Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno, Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Viginto Višinskio teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Mas Baltic“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-457-123/2015 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Mas Baltic“ ieškinį atsakovams bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Kesonas“, V. M., K. M. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Vakarų Lietuvos bankrotų biuras“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Byloje yra kilęs ginčas dėl paskolų grąžinimo sandorių, kuriuos sudarius galimai buvo pažeisti atsakovės BUAB „Kesonas“ kreditorių interesai, teisėtumo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai

1. Teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos apeliaciniame teisme nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2A-177-178/2015 nustatytomis aplinkybėmis. Tiek išnagrinėtoje, tiek nagrinėjamoje byloje ieškovai reiškė reikalavimus siekdami apginti visų BUAB „Kesonas“ kreditorių interesus, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog apeliantė išnagrinėtoje byloje nedalyvavo ir kad nagrinėjamoje byloje iš naujo turi būti įrodinėjamos ir nustatinėjamos aplinkybės, nustatytos įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Be to, Klaipėdos apygardos teismas 2014 m. rugpjūčio 4 d. nutartimi konstatavo, kad šias bylas sieja prejudicinis ryšys.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Dėl atsakovui K. M. (ir įmonės vadovui V. M.) grąžintos paskolos ieškinys pagal BUAB „Kesonas“ administratoriaus ieškinį jau buvo pareikštas V. M. žalos atlyginimo pagrindu. Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. vasario 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-177-178/2015 ieškinys K. M. paskolos grąžinimo dalyje buvo atmestas. Apeliantas pagrįstai nurodo, kad ši aplinkybė savaime neeliminuoja jo teisės ginčyti paskolos grąžinimo teisėtumą actio Pauliana pagrindu, nes toje byloje buvo sprendžiamas įmonės vadovo deliktinės atsakomybės klausimas. Iš esmės tai, remiantis kasacinio teismo 2013 m. liepos 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-420/2013, konstatuota ir minėtoje Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje.

Teisėjų kolegija sutinka su apeliantu, kad actio Pauliana instituto prasme nėra pakankamo pagrindo pripažinti, kad ginčijamo sandorio sudarymas įmonei buvo privalomas. Skolininkas pagal paskolos sutartį turi piniginę prievolę plačiąja prasme, taip pat turi teisę, jei kitaip nenumato sutartis, šią prievolę įvykdyti anksčiau termino, tačiau tokios pareigos, nesant išskirtinių aplinkybių, pavyzdžiui, susijusių su pateisinama verslo logika, neturi. Nagrinėjamu atveju paskola grąžinta prieš du mėnesius iki paskolos sutartyje numatyto jos grąžinimo termino (ne vėliau kaip 2010 m. gegužės 1 d.). Nors sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad dviejų mėnesių terminas šiuo atveju nėra esmingai reikšmingas, tačiau tai savaime nešalina fakto, kad ir pagal paskolos sutarties sąlygas pareigos grąžinti K. M. paskolą 2010 m. vasario 22 d. įmonė neturėjo.

Vis tik esminis ginčo objektas šioje byloje yra sąlygos dėl kreditorių teisių pažeidimo egzistavimo vertinimas. CK 6.66 straipsnio 1 dalis nustato, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus interesus, jei 1) dėl jo skolininkas tampa nemokus; 2) būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui; 3) kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Nagrinėjamu atveju pirmasis kriterijus bylai nėra aktualus. Turint galvoje, kad šiuo atveju iš esmės pats apeliantas kitokių, išskyrus kitų kreditorių galimybių patenkinti reikalavimus po visos piniginės prievolės atsakovui įvykdymo sumažėjimą, aplinkybių dėl kreditoriaus teisių pažeidimo nenurodo, įmonės turto struktūra po ginčo sandorio nepakito ir pan., reikšminga nustatyti, ar įmonė ginčo sandorio sudarymo metu buvo (faktiškai) nemoki ir suteikė pirmenybę vienam kreditoriui kitų kreditorių sąskaita. Teismų praktikoje nurodoma, jog faktinis įmonės nemokumas (kai jai dar nebuvo iškelta bankroto byla) nustatomas pagal byloje esančių įrodymų visumą, tiriant faktines aplinkybes, įrodinėjamas konkrečioje byloje (pagal teismams pateiktus įmonės finansinių balansų duomenis apie vykdytus atsiskaitymus tam tikru ginčo laikotarpiu, skolinių įsipareigojimų dydį ir t.t.). Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl įmonės nemokumo ginčijamo sandorio sudarymo metu, nurodė, kad 2010 m. finansiniu ataskaitiniu laikotarpiu UAB „Kesonas“ mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 2 167 528 Lt ir viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės (2 778 594 Lt). Nustatyta, kad iš esmės tokia pati situacija buvo ir 2009 m. finansiniais metais – atsakovės turimi įsipareigojimai ir mokėtinos sumos sudarė 2 155 746 Lt ir tai sudarė daugiau nei pusę į balansą įrašyto turto vertės. Todėl teismas pagrįstai sprendė, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu UAB „Kesonas“ turėjo finansinių sunkumų. Tačiau tai savaime nelemia išvados, kad įmonė faktiškai buvo nemoki plačiąja prasme. Byloje nėra duomenų, kokia ginčijamų sandorių sudarymo metu buvo pradelstų įsipareigojimų apimtis. Iš byloje esančio balanso už 2010 m. matyti, kad įmonės vien tik ilgalaikio turto, t.y. turto, iš kurio realiai gali būti vykdomas išieškojimas, vertė tiek 2009 m., tiek 2010 m. apie 0,5 mln. litų buvo didesnė už visus įmonės turimus įsipareigojimus. Šiame kontekste pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje dėl įmonės ekonominio nemokumo vertinimo yra nurodyta, jog ekonominė padėtis gali būti vertinama kaip nemokumas CK 6.66 straipsnio taikymo prasme, jeigu asmuo neatsiskaito su kreditoriais ir neturi turto, kurio verte pakankamai būtų padengtas įsipareigojimų vykdymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-130/2013). Nurodytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog įmonė turėjo finansinių sunkumų, tačiau (faktinio) nemokumo konstatavimui pakankamo pagrindo vis tik nėra. Teisėjų kolegija, vertindama įmonės veiklą pagal į bylą pateiktus finansinės atskaitomybės duomenis, neturi pagrindo nesutikti su apeliante, kad įmonės veikla 2009-2010 m. m. buvo nuostolinga, tačiau ši aplinkybė, kolegijos nuomone, reikšmingesnė būtent finansinių sunkumų pripažinimui, bet savaime dar nelemia pripažinimo, kad įmonė buvo faktiškai nemoki.

Kita vertus, teismų praktikoje nurodoma, jog netgi tuo atveju, kai ir egzistuoja faktinis nemokumas, siekiant pripažinti ginčo mokėjimus negaliojančiais, turi būti įrodyta ir teismų nustatyta, kad ginčijamas sandoris pažeidė kitų kreditorių teises ir interesus. Taigi, esminis aspektas yra kreditorių interesų pažeidimas, kadangi net ir būdamas nemokus, jeigu įstatymai nedraudžia, skolininkas turi teisę sudaryti sandorius ir vykdyti atsiskaitymus, bet neturi teisės suteikti nepagrįsto pranašumo nė vienam kreditoriui. Vertinant, ar pirmenybės suteikimas vienam kreditoriui pažeidė kitų kreditorių interesus ir teises, reikia atsižvelgti į konkrečias bylos aplinkybes, o vien nustatytos atsiskaitymo tvarkos pažeidimo konstatavimo neužtenka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-221/2002). Akcentuojama, jog sprendžiant, ar buvo pažeistos kreditoriaus teisės ginčijamu sandoriu suteikiant pirmenybę kitam kreditoriui, reikia turėti omenyje tai, kad, kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai. Net ir esant faktiniam nemokumui, bet dar nesant iškeltos bankroto bylos, įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno kreditoriaus reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytų įsipareigojimų kitiems kreditoriams. Tokius sprendimus gali padiktuoti verslo logika. Svarbu, kad turto perleidimas nepažeistų kitų analogiškoje situacijoje esančių kreditorių teisių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012).

Nagrinėjamu atveju visų pirma įvertintina tai, kad įmonė veiklą sustabdė 2010 m. lapkričio 15 d., taigi paskola grąžinta likus devyniems mėnesiams iki įmonės veiklos sustabdymo dienos, o bankroto byla iškelta dar tik po metų - 2011 m. lapkričio 2 d. Teisėjų kolegijos vertinimu, įmonės veiklos sustabdymas ir bankroto bylos iškėlimas įvyko reikšmingai vėliau, kas pripažintina vienu iš reikšmingų aspektų, nulemiančiu pirmosios instancijos teismo išvados dėl kreditorių interesų nepažeidimo pagrįstumą. Kitas reikšmingas aspektas yra tai, kad, kaip matyti iš 2010 m. sausio 1 d. - 2010 m. vasario 22 d. apyvartos žiniaraščio (suvestinės), šiuo laikotarpiu, į kurį patenka ir ginčijamas sandoris, buvo vykdomi taip pat ir atsiskaitymai su darbuotojais, tiekėjais, mokesčių institucijomis. Beje, tai, kad įsipareigojimai kreditoriams, nors ir, apeliantės teigimu, nedidelei daliai, apeliaciniame skunde pripažįsta ir apeliantė. Trečiu reikšmingu aspektu pripažintina tai, kad nagrinėjamu atveju atsakovui grąžinta suma (32 100 Lt) nei paminėtoje įmonės turto apimtyje, nei kitų kreditorių galimybėms patenkinti savo kreditorinius reikalavimus, turint galvoje jų dydį, esminės reikšmės net ir neturėtų. Kasacinis teismas yra nurodęs tai, kad kreditoriaus teisių pažeidimui „...pakanka įrodyti (nepriklausomai nuo nemokumo įrodytumo – teisėjų kolegijos past.) tai, kad ginčijamu sandoriu iš esmės sutrukdyta kreditoriui patenkinti reikalavimus iš skolininko turto, nes, sudarius ginčijamą sandorį, likusio skolininko turto nepakanka atsiskaityti su kreditoriumi. Teismui sprendžiant dėl sandorio, kreditoriaus prašomo pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu, kaip pažeidžiančio kreditoriaus teises, būtina nustatyti, kad sumažėja arba nelieka realios galimybės skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę. Pažymėtina, kad tokią susidariusią situaciją privalo įrodyti kreditorius, prašantis taikyti actio Pauliana (CPK 178 straipsnis). Tai svarbu turėti omenyje sprendžiant šioje byloje aktualų klausimą dėl kelių kreditoriaus pasirinktų jo teisių gynimo būdų taikymo vienu metu ar jų eiliškumo“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Be to, pastarojoje kasacinio teismo byloje nurodyta ir tai, kad, nustatinėjant, ar dėl ginčijamų sandorių buvo pažeistos kreditoriaus teisės, neturi būti suteikiamos nepagrįstos privilegijos kreditoriui, todėl, jei skolininkė sudarius ginčijamą sandorį, vis tiek turi pakankamai turto kreditorių reikalavimams patenkinti arba jos mokumas nekinta, tai kreditoriaus interesų pažeidimo konstatuoti negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, pastarasis aspektas taip pat įvertintinas sprendžiant dėl ieškinio (ne)tenkinimo, nes priešingu atveju faktiškai būtų sudarytos prielaidos ginčyti beveik visus - net ir neturinčius esminės reikšmės įmonės turtinei padėčiai - iki bankroto bylos iškėlimo atliktus atsiskaitymus su kreditoriais, inter alia pavyzdžiui, jei būtų atsiskaityta su pačia apeliante (beje, apeliantė ir nenurodo, kada atsirado jos pačios iš esmės tokio pat dydžio kaip ir ginčijamo sandorio kreditorinis reikalavimas - iki ar po ginčijamo sandorio). Pažymėtina, kad paminėtais aspektais apeliantė savo apeliaciniame skunde iš esmės ir nepasisako, jis grindžiamas tik tuo, kad įmonė buvo faktinio nemokumo būsenoje, atsiskaitymo su atsakovu faktu bei atsakovo giminyste (broliai) su įmonės vadovu. Iš tikrųjų, pastaroji aplinkybė bei tai, kad buvo grąžinta visa paskolos suma, sukelia tam tikrų prielaidų manymui apie galimą sandorio neteisėtumą, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, jas pripažinti lemiamomis ieškinio tenkinimui kitų aplinkybių vertinimo kontekste dėl pirmiau paminėtų motyvų vis tik nėra pakankamo pagrindo.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinio skundo motyvai nepaneigia skundžiamo sprendimo pagrįstumo. Todėl jis paliekamas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Apeliantė pateikė prašymą dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti bei įrodymus, patvirtinančius 500 Eur išlaidas už apeliacinio skundo parengimą. Kadangi apeliacinis skundas netenkintas, bylinėjimosi išlaidos apeliantei nepriteisiamos (CPK 93 str. 1 d.). Kiti byloje dalyvaujantys asmenys nepateikė įrodymų, patvirtinančių patirtas išlaidas, todėl teisėjų kolegija jų atlyginimo klausimo nesprendžia.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.