- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-04-20
- Bylos Nr.
- 1A-348-165/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-45-1-00284-2014-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Elena Vainienė (pirm.), Violeta Ražinskaitė, Valdimaras Bavėjanas
- Nuteistasis
- A. G.
- Nukentėjusysis
- J. G.
- Advokatai
- Antanas Cemnolonskas
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios J. G. ir nuteistojo A. G. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2014 m. gruodžio 8 d. nuosprendžio, kuriuo A. G. nuteistas:
pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 3 metams 6 mėnesiams;pagal BK 145 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 6 mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės ir Rokiškio rajono apylinkės teismo 2014-05-19 nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausmė pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, subendrintos apėmimo būdu, ir A. G. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 metams 6 mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.
Iš A. G. priteista 3 137,88 eurų (10 834,46 Lt) Valstybinei ligonių kasai.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir nukentėjusiosios J. G. bei nuteistojo A. G. apeliacinius skundus,
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. G. nuteistas už tai, kad 2014 m. kovo 10 d., laikotarpiu nuo 18 val. iki 19 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio peiliu dūrė J. G. į pilvo sritį ir padarė durtinę - pjautinę kiauryminę pilvo dešinės pusės žaizdą su kepenų sužalojimu ir kraujo susikaupimu pilvaplėvės ertmėje, taip sunkiai sutrikdė J. G. sveikatą.
Be to, A. G. nuteistas dar ir už tai, kad 2014 m. kovo 10 d. apie 19 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), po to, kai peiliu sužalojo J. G., atėjus į butą nukentėjusiosios dukrai D. G. elgėsi agresyviai, sudavė vieną smūgį kumščiu D. G. į veido sritį, kėsinosi suduoti dar ir sakydamas, kad tuoj užmuš ją, grasino nužudyti D. G., o D. G. pabėgus į vonios kambarį ir jame užsirakinus, bandė išlaužti duris, jas apie kelias minutes daužydamas bei spardydamas ir grasindamas, kad nukentėjusioji „gyva iš ten neišeis“, šiais veiksmais nukentėjusiajai D. G. sudarė pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimas nužudyti gali būti įvykdytas.
Šalies argumentai
Nukentėjusioji J. G. apeliaciniame skunde prašo skundžiamą teismo nuosprendį pakeisti ir neskirti nuteistajam A. G. realios laisvės atėmimo bausmės.
Apeliantė teigia, kad ji ikiteisminio tyrimo metu davė neteisingus parodymus apie jos sužalojimo aplinkybes. Duodama pirminius parodymus ji buvo didelio streso būsenoje ir supykusi ant A. G., todėl nesuvokė ką kalba, nesugebėjo atskleisti tikrų įvykio aplinkybių, o vėliau pagal tyrėjos nurodymus sutiko su viskuo, ką tyrėja parašydavo. Jai daug metų yra diagnozuota (duomenys neskelbtini), todėl didelio streso metu ji ne visada suvokia ką kalba. Aprimus emocijoms ir pagerėjus sveikatai, ji norėjo pakeisti savo pirminius parodymus, tačiau tyrėja atsisakė ją išklausyti ir grasino, kad uždarys į areštinę arba psichiatrinę ligoninę. Ji labai išsigando ir toliau davė melagingus parodymus. Teisme ji pakeitė parodymus ir parodė, kad ji pati išprovokavo konfliktinę situacija, pirma paimdama į rankas peilį. Jai su A. G. besistumdant įvyko nelaimingas atsitikimas, kurio metu ji buvo sužalota. Po sužalojimo ji jokių sveikatos pasekmių ir sutrikimų neturi, todėl jokių pretenzijų A. G. nereiškia.
Nuteistasis A. G. apeliaciniame skunde prašo Panevėžio apygardos teismo 2014 m. gruodžio 8 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį.
Apeliantas mano, skundžiamas teismo nuosprendis neteisėtas, todėl naikintinas.
