- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-03-28
- Bylos Nr.
- 2A-119/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Pečiulis, Rasa Gudžiūnienė, Donatas Šernas
- Atsakovas
- K. M.
- Kategorijos
- 35.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 126.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Gintaro Pečiulio (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Donato Šerno, viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Komsega“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 14 d. sprendimo, kuriuo ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Komsega“ ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-1063-230/2011 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Komsega“ ieškinį atsakovui K. M. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Kauno apygardos teismo 2009 m. birželio 10 d. nutartimi UAB „Komsega“ iškelta bankroto byla, įmonės bankroto administratoriumi paskirta UAB „Bankrotas“. 2010 m. birželio 7 d. nutartimi bendrovė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Kauno apygardos teismo 2010 m. balandžio 20 d. nutartimi iš bendrovės administratoriaus pareigų buvo atstatydinta UAB „Bankrotas“ ir administratoriumi paskirta UAB „Bankrotų administravimo grupė“.
Šalies argumentai
Ieškovas BUAB ,,Komsega“, atstovaujamas bankroto administratoriaus, kreipėsi į teismą su actio Pauliana ieškiniu prašydamas pripažinti negaliojančiais UAB „Komsega“ ir K. M. 2009 m. sausio 7 d., 2009 m. sausio 8 d., 2009 m. vasario 9 d., 2009 m. vasario 10 d. ir 2009 m. vasario 11 d. sudarytus sandorius bei taikyti restituciją, t .y. priteisti iš atsakovo K. M. 35 800 Lt ieškovo BUAB „Komsega“ naudai.
Ieškovo atstovas bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo nurodė, jog, susipažinęs su jam perduotais BUAB „Komsega“ dokumentais, nustatė, kad atsakovas K. M., būdamas įmonės direktoriumi bei akcininku, iš įmonės atsiskaitomosios sąskaitos į savo asmeninę banko sąskaitą atliko sekančius mokėjimus: 2009 m. sausio 7 d. – 25 000 Lt, 2009 m. sausio 8 d. – 3 600 Lt, 2009 m. vasario 9 d. – 2 000 Lt, 2009 m. vasario 10 d. – 2 500 Lt, 2009 m. vasario 11 d. - 2 700 Lt (toliau ginčijami sandoriai), kas bendroje sumoje sudaro 35 800 Lt. Ieškovo manymu, šie sandoriai buvo priešingi įmonės veiklos tikslams ir galėjo turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais. Administratorius nusprendė, jog yra pagrindas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau ĮBĮ) 11 straipsnio 3 dalies 8 punktu, kreiptis į teismą dėl ginčo sandorių pripažinimo negaliojančiais. Atsakovas lėšas iš įmonės sąskaitos pervedė kaip paskolos, suteiktos pagal 2007 m. sausio 29 d. sutartį Nr. PA/03, grąžinimą. Ieškovo manymu, UAB „Komsega“ ir atsakovas K. M. ginčo sandorių sudarymo metu buvo nesąžiningi. Ieškovo atstovas teigė, kad įstatyme yra įtvirtinta prezumpcija, jog sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu juridinis asmuo sudarė sandorį su fiziniu asmeniu, kuris yra to juridinio asmens vadovas ar valdymo organo narys arba šio asmens sutuoktinis, vaikas tėvas (motina) ar kitas artimas giminaitis. Ieškovo teigimu, atsakovas, pervesdamas lėšas į savo sąskaitą, pažeidė Lietuvos Respublikos laikinąjį mokėjimų eilės tvarkos įstatymą, akivaizdžiai sumažino įmonės turimas lėšas, kurios privalėjo būti panaudotos pirmesnės eilės kreditorinių reikalavimų tenkinimui. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ieškovas nebepalaikė ieškinio argumento, susijusio su LR laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo nuostatų pažeidimu. Ieškinyje taip pat nurodyta, jog ginčo sandorių sudarymo metu atsakovas, veikdamas įmonės vardu, perleido savo giminaičiams ieškovui priklausančius žemės sklypus, o 2009 m. gegužės 5 d. dėl įmonės veiklos nuostolingumo ir nemokumo pats kreipėsi į teismą prašydamas iškelti įmonei bankroto bylą. BUAB „Komsega“ patvirtinti kreditoriniai reikalavimai sudaro 619 765,89 Lt sumą, tačiau turto ar lėšų, iš kurių būtų galima patenkinti kreditorių reikalavimus, įmonė neturi.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apygardos teismas 2011 m. birželio 14 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodyta, jog sandoriui pripažinti negaliojančiu būtina visų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau CK) 6.66 straipsnyje nurodytų sąlygų visuma. Nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo sandorį pripažinti negaliojančiu. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, ieškovo teiginys, jog atsiskaitant su atsakovu, turėjo būti proporcingai atsiskaitoma ir su kitais kreditoriais, yra nepagrįstas, nes to nenumatė teisės aktai, o bankroto byla įmonei dar nebuvo iškelta. Teismas pripažino, kad ieškovas neįrodė, jog visi kreditoriai, kurių reikalavimo teisės ieškiniu yra ginamos, šias teises turėjo ginčijamų sandorių sudarymo metu. Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad kreditorius V. P. ginčo sandorių sudarymo metu jau būtų reikalavęs grąžinti bendrovės steigimosi metu suteiktą paskolą, todėl ginčijamais sandoriais negalėjo būti pažeistos jo teisės. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog ginčijamų sandorių sudarymo metu egzistavo 2 647 Lt įsiskolinimas kreditoriui UAB „Žemėtvarkos darbai“. Teismas konstatavo, kad nagrinėjant bylą nebuvo pateikti duomenys apie ieškovo įsiskolinimo kreditoriui UAB „Snoro lizingas“ dydį ginčo sandorių sudarymo dienai. Teismas sprendė, jog kreditoriaus UAB „NTF“ skola pagrįsta ir turėjo būti grąžinama ginčijamų sandorių sudarymo metu. Teismo vertinimu, konkretus vykdytinų įsipareigojimų dydis ginčijamų sandorių sudarymo metu tinkamai įrodytas tik kreditorių UAB „NTF“ ir UAB „Žemėtvarkos darbai“ atžvilgiu.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovas, pradžioje ieškinį grindęs LR laikinojo mokėjimų tvarkos įstatymo, numatančio pirmumo teisę turinčių kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarką, pažeidimu, vėliau šio pagrindo nepalaikė ir neįrodinėjo, kad buvo pažeistos šio įstatymo nuostatos, todėl šio ieškinio pagrindo teismas neanalizavo.
Teismas padarė išvadą, jog, net ir išmokėjus atsakovui paskolos grąžinimui nurodytas sumas, paminėtų kreditorių teisės negalėjo būti pažeistos, kadangi ginčijamų sandorių sudarymo metu tiek įmonės sąskaitose, tiek kasoje buvo pakankamai lėšų. 2009 m. vasario 10 d. įmonės kasoje buvo 761 138,14 Lt. Šios aplinkybės rodo, kad UAB „Komsega“ finansinė padėtis ginčo sandorių sudarymo metu dar nekėlė grėsmės paminėtų kreditorių reikalavimų patenkinimui, todėl ieškovas neįrodė, kad ginčijamais sandoriais buvo pažeistos kreditorių teisės.
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ieškovo argumentai, esą kreditorių teisių pažeidimą patvirtina ne tik ginčijami sandoriai, bet ir aplinkybė, kad kitos įmonės lėšos atiteko su atsakovu susijusiam asmeniui K. P., su kuriuo sudarytas sandoris yra ginčijamas teisme atskira tvarka, nėra susiję su nagrinėjama byla. Teismas pažymėjo, jog ieškovui tokiu būdu reiškiant ieškinius gali būti pažeistas teismų praktikoje suformuotas reikalavimas, kad kreditoriaus reikalavimas gali būti nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti, kadangi patenkinus kitose bylose pareikštus ieškinius, dėl jose taikytos restitucijos grąžintų lėšų ir turto galėtų pakakti visiems ieškovo kreditorių reikalavimams patenkinti.
