Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Egidijos Tamošiūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. M. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gegužės 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-787-460/2014 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Kesonas“ ieškinį atsakovui V. M. dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo K. M..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl įmonės vadovo civilinės atsakomybės.

Ieškovas BUAB „Kesonas“ kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą su ieškiniu atsakovui V. M. prašydamas priteisti iš atsakovo 152 100 Lt žalos atlyginimo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. lapkričio 2 d. nutartimi UAB „Kesonas“ iškelta bankroto byla. Susipažinus su įmonės dokumentais, nustatyta, kad 2009 m. birželio 30 d. tarp UAB „Kesonas“ ir atsakovo V. M. (įmonės direktoriaus) sudaryta paskolos sutartis, kuria atsakovas įsipareigojo suteikti įmonei UAB „Kesonas“ 250 000 Lt paskolą, kurios grąžinimo terminas 2 metai nuo paskolos gavimo dienos. Iš perimtų dokumentų matyti, kad faktiškai įmonei buvo suteikta 132 484 Lt paskola. 2011 m. vasario 11 d. atsakovas pagal kasos išlaidų orderį Nr. 12 išmokėjo sau 120 000 Lt kaip paskolos grąžinimą. Ieškovas taip pat nurodo, kad 2009 m. birželio 1 d. tarp UAB „Kesonas“ ir trečiojo asmens K. M. (atsakovo giminaitis) sudaryta paskolos sutartis, kuria K. M. įsipareigojo suteikti UAB „Kesonas“ 33 000 Lt paskolą, tačiau faktiškai buvo suteikta 32 100 Lt paskola, kurios grąžinimo terminas – ne vėliau kaip iki 2010 m. gegužės 1 d. Paskolą 32 100 Lt UAB „Kesonas“ K. M. grąžino 2010 m. vasario 22 d. kasos išlaidų orderiu Nr. 60. Ieškovo teigimu, UAB „Kesonas“ finansinė padėtis jau 2010 metais buvo sunki, tačiau atsakovas iš įmonės kasos išsimokėjo sau ir trečiajam asmeniui 152 100 Lt, nors turėjo kreditorių, kuriems įsipareigojimai turėjo būti vykdomi pirmiau. Atsakovas šiais savo veiksmais pažeidė tiek CK 6.923 straipsnyje numatytą atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumą (taikant teisės normą pagal analogiją), tiek CK 2.87 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtintą lojalumo įmonei reikalavimą, specialiąsias pareigas juridinio asmens atžvilgiu veikti sąžiningai ir protingai, nevykdė Akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 8 dalyje numatytos pareigos veikti įmonės ir jos akcininkų naudai bei pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Ieškovo teigimu, žala pasireiškė netiesiogiai – sumažėjus įmonės kreditorių galimybei gauti nors didesnę dalį jų reikalavimo patenkinimo. Dėl neteisėtų atsakovo veiksmų įmonė ir jos kreditoriai patyrė 152 100 Lt žalą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2014 m. gegužės 30 d. sprendimu ieškinį tenkino. Priteisė iš atsakovo V. M. ieškovui 152 100 Lt žalos atlyginimo. Teismas sprendė, kad UAB „Kesonas“ jau 2010 m. buvo sunkioje finansinėje padėtyje, nes balanso už 2010 metus duomenimis, įmonės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės: 2010 m. mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 2 167 528 Lt, iš jų per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – pradelsti įsipareigojimai – 2 035 044 Lt, o turtas sudarė 2 778 594 Lt. Taigi, 2010 metais pradelsti įmonės įsipareigojimai ne tik žymiai viršijo pusę į įmonės balansą įrašytos turto vertės, tačiau ir siekė beveik viso turto vertę. UAB „Kesonas“ nuostolingai dirbo jau 2009 metais, nes patyrė 308 851 Lt nuostolį, 2010 metais įmonės nuostoliai sudarė 337 056 Lt. Todėl, teismo vertinimu, UAB „Kesonas“ buvo nemokus jau 2009 metais. Be to, bankroto bylos iškėlimo metu įmonės turto neužteko įmonės kreditiniams reikalavimams patenkinti. Šiaulių apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos 2011 m. vasario 8 d. operatyvaus patikrinimo metu įmonės vadovas nurodė, kad įmonė veiklos nevykdo nuo 2010 m. lapkričio 15 d., o 2010 metų rugpjūčio mėnesį 16 464,70 Lt pajamų gavo nuomodamas patalpas.