Apeliantas teigia, kad jis nepagrįstai nuteistas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį. Jis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nuosekliai aiškino, kad pati nukentėjusioji J. G., jų tarpusavio ginčo metu, pagriebė ant stalo buvusį peilį, o jam (apeliantui) bandant iš nukentėjusiosios J. G. atimti peilį, peilis netyčia įsmigo jai į šoną. Jo parodymuose esantis nesutapimas dėl J. G. elgesio paėmus peilį negali būti vertinamas kaip jo parodymų nenuoseklumas, nes tai yra neesminis nesutapimas. Dėl J. G. sužalojimo mechanizmo jo parodymai visada buvo nuoseklūs.
Nukentėjusiosios J. G. parodymai ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nuoseklūs. Pirminiuose parodymuose nukentėjusioji iš viso nenurodė, kad tarp jos ir apelianto būtų buvęs koks nors konfliktas, kad apeliantas jai būtų sudavęs ar įdūręs. Tik vėliau ji parodė, kad apeliantas jai dūrė peiliu į dešinę pilvo pusę. Teisme J. G. paaiškino apelianto apkalbėjimo priežastis, taip pat parodė, kad dar ikiteisminio tyrimo metu norėjo nurodyti tikrąsias sužalojimo aplinkybes, bet tyrėja jai to padaryti neleido, grasindama uždaryti į „psichuškę“, jeigu keis parodymus. Tokių grasinimų realumą patvirtina byloje esantys duomenys apie nukentėjusiosios J. G. psichinę būklę, be to, ji pati nurodė, kad sirgo (duomenys neskelbtini).
Šalies argumentai
Apelianto teigimu, klaidinga yra teismo išvada, kad nukentėjusiosios J. G. parodymus, duotus ikiteisminiame tyrime, patvirtina nukentėjusiosios D. G. ir liudytojos A. K. parodymai. J. G. dukrai D. G. parodė žaizdą ir tik pasakė, kad „pažiūrėk ką man A. padarė“, tačiau detaliau sužalojimo aplinkybių nepaaiškino. Toks nekonkretus nukentėjusiosios pasakymas negali būti įrodymu, kad apeliantas tyčia sužalojo J. G., nes toks nukentėjusiosios pasakymas gali reikšti ir tai, kad apeliantas J. G. sužalojo, siekdamas atimti iš jos peilį. Teismas neatkreipė dėmesio į D. G. parodymus apie tai, kad nukentėjusioji J. G. prašė nesikreipti į policiją. Ši aplinkybė reiškia, kad J. G., žinodama tikrąsias jos sužalojimo aplinkybes, kad apeliantas nekaltas dėl jos sužalojimo, nenorėjo kreiptis į policiją ir prašė to nedaryti dukros. Liudytojos A. K. parodymai yra išvestiniai iš D. G. parodymų, nes pati J. G. liudytojai apie sužalojimo aplinkybes nieko nepaaiškino, todėl liudytojos A. K. parodymai negali būti jo kaltės patikimu įrodymu.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nuosprendyje neaptarė ir neįvertino liudytojų G. G. ir V. T. parodymų, kurie, apelianto manymu, yra labai svarbūs, sprendžiant jo kaltės klausimą. Liudytoja G. G. teisme paaiškino, kad jai J. G. pasakojo, jog sužalota buvo, kai pati turėjo rankoje peilį ir susistumdė su apeliantu. Be to, liudytojai G. G. nukentėjusioji minėjo, jog ikiteisminio tyrimo metu apkalbėjo apeliantą, norėdama pasodinti jį į kalėjimą. Šias aplinkybes ikiteisminio tyrimo metu tyrėjai norėjo nurodyti ir pati nukentėjusioji J. G., tačiau tyrėja jai to padaryti neleido. Liudytoja V. T. parodė, jog apeliantas jai pasakojo, kad jį su peiliu puolė draugė, o jis, gindamasis, ją sužalojo. Tačiau teismas liudytojų G. G. ir V. T. nurodytų aplinkybių, kurios yra jį teisinančios, nuosprendyje neaptarė ir nevertino. Teismas nuosprendyje aptarė tik jį kaltinančius įrodymus, o tai rodo teismo šališkumą.
