Šiaulių apygardos teismo nutartis, e2A-504-368/2021

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2021-09-13
Bylos Nr.: e2A-504-368/2021
Teisminio proceso Nr.: 2-70-3-07193-2020-6
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Egidijus Mockevičius, Birutė Simonaitienė, Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė
Ieškovas: J. M.
Atsakovas: P. V., A. V., V. Š., Šiaulių miesto savivaldybės administracijai

Kategorijos

Civilinė byla Nr. e2A-504-368/2021 (S) Teisminio proceso Nr. 2-70-3-07193-2020-6 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.5.1.1; 2.1.5.5; 2.4.2.6.; 3.3.1.14.; 3.3.1.18.1.; 3.3.1.20.

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. rugsėjo 13 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijaus Mockevičiaus (pirmininko ir pranešėjo), Birutės Simonaitienės ir Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (ieškovės) J. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021-04-16 sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1053-1004/2021 pagal ieškovės J. M. ieškinį atsakovams P. V., A. V., V. Š. ir Šiaulių miesto savivaldybės administracijai dėl leidimo privatizuoti butą.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė ieškiniu, kurį papildė 2021-03-04 tinkamu atsakovu, prašė: leisti baigti buto, esančio (duomenys neskelbtini), privatizavimo procedūras be bute gyvenančių ir jame savo gyvenamąją vietą deklaravusių asmenų P. V., A. V. ir V. Š. sutikimo bei priteisti iš atsakovų valstybės naudai ieškovei suteiktos antrinės teisinės pagalbos bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 1993 m. spalio 29 d. yra pradėjusi buto, esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – ginčo butas), privatizavimo procedūras. Valstybinė komisija 1993 m. gruodžio 6 d. protokolu Nr. 25 yra nutarusi leisti privatizuoti ginčo butą (komisijos protokolo 401 punktas). Nurodė, jog ginčo butas 1993 m. gruodžio 10 d. yra įkainuotas, ji 1994 metais buto kainą ir mokestį už dokumentų rengimą ir įforminimą sumokėjo. Pažymėjo, kad ji ginčo bute gyveno kartu su motina P. T. Po motinos mirties ginčo butas Šiaulių miesto Valdybos 1993 m. rugpjūčio 17 d. potvarkiu perrašytas jos vardu. Ginčo bute nuo 1987 m. balandžio 16 d. deklaravo savo gyvenamąją vietą. Kartu ginčo bute apsigyveno jos dukra P. V. su šeima – A. V. ir V. Š., kurie šiame bute taip pat yra deklaravę savo gyvenamąją vietą.

2. Teigė, jog pagal 1993 metais galiojusio Butų privatizavimo įstatymo Nr. I-1374 4 straipsnio nuostatas, vietos savivaldybės pardavė joms priklausančius butus. Pirkti butą turėjo teisę asmenys, kurie iki 1989 m. lapkričio 3 d. nuolat gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną buvo perkamo buto nuomininkai ar jų šeimų nariai, arba kuriems po šio įstatymo įsigaliojimo nustatyta tvarka buvo suteikta gyvenamoji patalpa. Ginčo buto privatizavimo procedūra nėra baigta, kadangi bute kartu gyvenantys ir bute savo gyvenamąsias vietas deklaravę šeimos nariai atsisako duoti sutikimą baigti buto privatizavimo procedūras ir nenurodo objektyvių ir aiškių priežasčių, kodėl jie nesutinka. 1998 m. rugsėjo 18 d. buvo sudaryta neterminuota Gyvenamosios patalpos nuomos sutartis Nr. 325, pagal kurią jai yra išnuomotas butas, esantis (duomenys neskelbtini). Ne vieną kartą kreipėsi į Šiaulių miesto savivaldybę ir Šiaulių miesto savivaldybės administraciją prašydama leisti pabaigti pradėtą ginčo buto privatizavimo procedūrą ir išduoti jai buto nuosavybės dokumentus. Tačiau institucija atsakydama į jos prašymus nurodė, kad prašomų nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų dėl ginčo buto išduoti negali, kadangi nebaigtos privatizavimo procedūros.

