- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2014-05-19
- Bylos Nr.
- 1-1337-957/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-13-1-01077-2013-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Marijus Kursevičius
- Kaltinamasis
- A. K.
- Nukentėjusysis
- I. Z., D. Z.
viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, kurioje A. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini), gimęs (duomenys neskelbtini), aukštojo išsilavinimo, Lietuvos Respublikos pilietis, vedęs, dirbantis (duomenys neskelbtini), gyvenantis (duomenys neskelbtini), neteistas,
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. K., žinodamas, kad 2005 m. kovo 30 d. Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo sprendimu yra įpareigotas I. Z. naudai mokėti savo nepilnametei dukrai – D. Z. (gimusiai (duomenys neskelbtini)) išlaikyti kas mėnesį po 125 Lt, skaičiuojant nuo 2004 m. liepos 20 d. iki vaiko pilnametystės, t. y. iki 2013 m. birželio 23 d., bei 4500 Lt dydžio vaiko išlaikymo įsiskolinimą, mokėjimą išdėstant ir mokant per tris metus po 125 Lt kas mėnesį, nuo 2004 m. balandžio 30 d. iki 2005 m. birželio 30 d., nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2006 m. birželio 30 d., nuo 2008 m. vasario 1 d. iki 2008 m. kovo 31 d., nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2010 m. lapkričio 30 d., nuo 2011 vasario 1 d. iki 2011 m. lapkričio 30 d., nuo 2012 m. kovo 23 d. iki 2012 m. birželio 19 d., nuo 2012 m. birželio 19 d. iki 2013 m. birželio 23 d., išskyrus laikotarpius kai nuo 2011 m. gruodžio 6 d. iki 2012 m. kovo 23 d., nuo 2010 m. vasario 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 30 d. buvo registruotas Vilniaus teritorinės darbo biržos Vilniaus miesto skyriuje ir negavo pajamų bei laikotarpį nuo 2011 m. spalio 1 d. iki 2011 m. spalio 31 d., kai UAB (duomenys neskelbtini) nemokėjo jam darbo užmokesčio, šių pinigų vaikui išlaikyti nemokėjo ir jokios kitos būtinos materialios paramos vaikui neteikė, t. y. vengė pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti savo dukrą – D. Z., dėl to per šį laikotarpį 2014 m. vasario 20 d. susidarė 8653,20 Lt dydžio įsiskolinimas. Taip A. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 164 straipsnyje.
Kaltinamasis A. K. apklausiamas teismo posėdyje kaltės nepripažino ir parodė, kad 2005 m. kovo 30 d. buvo priimtas teismo sprendimas, kuriuo jis pripažintas D. Z. tėvu ir patvirtinta taikos sutartis su joje nustatytais įsipareigojimais. Po teismo sprendimo mokėjo pinigus, kurie buvo išskaičiuojami iš darbo užmokesčio. Jis to kai kada nevykdė, tačiau tik tada, kai objektyviai negalėjo. Buvo su antstoliu sutarę, kad išskaičiuos iš atlyginimo. Pats mokėjimų nedarė po teismo sprendimo. Nuo 2004 m. liepos 20 d. iki 2005 m. birželio 30 d. nemokėjo, nes buvo dar neaišku, ar priklauso mokėti, ar tikrai jo vaikas. Tačiau vėliau buvo priteista iš jo už praėjusį laikotarpį ir skaičiuotas įsiskolinimas. Byloje yra dokumentai, kad išskaičiavo iš atlyginimo. Kai iš UAB (duomenys neskelbtini) išėjo, nedirbo tą pusmetį. Dirbo sekantį laikotarpį ir jo skola yra padengta. Ši skola yra padengta (duomenys neskelbtini) ir UAB (duomenys neskelbtini). 2008 m. sausio 15 d. skola yra 61,30 Lt, padengtas įsiskolinimas. Yra UAB (duomenys neskelbtini) raštas apie mokėjimus ir 200 Lt antstolio išlaidos. Kažkurį laikotarpį nedirbdavo, o po to įsidarbindavo ir susimokėdavo. Iki 2009 m. liepos 1 d. yra mokėjimai arba tarpai tarp mokėjimų, kur nedirbo, o po to padengta išskaičiuota. Nuo 2009 m. liepos 1 d. pradeda augti skola, kai nedirbo arba dirbo ir negalėjo atgauti pinigų, darbo užmokestis buvo neišmokamas toje įmonėje valstybės sprendimu, jis negalėjo gauti pajamų. Nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2006 m. birželio 30 d. yra padengta vėliau, kai dirbo UAB (duomenys neskelbtini) ir UAB (duomenys neskelbtini). Nuo 2008 m. vasario 1 d. iki 2008 m. kovo 31 d. – tai tuo laikotarpiu dirbo UAB (duomenys neskelbtini), byloje turi būti antstolio patvarkymas, kokia skola, berods 611 Lt. Pradėtas mokėjimas nuo 2008 m. balandžio mėnesio, po to nemokėta, bet vėliau sumokėta, t. y. iš karto daugiau išskaičiuota. 