- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-03-28
- Bylos Nr.
- I-2229-595/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00480-2019-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Vita Valeckaitė
- Pareiškėjas
- M. E.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 55.1.3Teismo sprendimo formos ir turinio reikalavimai
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. E. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas M. E. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 9000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1-4).
Nurodė, kad laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio mėnesio, kuomet buvo atvežtas bausmę atlikti į Vilniaus pataisos namus, iki 2019 m. sausio mėn. 12 d., jis turėjo naudotis dušu pažeidžiant jo teises į saugią aplinką. Nurodo, kad visą tą laiką jam reikėjo kankintis, jausti diskomfortą, garbės ir orumo pažeminimą, išgyventi dvasinį sukrėtimą ir nervinį stresą. Teigia, kad dušu galėjo naudotis tik kartą į savaitę šeštadieniais nuo 10.30 val. iki 18.30 val. Vieną dieną turėdavo nusimaudyti virš 200 asmenų, o praustuvų buvo 12 vienetų. Tarp praustuvų nebuvo jokių pertvarų, būdavo fiziniai kontaktai, jis jausdavosi nejaukiai, sutrikdavo, negalėjo tiesiog paprastai be streso nusimaudyti. Tokiu būdu buvo pažeistas jo privatumas. Kiti asmenys jį nužiūrinėdavo, šaipydavosi. Taigi, tokiu būdu atsakovas pažeidė jo teisę į privatumą, neužtikrindamas pakankamo privatumo naudojantis dušu. Be to, šį nepatogumą patyrė ilgą laiką, t.y. nuo 2010 m. balandžio 7 d. iki 2019 m. sausio mėnesio. Todėl patirtą neturinę žalą vertina 9000 Eur suma ir prašo ją priteisti.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į skundą (b. l. 9-13) nurodė, kad su skundu nesutinka, nes jame keliami reikalavimai ir nurodomos aplinkybės yra nepagrįstos. Visų pirma, teigia, kad pareiškėjas yra praleidęs ieškinio senatį reikalavimui dėl neturtinės žalos, patirtos nuo 2010 m. iki 2016 m. vasario 4 d., atlyginimo pareikšti, kadangi apie nurodomus teisių pažeidimus jis žinojo ir suvokė nuo 2010 m. balandžio mėnesio. Atsižvelgiant į tai, atsakovės atstovas prašo teismo taikyti ieškinio senaties terminą reikalavimui už laikotarpį nuo 2010 m. balandžio mėnesio iki 2016 m. vasario 4 d., ir šioje dalyje reikalavimą atmesti dėl praleisto ieškinio senaties termino. Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo.
Dėl kitų skundo argumentų atsakovas nurodė, jog ginčui aktualiu laikotarpiu galioję teisės aktai nenustatė reikalavimo įrengti pertvaras dušo patalpose. Paaiškino, kad Vilniaus PN I gyvenamajame korpuse įrengtos dvi tvarkingos dušo patalpos skirtos I gyvenamojo korpuso nuteistiesiems. 2017 m. pradžioje I-ajame gyvenamajame korpuse dalis prausimosi vietų atskirtos viena nuo kitos pertvaromis, nuteistieji turi teisę pasirinkti, kuriomis prausimosi vietomis naudotis. 2018 m. antroje pusėje visose I-ojo gyvenamojo korpuso esančiose dušų patalpose įrengtos prausimosi vietos buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis. Nacionalinis visuomenės sveikatos centras, atliekantis kontrolę, Vilniaus PN dušų patalpoms niekada pastabų neturėjo. Pažymėjo, jog pertvarų duše nebuvimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas. Pabrėžė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nei karto nesikreipė į Vilniaus PN administraciją dėl tariamai netinkamų sąlygų. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu visą laiką sėkmingai naudojosi galimybe praustis įrengtame duše, nereikšdamas jokio nepasitenkinimo ar pretenzijų.
Vilniaus PN I gyvenamojo korpuso nuteistiesiems nustatytas naudojimosi dušu grafikas, pagal kurį I gyvenamojo korpuso nuteistieji duše prausiasi šeštadieniais. Be to, kiekviename nuteistųjų būryje įrengti sanitariniai mazgai – prausyklos, kuriuose nuolat tiekiamas vanduo, todėl nuteistieji turi visas galimybes nuolat laikytis asmens higienos. Todėl jokie teisės aktų reikalavimai pareiškėjo atžvilgiu pažeisti nebuvo. Visos pareiškėjo skundo aplinkybės yra pagrįstos abstrakčiais teiginiais. Todėl su pareiškėjo reikalavimu atlyginti neturtinę žalą nesutinka, kadangi nėra valstybės civilinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų.