Teismas atmetė deklaratyvius atsakovo ir trečiojo asmens argumentus esą įmonės darbuotojams ir valstybės institucijoms mokėjimo terminai nėra suėję. Iš Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2011 m. sausio 26 d. operatyvaus patikrinimo pažymos matyti, kad įmonės direktorius, atleisdamas įmonės darbuotoją V. U., nesumokėjo jam 5 413,06 Lt, R. Š. nesumokėjo 2 642,96 Lt, V. P. nesumokėjo 1 719,19 Lt ir tuo pažeidė DK 141 straipsnio 1 dalies nuostatas bei ATPK 41⁴ straipsnio 1 dalį. Iš minėtos 2011 m. sausio 26 d. operatyvaus patikrinimo pažymos matyti, kad įmonės vadovas, nustatytais terminais nesumokėdamas į valstybės (savivaldybės) biudžetą iš darbuotojams išmokėto atlyginimo išskaičiuotą gyventojų pajamų mokestį pažeidė Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 23 straipsnio 3 ir 4 dalių reikalavimus bei padarė administracinės teisė pažeidimą, numatytą ATPK 173¹¹ straipsnyje. Teismas sprendė, kad atsakovas žinojo įmonės finansinę būklę bei įsipareigojimų kreditoriams apimtis, suvokė, kad įmonė jau nuo 2009 metų yra nemoki, nuo 2010 m. lapkričio 15 d. nutraukusi savo tiesioginę veiklą, atleidęs įmonės darbuotojus, 2011 m. vasario 11 d. iš įmonės kasos išsimokėjo sau 120 000 Lt kaip paskolos grąžinimą bei 2010 m. vasario 22 d. sumokėjo su juo susijusiam asmeniui K. M. 32 100 Lt sumą kaip paskolos grąžinimą, t. y. atliko neteisėtus veiksmus, nors tuo metu įmonė turėjo ir kitų kreditorių, kuriems įsipareigojimai turėjo būti vykdomi pirmiau nei atsakovui ir susijusiam asmeniui (CK 6.246 str.). Be to, kompleksiniai įmonės vadovo veiksmai, tarp jų ir paskolos sau ir trečiajam asmeniui grąžinimas, privedė prie situacijos, jog įmonės turto neužteko kreditinių reikalavimų tenkinimui. Teismo vertinimu, minėtais atsakovo veiksmais buvo pažeistas kreditorių lygiateisiškumo principas suteikiant pirmenybę sau ir trečiajam asmeniui bei praktiškai eliminuojant kitų kreditorių reikalavimų patenkinimo galimybę. Atsakovas pažeidė CK 2.87 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtintą lojalumo įmonei reikalavimą, specialiąsias pareigas juridinio asmens atžvilgiu veikti sąžiningai ir protingai, nevykdė Akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 8 dalyje numatytos pareigos veikti įmonės ir jos akcininkų naudai, bei pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Būtent dėl šių reikalavimų ir pareigų pažeidimo BUAB „Kesonas“ bei jos kreditoriai patyrė 152 100 Lt žalą (CK 6.249 str., 6.247 str.). Konstatavus, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, kurie lėmė žalos (nuostolių) atsiradimą, kaltė yra preziumuojama, todėl atsakovo kaltė neįrodinėjama (CPK 178 str., 182 str. 4 d.). Remiantis išdėstytu, teismas konstatavo, kad ieškinys pagrįstas, todėl jį tenkino.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai

Atsakovas V. M. (toliau – apeliantas) apeliaciniu skundu prašo Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gegužės 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas neišsamiai tyrė įrodymus bei netinkamai taikė įmonės administracijos vadovo civilinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas bei teismų praktiką. Teismas rėmėsi vien tik aplinkybe, kad įmonė tiek paskolos grąžinimo metu, tiek ją grąžinus nebegali padengti skolos savo kreditoriams, tačiau neatskleidė ir nepagrindė įmonės vadovo (apelianto) specialiųjų ar fiduciarinių pareigų pažeidimo fakto. Teismas nevertino, kad trečiasis asmuo paskolą ieškovui iš savo asmeninių lėšų suteikė dar 2009 m. birželio 1 d., o apeliantas – 2009 m. birželio 30 d., t. y. laikotarpiu, kai įmonės finansinė būklė buvo ypač sunki. Suteikta paskola, iš kurios negauta jokios finansinės naudos, buvo skirta siekiant atgaivinti įmonę bei padėti jai išvengti bankroto.Įmonei šiek tiek uždirbus pinigų, 2010 m. vasario 22 d. paskola grąžinta trečiajam asmeniui. Praėjus daugiau nei pusei metų ir įmonei nepavykstant sėkmingai vykdyti veiklos, 2010 m. lapkričio 15 d. dalis įmonės veiklos laikinai sustabdyta. Todėl nėra pagrindo išvadai, kad įmonės veiklos sustabdymas buvo nulemtas paskolos grąžinimo trečiajam asmeniui. Įmonė po laikino dalies veiklos sustabdymo ir toliau siekė pelno, nuomojo nuosavybės teise valdomą nekilnojamąjį turtą, nes apeliantas buvo suinteresuotas grąžinti skolas kreditoriams.2011 m. vasario 11 d. apeliantas išsimokėjo dalies paskolos grąžinimą, t. y. likus daugiau nei pusei metų iki bankroto bylos iškėlimo. Taigi, įmonė dar ilgai veikė, todėl nėra pagrindo išvadai, kad šis mokėjimas nulėmė jos bankrotą. Teismas nevertino aplinkybės, kad įmonė tuo metu taip pat vykdė ir kitus įsipareigojimus kreditoriams. Teismas apelianto neteisėtus veiksmus siedamas vien su įmonės negalėjimu grąžinti skolos savo kreditoriams, bet nevertinus apelianto veiksmų siekiant išvengti įmonės bankroto, nukrypo nuo teismų praktikos. Byloje netirtos ir nenustatytos faktinės aplinkybės, kuriomis remiantis būtų galima spręsti, ar paskolų grąžinimas trečiajam asmeniui ir apeliantui, būtų galėjęs nulemti net 152 000 Lt žalos įmonei atsiradimą. Teismas neatsižvelgė, kad tiek trečiasis asmuo, tiek apeliantas buvo įmonės kreditoriai, todėl grąžintomis paskolomis jie ne tik sumažino įmonės turtą, bet sumažino ir įmonės kreditorinius įsipareigojimus, padėjo išvengti delspinigių, palūkanų ir kitų galimų mokėjimų pagal paskolos sutartis. Apelianto teigimu, neišsiaiškinta, ar jo veiksmai nulėmė realią žalą ieškovui ir kokio dydžio žala faktiškai buvo padaryta, t.y. neatskleista bylos esmė. Apeliantui neišmokėjus ginčo pinigų, būtų pareikšti kreditoriniai reikalavimai pagal paskolos sutartis, t. y. grąžinti paskolintus pinigus bei sumokėti sutartines palūkanas. Todėl ieškovo galimai patirti nuostoliai yra mažesni už jos gautą naudą, todėl jie iš apelianto nepriteistini (CK 6.249 str. 6 d.). CK 6.923 straipsnio 2 dalyje numatytas lėšų nurašymo eiliškumas, kai visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti lėšų sąskaitoje nepakanka. Ši norma yra išimtis iš bendrosios taisyklės, kad lėšos nurašomos pagal kliento nurodymų ir kitų dokumentų gavimo eilę (kalendorinis eiliškumas). CK 1.8 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas taikyti analogiją specialiąsias teisės normas, todėl CK 6.923 straipsnio 2 dalis negali būti taikoma. Apeliantas nurodo, kad jis nepažeidė nustatyto lėšų nurašymo eiliškumo kitų kreditorių atžvilgiu.

Ieškovas BUAB „Kesonas“ atsiliepimu prašo Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gegužės 30 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Skunde nepateikti pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų neteisėtumą pagrindžiantys argumentai, o tik nurodomas kitoks, teisiškai nereikšmingas faktinių aplinkybių traktavimas.Apeliantas atliko neteisėtus veiksmus, nes nesąžiningai sau ir susijusiam asmeniui padengė ieškovo įsiskolinimą, nors jau buvo suėję terminai kitų kreditorių reikalavimų mokėjimui. Ginčo pinigų išmokėjimu nesąžiningai sumažintas ieškovo turtas, iš kurio galėjo būti tenkinami kitų kreditorių reikalavimai. Be to, vadovaujantis kreditorių lygiateisiškumo principu, kreditorių reikalavimai turėjo būti tenkinami nesuteikiant nepagrįsto prioriteto nei vienam iš jų. Skundo argumentai, kad paskolos ieškovui suteiktos sunkios finansinės būklės metu, iš jų negauta jokios naudos, nėra teisiškai reikšmingos nagrinėjant apelianto atsakomybės klausimą, nes jos nepaneigia ir neįtakoja apelianto veiksmų neteisėtumo – nesąžiningumo išmokant lėšas sau ir trečiajam asmeniui ir kitų kreditorių interesų nepaisymo. Teismas nustatė žalos faktą ir dydį. Akivaizdu, kad grąžinus paskolas, ieškovas neteko 152 100 Lt sumos, kuri turėjo būti panaudota atitinkamų kreditorių (o ne išimtinai apelianto ir trečiojo asmens) reikalavimų tenkinimui. Ieškovo teigimu, 152 100 Lt suma sumažėjo ieškovo turtas, o tuo pačiu ir kreditorių galimybės gauti bent dalinį reikalavimo patenkinimą. Tai, kad apeliantas ir trečiasis asmuo buvo kreditoriai, niekaip neįtakoja ieškovo turto sumažėjimo fakto ir dydžio. Ieškinys pareikštas ginant kreditorių interesus, todėl CK 6.249 straipsnio 6 dalies taikymui, jiems iš paskolų grąžinimo negavus absoliučiai jokios naudos, nėra jokio pagrindo. CK 6.923 straipsnio 2 dalyje nesant bendrąsias teisės normas konkretizuojančių taisyklų, o reglamentuojant kitus teisinius santykius, darytina išvada, kad ji nėra specialioji, todėl gali būti taikoma pagal analogiją. Be to, teismas rėmėsi ne šios normos taikymu pagal analogiją, o ieškovo kreditorių lygiateisiškumo principo pažeidimu, todėl apeliacinio skundo argumentai dėl CK 6.923 straipsnio taikymo laikytini teisiškai nereikšmingais ir nepaneigiančiais sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, jų nenurodė ir byloje dalyvaujantys asmenys, todėl apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas apeliacinio skundo ribose (CPK 320 str. 2 d.).

Byloje nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. lapkričio 2 d. nutartimi UAB „Kesonas“ iškelta bankroto byla. Juridinių asmenų registro duomenimis apeliantas V. M. įmonės valdymo organu (direktoriumi) buvo nuo 2006 m. balandžio 3 d. iki bankroto bylos iškėlimo dienos. UAB „Kesonas“ ir apeliantas 2009 m. birželio 30 d. sudarė paskolos sutartį, pagal kurią apeliantas paskolino UAB „Kesonas“ 132 484 Lt, jos grąžinimo terminą nustatant iki 2011 m. balandžio 1 d. (b. l. 22, 23). 2011 m. vasario 11 d. kasos išlaidų orderiu Nr. 12 apeliantui išmokėta 120 000 Lt suma kaip paskolos grąžinimas (b.l. 24). Taip pat UAB „Kesonas“ ir trečiasis asmuo K. M. 2009 m. birželio 1 d. sudarė paskolos sutartį, pagal kurią trečiasis asmuo paskolino UAB „Kesonas“ 32 100 Lt, jos grąžinimo terminą nustatant ne vėliau kaip iki 2010 m. gegužės 1 d. (b. l. 25). 2010 m. vasario 22 d. kasos išlaidų orderiu Nr. 60 trečiajam asmeniui išmokėta 32 100 Lt suma kaip paskolos grąžinimas (b.l. 26). Ieškovo teigimu, minėtais kasos išlaidų orderiais apeliantui išmokėjus sau ir trečiajam asmeniui 152 100 Lt sumą, įmonei ir jos kreditoriams padaryta žala, kurią ieškovas prašė priteisti iš apelianto. Pirmosios instancijos teismas pareikštą ieškinį tenkino visiškai. Apeliantas su tokiu sprendimu nesutinka.

Taigi, byloje kilo ginčas dėl BUAB „Kesonas“ vadovo civilinės atsakomybės 2010 m. vasario 22 d. kasos išlaidų orderiu išmokėjus kaip paskolos grąžinimą trečiajam asmeniui 32 100 Lt ir 2011 m. vasario 11 d. kasos išlaidų orderiu išsimokėjus sau 120 000 Lt taikymo.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Įmonė, manydama, kad jos valdymo organo narys (vadovas) netinkamai vykdė savo pareigas ar jų neįvykdė ir dėl to jai buvo padaryta žala, turi teisę reikalauti, kad toks valdymo organo narys šią žalą atlygintų (CK 2.87 str. 7 d.). Sprendžiant apelianto, kaip buvusio UAB „Kesonas“ vadovo, civilinės atsakomybės taikymo klausimą būtina nustatyti ne tik tai, ar ieškinyje nurodyti apelianto veiksmai buvo neteisėti, t. y. ar jis nepažeidė CK 2.87 straipsnio 1 – 6 dalyse, 6.263 straipsnio 1 dalyje ar kituose įstatymuose (ABĮ, ĮBĮ ir kt. ) nustatytų reikalavimų, bet ir tai, ar įmonei iš tiesų buvo padaryta reali žala, o jeigu žala buvo padaryta, tai ar ji atsirado būtent dėl ieškinyje nurodytų apelianto veiksmų (CK 6.246 - 6.249 str.). Įmonės vadovo atsakomybė gali kilti ne tik dėl žalos tiesiogiai įmonei padarymo. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad iš esmės sutampa ir neturi būti priešinami bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių visumos interesai. Kadangi bankrutuojančios įmonės turtas panaudojamas kreditorių reikalavimams tenkinti, tai kuo daugiau tokio turto bus sukaupta, tuo didesne apimtimi bus patenkinti kreditorių reikalavimai. Bendrovė privalo veikti atsižvelgdama į visų suinteresuotų asmenų, įskaitant ir kreditorius, interesus. Bendrovės vadovas privalo šiuos interesus derinti ir siekti jų pusiausvyros. Dėl šios priežasties pripažįstama vadovo fiduciarinė pareiga ne tik akcininkų, bet ir bendrovės kreditorių atžvilgiu. Jeigu vadovui neatsirastų atsakomybė (arba atsirastų tik tiesiogiai įstatymų nustatytais atvejais), tai nebūtų realaus priverstinio mechanizmo užtikrinti fiduciarinių pareigų kreditoriams vykdymą. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011). Vertinant vadovo atsakomybės sąlygas, kasacinio teismo nurodyta, kad vadovas atsako ne dėl bet kokių jam priskirtų pareigų pažeidimo, tačiau tik dėl jo didelės kaltės, t. y. tyčios siekiant pažeisti kreditorių interesus ar didelio neatsargumo pasireiškiančio aiškiu ir nepateisinamu aplaidumu vykdant savo pareigas, todėl paprastas atsakovo neatsargumas, susijęs su įmonės ūkinės-komercinės veiklos rizika, neturėtų būti pagrindu atsirasti įmonės vadovo civilinei atsakomybei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012).

Ieškovo teigimu, apeliantas aukščiau paminėtais paskolų grąžinimais pažeidė atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumą (CK 6.923 str.), pareigą juridinio asmens atžvilgiu elgtis lojaliai, sąžiningai ir protingai (CK 2.87 str. 1 d.) bei pareigą veikti įmonės ir jos akcininkų naudai (ABĮ 19 str. 8 d.). Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad paskolų grąžinimu apeliantas atliko neteisėtus veiksmus – įmonės finansinė padėtis buvo sunki, įmonė turėjo kitų kreditorių, kuriems įsipareigojimai turėjo būti vykdomi pirmiau nei apeliantui ir trečiajam asmeniui, todėl aptariamų paskolų grąžinimas pažeidė kreditorių lygiateisiškumo principą. Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo išvadomis sutinka iš dalies.

Pasisakant dėl apeliacinio skundo argumentų ir ieškovo pozicijos dėl CK 6.923 straipsnio nuostatų taikymo, t.y. dėl to, kad apeliantas pažeidė šiame straipsnyje nurodytą atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumą, teisėjų kolegija sprendžia, jog ieškovas nepagrįstai vadovaujasi analogija CK 6.923 straipsnio nuostatoms. Kasacinio teismo yra nurodyta, kad ši norma taikoma ne bet kuriam skolininko atsiskaitymui su kreditoriais, o tik lėšų nurašymui nuo banko sąskaitos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-420/2013). Nagrinėjamu atveju sprendžiamas ginčas yra dėl iš įmonės kasos paimtų piniginių lėšų išmokėjimo, todėl CK 6.923 straipsnis netaikytinas. Kita vertus, bet kuriuo atveju apelianto argumentai šiuo aspektu nėra reikšmingi, nes pirmosios instancijos teismas, spręsdamas jo civilinės atsakomybės klausimą, šia norma ir nesivadovavo, o civilinę atsakomybę taikė CK 2.87 straipsnio pagrindu. Todėl, sprendžiant skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimą, apelianto argumentai dėl nepagrįsto CK 6.923 straipsnio taikymo nėra aktualūs.

Dėl 32 100 Lt išmokėjimo trečiajam asmeniui

Kaip minėta, trečiajam asmeniui 2010 m. vasario 22 d. kasos išlaidos orderiu 32 100 Lt suma išmokėta kaip 2009 m. birželio 1 d. paskolos sutartimi suteiktos paskolos grąžinimas. Minėtos paskolos sutarties 3 punktu sutarta, kad UAB „Kesonas“ visą skolą su palūkanomis trečiajam asmeniui grąžins ne vėliau kaip iki 2010 m. gegužės 1 d. Paskolinta pinigų suma (be palūkanų) trečiajam asmeniui grąžinta likus daugiau nei dviem mėnesiams iki sutartyje nustatyto termino paskolos grąžinimui. Turint galvoje, kad pareigos grąžinti paskolą anksčiau įmonė neturėjo, galima būtų kelti tam tikras prielaidas dėl galimo apelianto kaip įmonės vadovo veiksmų grąžinant paskolą, nesulaukus šio termino suėjimo, būtinumo. Kita vertus, teisėjų kolegijos nuomone, tai, kad UAB „Kesonas“ trečiajam asmeniui šią sumą grąžino anksčiau termino, savaime nelaikytina neteisėtu veiksmu, nes, visų pirma, ji grąžinta paskolos sutarties pagrindu, t. y. esant tam teisėtam pagrindui; antra, sudaryta paskolos sutartis, minėta, numatė, kad UAB „Kesonas“ savo įsipareigojimus trečiajam asmeniui turi įvykdyti ne vėliau nei 2010 m. gegužės 1 d., taigi, iš esmės buvo susitarta tik dėl galutinio grąžinimo termino; trečia, nagrinėjamų faktinių aplinkybių kontekste šis 2-3 mėn. laikotarpis, sprendžiant žalos (ne)padarymo klausimą, bet kuriuo atveju esminės reikšmės ir neturi.

Sutiktina su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, kad UAB „Kesonas“ finansinė padėtis jau 2010 metais buvo sunki, nes tiek 2009 metais, tiek 2010 metais įmonės per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (b.l. 33-34). Taip pat tiek 2009 metais, tiek 2010 metais UAB „Kesonas“ patyrė nuostolių (b.l. 35). Tačiau tai nereiškia, kad UAB „Kesonas“ šiuo laikotarpiu veiklos nevykdė ir nebegalėjo ar - juo labiau – apskritai neturėjo vykdyti savo prisiimtų įsipareigojimų kreditoriams, inter alia trečiajam asmeniui. Iš Šiaulių apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos ataskaitos matyti, kad apeliantas darbuotojams už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. išmokėjo 166 427,99 Lt darbo užmokesčio (b.l. 99-100). Be to, patikrinimo metu apeliantas paaiškino, kad įmonė veiklos nevykdo tik nuo 2010 m. lapkričio 15 d. Taigi, trečiajam asmeniui paskola grąžinta dar prieš devynis mėnesius iki įmonės veiklos sustabdymo (ir daugiau nei prieš pusantrų metų iki bankroto bylos inicijavimo) bei vykdant įsipareigojimus ir kitiems kreditoriams. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo išvadai, kad apeliantas kaip įmonės vadovas, grąžindamas 32 100 Lt paskolą trečiajam asmeniui - vienam iš kreditorių, nors šis ir yra apelianto giminaitis, atliko tyčinius asmeninių paskatų sąlygotus veiksmus būtent siekiant pažeisti įmonės ar kitų jos kreditorių interesus. Priešingu atveju galima būtų daryti išvadas apie kreditorių teisių pažeidimą ir tuo atveju, jei būtų vykdomi bet kurie kiti įsipareigojimai kreditoriams, pavyzdžiui, dengiamas įsiskolinimas valstybei ir pan. Minėta, kad apskritai vadovas atsako ne dėl bet kokių jam priskirtų pareigų pažeidimo, tačiau tik dėl jo didelės kaltės, t. y. tyčios siekiant pažeisti kreditorių interesus, kas nagrinėjamu atveju grąžinant aptariamą paskolą, teisėjų kolegijos vertinimu, nenustatyta. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad kasacinis teismas yra nurodęs, jog tuo atveju, jei nemokios įmonės atsiskaitymu nepagrįstai suteikta pirmenybė vienam kreditoriui prieš kitus kreditorius, tai sudaro pagrindą siekti panaikinti tokią pirmenybę ginčijant atsiskaitymo sandorį, kaip pažeidžiantį likusių kreditorių teises, tačiau jei atsiskaitymu panaikinama reali ir egzistuojanti skolininko prievolė, vien pirmenybės suteikimas savaime nereiškia žalos skolininkui padarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-420/2013).

Remiantis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantas, atlikęs paskolos grąžinimą 2010 m. vasario 22 d., atliko tyčinius neteisėtus veiksmus, siekdamas padaryti ir padarydamas žalą UAB „Kesonas“ bei jo kreditoriams. Teigti, kad apeliantas, įmonės veiklos metu grąžindamas paskolos sutartimi trečiajam asmeniui šio paskolintus pinigus prieš devynis mėnesius iki įmonės veiklos sustabdymo bei prieš pusantrų metų iki bankroto bylos inicijavimo, elgėsi neteisėtai vien dėl to, kad buvo grąžinta paskola giminystės ryšiais susijusiam asmeniui, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pakankamo pagrindo (CPK 12 str., 178 str., 185 str.).

Dėl 120 000 Lt išmokėjimo apeliantui

Apeliantas 2011 m. vasario 11 d. kasos išlaidų orderiu išsimokėjo sau 120 000 Lt kaip 2009 m. birželio 30 d. paskolos sutartimi dviem metams suteiktos paskolos grąžinimą (b.l. 22, 24). Minėtos paskolos sutarties Priedu Nr. 1 sutarta paskolos grąžinimo terminą atidėti iki 2011 m. balandžio 1 d. (b.l. 23). Taigi, apeliantas 120 000 Lt paskolos sumą susigrąžino nesuėjus sutartyje nustatytam terminui, nors jis pats kaip paskolos davėjas žinojo, kad reikalauti grąžinti paskolą anksčiau nei 2011 m. balandžio 1 d. neturi teisinio pagrindo. Nors pagal šalių susiklosčiusius paskolinius teisinius santykius neatmestina galimybė ir nagrinėjamą paskolą grąžinti anksčiau nustatyto termino, paskolos grąžinimu panaikinta realiai egzistuojanti įmonės prievolė, tačiau, sprendžiant apelianto civilinės atsakomybės taikymo klausimą, šios paskolos grąžinimas taip pat (kaip ir pirmuoju atveju) vertintinas ir kitų reikšmingų bylos aplinkybių fone - įmonės finansinės padėties bei apelianto elgesio sąžiningumo tiek įmonės, tiek kitų kreditorių atžvilgiu aspektu, juo labiau įvertinant ir tai, kad šiuo atveju apeliantas priėmė sprendimą dėl paskolos grąžinimo ne pašaliniam kreditoriui, o pačiam sau. Todėl yra itin aktualu, ar nėra pažeistas įstatymu įtvirtintas reikalavimas juridinio asmens valdymo organų nariui vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams (CK 2.87 str. 3 d.). Be to, jau minėta teisminė praktika ir dėl kreditorių interesų reikšmės svarbos.

Kaip minėta, UAB „Kesonas“ finansinė padėtis 2010 metais buvo sunki, o nuo 2010 m. lapkričio 15 d. įmonės veikla jau buvo sustabdyta, ką apeliantas patvirtina ir apeliaciniame skunde. UAB „Kesonas“ veiklos nevykdė ir Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos patikrinimo metu – 2011 m. vasario 8 d. Nors apeliantas skunde ir nurodo, kad įmonė ir po paskolos grąžinimo (2011 m. vasario 11 d.) dar ilgai veikė, tačiau byloje nepateikti šiuos teiginius patvirtinantys įrodymai, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad po 2010 m. lapkričio 15 d. veiklos sustabdymo UAB „Kesonas“ būtų vykdęs atnaujintą aktyvią ūkinę – komercinę veiklą. Taip galima spręsti ir iš 2011 m. birželio 30 d. pelno (nuostolio) ataskaitos, iš kurios matyti, kad ataskaitiniu laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. birželio 30 d. UAB „Kesonas“ pardavimai ir paslaugos tesiekė 9 127 Lt, t.y. vos po 1 500 Lt per mėnesį, kai tuo tarpu 2009 m. pardavimo pajamos viršijo 1 mln. litų, 2010 m. – 366 000 Lt. (b.l. 35, 37). Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis kreditoriaus pareiškimas dėl bankroto bylos UAB „Kesonas“ iškėlimo teisme gautas 2011 m. rugsėjo 15 d., t.y. po pusmečio nuo paskolos susigrąžinimo. Iš Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. lapkričio 2 d. nutarties, kuria UAB „Kesonas“ iškelta bankroto byla, matyti, kad įmonė pripažino, jog yra nemoki ir nebegali vykdyti savo sutartinių įsipareigojimų kreditoriams, todėl sutiko su bankroto bylos iškėlimu.

Šiuo atveju reikšminga yra ne tai, kad buvo grąžinta paskola, nes apeliantas kaip įmonės kreditorius bendrąja prasme turi teisę susigrąžinti paskolintą sumą, o reikšmingos yra būtent aplinkybės, patvirtinančios apelianto kaip įmonės vadovo nesąžiningą ir nelojalų įmonei bei kreditoriams elgesį, pasireiškusį įmonės nemokumo būsenoje asmeninės pirmenybės būtent sau suteikimu, kai įmonė turėjo finansinių įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams, apie kuriuos apeliantas neabejotinai žinojo. Taigi, apeliantas, susigrąžindamas paskolintas įmonei lėšas2011 m. vasario 11 d., žinojo, kad tokie jo veiksmai pažeis kitų kreditorių teises ir interesus, tuo tarpu pats, pasinaudodamas savo padėtimi, finansinių praradimų išvengs. Todėl yra pagrindas pripažinti, kad tokie veiksmai patvirtina privačių ir viešų interesų konfliktą.

Išdėstytų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad esant UAB „Kesonas“ sunkiai finansinei būklei, prieš bankroto bylos iniciavimą apelianto veiksmai priimant sprendimą, mažinantį įmonės galimybes atsiskaityti su kreditoriais (padengiant savo kreditorinį reikalavimą, kuriam dar ir mokėjimo terminas nesuėjęs), pažeidžiantį kreditorių teises bei suteikiantį pirmenybę sau, laikytini nesąžiningais, lėmusiais sumažėjusias galimybes atsiskaityti su kitais UAB „Kesonas“ kreditoriais. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, minėtu laikotarpiu apelianto realizuota teisė atgauti paskolintas įmonei pinigines lėšas nelaikytina teisėta. Nors paskolos grąžinimas nėra įstatymu draudžiamas atsiskaitymas, tačiau įmonės nemokumo atveju vykdomi atsiskaitymai neturėtų suteikti nesąžiningo pranašumo įmonės vadovui sprendžiant visų pirma savo asmenines problemas, nes tai neatitinka sąžiningo elgesio standartų kitų asmenų, kuriems tokiais veiksmais padaroma žala, atžvilgiu (CK 6.263 str. 1 d.). Šiame kontekste atmestini apelianto argumentai, susiję su paskolos suteikimo tikslu, t. y. siekiu išvengti įmonės bankroto, nes apeliantui civilinė atsakomybė grindžiama būtent paskolintų lėšų išsimokėjimo faktu, lėmusiu sumažėjusias UAB „Kesonas“ kreditorių galimybes patenkinti savo reikalavimus, juo labiau, jau žinant, kad įmonė neveikia ir neturi perspektyvos sugrąžinti tas galimybes į ankstesnę padėtį. Iš esmės sutiktina su apelianto argumentais, kad grąžinta paskolos suma ne tik sumažino įmonės turtą, bet sumažino ir įmonės kreditorinius įsipareigojimus. Tačiau BUAB „Kesonas“ bankroto administratorius nagrinėjamą ieškinį pareiškė ne tik dėl žalos įmonei, bet ir jos kreditoriams padarymo. Todėl teisėjų kolegija atmeta ir apelianto argumentus, kad neva paskolos susigrąžinimas netgi suteikė įmonei naudą (CK 6.249 str. 6 d.) tuo aspektu, kad apeliantas priešingu atveju būtų turėjęs teisę pats pareikšti didesnį (t.y. su palūkanomis) kreditorinį reikalavimą nei negrąžinta paskola.

Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad apeliantas iš įmonės kasos išsimokėdamas piniginės lėšas kaip paskolos grąžinimą atliko neteisėtus veiksmus (CK 2.87 str., 6.246 str. 1 d., 6.263 str. 1 d.), dėl ko 120 000 Lt suma laikytina įmonei ir jos kreditoriams padaryta žala (CK 6.249 str.), kuri yra priežastiniame ryšyje su atliktais neteistais veiksmais (CK 6.247 str.).

Apibendrinant teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas sumažinant ieškovui priteistiną žalos dydį iki 120 000 Lt (CPK 326 str. 1 d. 3 p., 329 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad priteista žala nepaneigia apelianto teisės, grąžinus išsimokėtas lėšas, reikšti ieškovui kreditorinį reikalavimą bankroto byloje ĮBĮ 26 straipsnio nustatyta tvarka.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios pusės, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 str. 1 d.). Pakeitus skundžiamą sprendimą, pakeistina ir sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo (CPK 93 str. 5 d.).

Ieškovas yra bankrutuojanti įmonė ir nuo žyminio mokesčio už paduotą ieškinį atleistas, todėl apeliantas proporcingai patenkintų reikalavimų daliai privalo atlyginti valstybei 3 400 Lt žyminį mokestį (CPK 80 str. 1 d. 1 p., 93 str. 2 d., 96 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gegužės 30 d. sprendimą pakeisti.

Sumažinti iš atsakovo V. M. (duomenys neskelbtini) ieškovui bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Kesonas“ (duomenys neskelbtini) priteistą žalos atlyginimo sumą iki 34 754,40 eurų (120 000 Lt).

Sumažinti iš atsakovo V. M. valstybei priteistą žyminio mokesčio sumą iki 984,71 eurų (3 400 Lt).