2014 m. kovo 12 d. gavo dar tokį raštą, kur yra mokėjimai iš dabartinės darbovietės, kur pagal antstolio raštą skaičiuoja, taikos sutartį sudarė. Yra išskaičiuojamos sumos, bet kažkodėl pervedamos mažesnės nei išskaičiuojamos. Nuo 2009 m. prasideda nemokėjimas ir skola, nes nedirbo nuo 2009 m. liepos mėnesio. Buvo dirbo, bet porą mėnesių. Buvo du mokėjimai, vienas už du mėnesius UAB (duomenys neskelbtini). Buvo išskaitymas pagal antstolio dokumentus. Buvo išskaityta du kartus po 125 Lt 2010 metais, bet, kiek išsiaiškino, ieškovė negavo tos sumos. Čia buvo pavedimas į ieškovės sąskaitą, bet ji jo negavo. Pavedimą darė UAB (duomenys neskelbtini). Nuo 2009 iki 2010 m. lapkričio 30 d. buvo iš jo darbovietės du pavedimai padaryti. Tuo laikotarpiu daugiau nebuvo pavedimų padaryta. 2011 m. vasario 1 d. nebuvo daryti pavedimai, nes jis dirbo vienoje įmonėje, ten nemokėjo, buvo bankrotas, įmonė UAB (duomenys neskelbtini). Tuo laikotarpiu alimentai nebuvo mokami. Klausė įmonės, ar atėjo koks raštas, sakė, neatėjo, bet jis po to buvo išvažiavęs į Norvegiją įmonės reikalais. Tuo laikotarpiu buvo pas antstolius nuėjęs, o 2010 m. spalio 5 d., 2011 metais nebuvo. Pats tiesiogiai nepervedinėjo pinigų nukentėjusiajai. Nuo 2011 m. vasario 1 d. iki 2011 m. lapkričio 30 d. nepervedė, nes turėjo finansinių sunkumų, nedirbo ir neturėjo pajamų. Tiksliau dirbo, bet negavo atlyginimo, yra pateikęs ieškinį, yra bankroto bylą, jis kreditorius. Gali pateikti UAB (duomenys neskelbtini) ir UAB (duomenys neskelbtini) įsiskolinimus, yra iškelta bankroto byla, sudarytas kreditorių sąrašas. Dar 2011 metais buvo išvažiavęs į Angliją, bet negavo darbo, ten prabuvęs kurį laiką grįžo su minusu. Buvo apie du ar tris mėnesius, nuo balandžio pradžios. Grįžus tada, vėl ten darbo birža ir taip toliau. Šiuo metu dirba UAB (duomenys neskelbtini), atrodo nuo 2013 m. birželio 3 d. ir UAB (duomenys neskelbtini) nuo spalio. Šiuo metu pats nemoka alimentų, nes jam išskaičiuoja iš darbovietės pagal raštą, iš UAB „Dezinfekcijos paslaugos“, o dar buvo paduotas į teismą D. Z. ieškinys dėl išlaikymo priteisimo iki jos mokymosi pabaigos ir sudaryta taikos sutartis. Laikotarpiu 2012 m. birželio 19 d. – 2013 m. birželio 23 d. nemokėjo išlaikymo. Nuo 2012 m. birželio mėnesio dirbo neoficialiai. Kokias pajamas gaudavo sunku pasakyti. Buvo išvažiavęs į Norvegiją dirbti, pasiūlė pažįstamas namų statybą, žadėjo įdarbinti, bet neįdarbino ir grįžo. Davė 5000 atrodo ir liko skolingas, sakė grąžins, kai antrą kartą atvažiuos, bet neatidavė, tai dabar skolingas 12000, bet čia neoficialiai. Būdamas Norvegijoje gautus pinigus išsiuntė namo, tačiau nukentėjusiajai nemokėjo, nežino kodėl, tiesiog buvo daug pinigų investuota nuvažiuoti ten ir pragyventi. Galvojo, kai gaus visus pinigus, atsiskaitys, bet negavo. Be to, iš tų pinigų sumokėjo 3000 Lt advokatams, siekdamas atgauti pinigus. Buvo net sudaryta sutartis su UAB (duomenys neskelbtini), kad sumokės, bet nesumokėjo ir jiems iškėlė bankroto bylą. Iš darbo biržos gavo pašalpą, kai kuriais laikotarpiais. Iš tų pinigų alimentams neišskirdavo. Nepamena tiksliai, kada ten nustojo mokėti. Dėl 2008 m. vasario 1 d. – kovo 31 d. laikotarpio, tai tuo metu dirbo UAB (duomenys neskelbtini), kiek išskaičiuodavo iš atlyginimo, tiek ir mokėdavo, iš ten visada būdavo išskaičiuojama. Domėjosi, kiek perveda darbovietė alimentų, žiūrėdavo pagal atsiskaitymo lapelius. Pas antstolį irgi klausdavo, bet kildavo kažkokių nesusipratimų, nes būdavo išskaičiuota, o jis sako, neatėjo pinigai. Pats nemokėdavo pinigų. Nemokėjo ir kai gaudavo ligos ir nedarbo pašalpas, tuo metu buvo suklaidintas, nesuprato kiek skolingas. 2008 m. sausio 15 d. buvo atsiskaitęs pagal senesnius laikotarpius. Terminai jam yra nesuprantami, kai kurie terminai neatitinka, kiek jis galėjo, tiek mokėjo, kai gaudavo pajamas. Tai, neva, nemažos pajamos, tačiau jis turi dar du vaikus ir 650 Lt pajamos nėra didelės ar labai didelės.
Nukentėjusioji I. Z. teismo posėdžio metu parodė, kad nuo teismo sprendimo mokėjo jai alimentus šiek tiek, o po to kai nemokėjo, paskambino į jo darbą, o jai ten pasakė, kad ten kaltinamasis jau nebedirba, tai tada nunešė dokumentus į vaikų fondą ir jai mokėjo iš fondo. Aplinkybių dėl kaltinamojo įsidarbinimo nežino, neskambino ir nesidomėjo. Dukrą padėjo auginti mama, o ji pati dirbo visą laiką. Kažkiek mokėjo antstolė. Matė, yra ten mokėjimai byloje, na taip, jie teisingi, bet nežino laikotarpių. Pats kaltinamasis buvo su ja susisiekęs dėl tų mokėjimų, prašė, kad nepaduotų antstoliams, bet ji netikėjo ir padavė. Buvo davęs vieną kartą 200 Lt ir vieną kartą, kai buvo dukros gimtadienis 5 ar 6 metų, padovanojo kuponą 40 ar 60 litų vertės į boulingą.
