- Teismas
- Alytaus apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-08-07
- Bylos Nr.
- 2-665-962/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-34-3-00452-2014-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Indrė Petrokienė
- Atsakovas
- V. J., D. D.
- Kategorijos
- 35.6pavadinimo nepavyko patikrinti
viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi civilinę bylą pagal bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Danjusta“ bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Bankroto valdymas“ ieškinį atsakovams V. J., D. D. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais,
Aprašomoji dalis
nustatė:
ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Danjusta“ bankroto administratorius uždaroji akcinė bendrovė „Bankroto valdymas“ pareiškė ieškinį, kuriuo prašo pripažinti UAB „Danjusta” kasos išlaidų orderius Nr. 419, Nr. 423 bei 2009-04-14, 2009-04-20 ir 2009-05-06 bankinius pavedimus niekiniais ir negaliončiais ab initio; priteisti iš atsakovės V. J. ieškovo BUAB „Danjusta” naudai 38888,00 Lt dydžio sumą; priteisti iš atsakovo D. D. ieškovo BUAB „Danjusta” naudai 28662,00 Lt dydžio sumą.
Šalies argumentai
Ieškovo atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, pareiškimu (b.l. 67), prašė bylą nagrinėti atstovui nedalyvaujant. Byla nagrinėtina ieškovo atstovui nedalyvaujant.
Ieškinyje ieškovas nurodė, kad 2008-08-06 tarp UAB „Danjusta” ir V. J. sudaryta Paskolos sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), kuria V. J. suteikė 50000,00 Lt paskolą. Pagal paskolos sutarties 4 punktą UAB „Danjusta” įsipareigojo iki 2011-08-05 sumokėti visą paskolos sumą mokant V. J. kiekvieno mėnesio 6 dieną po 1389,00 Lt. 2008-08-06 paskolos davėja V. J. įnešė į UAB „Danjusta” banko sąskaitą 50000,00 Lt sumą. Paskola V. J. buvo mokama dalimis 2008-09-04, 2008-10-06, 2008-11-05, 2008-12-08, 2009-02-05, 2009-02-10, 2009-02-23, 2009-03-23 pervedant po 1389 Lt, viso 11122,00 Lt. 2009-05-27 pagal kasos išlaidų orderį Nr. 423 V. J. buvo grąžinta likusi paskolos dalis išmokant 38888,00 Lt sumą. Bendra UAB „Danjusta” išmokėta V. J. suma yra 50000,00 Lt. 2008-08-28 d. UAB „Danjusta” sudarė Paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) su D. D.. 2008-08-28 paskolos davėjas D. D. įnešė į įmonės banko sąskaitą 50000,00 Lt sumą. UAB „Danjusta” paskolą D. D. grąžino bankiniais pavedimais: 2008-10-02, 2009-02-23, 2009-03-17 – mokant po 4167,00 Lt, 2009-03-23 sumokant 2170,00 Lt, 2009-04-07 sumokant 3030,00 Lt, 2009-04-14 sumokant 5304,00 Lt, 2009-04-20 sumokant 1615,00 Lt bei 2009-05-06 sumokant 150,00 Lt, viso 24770,00 Lt. 2009-03-27 pagal kasos išlaidų orderį Nr. 403 D. D. buvo grąžinta paskolos dalis išmokant 5000,00 Lt sumą. 2009-05-06 pagal kasos išlaidų orderį Nr. 419 D. D. buvo grąžinta paskolos dalis išmokant 21593,00 Lt sumą. Bendra UAB „Danjusta” išmokėta D. D. suma yra 51363,00 Lt, kai paskolos sutartyje numatytos 0 procentų metinės palūkanos. Atsižvelgiant į Centrinės hipotekos įstaigos suteiktą informaciją, 2009-04-15 Turto arešto aktų registre įregistruota 2009-04-14 Šiaulių apygardos teismo nutartis, kurios pagrindu UAB „Danjusta” kreditoriaus reikalavimų užtikrinimui areštuotas UAB „Danjusta” priklausantis nekilnojamasis turtas ir kilnojamasis turtas 209725,40 Lt sumai. Minėtoje nutartyje nurodyta, jeigu skolininko areštuotų nekilnojamojų ir kilnojamųjų daiktų vertė yra mažesnė negu 209725,40 Lt suma, turi būti areštuojamos UAB „Danjusta” priklausančios piniginės lėšos, esančios skolininko banko sąskaitose, leidžiant iš areštuotų piniginių lėšų išmokėti darbuotojams darbo užmokestį, atsiskaityti su kreditoriumi