- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-01-19
- Bylos Nr.
- eI3-989-983/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03268-2020-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjai
- Asta Adamonytė-Šipkauskienė (pirm.), Tomas Blinstrubis, Beata Martišienė
- Pareiškėjas
- UAB "Sakuona"
- Atsakovas
- Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Tomo Blinstrubio, Beatos Martišienės,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Sakuona“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė „Sakuona“ pateikė teismui skundą, kuriuo prašė patenkinti skundą iš dalies ir panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2020 m. rugsėjo 4 d. sprendimą Nr. AS-98 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo patvirtintas 2020 m. liepos 28 d. patikrinimo aktas Nr. PA79-41, dalyje dėl 20 291,37 Eur mokesčio didesniu tarifu priskaičiavimo ir priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.
Nurodo, kad atsakovas atliko pareiškėjos patikrinimą ir surašė patikrinimo aktą, kuriame konstatavo, kad pareiškėja nedeklaravo be leidimo išgauto vandens kiekio už 2018 m. I ketv. t. y. 373 m³ ir naudojo žemės gelmes be leidimo nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. lapkričio 21 d. Todėl atsakovas padarė išvadą, kad pareiškėja pažeidė Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo 12 str. 1 d. ir Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo (toliau – ir MVGIĮ) 5 str. 1 d., ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 6 str. 2 d. pareiškėjai priskaičiavo mokestį didesniu tarifu – 20 686,00 Eur. Pareiškėja nurodo, kad nesutinka su patikrinimo akto išvadomis, pateikė pastabas atsakovui dėl patikrinimo akto, tačiau atsakovas į jas neatsižvelgė ir Sprendimu patvirtino patikrinimo aktą bei nurodė pareiškėjai sumokėti papildomai apskaičiuotą 20 686,00 Eur mokestį didesniu tarifu.
Pareiškėja pažymi, kad 2014 m. birželio 19 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Lietuvos Respublikos žemių įstatymo Nr. I-1034 12 ir 13 straipsnių pakeitimo įstatymą Nr. XXI-960, kurio 3 str. 4 d. nustatė, kad „iki šio įstatymo įsigaliojimo išduoti leidimai naudoti geriamąjį gėlą ir gamybinį požeminį vandenį galioja neterminuotai, jeigu nesikeičia geriamojo gėlo ir gamybinio požeminio vandens naudojimo sąlygos“. Pareiškėja minėto įstatymo įsigaliojimo dieną t. y. 2014 m. liepos 1 d. turėjo galiojanti Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą (toliau – TIPK) ir jo naudojamų žemės gelmių sąlygos nesikeitė, todėl pareiškėja nurodo, kad turėjo neterminuotą leidimą tikrinamuoju laikotarpiu. Papildomai pažymi, kad šiuo atveju minėto įstatymo leidėjas leidimo turėjimą siejo su galiojančio leidimo turėjimu įstatymo įsigaliojimo dieną ir su geriamojo gėlo ir gamybinio vandens naudojimo sąlygų nesikeitimu, pažymi, kad minėtas įstatymas nenumato sąlygos, kad leidimas naudoti geriamąjį gėlą ir gamybinį vandenį pasibaigia, jeigu yra panaikinamas TIPK, kaip tai konstatavo atsakovas patikrinimo akte. Nurodo, kad atsižvelgiant į šias aplinkybes, darytina išvada, kad Sprendimas yra nepagrįstas teisės normomis, neaiškus ir iš jo turinio neįmanoma suprasti, kokį teisės aktą pažeidė pareiškėja. Todėl nurodo, kad aktas yra neatitinkantis VAĮ 8 str. 1 d.