Nukentėjusioji D. Z. teismo posėdyje parodė, kad A. K. yra jos tėvas. Santykių nėra, jie nebendrauja. Žino, kad buvo priimtas teismo sprendimas 2005 metais. Kai dar jos močiutė buvo gyva, joms buvo lengviau gyventi. Močiutė skambino A. K. mamai, prašė padėti pinigais, tačiau jie atsisakė, sakė atstoti nuo jų ir nuo to karto jis visiškai nei padėjo jai, nei bendravo. Kiek pamena, jokia suma nebuvo išmokėta. Vėliau jis davė šiek tiek pinigų, kai ji padavė į teismą dėl alimentų, kai jai buvo jau 18 metų, 2013 metais. Tada kaltinamasis davė pirmą kartą 300 Lt, po to 400 Lt, po to, atrodo, 350 Lt. Anksčiau, ar buvo kokie mokėjimai ar išskaitymai, ji nežino. Iki pilnametystės su tėvu buvo susitikusi tik tada, kai darė DNR tyrimą.
Iš 2009 m. rugsėjo 28 d. prašymo išmokai iš vaikų išlaikymo fondo gauti matyti, kad I. Z. 2009 m. rugsėjo 28 d. kreipėsi į Vaikų išlaikymo fondą dėl išmokos mokėjimo vaikui, t. y. D. Z. (b. l. 11).
Iš garantinio ir vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2009 m. spalio 14 d. sprendimo matyti, kad D. Z. nuspręsta mokėti po 125 Lt dydžio išmoką nuo 2009 m. rugsėjo 28 d. iš Vaikų išlaikymo fondo, kol atsiras Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo fondo įstatyme nustatyti pagrindai sustabdyti arba nutraukti išmokos mokėjimą, išmoka pervedama į I. Z. banko sąskaitą (b. l. 13).
Iš vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2013 m. liepos 4 d. sprendimo matyti, kad nuo 2013 m. birželio 23 d. išmokų mokėjimą D. Z. nuspręsta nutraukti (b. l. 24).
Iš daiktų, dokumentų pateikimo 2013 m. lapkričio 8 d. protokolo matyti, kad I. Z. pateikė D. Z. gimimo liudijimą, Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo sprendimo kopiją, 2013 m. liepos 4 d. sprendimo kopiją (b. l. 20).
D. Z. gimimo liudijimo duomenimis jos tėvas yra A. K., motina I. Z. (b. l. 21).
Iš Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2005 m. kovo 30 d. sprendimo matyti, jog A. K. pripažintas D. Z. biologiniu tėvu, D. Z. yra A. K. dukra. A. K. su I. Z. sudaryta taikos sutartimi įsipareigojo I. Z. dukters D. Z. išlaikymui mokėti kas mėnesį po 125 Lt, skaičiuojant nuo 2004 m. liepos 20 d., taip pat A. K. įsipareigojo mokėti dukters D. Z. išlaikymo įsiskolinimą, mokėjimą išdėstant ir mokant per tris metus po 125 Lt kas mėnesį, civilinė byla Nr. 2-0798-592/2005 dalyje dėl vaiko išlakymo nutraukta (b. l. 22-23).
Vaikų išlaikymo fondo administracijos 2013 m. balandžio 22 d. rašto duomenimis, ieškinio baudžiamojoje byloje Vaikų išlaikymo fondo administracija nereikš (b. l. 14).
UAB (duomenys neskelbtini) išskaitytų alimintų suvestinės duomenimis už laikotarpį nuo 2007 m. sausio mėnesio iki 2007 m. gruodžio mėnesio bei 2008 m. sausio mėnesį iš darbo užmokesčio buvo išskaityta 1625 Lt suma (b. l. 51-53).
Iš UAB (duomenys neskelbtini) rašto matyti, kad A. K. 2005 m. gruodžio 22 d. atleistas iš darbo, o iš jo užmokesčio išskaičiuota ir pervesta 1500 Lt į antstolės D. P. kontoros sąskaitą (b. l. 54). Iš 2005 m. gegužės 3 d. vykdomajame rašte esančios skolininko darbdavio žymos matyti, kad UAB (duomenys neskelbtini) iš A. K. darbo užmokesčio 2012 m. gruodžio 21 d. išskaitė 1500 Lt (b. l. 57).
Iš UAB (duomenys neskelbtini) rašto matyti, kad A. K. 2009 m. birželio 30 d. atleistas iš darbo (b. l. 58). Iš 2009 m. liepos 9 d. UAB (duomenys neskelbtini)pažymos apie išskaitytus alimentus matyti, kad alimentai išskaityti laikotarpyje nuo 2008 m. balandžio iki 2009 m. birželio (b. l. 59).
Iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2014 m. sausio 7 d. išrašo apie asmenį ir jo draudėjus matyti, kad nuo 2004 m. vasario 13 d. iki 2005 m. gruodžio 22 d. A. K. dirbo UAB (duomenys neskelbtini), nuo 2006 m. birželio 27 d. iki 2008 m. sausio 14 d. A. K. dirbo UAB (duomenys neskelbtini), nuo 2007 m. vasario 8 d. iki 2007 m. rugpjūčio 22 d. dirbo UAB (duomenys neskelbtini), nuo 2007 m. rugpjūčio 30 d. iki 2009 m. birželio 30 d. dirbo UAB (duomenys neskelbtini), nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2011 m. sausio 31 d. dirbo UAB (duomenys neskelbtini), nuo 2011 m. gegužės 30 d. iki 2011 m. lapkričio 2 d. dirbo UAB (duomenys neskelbtini), nuo 2013 m. birželio 3 d. iki dabar dirba „UAB (duomenys neskelbtini), nuo 2013 m. spalio 10 d. iki dabar dirba UAB „(duomenys neskelbtini) (b. l. 62-63).
Iš 2013 m. spalio 31 d. Lietuvos darbo biržos rašto matyti laikotarpiai, kuriais A. K. buvo registruotas darbo biržoje bei registracijos nutraukimo priežastys, mokėtų nedarbo draudimo išmokų dydžiai ir sumos (b. l. 81).
Iš daiktų, dokumentų 2014 m. vasario 26 d. pateikimo protokolo matyti, kad A. K. pateikė SEB banko vietinio mokėjimo nurodymo kopiją (b. l. 82).
Iš A. K. pateikto AB „Seb“ banko vietinio mokėjimo nurodymo matyti, kad 2011 m. sausio 28 d. I. Z. sumokėta 250 Lt išlaikymo įsiskolinimas už du mėnesius iš UAB (duomenys neskelbtini) (b. l. 83).