UAB „Tomega”, mokėti mokesčius valstybei bei socialinio draudimo įmokas bei padengti veiklos sąnaudas. Atsižvelgiant į tai ieškovas daro išvadą, kad nuo 2009-04-14 UAB “Danjusta” galėjo vykdyti tik teismo nutartyje numatytus mokėjimus, o aukščiau nurodyti paskolos grąžinimai, atlikti nuo 2009-04-14, buvo atlikti galiojant UAB „Danjusta” lėšų areštui, todėl prašo pripažintini niekiniais ir negaliojančiais ab initio 2009-05-06 kasos išlaidų orderį Nr. 419, 2009-05-27 kasos išlaidų orderį Nr. 423 bei bankinius pavedimus, kurie atlikti 2009-04-14 (5304,00 Lt), 2009-04-20 (1615,00 Lt) ir 2009-05-06 (150,00 Lt). Ieškovas ieškinyje nurodė, kad laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo metu UAB „Danjusta” neturėjo nekilnojamojo turto, o kilnojamasis turtas buvo tik finansiniai reikalavimai, todėl sprendžia, jog buvo areštuotos visos UAB „Danjusta” priklausančios lėšos. Mano, jog teismas, uždrausdamas disponuoti UAB „Danjusta” banke esančiomis lėšomis kitais, nei nutartyje nurodyti tikslais, siekė, jog UAB „Danjusta” vykdytų tik teismo nutaryje nurodytus mokėjimus. O nutartyje nurodytam veiklos sąnaudų dengimui negali būti priskirtas įvykęs paskolų grąžinimas ne sutartyse nurodytais grafikais. Atsižvelgiant į tai, ieškovas sprendžia, kad galiojant UAB „Danjusta” lėšų areštui (galiojant teismo nutarčiai, turinčiai teisės akto galią) negalėjo būti atliekami lėšų išmokėjimai (paskolų grąžinimai), todėl vadovaujantis CK 1.80 straipsniu sandoriai pripažintini niekiniais ir negaliojančiais ab initio, o pripažinus sandorius negaliojančiais turi būti taikoma restitucija, t.y. atsakovai privalo grąžinti lėšas ieškovui.
Atsiliepimas
Atsakovai V. J. ir D. D. su ieškiniu nesutinka, atsiliepime nurodė ir jų atstovė advokatė S. Ž. teismo posėdyje paaiškino, kad 2010-09-09 Kauno apygardos teismas nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2724230/2010 iškėlė bankroto bylą UAB „Danjusta”, bankroto administratoriumi buvo paskirta UAB „Bankroto Valdymas”. 2008-08-06 tarp UAB „Danjusta” ir V. J. buvo sudaryta paskolos sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), kuria atsakovė V. J. suteikė 50000,00 Lt paskolą UAB „Danjusta”, o bendrovė įsipareigojo iki 2011-08-05 sumokėti visą paskolos sumą mokant kiekvieno mėnesio 6 dieną po 1389,00 Lt. 2008-08-06 atsakovė V. J. įnešė į UAB „Danjusta” banko sąskaitą 50000,00 Lt sumą, kuri buvo gauta su AB SEB banku 2008-08-06 sudarius vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). Todėl atsakovė, pati būdama sunkioje turtinėje padėtyje, augindama nepilnamečius vaikus ir siekdama padėti bendrovei bei siekiant išsaugoti savo darbo vietą, paėmė paskolą iš banko, mokėjo bankui palūkanas ir perskolino savo asmeniškai iš banko pasiskolintas lėšas be palūkanų bendrovei UAB „Danjusta”. Nors paskolos sutartyje buvo nurodyta, kad paskola grąžintina iki 2011-08-05, tačiau iš tiesų akcininkai žadėjo tik keletą mėnesių pasinaudoti šia paskola ir ją grąžinti, nes puikiai žinojo atsakovės turtinę padėtį. UAB „Danjusta”, grąžindama atsakovės V. J. suteiktą paskolą, atliko ieškinyje nurodytus bankinius pavedimus, grąžindama laikotarpiu nuo 2008 m. rugsėjo iki 2009 m. kovo mėnesio 11122 litus. Taip pat 2009-05-27 pagal kasos išlaidų orderį Nr. 423 atsakovei V. J. buvo grąžinta likusi paskolos dalis išmokant 38888,00 Lt sumą. Tokiu būdu bendrovė grąžino atsakovei visą 50000 Lt kredito, suteikto bendrovei 2008-08-06, sumą. 2008-08-28 tarp atsakovo D. D. ir UAB „Danjusta” buvo sudaryta paskolos sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), kuria jis suteikė 50000,00 Lt paskolą UAB „Danjusta”. 