Atsiliepimas

3. Atsakovė P. V. atsiliepimu prašė ieškovės ieškinį atmesti kaip nepagrįstą ir byloje taikyti ieškinio senaties terminą, kuris praleistas be svarbių priežasčių. Nurodė, jog ieškovė su pareiškimu privatizuoti butą kreipėsi 1993-10-29, o 1993-12-06 gavo sutikimą privatizuoti butą. 1994-10-14 ieškovė sumokėjo už buto privatizavimą reikalaujama sumą, tačiau nepateikė įrodymų, kad bandė užbaigti buto privatizavimo procesą iki Butų privatizavimo įstatymo galiojimo termino pabaigos (1998 m. liepos 1 d.), nei nuo 2001 m. sausio 1 d., kai įsigaliojo nuostata, suteikianti galimybę privatizuoti nuomotas gyvenamąsias patalpas lengvatine tvarka. Teigia, kad J. M. nesiėmė veiksmų ir nenurodė svarbių bei pateisinamų priežasčių, dėl kurių ji negalėjo įgyvendinti savo teisės kreiptis į teismą anksčiau. Priešingai, ieškovė 1998 m. rugsėjo 18 d. su Šiaulių miesto savivaldybe sudarė gyvenamosios patalpos nuomos sutartį Nr. 325, su kuo ji pilnai sutiko. Sudarius nuomos sutartį ieškovė išnuomotame bute apsigyveno kartu su dukra ir jos šeima. Nesutiko su ieškovės reikalavimu leisti užbaigti privatizavimo procedūrą be atsakovų sutikimo, nes ieškovė praleido ieškininės senaties terminą, kuris prasidėjo nuo to momento, kai 1998 m. rugsėjo 18 d. ieškovė sudarė Gyvenamosios patalpos nuomos sutartį Nr. 325. Būtent nuo šio momento ieškovė turėjo suprasti, kad jos prašymas dėl buto privatizavimo netenkintas. Paaiškino, jog pasibaigus Butų privatizavimo įstatymo galiojimui naujų teisių įgyti negalima. Su ieškove sudarė buto nuomos sutartį, todėl ji turėjo suprasti, jog šalis sieja tik nuomos teisiniai santykiai, tačiau iki 2020 metų pabaigos, t. y. daugiau, kaip 20 metų ieškovė nesiėmė jokių veiksmų, kad išsiaiškintų buto privatizavimo galimybes. Laikosi pozicijos, kad ieškovė buto privatizavimo teisės nerealizavo ir neįgijo iš esmės dėl savo kaltės, o ne dėl atsakovų nesutikimo.

4. Atsakovė Šiaulių miesto savivaldybės administracija atsiliepimu kaip atsakovė nurodė, jog nėra teisinio pagrindo užbaigti privatizavimo procedūras, kadangi ieškovė neatliko veiksmų šiai procedūrai užbaigti. Todėl prašo ieškovės ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Dėl leidimo privatizuoti ginčo butą iš esmės nurodė tapačias faktines aplinkybes, kaip buvo nurodyta ieškovės ieškinyje. Pažymėjo, jog 1993-10-29 pateiktas susitarimas, kurio nebuvo pasirašę visi pilnamečiai šeimos nariai nurodyti šiame susitarime, dėl to pirkimo – pardavimo sutartis nebuvo sudaryta. Nuo 2003 m. kovo 31 d. institucija periodiškai gauna ieškovės prašymus susijusius su buto privatizavimu (pateikti priedai su atsiliepimu į ieškinį), į kuriuos visada atsako nurodydama privatizavimo procedūros užbaigimo negalimumo priežastis, t. y., kad reikalingas šeimos narių sutikimas patvirtintas notaro, kieno vardu bus sudaroma pirkimo pardavimo sutartis. Nurodė, jog aplinkybė, kad ieškovė negavo notarine tvarka patvirtinto visų nuomininkų sutikimo/ susitarimo privatizuoti būstą, reiškia, jog nebuvo vienos esminių privatizavimo sąlygų, todėl pirkimo – pardavimo sutartis nebuvo sudaryta. Pažymėjo, jog neatsisako užbaigti būsto privatizavimo procedūros, tačiau ieškovei nepateikiant teisės aktuose nurodytų būtinų dokumentų, t. y. susitarimo, patvirtinto notaro, kieno vardu būtų sudaryta pirkimo - pardavimo sutartis, negali atlikti tam tikrų veiksmų.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. balandžio 16 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė.

Esminiai teismo argumentai:

5.1. Byloje nėra ginčo, jog ginčo butas, kuris išnuomotas ieškovei, gali būti privatizavimo objektas, taip pat, kad ieškovė yra tinkamas subjektas, Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu 1993 metais turėjęs teisę privatizuoti butą. Esminis klausimas šioje byloje yra tai, ar ieškovė tinkamai išreiškė savo valią pasinaudoti šia teise, atlikdama per įstatyme nustatytą terminą veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti.