Nurodytų aplinkybių pagrindu pirmosios instancijos teismas sprendė, jog nenustačius, kad ginčijamais sandoriais buvo pažeistos kreditorių teisės, nėra esminės sąlygos actio Pauliana ieškiniui pareikšti.
III. Apeliacinio skundo argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas BUAB „Komsega“ prašo panaikinti teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinys būtų patenkintas – pripažinti negaliojančiais UAB „Komsega“ ir atsakovo K. M. 2009 m. sausio 7 d., 2009 m. sausio 8 d., 2009 m. vasario 9 d., 2009 m. vasario 10 d., 2009 m. vasario 11 d. sudaryti sandoriai ir taikoma restitucija. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
Pirmosios instancijos teismas, vertindamas ginčo sandorių teisėtumą, nekreipė dėmesio į ieškovo paaiškinimus, jog sandorių, atsakovo sudarytų iki bankroto bylos iškėlimo, visuma parodo, kad atsakovas net neketino atsiskaityti su įmonės kreditoriais, o siekė įmonės turtą bei lėšas perleisti susijusiems asmenims.BUAB „Komsega“ administratorius pateikė teismui ne vieną įrodymą apie tai, jog įmonė turėjo pradelstų įsipareigojimų ne tik trečios eilės kreditoriams, tačiau ir antros eilės kreditoriui – Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, šių įsipareigojimų nevykdė ir net neketino vykdyti. Iš Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos rašto matyti, jog tomis dienomis, kai atsakovas iš įmonės kasos pervesdavo sau pinigus kaip paskolos grąžinimą, įmonė buvo skolinga ne tik trečios eilės kreditoriams, tačiau ir valstybės biudžetui.Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, jog kreditoriaus teisės pažeidžiamos ne tik tokiais skolininko sudarytais sandoriais, kuriais sukeltas bendras nemokumas, arba tokiais, kurie sudaryti jau esant nemokumo teisinę situaciją atitinkančiai skolininko padėčiai. Toks pažeidimas konstatuotinas ir dėl sandorių, kuriais buvo sumažinta turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, ir to turto vertės neužtenka kreditoriaus reikalavimams patenkinti. Akivaizdu, jog sandoris, kuriuo atsakovas iš įmonės kasos išsimokėjo 35 800 Lt, pažeidžia BUAB „Komsega“ kreditorių interesus, nes: sandoriu sumažinta turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, o likusio turto vertės nepakanka kreditorinių reikalavimų patenkinimui; dėl šio sandorio atsiskaitymas su BUAB „Komsega“ kreditoriais užtrunka gerokai ilgiau; sandoriu sumažėjo skolininko mokumas, o įmonės kreditoriai prarado galimybę visiškai arba iš dalies patenkinti savo reikalavimus. Pirmosios instancijos teismo motyvas, jog pardavus didelės vertės turtą, priteistą kitoje civilinėje byloje Nr. 2-528-390/2011, įmonė patenkins visų kreditorių reikalavimus, pagrįstas tik prielaidomis.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas nurodė, jog CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas sąrašas sąlygų, iš kurių įrodžius bent vieną pripažintina, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises. Atsakovo teigimu, ginčijamų sandorių sudarymo metu UAB „Komsega“ buvo moki, t. y. turėjo nekilnojamojo turto, įmonės kasoje buvo apie 700 000 Lt. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, jog ginčijamų sandorių sudarymo momentu nebuvo nei vienos iš aplinkybių, numatytų CK 6.66 straipsnio 1 dalyje, todėl ginčijamais sandoriais nebuvo pažeistos kreditorių teisės. Pasak atsakovo, įstatymas suteikia galimybę kreditoriui ginčyti tik tuos sandorius, kurių šis neprivalėjo sudaryti. Tuo tarpu UAB „Komsega“ buvo skolinga atsakovui 35 800 Lt pagal paskolos sutartį, paskolos grąžinimo terminas ginčijamų sandorių sudarymo momentu buvo pasibaigęs, todėl įmonė privalėjo grąžinti atsakovui paskolą. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, jog atsakovas neketino atsiskaityti su kitais kreditoriais, nepagrįsti bylos aplinkybėmis, todėl yra neteisingi. Atsakovo teigimu, bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta aplinkybių, kurios leistų teigti, jog dėl ginčijamų sandorių sudarymo įmonė tapo nemoki ar dėl sudarytų sandorių atsiskaitymas su kreditoriais užtrunka gerokai ilgiau, priešingai – pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškovo finansinė padėtis ginčijamų sandorių sudarymo metu dar nekėlė grėsmės kreditorių reikalavimų patenkinimui.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.