2008-08-28 atsakovas D. D. įnešė į UAB „Danjusta” banko sąskaitą 50000,00 Lt sumą, kuri buvo gauta su AB SEB banku 2008-08-01 sudarius kredito sutartį, t.y. jis perskolino savo asmeniškai iš banko pasiskolintas lėšas bendrovei UAB „Danjusta”, siekiant atgaivinti stringančią bendrovės ūkinę veiklą. UAB „Danjusta”, grąžindama atsakovo D. D. suteiktą paskolą, atliko ieškinyje nurodytus bankinius pavedimus laikotarpiu nuo 2008 m. spalio iki 2009 m. gegužės – 24770,00 litus. 2009-03-27 pagal kasos išlaidų orderį Nr. 403 atsakovui D. D. buvo grąžinta paskolos dalis išmokant 5000,00 Lt sumą. 2009-05-06 pagal kasos išlaidų orderį Nr. 419 atsakovui D. D. buvo grąžinta paskolos dalis išmokant 21593,00 Lt sumą. Tokiu būdu bendrovė grąžino visą suteikto kredito sumą. Teismui priteisus prašomas pinigų sumas, reikštų visišką atsakovų teisių pažeidimą, paskutinės jų ir jų vaikų gyvenamosios vietos atėmimą, atsakovė V. J. viena išlaiko vaikus.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, bankrutuojančios įmonės administratorius gali ginčyti prieš bankroto bylos iškėlimą sudarytus šios įmonės sandorius visais CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, nes pagal Įmonių bankroto įstatymo 11 str. 3 d. 14 p. administratorius gina visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus (LAT Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003-10-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-917/2003). Bankrutuojančios įmonės administratorius gali ginčyti prieš bankroto bylos iškėlimą sudarytus šios įmonės sandorius actio Pauliana pagrindais. Pripažinti sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visetui, kad būtų užkirstas kelias galimam kreditoriaus piktnaudžiavimui šiuo institutu ir nepagrįstam skolininko teisių suvaržymui. Jeigu nenustatytos visos CK 6.66 straipsnyje actio Pauliana sąlygos, reikalavimas šiuo pagrindu negali būti patenkintas. LR CK 6.66 str. 1 d. pateiktas sąrašas atvejų, iš kurių įrodžius bent vieną, pripažintina, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: 1) dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus; 2) skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui; 3) kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išskyręs tokias actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti. Sandoriui pripažinti negaliojančiu būtinas visų CK 6.66 straipsnyje įtvirtintų sąlygų visetas. Nagrinėjamoje byloje ieškovas prašo panaikinti sandorius (kasos išlaidų orderius ir bankinius pavedimus) kaip prieštaraujančius imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 str.) ir taikyti restituciją – grąžinti atsakovams išmokėtas sumas.
Iš dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimų, byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad AB SEB bankas 2008-08-06 vartojimo kredito sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) suteikė atsakovei V. J. 50000 Lt vartojimo kreditą 5 metų laikotarpiui (b.l. 44-48). 2008-08-06 tarp UAB „Danjusta” ir V. J. buvo sudaryta paskolos sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), kuria atsakovė V. J. suteikė 50000,00 Lt paskolą UAB „Danjusta”, o bendrovė įsipareigojo iki 2011-08-05 sumokėti visą paskolos sumą, mokant jai kiekvieno mėnesio 6 dieną po 1389,00 Lt (b.l. 8-9). 2008-08-06 V. J. įnešė į UAB „Danjusta” banko sąskaitą 50000,00 Lt sumą (b.l. 10, 38). Paskola V. J. buvo grąžinama dalimis 2008-09-04, 2008-10-06, 2008-11-05, 2008-12-08, 2009-02-05, 2009-02-10, 2009-02-23, 2009-03-23 pervedant po 1389,00 Lt, viso 11122,00 Lt (b.l. 11-15), o 2009-05-27 pagal kasos išlaidų orderį Nr. 423 V. J. buvo grąžinta likusi paskolos dalis, išmokant 38888,00 Lt sumą (b.l. 17).