5.2. Teisiniam santykiui dėl buto privatizavimo atsirasti vieno juridinio fakto neužtenka, yra reikalinga juridinių faktų sudėtis. Bendro susitarimo, kurio pilnamečio asmens vardu bus įgyjamas būstas nebuvo nei 1993 metais, nei 2003 – 2020 metais, priešiškus šalių santykius patvirtina ir bute gyvenamąją vietą deklaravusių asmenų bylinėjimasis dėl iškeldinimo/įkeldinimo iš buto, iš nuomos teisės kylančių pareigų, gyvenamosios vietos deklaracijos panaikinimo ir pan., trunkantis dar nuo 1978 metų. Nesant šio fakto – negalima pripažinti, jog galiojant BPĮ ieškovė įgijo subjektinę teisę. Dėl šių priežasčių, teismas sprendė, kad negali tenkinti ieškovės ieškinio reikalavimo leisti be sutikimų sudaryti pirkimo – pardavimo sutartį, nes ši sąlyga ne tik nurodyta įstatyme, bet ir išplėtota teismų praktikoje, kaip būtinas buto privatizavimo elementas.

5.3. Ieškovė ieškinį teismui dėl privatizavimo procedūrų užbaigimo pateikė tik 2020 m. gruodžio 30., t. y. praėjus beveik 22 metams nuo galimo jos teisių pažeidimo (1998 m. rugsėjo 18 d. nuomos sutarties sudarymo). Byloje nėra duomenų, kad ieškovė būtų ginčijusi atsakovės Šiaulių miesto savivaldybės administracijos (atsakingų darbuotojų) veiksmus (ar neveikimą) ar kitokiais veiksmais būtų siekusi įgyvendinti savo teisę dėl buto privatizavimo. Byloje nėra nustatyta aplinkybių, kurios leistų spręsti, kad ieškinio senaties terminas buvo sustabdytas, nutrauktas, ar, kad yra pagrindas ieškinio senaties terminą atnaujinti. Dėl to, teismas padarė išvadą, kad yra praleistas 10 metų ieškinio senaties terminas (ieškinys galėjo būti pareikštas iki 2008 m. rugsėjo 19 d. bei terminas praleistas ženkliai (daugiau nei 10 metų)), ir tai yra savarankiškas pagrindas ieškinį atmesti.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą esmė

6. Apeliaciniu skundu apeliantė (ieškovė) J. M. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2021 m. balandžio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti ir leisti J. M. baigti buto, esančio (duomenys neskelbtini), privatizavimo procedūras be bute gyvenančių ir jame savo gyvenamąją vietą deklaravusių asmenų P. V., A. V. ir V. Š. sutikimo, priteisti iš atsakovų valstybės naudai apeliantei (ieškovei) išlaidas už suteiktą antrinę teisinę pagalbą. Apeliacinį skundą grindžia šiais esminiais argumentais:

6.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino J. M. pateiktus įrodymus ir bylos faktines aplinkybes dėl ginčo buto privatizavimo užbaigimo be atsakovų sutikimo. Sprendime nėra konstatuota ir įrodyta, kad privatizavus ginčo butą J. M. vardu būtų pažeistos kitų jame gyvenamąją vietą deklaravusių ir gyvenančių atsakovų teisės ir teisėti interesai. Atsakovas Šiaulių miesto savivaldybės administracija neprieštarauja, kad būtų užbaigta buto privatizavimo procedūra, todėl sprendimo išvada netenkinti ieškinio dėl susitarimo tarp šeimos narių nebuvimo, yra nepagrįsta. Teismas, nepaneigė J. M. pažeistų teisių fakto ir nenustatė atsakovų P. V., A. V. ir V. Š. galimą teisių pažeidimo, jei butas bus privatizuotas J. M. vardu, todėl sprendime padarė teisiškai klaidingas išvadas.

6.2. Teisės aktais nebuvo nustatyti terminai, per kuriuos turi būti atliekami atskiri privatizavimo proceso veiksmai ar sudaryta buto pirkimo–pardavimo sutartis. Atsakovas Šiaulių miesto savivaldybės administracija neatsisako užbaigti buto, esančio (duomenys neskelbtini), privatizacijos procedūros. Nors J. M., pradėjusi privatizavimo procedūrą 1993 m. spalio 29 d., o 1998 m. rugsėjo 18 d. su Šiaulių miesto savivaldybę sudarė Gyvenamosios patalpos nuomos sutartį, tačiau nuomos sutarties sudarymas nesustabdė ir nepanaikino jos teisės užbaigti buto privatizacijos procedūros, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo taikyti ieškinio senaties termino kaip savarankiško pagrindo ieškinį atmetimui.