Iš A. K. asmens duomenų matyti, kad A. K. turi dar du sūnus: A. K. (gimęs 1993 m.) ir K. K. (gimęs 1998 m.) (b. l. 96).
Lietuvos darbo biržos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2013 m. spalio 29 d. rašto duomenimis A. K. Lietuvos darbo biržoje buvo registruotas nuo 2011 m. gruodžio 6 d. iki 2012 m. birželio 19 d., darbo paieška nutraukta asmens pageidavimu. Registracijos metu A. K. nedarbo socialinio draudimo išmoka buvo mokama (b. l. 98).
Iš UAB (duomenys neskelbtini) pažymos dėl priskaičiuoto ir išmokėto darbo užmokesčio matyti, kad 2014 m. sausio – 2014 m. vasario mėnesiais pagal vykdomuosius raštus buvo išskaityta 1020 Lt ir 1075 Lt (b. l. 135).
Iš 2013 m. gruodžio 10 d. informacijos apie asmenų draudžiamąsias pajamas, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos (laikotarpiu nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 9 d.) matyti, kad A. K. išraše nurodytais laikotarpiais gaudavo tam tikras pajamas, išskyrus išimtis, tam tikrą išraše nurodytą laikotarpį gavo nedarbo draudimo išmokas (b. l. 66-77).
Iš 2009 m. lapkričio 4 d. ieškinio matyti, kad A. K. kreipėsi į teismą dėl 3307,7 Lt priteisimo iš UAB (duomenys neskelbtini) už uždelstą atsiskaityti laikotarpį nuo 2009 m. gegužės mėnesio iki 2009 m. rugsėjo 16 d. (b. l. 142-143).
Iš Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 9 d. sprendimo už akių matyti, kad iš UAB (duomenys neskelbtini) A. K. naudai priteista 3307,70 Lt darbo užmokestis už uždelstą atsiskaityti laiką nuo 2009 m. gegužės mėnesio iki 2009 m. rugsėjo 16 d. (139-141).
Žemesnės instancijos teismas
Iš Panevėžio apygardos teismo 2014 m. sausio 10 d. nutarties matyti, kad buvo patikslintas UAB (duomenys neskelbtini) kreditorių sąrašas, kuriame 24 eilėje yra A. K., kuriam skola siekia 7979,54 Lt, bei 67 eilėj A. K. įsiskolinimas siekia 3000 Lt (b. l. 151-153 )
Iš antstolės D. P. pateiktos vykdomosios bylos kopijos nustatyta, kad A. K. įsiskolinimas 2014 m. vasario 20 d. sudarė 8653,20 Lt (b. l. 26-59).
Motyvuojamoji dalis
Nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados
BK 164 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas vengė pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką, mokėti lėšas vaikui išlaikyti ar teikti kitą būtiną materialią paramą vaikui. Teismų praktikoje yra išaiškinta, jog baudžiamoji atsakomybė už vengimą išlaikyti vaiką iškyla tuo atveju, jei kaltininkas tyčia, t. y. žinodamas, kad jis turi pareigą pagal įsigaliojusį teismo sprendimą išlaikyti vaiką ar teikti jam kitą būtiną turtinę paramą, ir galėdamas tą pareigą vykdyti, jos sąmoningai nevykdo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-491/2005, Nr. 2K-65/2007, Nr. 2K-695/2007, Nr. 2K-124/2008, Nr. 2K-291/2008, 2K-7-68/2009 ir kt.). Šio nusikaltimo sudėties veikoje buvimui svarbu nustatyti, kad kaltininkas sąmoningai, būdamas darbingas ar turėdamas kitokias turtines galimybes, be pateisinamų priežasčių vengia išlaikyti vaiką. Pažymėtina ir tai, kad baudžiamoji atsakomybė pagal šį BK straipsnį kyla ne tik tuo atveju, kai pareiga išlaikyti vaiką nėra vykdoma visiškai, bet ir tada, kai ji vykdoma tik iš dalies (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-491/2005). Teismas, įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktus ir teismo posėdžio metu ištirtus įrodymus konstatuoja, kad A. K., žinodamas, jog pagal 2005 m. kovo 30 d. Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo sprendimą, kuriuo jis buvo įpareigotas I. Z. naudai mokėti savo nepilnametei dukrai D. Z. išlaikyti kas mėnesį po 125 Lt, skaičiuojant nuo 2004 m. liepos 20 d. iki vaiko pilnametystės, t. y. iki 2013 m. birželio 23 d., bei 4500 Lt dydžio vaiko išlaikymo įsiskolinimą, mokėjimą išdėstant ir mokant per tris metus po 125 Lt kas mėnesį, kaltinime nurodytais laikotarpiais, išskyrus laikotarpius kai buvo registruotas Vilniaus teritorinės darbo biržos Vilniaus miesto skyriuje, šių pinigų vaikui išlaikyti nemokėjo ir jokios kitos būtinos materialios paramos vaikui neteikė, t. y. vengė pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti savo dukterį D. Z., dėl to per ši laikotarpį 2014 m. vasario 20 dienai susidarė 8653,20 Lt dydžio įsiskolinimo suma.
Nors kaltinamasis teisme savo kaltę padarius nusikalstamą veiką neigė, tvirtindamas, kad nevengė pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką, mokėjo tiek kiek galėjo, o nemokėjo tik tada, kai neturėjo darbo ir pajamų, tačiau tokie jo teiginiai laikytini gynybine pozicija, siekiant švelninti savo teisinę padėtį, ar tiesiog išvengti baudžiamosios atsakomybės. Byloje surinktų įrodymų visuma paneigia tokius kaltinamojo teiginius ir leidžia daryti priešingą išvadą, t. y. spręsti, kad kaltinamasis A. K. vis tik vengė pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką.