Teigia, kad atsakovo surašytu patikrinimo aktu ir priskaičiuotu papildomu mokesčiu buvo pažeisti esminiai nepiktnaudžiavimo valdžia, proporcingumo, skaidrumo bei teisėtų lūkesčių principai dėl to, kad atsakovas atliko planinius aplinkos taršos, atliekų, vandens naudojimo patikrinimus dar 2017 m. gruodžio 28 d. ir nenustatė jokių pažeidimų dėl išgaunamo kito požeminio vandens, be to, kaip viešojo administravimo funkcijas šioje srityje vykdantis subjektas, neinformavo, kad bendrovė turi turėti leidimą išgauti naudoti geriamąjį gėlą ir gamybinį požeminį vandenį.
Pareiškėja skunde teigia, kad atsakovas surašydamas patikrinimo aktą, tvirtindamas Sprendimą ir priskaičiuodamas padidinto tarifo mokestį elgėsi nesąžiningai, nes bendrovė nuolat deklaravo ir teikė oficialiai informaciją kontroliuojančioms institucijoms apie išgautą požeminį vandenį bei mokėjo nustatytus mokesčius, todėl bendrovė tinkamai vykdė nustatytus įpareigojimus, nepadarė jokios žalos valstybei ar aplinkai, kontroliuojančios institucijos laikė, kad bendrovė nepažeidžia jokių teisės aktų reikalavimų, todėl jos atžvilgiu nėra pagrindo taikyti padidintą mokesčio tarifą.
Taip pat pažymi, kad atsakovas patikrinimo akte ir Sprendime neatsižvelgė, kad už laikotarpį nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. lapkričio 21 d. bendrovė jau buvo deklaravusi ir sumokėjusi nustatyto dydžio mokestį, t. y. patikrinimo aktu ir Sprendimu atsakovas priskaičiavo bendrovei mokėtiną mokestį dar didesniu tarifu, nei nustatytas padidintas tarifas, t. y. prie jau bendrovės sumokėto mokesčio buvo papildomai priskaičiuotas mokestis padidintu tarifu tuo pažeidžiant Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo I-1163 6 str. 2 d. ir 2 priedo nuostatas.
Pareiškėja nurodo, kad atsižvelgė į 2014 m. birželio 19 d. priimto Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo Nr. I-1034 12 ir 13 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XII-960 3 str. 4 d. ir ji leido suprasti, kad subjektams turintiems leidimus naudoti geriamąjį gėlą ir gamybinį požeminį vandenį, leidimai galioja neterminuotai, jeigu nesikeičia geriamojo gėlo ir gamybinio požeminio vandens naudojimo sąlygos. Nurodo, kad atsakovo elgesys ir Sprendimo bei patikrinimo akto motyvai patvirtina, kad minėto įstatymo nuostatas valstybinės institucijos interpretuoja pagal savo vidinį supratimą, todėl pareiškėja mano, kad konstatuotas atsakovo galimai padarytas pažeidimas yra teisiškai tiksliai neapibrėžtas.
Pažymėjo, kad jeigu teismas nuspręstų, kad pareiškėja padarė Sprendime nurodytą pažeidimą, būtina atsižvelgti į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) suformuluota praktika sprendžiant ginčus dėl padidinto mokesčio tarifo taikymo bei mokesčio už aplinkos taršą tarifo taikymo. Kadangi tokio pobūdžio bylose yra vertinama, ar mokesčio mokėtojas sąmoningai t. y. tyčia nuslėpė mokesčius. Pareiškėja nurodo, kad elgėsi sąžiningai ir apdairiai, deklaravo naudojamų žemės gelmių kiekį, mokėjo nustatytus mokesčius, atliko gręžtinio šulinio registraciją Lietuvos geologijos tarnyboje ir jos nuomone, turėjo reikiamą neterminuotą leidimą, t. y. nevengė teisės aktais nustatytų pareigų ir nebandė tyčia ką nors nuslėpti.
Atsiliepimas
Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįsta.