Dėl actio Pauliana taikymo sąlygų
CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatyta kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Actio Pauliana instituto tikslas – užkirsti kelią skolininko piktnaudžiavimui teisėmis, taip užtikrinant įstatymo ar sutarties pagrindu prisiimtų pareigų kreditoriams įvykdymą, ginant juos nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu galimybės, kad kreditoriaus reikalavimas bus visiškai patenkintas. Teismų praktikoje nurodoma, jog bankrutuojančios įmonės administratorius prieš bankroto bylos iškėlimą sudarytus šios įmonės sandorius gali ginčyti visais CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, tarp jų – ir CK 6.66 straipsnio pagrindu, nes pagal ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 14 punktą jis gina visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus.
Nagrinėjamu atveju šalys neginčija aplinkybės, jog ieškovas UAB „Komsega“ ir atsakovas K. M. 2007 m. sausio 29 d. sudarė paskolos sutartį Nr. PA/03, kurios pagrindu atsakovas suteikė ieškovui paskolą. Byloje esantys įrodymai patvirtina, jog UAB „Komsega“ šios paskolos grąžinimui pervedė atsakovui 35 800 Lt sumą: 2009 m. sausio 7 d. – 25 000 Lt, 2009 m. sausio 8 d. – 3 600 Lt, 2009 m. vasario 9 d. – 2 000 Lt, 2009 m. vasario 10 d. – 2 500 Lt, 2009 m. vasario 11 d. - 2 700 Lt (t. 1, b. l. 12-16). Šiuos mokėjimus atsakovui bankroto administratoriaus atstovaujamas ieškovas prašo pripažinti negaliojančiais actio Pauliana pagrindu (CK 6.66 straipsnis).
CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskiriamos tokios actio Pauliana taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-339/2009; 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011; kt.). Sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtinas visų nurodytų sąlygų visetas. Nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo sandorį pripažinti negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2011; 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2012; kt.).
Dėl kreditorių teisių pažeidimo
Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog ginčijamais sandoriais (paskolos grąžinimo mokėjimais) nebuvo pažeistos ieškovo kreditorių teisės bei sprendė, jog kitoje civilinėje byloje (bylos Kauno apygardos teisme Nr. 2-528-390/2011) priimtu teismo sprendimu grąžinus ieškovui 18 žemės sklypų, kreditorių reikalavimai galės būti patenkinti, todėl nepripažino visų būtinų actio Pauliana ieškiniui patenkinti sąlygų egzistavimo ir ieškinį atmetė. Apelianto teigimu, sudarius ginčijamus sandorius, ieškovo mokumas sumažėjo, todėl įmonė nepajėgė atsiskaityti su kitais kreditoriais, be to, buvo suteikta pirmenybė tik vienam kreditoriui (atsakovui). Pasak apelianto, šiais veiksmais (mokėjimo sandoriais) buvo pažeistos kitų ieškovo kreditorių (UAB „Žemėtvarkos darbai“, V. P., UAB „Snoro lizingas“, Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos ir kt.) teisės. Apeliantas pažymėjo, kad teismų praktika formuojama ta linkme, jog actio Pauliana egzistavimui pakanka konstatuoti ir skolininko mokumo sumažėjimą, t.y. konkrečiu atveju nebūtina nustatyti visiško nemokumo fakto. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nelaikė kreditoriumi Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos.
Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais. Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį kreditoriaus teisių pažeidimu, be kita ko, laikomas atvejis, kai skolininkas, būdamas nemokus, ginčijamu sandoriu suteikia pirmenybę kitam kreditoriui. Teisėjų kolegija pažymi, kad actio Pauliana negali būti aiškinamas taip, kad sudarytų prielaidas ginčyti sandorius, kurie jų sudarymo metu nebuvo draudžiami ir atitiko įprastą verslo praktiką, nepaisant to, kad jų sudarymo metu skolininkas turėjo įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams, o vėliau jam buvo iškelta bankroto byla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-485/2010).
Kaip minėta, byloje esantys įrodymai patvirtina, jog šalys ginčijamus sandorius sudarė laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 7 d. iki 2009 m. vasario 11 d. (t. 1, b. l. 12-16). Faktiniai bylos duomenys patvirtina taip pat ir tai, kad 2009 m. sausio 28 d. UAB „Komsega“ kasoje buvo 761 138,14 Lt (t. 1, b. l. 45), 2009 m. vasario 10 d. (dienos pradžioje) – taip pat 761 138, 14 Lt (t. 1, b. l. 49). Teisėjų kolegija pažymi, jog iki 2009 m. kovo 12 d. (t. y. dar mėnesį nuo paskutinio iš ginčijamų sandorių sudarymo) ieškovui nuosavybės teise priklausė 19 žemės sklypų, kurie buvo parduoti už 1 028 930 Lt (t. 1, b. l. 66, 85-122). Kauno apskrities valstybės mokesčių inspekcijos atliktas mokestinis tyrimas patvirtino aplinkybę, jog realizavus minėtus sklypus gautos lėšos buvo apskaitytos įmonės kasoje (t. 1, b. l. 66). Taip pat nustatyta, jog atsakovas, būdamas ieškovo administracijos vadovu, 2009 m. gegužės 5 d. kreipėsi į Kauno apygardos teismą prašydamas iškelti ieškovui bankroto bylą. Ieškinyje teigė, jog įmonės veikla yra nuostolinga, 2009 m. kovo 31 d. duomenimis įmonė yra nemoki (t. 1, b. l. 20-21). Nurodytos aplinkybės leidžia konstatuoti, jog įmonė faktiškai nemoki tapo ne ginčijamų sandorių sudarymo metu, o praėjus maždaug dviejų mėnesių laikotarpiui po jų sudarymo, be to, jos mokumas ir galimybės atsiskaityti su kreditoriais iš esmės pakito ne dėl ginčijamų, o dėl kitų sandorių sudarymo, kurių teisėtumas ir pagrįstumas, be kita ko, teisiškai įvertintas nagrinėjant reikalavimus pagal Pauliano ieškinius kitose civilinėse bylose. Pažymėtina ir tai, kad 2009 m. vasario 10 d. pabaigoje įmonės kasoje jau buvo likę tik 1 838,14 Lt (t. 1, b. l. 49), tačiau minėtą aplinkybę sąlygojo ne ginčijamų sandorių sudarymas, bet 795 000 Lt avansinės įmokos pagal preliminariąją žemės sklypo pirkimo sutartį išmokėjimas K. P. (t. 1, b. l. 47). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ginčijamų sandorių sudarymo metu ieškovo privalėjo vykdyti finansinius įsipareigojimus tik UAB „NTF“ (23 718 Lt suma) ir UAB „Žemėtvarkos darbai“ (2 647 Lt suma) atžvilgiu. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nurodyti ieškovo finansinę padėtį apibūdinantys duomenys patvirtina aplinkybę, jog byloje nagrinėjamų sandorių sudarymo laikotarpiu ieškovas turėjo finansinių galimybių patenkinti šių sandorių sudarymo metu visų reikalavimo teisę turėjusių kreditorių reikalavimus. Ieškovo į bylą pateiktas pranešimas apie UAB „Komsega“ atžvilgiu atliktą mokestinį tyrimą (t. 1, b. l. 64-68) nepaneigia šios teismo išvados.
Kaip minėta, apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog ieškovas ginčijamų sandorių sudarymo metu turėjo įsipareigojimų ir pirmesnės (antros) eilės kreditoriui – Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai. Įsiskolinimą šiam kreditoriui ieškovas grindžia į bylą pateiktais įrodymais – pranešimu apie atliktą mokestinį tyrimą ir pažyma apie įsiskolinimą ginčijamų sandorių sudarymo laikotarpiu (t. 1, b. l. 68, t. 2, b. l. 5). Pažymėtina, kad Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2009 m. gruodžio 18 d. atliktas mokestinis tyrimas patvirtina, jog ieškovo mokesčių nepriemoka sudarė 493 199,57 Lt, o delspinigiai – 8 031,63 Lt sumą, tačiau šio įsiskolinimo suma fiksuojama 2009 m. gruodžio 18 d. (t. 1, b. l. 68). Tuo tarpu kitas dokumentas (t. 2, b. l. 5) patvirtina, jog 2009 m. sausio 7 d. įsiskolinimas minėtam kreditoriui sudarė 909,71 Lt delspinigių, 2009 m. sausio 8 d. – 912,82 Lt delspinigių, 2009 m. vasario 9 d. – 32 962 Lt mokesčių ir 1 337,29 Lt delspinigių, 2009 m. vasario 10 d. – 32 962 Lt mokesčių ir 1 350,29 Lt delspinigių, 2009 m. vasario 11 d. – 32 962 Lt mokesčių ir 1 363,66 Lt delspinigių. Visgi byloje nėra duomenų, kad kreditorius Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija ginčijamų sandorių sudarymo metu būtų reiškęs reikalavimą sumokėti įsiskolinimą ar būtų priimtas atitinkamas mokesčių administratoriaus sprendimas dėl įsiskolinimo išieškojimo. Aplinkybė, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu dar nebuvo galiojančios ir vykdytinos kreditoriaus reikalavimo teisės, daro negalimą CK 6.66 straipsnio taikymą, nes tokiu atveju asmens (kreditoriaus) teisių pažeidimas objektyviai nėra įmanomas. Tai taip pat reiškia, kad vien tik pats faktas, jog toks asmuo buvo kreditorius ginčijamo sandorio sudarymo metu, nėra pakankamas tais atvejais, kai kreditorių ir skolininką sieja nevienkartiniai, nuolat besitęsiantys teisiniai santykiai, pvz., darbo, mokestiniai ir pan.
Teisėjų kolegijos nuomone, sprendžiant, ar buvo pažeistos kreditoriaus teisės ginčijamais sandoriais suteikiant pirmenybę kitam kreditoriui (šiuo atveju – atsakovui), reikia turėti omenyje tai, kad kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai, todėl įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytiems įsipareigojimams kitiems kreditoriams. Minėtų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentas, jog sudarant ginčijamus sandorius, buvo pažeista atsiskaitymo (proporcingumo) tvarka, suteikiant pirmenybę atsakovui, yra nepagrįstas.
