- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2007-10-09
- Bylos Nr.
- 2A-409/2007
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alė Bukavinienė, Danutė Milašienė, Vigintas Višinskis
- Atsakovas
- D. O. P., Danutei O
- Ieškovas
- T. G.
- Trečiasis asmuo
- J. D.
- Kategorijos
- 43.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Viginto Višinskio,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės T. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. balandžio 11 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-1169-38/2007 pagal ieškovės T. G. ieškinį atsakovei Danutei O. P. (trečiasis asmuo – J. D. ) dėl nepagrįsto praturtėjimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė T. G. prašė priteisti iš atsakovės D. O. P. 263 333 Lt piniginę kompensaciją už atsakovės be teisinio pagrindo įgyto 5,34 ha ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalį (b. l. 1-3). Reikalavimą grindė tuo, kad atsakovė turėjusi teisę tik į 1/3 dalį nurodyto sklypo, iki nacionalizacijos priklausiusio judviejų seneliui J. D. , likusios dalys turėjo atitekti jai, ieškovei, ir judviejų broliui J. D. . Tačiau atsakovė pažado veikti ir jos, ieškovės, interesais neištesėjo, ją apgavo, savo prašyme, pateiktame žemėtvarkos skyriui jos, kaip galimos pretendentės, neįvardijo, senelio valdytą žemę persikėlė į savo gyvenamąją vietą ir pardavė tretiesiems asmenims. Šie yra sąžiningi įgijėjai, todėl natūra žemės sklypo dalies nereikalaujanti, prašo priteisti 1/3 dalį atsakovės gautų, pardavus žemę, pajamų. Tokią atsakovės prievolę kildino iš CK 6.237 straipsnio, reglamentuojančio turto gavimą be teisinio pagrindo ir galimybę iš nepagrįstai praturtėjusio asmens reikalauti sumokėti piniginę kompensaciją.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2007 m. balandžio 11 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas, atsižvelgęs į susitarimo tarp ieškovės, atsakovo ir trečiojo asmens sumą (spėjamą kompensacijos dydį) bei pavedimo pobūdį (atlikti ieškovės vardu veiksmus valstybinėse įstaigose), nurodė, kad pagal tuo metu galiojusias teisės normas toks susitarimas turėjo būti įformintas rašytine sutartimi ir notaro ar jam prilyginto asmens patvirtintu įgaliojimu (CK 43 str. 2 p., 67 str., 68 str. iki 2001-07-01 gal. įst. red.). Teismas nurodė, kad ieškovė rašytinių įrodymų, patvirtinančių tokio susitarimo jos nurodomomis sąlygomis buvimą (kad jos ir atsakovės santykiai buvo įtvirtinti raštu) teismui nepateikė (CPK 177 str. 4 d.), o liudytojų parodymai šiuo atveju negali būti pripažinti leistinais įrodymais (CK 58 str. 2 d., iki 2001-07-01 gal. įst. red.). Teismas, įvertinęs šalių nurodytas aplinkybes, pripažino, kad konkretus susitarimas konkrečiomis sąlygomis – kompensacijos už atsakovės parduotą žemę mokėjimas, įvardinant ir tokios kompensacijos dalį ar dydį - nebuvo sudarytas. Ieškovė tokių aplinkybių byloje neįrodė ir pagal nesudarytą sandorį negali reikalauti iš atsakovės kaip kompensacijos 1/3 dalies lėšų, šios gautų pardavus žemės sklypą. Teismas sprendė, kad aplinkybė, jog atsakovė nenurodė savo prašyme ieškovės kaip asmens, taip pat turinčio pagal įstatymą teisę į nuosavybės susigrąžinimą, jokios teisinės reikšmės, sprendžiant šį ginčą, neturi. Teismas nustatė, kad atsakovė turtą įgijo pagal įstatymą, t.y. esant tam teisėtam pagrindui, nepažeidžiant specialiais įstatymais, reglamentuojančiais nuosavybės teisių atkūrimą, tokių prašymų padavimo tvarką bei terminus, pretendentų teisinę padėtį, nustatytos tvarkos bei sąlygų, ir šiuo faktiniu pagrindu pagal CK 6.237 straipsnį reikalauti kompensacijos ieškovė negali. Teismas nurodė, kad nuosavybės teisių atkūrimo atsakovei metu galiojusios Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatos taip pat nenumatė asmenims, praleidusiems terminus prašymams dėl nuosavybės teisių atkūrimo paduoti, reikalauti kompensacijos iš kitų pretendentų, kuriems nuosavybės teisės yra atstatytos.