Atsiliepimas

7. Atsiliepimu į apeliantės J. M. apeliacinį skundą atsakovė Šiaulių miesto savivaldybės administracija prašo jį atmesti, Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021m. balandžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais esminiais argumentais:

7.1. Teismo sprendimas yra aiškus ir motyvuotas, priimtas atsižvelgus į bylos faktines ir teisines aplinkybes, tinkamai įvertinus pateiktus šalių dokumentus ir paaiškinimus, taikant aktualią teismų praktiką, todėl jis yra teisingas bei teisėtas, ir jo naikinti nėra jokio teisinio pagrindo.

7.2. Ieškovė sumokėjo už ketinamą pirkti butą, tačiau pagal teisinį reglamentavimą neatliko tam tikros sąlygos t. y. 1993-10-29 pateikė susitarimą, kurį nebuvo pasirašę visi pilnamečiai šeimos nariai nurodyti susitarime, dėl to pirkimo - pardavimo sutartis nebuvo sudaryta.1998 m. rugsėjo 18 d. butas, esantis (adresu: duomenys neskelbtini) buvo (ir yra iki šiol) išnuomotas Gyvenamosios patalpos nuomos sutartimi Nr. 325, ieškovei bei jos šeimos nariams: P. V., V. Š. ir A. V. Nesutarimas dėl kurio yra negalima būsto privatizavimo užbaigimo procedūra, t. y. šeimos narių sutikimo nedavimas ieškovei, nėra išnykusi iki šiol, tai paneigia ieškovės poziciją, jog buvo atlikti visi būtini veiksmai siekiant privatizuoti būstą.

7.3. Teismui leidus būtą privatizuoti be šeimos narių sutikimo, būtų pažeistos kitų atsakovų (P. V., A. V., V. Š.) teisės, kurie, kaip išaiškėjus teismo posėdžio metu, visiškai išlaiko butą ir jį gerina, o esamais duomenimis jokių įsiskolinimų nėra, tačiau pati ieškovė šiame bute negyvena, nemoka mokesčių ir niekaip kitaip neprisideda prie būsto išlaikymo ar jo gerinimo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

9. Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės ieškinys dėl leidimo privatizuoti butą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

10. Bylos duomenimis nustatyta, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Šiaulių miesto savivaldybei (b. l. 16 – 17). Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų ir teismų sprendimų kopijų nustatyta, kad butas, adresu (duomenys neskelbtini) 1967 m. buvo skirtas P. T. (civilinės bylos Nr. e2-1344-772/2020, b. l. 113). 1978 m. birželio 15 d. Šiaulių miesto liaudies teismo civilinėje byloje Nr. 299 J. M. iškeldinta iš buto, nesuteikiant kito gyvenamo ploto (civilinės bylos Nr. e2-1344-772/2020, b. l. 77). 1984-07-26 Šiaulių miesto liaudies teismo sprendimu Nr. 1134 J. M. pagal jos motinos P. T. ieškinį buvo iškeldinta iš buto kaip nesugyvenama (civilinės bylos Nr. e2-1344-772/2020, b. l. 24, 78). 1993 m. spalio 15 d. Šiaulių miesto apylinkės teismo sprendimu Nr. 1405 J. M. įkeldinta į ginčo butą (civilinės bylos Nr. e2-1344-772/2020, b. l. 63). 1998 m. gegužės 14 d. Šiaulių miesto apylinkės teismo sprendimu Nr. 762 ieškovės J. M. ieškinys atsakovei P. Š. (šiuo metu V.) dėl iškeldinimo iš buto atmestas (civilinės bylos Nr. e2-1344-772/2020, b. l. 119 – 120). 1998 m. rugpjūčio 17 d. Šiaulių apygardos teismo nutartimi Nr. 4³-236/1998 ieškovės J. M. ieškinys atsakovei P. Š. (šiuo metu V.) dėl iškeldinimo iš buto atmestas (civilinės bylos Nr. e2-1344-772/2020, b. l. 116 – 118). 2001 m. spalio 31 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. A6-904/2001 dėl registracijos įrašo panaikinimo nustatyta, kad 1984 m. liepos 24 d. P. Š. (šiuo metu V.) nuolatinė gyvenamoji vieta deklaruota išduodant pasą, o 1998 metais jokie duomenys nebuvo tikslinti, todėl J. M. skundas atmestas (civilinės bylos Nr. e2-1344-772/2020, b. l. 113 – 115). 2009-12-04 Šiaulių miesto apylinkės teismo sprendimu Nr. 2-3891-77/2009 civilinėje byloje dėl atsakovų P. V. ir K. V. iškeldinimo, nustatyta, kad P. V. ir K. V. su vaikais teisėtai gyvena ginčo bute kaip buto nuomininkai, todėl ieškovės J. M. ieškinys atmestas (civilinės bylos Nr. e2-1344-772/2020, b. l. 64 – 67). 2020 m. kovo 3 d. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1344-772/2020 dėl Gyvenamosios patalpos nuomos sutarties Nr. 325 vykdymo ieškovės J. M. ieškinys atmestas, nustatant, kad nėra pagrindo iškeldinti atsakovų iš nuomojamo būsto, o ankstesniais teismų sprendimais nebuvo paneigtos nei vieno iš nuomininkų teisės į būsto neliečiamybę (civilinės bylos Nr. e2-1344-772/2020, b. l. 142 – 159). Minėtos aplinkybės patvirtina, kad ginčo šalių bendro sutarimo, kas gyvens ginčo bute, nebuvo jau nuo 1978 metų.