AB SEB bankas 2008-08-01 kredito sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) suteikė atsakovui D. D. 125686,16 Lt kreditą (b.l. 40-43). 2008-08-28 tarp UAB „Danjusta” ir D. D. buvo sudaryta paskolos sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), kuria atsakovas D. D. suteikė 50000,00 Lt paskolą UAB „Danjusta”, o bendrovė įsipareigojo iki 2011-09-28 sumokėti visą paskolos sumą mokant kas ketvirtį po 4167,00 Lt (b.l. 18-19). 2008-08-28 D. D. įnešė į UAB „Danjusta” banko sąskaitą 50000,00 Lt sumą (b.l. 10, 39). Paskola D. D. buvo grąžinama dalimis 2008-10-02, 2009-02-23, 2009-03-17 sumokant po 4167,00 Lt, 2009-03-23 sumokant 2170,00 Lt, 2009-04-07 sumokant 3030,00 Lt, 2009-04-14 sumokant 5304,00 Lt, 2009-04-20 sumokant 1615,00 Lt bei 2009-05-06 sumokant 150,00 Lt, viso 24770,00 Lt (b.l. 11,14,15,16), 2009-03-27 pagal kasos išlaidų orderį Nr. 403 D. D. buvo grąžinta paskolos dalis išmokant 5000,00 Lt sumą (b.l. 20), o 2009-05-06 pagal kasos išlaidų orderį Nr. 419 buvo grąžinta paskolos dalis išmokant 21593,00 Lt sumą (b.l. 21).
2010-09-09 Kauno apygardos teismas nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2724230/2010 iškėlė bankroto bylą UAB „Danjusta”, įmonės kodas 300086511, buveinės adresas Prienų r. sav. Ašmintos k. UAB „Danjusta” bankroto administratoriumi buvo paskirta UAB „Bankroto Valdymas” (b.l. 6-7).
Iš Centrinės hipotekos įstaigos rašto matyti, kad Turto arešto aktų registre laikotarpiu nuo 2009-04-01 iki 2009-07-01, buvo įregistruotas 1 turto arešto aktas, kuriuo buvo apribotos UAB “Danjusta” nuosavybės teisės į turtą. Šiame rašte taip pat nurodyta, kad išnagrinėjus Turto arešto aktų registro duomenis bei atsižvelgiant į tai, kad 2009-04-14 nutartimi areštuoto nekonkretaus turto duomenys nebuvo patikslinti turto aprašu, 2014-02-27 minėtas turto arešto aktas buvo išregistruotas iš Turto arešto aktų registro (b.l. 22).
Pažymėtina, kad 2009 m. galiojusio Civilinio proceso kodekso 148 str. 4 dalis numatė, kad jeigu taikoma laikinoji apsaugos priemonė susijusi su turtu, išsamūs turto duomenys nutartyje gali būti nenurodyti, jeigu areštuojamas turto registre neregistruojamas kilnojamasis daiktas arba nutarties priėmimo dieną teismui nėra žinoma, kiek ir kokio turto turi atsakovas. Šiais atvejais surasti ir aprašyti atsakovo turtą pavedama antstoliui. Iš 2009-04-14 Šiaulių apygardos teismo nutarties (b.l. 62-63) civilinėje byloje Nr. L2-715-71/2009 matyti, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones – areštuodamas uždarajai akcinei bendrovei „Danjusta“ priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą 209725,40 Lt sumai, uždraudžiant skolininkui areštuotu turtu disponuoti, įkeisti jį, išnuomoti ar kitaip apsunkinti jo teisinę padėtį, leisti areštuotu turtu naudotis, nutartyje nurodė, jog paaiškėjus, kad skolininko areštuotų nekilnojamųjų ir kilnojamųjų daiktų vertė yra mažesnė negu 209725,40 Lt, areštuotinos trūkstamai sumai skolininkui priklausančios piniginės lėšos, esančios skolininko banko sąskaitose, leidžiant iš areštuotų piniginių lėšų išmokėti darbuotojams darbo užmokestį, atsiskaityti su kreditoriumi UAB „Tomega“, mokėti mokesčius valstybei bei socialinio draudimo įmokas, leidžiant išmokėti darbo užmokestį bei padengti veiklos sąnaudas bei pavedė uždarosios akcinės bendrovės „Danjusta“ kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, pinigines lėšas surasti ir aprašyti kreditoriaus, t.y. UAB „Tomega“, pasirinktam antstoliui. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad kreditorius UAB „Tomega“ kreipėsi į antstolį dėl arešto nutarties vykdymo. Lietuvos Aukščiausiasis teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-488/2013 yra išaiškinęs, kad laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo pabaiga laiko atžvilgiu ne visada susijusi su nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimu. Laikinoji apsaugos priemonė – turto areštas, kai nenurodytas areštuotas turtas, galioja keturiolika dienų nuo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priėmimo dienos, jeigu per šį laiką į antstolį nesikreipiama ir nepatikslinami areštuoto turto duomenys. Šiuo atveju laikinosios apsaugos priemonės galiojimo pabaiga nesiejama su teismo nutarties panaikinimu ar pakeitimu, bet pasibaigia įstatymo pagrindu esant jame nurodytai aplinkybei. CPK 147 straipsnio 6 dalyje nustatyta išlyga reiškia, kad teismui priėmus nutartį taikyti laikinąsias apsaugos priemones dėl turto arešto, bet asmeniui, kurio prašymu jos taikytos, nesikreipus į antstolį ir nepatikslinus areštuoto turto duomenų – jos galioja keturiolika dienų nuo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priėmimo dienos, o vėliau jos negalioja. Praėjus šiam terminui antstolis neturi pagrindo pagal teismo nutartį tikrinti ir tikslinti areštuotino turto duomenų, nes turtas įstatymo pagrindu vertinamas kaip neareštuotas. Nėra teisinio pagrindo neareštuoto turto įtraukti į areštuoto turto apyrašą, o įtraukimas į tokį vertinamas kaip neteisėtas. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo teigti, jog bankiniai pavedimai, kaip sandoriai prieštaravo imperatyvioms įstatymo normoms, todėl turi būti pripažinti niekiniais ir negaliojančiais ab initio.
Ieškovo teiginys, jog UAB “Danjusta” galėjo vykdyti tik minėtoje teismo nutartyje numatytus mokėjimus, nepagrįsti. Įmonių bakroto įstatymo 14 straipsnis „Disponavimas bankrutuojančios įmonės turtu“ numato, kad nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos: teisė valdyti, naudoti bankrutuojančios įmonės turtą (lėšas) ir juo disponuoti suteikiama tik administratoriui. Nė vienas įmonės kreditorius ar kitas asmuo neturi teisės perimti bankrutuojančiai įmonei priklausančio turto ir lėšų kitaip, negu nustatyta šio įstatymo; asmenims, išsinuomojusiems, pasiskolinusiems, saugantiems arba kitais pagrindais naudojantiems ar valdantiems bankrutuojančios įmonės turtą, draudžiama dėl šio turto sudaryti sandorius su trečiaisiais asmenimis. Visi sandoriai, sudaryti pažeidžiant šio straipsnio 1 dalies nuostatas, yra negaliojantys nuo jų sudarymo. Kaip matyti iš byloje esančios Kauno apygardos teismo nutarties (b.l. 6-7), bankroto byla UAB “Danjusta” iškelta tik 2010-09-09, t.y. praėjus daugiau nei vieneriems metams po visiško atsiskaitymo su atsakovais V. J. ir D. D.. Analogiškų reikalavimų kaip minėta Įmonių bankroto įstatymo nuostata, kiti įstatymai nenumato, o juolab Civilinio proceso kodekso norma dėl laikinųjų apsaugos apsaugos priemonių taikymo, numatanti, kad pats kreditorius turi imtis iniciatyvos, siekiant apginti savo teises, kreipdamasis į antstolį dėl kilnojamojo – nekilnojamojo turto, piniginių lėšų suradimo ir aprašymo. Kaip jau buvo minėta, būtent taip ir buvo pažymėta 2009-04-14 Šiaulių apygardos teismo nutartyje: “Uždarosios akcinės bendrovės “Danjusta” kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, pinigines lėšas surasti ir aprašyti pavesti kreditoriaus pasirinktam antstoliui” (b.l. 63). Tai, jog į antstolį nebuvo kreiptasi ir turtas bei piniginės lėšos nebuvo surasti ir aprašyti, patvirtina ieškovo pateiktas 2014-03-17 Centrinės hipotekos įstaigos raštas Nr. B5-2036(14), kuriame nurodyta, kad išnagrinėjus Turto arešto aktų registro duomenis bei atsižvelgiant į tai, kad 2009-04-14 nutartimi areštuoto nekonkretaus turto duomenys nebuvo patikslinti turto aprašu, 2014-02-27 minėtas turto arešto aktas buvo išregistruotas iš Turto arešto aktų registro (b.l. 22).