Šalies argumentai
Apeliantas nesutinka ir su jo nuteisimu už grasinimą nužudyti D. G.. Jis prisipažįsta sudavęs D. G. į veidą, tačiau teigia, jog ją nužudyti negrasinęs ir to padaryti nenorėjo. Jis vonios kambario, kuriame po jo smurto užsidarė D. G., durų nelaužė, nors tai padaryti nebuvo jokių sunkumų. Tai teisme patvirtino ir nukentėjusioji D. G.. Be to, apeliantas atkreipia dėmesį, kad D. G. teisme parodė, jog ji pati nenorėjo kreiptis į policiją dėl apelianto pavartoto smurto prieš ją ir grasinimų, ir nenori, kad apeliantas būtų nubaustas už tai, ką jai padarė.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis A. G. ir jo gynėjas prašė nuteistojo ir nukentėjusiosios J. G. apeliacinius skundus patenkinti, prokurorė prašė abu apeliacinius skundus atmesti.
Dėl nuteistojo A. G. apeliacinio skundo argumentų
Nuteistasis A. G. apeliaciniame skunde prašo Panevėžio apygardos teismo 2014 m. gruodžio 8 d. nuosprendį, kuriuo jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį ir 145 straipsnio 1 dalį, panaikinti ir priimti naują nuosprendį, jį iš minėtų kaltinimų išteisinant. Apeliantas skunde nurodo, kad nusikalstamų veikų, už kurias nuteistas, nepadarė, teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo A. G. apeliacinis skundas atmestinas.
Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis nesutinka su nuosprendyje aptartų ir išanalizuotų įrodymų vertinimu ir pateikia šių įrodymų vertinimą sau palankiu aspektu. Nuteistasis be pagrindo reiškia nesutikimą su teismo atliktu bylos įrodymų vertinimo rezultatu, kuriuo remiantis jis pripažintas kaltu. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar įrodymai patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 2 dalies nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 dalies nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinės nutartys Nr. 2K-P-89/2014; 2K-242/2014).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, priešingai nei nurodo apeliantas, teismas nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados. Nuteistojo A. G. kaltė padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas įrodyta ikiteisminio tyrimo metu surinktais, teisiamajame posėdyje ištirtais ir nuosprendyje aptartais įrodymais. Apygardos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas teisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, esminių BPK pažeidimų nepadarė. Aplinkybė, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir atliktas įrodymų vertinimas yra nepalankūs A. G., nereiškia, jog teismas netinkamai įvertino įrodymus ir padarė neteisingas išvadas.
Teisėjų kolegijos nuomone, A. G. pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį. Jo kaltė įrodyta jo paties daliniu įvykio aplinkybių pripažinimu, nukentėjusiųjų J. G. ir D. G., liudytojų A. K., iš dalies liudytojų V. T., G. G., I. Š., M. V. parodymais, teismo medicinos specialisto išvada ir kitais rašytiniais įrodymais. A. G. nusikalstamai veikai prieš nukentėjusiąją J. G., baudžiamasis įstatymas taikytas tinkamai, jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 135 straipsnio 1 dalį.
Apeliantas A. G., nesutikdamas su jo nuteisimu pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, apeliaciniame skunde pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių neginčija. Nuteistasis pakartoja savo anksčiau duotus parodymus ir pripažįsta, kad įvykio dieną abu su nukentėjusiąja J. G. vartojo alkoholį, nukentėjusioji supyko, kad jis pavadino ją kitos moters vardu, dėl to kilo triukšmas, pripažįsta ir nukentėjusiosios sužalojimo peiliu faktą, tačiau nurodo, jog peilį rankoje laikė nukentėjusioji, o jam norint peilį atimti, peilis įsmigo nukentėjusiajai J. G. į šoną.
Iš pirmos instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas tokius apelianto parodymus analizavo, gretino juos su kitais surinktais įrodymais ir pripažino, jog apelianto parodymai apie tokį nukentėjusiosios sužalojimo peiliu mechanizmą, paneigti nuosprendyje aptartais įrodymais. Kadangi įvykį betarpiškai mačiusių asmenų nebuvo, teismas pagrįstai daug dėmesio skyrė nukentėjusiosios J. G. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu bei teisme, analizei. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pripažįsta, jog šių parodymų analizė atlikta išsamiai. Sutiktina ir su nuosprendyje padarytomis išvadomis atmetant nukentėjusiosios J. G. pakeistus parodymus, duotus teisiamojo posėdžio metu, ir pripažįstant jos parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, teisingais. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nukentėjusiosios J. G. teisiamajame posėdyje duotus parodymus vertinti kitaip nei juos įvertino pirmosios instancijos teismas.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmos instancijos teismo posėdyje nukentėjusioji J. G. iš dalies keitė ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir nurodė, kad ji kartu su kitais ant stalo buvusiais daiktais buvo paėmusi ir peilį, kurį atimti norėjo A. G., ir susistumdymo metu peilis įsmigo jai į šoną. Nukentėjusioji parodė, kad ikiteisminio tyrimo metu davė neteisingus parodymus, nes apkalbėjo A. G., o vėliau ir dėl pareigūnų poveikio bei grasinimų.