Iš byloje esančio Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2005 m. kovo 30 d. sprendimo matyti, kad juo A. K. pripažintas D. Z. biologiniu tėvu, ir patvirtinta taikos sutartis, kuria A. K. įsipareigojo I. Z. dukteriai D. Z. išlaikyti mokėti kas mėnesį po 125 Lt, skaičiuojant nuo 2004 m. liepos 20 d., bei mokėti 4500 Lt dukters išlaikymo įsiskolinimą. Apie šį teismo sprendimą, o kartu iš šiuo sprendimu nustatytą pareigą kas mėnesį mokėti po 125 Lt dukteriai išlaikyti, A. K. žinojo ir tai pats patvirtino apklausiamas teismo posėdyje. Iš D. Z. gimimo liudijimo matyti, kad jos tėvas yra A. K. (b. l. 21).
Pirmiausia teismas pažymi, kad A. K. pateiktas kaltinimas tam tikra apimti mažintinas. A. K. teismo posėdyje parodė, jog iki Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2005 m. kovo 30 d. sprendimo nemokėjo išlaikymo, nes tuo metu dar nebuvo aišku, ar D. Z. tikrai yra jo dukra ir yra pagrindas jai mokėti išlaikymą. Teismas pažymi, kad iš Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2005 m. kovo 30 d. sprendimo matyti, jog tuo pačiu sprendimu A. K. buvo pripažintas D. Z. biologiniu tėvu atlikus DNR tyrimą. Taigi objektyviai pareiga mokėti už D. Z. išlaikymą atsirado tik įsiteisėjus pirmiau nurodytam teismo sprendimui. Teismo požiūriu, nepaisant to, kad minėtu teismo sprendimu ir nustatyta, kad A. K. privalo mokėti už D. Z. išlaikymą nuo 2004 m. liepos 20 d., t. y. bylos iškėlimo teisme dienos, tačiau ši aplinkybė nesudaro pagrindo konstatuoti, kad būtent nuo šios dienos A. K. vengė išlaikyti dukrą pagal teismo sprendimą. Teismo vertinimu, kvalifikuojant veiką pagal BK 164 straipsnį, negalima tokia situacija, kai asmuo pripažįstamas dėl vengimo išlaikyti vaiką už laikotarpį, kuriuo jis dar neturėjo tokios pareigos. Dėl to konstatuotina, kad pareiga išlaikyti vaiką pagal teismo sprendimą A. K. atsirado tik įsiteisėjus 2005 m. kovo 30 d. sprendimui, t. y. nuo 2005 m. balandžio 30 d., būtent nuo šios dienos atsirado pareiga mokėti ir įsiskolinimą, kurį A. K. turėjo pradėti mokėti tik po teismo sprendimo įsiteisėjimo. Vengimas mokėti įsiskolinimą už dukters išlaikymą nuo bylos iškėlimo teisme (2004 m. liepos 20 d.), patenka į laikotarpius po teismo sprendimo priėmimo, taigi kaltinime nurodyta susidariusi bendra įsiskolinimo suma išlieka ta pati. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytas aplinkybes, teismas sutrumpina pirmąjį kaltinime nurodytą laikotarpį, kuriame nustatyta, jog kaltinamasis A. K. pagal teismo sprendimą vengė išlaikyti vaiką laikotarpiu nuo 2004 m. liepos 20 d. iki 2005 m. birželio 30 d. ir nustato, kad A. K. pagal 2005 m. kovo 30 d. sprendimą vengė išlaikyti vaiką nuo šio sprendimo įsiteisėjimo 2005 m. balandžio 30 d. iki 2005 m. birželio 30 d. Pažymėtina, kad aplinkybę, jog A. K. nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo 2005 m. balandžio 30 d. iki 2005 m. birželio 30 d. vengė išlaikyti vaiką, patvirtina kiti bylos duomenys. Iš bylos medžiagos matyti, kad A. K. laikotarpiu nuo 2004 m. vasario 13 d. iki 2005 m. gruodžio 22 d. dirbo UAB (duomenys neskelbtini) (b. l. 63). Taigi jis nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo 2005 balandžio 30 d. iki 2005 m. birželio 30 d. turėjo darbą, gavo pajamas (tai patvirtina Socialinio draudimo fondo valdybos pažymos (b. l. 63, 66-77)), tačiau už D. Z. išlaikymą pagal teismo sprendimą savo iniciatyva nemokėjo. Pastarąją aplinkybę patvirtina antstolės patvarkymas, kuriame konstatuota, kad pagal pirmiau minėtą teismo sprendimą alimentų skola 2005 m. birželio 20 d. sudaro 1375 Lt (b. l. 55). Išties, byloje yra duomenų, kad vėlesniais laikotarpiais (t. y. nuo 2005 m. liepos 28 d.), pagal vykdomąjį raštą ir antstolio patvarkymą iš UAB (duomenys neskelbtini) A. K. mokėto darbo užmokesčio buvo išskaitoma skola už vaiko išlaikymą (b. l. 56-57), tačiau ši aplinkybė niekaip nepateisina A. K. veiksmų pirmiau nurodytu laikotarpiu pačiam nemokant šio išlaikymo ir tai darant tik priverstine tvarka.
A. K. pagal pirmiau minėtą teismo sprendimą vengė išlaikyti D. Z. ir laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2006 m. birželio 30 d. Pats A. K. teismo posėdyje parodė, kad šiuo laikotarpiu niekur nedirbo, negavo pajamų, todėl negalėjo teikti išlaikymo dukrai. Išties, byloje nėra duomenų, kad šiuo laikotarpiu A. K. turėjo darbą. Tokių duomenų nėra ir Valstybinio socialinio fondo draudimo valdybos pažymoje (b. l. 63). Vis dėlto, remiantis byloje esančia VSDFV pažyma, darytina išvada, kad A. K., išėjęs iš darbo UAB (duomenys neskelbtini) darbo biržoje užsiregistravo tik 2006 m. kovo mėnesį ir iki 2006 m. birželio mėnesio gavo nedarbo draudimo išmokas (b. l. 74), tačiau nėra jokių duomenų, kad iš šių lėšų bent kokią sumą būtų išmokėjęs dukteriai D. Z. išlaikyti. To nepatvirtino ir teisme apklaustos liudytojos D. Z. ir I. Z.. Teismo posėdyje A. K. pats patvirtino, kad tais atvejais, kai gaudavo ligos pašalpas ar nedarbo draudimo išmokas, jis išlaikymo nemokėjo. Pažymėtina ir tai, kad A. K. būdamas darbingas, po išėjimo iš darbo nedelsdamas nesiregistravo darbo biržoje, nepaisant to, kad jis žinojo, jog turi įsipareigojimų pagal teismo sprendimą, kuriuo nustatyta pareiga išlaikyti vaiką. Taigi jis sąmoningai sudarė situaciją ir pasirinko tokį elgesio variantą, kuris leido jam nemokėti išlaikymo dukrai. Esant tokioms aplinkybėms teismas daro išvadą, kad A. K. vengė pagal teismo sprendimą išlaikyti dukrą D. Z. ir laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2006 m. birželio 30 d.
