininko vaiko, kuris mirė, vaikas) į nuosavybės teisių atkūrimą ir savo valią dėl grąžintino turto išreiškė 1997 m. PNTAĮ nustatytu terminu (PNTAI 2 str. 1 d. 4 p. – pagal 1998 m. gegužės 13 d. įstatymo Nr. VIII-1181 redakciją, 10 str. 1 d. - pagal 2001 m. rugpjūčio 3 d. įstatymo Nr. IX-489 redakciją).

Pagal 1991 m. birželio 18 d. įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punktą, mirus buvusiam turto savininkui, nuosavybės teisė būdavo atkuriama jo vaikams. Mirus buvusio savininko vaikui, nuosavybės teisė būdavo atkuriama pastarojo sutuoktiniui ir vaikams į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį. 1997 m. PNTAĮ 2 straipsnio 1 dalies 3 punktas numato, kad mirus buvusiam turto savininkui, nuosavybės teisė atkuriama jo vaikams į jiems tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį. Normų lingvistinė analizė patvirtina, jog mirus buvusiam savininkui, nuosavybės teisės atkūrimas kitiems su juo susijusiems asmenims buvo ir yra grindžiamas bendrosios dalinės nuosavybės principu (CK 4.72 str.). Kartu tai reiškia, kad mirusio buvusio savininko vaikas nuosavybės teisę į visą išlikusį nekilnojamąjį turtą gali atkurti dviem atvejais: pirma, jeigu nėra kitų mirusio buvusio savininko vaikų ar kitų asmenų, kuriems įstatymas suteikia teisę atkurti nuosavybės teisę į mirusio asmens turtą; antra, jeigu kiti mirusio buvusio savininko vaikai ar kiti asmenys, turintys teisę į nuosavybės teisės atkūrimą, aiškiai išreikšdami savo valią, atsisako savo teisės atkurti nuosavybės teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-777/2003). Buvęs žemės savininkas M. S. (mirė 1950 m.) turėjo keturis vaikus. Žemės savininko duktė J. Š. (S.) mirė 1984 metais. Byloje nėra duomenų apie jos įpėdinius ar kitus asmenis, išreiškusius valią atkurti nuosavybės teisę (paduodant prašymą) į mirusiajai J. Š. tenkančią nuosavybės dalį. Kita žemės savininko M. S. duktė M. C. (S.) mirė 1999 metais, tačiau nei ji pati, nei kiti asmenys neišreiškė valią atkurti nuosavybės teisę (paduodant prašymą) į šiam žemės savininko vaikui tenkančią nuosavybės dalį. Dėl žemės savininko M. S. nuosavybės teisių į žemę atkūrimo kreipėsi tik dviejų savininko vaikų įpėdiniai: sūnaus F. S. (mirusio 1979 m.) sutuoktinė S. S. ir sūnaus P. S. (mirusio 1986 m.) duktė R. V. (byloje ieškovė). S. S. prašymą dėl nuosavybės teisių į M. S. žemės nuosavybę atkūrimo padavė 1991 m. spalio 7 d. (t. 1, b. l. 139), o R. V. – 1999 m. birželio 15 d. (t. 1, b. l. 148-149). Duomenų apie kitų galimų pretendentų prašymus į buvusio savininko M. S. žemės nuosavybės teisių atkūrimą 1997 m. PNTAĮ 10 straipsnio 1 dalyje nustatytu galutiniu terminu - iki 2001 m. gruodžio 31 d. (2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. IX-2490 redakcija) nėra. Taigi, pagal byloje esančius įrodymus matyti, kad atkurti nuosavybės teises į žemės savininko M. S. turėtą žemę įstatymo nustatytais terminais valią pareiškė ir prašymus padavė du asmenys: mirusio žemės savininko mirusio vaiko sutuoktinė S. S. ir mirusio žemės savininko kito mirusio vaiko duktė R. V. .