Pirmos instancijos teismas, apklausęs ikiteisminio tyrimo pareigūnus liudytojus I. Š., M. V. bei įvertinęs kitas byloje nustatytas aplinkybes (nukentėjusiosios J. G. parodymų davimą ir ikiteisminio tyrimo teisėjui, specialisto išvadoje konstatuotą sužalojimo mechanizmą), pagrįstai pripažino, kad iš dalies keisdama parodymus nukentėjusioji siekia lengvinti A. G. teisinę padėtį, ir juos atmetė.
Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusioji J. G. ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog konfliktas su A. G. prasidėjo dėl to, kad šis pavadino ją kitos moters vardu, ji dėl to supyko ir varė A. G. iš savo namų, abu apsižodžiavo, A. G. supykęs pašoko nuo fotelio ir rankoje turėtu peiliu, kurį nuolat nešiojosi, dūrė jai į pilvo pusę. Tokius savo parodymus nukentėjusioji J. G. patvirtino ir jos parodymų patikrinimo vietoje metu, detaliai paaiškino ir vizualiai pademonstravo tiek savo, tiek A. G. veiksmus įvykio vietoje, savo bute. Analogiškus parodymus nukentėjusioji J. G. davė ir apklausiant ją pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Pažymėtina, kad nukentėjusioji J. G., susipažinusi su ikiteisminio tyrimo medžiaga, protokole savo ranka įrašė savo parodymų papildymą ir nurodė, kad konflikto metu ji buvo sugriebusi nuo stalo visus A. G. daiktus, kuriuos jis mėgino atimti ir tuo metu sužalojo ją peiliu, peilis buvo A. G. rankoje (2 t., 75 b. l.). Priešingai nei teigia apeliantas, nukentėjusiosios J. G. parodymus iš dalies patvirtino ir nukentėjusioji D. G.. Ji parodė, kad grįžus namo, jai motina J. G. pasakė „žiūrėk ką A. padarė“ ir parodė dešiniajame šone žaizdą, apie jokias grumtynes nei motina, nei kambaryje buvęs A. G. nekalbėjo, A. G. buvo agresyviai nusiteikęs, sudavė jai ranka į veidą, grasino nužudyti. Nors nukentėjusioji savo dukrai D. G. detaliau neaiškino jos sužalojimo aplinkybių, tačiau nurodė, jog ją peiliu sužalojo būtent A. G..
Apeliantas skunde akcentuoja D. G. parodymus apie tai, kad motina prašė nesikreipti į policiją. Nukentėjusiosios J. G. nenorą pranešti apie įvykį, apeliantas vertina aplinkybe, įrodančią jo nekaltumą dėl nukentėjusiosios sužalojimo. Toks apelianto minėtos aplinkybės įvertinimas yra prielaidų pobūdžio ir rodantis apelianto siekį išvengti atsakomybės.
Be pagrindo apeliantas nesutinka ir su liudytojos A. K. parodymų įvertinimu teigdamas, jog šios liudytojos parodymai yra išvestiniai ir jo kaltės neįrodo. Liudytoja A. K. parodė, kad pas ją atbėgusi jos draugė D. G. buvo apsiverkusi, pasakė, kad A. G. įdūrė peiliu jos mamai J. G., nuėjus į J. G. namus, matė sužalojimą, be to, bute matė girtą A. G., kuris buvo piktas, ją įžeidinėjo, grasino, rankoje laikė peilį. Pirmos instancijos teismas pagrįstai nuosprendyje pripažino, kad šios liudytojos parodymais iš dalies patvirtinama apelianto kaltė, jos parodymais įrodyta, kad nukentėjusioji J. G. buvo sužalota, kad bute buvo A. G., kuris elgėsi agresyviai. Liudytojos A. K., kaip teisingai teigiama apeliaciniame skunde, parodymai yra išvestiniai, tačiau tik ta apimtimi, kiek ji apie nukentėjusiosios J. G. sužalojimą sužinojo iš D. G.. Tačiau liudytoja pati matė sužalotą nukentėjusiąją, matė A. G. elgesį ir girdėjo jo grasinimus tuoj po J. G. sužalojimo ir šios aplinkybės yra reikšmingos vertinant A. G. nusikalstamus veiksmus bei kaltę.