11. 1993 m. spalio 29 d. J. M., I. M., J. M. pateikė Šiaulių miesto valdybai pareiškimą parduoti privatizuojamą butą (b. l. 6, 83). Seimo sudaryta butų privatizavimo komisija 1993 m. gruodžio 6 d. protokolu Nr. 25 yra nutarusi leisti J. M., I. M., J. M. privatizuoti butą, esantį (duomenys neskelbtini) (komisijos protokolo 401 punktas) (b. l. 7 – 9, 80 – 82). Ginčo butas 1993 m. gruodžio 10 d. yra įkainotas (b. l. 10, 79, 85), o J. M. už ketinamą privatizuoti būstą 1994 metais buto kainą ir mokestį už dokumentų rengimą ir įforminimą sumokėjo (b. l. 11, 88). 1993 m. rugpjūčio 18 d. raštu J. M. išsiųstas laiškas dėl nuomos sutarties pakeitimo J. M. vardu, šeimoje – 5 asmenys (b. l. 14, 78). 1993-10-29 susitarimu J. M., I. M., J. M., P. Š., J. M., atstovaudami nepilnamečių asmenų M. M., V. Š. ir V. Š. interesus nusprendė, kad butas bus įgyjamas J. M., I. M. ir J. M. vardu (b. l. 86-87). 1993-10-29 susitarimo nebuvo pasirašę visi pilnamečiai šeimos nariai, nurodyti šiame susitarime, dėl to pirkimo – pardavimo sutartis nebuvo sudaryta.

12. Nesudarius buto, adresu (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutarties, 1998-09-18 tarp ieškovės J. M. ir atsakovės Šiaulių miesto savivaldybės sudaryta gyvenamosios patalpos nuomos sutartis Nr. 325 (b. l. 12 – 13). Minėtos nuomos sutarties 4.1 punktu nustatyta, kad nuomininkas turi teisę apgyvendinti nuomojamoje patalpoje, sutinkant visiems pilnamečiams šeimos nariams, savo sutuoktinį, vaikus, savo ir sutuoktinio tėvus. Nors ieškovė teisminiu būdu bandė ginčyti atsakovų P. V., A. V. ir V. Š. teises gyventi nuomininkų teisėmis minėtame bute, tačiau teisė gyventi išnuomotame bute suteikta ieškovės šeimos nariams – P. V., A. V., V. Š., J. M. (minėtos nuomininkų teisės patvirtintos teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1344-772/2020, Šiaulių apygardos teismo nutartimi Nr. e2A-504-372/2020 pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas (civilinės bylos Ne. e2-1344-772/2020, b. l. 201 – 210)). Ieškovė ir atsakovai P. V., A. V. ir V. Š. yra deklaravę gyvenamąją ginčo bute dar iki minimos nuomos sutarties sudarymo (b. l. 13 – 14, 99). Iš 2014-03-12 pažymos gyvenamosios patalpos savininkui (bendraturčiams) ir 2015-04-09 Gyvenamosios vietos deklaravimo informacinės sistemos nustatyta, kad ginčo bute J. M. gyvenamoji vieta deklaruota nuo (data neskelbtina) P. V. nuo (data neskelbtina), V. Š. – nuo (data neskelbtina), A. V. – nuo (data neskelbtina) (b. l. 18, 91, 93, 99).