Kaip jau minėta, tiek 1991 m. birželio 18 d. įstatymo 2 straipsnio, tiek 1997 m. PNTAĮ 2 straipsnio nuostatos numato, kad mirus buvusio savininko vaikui, nuosavybės teisė mirusio vaiko sutuoktiniui ir vaikams atkuriama į mirusiajam vaikui tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį. Tačiau 2000 m. spalio 10 d. įstatymu Nr. VIII-1995 PNTAĮ 2 straipsnis buvo papildytas nuostata, kad jeigu kiti turto savininko vaikai (įvaikiai), jų sutuoktiniai ir vaikai (įvaikiai) yra taip pat mirę arba iki 2001 m. gruodžio 31 d. nepateikia prašymo atkurti nuosavybės teises, šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytų piliečių prašymu gali būti atkuriamos nuosavybės teisės į visą savininko išlikusį nekilnojamąjį turtą. Prašymus pateikusios pretendentės S. S. ir R. V. patenka į 1997 m. PNTAĮ 2 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytų asmenų kategoriją, todėl pagal galiojantį nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo teisinį reguliavimą joms, kaip dviems prašymus atkurti žemės savininko M. S. nuosavybės teises padavusiems pretendentams, teisiškai priklauso subjektinė teisė į visą savininko M. S. turėtą žemės nuosavybę – po ½ dalį šios nuosavybės kiekvienai, ir kaip jau pažymėta, šios teisės turi būti grindžiamos bendrosios dalinės nuosavybės principu (CK 4.72 str.). Vadovaujantis minėta įstatymine nuostata ir faktinėmis aplinkybėmis dėl pretendentų, pareiškusių valią atkurti buvusio savininko M. S. žemės nuosavybės teises, skaičiaus, taip pat jų pageidavimo atkurti nuosavybės teises į visą turėtą savininko žemę, nėra pagrindo sutikti su: a) ieškovės patikslintame ieškinyje nurodytais teiginiais, kad S. S. ir R. V. turėtų priklausyti po 1/4 arba po 1/3 dalį M. S. turėtos žemės; b) pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, kuriais remiantis pripažinta ieškovės teisė į 3 ha žemės plotą, kaip į 1/3 dalį iš 9 ha viso ploto žemės; c) atsakovės apeliacinio skundo argumentais dėl ieškovės mirusio tėvo teisės į 1/4 dalį buvusio savininko M. S. žemės nuosavybės, o ieškovei – teisės tik į 1/3 dalį jos tėvui priklausytinos žemės nuosavybės dalies.

Paduodant ieškovei prašymą dėl žemės nuosavybės teisių atkūrimo, nuosavybės teisės į visą buvusio savininko M. S. turėtą žemės nuosavybę Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 1994 m. sausio 5 d. sprendimu jau buvo atkurtos kitam pretendentui - buvusio savininko mirusio vaiko sutuoktinei S. S. . Pagal ieškovės prašymo atkurti žemės nuosavybės teises padavimo metu galiojusį teisinį reglamentavimą, piliečių, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti nuo 1993 m. rugsėjo 10 d. iki Lietuvos Respublikos įstatymo “Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” sustabdymo dienos, nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos grąžinant žemę, mišką natūra arba atlyginama PNTAĮ nurodytais būdais, išskyrus pinigais, jeigu nuosavybės teisės į šį turtą neatkurtos kitiems šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytiems piliečiams (1997 m. PNTAĮ 10 str. 1 d.), o piliečių, praleidusių nustatytus terminus prašymams susigrąžinti nekilnojamąjį turtą paduoti, teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos, jeigu nuosavybės teisės į šį turtą neatkurtos kitiems šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytiems asmenims šio straipsnio 1 dalyje nurodytais būdais (1997 m. PNTAĮ 10 str. 2 d. nuostata). Pagal dabar galiojantį nuosavybės atkūrimo proceso teisinį reguliavimą, piliečių, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti po 1993 m. rugsėjo 10 d., nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos grąžinant žemę, mišką natūra arba atlyginama Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme nurodytais būdais, išskyrus pinigais, jeigu iki prašymo padavimo dienos nuosavybės teisės į šį turtą neatkurtos kitiems šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytiems piliečiams (1997 m. PNTAĮ 10 str. 2 d. – pagal 2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. IX-2490 redakciją). Iš to darytina išvada, kad ieškovei R. V. nuosavybės teisės į jos senelio M. S. žemę negali būti atkurtos nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančiuose specialiuose teisės aktuose numatyta tvarka ir būdais, nes nuosavybės teisės į visą buvusio savininko M. S. turėtą žemės nuosavybę buvo atkurtos kitam pretendentui - S. S. . Tačiau ši aplinkybė neužkerta kelio ieškovei įgyvendinti savo teises į nuosavybės teisių atkūrimą kitais įstatymų nustatytais ar jiems neprieštaraujančiais civilinių teisių gynimo būdais.