Šalies argumentai
Ieškovė T. G. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. balandžio 11 d. sprendimą, priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Nurodo, kad su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, nes teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes, netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas. Apeliantė nurodo, kad ji dėl savo sveikatos būklės ir kitų aplinkybių (1992 m. dvynukų gimimo ir jų auginimo) negalėdama realizuoti savo teisės pateikti prašymą Vilkaviškio rajono žemėtvarkos skyriaus Kybartų agrarinei tarnybai dėl nuosavybės teisių į senelio J. D. valdytą iki nacionalizacijos žemę, nuolatos rūpintis žemės nuosavybės atkūrimo reikalais, pasitikėjo savo seserimi, atsakove D. O. P. , ir tikėjo, kad pastaroji savo prašyme atkurti nuosavybės teises į senelio žemę įrašys ir ieškovę su broliu J. D. . Ieškovė nurodo, kad susitarimas nebuvo įformintas rašytine sutartimi, nes ji pasitikėjo seserimi ir nemanė, kad pastaroji ją apgaus. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovė žinojo apie 1994 m. vasario 22 d. susitarimą tarp atsakovės ir kitų pretendentų dėl buvusio savininko J. D. atkurtos žemės pasidalinimo, patvirtintą Vilkaviškio rajono Kybartų apylinkės viršaičio pavaduotojos, kadangi 2007 m. kovo 28 d. teismo posėdyje ieškovė teisėjai patvirtino ne apie paminėto susitarimo žinojimą, o apie 1992 m. susitarimą su atsakove. Apeliantė nurodo, kad apie atsakovės ketinimus ją apgauti sužinojusi tik 2006 m., kai, gavusi valstybinę teisinę pagalbą, kreipėsi į advokatą, kuris ir surinko visus duomenis apie atsakovės atkurtas teises į žemės sklypą ir tolesnius atsakovės veiksmus. Apeliantės nuomone, atsakovė, neįrašydama ieškovės į tipinį prašymą atkurti nuosavybės teises į senelio žemę, kurio 4 punktas reikalavo nurodyti visus žinomus pretendentus į žemę, neįvykdė savo prievolės, pasielgė nesąžiningai, pažeidė tarp ieškovės ir atsakovės buvusį susitarimą veikti ir ieškovės vardu.
Atsiliepimas
Atsakovė D. O. P. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, Vilniaus apygardos teismo 2007 m. balandžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas.
Byloje nustatyta, kad ieškovės T. G. , atsakovės D. O. P. ir trečiojo asmens J. D. senelis J. D. iki nacionalizacijos valdė 23 ha žemės (duomenys neskelbtini). Pagal 1991 m. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo (toliau - Įstatymas) 2 straipsnio 2 punktą, 1997 m. Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punktą, ieškovė, atsakovė ir trečiasis asmuo, kaip žemės savininko J. D. vaiko, kuris yra miręs, vaikai, turėjo lygias teises į nuosavybės teisių atkūrimą į mirusiam jų tėvui V. D. tenkančią turto (žemės) dalį. Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2004 m. sausio 26 d. sprendimu Nr. 27-79-12710 nuosavybės teisė atkurta vienai atsakovei į 5,82 ha J. D. turėtos žemės (duomenys neskelbtini). Vietoj turėtos 5,82 ha žemės atsakovei neatlygintinai perduota nuosavybėn 5,34 ha žemės sklypas žemės ūkio veiklai, esantis (duomenys neskelbtini) (b. l. 15). Atsakovė 2006 m. kovo 2 d. 5,3 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), pardavė už 790 000 Lt (b. l. 27).
Ieškovė reikalavimą priteisti iš atsakovės 263 333 Lt kompensaciją už parduotą žemę grindžia tuo, kad tarp jos, atsakovės, kuri yra jos sesuo, ir trečiojo asmens (jos ir atsakovės brolio) buvo susitarimas, jog nuosavybės teisių į senelio žemę atkūrimo dokumentus sutvarkys viena sesuo D. O. P. visų trijų interesais, o vėliau, pardavus žemę, pasidalins pinigus. Ieškovė nurodo, kad atsakovė žemę pardavė, tačiau kompensacijos nei jai, nei broliui neišmoka. Reikalavimą priteisti 1/3 žemės pardavimo kainos, kas sudaro 263 333 Lt, reiškia CK 1.5 ir 6.237 straipsnių pagrindu. Tuo tarpu atsakovė tokio susitarimo su seserimi ir broliu buvimą neigia.
Taigi sprendžiant šį ginčą yra svarbu nustatyti, ar tarp šalių buvo sudarytas minėtas susitarimas.
Ieškovė ir trečiasis asmuo nurodo, kad buvo susitarta, jog nuosavybės teisių į žemę atkūrimo dokumentus sutvarkys viena atsakovė, o vėliau jie visi trys tarpusavyje, žemę pardavus, pasidalins pinigus. Tą aplinkybę, kad tarp jų buvo taip susitarta, ieškovė įrodinėja liudytojų L. G. , B. D. ir V. G. parodymais. V. G. , ieškovės sūnus, parodė, kad girdėjo apie tokį susitarimą, jog atsakovė žadėjo išmokėti kompensaciją. L. G. parodė, kad ieškovės sveikata buvo bloga ir atsakovė viena apsiėmė sutvarkyti žemės grąžinimo reikalus. B. D. parodė, kad iš savo vyro (atsakovės ir ieškovės brolio) žinojo, kad buvo susitarta, jog atsakovė viena tvarkys žemės grąžinimo klausimus, sakydavo nesijaudinti, nes pinigai bus padalinti visiems. Tokio pobūdžio susitarimo buvimą rodo ir atsakovės veiksmai pardavus žemę. Atsakovė ieškovei davė 4 900 Lt, ką pripažino ir pati atsakovė. Atsakovė teigia, kad tai yra pinigai ne už žemę, bet pagalba ieškovei ir už tai, kad ieškovė nuo jos atstotų. Tuo tarpu trečiasis asmuo nurodė, kad atsakovė, pardavusi žemę, žadėjusi išmokėti 5 000 Lt kompensaciją, tačiau, jam pareikalavus 100 000 Lt, ir tų 5 000 Lt nedavė.
Nors minėti liudytojai ir nedalyvavo šalims sudarant susitarimą, nes, kaip nurodė ieškovė ir trečiasis asmuo, kiti asmenys susitariant dėl žemės atkūrimo nedalyvavo, tačiau apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad jie yra šeimos nariai ir jiems geriausiai yra žinoma apie tokio susitarimo buvimą. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino šių liudytojų parodymus CK 177 straipsnio 4 dalies pagrindu neleistinais, nes pagal 1964 m. CK 58 straipsnio 2 dalį rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, esant ginčui, remtis sandoriui patvirtinti liudytojų parodymais, o įstatyme įsakmiai nurodytais atvejais sandorį daro negaliojantį. Taigi, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad tokio pobūdžio susitarimas, kuriuo ieškovė grindžia savo reikalavimą, turi būti sudarytas rašytine forma. Teismas, pripažinęs susitarimo rašytinės formos būtinumą, nenurodė įstatymo, kuris to reikalauja. Pažymėtina, kad įstatymai nenumato, jog tokio pobūdžio susitarimą būtina sudaryti rašytine forma. Antra vertus, 2001 m. CK 1.93 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad teismas gali netaikyti reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymo pasekmių, atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykius, sandorio prigimtį bei kitas svarbias bylos aplinkybes, jeigu draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Susitarimas tarp šalių buvo sudarytas iki 2001 m. CK įsigaliojimo, tačiau pagal 2004 m. liepos 18 d. CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 9 straipsnio 2 dalį 2001 m. CK nustatytos taisyklės dėl sandorių negaliojimo pasekmių taikomos nepaisant to, kada jie buvo sudaryti. Todėl šiuo atveju, kai yra tarp šalių kilęs ginčas dėl susitarimo sudarymo, iš ieškovės neatimama teisė susitarimo sudarymo faktą įrodinėti liudytojų parodymais. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs aplinkybę, kad šalys, sudarę susitarimą, yra artimi giminaičiai (brolis ir seserys) ir kad kiekvienas iš jų turėjo įstatymo suteiktas lygias teises susigrąžinti vienodo dydžio nuosavybės teises į senelio žemę, sprendžia, kad draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis ieškovės bei trečiojo asmens paaiškinimais, liudytojų L. G. , B. D. ir V. G. parodymais, sprendžia, kad tarp šalių buvo sudarytas žodinis susitarimas, jog viena atsakovė sutvarkys nuosavybės teisės į senelio žemę atkūrimo dokumentus, tačiau visų interesais, o vėliau, žemę pardavus, pasidalins pinigus (CPK 177 str. 2 d., 185 str.).
Pagal 1991 m. Įstatymo 2 straipsnio 2 punktą, mirus buvusiam savininkui, nuosavybės teisė buvo atkuriama jo vaikams. Mirus buvusio savininko vaikui, nuosavybės teisė būdavo atkuriama pastarojo sutuoktiniui ir vaikams į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį. 1997 m. Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punkte buvo numatyta, kad nuosavybė atkuriama turto savininko vaiko, kuris yra miręs, sutuoktiniui, vaikams – į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį. Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartimi konstatavo, kad šių normų lingvistinė analizė patvirtina, jog, mirus buvusiam savininkui, nuosavybės teisės atkūrimas kitiems su juo susijusiems asmenims yra grindžiamas bendrosios dalinės nuosavybės principu (CK 4.72 str.). Tai reiškia, kad turto savininko mirusio vaiko įpėdinis (vaikas, sutuoktinis) nuosavybes teisę į visą išlikusį nekilnojamąjį turtą gali atkurti, kai nėra kitų asmenų, kuriems įstatymas suteikia teisę atkurti nuosavybės teisę į mirusiojo asmens turtą ir kai kiti turto savininko mirusio vaiko vaikai ar kiti asmenys, turintys teisę į nuosavybės teisės atkūrimą, aiškiai išreikšdami savo valią, atsisakė savo teisės atkurti nuosavybės teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civ. byla Nr. 3K-3-777/2003).
Žemės savininko J. D. miręs sūnus V. D. turėjo tris vaikus: T. G. , D. O. P. ir J. D. . Kad ieškovė aiškiai išreiškė valią atkurti nuosavybės teisę į žemę patvirtina jau aptartas tarp V. D. visų trijų vaikų sudarytas susitarimas. Ieškovė nurodė, kad jos liga, dvynukų 1992 m. gimimas, pasitikėjimas atsakove buvo viena iš priežasčių susitarti, kad atsakovė viena sutvarkys nuosavybės teisių į senelio žemę atkūrimo dokumentus, o vėliau visi trys, žemę pardavus, pasidalins pinigus, todėl, susitarus su atsakove, prašymo atkurti nuosavybės teisę nepadavė, bet niekada nėra pareiškusi, kad atsisako nuosavybės teisės.
Kaip jau buvo pasakyta, nuosavybės teisės atkūrimas turto savininko mirusio vaiko vaikams yra grindžiamas bendrosios dalinės nuosavybės principu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartyje yra konstatavęs, kad, jeigu nuosavybės teisė yra atkuriama tik vienam iš kelių turto savininko mirusio vaiko vaikų, kai kiti aiškiai neatsisakė teisės atkurti nuosavybę į jiems tenkančią turto dalį, pripažintina, kad šis pretendentas be pakankamo teisinio pagrindo įgijo teisę į visą atkuriamą turtą be teisinio pagrindo. Santykius, susijusius su nepagrįstu praturtėjimu, reglamentuoja 2001 m. CK 6.237 – 6.242 straipsniai (1964 m. CK 517 str.). Ieškovė ieškinį būtent ir reiškia CK 6.237 straipsnio pagrindu. Asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ar neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, o jeigu sąžiningas įgijėjas įgytą turtą parduoda, tai jis turi grąžinti tik tą sumą, už kurią turtas buvo parduotas. Nuosavybės teisė į visą turtą yra atkurta tik vienai atsakovei. Ieškovė dėl jau aptartų argumentų nėra aiškiai atsisakiusi teisės atkurti nuosavybės teisę į jai priklausančią turto dalį, o yra su atsakove sudariusi susitarimą dėl jai tenkančios turto dalies. Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad atsakovė įgijo nuosavybės teisę į visą buvusio savininko mirusiam vaikui (ieškovės ir atsakovės tėvui) turtą be pakankamo teisinio pagrindo.
Ieškovė ieškinį reiškia dar ir CK 1.5 straipsnio pagrindu, kuriame įtvirtinti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai, kurių turi laikytis civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei pareigas, taip pat šiais principais privalo vadovautis teismas, aiškindamas ir taikydamas įstatymus. Ieškovė prašymą atkurti nuosavybės teisę į senelio J. D. žemę pateikė 1992 m. sausio 28 d. (b. l. 12). Tuo laiku galiojusio Įstatymo 11 straipsnis asmeniui, pateikiančiam prašymą, numatė pareigą nurodyti žinomus piliečius, turinčius teises į nuosavybės teisės atkūrimą. Atsakovė savo brolio ir sesers nenurodė, nors suprantama, kad jai šie asmenys buvo gerai žinomi. Kaip matyti iš atsakovės paaiškinimų: ,,...aš sunkiai gyvenau, todėl jų neįrašiau. Jeigu jų parašų nebūtų, man žemės niekas neatkurtų“ (b. l. 107), ji suprato, kad turi pareigą nurodyti ir kitus žinomus pretendentus, tačiau sąmoningai to nepadarė. Toks atsakovės elgesys vertintinas kaip nesąžiningas savo teisių įgyvendinimas.
Ieškovė prašo iš atsakovės priteisti 266 333 Lt dydžio kompensaciją, kas sudaro 1/3 žemės pardavimo kainos. Nustatant priteisiamos kompensacijos dydį apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į aplinkybes, kad buvo susitarta pinigus, gautus pardavus žemę, pasidalinti po lygiai, į aplinkybę, kurią nurodė ieškovė, kad buvo pažadėjusi atsakovei atsilyginti už dokumentų sutvarkymą, ir kad atsakovė ieškovei 4 200 Lt yra davusi. Vadovaujantis teisingumo principu taip pat yra atsižvelgiama ir į atsakovės interesus, tai, kad ji turėjo rūpesčių, išlaidų, laiko sąnaudų, tvarkant nuosavybės atkūrimo dokumentus. Įvertinus visas minėtas aplinkybes, prašomos priteisti kompensacijos dydis mažinamas iki 180 000 Lt.
Iš dalies patenkinus ieškinį, iš atsakovės Danutės O. P. valstybės naudai priteisiamas 9 012,72 Lt žyminis mokestis už ieškinį ir apeliacinį skundą ir 22 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų išsiuntimu pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismuose (CPK 93 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 2 punktu,
nusprendžia:
Vilniaus apygardos teismo 2007 m. balandžio 11 d. sprendimą panaikinti. Ieškinį iš dalies patenkinti.
Priteisti iš atsakovės D. O. P. ieškovės T. G. naudai 180 000 Lt.
Priteisti iš atsakovės D. O. P. valstybės naudai 9 012,72 Lt žyminį mokestį ir 22 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų išsiuntimu.