13. 2003 m. kovo 31 d. ieškovė J. M. pateikė prašymą išduoti buto pirkimo – pardavimo sutartį, nes visą sumą sumokėjo, atsakymą išsiunčiant į (adresu: duomenys neskelbtini) (b. l. 92). Šiaulių miesto savivaldybės administracija, nustačiusi, kad minėtu adresu gyvenamąją vietą deklaravusi ne tik J. M., bet ir P. V. su trimis nepilnamečiais vaikais, paprašė pateikti notariškai patvirtintą šeimos narių susitarimą, kieno vardu bus sudaroma gyvenamosios patalpos (buto) pirkimo – pardavimo sutartis, atsakymą išsiunčiant į (adresu: duomenys neskelbtini) (b. l. 94 – 97). Analogiški atsakymai dėl gyvenamosios patalpos (adresu: duomenys neskelbtini), privatizavimo procedūros užbaigimo, J. M. pateikti 2014 m. kovo 20 d., 2015 m. balandžio 1 d. (b. l. 98 – 102, 107 – 109), J. M. atstovui advokatui (b. l. 106). 2018 m. vasario 13 d. ji pateikė prašymą Šiaulių miesto savivaldybės administracijai išduoti buto, adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus (b. l. 110), o 2018 m. vasario 21 d. raštu atsakyta, kad nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų institucija išduoti negali, kadangi nebaigtos privatizavimo procedūros, atsakymą išsiunčiant adresu (duomenys neskelbtini) (b. l. 110 – 111). 2019 m. liepos 25 d. savivaldybei pateiktas analogiškas J. M. prašymas dėl buto privatizavimo (b. l. 114). 2020 m. vasario 18 d. atsakovė P. V. pateikė prašymą perrašyti nuomos sutartį P. V. vardu, tačiau prašymas netenkintas, nes nepateiktas pačios J. M. sutikimas (b. l. 118 – 121).

Dėl ginčo esmės

14. Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliantė J. M. savo poziciją grindžia sekančiais argumentais. Pirma, jog sprendime nėra konstatuota ir įrodyta, kad privatizavus ginčo butą J. M. vardu būtų pažeistos kitų jame gyvenamąją vietą deklaravusių ir gyvenančių atsakovų teisės ir teisėti interesai, nepaneigė J. M. pažeistų teisių fakto, be to, atsakovas Šiaulių miesto savivaldybės administracija neprieštarauja, kad būtų užbaigta buto privatizavimo procedūra, todėl sprendimo išvada netenkinti ieškinio dėl susitarimo tarp šeimos narių nebuvimo, yra nepagrįsta. Antra, teisės aktais nebuvo nustatyti terminai, per kuriuos turi būti atliekami atskiri privatizavimo proceso veiksmai ar sudaryta buto pirkimo–pardavimo sutartis, nuomos sutarties sudarymas nesustabdė ir nepanaikino jos teisės užbaigti buto privatizacijos procedūros, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo taikyti ieškinio senaties termino kaip savarankiško pagrindo ieškinį atmetimui. Teisėjų kolegija su šiais apeliantės argumentais nesutinka.

15. Taigi, šioje civilinėje byloje kilęs ginčas dėl ieškovės teisės į buto privatizavimą įgyvendinimo (ne)galimumo nesant šeimos narių sutikimo.

16. Pirmosios instancijos teismas apeliacine tvarka skundžiamu sprendimu apeliantės ieškinį atmetė pripažinęs, kad apeliantė ne tik kad neįrodė, jog ji atliko visas procedūras siekdama įgyvendinti teisę privatizuoti ginčo butą – apeliantė nepateikė šeimos narių susitarimo kieno vardu bus privatizuojamas butas, t. y. neįvykdė vienos iš teisės privatizuoti butą įgyvendinimo sąlygų. Be to, šiai teisei įgyvendinti praleido terminą. Apeliaciniu skundu šios teismo išvados ginčijamos teigiant, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nekonstatavo ir neįrodė, kad privatizavus ginčo butą J. M. vardu būtų pažeistos kitų jame gyvenamąją vietą deklaravusių ir gyvenančių atsakovų teisės ir teisėti interesai, nepaneigė J. M. pažeistų teisių fakto, o atsakovei Šiaulių miesto savivaldybės administracijai neprieštaraujant, kad būtų užbaigta buto privatizavimo procedūra bei nesant įstatymuose nustatyto termino dėl ieškovės teisės įgyvendinimo, teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį.

17. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra nurodyta, kad gyvenamųjų patalpų privatizavimas, kurio teisinė pasekmė – fizinių asmenų įgyta nuosavybės teisė į gyvenamąsias patalpas, yra ne vienkartinis aktas, o tam tikras procesas, užtrunkantis trumpesnį ar ilgesnį laiko tarpą, kas lemia teisinių santykių, susiklostančių dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, sudėtingumą ir specifiką. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas panašaus pobūdžio bylas, ne kartą konstatavo, kad asmens teisė privatizuoti valstybinį turtą nėra prigimtinė ar kokia nors kita absoliuti teisė. Ji gali atsirasti tik tam tikro teisės akto pagrindu. Atsakant į klausimą, ar apeliantė turėjo teisę privatizuoti ginčo butą pagal Butų privatizavimo įstatymą, galiojusį iki 1998 m. liepos 1 d., pirmiausia reikia nustatyti visas šiame įstatyme nustatytas tokio privatizavimo sąlygas, t. y.: 1) ar apeliantė yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą; 2) ar ginčo butas yra gyvenamoji patalpa ir gali būti privatizavimo objektas; 3) taip pat, ar apeliantė kaip subjektas, kuriam įstatymas suteikė teisę privatizuoti butą, šia teise pasinaudojo atlikdama veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, ir tarp apeliantės bei atsakovės, kaip buto privatizavimo (pirkimo–pardavimo) subjektų, susiklostė santykiai dėl ginčo buto privatizavimo. Nuomininkai, norėję privatizuoti jų nuomojamas gyvenamąsias patalpas, turėjo įstatymų nustatytais terminai pareikšti norą jas įsigyti nuosavybėn (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2005; 2002 m. kovo 4 d. nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2002; kt.).

18. Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, įtvirtintą CPK 178 straipsnyje, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. CPK 185 straipsnyje numatyta, kad teismas vertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikėtinumo taisykle, kurios esmė – laisvo įrodymų vertinimo principas, reiškiantis, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams, kurie suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Kodėl vienas įrodymas lemia didesnę tikimybę negu kitas, sprendžia teismas, remdamasis CPK 185 straipsnyje suformuluotomis įrodymų vertinimo taisyklėmis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis).

19. Nagrinėjamoje byloje, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias butų privatizavimą, nenukrypo nuo tokio pobūdžio bylose formuojamos kasacinio teismo praktikos, tinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus pagrįstai pripažino, kad apeliantė neįrodė, jog ji atliko visus veiksmus, numatytus Butų privatizavimo įstatyme, siekdama įgyti nuosavybėn gyvenamąją patalpą, esančią adresu (duomenys neskelbtini).

20. Šioje byloje nebuvo ginčijama aplinkybė dėl gyvenamosios patalpos, esančios adresu (duomenys neskelbtini) buvimo tinkamu privatizavimo objektu. Ginčas byloje kilo dėl to, ar apeliantė turi teisę privatizuoti butą, t. y. ar ji tinkamai įstatymų nustatytais terminais įvykdė visas teisės privatizuoti butą įgyvendinimo sąlygas. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad apeliantė nepateikė įrodymų, jog ji tinkama forma ir įstatyme nustatytu terminu išreiškė savo siekį privatizuoti gyvenamąsias patalpas ir, kad buto nuomininkė bei jos šeimos nariai būtų sudarę susitarimą, kieno vardu bus privatizuojamas butas, t. y. teismas nepripažino, jog yra juridinių faktų sudėtis teisiniam santykiui dėl buto privatizavimo atsirasti.

21. Nagrinėjamu atveju, įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo konstatuota aplinkybe, jog šioje civilinėje byloje ieškovė nepateikė įrodymų ir argumentų, jog ji tinkama forma ir įstatyme nustatytu terminu išreiškė savo siekį privatizuoti gyvenamąsias patalpas ir, kad buto nuomininkė bei jos šeimos nariai būtų sudarę susitarimą, kieno vardu bus privatizuojamas butas, ir dėl to negalima pripažinti, jog yra juridinių faktų sudėtis, leidžianti konstatuoti, kad ieškovė atliko veiksmus, būtinus subjektinei teisei įgyti, ir, kad tarp ieškovės ir atsakovės susiklostė santykiai dėl buto privatizavimo.