Dėl prievolės, atsirandančios dėl nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo

1991 m. birželio 18 d. įstatymo 10 straipsnio 9 dalis numatė, kad tais atvejais, kai nuosavybės teisė į visą išlikusį nekilnojamąjį turtą atkurta vienam pretendentui, kiti pretendentai, nepraleidę termino prašymui dėl nuosavybės teisės atkūrimo paduoti, gali iš pastarojo reikalauti kompensacijos. Ta aplinkybė, kad 1997 m. PNTAĮ tokios normos neliko, nereiškia, jog įstatymų leidėjas pakeitė teisinį šios problemos reguliavimą, nes yra pakankamai kitų teisės normų, reglamentuojančių santykius tarp buvusio savininko įpėdinių (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-777/2003). Kaip minėta, tiek 1991 m. birželio 18 d. įstatymo, tiek 1997 m. PNTAĮ normos nuosavybės teisių atkūrimą mirusio savininko vaikams ir kitiems įstatymuose nurodytiems asmenims (kurių teisės yra išvestinės iš buvusio savininko teisių) grindė ir grindžia bendrosios dalinės nuosavybės teisės principu. Todėl, jeigu nuosavybės teisė, esant keliems mirusio savininko vaikams ar jų įpėdiniams, aiškiai neatsisakiusiems teisės atkurti nuosavybės teisę į jiems tenkančią turto dalį, atkuriama į visą turtą tik vienam iš jų, gali būti pripažinta, kad šis pretendentas įgijo nuosavybės teisę į visą savininko turtą be pakankamo teisinio pagrindo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-777/2003). Šioje byloje atkreiptinas dėmesys, kad ieškovė R. V. , pateikdama prašymą žemės nuosavybės teisėms atkurti, ne tik kad nebuvo praleidusi 1997 m. PNTAĮ 10 straipsnyje nustatyto termino prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo paduoti, bet ir nebuvo iki tol kokiu nors būdu išreiškusi atsisakymą nuo teisės atkurti nuosavybės teises į jai tenkančią senelio M. S. žemės nuosavybę. Santykius, susijusius su nepagrįstu turto įgijimu, reglamentuoja CK 6.237-6.242 straipsniai. Nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas – tai savarankiškas civilinės teisės institutas, kada teisiniai santykiai gali būti kvalifikuojami kaip prievoliniai nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo santykiai, esant atitinkamoms įstatyme nustatytoms prielaidoms. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas yra tada, kai asmuo be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgyja tai, ko jis negalėjo (neturėjo) gauti. Prievolė grąžinti turtą, gautą be teisinio pagrindo (nesant nei teisinio akto, nei sandorio prievolei atsirasti) gali atsirasti ir tada, kai iš pradžių buvo teisinis pagrindas šį turtą gauti, o vėliau šis pagrindas išnyko. Nepagrįsto praturtėjimo teisiniams santykiams atsirasti būtinos tokios sąlygos: 1) konkretaus įstatymo ar sandorio, iš kurių atsiranda prievolė, nebuvimas; 2) kreditorių veiksmai, kuriais skolininkas gavo turtą ar jį pagerino, yra teisėti; 3) turto negalima išreikalauti kitais civilinių teisių gynybos būdais (taikant restituciją, vindikaciją); 4) kreditorius atliko veiksmus išimtinai savo interesais ir savo rizika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-140/2006; 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2008; 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-593/2008 ir kt.). Normos, reglamentuojančios nepagrįstą praturtėjimą ar turto gavimą taikytinos visais atvejais, kai asmuo be pakankamo teisinio pagrindo įgyja visą turtą (ar turtines teises), į kurį tam tikrų subjektinių teisių turi ar gali turėti kiti asmenys. Šios normos taip pat taikomos tais atvejais, kai teisės į visą turtą be pakankamo teisinio pagrindo įgyjamos viešosios teisės reglamentuojamų santykių srityje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1464/02).

