Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

1. Pareiškėjas V. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2020 m. rugsėjo 17 d. sprendimą Nr. S-(7-104/2020) (toliau – ir Komisijos sprendimas); 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2020 m. balandžio 10 d. sprendimą Nr. 68-33 (toliau – ir VMI sprendimas); 3) panaikinti Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Panevėžio AVMI) 2020 m. sausio 17 d. sprendimą Nr. (42.59)FR0682-42 (toliau – ir Panevėžio AVMI sprendimas); 4) atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas paaiškino, jog Komisijos sprendimas yra nepagrįstas, neteisėtas, šališkas ir prieštaringas. Komisija pareiškėjo skundo ir visos bylos medžiagos neišnagrinėjo išsamiai ir objektyviai, iškraipė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2014 m. lapkričio 21 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A438-1221/2014 (toliau – ir LVAT nutartis) esmę ir prasmę, joje pateiktus išaiškinimus.

3. Pareiškėjas teigė, kad mokesčių administratorius pats pasirinko galbūt pažeistų teisių gynybos būdą – savo galbūt pažeistas teises gins būtent baudžiamojo proceso reglamentuota tvarka baudžiamojoje byloje Nr. 1-60-531/2018, išnagrinėtoje Panevėžio apygardos teisme jam pareiškusi 7 339,45 Eur dydžio civilinį ieškinį dėl nesumokėtų mokesčių, o Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyrius (toliau – ir SODRA) toje pačioje baudžiamojoje byloje jam pareiškusi 25 593 Eur dydžio civilinį ieškinį dėl nesumokėtų įmokų.

4. Pareiškėjas teigė, kad mokesčių administratoriaus pasirinktas pažeistų teisių gynybos būdas buvo teisėtas ir neprieštaravo įstatymams. Tai reiškia, kad mokesčių administratoriaus baudžiamojoje byloje pareikšto civilinio ieškinio dalykas buvo nesumokėti mokesčiai, tai yra tie patys, kuriuos mokesčių administratorius antrą kartą siekia gauti vykdydamas šią mokesčių administravimo procedūrą. Tai patvirtina, kad mokesčių administratorius pats pasirinko išieškoti mokesčių nepriemoką ne per mokesčių administravimo procedūrą, bet baudžiamojo proceso nustatyta tvarka baudžiamojoje byloje Nr. 1-60-531/2018. Tai įrodo, kad baudžiamojoje byloje Nr. 1-60-531/2018 buvo sprendžiamas ne tik nusikalstamas veikas padariusių asmenų baudžiamosios atsakomybės klausimas, bet ir jo apmokestinimo klausimas, mokesčių administratoriui pareiškus baudžiamojoje byloje civilinį ieškinį, kurio dalykas ir buvo jo nesumokėti mokesčiai.

5. Pareiškėjas nurodė, kad mokesčių administratorius, nesinaudodamas savo procesinėmis teisėmis ir neskųsdamas teismo nuosprendžio, kuriuo buvo atmesti civiliniai ieškiniai, pats pasirinko elgesio variantą – atsisakyti toliau reikalauti iš jo žalos, kurią sudaro nesumokėti mokesčiai, priteisimo ir jos atlyginimo. Pareiškėjo teigimu, klausimas dėl nesumokėtų mokesčių ir įmokų yra išspręstas baudžiamojo proceso tvarka galutiniu teismo sprendimu – įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Mokestinis patikrinimas atliktas remiantis tomis pačiomis specialistų išvadomis, kuriomis grindžiamas ir Panevėžio apygardos teismo nuosprendis. Dėl šios priežasties kitas, administracinis, procesas yra negalimas. Todėl administracinė procedūra, taip pat skundžiamas sprendimas, kuriuo jam papildomai paskaičiuoti mokesčiai ir įmokos, o taip pat su jais susiję delspinigiai, kaip šio administracinio proceso dalis, yra neteisėtas iš esmės.

6. Pareiškėjas teigė, kad nors Komisija savo argumentus ir grindė LVAT praktika ir išaiškinimais dėl dvigubo baudimo draudimo (lot. non bis in idem) principo pažeidimo, tačiau jo atveju šio pažeidimo nekonstatavo. Jis yra baudžiamas antrą kartą. Tai, kad pažeidimų, už kuriuos skiriamos baudos, sudėtys aprašytos skirtingais žodžiais, dar nereiškia, kad baudžiama ne už tą patį teisės pažeidimą. Mokesčių administratorius, neskųsdamas teismo nuosprendžio baudžiamojoje byloje dalyje dėl atmestų civilinių ieškinių, pats sukūrė ydingą teisinę situaciją, kad Lietuvos apeliacinis teismas negalėjo patenkinti civilinių ieškinių, bet privalėjo taikyti turto konfiskavimą. Pareiškėjas akcentavo, kad Lietuvos Apeliacinis teismas 2019 m. birželio 27 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-138- 1076/2019 nusprendė konfiskuoti iš pareiškėjo nesumokėtų mokesčių 45 716 Eur ir valstybinio socialinio draudimo (toliau – VSD) įmokų 25‘593 Eur sumas, iš viso – 71 ‘309 Eur. Per papildomų mokesčių apskaičiavimo administracinę procedūrą, nagrinėjamą šioje byloje, iš pareiškėjo būtų paimamas tas pats neteisėtai įgytas turtas neteisėtos mokestinės naudos forma, kuris iš jo jau buvo paimtas nusprendžiant konfiskuoti turtą, t. y. tie patys nesumokėti mokesčiai ir įmokos. Tačiau tuo pačiu mokesčių administratorius sukūrė ir šią ydingą teisinę situaciją, pagal kurią siekia gauti tas pačias nesumokėtas mokesčių ir įmokų sumas du kartus – vieną kartą per baudžiamąją turto konfiskavimo procedūrą, o kitą kartą – per administracinę mokesčių apskaičiavimo ar perskaičiavimo procedūrą.

7. Pareiškėjas teigė, kad pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), gyventojų pajamų mokestis (toliau – ir GPM), valstybinio socialinio draudimo (toliau – VSD) įmokos ir privalomojo sveikatos draudimo (toliau – ir PSD) įmokos, vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymu (toliau – ir MAĮ) 68 straipsnio 1 dalimi, galėjo būti skaičiuojamos už einamuosius 2018 metus ir tris prieš tai ėjusius metus – už 2017, 2016 ir 2015 metus. Pareiškėjo nuomone, šie mokesčiai už 2013 ir 2014 metus buvo perskaičiuoti neteisėtai, jau suėjus įstatyme nustatytam jų apskaičiavimo ar perskaičiavimo senaties terminui.

8. Pareiškėjas nurodė, kad apskaičiuojant GPM, VSD ir PSD įmokas nepagrįstai buvo neatimtas PVM. Net jeigu mokesčiai būtų perskaičiuojami ir už 2013–2015 metus, tai bendros 12 paskutinių mėnesių pajamos PVM mokesčiui apskaičiuoti negalėjo būti skaičiuojamos nuo 2011–2012 metų, bet turėjo būti skaičiuojamos nuo 2013 m. sausio 1 d. Ankstesnėje MAĮ 68 straipsnio 1 dalies redakcijoje (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1897 redakcija) išdėstyta nuostata, kad „mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus“ reiškia, kad mokesčių skaičiavimai už ankstesnį nei penkeri metai laikotarpį negali būti atliekami. Draudimas apskaičiuoti ar perskaičiuoti mokesčius už ilgesnį nei penkeri metai laikotarpį reiškia ir tai, kad penkeri metai yra naikinamasis senaties terminas, po kurio negalima ne tik apskaičiuoti ar perskaičiuoti mokesčių, bet ir vertinti gautų pajamų už ilgesnį nei penkeri metai laikotarpį mokesčių apskaičiavimo ir perskaičiavimo tikslu. Todėl mokesčių administratorius PVM apskaičiavimo ar perskaičiavimo tikslu turėjo vertinti jo pajamas tik nuo 2013 m. sausio 1 d. Taip pat iš 2019 m. gruodžio 11 d. patikrinimo akto Nr. (42.59) FR0680-502 (toliau – ir Patikrinimo aktas) matyti, kad 155 000 Lt pajamų riba, nuo kurios mokesčių mokėtojas turėjo apskaičiuoti PVM, būtų pasiekta tik nuo 2014 metų sausio mėn. Todėl ir PVM mokestis netgi pagal šiuos paskaičiavimus jam galėjo būti skaičiuojamas tik nuo 2014 m. sausio mėn., kai 12 paskutinių mėnesių bendros pajamos viršijo 155 000 Lt., t. y. PVM buvo paskaičiuotas neteisingai.

9. Pareiškėjas pažymėjo, kad mokesčių administratorius jau nuo 2018 m. sausio 15 d. turėjo visus detalius duomenis, reikalingus ginčijamiems mokesčiams apskaičiuoti, tačiau dvejus metus vilkino mokestinio patikrinimo pabaigimą. Tai yra išskirtinė aplinkybė, sudaranti pagrindą atleisti jį nuo delspinigių mokėjimo.