Byloje surinkti ir teismo ištirti įrodymai sudaro pagrindą išvadai, kad A. K. vengė pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką laikotarpiu nuo 2008 m. vasario 1 d. iki 2008 m. kovo 31 d. A. K. nuo 2007 m. rugpjūčio 30 d. iki 2009 m. birželio 30 d. dirbo UAB (duomenys neskelbtini) (b. l. 62). Taigi pirmiau minėtu, kaltinime nurodytu laikotarpiu nuo 2008 m. vasario 1 d. iki 2008 m. kovo 31 d. jis turėjo draudžiamąsias pajamas, kurios pagal VSDFV pažymą siekė 9629 Lt už tris mėnesius (b. l. 73). Nepaisant to, jokios iniciatyvos mokėti D. Z. išlaikymą iš šių lėšų A. K. neparodė, pats pinigų nepervedė ir nesiėmė priemonių, kad jie būtų pervesti, nors pagal teismo sprendimą privalėjo tai padaryti. Bylos duomenimis, UAB (duomenys neskelbtini) pagal teismo sprendimą ir antstolio vykdomąjį raštą 2008 m. balandžio mėnesį iš A. K. išskaitė ir pervedė nukentėjusiajai tam tikrą sumą (b. l. 59), kurią pagal A. K. parodymus buvo padengtas įsiskolinimas už 2008 m. vasario ir kovo mėnesius, tačiau pažymėtina, kad nors A. K. tvirtino, jog buvo sutarta su antstoliu, kad jis nuskaičiuos pinigus, tačiau jis pats šiuo kaltinime nurodytu laikotarpiu nesidomėjo, ar iš jo sąskaitos išskaičiuojamas išlaikymas dukrai, paliko tai priverstiniam vykdymui ir nesiėmė iniciatyvos pats savalaikiai sumokėti išlaikymą, nors privalėjo ir turėjo tokią galimybę.
Be to, kaltinamasis vengė išlaikyti vaiką ir laikotarpiu nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2009 m. lapkričio 30 d., išskyrus laikotarpį nuo 2010 m. vasario 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 30 d., kai buvo registruotas darbo biržoje ir negavo pajamų. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2010 m. spalio 1 d. A. K. nedirbo, o nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2011 m. sausio 31 d. dirbo UAB (duomenys neskelbtini) (b. l. 62). Vis dėlto remiantis VSDFV pažyma bei 2013 m. spalio 31 d. Lietuvos darbo biržos raštu, laikotarpiu nuo 2009 m. liepos 31 d. iki 2010 m. rugsėjo 30 d. buvo registruotas darbo biržoje, o nedarbo draudimo išmoką gavo nuo 2009 m. liepos 31 d. iki 2010 m. sausio 30 d. (b. l. 75-76, 81), tačiau laikotarpiu kai gavo nedarbo draudimo išmokas, jokių lėšų vaikui išlaikyti nepervedė. Kad nemokėjo pinigų D. Z. išlaikyti tai laikotarpiais, kai gaudavo nedarbo draudimo ar ligos išmokas, patvirtino ir pats A. K., be to jis apklausiamas teisme nurodė, kad nuo 2009 iki 2010 m. lapkričio 30 d. buvo iš jo darbovietės du pavedimai padaryti, daugiau nebuvo pavedimų. Tai patvirtino ir nukentėjusiosios D. Z. bei I. Z.. Taigi A. K. šiuo laikotarpiu pagal teismo sprendimą išlaikė tik iš dalies. Kita vertus, esant gana dideliems įsiskolinimams, aišku, kad šiais pinigais buvo teikiamas išlaikymas ne einamuoju laikotarpiu, o tik dengiamas įsiskolinimas. A. K. teismui pateikė civilinio ieškinio kopiją, motyvuodamas tuo, kad UAB (duomenys neskelbtini) jam liko skolinga ir jis šią sumą bandė prisiteisti. Visgi teismas pažymi, kad iš ieškinio matyti, kad UAB (duomenys neskelbtini) A. K. liko skolinga už 2005 metų balandžio, gegužės, ir birželio mėnesius, tačiau dėl šiais mėnesiais vengimo išlaikyti vaiką A. K. kaltinimas nepateiktas. Pažymėtina, kad iš Lietuvos darbo biržos 2013 m. spalio 31 d. rašto (b. l. 81) matyti, jog A. K. laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 30 d. iki jo išsiregistravimo iš darbo biržos 2010 m. spalio 1 d. įsidarbinus UAB (duomenys neskelbtini), negavo nedarbo draudimo išmokos, byloje nėra ir kitų duomenų apie šiuo laikotarpiu jo gautas pajamas, todėl iš kaltinimo pagrįstai išskirtas šis laikotarpis ir kaltinamajam neinkriminuotas. Visgi pažymėtina, kad 2010 m. spalio 1 d. įsidarbinus UAB (duomenys neskelbtini) A. K. vėl gavo pajamas, tačiau nuo įsidarbinimo iki 2010 m. lapkričio 30 d. vėl nukentėjusiosioms nemokėjo išlaikymo. Šių aplinkybių pagrindu konstatuotina, kad A. K. laikotarpiu nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2010 m. lapkričio 30 d., išskyrus laikotarpį nuo 2010 m. vasario 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 30 d., kai buvo registruotas darbo biržoje ir negavo pajamų, nemokėjo pagal teismo sprendimą D. Z. išlaikyti skirtų pinigų.