Nurodo, kad iki 2014 m. birželio 30 d. galiojęs prevencijos Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, atnaujinimo ir panaikinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 80. 2 priedo (2007 m. sausio 9 d. įsakymo Nr. D1-18 redakcija, galiojusi nuo 2007 m. sausio 14 d. iki 2014 m. birželio 30 d.), 1 punktas nustatė, jog veiklos vykdytojai, vykdantys ūkinę veiklą arba eksploatuojantys įrenginius, kurie nepriskiriami prie šių Taisyklių 1 priede nurodytų įrenginių, turi turėti TIPK leidimą, kai iš paviršinių ar požeminių vandens telkinių paimama ar planuojama imti 100 m³ per parą (vidutinis metinis paėmimas) ir daugiau vandens). Pažymi, kad šiuo atveju pareiškėjai TIPK leidimas nebuvo reikalingas, nes išgaunamas vandens kiekis neviršijo 100 m³ ir tai buvo aptarta pareiškėjos turėtame TIPK leidime ir jokių sąlygų dėl vandens paėmimo nebuvo numatyta. Tačiau nuo 2014 m. liepos 1 d. įsigaliojus Žemės gelmių įstatymo Nr. 1-1034 pakeitimams, pareiškėjai atsirado prievolė gauti Lietuvos geologijos tarnybos išduotą leidimą ir sudaryti su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutartį dėl gręžtinio šulinio eksploatavimo. Nurodo, kad 2014 m. liepos 1 d. įsigaliojusio Žemės gelmių įstatymo Nr. I-1034 12 ir 13 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XXI-960 3 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta nuostata galiotų tik tuo atveju, jei į turėtą TIPK leidimą iki 2014 m. liepos 1 d. būtų buvusi įtraukta požeminio vandens paėmimo veikla ir pagal vėlesnius teisės aktų reikalavimus keičiant leidimus, geriamojo gėlo ir gamybinio požeminio vandens naudojimo sąlygos nesikeistų.
Pažymi, kad pareiškėjos nuomonė, jog teisinio reglamentavimo pasikeitimo momentu turimas galiojantis TIPK leidimas reiškė, kad pareiškėja turėjo neterminuotą leidimą, naudoti geriamąjį gėlą ir gamybinį požeminį vandenį, jeigu nesikeičia geriamojo gėlo ir gamybinio požeminio vandens naudojimo sąlygos yra nepagrįsta, nes pareiškėja tokio leidimo neturėjo. Be to, panaikinus TIPK leidimą, naikinamas jo galiojimas, vadinasi ir jame buvusios numatytos sąlygos įrenginiui eksploatuoti ir šiuo aptariamu atveju nebegaliotų.
Nurodo, kad 2017 m. gruodžio 20 d. buvo atliktas pareiškėjos patikrinimas, kuriame pateikta išvada, jog patikrinimo metu pažeidimų nenustatyta, tačiau pažymėtina, kad tai buvo Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento Klaipėdos rajono agentūros specialistų atliekamas patikrinimas, kuris siejamas su įmonių, kurioms išduoti TIPK arba taršos leidimai patikrinimu. Patikrinimo metu pareiškėja veiklą vykdė pagal turimą taršos leidimą, o tokių patikrinimų metu dėmesys telkiamas į turimo leidimo ir jame nustatytų sąlygų laikymąsi, todėl geriamojo gėlo ir gamybinio požeminio vandens naudojimo teisėtumas nebuvo tikrinamas. Tuo tarpu 2020 m. liepos 28 d. atlikto patikrinimo objektas yra mokesčio už išgautus valstybinus gamtos išteklius apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumas už 2017-2019 metų mokestinius laikotarpius, todėl ir Lietuvos geologijos tarnybos išduotas leidimas bei išteklių naudojimo sutartis yra tiesiogiai susiję su atlikto patikrinimo objektu.
Teigia, kad Aplinkos ministerija ir jos įgaliotos institucijos kontroliuoja, ar teisingai apskaičiuojamas ir deklaruojamas mokestis už valstybinius gamtos išteklius (MVGIĮ 8 str. 2 d.). Aplinkos ministerijos įgaliotos institucijos pagal kompetenciją mokestinio patikrinimo rezultatus įformina bei juos patvirtina Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka (MVGIĮ 8 str. 3 d.), o vadovaujantis MVGIĮ 6 ir 7 straipsniais, pareiga apskaičiuoti išgautą gamtos išteklių kiekį ir jį teisingai deklaruoti yra nustatyta mokesčio už valstybinius gamtos išteklius mokėtojui. Kadangi mokesčio už valstybinius gamtos išteklius tikslas yra valstybinių gamtos išteklių apmokestinimas ir jo sumokėjimas, laikytina, kad pareiškėja šios pareigos, už be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį neįvykdė. Todėl Departamentas laikosi nuomonės, kad Sprendime aiškiai išdėstytos faktinės nustatyto pažeidimo aplinkybės, t. y. kad pareiškėja nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. lapkričio 21 d. (iki leidimo išdavimo dienos) neturėjo Lietuvos geologijos tarnybos išduoto leidimo ir nebuvo sudariusi su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutarties, bei nurodytas teisinis reglamentavimas - teisės aktų normos reglamentuojančios šio ginčo teisinius santykius.
Pažymi, kad MVGIĮ nenumato galimybės mokesčio mokėtoją atleisti nuo paskirtos baudos arba paskirtąją baudą sumažinti. Taip pat nurodo, kad Sprendimas yra priimtas ne tik formaliais pagrindais, bet ir įvertinus pareiškėjo nurodytas faktines aplinkybes, teisinius argumentus, todėl atitinka VAĮ 8 str. 1 d. įtvirtintus teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimus. Todėl nurodo, kad tenkinti pareiškėjos skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas keliamas dėl Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2020 m. rugsėjo 4 d. sprendimo Nr. AS-98, kuriuo patvirtintas 2020 m. liepos 28 d. patikrinimo aktas Nr. PA79-41, dalyje dėl 20 291,37 Eur mokesčio didesniu tarifu priskaičiavimo teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje nustatyta, kad pareiškėja nuo 1995 m. rugpjūčio 23 d. eksploatuoja gręžtinį šulinį (toliau – Gręžinys), kuris 2016 m. vasario 24 d. buvo užregistruotas Žemės gelmių registre. 2011 m. vasario 28 d. ir 2014 m. balandžio 1 d. buvo atnaujintas pareiškėjos TIPK, kuris galiojo neterminuotai. Aplinkos apsaugos agentūra 2015 m. birželio 10 d. raštu Nr. (15.3)-A4-6402 informavo, kad panaikina UAB „Sakuona“ TIPK.
Pareiškėja toliau tęsė savo veiklą, gamybinei veiklai naudotojo Gręžinį, deklaravo sunaudojamo vandens kiekį ir už jį mokėjo nustatytu tarifu, atliko Gręžinio registraciją Lietuvos geologijos tarnyboje, teikė duomenis apie sunaudojamą vandenį.
2020 m. liepos 28 d. atsakovas atliko planinį pareiškėjos patikrinimą dėl mokesčio už išgautus valstybinius gamtos išteklius apskaičiavimo teisingumo už 2017-2019 m. Patikrinimo metu nustatė, kad UAB „Sakuona“ laikotarpyje nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. lapkričio 21 d. neturėjo Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos išduoto leidimo naudoti gėlo požeminio vandens išteklius, remiantis Leidimų naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenilius) ir ertmes išdavimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 198 „Dėl leidimų naudoti žemės išteklius (išskyrus angliavandenilius) ir ertmes išdavimo taisyklių patvirtinimo ir įgaliojimų suteikimo“, todėl minėtu laikotarpiu naudojo žemės gelmes be leidimo. Taip pat atsakovas patikrinimo akte konstatavo, kad pareiškėja nedeklaravo be leidimo išgauto vandens kiekio už 2018 m. I ketv. t. y. 373 m3. Todėl atsakovas padarė išvadą, kad pareiškėja pažeidė MVGIĮ 7 str. 2 p. ir 2006 m. gruodžio 27 d. Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko įsakymo Nr. D1-614/VA-99 „Dėl Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijos formų, jų pildymo ir pateikimo tvarkos patvirtinimo 12.3 punktą. Atsakovas, vadovaudamasis MVGIĮ 6 str. 2 d. bei minėto straipsnio 2 priedu, paskaičiavo pareiškėjai mokėtina mokestį didesniu tarifu – 20 686,00 Eur.
Nesutikdama su patikrinimo akto išvadomis, pareiškėja pateikė pastabas dėl patikrinimo akto atsakovui. Atsakovas 2020 m. rugsėjo 4 d. Sprendimu patvirtino patikrinimo aktą ir nurodė pareiškėjai sumokėti apskaičiuotą 20 686,00 Eur mokestį.
Pareiškėja nesutikdama su Sprendimu, skundu kreipėsi į teismą.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 straipsnio 1 dalis nustato, kad skundą dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, tačiau pagal ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies nuostatas teismas imasi ginti tik pažeistą ar ginčijamą teisę. Nagrinėjamu atveju iš pareiškėjos skundo teismui turinio ir suformuluotų reikalavimų matyti, kad pareiškėja suformulavo reikalavimą dėl individualaus administracinio akto dalies teisėtumo patikrinimo.
MVGIĮ nustato valstybinių gamtos išteklių, kurie pagal šį įstatymą yra mokesčio objektas, apmokestinimo mokesčiu už valstybinius gamtos išteklius ir ginčų nagrinėjimo tvarką (Įstatymo 1 straipsnis). Šio įstatymo tikslas – ekonominėmis priemonėmis skatinti gamtos išteklių naudotojus taupiai ir efektyviai naudoti valstybinius gamtos išteklius, kompensuoti gamtos išteklių tyrimo ir priemonių jų kiekiui bei kokybei išsaugoti valstybines išlaidas (MVGIĮ 2 straipsnis).
MVGIĮ 4 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad vanduo ir statybinis gruntas, nurodyti šio įstatymo 2 priede, yra mokesčio objektas. Įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, išgaunantys šiuo įstatymu apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius, kuriems išgauti reikalingas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo, kitų teisės aktų nustatyta tvarka išduotas leidimas. Žemės gelmių įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad Lietuvos geologijos tarnyba Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka išduoda leidimus naudoti žemės gelmių išteklius, nenurodytus šio straipsnio 1 dalyje. Žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad leidimas naudoti žemės gelmių išteklius bei ertmes suteikia teisę leidime nustatytą laikotarpį išteklių ar ertmių naudojimo sutartyje nurodytame plote arba suteiktame kasybos sklype ir nustatytomis sąlygomis naudoti nurodytų rūšių žemės gelmių išteklius ar ertmes.
Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokestinis laikotarpis yra kalendorinis ketvirtis. Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokėtojai, mokestinio laikotarpio mokesčio deklaracijoje taikydami indeksuotą šio įstatymo 1 ar 2 prieduose nustatytą tarifą, apskaičiuoja ir moka mokestį už visą per tą mokestinį laikotarpį išgautą gamtos išteklių kiekį. Mokesčio mokėtojai, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, privalo užpildyti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijas ir jas pateikti tai teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai, kurios veiklos teritorijoje jie yra arba privalo būti įregistruoti mokesčio mokėtojais, ir sumokėti mokestį už valstybinius gamtos išteklius iki antro kalendorinio mėnesio, einančio po mokestinio laikotarpio, už kurį mokestis mokamas, 15 dienos (MVGIĮ 7 straipsnio 1, 2, 3 ir 4 dalys).
MVGIĮ 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčio už valstybinius gamtos išteklius tarifai nustatyti šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose. Remiantis šio straipsnio 2 dalimi, už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10. Pažymėtina, jog minėtos įstatymo nuostatos mokesčio deklaravimo ir apskaičiavimo kontrolę vykdančiai institucijai yra imperatyvios ir ši institucija neturi diskrecijos teisės nuo jų nukrypti.
Taigi, be leidimo išgautas gamtos išteklių kiekis yra pagrindas taikyti MGVIĮ 6 straipsnio 2 dalyje nustatytą didesnį mokesčio tarifą.
Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėja ginčo laikotarpiu nebuvo gavusi Lietuvos geologijos tarnybos išduoto leidimo ir nebuvo sudariusi su ja išteklių ar ertmių naudojimosi sutarties dėl žemės gelmės išgavimo. Byloje taip pat nėra ginčo dėl to, kad pareiškėja nedeklaravo atsakovo patikrinimo akte nurodyto žemės gelmių kiekio, t. y. be leidimo išgauto vandens kiekio už 2018 m. I ketv. - 373 m³. Pareiškėja savo skunde paaiškino, kad dėl žmogiškos klaidos nedeklaravo viso žemės gelmių kiekio ir sutinka su atsakovo paskirta sankcija už šį pažeidimą, prašo palikti galioti Sprendimo dalį dėl nedeklaruoto 373 m³ žemės gelmių kiekio ir priskaičiuoto mokesčio didesniu tarifu 394,63 Eur.
Tačiau pareiškėja nesutinka su patikrinimo akte ir Sprendime konstatuotu pažeidimu – kad pareiškėja laikotarpyje nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. lapkričio 21 d. naudojo žemės gelmes neturėdama Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos išduoto leidimo naudoti gėlo požeminio vandens išteklius. Pareiškėja savo nesutikimą grindžia argumentais, kad iki pat 2018 m. II pusmečio naudojo Gręžinį galvodama, kad turi neterminuotą leidimą, naudoti žemės gelmes. Pareiškėja pažymi, kad 2014 m. birželio 19 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Lietuvos Respublikos žemių įstatymo Nr. I-1034 12 ir 13 straipsnių pakeitimo įstatymą Nr. XXI-960, kurio 3 str. 4 d. nustatė, kad „iki šio įstatymo įsigaliojimo išduoti leidimai naudoti geriamąjį gėlą ir gamybinį požeminį vandenį galioja neterminuotai, jeigu nesikeičia geriamojo gėlo ir gamybinio požeminio vandens naudojimo sąlygos“. Pareiškėja minėto įstatymo įsigaliojimo dieną t. y. 2014 m. liepos 1 d. turėjo galiojanti TIPK ir jo naudojamų žemės gelmių sąlygos nesikeitė, todėl pareiškėja nurodo, kad turėjo neterminuotą leidimą tikrinamuoju laikotarpiu. Taip pat nurodo, kad elgėsi sąžiningai ir apdariai, t. y. deklaravo naudojamų žemės gelmių (vandens) kiekį (išskyrus 373 m³ ), mokėjo nustatytus mokesčius, atliko Gręžinio registraciją Lietuvos geologijos tarnyboje, nevengė teisės aktais nustatytų pareigų ir nebandė ką nors tyčia nuslėpti. Pareiškėjos teigimu, apskaičiuotas mokestis padidintu tarifu yra pažeidžiantis nepiktnaudžiavimo valdžia, proporcingumo, skaidrumo ir teisėtų lūkesčių principus.
Iš bylos medžiagos nustatyta, kad 2011 m. vasario 28 d. pareiškėjai buvo atnaujintas TIPK. 2014 m. balandžio 1 d. TIPK buvo atnaujintas vėl, nes vykdant bendrovės gamybos plėtrą su naujų kėdžių gamybos cecho statybomis, buvo atliktas technologijos proceso pakeitimas ir naujuose pastatuose organizuoti nauji taršos šaltiniai. Pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą - Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, atnaujinimo ir panaikinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002-02-27 įsakymu Nr. 80, 2 priedo ( 2007-01-09 įsakymo Nr. D1 -18 redakcija, galiojusi nuo 2007-01-14 iki 2014-06-30), 1 punktą, kuris nustatė, jog veiklos vykdytojai, vykdantys ūkinę veiklą arba eksploatuojantys įrenginius, kurie nepriskiriami prie šių Taisyklių 1 priede nurodytų įrenginių, turi turėti TIPK leidimą, kai iš paviršinių ar požeminių vandens telkinių paimama ar planuojama imti 100 m³ per parą (vidutinis metinis paėmimas) ir daugiau vandens - TIPK leidimas pareiškėjai nebuvo reikalingas, nes jos išgaunamas vandens kiekis neviršijo 100 m³ ir tai buvo nurodyta pareiškėjos turėtame TIPK leidime.