Aiškinant laikinųjų apsaugos priemonių instituto prasmę ir sprendžiant, ar bankrutavusios UAB „Danjusta“ bankiniai pavedimai bei kasos išlaidų orderiai, galėjo prieštarauti imperatyvioms įstatymų normoms, pažymėtina, kad areštas yra turto bei piniginių lėšų valdymo, naudojimosi bei disponavimo apribojimas ir tinkamai nerealizuotos laikinos apsaugos priemonės yra susijusios su galimų nuostolių atsiradimu, kad lėšos ar turtas gali būti perleisti/ iššvaistyti. Šiuo metu galiojančio CPK 145 str. 8 ir 9 d. numato, kad asmuo, kurio turtas areštuotas, atsako už nustatytų apribojimų pažeidimą nuo nutarties areštuoti turtą paskelbimo jam momento, o kai nėra galimybės paskelbti, taip pat tais atvejais, kai nutartis dėl laikinosios apsaugos priemonės priimama šiam asmeniui nedalyvaujant, – nuo nutarties įregistravimo turto arešto aktų registre momento. Už šio punkto nustatytų apribojimų pažeidimą kaltiems asmenims teismo nutartimi gali būti skiriama iki vieno tūkstančio litų bauda už kiekvieną pažeidimo dieną. Be to, ieškovas turi teisę išieškoti iš tų asmenų nuostolius, atsiradusius dėl teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių neįvykdymo. Taigi, Civilinio proceso kodekso normos, reglamentuojančios laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, numato visai kitokias apribojimų pažeidimo pasekmes, nei sandorių pripažinimas negaliojančiu.
Lietuvos civilinio proceso įstatyme ir teismų praktikoje įrodymų vertinimas grindžiamas įrodymų pakankamumo taisykle, pagal kurią teismas dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo sprendžia pagal savo vidinį įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu; teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę bei jų visetą ir tik iš įrodymų visumos gali padaryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą, o teismo išvados turi būti pagrįstos tik tokiais įrodymais, kurie nekelia pagrįstų abejonių savo įrodomąja galia, leistinumu ar sąsajumu (CPK 176-177, 185str.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-137/2013, 2013 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-104/2013, 2011 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2011).
Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad atsakovai tuo, kad jiems buvo grąžintos paskolos, elgėsi nesąžiningai, kad žinojo ar galėjo žinoti apie UAB “Danjusta” taikytas laikinąsias apsaugos priemones, juolab byloje nesant jokių įrodymų, kad UAB “Danjusta” piniginės lėšos aplamai buvo areštuotos; kad paskolos grąžinimu atsakovams buvo pažeisti tuo metu buvusių kreditorių interesai; kad pati UAB „Danjusta“ žinojo apie taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Tiek atsakovė V. J., tiek atsakovas D. D., pinigus UAB “Danjusta” skolino apyvartinėms lėšoms, paėmę paskolas iš AB SEB banko, mokėjo bankui palūkanas, paimtas paskolas turėjo grąžinti bankui. Išnagrinėjus bylą nenustatyta ir ieškovas neįrodė, kad tuo, jog UAB “Danjusta” atsakovams paskolas grąžino anksčiau, nei buvo sutarta paskolos sutartyse, įmonei buvo padaryta žala. Žalos padarymo fakto nenurodė bei neįrodinėjo ir pats ieškovas. Atsižvelgiant į tai teismas sprendžia, kad paskolos grąžinimas ir piniginių lėšų pervedimai atsakovams V. J. ir D. D. jokioms imperatyvioms įstatymo normoms neprieštarauja, ieškovo ieškinys nepagrįstas, neįrodytas, todėl atmestinas (CPK 177, 178 str.). Atmetus pagrindinį ieškovo reikalavimą dėl UAB „Danjusta” kasos išlaidų orderių Nr. 419, Nr. 423 bei 2009-04-14, 2009-04-20 bei 2009-05-06 bankinių pavedimų pripažinimo niekiniais ir negaliončiais ab initio, atmestinas ir reikalavimas dėl restitucijos taikymo, t.y. dėl 38888,00 Lt dydžio sumos priteisimo ieškovui iš atsakovės V. J. ir dėl 28662,00 Lt dydžio sumos priteisimo iš atsakovo D. D. ieškovo BUAB „Danjusta” naudai.
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš antrosios šalies. Ieškovas vadovaujantis CPK 83 str. 1 d. 8 p., nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų atleistas, todėl pašto išlaidos valstybei (22,50 Lt) ieškinį atmetus iš ieškovo nepriteistinos (CPK 83 str. 93 str., 96 str.).
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
ieškinį atmesti.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Prienų rajono apylinkės teismą.