Pažymėtina, kad kreditoriaus teisių pažeidimą kaip vieną iš actio Pauliana sąlygų turi įrodyti ieškovas (CPK 178 straipsnis). Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija sprendžia, kad pagrįsdamas ieškinį savo teisių pažeidimu kreditorius turi įrodyti ne tik tai, kad turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę (kaip vieną iš actio Pauliana sąlygų), tačiau ir tai, kad ši jo teisė atsirado iki ginčijamo sandorio sudarymo. Ši actio Pauliana sąlyga yra privaloma nepriklausomai nuo to, ar ieškinį reiškia kreditorius, ar kreditoriui atstovaujantis bankroto administratorius. Jos nepašalina ir ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 14 punkte įtvirtinta administratoriaus bendra pareiga ginti visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus. Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog ginčijamų sandorių sudarymas nepažeidė ieškovo kreditorių teisių.
Dėl sandorio šalių nesąžiningumo
Apeliantas tiek pirmosios instancijos teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose, tiek apeliaciniame skunde akcentavo atsakovo nesąžiningumą, kurį grindė įstatyme įtvirtina prezumpcija (CK 6.67 straipsnio 3 dalis) bei aplinkybe, jog įvykių visuma patvirtina, kad atsakovas net neketino atsiskaityti su kreditoriais. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais. Pažymėtina, kad sandorio šalių pareigą teisiniuose santykiuose elgtis sąžiningai numato įstatymas (CK 6.158 straipsnio 1 dalis). Sandoriui pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas, jeigu sandoris atlygintinis (CK 6.66 straipsnio 1, 2 dalys). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas šią teisės normą ir pasisakydamas dėl skolininko bei trečiojo asmens nesąžiningumo vertinimo, yra nurodęs, kad skolininkas ir trečiasis asmuo laikomi nesąžiningais tik esant pagrindui konstatuoti, jog jie žinojo ar turėjo žinoti, kad sudarydami sandorį pažeis skolininko kreditoriaus teises. Nagrinėjamoje byloje nenustačius įmonės kreditorių teisių ginčijamais mokėjimais pažeidimo, nėra pagrindo konstatuoti, kad mokėjimus atlikusi ir juos priėmusi šalys buvo nesąžiningos. Pažymėtina ir tai, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nevertino kitose civilinėse bylose (bylos paminėtos šalių procesiniuose dokumentuose bei šioje nutartyje) įrodinėjamų ar jau nustatytų aplinkybių, susijusių su kitų BUAB „Komsega“ sudarytų (veikiant atsakovui, kaip bendrovės įstatyminiam atstovui) ginčijamų sandorių šalių nesąžiningumu, kadangi kitose byloje nustatinėjamos aplinkybės nėra susijusios su čia nagrinėjama byla bei joje ginčijamais konkrečiais sandoriais ir neturi prejudicinės galios.
Dėl sandorių sudarymo privalomumo
Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentu, jog šalys neprivalėjo sudaryti ginčijamų sandorių. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog ginčijamas sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu, jeigu skolininkas jo neprivalėjo sudaryti. Pareiga sudaryti sandorį yra vienas iš imperatyvų, apribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Privalėjimas sudaryti sandorį actio Pauliana instituto prasme, teismų praktikoje traktuojamas kaip vienas iš imperatyvių reikalavimų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Tokios būtinybės sudaryti sandorį pavyzdžiais gali būti ikisutartiniai susitarimai, viešas konkursas ir kiti iš įstatymų ar kitų pagrindų atsirandantys imperatyvai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006). Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas. Tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis. Kaip minėta, ginčijami sandoriai (mokėjimai) buvo sudaryti atsiskaitant su ieškovu pagal šalių sudarytą paskolos sutartį Nr. PA/03. Nors byloje nėra minėtos sutarties, tačiau pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovas neginčijo nei pačios paskolos sutarties sudarymo fakto, nei paskolos įtraukimo į bendrovės buhalterinę apskaitą, nei ieškovo prievolės grąžinti paskolą. Nurodytos aplinkybės neginčytinai sąlygoja ieškovo būtinybę vykdyti prievolę pagal paskolos sutartį. Teisėjų kolegija pažymi, jog įmonė ginčijamų sandorių sudarymo metu buvo moki bei tuo metu buvo pajėgi atsiskaityti su visais kreditoriais (tiek su tais, kurie buvo pareiškę reikalavimus vykdyti prievolę, tiek su tais, kurie tokio reikalavimo dar nebuvo pareiškę). Teisėjų kolegija sprendžia, jog atsižvelgiant į ginčijamų sandorių sudarymo metu ieškovo turėtų lėšų mastą bei nuosavybės teise valdyto nekilnojamojo turto vertę, šių sandorių, kurių vertė 35 800 Lt, sudarymas negalėjo sąlygoti ieškovo nemokumo atsiradimo arba mokumo žymaus sumažėjimo, dėl kurio kreditoriai būtų praradę galimybę patenkinti savo reikalavimus. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad UAB „Komsega“ veiksmai sudarant ginčijamus sandorius neprieštaravo protingo asmens, veikiančio kreditorių interesais tomis aplinkybėmis, elgesio, nulemto susiklosčiusių faktinių aplinkybių, standartams. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovas neįrodė ieškinyje ir apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, jog šalys neprivalėjo sudaryti ginčijamų sandorių (CPK 178 straipsnis).
Dėl kreditoriaus reikalavimo nukreipimo į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą ribų
Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog patenkinus ieškovo reikalavimus kitoje civilinėje byloje (bylos Kauno apygardos teisme Nr. 2-528-390/2011), ieškovui priklausančių lėšų ir turto turėtų pakakti visų įmonės kreditorių kreditoriniams reikalavimams patenkinti. Pasak apelianto, ši teismo išvada yra nepagrįsta, kadangi minėtoje byloje priimtas teismo sprendimas yra apskųstas apeliacine tvarka. Pirmosios instancijos teismas tokią išvadą motyvavo tuo, jog ieškovui tokiu būdu reiškiant ieškinius, gali būti pažeista teismų praktikoje suformuota nuostata, kad kreditoriaus reikalavimas gali būti nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti.
Iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog Kauno apygardos teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartimi patvirtintas ieškovo kreditorių finansinių reikalavimų sąrašas bendrai 941 346,94 Lt sumai (t. 1, b. l. 19). Gi iš teismų informacinės sistemos „LITEKO“ duomenų nustatyta, kad Kauno apygardos teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1237-265/2012 pagal ieškovo BUAB „Komsega“ ieškinį atsakovui K. P. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu priteista BUAB „Komsega“ naudai 1 625 000 Lt. Teismo sprendimas įsiteisėjo 2012 m. rugsėjo 20 d. Taip pat 2012 m. gegužės 21 d. įsiteisėjo Kauno apygardos teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-528-390/2011 pagal ieškovų V. P. ir R. Š. ieškinį atsakovams BUAB „Komsega“, V. Ž. ir A. A. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu. Šiuo teismo sprendimu BUAB „Komsega“ priteista grąžinti 766 300 Lt vertės (vidutinė rinkos vertė, nurodyta nekilnojamojo turto registre) žemės sklypus (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Kaip minėta, viena iš actio Pauliana sąlygų, įtvirtintų CK 6.66 straipsnyje ir detalizuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, yra ta, jog kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti. Teisėjų kolegija sprendžia, jog minėtais teismo sprendimais ieškovui BUAB „Komsega“ priteisus išieškoti 1 625 000 Lt sumą bei grąžinti 766 300 Lt vertės nekilnojamąjį turtą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai suabejojo dėl minėtos actio Pauliana sąlygos objektyvaus egzistavimo. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog priteistų lėšų ir grąžinto turto turėtų užtekti visų kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti.
Esant tokioms aplinkybėms konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias actio Pauliana ieškinį (CK 6.66 straipsnis), laikėsi įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisyklių, suformuluotų CPK 177-185 straipsniuose, todėl atmesdamas ieškovo BUAB ,,Komsega“ ieškinį priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą (CPK 263 straipsnio 1 dalis). Apelianto skunde išdėstyti argumentai nesuteikia pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą naikinti.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.