Kaltinamojo kaltę vengus pagal teismo sprendimą išlaikyti dukterį D. Z. laikotarpiu nuo 2011 m. vasario 1 d. iki 2011 m. lapkričio 30 d., patvirtina byloje esanti valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos pažyma, pagal kurią A. K. nuo 2011 m. vasario 1 d. iki 2011 m. gegužės 30 d. oficialiai nedirbo, o nuo 2011 m. gegužės 30 d. iki 2011 m. lapkričio 2 d. dirbo UAB (duomenys neskelbtini) (b. l. 62). Teismo posėdyje kaltinamasis parodė, kad nuo 2011 m. vasario 1 d. iki 2011 m. lapkričio 30 d. pinigų nepervedė, nes turėjo finansinių sunkumų, nedirbo ir neturėjo pajamų. Tiksliau dirbo, bet negavo atlyginimo dėl įmonės bankroto, kurioje jis pripažintas kreditoriumi. Dar 2011 metais buvo išvažiavęs į Angliją, bet negavo darbo, ten prabuvęs kurį laiką grįžo su minusu. Buvo apie du ar tris mėnesius, nuo balandžio pradžios. Tokie kaltinamojo parodymai atmestini ir nelaikytini pagrindu spręsti, kad jis nemokėjo pinigų vaikui išlaikyti dėl objektyvių priežasčių. Pirmiausia pažymėtina, kad iš byloje esančios VSDFV pažymos apie draudžiamąsias asmens pajamas matyti, jog A. K. už laikotarpius nuo 2011 m. vasario 12 d. iki 2011 m. vasario 28 d., taip pat nuo 2011 m. kovo 1 d. iki 2011 m. kovo 31 d. buvo mokamos nedarbo draudimo išmokos (b. l. 76). Taigi šiuo laikotarpiu jis gavo pajamas, tačiau jokių pinigų nepervedė, nepaisant to, kad šios pajamos ir nebuvo didelės. Pats A. K. tvirtina, kad nuo balandžio buvo išvykęs dirbti į Angliją, tačiau jam ten nepavyko rasti darbo. Kita vertus akivaizdu, kad tam, jog vykti į užsienį reikalingos lėšos, taigi įvertinus aplinkybę, jog pagal teismo sprendimą jis turėjo mokėti gana mažą mėnesinę išmoką (125 Lt), teismas sprendžia, kad A. K. ir 2011 m. balandžio mėnesį sąmoningai nevykdė savo pareigos išlaikyti vaiką. Tuo tarpu, kaip jau minėta, nuo 2011 m. gegužės 30 d. iki 2011 m. lapkričio 2 d. jis dirbo UAB (duomenys neskelbtini) (b. l. 62), taigi turėjo darbą ir pajamas, tačiau šiuo laikotarpiu pinigų dukteriai D. Z. išlaikyti vėl nemokėjo. Nors, A. K. tvirtina, kad dėl įmonės bankroto (pateikė nutarties, kuria patikslintas kreditorių sąrašas kopiją (b. l. 151-153)), jis pinigų negavo, todėl negalėjo mokėti išlaikymo, tačiau iš esmės tokius jo teiginiu paneigia byloje esančios Valstybinio socialinio draudimo pažymos (b. l. 62, 66-77), iš kurios matyti, kad laikotarpiu kol A. K. dirbo UAB (duomenys neskelbtini) jam visiškai nebuvo mokama tik už laikotarpį nuo 2011 m. spalio 1 d. iki 2011 m. spalio 31 d. Esant tokioms aplinkybėms, bei nesant duomenų, kad paskutiniu paminėtu laikotarpiu A. K. gavo kokias nors kitas pajamas, teismas iš kaltinimo šalina aplinkybę, kad laikotarpiu nuo 2011 m. spalio 1 d. iki 2011 m. spalio 31 d. A. K. vengė pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką.
Nuo 2012 m. kovo 23 d. iki 2012 m. birželio 19 d. bei 2012 m. birželio 19 d. iki 2013 m. birželio 23 d. A. K. taip pat vengė pagal teismo sprendimą išlaikyti dukterį D. Z.. Tokia išvada darytina įvertinus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdymo pažymą (b. l. 76), iš kurios matyti, kad 2012 metų kovo, balandžio, gegužės ir birželio mėnesiais A. K. buvo mokamos nedarbo draudimo išmokos. Pagal D. Z. ir I. Z. parodymus A. K. joms nemokėjo išlaikymo, kaltinamasis taip pat parodė, kad iš šių išmokų nemokėjo išlaikymo, nes tai nedidelės išmokos, o jis turi dar du vaikus. Tokie kaltinamojo teiginiai nepaneigia jo pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką ir tai daryti lygiomis dalimis su kitais vaikais. Kita vertus pažymėtina, kad A. K. pats teismo posėdyje parodė, kad 2012 m. birželio mėnesį dirbo neoficialiai, kokias pajamas gaudavo sunku pasakyti. Buvo išvažiavęs į Norvegiją dirbti, gavo 5000 atrodo, tačiau iš šių pinigų nukentėjusiajai taip pat nieko nemokėjo.
Pirmiau išdėstyti ir teismo ištirti įrodymai, tarp jų ir informacija apie asmenų draudžiamąsias pajamas, nuo kurių skaičiuojamas valstybinio socialinio draudimo įmokos (laikotarpiu nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 9 d.) patvirtina, kad A. K. nurodytais laikotarpiais su išimtimis, gaudavo pajamas, todėl konstatuotina, kad teikti išlaikymą jis galėjo, taip pat apie pareigą išlaikyti dukrą D. Z. žinojo ir pats tai patvirtino. Jam buvo žinoma teismo sprendimu nustatyta jo pareiga mokėti dukros išlaikymui po ne mažiau kaip 125 Lt kas mėnesį bei 4500 Lt dydžio vaiko išlaikymo įsiskolinimą, mokėjimą išdėstant ir mokant per tris metus po 125 Lt kas mėnesį, tačiau šios išmokos buvo mokamos epizodiškai. Taigi A. K. teismo sprendimu nustatytą pareigą išlaikyti vaiką vykdė tik iš dalies, pirmiau aptartais laikotarpiais turėjo pajamų, nors jų dydžiai ir svyravo, tačiau jis vengė pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, baudžiamoji atsakomybė už vengimą pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką (BK 164 straipsnis) kyla tiek tuo atveju, kai pareiga išlaikyti vaiką nėra vykdoma visiškai, tiek ir tuo atveju, kai ji vykdoma iš dalies (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-491/2005). Byloje nėra duomenų, kad kaltinamasis dukros išlaikyti negalėjo dėl sveikatos būklės, amžiaus, ar kitos svarbios nuo jo valios nepriklausančios aplinkybės. Tokių aplinkybių nenurodė ir pats kaltinamasis, tvirtindamas, kad nemokėjo, kai negaudavo pajamų. Tačiau tokia jo versija paneigta pirmiau aptartais įrodymais, tuo tarpu jis pats į teismą dėl išlaikymo dydžio peržiūrėjimo pasikeitus aplinkybėms (netekus darbo, pajamų ir kt.) nesikreipė, tai netiesiogiai patvirtina faktą, kad kaltinime nurodytais laikotarpiais jo finansinė padėtis nebuvo itin bloga, kliudžiusi mokėti kas mėnesį dukrai išlaikyti gana mažą, 125 Lt dydžio sumą. Priešingai, pastaroji aplinkybė tik patvirtina kaltinamajam nepalankų faktą, kad iš esmės jis nesantuokinės dukros išlaikymu iš esmės nesidomėjo ir neteikė tam jokio dėmesio. Be to, atmestinas kaltinamojo argumentas, jog jis turi dar du vaikus ir jo gauta 650 Lt nedarbo draudimo išmoka nėra labai didelė ir pakankama mokėti vaiko išlaikymą. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.155 straipsnio 2 dalį, be kitų pareigų, tėvai privalo savo vaikus išlaikyti, o 3.161 straipsnio 5 dalis nustato, kad vaikų, gimusių nesusituokusiems tėvams, ir vaikų, gimusių susituokusiems tėvams, teisės yra lygios, todėl tėvai privalo rūpintis visais savo vaikais, materialiai išlaikyti visus savo vaikus. Esant tokioms įstatymo nuostatoms, teismas neturi pagrindo pripažinti kaltinamajam A. K. palankia tos aplinkybės, kad jis dukrai D. Z. išlaikymo neteikė dėl to, kad turi dar du vaikus oficialioje santuokoje.
Teismas, įvertinęs byloje surinktus ir teismo ištirtus įrodymus, remdamasis teismų praktikos nuostatomis bei pirmiau nurodytų teisės aktų reikalavimais, konstatuoja, kad pirmiau aptartų įrodymų visiškai pakanka išvadai, jog A. K. kaltinime nurodytais laikotarpiais vengė pagal teismo sprendimą išlaikyti savo dukrą D. Z.. Pagal teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes A. K. padaryta veika kvalifikuotina kaip nusikaltimas, numatytas BK 164 straipsnyje.
Dėl A. K. skirtinos bausmės
Skirdamas kaltinamajam A. K. bausmę, teismas atsižvelgia į jo padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą, kaltininko kaltės formą ir rūšį – padarytas tyčinis nesunkus nusikaltimas vaikui ir jo teisėtiems interesams, nusikalstama veika baigta, vaikas nesulaukė iš tėvo pakankamos materialinės pagalbos ir dėmesio. Įvertinama ir tai, kad nenustatyta atsakomybę sunkinančių bei lengvinančių aplinkybių. Teismas atsižvelgia ir į byloje esančius duomenis, apibūdinančius kaltinamąjį A. K.: dirba (b. l. 62-63), neteistas (b. l. 104), priklausomybės ligų centro įskaitoje neįrašytas (b. l. 106), Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje negydytas, Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre nesigydė (b. l. 107-108). Šių aplinkybių pagrindu teismas sprendžia, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti kaltinamajam už padarytą nusikaltimą paskyrus įstatymo sankcijoje numatytą bausmę – laisvės apribojimą. Atsižvelgus į pirmiau minėtas bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, A. K. paskirtos bausmės dydis nustatytinas mažesnis negu BK 48 straipsnyje nustatytas šios bausmės rūšies vidurkis, kartu taikant įpareigojimą per laisvės apribojimo laiką neatlygintinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose. Teismo nuomone, būtent tokia bausmė bei įpareigojimas labiausiai atitiks teisingumo ir proporcingumo kriterijus ir šiuo atveju bus pakankami siekiant BK 41 straipsnyje nustatytų bausmės tikslų.
Ikiteisminio tyrimo metu kaltinamajam 2013 m. lapkričio 25 d. nutarimu paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (b. l. 94-95), kuri paliktina galioti iki nuosprendžio vykdymo pradžios.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 2 dalimi, 304 straipsniu, 305 straipsnio 1 dalimi, 307 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
A. K. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 164 straipsnyje ir skirti jam devynių mėnesių laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant jį per laisvės apribojimo laiką neatlygintinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose.
Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti palikti iki nuosprendžio vykdymo pradžios.
Bausmės pradžią skaičiuoti nuo įsiteisėjusio nuosprendžio nuorašo gavimo bausmę vykdančioje institucijoje dienos.
Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.
1. Asmenys, nuteisti laisvės apribojimo bausme, privalo be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos; vykdyti teismo nustatytus įpareigojimus ir laikytis teismo nustatytų draudimų; nustatyta tvarka atsiskaityti, kaip vykdo draudimus ir įpareigojimus.
2. Jeigu nuteistasis dėl objektyvių priežasčių negali įvykdyti nustatytų įpareigojimų, teismas, bausmę vykdančios institucijos teikimu, gali atleisti jį nuo bausmės, vietoj jos paskirdamas baudžiamojo kodekso IX skyriuje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę.
3. Jeigu asmuo vengia atlikti laisvės apribojimo bausmę, ši bausmė jam keičiama areštu pagal BK 49 ir 65 straipsniuose nustatytas taisykles.