22. Apeliantė teigia, kad sprendime nėra konstatuota ir įrodyta, jog privatizavus ginčo butą J. M. vardu būtų pažeistos kitų jame gyvenamąją vietą deklaravusių ir gyvenančių atsakovų teisės ir teisėti interesai, nepaneigė J. M. pažeistų teisių fakto, be to, atsakovas Šiaulių miesto savivaldybės administracija neprieštarauja, kad būtų užbaigta buto privatizavimo procedūra, todėl sprendimo išvada netenkinti ieškinio dėl susitarimo tarp šeimos narių nebuvimo, yra nepagrįsta. Visgi, teisėjų kolegijos įsitikinimu, šie, apeliantės argumentai, esant priešiškiems šalių – ieškovės ir bute teisėtai gyvenančių asmenų santykiams, ką patvirtina ir šalių bylinėjimasis dėl iškeldinimo/įkeldinimo iš buto, iš nuomos teisės kylančių pareigų, gyvenamosios vietos deklaracijos panaikinimo ir pan., trunkantis dar nuo 1978 metų, nesudaro pagrindo apeliacinės instancijos teismui vertinti padarytų išvadų kitaip, nei jas vertino pirmosios instancijos teismas. Šioje ginčo situacijoje neanalizuojamas klausimas dėl vienos ar kitos šalies teisių pažeidimo, kuris iš esmės neturi teisinės reikšmės, o vertinama sąlygų visuma, kurias ieškovė turėjo išpildyti/atitikti siekdama privatizuoti butą įstatymų nustatytais terminais.

23. Apeliantė taip pat nesutinka su teismo taikyta ieškinio senatimi. Nurodo, kad teisės aktais nebuvo nustatyti terminai, per kuriuos turi būti atliekami atskiri privatizavimo proceso veiksmai ar sudaryta buto pirkimo–pardavimo sutartis, nuomos sutarties sudarymas nesustabdė ir nepanaikino jos teisės užbaigti buto privatizacijos procedūros, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo taikyti ieškinio senaties termino kaip savarankiško pagrindo ieškinį atmetimui.

24. Šiuo aspektu, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, taikydamas ieškinio senatį, prašant atsakovei P. V., materialinių teisės normų nepažeidė.

25. Ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę (CK 1.124 straipsnis). Ieškinio senaties terminas nesukuria asmeniui materialiųjų teisių, tačiau per įstatyme nustatytą terminą suteikia tokiai teisei gynybą nuo pažeidimų. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita civilinio teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Teisinio santykio šalis nuo jai keliamo reikalavimo gali gintis ieškinio senaties terminu, jei kita šalis nepateisinamai ilgą laiką neprašė savo teisės apsaugos, dėl ko pažeidimo pašalinimas gali nebeturėti tokios teisinės vertės, kaip teisinių santykių stabilumas (vadinamoji apsauginė senaties termino funkcija). Ieškinio senaties termino taikymas, praleisto termino atnaujinimas ar netaikymas yra susijęs su teisingumo principu. Bylą nagrinėjantis teismas, taikydamas atitinkamas ieškinio senatį reglamentuojančias materialiosios teisės normas, to negali daryti mechaniškai, nes tai būtų nesuderinama su teismo pareiga vykdyti teisingumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. liepos 3 d. nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-425-686/2015).

26. Nors ieškovė ir teigia, kad įstatymuose nėra nustatyto termino dėl ieškovės teisės įgyvendinimo ir atsakovė Šiaulių miesto savivaldybės administracijai neprieštarauja, kad būtų užbaigta buto privatizavimo procedūra, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirma, būtent įstatymuose, šiuo atveju CK 1.124-1.135 straipsniuose ir yra išdėstyti ieškinio senaties taikymo pagrindai bei nustatytas terminas per kurį teisme gali būti ginčijama pažeista teisė. Antra, šioje byloje atsakove yra ne tik Šiaulių miesto savivaldybės administracija, bet ir ieškovės šeimos nariai - P. V., A. V. ir V. Š., kurie deklaravo gyvenamąją vietą ginčo bute, ir kurio vieno iš jų prašymu taikyti ieškinio senatį, pirmosios instancijos teismas tenkino.

Dėl bylos procesinės baigties

27. Taigi, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliante, kad skundžiamas teismo sprendimas yra nepagrįstas ar/ir paremtas klaidingomis išvadomis. Pirmosios instancijos teismas sprendime pasisakė dėl visų esminių bylos aplinkybių, tyrė ir vertino šalių paaiškinimus, pateiktus įrodymus, teismo sprendimą motyvavo, išvadas pagrindė faktinėmis aplinkybėmis ir teise. Pirmosios instancijos teismas, sprendęs, kad ieškovė neįrodė, jog įvykdė visas įstatymu nustatytais terminais sąlygas, privatizuoti ginčo butą, pasisakė ir dėl tų argumentų, kurie apibrėžti ieškinio ribomis ir nurodyti ieškovės pateiktame procesiniame dokumente dėl ieškovės teisių pažeidimo. Teismo sprendimas atitinka CPK 270 straipsnio reikalavimus, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti šį teismo sprendimą (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Šiaulių apygardos teismo teisėjų kolegija,

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. balandžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Egidijus Mockevičius Birutė Simonaitienė Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė