- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-08-25
- Bylos Nr.
- 1A-298-923/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-00428-2022-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aurelijus Rauckis, Lina Lesinskienė, Laima Šeputienė
- Kaltinamasis
- T. Ž.
- Advokatai
- Diana Ingrida Vinklerytė
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Linos Lesinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aurelijaus Rauckio ir Laimos Šeputienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Pirmojo skyriaus prokurorės Astos Chraminos (toliau – ir prokurorė) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų Kaišiadoryse 2025 m. vasario 19 d. nuosprendžio, kuriuo T. Ž. išteisintas dėl kaltinimo padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 straipsnio 1 dalyje neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. T. Ž. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, o būtent tuo, kad atlikdamas laisvės atėmimo bausmę (duomenys neskelbtini) pataisos namų (duomenys neskelbtini) sektoriuje – (duomenys neskelbtini), 2021 m. gegužės 18 dieną apie 22.00 val., (duomenys neskelbtini) brigadoje, veikdamas kartu su M. Z. (šio asmens byla išskirta į kitą bylą), asmeninio konflikto metu tyčia nukentėjusiajam V. Z. sudavė vieną smūgį į kairę veido pusę kairės rankos kumščiu, po ko nukentėjusiajam V. Z. nukritus ant žemės, M. Z. sudavė vieną kartą su mediniu pagaliu į kairę veido pusę, po ko jis su M. Z. įspyrė ir smūgiavo rankomis nukentėjusiajam V. Z. ne mažiau 20 kartų į įvairias kūno vietas, taip bendrais veiksmais jis su M. Z. V. Z. padarė kraujosruvą su pažeidimu kairės akies srityje, kairės akiduobės ir vidinės sienelės lūžį, kairės plaštakos IV delnakaulio lūžį, tai yra nesunkų sveikatos sutrikdymą.
Žemesnės instancijos teismas
2. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisiamąjį nuosprendį, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra jokių neginčijamų įrodymų, jog T. Ž. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje. Jo kaltė byloje grindžiama tik nukentėjusiojo parodymais, kurių patikimumas teismui sukėlė pagrįstų abejonių, ir prielaidomis, kurių nėra galimybės pašalinti. Tai, kad nukentėjusysis įvykio metu iš tiesų buvo sumuštas nekelia abejonių, tai patvirtina liudytojų parodymai ir specialisto išvada bei papildomi paaiškinimai, tačiau nėra neabejotinų įrodymų, kad būtent T. Ž. kaltinime nurodytų laiku ir vietoje smurtavo prieš nukentėjusįjį.
II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai
3. Apeliaciniu skundu prokurorė prašo skundžiamą nuosprendį panaikinti ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo T. Ž. pripažinti kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje ir paskirti jam 6 (šešių) mėnesių terminuoto laisvės atėmimo bausmę.
Šalies argumentai
3.1. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas išteisinamąjį nuosprendį T. Ž. atžvilgiu nurodė, jog nukentėjusiojo parodymai teismui kelia pagrįstų abejonių, todėl jų nelaikė patikimais, tačiau su šia teismo išvada sutikti nėra pagrindo, nes apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, pas ikiteisminio tyrimo teisėją ir teisiamojo posėdžio metu kitoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-374-548/2023 nukentėjusysis V. Z. visą laiką tvirtino, jog būtent T. Ž. kumščiu jam sudavė į kairę akį ir jis nugriuvo ant žemės, po ko prieš jį smurtavo M. Z. ir kiti nuteistieji. Savo parodymus nukentėjusysis patvirtino ir atlikus asmens parodymą atpažinti pagal jo nuotrauką, kurio metu jis atpažino T. Ž. kaip asmenį, kuris jam užėjus į (duomenys neskelbtini) brigados gyvenamąją patalpą kumščiu sudavė į kairę akį, po ko jis nugriuvo ant žemės. O tai, kad 2024 m. lapkričio 6 d. apklausiamas teisiamojo posėdžio metu šioje baudžiamojoje byloje Nr. 1-3270-1189/2024 nurodė, jog jau nieko nepamena, yra logiška, jog asmuo praėjus beveik keturiems metams po įvykio, kai sužalojimų pobūdis pagal jų stiprumą buvo itin sudėtingas, gali to detaliai ir neprisiminti. Be to, nukentėjusysis apklausiamas teisiamojo posėdžio metu šioje baudžiamojoje byloje nurodė, jog apie įvykį nenori pasakoti, galva buvo sutrenkta, daug ko nepamena, prašo pagarsinti jo parodymus, kuriuos tvirtina. O atsakydamas į kaltinamojo gynėjos advokatės klausimą nurodė, jog T. Ž. jam sudavė pirmą smūgį. Taigi nukentėjusiojo parodymai buvo nuoseklūs, konkretūs, sujungti logiška grandine, viso proceso metu nekito, nėra motyvų melagingai apkaltinti kaltinamąjį, kas leidžia nukentėjusiojo V. Z. parodymus laikyti patikimais ir nekeliančiais abejonių. Apklausti teisiamojo posėdžio metu liudytojai taip pat patvirtino parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu.
3.2. Prokurorė skunde nurodo, jog T. Ž. parodymai duoti teisiamojo posėdžio metu laikytini neatitinkantys tikrovės ir vertintini kaip siekimas išvengti baudžiamosios atsakomybės, kadangi apklausiamas įtariamuoju T. Ž. parodė, jog neprisipažįsta dėl įteikto įtarimo, kadangi nieko nežino apie minėtą įvykį nurodytų asmenų neprisimena, o apklaustas teisme, jau net pravardę „(duomenys neskelbtini)“ galėjo nurodyti. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad T. Ž. parodymų nepatikimumą parodo ir kitoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-374-548/2023 apklausto kaltinamojo M. Z. parodymai, kurie nesutampa su T. Ž. parodymais. Skunde taip pat atkreiptinas dėmesys, kad T. Ž. teisiamojo posėdžio metu nurodė, jog parodymus duos tik po visų liudytojų apklausų, kas rodo, jog jis siekė išeiti į laisvę, todėl atsižvelgdamas į liudytojų parodymų turinį galėjo pasirinkti gynybinę poziciją, kuri jam padėtų išeiti į laisvę.
3.3. Pasak apeliantės, tai, kad 2021 m. gegužės 18 d. sužalojimai nukentėjusiajam galėjo būti padaryti suduodant kumščiu ir mediniu pagaliu patvirtina ir specialisto išvada G 2097/2021 (02) bei specialisto Georgie Abi Chaker parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo ir teisiamojo posėdžio metu baudžiamojoje byloje Nr. 1-374-548/2023.
3.4. Pažymima, kad Lietuvos ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika pripažįsta, kad nukentėjusiojo parodymai gali būti pakankamas pagrindas apkaltinamajam nuosprendžiui priimti, jei jie atitinka patikimumo kriterijus. Tai ypač svarbu įkalinimo įstaigoje įvykusiuose nusikaltimuose, kur įrodyti nusikaltimą dažnai būna sudėtinga, nes nukentėjusysis gali bijoti susidorojimo, jei jo parodymai nulems kitų kalinių nuteisimą ar papildomas bausmes, gali kilti grasinimai iš kitų kalinių, kas aptariamuoju atveju ir pažymėtina, jog tiek nukentėjusysis, tiek T. Ž. šiuo metu yra (duomenys neskelbtini) kalėjime. Taigi, nagrinėjamu atveju teismas, analizuodamas byloje surinktus įrodymus, nevertino jų visumos, tarpusavio sąsajos, kaip įrodymais rėmėsi iš esmės tik T. Ž., suinteresuoto jam palankia bylos baigtimi ir siekiančio išvengti baudžiamosios atsakomybės parodymais, kad jis neprisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, nepagrįstai nesivadovaudamas nukentėjusiojo parodymais, kaip patikimais, atmesdamas kitus tyrimo metu surinktus duomenis, taip pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas ir nepagrįstai padarydamas išvadą, kad nagrinėjamu atveju, baudžiamojoje byloje nėra jokių objektyvių patikimų ir neginčytinų įrodymų, neabejotinai patvirtinančių T. Ž. kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo. Prokurorės įsitikinimu, ikiteisminio tyrimo bei teisminio nagrinėjimo metu buvo surinkta pakankamai duomenų patvirtinančių, kad T. Ž. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.
Atsiliepimas
4. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
Šalies argumentai
5. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu prokurorė palaikė apeliacinį skundą ir prašė jį tenkinti, išteisintasis ir jo gynėja prašė prokuratūros skundo netenkinti ir palikti galioti apylinkės teismo išteisinamąjį teismo nuosprendį.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
6. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK 320) straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliaciniame skunde pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl T. Ž. išteisinimo ginčijamas įrodymų vertinimo aspektu, tvirtinant, kad byloje esantys įrodymai patvirtina jo kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje.
7. Vadovaujantis baudžiamojo proceso įstatymu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas nusikalstamų veikų padarymu kaltinamų asmenų baudžiamosios atsakomybės klausimą, savo išvadas dėl nusikalstamų veikų objektyviųjų ir subjektyvių požymių egzistavimo privalo pagrįsti įrodymais, juos įvertinti vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame BPK straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, bylą nagrinėjančio teismo kompetencija yra nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos, taip pat ar byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti, kad asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius.
8. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Pagal kasacinio teismo praktiką esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-73-495/2022).
9. Teisėjų kolegija, išanalizavusi baudžiamąją bylą, skundžiamą nuosprendį, apeliacinio skundo motyvus, neturi pagrindo sutikti su prokurorės apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais dėl netinkamo įrodymų vertinimo ir nepagrįsto T. Ž. išteisinimo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išsamiai aprašė visus teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtus įrodymus, juos įvertino laikydamas Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų, pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, pateikė įrodymų vertinimo motyvus, teismo išvadas dėl išteisinimo pagrindo, kurios yra pagrįstos.
Žemesnės instancijos teismas
10. Ikiteisminio tyrimo metu T. Ž. savo kaltės nepripažino, nurodė, kad tiksliai neatsimena kokioje vietoje jis buvo 2021 m. gegužės 18 d. apie 22.00 val., tačiau gali būti, kad atliko bausmę įtarime nurodytoje vietoje, tai yra (duomenys neskelbtini) kalėjimo (duomenys neskelbtini) sektoriaus (duomenys neskelbtini) brigadoje. Įtarimuose nurodytų asmenų M. Z. ir V. Z. vardai jam į atmintį neįsirėžę, jis nežino, ar juos pažįsta, nes tokių asmenų neprisimena. Negali atsakyti, ar kada nors su jais iš viso bendravo. Jokių asmenų jis nemušė. Iš (duomenys neskelbtini) kalėjimo buvo paleistas su apykoje 2021 m. gruodžio mėn. (4 t., b. l. 164-165). Teisiamajame posėdyje apklausiamas kaltinamuoju T. Ž. paaiškino, kad nelabai atsimena ką veikė kaltinime nurodytu metu, galėjo būti kambaryje, galėjo valytis dantis, galėjo būti duše, ruošėsi miegui, nes 22.00 val. reikia eiti miegoti, priešingu atveju galima gauti nuobaudą. Tuo metu laikėsi įstaigos taisyklių, nes norėjo būti paleistas lygtinai, 2021 m. gruodį buvo paleistas lygtinai su intensyvia priežiūra. 2021 m. gegužės 18 d. atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę, bausmę atliko (duomenys neskelbtini) brigadoje. V. Z. asmeniškai nepažinojo, jų gyvenimo būdai visiškai nesutapo, kadangi V. Z. svaigindavosi, didžiąją laiko dalį buvo apsvaigęs, nepajėgus kalbėti, tuo tarpu jis pats jokių draudžiamų medžiagų nevartojo ir nevartoja, sportavo, dalyvavo užimtume, mokėsi mokykloje, kaip ir nurodė buvo suinteresuotas išeiti į laisvę. Su V. Z. nebendravo kaip su asmeniu su kuriuo norėtų tapti pažįstami ar draugai, yra tik pasikeitęs keletu frazių teiraujantis iš kur ir tiek, žinojo, kad jo pravardė ,, (duomenys neskelbtini)“, tačiau jo paties nedomino svaiginimasis, todėl ir neturėjo apie ką bendrauti su nukentėjusiuoju ir nebendravo. Pykčio nukentėjusiajam neturėjo, nes su juo nebendravo. M. Z. asmeniškai nepažinojo, tiesiog gyveno toje pačioje gyvenamojoje patalpoje, bendravo tik tiek, kiek reikėjo dėl gyvenimo bendroje gyvenamojoje patalpoje, buitinių pokalbių palaikymui. Gyvenamojoje patalpoje, kur jis atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę, kiek tiksliai gyveno nuteistųjų pasakyti negali, tačiau iki 10 asmenų, patalpoje daug lovų, tačiau ne visos iš jų buvo užimtos. P. P. žino, tačiau nebendravo, E. L. žino kaip dieduką su ramentais, su juo taip pat nebendravo. Girdėjo, kad jo gyvenamojoje patalpoje vyko kažkoks konfliktas, kažką girdėjo apie radiją, jog kažkas buvo pasiskolinęs radiją ir jos negrąžino, jis savo vardu registruotų elektronikos prietaisų neturėjo. Apie nukentėjusiojo sužalojimą sužinojo, kai į patalpas atėjo pareigūnai, pradėjo vaikščioti, apžiūrinėti rankas, krumplius ar nėra nudaužyti, jo paties rankos nudaužytos nebuvo. Su nukentėjusiuoju neturėjo jokių konfliktų, todėl nesupranta, kodėl nukentėjusysis jį nurodė kaip mušusį asmenį, mano, kad gal tą dieną nukentėjusysis buvo apsvaigęs, kažkur buvo jį pamatęs ir dėl to taip nurodė. Su kuo bendravo 2021 metais atlikdamas bausmę gerai nepamena, turėjo savo rėžimą – sportavo, lankė užimtumo programas, buvo suinteresuotas išeiti į laisvę anksčiau, kas jam ir pavyko.
11. Bylos duomenys patvirtina, kad T. Ž. kaltė buvo grindžiama tik nukentėjusiojo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais ir asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolu. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, prokurorė perrašė tuos pačius nukentėjusiojo parodymus, kurie nurodyti ir vertinti ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir priešingai nei konstatavo apylinkės teismas, prokurorės teigimu, šie nukentėjusiojo parodymai yra objektyvūs ir nuoseklūs, įrodantys T. Ž. kaltę, o T. Ž. duotus parodymus apeliantė vertina kaip nepatikimus, duotus siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės.
Žemesnės instancijos teismas
12. Apklausiamas teisiamajame posėdyje nukentėjusysis V. Z. paaiškino, kad dėl 2021 m. gegužės 18 d. įvykio jis nieko neatsimena, praėjo 3-4 metai, nieko negali prisiminti, jis taip pat posėdžių salėje neatpažino T. Ž. kaip asmens, kuris nurodytą dieną prieš jį vartojo fizinį smurtą. Atsižvelgiant į tai, buvo pagarsinti nukentėjusiojo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kuriuos jis patvirtino. Ikiteisminio tyrimo metu, apklausiamas kitą dieną po įvykio nukentėjusysis parodė, jog 2021 m. gegužės 18 d. apie 22 val. buvo pas draugą E. L. pravarde „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini) būrio (duomenys neskelbtini) brigadoje, gėrė arbatą. Begeriant arbatą jis girdėjo, kaip koridoriuje pradėjo šaukti „(duomenys neskelbtini)“, tai yra jo pravardė. Jis išėjo į koridorių ir pamatė, kad jį šaukia nuteistasis P., kuris jį pamatęs, pasakė eik į (duomenys neskelbtini) ir pradarė (duomenys neskelbtini) brigados duris. Jis tik įėjus į (duomenys neskelbtini) brigadą pirmiausiai pamatė stovinčius nuteistuosius T., M., V., A. ir S., o prie radiatoriaus pamatė ant žemės atsirėmusį be sąmonės nuteistąjį K. P.. Tik įėjus į patalpą, T. stovėjęs jam iš kairės iš karto kumščiu sudavė vieną smūgį į kairę veido pusę ties akimi. Po smūgio jis nukrito ant žemės, ant pilvo. Jis iš karto bandė stotis, tačiau tada M. vieną kartą trenkė su mediniu pagaliu jam į kairę veido pusę, ties akimi. Jis tuomet gulėdamas ant pilvo bandė dengti savo veidą rankomis, kai pajuto vieną smūgį į jo kairę ranką. Tuomet pajuto ne mažiau kaip 20 spyrių ir smūgių rankomis į įvairias jo kūno vietas. Kas tiksliai ir kiek sudavė jam smūgių jis negali atsakyti, nes nematė, nes dengėsi savo veidą. Viskas truko apie 5 minutes. Tuomet kai šie nustojo mušti, atsitraukė nuo jo, jis atsistojo, jam labai skaudėjo kairę ranką. Tuomet nuteistasis A. jam pasakė eik į prausyklą nusipraust. Tuo metu, kai šie jį mušė, nieko nekalbėjo. Jis išėjo į prausyklą, prie kriauklių prausėsi. Neužilgo į prausyklą atėjo nuteistieji T. ir A. už pažastų atitempė dar vis be sąmonės K. ir paguldė į dušinę. Paguldę K. į dušinę šie kiek atsimena išėjo iš prausyklos, po to lyg vėl parėjo į prausyklą. Jis prausėsi, atsimena, kad atėjo nuteistasis vardu T., kuris atnešė jam rūbus ir pasakė, kad jam reikalinga medikų pagalba. Dėl patirtų sužalojimų jis turi pretenzijų tiems kurie sumušė (1 t., b. l. 123-126). Taip pat nukentėjusysis patvirtino, kad įvykio dieną su K. P. rūkė sintetinį kanabinoidą, pasiėmė 10 langelių, tuos langelius surūkė, apsvaigę nebuvo. Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokole užfiksuota, kad nukentėjusysis V. Z.atpažįsta asmenį (T. Ž.), kuris yra nuotraukoje Nr. 3. Tai yra asmuo, vardu T.. Atpažįsta jį iš veido bruožų (1 t., b. l. 175-179).
13. Atkreiptinas dėmesys, kad kiti byloje apklausti liudytojai – tiek (duomenys neskelbtini) kalėjimo darbuotojai, tiek kiti nuteistieji, neįvardijo T. Ž., kaip asmens, kuris smurtavo prieš nukentėjusįjį, byloje nėra jokių liudytojų ar asmenų, tiesiogiai mačiusių įvykį. Nors prokurorė skunde nesutinka su apylinkės teismo išvada, kad nukentėjusiojo parodymai kelia abejonių, tačiau apeliacinės instancijos teismas pritaria skundžiamo nuosprendžio motyvams, kad šiuo atveju svarbu įvertinti ir nukentėjusiojo įvykio metu buvusią būseną, t. y. duomenis, kad jis buvo apsvaigęs, dėl ko įvykio aplinkybes, ar jį sumušusius asmenis, galėjo nurodyti ir netiksliai. Nors pats nukentėjusysis teigė, jog apsvaigęs nesijautė, tačiau jis patvirtino, kad rūkė langelius. Kad minėti langeliai buvo prisodrinti narkotine medžiaga, patvirtino kito sumuštojo duoti parodymai – pareiškimas, kuriame K. P. nurodė, jog 2021 m. gegužės 18 d. apie 20 val. jis nuėjo pas kitą nuteistąjį – S. pasiskolinti radijos. Šis jam ją padavė. Jis tą radiją nusinešė į pirmą sekciją ir padavė nuteistajam pravarde „(duomenys neskelbtini)“ iš kurio už ją gavo 10 sąsiuvinio langelių įmirkytų narkotinėmis medžiagomis. Tuomet jis kartu su V. Z. pradėjo rūkyti tuos langelius, kažkiek surūkę nuėjo į vakarinį patikrinimą apie 21 val., po patikrinimo grįžo atgal į pirmą sekciją ir toliau kartu su nuteistuoju V. Z. rūkė narkotines medžiagas, surūkė gal apie 5 langelius su narkotinėmis medžiagomis. Tuomet jis daugiau nieko nebeatsimena. Atsimena, kad pabudo Kauno klinikose. Šalia jo buvo nuteistasis V. Z. ir šis jam pasakė, kad jį rado (duomenys neskelbtini) sekcijoje visą sumuštą ir kad šį toje (duomenys neskelbtini) sekcijoje taip pat sumušė (2 t., b. l. 25-26).
14. Nukentėjusiojo parodymu patikimumu verčia abejoti ir duomenys, kad pirminių apklausų metu jis nurodė, jog įėjus į (duomenys neskelbtini) brigadą pirmiausia pamatė stovinčius T. Ž., M., V., A. ir S., tačiau 2022 m. kovo 9 d. apklausoje nurodė, jog įėjus jam į patalpą kairėje stovėjo T. ir M., o kur buvo kiti nuteistieji nebepaminė. Be to, pirminiuose parodymuose nukentėjusysis tvirtino ir tai, kad į prausyklą K. atnešė A. ir T., vėliau apklausiamas nurodė, kad atnešė A., o kito asmens nebepamena, nors dar tik porą mėnesių prieš tai jis pats atpažino T. Ž. kaip asmenį, kuris jam sudavė smūgį ir kurį nurodė kaip atnešusį kitą sumuštąjį į prausyklą. Pažymėtina ir tai, kad ir teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis T. Ž. neatpažino. Taigi, visi šie duomenys pagrįstai leido apylinkės teismui konstatuoti, kad byloje nėra objektyvių duomenų ir versijai, kad būtent dėl gyvenimo viename bloke ir neišvengiamo buitinio bendravimo, apklausiamas po įvykio nukentėjusysis kaip asmenį, galimai prieš jį smurtavusį, nurodė T. Ž., paneigti.
15. Pritartina ir skundžiamo nuosprendžio argumentams, kad kaip matyti iš liudytojų parodymų, konfliktas tarp nuteistųjų kilo dėl radijos. Pasak liudytojų, K. P. ir V. Z. pasiėmę iš kito nuteistojo ((duomenys neskelbtini) būrio nuteistojo „(duomenys neskelbtini)s“ radiją, ją perdavė kitam nuteistajam už atlygį – 10 langelių, t. y. narkotine medžiaga prisodrintų popierėlių. Tiek T. Ž., tiek ir pats nukentėjusysis nurodė, kad jokio konflikto jie tarpusavy neturėjo. Atsižvelgiant į tai, pagrįsta teismo išvada, kad nėra pagrindo spręsti, jog šiuo atveju T. Ž. turėjo motyvą smurtauti prieš nukentėjusįjį dėl galimai pavogto radijo, kuris net nepriklausė jam, juo labiau, kad, pasak T. Ž., jis apskritai nebendravo su nukentėjusiuoju ir jokio pykčio jam neturėjo.
16. Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad tokio pobūdžio bylose svarbu įvertinti ir tai, kad nukentėjusieji galimai bijo duoti parodymus prieš kitus nuteistuosius, tačiau nagrinėjamu atveju matyti, kad nukentėjusysis įvardijo visus asmenis ir aplinkybes, tačiau kaip jau nurodyta, įvertinus jo apsvaigimo faktą, nėra kitų objektyvių duomenų, kad tikrai būtent įvardintas vieną smūgį kumščiu sudavęs asmuo ir buvo T. Ž.. Taip pat pažymėtina, kad šiuo metu abu asmenys – T. Ž. ir nukentėjusysis laisvės atėmimo bausmes atlieka skirtinguose kalėjimuose.
17. Nors prokurorė apeliaciniame skunde tvirtina, jog T. Ž. kaltę įrodo ir specialisto išvada bei duoti paaiškinimai apie nukentėjusiojo patirtų sužalojimo pobūdį, tačiau nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad ginčo byloje, kad sužalojimai kumščiu ir lazda buvo nukentėjusiajam padaryti nėra, tačiau jokių neabejotinų įrodymų, kad būtent T. Ž. kumščiu sudavė smūgį nukentėjusiajam į kairės pusės veido (akies) sritį – byloje nėra.
18. Be to, prokurorė apeliaciniame skunde atkreipė dėmesį, kad T. Ž. sutiko duoti parodymus tik po visų liudytojų parodymų, kad galėtų prie jų priderinti savo poziciją ir taip galėtų išvengti baudžiamosios atsakomybės. Teisėjų kolegijos vertinimu, šis teiginys visiškai neįrodo asmens kaltės padarius nusikalstamą veiką, kadangi T. Ž. pasinaudojo savo teise duoti parodymus po nukentėjusiojo ir liudytojų apklausų, kuri jam užtikrinta įstatymo ir tai negali būti vertinama kaltinamo asmens nenaudai. Tai, kad ikiteisminio tyrimo metu T. Ž. nurodė nežinantis įtarime įvardintų asmenų, o teisme duodamas paaiškinimus jau nurodė net ir nukentėjusiojo pravardę, priešingai nei nurodo prokurorė, neįrodo asmens kaltės, kadangi asmenis ir jų pravardes asmuo galėjo prisiminti išklausęs nukentėjusiojo ir kitų asmenų teisme duotus parodymus.
19. Prokurorės teigimu, T. Ž. parodymų nepatikimumą įrodo ir kitoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-374-548/2023 apklausto kaltinamojo M. Z. parodymai. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad tiek M. Z., tiek šioje byloje T. Ž. turėjo kaltinamojo statusą, kas reiškia, jog jie nėra įpareigoti duoti teisingus parodymus, jie nėra prisaikdinti dėl melagingų parodymų davimo. Todėl šiuo atveju įvertinus kito neprisiekusio asmens parodymų turinį konstatuoti, jog T. Ž. duoti parodymai yra nepatikimi negalima.
20. Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas nepažeidžiant įrodymų vertinimo taisyklių, dėl ko prokurorės apeliacinis skundas atmetamas, o Kauno apylinkės teismo 2025 m. vasario 19 d. nuosprendis paliekamas galioti be pakeitimų.
Dėl proceso išlaidų
21. Byloje gavus Prokurorės apeliacinį skundą, T. Ž. 2025 m. balandžio 22 d. nutartimi buvo paskirta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinkta gynėja – advokatė Diana Ingrida Vinklerytė. Apygardos teisme 2025 m. birželio 18 d. gauta minėtos tarnybos pažyma Nr. APD-2025-07355, kurioje nurodoma, kad iš T. Ž. priteistina suma už antrinę teisinę pagalbą – 233,33 Eur.
22. BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės, t. y. apeliaciniame procese būtinas gynėjo dalyvavimas kaip ir BPK 106 straipsnio 2 dalies numatytose išimtinėse nuostatose. Nagrinėjamu atveju apeliacinis skundas buvo paduotas prokuroro, t. y. išteisintojo padėtį bloginančiais pagrindais. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis procesas pradėtas ne T. Ž. iniciatyva, prokurorės apeliacinis skundas atmetamas ir T. Ž. lieka išteisintas, valstybės patirtos gynybos išlaidos iš jo nepriteisiamos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
atmesti Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Pirmojo skyriaus prokurorės Astos Chraminos apeliacinį skundą.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidų už teiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme iš T. Ž. nepriteisti.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.