Nepagrįstai apeliantas skunde nurodo, kad teismas visiškai neaptarė liudytojų V. T. ir G. G. parodymų, nes šių liudytojų parodymų esmė nuosprendyje atskleista. Šių liudytojų parodymai taip pat yra išvestiniai. Liudytoja V. T. parodė, kad A. G. jai sakė, jog konfliktavo su kažkokia moterimi, o liudytoja G. G. parodė, kad sūnus A. G. turėjo draugę vardu L., po sūnaus suėmimo ji bendravo su L., klausė kaip jos sveikata, o ši pasakė, kad tarp jos ir A. G. įvyko konfliktas, nes jis vadino ją kitos moters vardu, pasakojo, kad konflikto metu susistumdžius ji buvo sužalota peiliu, kad iš pradžių apkalbėjo jos sūnų.
Teisėjų kolegija daro išvadą, jog šių liudytojų parodymai nuosprendyje yra įvertinti visų kitų įrodymų ir nustatytų aplinkybių visete ir vertinant juos BPK 20 straipsnio nuostatų pažeidimų nenustatyta.
Pirmos instancijos teismas A. G. nusikalstamiems veiksmams prieš nukentėjusiąją J. G. baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai. Teismas pripažino, jog A. G. veikdamas netiesiogine tyčia padarė nusikaltimą, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje. Už šios nusikalstamos veikos padarymą A. G. paskirta bausmė – laisvės atėmimas 3 metams 6 mėnesiams. Bausmę skiriant laikytasi BK 54 straipsnyje numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų ir paskirtoji bausmė nėra aiškiai per griežta.
Teisėjų kolegija, atmesdama apelianto prašymo išteisinti pagal BK 135 straipsnio 1 dalį argumentus, konstatuoja, jog šiais argumentais naikinti šią nuosprendžio dalį pagrindo nėra
Atmestinas ir apelianto prašymas išteisinti jį iš kaltinimų pagal BK 145 straipsnio 1 dalį.
Pagal BK 145 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas grasino nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogui sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad toks grasinimas gali būti įvykdytas.
Pirmos instancijos teismas nustatė, kad, po to, kai A. G. peiliu sužalojo J. G., atėjus į butą nukentėjusiosios dukrai D. G., A. G. elgėsi agresyviai, sudavė vieną smūgį kumščiu D. G. į veido sritį, kėsinosi suduoti dar ir sakydamas, kad tuoj užmuš ją, grasino nužudyti D. G., o D. G. pabėgus į vonios kambarį ir jame užsirakinus, bandė išlaužti duris, jas apie kelias minutes daužydamas bei spardydamas ir grasindamas, kad nukentėjusioji „gyva iš ten neišeis“, šiais veiksmais nukentėjusiajai D. G. sudarė pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimas nužudyti gali būti įvykdytas.
Apeliantas pripažįsta, kad nukentėjusiajai D. G. sudavė ranka į veidą, tačiau teigia nužudyti negrasinęs ir jei būtų norėjęs nužudyti, tai tam padaryti jokių kliūčių nebuvę, vonios kambario duris jis galėjęs lengvai išlaužti, tačiau to nedaręs.
Tokie apelianto parodymai ir teiginiai nepaneigia pirmos instancijos teismo išvadų pripažįstant jį kaltu pagal BK 145 straipsnio 1 dalį. Jo kaltė įrodyta paties nuteistojo įvykio aplinkybių daliniu pripažinimu, nukentėjusiosios D. G., nukentėjusiosios J. G. parodymais bei iš dalies ir liudytojos A. K. parodymais. Nukentėjusioji D. G. parodė, kad po jos motinos J. G. sužalojimo peiliu, A. G., grasindamas nužudyti, jai sudavė smūgį ranka į veidą, dėl ko ji nugriuvo, vėliau pasislėpus vonios kambaryje, A. G. spardė duris, grasindamas, kad ji gyva neišeis. Nukentėjusioji parodė, jog įvykio metu buvo labai išsigandusi, A. G. bijojo, jai buvo grasinama tuoj po jos motinos sužalojimo peiliu, todėl ji manė, kad savo ketinimus nužudyti, A. G. gali realiai įvykdyti.
Taigi teismas nustatė, kad nukentėjusioji D. G. A. G. grasinimą nužudyti suprato kaip realų ir įgyvendinamą. Tokį supratimą suformavo ne tik išsakyti grasinančio pobūdžio žodžiai, bet ir tai, kad jai jau buvo žinoma apie A. G. pavartotą smurtą ir peiliu padarytą sužalojimą jos motinai, akivaizdžiai agresyvus A. G. elgesys, spardant ir daužant vonios kambario, kuriame nukentėjusioji slėpėsi, duris. Tokie A. G. veiksmai tyčiniai, t. y. A. G. suvokė, kad savo neteisėtais veiksmais jis sukelia stresą, baimę, ir norėjo taip veikti. Jo veiksmai buvo aiškiai bauginančio pobūdžio ir vertinami kaip siekis sudaryti įspūdį nukentėjusiajai, jog grasinimas bus realizuotas.
Apeliantas skunde nurodo, kad teismas neįvertino nukentėjusiosios D. G. teisme duotų parodymų, kad ji nenorinti, jog A. G. už jos atžvilgiu padarytus veiksmus būtų baudžiamas.
Iš pirmos instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad tokie nukentėjusiosios žodžiai buvo užfiksuoti. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantas vertina tik sau palankius nukentėjusiosios parodymų žodžius ir tai daro atsietai nuo kitų nukentėjusiosios parodymuose teiginių ir visų jos parodymų esmės. Nukentėjusioji teisme aiškino, kad ji norinti, jog A. G. būtų nubaustas už jos motinos sužalojimą, nes motina, lyginant su ja, kuriai nieko realiai nebuvo padaryta, buvo labiau nuskriausta. Tačiau nukentėjusioji nuosekliai papasakojo įvykio aplinkybes, patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus apie A. G. nusikalstamus veiksmus jos atžvilgiu ir tuo pačiu pripažino, kad po įvykio ji bijojusi gyventi, nes žinojo, kad A. G. turi buto raktą, gali sugrįžti, taip pat parodė, kad A. G. rašė žinutes, iš kurių konteksto ji supratusi, jog A. G. žada ją ir jos motiną apkaltinti neteisėtais veiksmais. Teisėjų kolegija, vertindama nukentėjusiosios D. G. parodymų visumą ir esmę, nepripažįsta, jog jos teisiamojo posėdžio protokole užfiksuoti žodžiai apie nenorą nubausti A. G. dėl jos atžvilgiu padarytų nusikalstamų veiksmų, yra atsisakymas nuo baudžiamojoje byloje esančio prašymo nubausti A. G. už nusikalstamą veiką įstatymo nustatyta tvarka (1 t., 40 b. l.). Pažymėtina ir tai, kad nukentėjusioji D. G. sutiko su pirmos instancijos teismo nuosprendžiu, nuteisiant A. G. už jos atžvilgiu padarytą nusikalstamą veiką, ir šio nuosprendžio apeliacine tvarka neapskundė.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas A. G. nusikalstamiems veiksmams prieš nukentėjusiąją D. G. tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, juos kvalifikuodamas pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, ir pripažinęs kaltu padarius šią nusikalstamą veiką paskyrė teisingą bausmę. Skiriant bausmę, teismas laikėsi BK 54 straipsnio reikalavimų ir paskyrė bausmę – laisvės atėmimą 6 mėnesiams, kuri nėra aiškiai per griežta.
Nuteistojo apeliacinio skundo argumentais, naikinti nuosprendžio dalį dėl A. G. nuteisimo pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, nėra pagrindo.
Dėl nukentėjusiosios J. G. apeliacinio skundo argumentų
Nukentėjusiosios J. G. apeliacinio skundo esmė – prašymas sušvelninti A. G. paskirtąją bausmę. Nukentėjusioji skunde pakartoja savo pirmos instancijos teisme duotus parodymus, akcentuodama, kad ikiteisminio tyrimo metu apkalbėjo nuteistąjį, kad pati įvykio metu išprovokavo konfliktinę situaciją, pirma į rankas paėmė peilį ir, jai susistumdžius su A. G., nelaimingo atsitikimo metu, peiliu buvo sužalota. Apeliantė nurodo, kad po sužalojimo jokių sveikatos sutrikimų neturi ir A. G. jokių pretenzijų nereiškia.
Nukentėjusiosios J. G. apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliantė nukentėjusioji J. G. skunde jokių naujų aplinkybių, kurios galėtų turėti įtakos švelninant nuteistajam A. G. už nusikalstamas veikas paskirtas bausmes, nenurodė. Apeliaciniame skunde nukentėjusiosios pakartoti parodymai atitinka pirmos instancijos teismo teisiamajame posėdyje duotus parodymus, kurie teismo nuosprendyje buvo išanalizuoti ir įvertinti. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pripažino, jog vertinant nukentėjusiosios parodymus, buvo laikytasi BPK 20 straipsnio reikalavimų, ir teismas pagrįstai ir motyvuotai nukentėjusiosios parodymais, duotus teisiamojo posėdžio metu, atmetė, o jos parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, pagrindė A. G. kaltę.
Teismas, skirdamas bausmę, vadovaujasi BK 41 straipsnio (bausmė ir jos paskirtis) nuostatomis ir atsižvelgia į BK 54 ir 61 straipsniuose nurodytas aplinkybes.
BK 54 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas skiria bausmę pagal Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis). BK 61 straipsnio (Bausmės skyrimas, kai yra atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių) 1 ir 2 dalys nustato, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.
Aptariamoje byloje pirmos instancijos teismas laikėsi minėtų įstatymų reikalavimų ir A. G. už nusikalstamą veiką (BK 135 straipsnio 1 dalį), padarytą nukentėjusiosios J. G. atžvilgiu, paskyrė tinkamą bausmę.
BK 135 straipsnio 1 dalies sankcijoje yra numatyta bausmė – laisvės atėmimas iki 10 metų. A. G. paskirta bausmė – laisvės atėmimas 3 metams 6 mėnesiams, kuri yra mažesnė nei minėto nusikaltimo dispozicijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Tokia bausmė nelaikytina aiškiai per griežta.
Apeliantė skunde prašo A. G. neskirti realios laisvės atėmimo bausmės. Kaip minėta, pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, nėra numatyta alternatyvių bausmių ir kaltininkui numatyta tik laisvės atėmimo bausmė. Švelnesnės, negu įstatymo nustatyta, bausmės skyrimą reguliuoja BK 62 straipsnio bei BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos. Aptariamoje byloje BK 62 straipsnyje nurodytų aplinkybių, leidžiančių skirti švelnesnę, nei padaryto nusikaltimo sankcijoje numatyta, bausmę nenustatyta. Nenustatyta ir pagrindo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.
BK 54 straipsnio 3 dalis nustato, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Taigi, šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su konkrečioje byloje esančių aplinkybių visuma, rodančia, kad nustatytos bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Šiuo požiūriu BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas gali būti vadinamas išimtiniu. Teismas, švelnindamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, jog straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys Nr. 2K-39/2009, 2K-84/2009, 2K-105/2009, 2K-152/2009, 2K-3/2010 ir kt.).
Apeliantės skunde nurodomą aplinkybę, jog ji nejaučia sužalojimo pasekmių ir dėl to nuteistajam neturi pretenzijų, teisėjų kolegija nepripažįsta išimtine aplinkybe, kuri leistų švelninti nuteistajam A. G. tinkamai paskirtą bausmę.
Apibendrinusi tai, kad išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Nuteistojo A. G. ir nukentėjusiosios J. G. apeliaciniai skundai atmestini.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Nukentėjusiosios J. G. ir nuteistojo A. G. apeliacinius skundus atmesti.