Nagrinėjamoje byloje sprendžiama teisinė situacija, kai pagal specialųjį nuosavybės teisių atkūrimo įstatymą buvo grąžinta nuosavybės teisė į visą ginčo žemės plotą vienam iš pretendentų, kada vėliau, tačiau įstatymo nustatytam terminui nepasibaigus, valią dėl šios nuosavybės atkūrimo pareiškė dar vienas pretendentas. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, turėjo svarstyti ir pagrįstai svarstė klausimą dėl nepagrįstą praturtėjimą ar turto gavimą be pagrindo reglamentuojančių normų taikymo ginčo teisiniams santykiams. Ginčytino santykio teisinė kvalifikacija yra teismo prerogatyva, todėl teismas privalo ginčo santykiui taikyti teisės normas, kurių taikymą suponuoja nagrinėjamos konkrečios bylos faktinės aplinkybės.

Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 1994 m. sausio 5 d. sprendimo Nr. 43-440-34390 (t. 1, b. l. 9) pagrindu nuosavybės teisė į visą M. S. valdytą žemę buvo atkurta vienam pretendentui S. S. . Teisinis pagrindas tokio turinio sprendimui priimti buvo, nes jo priėmimo momentu niekas iš kitų galimų pretendentų nebuvo išreiškęs valios įgyvendinti savo subjektines teises atkuriant buvusio savininko M. S. žemės nuosavybės teises. Tačiau būtina pažymėti, kad nors paminėto sprendimo priėmimo metu daugiau asmenų, galinčių pretenduoti į savininko M. S. turėtą nuosavybę, nebuvo išreiškę valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tačiau, kaip jau paminėta, nebuvo ir aiškaus kitų potencialių pretendentų atsisakymo nuo jiems galinčios tekti nuosavybės teisės dalies atkūrimo. Atkreiptinas dėmesys į aplinkybę, kad S. S. prašymo atkurti nuosavybės teises į visą savininko M. S. turėtą žemę padavimo metu galiojusios 1991 m. birželio 18 d. įstatymo redakcijos 11 straipsnyje, reglamentavusiame prašymų atkurti nuosavybės teises turinį, buvo nustatyta, kad prašyme turi būti nurodyti ir kiti pareiškėjui žinomi piliečiai, turintys teisę į išlikusio turto grąžinimą. Šio reikalavimo nebuvo paisyta, nes S. S. prašyme kiti buvusio žemės savininko įpėdiniai (kiti galimi pretendentai) nepaminėti (t. 1, b. l. 139). Tokiu būdu atkuriant nuosavybės teises vienam iš galimų pretendentų į visą turėtą M. S. žemės nuosavybę, egzistavo reali tikimybė ateityje susidaryti tokiai teisinei situacijai, kuriai esant (kitiems pretendentams įstatymo nustatyta tvarka ir terminu pareiškus prašymą dėl nuosavybės atkūrimo) išnyktų šio pretendento teisės į visos žemės nuosavybės atkūrimą atsiradimo teisinis pagrindas.

Byloje nustatyta, kad teisinis pagrindas, kuriuo pretendentei S. S. buvo atkurta nuosavybė į visą savininko M. S. turėtą žemę išnyko kitai pretendentai (ieškovei) R. V. išreiškus savo valią atkurti nuosavybės teises į šios žemės nuosavybės dalį ir padavus atitinkamą prašymą. Tai reiškia, kad dėl ieškovei tenkančios dalies į savininko M. S. žemės nuosavybę, nuosavybės teisės S. S. atkūrimo teisinis pagrindas išnyko. Dėl šios priežasties turtas, sudaręs atitinkamą palikėjos S. S. (mirusios 1995 m. gegužės 15 d.) žemės nuosavybės dalį, nebegali būti laikomas pagrįstai paveldėtu turtinių teisių objektu, nepaisant to, kad S. S. turto paveldėjimo metu ir paveldėjimo teisės liudijimo atsakovei L. S. išdavimo momentu žemės nuosavybės dalies įgijimo pagrindas dar irgi nebuvo išnykęs (ieškovė R. V. dar nebuvo pareiškusi valios dėl žemės nuosavybės teisių atkūrimo).

Pagal visuotinai pripažįstamą teisės principą niekas negali perduoti kitam daugiau teisių, negu pats turi. Vadovaudamasi šiuo principu teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad atsakovei – testamentinei S. S. įpėdinei – taip pat išnyko teisėtas pagrindas į dalį paveldėtos iš S. S. žemės nuosavybės, nes toks pagrindas išnyko pačiai turto palikėjai. Įpėdinis gali paveldėjimo būdu įgyti tik tas teises, kurias turėjo palikėjas (CK 5.1 straipsnis). Jeigu turto ar jo dalies arba turtinių teisių įgijimo pagrindas išnyko buvusiam savininkui – palikėjui pagal testamentą, esant įvykusiems palikimo atsiradimo ir priėmimo teisiniams faktams, tokio palikėjo įpėdinis negali būti laikomas įgijusiu ir/ar turinčiu daugiau teisių už patį palikėją.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pagal ieškinio pagrindu nurodytas ir pirmosios instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes, ginčo teisiniai santykiai kvalifikuotini kaip santykiai dėl turto įgijimo be pagrindo. Teisės doktrinoje daikto įgijimas be pagrindo (šis terminas apima ir atvejus, kai daikto įgijimo pagrindas išnyksta paskiau – CK 6.237 str. 2 d. nuostata) yra komentuojamas kaip nepagrįstas praturtėjimas plačiuoju požiūriu. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, būtent tik tokiu plačiuoju požiūriu pirmosios instancijos teismas sprendime kalbėjo dėl S. S. nepagrįsto praturtėjimo. Dėl šios priežasties nėra pagrindo sutikti su atsakovės apeliacinio skundo teiginiais, kad teismas supainiojo juridines sąvokas „nepagrįstas praturtėjimas“ ir „turto įgijimas be pagrindo“. Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovei negali išlikti teisė į visą iš S. S. paveldėjimu įgytą žemės nuosavybę, nes vėliau išnyko teisinis pagrindas, kuriuo remiantis palikėja buvo įgijusi teises (įgyvendinant nuosavybės sugrąžinimo procesą) į visą tos žemės nuosavybę (CK 5.1 straipsnio 1 dalies nuostatos). Dalies S. S. testamentu paliekamų ir atsakovės L. S. paveldimų pagal testamentą turtinių teisių įgijimo pagrindas vėliau išnyko, kitaip sakant, atsakovei buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas į žemę, kurios dalies nuosavybės teisės atsiradimo palikėjai pagrindas po to išnyko, o tai reiškia, kad atsakovė dalies šios žemės savininkė jau yra nebesant prieš tai egzistavusiam turtinių teisių įgijimo teisiniam pagrindui. Tokiu būdu įgyto turto išreikalavimas reglamentuojamas nepagrįsto praturtėjimo teisinio instituto specialiųjų normų. Pagal CK 6.237 straipsnio 1 dalį asmuo, kuris be teisinio pagrindo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo grąžinti tai asmeniui, kurio sąskaita tas buvo įgyta. Tokia pareiga atsiranda ir tais atvejais, jeigu pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau (CK 6.237 str. 2 d.). Byloje nagrinėjamu atveju nėra įstatyme (CK 6.241 str.) išvardytų išimčių, kai be pagrindo įgytas turtas negali būti išreikalautas. Darytina išvada, kad priešingi argumentai prieštarautų 1997 m. PNTAĮ, reglamentuojančio nuosavybės teisių atkūrimą visiems asmenims, kurių tokios teisės buvo pažeistos, paskirčiai bei tikslams, be to, paneigtų vieną svarbiausių teisės principų – iš neteisės negali atsirasti teisė (ex injuria jus non oritur).

Turtas, įgytas be teisinio pagrindo, arba turtas, kurio įgijimo pagrindas išnyko paskiau, turi būti grąžintas asmeniui, kurio sąskaita jis įgytas (CK 6.237 straipsnio 1 dalis). Šioje byloje ieškovė prašo pripažinti jai teisę į dalį atkurtos žemės sklypo nuosavybės. Ieškovė siekia įgyti teisę į žemės sklypo bendrąją nuosavybę, prašydama pripažinti tą turtinę teisę. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 1994 m. sausio 5 d. sprendimas, kaip individualus teisės aktas, kuriuo nuosavybė į visą ginčo žemę atkurta vienai pretendentai S. S. , buvo teisėtas, nes jo priėmimo metu tik šis vienas asmuo buvo pareiškęs savo valią dėl buvusio savininko M. S. žemės nuosavybės atkūrimo. Tokiu atveju, ieškovės pasirinktas jos teisių į dalį atkurtos žemės nuosavybės įgijimo įgyvendinimo būdas yra ekonomiškas ir optimalus apginant jos materialines subjektines teises ir siekiant teisinės taikos tikslo tarp ginčo šalių. CK 6.237 straipsnis prioritetą suteikia turto grąžinimui natūra, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo teisinį pagrindą pripažinti ieškovei teisę į dalį bendrosios žemės sklypo nuosavybės. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi kasacinio teismo formuojama teisine praktika, pagal kurią tokie tikslai ekonomiškiausiai ir greičiausiai pasiekiami CK 1.138 straipsnio 1 punkte numatytu būdu – pripažįstant teises be būtinybės naikinti viešojo administravimo subjektų priimtus individualius teisės aktus (jų dalis), nes pripažįstant bendrosios nuosavybės teisę į dalį turto pašalinamas materialinės subjektinės teisės pažeidimas kitu įstatymo leistinu būdu. Remiantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnio 2 punktu, daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą atsiradimą, juridinius faktus patvirtinančiu dokumentu, kuriuo remiantis šios teisės, jų suvaržymai bei juridiniai faktai registruojami nekilnojamojo turto registre, yra ir teismo sprendimas ar nutartis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2008).

Kaip jau pažymėta, priimti individualų teisės aktą – Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos sprendimą, kuriuo S. S. buvo atkurta nuosavybės teisė į visą buvusio žemės savininko M. S. turėtą žemę, buvo teisinis pagrindas, nes tuo metu tik ši viena pretendentė buvo išreiškusi savo valią dėl šios nuosavybės atkūrimo. Ieškovė R. V. pareiškė savo valią atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko M. S. turėtą žemę jau po to, kai 1995 metais mirus S. S. šią žemę paveldėjimo pagal mirusiosios testamentą pagrindu įgijo atsakovė L. S. . Atsakovės prašymas atkurti nuosavybės teises į M. S. turėtą žemę paduotas 1999 m. birželio 15 d. , todėl nuo šio momento laikytinas išnykusiu pagrindas, kuriuo nuosavybės teisės į visą žemę buvo atkurtos S. S. , o po šios mirties - perėjo atsakovei. Ieškovė pasirinko tokį savo teisių gynimo būdą, kuriuo prašo pripažinti jai dalį žemės nuosavybės teisėje, kas iš esmės atitinka turto įgijimą sugrąžinant jį iš be pagrindo turinčio asmens, tuo pačiu pakeičiant jau susiformavusį teisinį santykį (CK 1.138 str. 1 ir 5 p., 6.237 str. 1 – 3 d.). Esant tokiam teisme pareikštų materialinių reikalavimų kvalifikavimui, nebuvo ir nėra teisinio pagrindo ginčyti nei individualų teisės aktą, kuriuo buvo atkurtos žemės nuosavybės teisės S. S. , nei ginčyti atsakovei išduotą paveldėjimo teisės liudijimą ar kitus S. S. palikimo atsiradimą ir jo priėmimą sudarančius juridinius faktus. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą teisinę išvadą, kad paveldėjimo teisės liudijimas pagal testamentą ir pagal jį atsakovės įgytos teisės į buvusią S. S. nuosavybę, kurios atsiradimą nulėmė ankstesnio šios žemės savininko M. S. nuosavybės sugrąžinimas, neturėjo būti ginčijamos, nes ieškovės teisės į dalį šios nuosavybės įgyvendinamos pripažįstant jos teisę į nuosavybės atkūrimą specialaus teisės akto - 1997 m. PNTAĮ normų pagrindu. Padarius tokią išvadą netenka prasmės apeliacinio skundo argumentų dėl ieškinio senaties taikymo atsakovės paveldėjimo teisei nuginčyti analizavimas ir vertinimas.

Teisėjų kolegija sutinka su apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, kad ieškovė be pagrindo nurodė, jog jai pripažintina nuosavybės dalis iš bendro 9 ha ploto žemės sklypo, į kurį buvo atkurtos nuosavybės teisės S. S. , kiek tai siejama su teiginiu, kad buvęs žemės savininkas M. S. turėjo būtent tokio dydžio žemės sklypą. Iš byloje esančių dokumentų, inter alia apeliacinės instancijos teismui pateiktos Valstybinio žemėtvarkos instituto sudarytos S. S. suteiktos žemės privačiam ūkiui dokumentacijos bylos dokumentų matyti, kad iki nacionalizacijos žemės savininkas M. S. turėjo (duomenys neskelbtini) (pagal dabartinį administracinį teritorinį suskirstymą) 7,04 ha žemės. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 1994 m. sausio 5 d. sprendimu dalis žemės nuosavybės – 7,04 ha S. S. buvo atkurta iš buvusiam savininkui M. S. turėtos žemės, o kita dalis – 2,74 ha – iš kito buvusio savininko J. D. kitoje vietovėje turėtos žemės. Tokiu būdu, atsakovė gali pretenduoti tik į dalį buvusiam savininkui M. S. priklausiusio žemės sklypo, kurio plotas sudaro ne daugiau kaip 7,04 ha. Kaip jau nurodyta šioje nutartyje, S. S. ir R. V. teisiškai priklausytų subjektinės teisės į savininko M. S. turėtą žemės nuosavybę - po ½ dalį šios nuosavybės kiekvienai. Vadinasi, ieškovė turi teisę į 3,52 ha dydžio žemės sklypo nuosavybės dalį iš bendro 7,04 ha ploto sklypo. Ieškovė ieškiniu prašė pripažinti jai nuosavybės teisę į 3,00 ha dydžio žemės sklypo dalį. Kadangi tokia dalis yra mažesnė už ieškovei teisiškai tenkančią buvusio savininko M. S. žemės nuosavybės dalį, nėra pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria ieškovei R. V. pripažinta bendrosios dalinės nuosavybės teisė į 3,00 ha dydžio žemės sklypo dalį iš bendro 9,00 ha ploto žemės sklypo (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kur likusi žemės sklypo ploto dalis bendrąja daline nuosavybe priklausys L. S. .

Nustatydamas ieškinio sumą šioje byloje, teismas vadovavosi VĮ Registrų centras Informacinių paslaugų skyriaus išduota pažyma apie Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke registruoto žemės sklypo vidutinę rinkos vertę (t. 1, b. l. 13). Pateikti duomenys apie žemės sklypo rinkos vertę kitais įrodymais nenuneigti, todėl atsakovės apeliacinio skundo argumentai, jog teismas neteisingai nustatė ginčo turto vertę, o tuo pačiu ir ieškinio sumą, atmetami.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, patenkindamas ieškinį, išsprendė bylą teisingai, todėl naikinti arba keisti skundžiamą sprendimą nėra pagrindo.

Atmetus atsakovės apeliacinį skundą, iš jos priteistinos ieškovės turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme, o į valstybės biudžetą – procesinių dokumentų siuntimo išlaidos, turėtos nagrinėjant bylą apeliacine tvarka (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 98 str. 1 ir 3 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2008 m. spalio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei R. V. iš atsakovės L. S. 500 Lt advokato teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš atsakovės L. S. į valstybės biudžetą 43,55 Lt procesinių dokumentų siuntimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Artūras DriukasVytas MiliusGintaras Pečiulis