Papildomai pažymėjo, jog pareiga įrodyti, jog pareiškėjas patyrė žalą, tenka jam pačiam, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, jie turėtų būti patvirtinti tiesioginiais ir netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Pareiškėjas nepagrindžia žalos dydžio. Nėra pateiktų jokių įrodymų ir argumentų, jog skunde nurodytos aplinkybės įtakojo pareiškėjo fizinę ar psichinę sveikatą. Prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Pareiškėjas 2019 m. kovo 5 d. pateikė teismui papildomus paaiškinimus dėl skundo, atsižvelgiant į atsakovės atstovo pateiktą atsiliepimą. Prašo netaikyti ieškinio senaties termino už laikotarpį iki 2016 m. vasario 4 d. Pažymi, kad pažeidimai buvo vykdomi tęstinai ir ilgą laiko tarpą. Padaryti pažeidimai susiję su Konvencijos pažeidimais ir su nusikaltimais žmoniškumui Tarptautinio baudžiamojo teismo statuto 7 str. ir 29 str., pagal kurį senaties terminas netaikomas. Be to, susiję su LR Konstitucijos 21 str., Jungtinių tautų konvencija prieš kankinimą ir kitokį žiaurų nežmonišką ar žeminantį elgesį. Nurodo, kad jis visą laikotarpį nuo 2010 m. iki 2019 m. tęstinai patyrė fizines ir dvasines kančias, išgyvenimus, sukrėtimus, depresiją. Taip pat nurodo, kad kitose įkalinimo įstaigose pertvaros dušuose jau buvo nuo 2003 m. Teigia, kad dalis pertvarų Vilniaus PN buvo sumontuotos tik 2018 m. birželio 6 d., o visos sumontuotos 2019 m. sausio 9 d. Vilniaus PN klaidina teismą ir nenori pripažinti pažeidimų. Nurodo, kad jis daugybę kartų yra sakęs žodžiu ir kreipęsis raštu dėl netinkamo privatumo užtikrinimo, tačiau būdavo ignoruojamas. Atsižvelgiant į tai, kiek žmonių eina praustis duše šeštadieniais nustatytu grafiku, tenka laukti eilėje, nes dušų yra 12 vienetų. Toks laukimas eilėje jam sudarė nepatogumą, diskomfortą, žemino jo garbę ir orumą, o jis uždaras žmogus, kilęs iš kaimo. Todėl patirdavo didelius išgyvenimus. Nepaisant to, kad jis nuteistas, tačiau pagal LR Konstituciją visi žmonės yra lygūs ir visos teisės yra vienodos visiems žmonėms. Pažeidimai truko ilgą laiko tarpą, buvo intensyvūs, todėl patirtas žalos dydis pinigais didelis. Prašo netaikyti senaties termino ir skundą tenkinti, priteisiant jam neturtinę žalą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja
Skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad Vilniaus PN laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio mėnesio iki 2019 m. sausio 12 d. nebuvo užtikrintas jam privatumas naudojantis dušu, atlyginimo priteisimo.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra nurodęs, jog pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, kuris taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (LVAT 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; LVAT 2017 m. gegužės 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-727-552/2017; LVAT 2017 m. rugsėjo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4543-520/2017; LVAT 2017 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017).
Kadangi neturtinė žala kildinama iš netinkamų pareiškėjo laikymo Vilniaus PN sąlygų, nagrinėjamoje byloje aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad pagal jo praktiką tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą. Šio minimalaus žiaurumo laipsnio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, pvz., elgesio trukmės, jo pasekmių fizinei bei dvasinei būklei ir – tam tikrais atvejais – nuo nukentėjusiojo lyties, amžiaus bei sveikatos būklės. Be to, vertindamas, ar elgesys yra „žeminantis orumą“ 3 straipsnio prasme, Europos Žmogaus Teisių Teismas atsižvelgia į tai, ar juo siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį ir ar pasekmių prasme jis nepalankiai paveikė jo ar jos asmenybę su3straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą P. prieš Graikiją pareiškimo Nr. 28524/95).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (LVAT 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio mėn. iki 2019 m. sausio 12 d. Vilniaus PN suteikdavo galimybę tik kartą per savaitę nusiprausti duše. Be to, dušuose nebuvo įrengtos pertvaros, todėl nebuvo užtikrinamas jo privatumas.
Atsakovės atstovas prašo teismo reikalavimui atlyginti patirtą žalą, kilusią laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio mėnesio iki 2016-02-04 (iki kreipimosi su skundu į teismą dienos) taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą (CK 1.126 straipsnio 2 dalis), ir šioje dalyje skundą atmesti.
Europos žmogaus teisų teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi, šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimas Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimas Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimas Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).
LVAT praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik LR CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (LVAT 2015 m. vasario 11d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015).
LR CK 1.125 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų, tačiau atskirų rūšių reikalavimams šis kodeksas bei kiti Lietuvos Respublikos įstatymai nustato sutrumpintus ieškinio senaties terminus (LR CK 1.125 str. 2 d.). Pažymėtina, kad reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas LR CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinę, tiek neturtinę žalą, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261- 1798/2013).
Nagrinėjamu atveju atsakovės atstovas prašo taikyti ieškinio senaties terminą pareiškėjo pareikštam reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, tariamai patirtą per laikotarpį nuo 2010 m. balandžio mėnesio iki 2016 m. vasario 4 d. Teismas sutinka su atsakovės atstovo pozicija, kad apie neva pareiškėjo nurodomų teisių pažeidimą nuo 2010 m. balandžio mėnesio pareiškėjui buvo žinoma iš karto, t.y. nuo pat 2010 m. balandžio mėnesio, ir buvo žinoma visą laikotarpį iki 2016 m. vasario 4 d. Akivaizdu, kad pareiškėjas apie savo teisių tariamą pažeidimą objektyviai turėjo žinoti ir suvokti jau nuo 2010 metų balandžio mėnesio, kuomet, jo teigimu, jam nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis dušo patalpomis. Pažymėtina, kad pareiškėjas to neneigia. Pagal CK 1.127 str. 5 d., jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų, neatitinkančių jo laikymo Vilniaus PN sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog šiuo atveju akivaizdu, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (LVAT 2013-01-15 nutartis Nr. A444-343/2013, 2013-05-20 nutartis Nr. A146-307/2013). Pareiškėjo nurodytas Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statutas netaikomas pareiškėjo ginčo atveju, Konstitucijos 21 straipsnis, Jungtinių tautų konvencija prieš kankinimą ir kitokį žiaurų nežmonišką ar žeminantį elgesį nereglamentuoja ieškinio senaties taikymo. Taigi, nustatyta, kad pareiškėjas yra praleidęs ieškinio senaties terminą reikalavimui už laikotarpį iki 2016 m. vasario 4 d. (kreipimosi su skundu į teismą dienos) dėl neturtinės žalos atlyginimo reikšti. Pareiškėjas neprašo teismo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. LR CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Todėl nesant pareiškėjo prašymo atnaujinti senaties terminą, bei esant atsakovės atstovo prašymui taikyti ieškinio senatį (CK 1.126 straipsnio 2 dalis) reikalavimui nurodytu laikotarpiu, pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl neva netinkamų kalėjimo sąlygų laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio iki 2016 m. vasario 4 d., atlyginimo atmestinas dėl ieškinio senaties termino praleidimo. Kaip minėta, pareiškėjas nepateikė teismui jokių objektyvių įrodymų dėl ieškinio senaties termino praleidimo, prašymo atnaujinti senaties terminą, nenustatyta jokio reikšmingo pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą daliai pareiškėjo reikalavimų.
Dėl pareiškėjo privatumo pažeidimo naudojantis dušu aktualiu laikotarpiu nuo 2016-02-04 iki 2019-01-12.
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą sieja su Vilniaus PN veiksmais, nurodydamas, kad šioje pataisos įstaigoje dušai įrengti netinkamai, be pertvarų, todėl pareiškėjas negalėjo privačiai nusiprausti, juto pažeminimą, nepatogumus, tekdavo patirti nepageidaujamą fizinį kontaktą su kitais besimaudančiais, patyrė didelius išgyvenimus. Teigia, kad dušu galėjo naudotis tik kartą į savaitę šeštadieniais nuo 10.30 val. iki 18.30 val. Vieną dieną turėdavo nusimaudyti virš 200 asmenų, o praustuvų buvo 12 vienetų. Kitose įkalinimo įstaigose pertvaros dušuose jau buvo įrengtos nuo 2003 m. Vilniaus PN dalis dušų pertvarų buvo sumontuotos tik 2018 m. birželio 6 d., o visos sumontuotos 2019 m. sausio 9 d. Nurodo, kad jis daugybę kartų yra sakęs žodžiu ir kreipęsis raštu dėl netinkamo privatumo užtikrinimo, tačiau būdavo ignoruojamas.
Lietuvos Respublikos sveikatos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma 134:2015) 44 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 258 punktas numato, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Pataisos įstaigų įrengimo reikalavimai įtvirtinti Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82. 2017-06-07 Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-82 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos (toliau - Aprūpinimo normos). Aprūpinimo normų 13 p. reglamentuoja laisvės atėmimo vietų dušo patalpų aprūpinimą baldais ir kitu inventoriumi. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo bausmė turi būti vykdoma tokiomis sąlygomis, kurios užtikrintų žmogaus saugumą bei atitiktų Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus, reglamentuojančius laisvės atėmimo bausmės vykdymą.
Taigi, kaip matyti, pagal galiojantį teisinį reglamentavimą nustatyti esminiai reikalavimai pataisos namuose esančių prausimosi patalpų įrengimui, - tokie dušų įrengimo ypatumai, kaip reikalavimas įrengti pertvaras, visiškai izoliuoti (atriboti) prausimosi vietas tam skirtose patalpose sienų ar pertvarų pagalba, nėra numatyti. Teisės aktai nereglamentuoja dušo vietų atskyrimo, tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. liepos 24 d. sprendime byloje Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98) matyti, kad, nors pertvarų duše nebuvimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas, tačiau pripažintina, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško privatumo buvimo.
Atkreiptinas dėmesys, kad LVAT dėl kalinamų asmenų naudojimosi dušu sąlygų yra nurodęs, kad pertvarų duše nebuvimas neužtikrina visiško privatumo buvimo. Neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat gali būti vertinami kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (LVAT 2015-12-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1763-858/2015, 2016-10-07 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016, 2018-05-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad dušu galėjo naudotis tik kartą į savaitę šeštadieniais nuo 10.30 val. iki 18.30 val. Taigi, pareiškėjas neneigia, kad jam buvo sudarytos sąlygos naudotis dušu vieną kartą per savaitę, kaip ir yra reglamentuota teisės aktų. Pareiškėjas skunde nurodo, kad per vieną dieną turėdavo nusimaudyti virš 200 asmenų, o praustuvų buvo 12 vienetų. Jis turėjo laukti eilėje nuogas, jausdavosi nejaukiai, kiti asmenys jį nužiūrinėdavo, šaipydavosi. Iš atsakovės atstovo pateikto nuteistųjų dušo patalpų naudojimosi grafiko (b. l. 19) nustatyta, kad 4-5-6-7 būriams nustatytas naudojimosi dušu grafikas šeštadieniais nuo 10.00 val. iki 19.00 val. Teismo vertinimu, nustatytas valandų kiekis naudotis dušu esant 12 vienetų dušų praustuvų, net jei ir tenka per šį laiką naudotis dušais 200 asmenų, yra pakankamas laikas per 9 valandas 12-likoje dušų vietų dušais naudotis 200 asmenų. Pažymėtina tai, kad teisės aktai nereglamentuoja persirengimo kambarių prie dušų, kabyklų įrengimo reikalavimų.
Kaip nurodė atsakovės atstovas, Vilniaus PN I-ajame gyvenamajame korpuse įrengtos dvi tvarkingos dušo patalpos, skirtos I-ojo gyvenamojo korpuso nuteistiesiems. Nuo 2017 m. pradžios pertvaros įrengtos dalyje dušų, o nuo 2018 m. antros pusės visuose dušuose yra įrengtos pertvaros. Pareiškėjas yra nurodęs, kad dalyje dušų pertvaros buvo įrengtos 2018 m. birželio 6 d. Teismas neturi pagrindo abejoti šalių nurodytais argumentais dėl pertvarų įrengimo. Iš atsakovės atstovo pateiktų fotonuotraukų (b. l. 18-20) matyti, kad dušai Vilniaus PN yra tvarkingi, iš esmės atitinka formalius teisės aktų reikalavimus, dušuose įrengtos pertvaros. Tačiau iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų nėra galimybės nustatyti, kada įrengtos pertvaros dušuose, kuriais ginčui aktualiu laikotarpiu naudojosi pareiškėjas, taip pat neaišku, ar pareiškėjui buvo sudaryta galimybė pasirinkti, kokio tipo dušinėse maudytis tuo atveju, jei pareiškėjo gyvenamajame sektoriuje įrengti dviejų tipų dušai – atitverti ir neperskirti pertvaromis. Teismo vertinimu, Vilniaus PN pateikti duomenys nepatvirtina, kad pareiškėjas visu ginčo laikotarpiu turėjo galimybę praustis bent minimaliai atitvertoje erdvėje. Pareiškėjas skunde pakankamai išsamiai išdėstė savo nusiskundimus dėl privatumo prausiantis duše neužtikrinimo, todėl tikėtina, kad dėl pertvarų duše nebuvimo galėjo patirti neigiamus emocinius išgyvenimus. Byloje nėra duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti dušu buvo užtikrinta, nepaisant to fakto, kad dušo patalpų įrengimas atitiko formalius teisės aktų reikalavimus. Teismas, atsižvelgęs į tai, jog visos abejonės turi būti vertinamos pareiškėjo naudai, sprendžia, kad byloje nustatytos aplinkybės nepatvirtina, jog dušo kabinos buvo įrengtos taip, kad pareiškėjas galėjo privačiai pasinaudoti juo ir nepatirti nepatogumų, susijusių su privatumo stoka, todėl konstatuoja, jog CK 6.271 straipsnio prasme yra pagrindas konstatuoti Vilniaus PN neteisėtus veiksmus. Vadovaujantis EŽTT formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio prasme (EŽTT 2015-12-15 sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12)). Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo reikalavimas dėl privatumo duše visiško neužtikrinimo pripažintinas pagrįstu.
Sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir (ar) dydžio turi būti sprendžiama, ar asmens teisėms apginti pakanka tik pažeistų teisių pripažinimo, ar iš esmės žala buvo padaryta didesnė ir turi būti priteisiamas žalos atlyginimas pinigais. Neturtinė žala įvertinama pinigais, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, atsižvelgiant į pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kitus kriterijus (LVAT 2018-03-07 nutartis administracinėje byloje Nr. A-259-822/2018). Nors pareiškėjas nurodė, kad iš esmės jo privatumą varžė pertvarų dušuose neįrengimas ir detalizavo patirtus neigiamus išgyvenimus, tačiau bylos duomenimis su skundais dėl dušo įrengimo trūkumų, dėl neva patirtų nepatogumų laukiant eilėje ir kt. į Vilniaus PN administraciją nesikreipė (b. l. 17). Nors pareiškėjas nurodo, kad žodžiu ir raštu kreipėsi, tačiau tokių įrodymų į bylą šalių nėra pateikta. Savo teisių pažeidimą pareiškėjas suvokė tik 2019-02-05 kreipusis į teismą. Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių didesnį jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą. Taip pat nėra duomenų, kad jis būtų laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui dėl nustatyto pažeidimo, atsižvelgiant į jo pobūdį, atsirado tokio masto pasekmių, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Nurodytos pareiškėjo teisės pažeidimas galėjo sukelti tik nežymių nepatogumų, nežymų minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Įrodymų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, žeminęs jį, į bylą nepateikta. Šiuo aspektu pažymėtina, kad LVAT, gindamas teisės aktuose įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, savo praktikoje yra konstatavęs, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (LVAT 2008-04-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010-10-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012-01-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad šiuo atveju pats pareiškėjo teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 ir 4 punktais, 132 ir 133 straipsniais, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo M. E. skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad pareiškėjo M. E. teisė į privatumą naudojantis dušais Vilniaus PN nuo 2016-02-04 iki 2019-01-12 buvo pažeista.
Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti.
Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą.