Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Dalios Višinskienės,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. E. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. E. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

6Pareiškėjas M. E. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN, atsakovo atstovas), 9 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

10Nuo 2010 m. balandžio mėn. iki 2019 m. sausio 12 d. Vilniaus PN jis turėjo naudotis dušu pažeidžiant privatumą. Pareiškėjas dušu galėjo naudotis tik kartą per savaitę šeštadieniais nuo 10.30 val. iki 18.30 val. Vieną dieną turėdavo nusimaudyti virš 200 asmenų, o praustuvų buvo tik 12 vienetų. Tarp praustuvų nebuvo jokių pertvarų, todėl pareiškėjas jausdavo fizinį kontaktą, jam buvo nejauku, jis sutrikdavo, maudydamasis jautė stresą. Kiti asmenys jį nužiūrinėdavo, šaipydavosi.

Visą laikotarpį pareiškėjui reikėjo kankintis, jausti diskomfortą, garbės ir orumo pažeminimą, išgyventi dvasinį sukrėtimą ir nervinį stresą, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kurią įvertinto 9 000 Eur suma ir kurią prašo priteisti iš atsakovo.

12Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti ir taikyti sutrumpintą ieškinio senaties terminą. Atsiliepime į skundą buvo nurodyta:

14Ginčui aktualiu laikotarpiu galioję teisės aktai nenustatė reikalavimo įrengti pertvaras dušo patalpose. Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse įrengtos dvi dušo patalpos, skirtos I-ojo gyvenamojo korpuso nuteistiesiems. 2017 m. pradžioje I-ame gyvenamajame korpuse dalis prausimosi vietų atskirtos viena nuo kitų pertvaromis, nuteistieji turėjo teisę pasirinkti, kuriomis prausimosi vietomis naudotis. 2018 m. antroje pusėje visos I-ojo gyvenamojo korpuso dušų patalpose įrengtos prausimosi vietos atskirtos viena nuo kitos pertvaromis. Nacionalinis visuomenės sveikatos centras niekada neturėjo pastabų dėl Vilniaus PN dušų patalpų.

16Pertvarų duše nebuvimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas. Pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu nei karto nesikreipė į Vilniaus PN administraciją dėl galbūt netinkamų kalinimo sąlygų. Pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu visą laiką naudojosi galimybe nusiprausti duše, nereikšdamas jokio nepasitenkinimo ar pretenzijų.

18Atsakovo atstovas nesutiko su pareiškėjo reikalavimu neturtinę žalą atlyginti už visą laikotarpį, kurį pareiškėjas praleido Vilniaus PN, t. y. nuo 2010 m. balandžio mėn. iki 2019 m. sausio. 12 d. Atsakovo atstovas prašė taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą.

20Pareiškėjas pateikė teismui papildomus paaiškinimus, kuriuose prašė netaikyti sutrumpinto ieškinio senaties termino už laikotarpį iki 2016 m. vasario 4 d. Pažymėjo, kad pažeidimai buvo tęstinai ir susiję su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) pažeidimais bei su nusikaltimais žmoniškumui (Tarptautinio baudžiamojo teismo statuto 7 str. ir 29 str.), todėl senaties terminas netaikomas. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad dalis pertvarų Vilniaus PN buvo sumontuotos 2018 m. birželio 6 d., o visos pertvaros sumontuotos tik 2019 m. sausio 9 d. Teigė, kad daug kartų Vilniaus PN administracijai reiškė pretenzijas žodžiu ir raštu dėl privatumo neužtikrinimo, tačiau jo skundai būdavo ignoruojami.

23Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. kovo 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. pripažino, kad buvo pažeista jo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo Vilniaus PN sąlygas.

25Pirmosios instancijos teismas atsakovo atstovo prašymu pareiškėjo skundo reikalavimo daliai taikė sutrumpintą ieškinio senaties terminą ir atmetė reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2010 m. balandžio iki 2016 m. vasario 4 d. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas apie savo galbūt pažeistas teise objektyviai turėjo žinoti ir suvokti jau nuo 2010 m. balandžio mėn., kai, jo teigimu, jam nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis dušo patalpomis. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo nurodytas Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statutas netaikomas pareiškėjo ginčo atveju, o Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsnis, Jungtinių tautų konvencija prieš kankinimą ir kitokį žiaurų nežmonišką ar žeminantį elgesį nereglamentuoja ieškinio senaties termino taikymo. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažino, kad nėra pagrindo ex officio (teismas savo iniciatyva) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo. Pritaikęs trejų metų ieškinio senaties terminą teismas analizavo pareiškėjo kalinimo sąlygas nuo 2016 m. vasario 4 d. iki 2019 m. sausio 12 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).

27Vertindamas pareiškėjo teiginius dėl privatumo pažeidimo naudojantis dušu, nepakankamo kiekio kartų per savaitę nusiprausti duše, per didelio nuteistųjų skaičiaus duše, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos sveikatos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma 134:2015) 44 punktu, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės), 6 ir 258 punktais, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų (toliau – ir Aprūpinimo normos) 13 punktu. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neneigė, jog jam buvo sudarytos sąlygos naudotis dušu vieną kartą per savaitę, kaip yra reglamentuota teisės aktuose. Teismas, iš atsakovo atstovo pateikto nuteistųjų dušo patalpų naudojimosi grafiko nustatęs, kad 4-5-6-7 būriai naudojosi dušu šeštadieniais nuo 10.00 val. iki 19.00 val., vertino, jog nustatytas valandų kiekis naudotis dušu esant 12 vienetų dušų praustuvų, net jei ir tenka per šį laiką naudotis dušais 200 asmenų, yra pakankamas laikas per 9 valandas 12-likoje dušų vietų dušais naudotis 200 asmenų.

29Teismas neturėjo pagrindo abejoti šalių nurodytais argumentais dėl pertvarų duše įrengimo. Iš atsakovo atstovo pateiktų fotonuotraukų teismas nustatė, kad dušai Vilniaus PN yra tvarkingi, iš esmės atitinka formalius teisės aktų reikalavimus. Tačiau iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų teismas neturėjo galimybės nustatyti, kada buvo įrengtos pertvaros dušuose, kuriais ginčui aktualiu laikotarpiu naudojosi pareiškėjas, taip pat neaišku, ar pareiškėjui buvo sudaryta galimybė pasirinkti, kokio tipo dušinėse maudytis tuo atveju, jei pareiškėjo gyvenamajame sektoriuje įrengti dviejų tipų dušai – atitverti ir neatitverti pertvaromis. Atsižvelgdamas į tai, teismas vertino, kad Vilniaus PN pateikti duomenys nepatvirtina, jog pareiškėjas visu ginčo laikotarpiu turėjo galimybę naudotis dušu bent minimaliai atitvertoje erdvėje.

31Teismas akcentavo, kad pareiškėjas skunde pakankamai išsamiai išdėstė savo nusiskundimus dėl privatumo naudojantis dušu neužtikrinimo, todėl tikėtina, kad dėl pertvarų duše nebuvimo jis galėjo patirti neigiamus emocinius išgyvenimus. Atsižvelgęs į tai, jog visos abejonės turi būti vertinamos pareiškėjo naudai, teismas sprendė, kad byloje nustatytos aplinkybės nepatvirtina, jog dušo kabinos buvo įrengtos taip, kad pareiškėjas galėjo privačiai pasinaudoti juo ir nepatirti nepatogumų, susijusių su privatumo stoka, todėl šiuo aspektu konstatavo Vilniaus PN neteisėtus veiksmus.

33Spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir (ar) dydžio teismas, atsižvelgęs į tai, kad nors pareiškėjas nurodė, kad žodžiu ir raštu kreipėsi į Vilniaus PN administraciją, tačiau tokių įrodymų į bylą nėra pateikta, taip pat nesant duomenų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą, sprendė, kad pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokio pobūdžio ir intensyvumo, jog būtų įvertinti pinigais. Teismas pripažino pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimą, o prašymą priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais atmetė.

36Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo priteisti pareiškėjui 9 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

38Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, teigdamas, kad atsakovo atstovo pažeidimai buvo tęstiniai, truko ilgą laiką, jie yra susiję su Konvencijos pažeidimais ir nusikaltimais žmogiškumui.

40Pareiškėjas taip pat prašo priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

42Atsakovo atstovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma:

44Teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės teisės normas taikė teisingai, procesinių teisės normų nepažeidė, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės pakartoja tas pačias aplinkybes, kurias buvo išdėstęs savo skunde pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių argumentų dėl teismo priimto sprendimo nepagrįstumo ar neteisėtumo, nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, priežastinio ryšio tarp nurodomų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos.

48Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėja kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN, atlyginimo priteisimo.

50Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytus nusiskundimus, atsakovo atstovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pripažino, jog buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo Vilniaus PN sąlygas. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, taip pat taikė sutrumpintą trejų metų ieškinio senatį ir atmetė pareiškėjo skundo reikalavimą priteisti neturtinės žalos, patirtos nuo 2010 m. balandžio iki 2016 m. vasario 4 d., atlyginimą.

52Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą ir priteisti jam 9 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

54Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

56Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo teiginius dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo, teisėjų kolegija pažymi, kad CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009, 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1507-520/2018, 2018 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2339-822/2018, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-291-822/2018, 2018 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1044-492/2018, 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4132-442/2018). Teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys turi būti pripažintos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017, 2018 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-786-520/2018, 2018 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2202-756/2018). Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises, ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios (žr. 2018 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2202-756/2018).

58Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl objektyvių aplinkybių, lėmusių senaties termino praleidimą. Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Be to, pareiškėjas nepagrįstai Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statutą, Konvenciją, Konstituciją, Jungtinių tautų konvenciją nurodo kaip teisės aktus, susijusius su asmens teisės kreiptis į nacionalinį teismą senaties realizavimu per atitinkamą terminą, kadangi šie teisės aktai nereglamentuoja ieškinio senaties termino taikymo. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

60Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvada nepriteisti jam neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o apsiriboti pažeidimo pripažinimu, pažymėtina, kad neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o teisės pažeidimo pripažinimas yra savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas.

62Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98); 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02)). Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99)).

64Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad neturtinė (moralinė) žala yra dvasinė skriauda, kuri yra atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kitą (CK 6. 250 str. 1 d.).

66Teisingas neturtinės žalos atlyginimas numato būtinybę ne tik užtikrinti priešingų interesų pusiausvyrą ir proporcingumo principo laikymąsi, bet ir kuo labiau individualizuoti neturtinės žalos atlyginimo nustatymo procesą, įvertinti konkretaus nukentėjusiojo situaciją, jei to reikia teisingumui konkrečioje byloje užtikrinti. Taigi esminiai neturtinės žalos nustatymo kriterijai yra nukentėjusiajam teisės pažeidimo sukelti neigiami padariniai, kurie nustatomi pirmiausia atsižvelgiant į pažeistų vertybių specifiką, pažeidimo pobūdį, aplinkybes, sunkumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/2013).

68Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad teisės pažeidimo pripažinimo pakanka pareiškėjo pažeistai teisei apginti, todėl nepriteisė pareiškėjui piniginės kompensacijos. Pirmosios instancijos teismo vertino, kad nors pareiškėjas skunde nurodė, jog dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų jam teko patirti dvasines kančias, papildomus nepatogumus, išgyvenimus, jis jautė pažeminimą, nepilnavertiškumo jausmą, tačiau nepateikė įrodymų, kad dėl netinkamų sąlygų naudojantis dušu jis kreipėsi į Vilniaus PN administraciją ar kitas kompetentingas institucijas. Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad žodžiu ir raštu kreipėsi į Vilniaus PN administraciją, tačiau tokių įrodymų į bylą nėra pateikta. Byloje taip pat nėra duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl bausmės atlikimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio. Byloje nenustatyta, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

70Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytą pareiškėjo teisių pažeidimą ir jo nurodomas patirtas neigiamas pasekmes, sprendžia, kad pareiškėjo teisių pažeidimas galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas.

72Apibendrindama nustatytas aplinkybes ir nurodytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

73Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

74Pareiškėjo M. E. apeliacinį skundą atmesti.

75Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

76Nutartis neskundžiama.