Tačiau teismo vertinimu, nuo 2014 m. liepos 1 d. įsigaliojus Žemės gelmių įstatymo Nr. I-1034 pakeitimams, pareiškėjai atsirado prievolė gauti Lietuvos geologijos tarnybos išduotą leidimą ir sudaryti su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutartį dėl Gręžinio eksploatavimo. Pažymėtina, kad Žemės gelmių įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. XII-960 3 straipsnio 4 d. numatyta, kad TIPK leidimai veiklos vykdytojams, išduoti iki 2014-07-01 laikomi leidimais naudoti geriamąjį gėlą ir gamybinį požeminį vandenį Žemės gelmių įstatymo nuostatų prasme, jeigu į šiuos leidimus iki 2014-07-01 buvo įtraukta požeminio vandens paėmimo veikla ir pagal vėlesnius teisės aktų reikalavimus keičiant leidimus, geriamojo gėlo ir gamybinio požeminio vandens naudojimo sąlygos nesikeitė. Taigi, kad 2014 m. liepos 1 d. įsigaliojusio Žemės gelmių įstatymo Nr. I-1034 12 ir 13 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XXI-960 3 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta nuostata galiotų tik tuo atveju, jei į turėtą TIPK leidimą iki 2014 m. liepos 1 d. būtų buvusi įtraukta požeminio vandens paėmimo veikla ir pagal vėlesnius teisės aktų reikalavimus keičiant leidimus, geriamojo gėlo ir gamybinio požeminio vandens naudojimo sąlygos nesikeistų. Tuo tarpu iš bylos medžiagos matoma, kad pareiškėjos TIPK leidimuose nebuvo įtraukta požeminio vandens paėmimo veikla, todėl konstatuotina, kad geriamojo gėlo ir gamybinio požeminio vandens naudojimosi sąlygų šis leidimas neapibrėžė, todėl pasikeitus teisiniam reglamentavimui pareiškėja turėjo gauti Lietuvos geologijos tarnybos išduotą leidimą ir sudaryti su ja išteklių ar ertmių naudojimosi sutartį.
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktikoje išaiškinta, jog institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečią sankciją pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas. Jis, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga (žr. pvz. 2008 m. sausio 21 d. nutarimą, 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimą).
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pareiškėja gėlo ir požeminio vandens išteklius ginčo laikotarpiu naudojo, neturėdama Lietuvos geologijos tarnybos išduoto leidimo, taip pat nedeklaravo be leidimo išgauto vandens kiekio, t. y. 373 m³ , todėl vadovaujantis minėtomis nuostatomis, atsakovas turėjo pagrindą taikyti didesnį mokesčio tarifą. Konstatuotina, kad Departamentas savo kompetencijos ribose priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.
Byloje nėra duomenų, kad UAB „Sakuona“ būtų siekusi tyčia sąmoningai nuslėpti mokestį, taip pat nėra duomenų, kad pareiškėja būtų sistemingai pažeidinėjusi įstatymus. Priešingai, iš 2020 m.
liepos 28 d. patikrinimo akto matyti, kad pareiškėja 2017-2019 m. mokestiniais laikotarpiais deklaracijas pateikė taikydama teisingą mokesčio už naudingąsias iškasenas tarifą ir teisingus mokestinio laikotarpio indeksavimo koeficientus, taip pat pareiškėja deklaracijas VMI teikė laiku. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad tai pirmasis pareiškėjos tokio pobūdžio pažeidimas, o byloje nėra duomenų, kad pareiškėja būtų sistemingai pažeidinėjusi įstatymus ir kad jai anksčiau būtų taikytos ekonominės sankcijos už analogiškus pažeidimus. Be to, pareiškėja pripažino padarytą pažeidimą nurodė, kad teisės aktai reglamentuojantys gamtos išteklių mokėjimą po pasikeitimo jai tapo neaiškūs ir neapibrėžti. Taip pat pažymėtina, kad pareiškėja už laikotarpį nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. lapkričio 21 d. jau buvo deklaravusi ir sumokėjusi nustatyto dydžio mokestį. Tai parodo, kad pareiškėja neturėjo tikslo nuslėpti mokesčio už išgaunamus gamtos išteklius, taip pat pareiškėja jau buvo sumokėjusi mokestį, todėl iš esmės valstybės biudžetas nenukentėjo. Nurodytos aplinkybės yra reikšmingos sprendžiant dėl pareiškėjai apskaičiuoto mokesčio 10 kartų padidintu tarifu, kuris savo esme prilygsta sankcijai, sumažinimo. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju MVGIĮ numatytos ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti yra neproporcingos pareiškėjos padarytam pažeidimui, todėl, vadovaudamasis LVAT praktika, suformuota analogiško pobūdžio bylose, teismas daro išvadą, kad yra pagrindas spręsti dėl apskaičiuoto mokesčio sumos sumažinimo (LVAT 2018 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1130-556/2018, 2016 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2166-575/2016).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tokiose situacijose ekonominės sankcijos sumažinimas, vietoje 10 kartų didesnio mokesčio tarifo taikant 50 ar 100 proc. didesnį mokestį, atsižvelgus į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes, atitinka teisingumo, protingumo kriterijus (žr., pvz., LVAT 2016 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2166-575/2016, 2016 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3525-575/2016, 2018 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1130-556/2018).
Teismas vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, daro išvadą, kad pareiškėjai pritaikyta sankcija taikant 10 kartų didesnį mokesčio tarifą yra pernelyg griežta, o padarytam pažeidimui atlyginti ir MVGIĮ numatytos ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti pakanka mokestį už laiku nedeklaruotą, be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį už laikotarpį nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. lapkričio 21 d. padidinti 2 kartus. Todėl pareiškėjos ginčijamu Departamento 2020 m. rugsėjo 4 d. Nr. AS-98 sprendimu apskaičiuotas 20 686,00 Eur už nedeklaruotą ir be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį mažinamas iki 4137,20 Eur.
Pareiškėja taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 22,50 Eur sumokėtas žyminis mokestis. Kitų bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių dokumentų į bylą nepateikė.
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau- ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti.
Šioje normoje vartojama formuluotė „kurios naudai priimtas sprendimas“ reiškia, jog išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą, t. y. kurios atžvilgiu priimtas teismo baigiamasis aktas yra palankus (patenkinti materialiniai reikalavimai). Be to, toks laimėjimas siejamas su kitos šalies veiksmų (neveikimo) neteisėtumo pripažinimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-485/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 20, 2010 m., 500–503 p., 2016 m. spalio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-653-822/2016)
Todėl tais atvejais, kai skundo reikalavimai tenkinami, tačiau atsakovo veika nepripažinta neteisėta ir skundo reikalavimų patenkinimą iš esmės nulemia ne jo veiksmai, o kitos aplinkybės, toks atsakovas negali būti laikomas atsakingu dėl pareiškėjo teismo išlaidų atsiradimo ir šios išlaidos iš minėto atsakovo negali būti priteisiamos. Atsižvelgiant į tai, kad ginčo atveju atsakovo neteisėti veiksmai nėra konstatuoti, pareiškėjo patirtos bylinėjimosi išlaidos iš atsakovo nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 4 punktais, 132 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Sakuona“ skundą patenkinti iš dalies.
Pakeisti Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2020 m. rugsėjo 4 d. sprendimą Nr. AS-98 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ , t. y. apskaičiuotą 20 686,00 eurų mokestį sumažinti iki 4137,20 eurų.
Likusią skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą.