- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-03-27
- Bylos Nr.
- eI2-6581-596/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00346-2024-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Jolita Rasiukevičienė, Vita Valeckaitė, Diana Butrimienė
- Pareiškėjas
- J. H.-B.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dianos Butrimienės, Jolitos Rasiukevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vitos Valeckaitės,
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. H.-B. (Y. H.-B.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja J. H.-B. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas arba atsakovas) 2024 m. sausio 17 d. sprendimą Nr. 24S19437, kuriuo pareiškėjai neišduotas leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Sprendimas), ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Nurodo, kad iš esmės skundžiamas Sprendimas priimtas, nurodant, kad tarp pareiškėjai išduotų leidimų laikinai gyventi yra susidariusi 30 dienų (20 dienų dėl užsienietės veiksmų) pertrauka, todėl ji negali būti laikoma pastaruosius penkerius metus nepertraukiamai pragyvenusia Lietuvoje. Pareiškėja per pastaruosius 5 metus turėjo šiuos leidimus laikinai gyventi, išduotus Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas arba UTPĮ) 40 straipsnio 1 dalies 6 punkto ir 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindais: 1) LT7434036, galiojęs nuo 2018 m. birželio 1 d. iki 2019 m. sausio 26 d.; 2) LT7459844, galiojęs nuo 2019 m. vasario 26 d. iki 2020 m. vasario 26 d.; 3) LT7502648, galiojęs nuo 2020 m. sausio 21 d. iki 2022 m. sausio 21 d.; 4) 760070552, galiojęs nuo 2021 m. gruodžio 10 d. iki 2023 m. gruodžio 10 d. Pareiškėjos prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi nagrinėjimo metu nustatyta, kad tarp išduotų leidimų gyventi LT7434036 ir LT7459844 yra susidariusi 30 dienų pertrauka, t. y. nuo 2019 m. sausio 26 d. iki 2019 m. vasario 26 d. Departamentas sprendė, kad pareiškėja neatitinka UTPĮ 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyto leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindo, nes negalima teigti, kad yra Lietuvos Respublikoje pragyvenusi pastaruosius penkerius metus be pertraukos, turėdama teisę gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiantį ar patvirtinantį dokumentą arba nacionalinę vizą.
Pažymi, kad Departamentas nepagrįstai sprendė, jog 30 dienų pertrauka tarp pareiškėjai išduotų leidimų laikinai gyventi susidarė dėl jos neatidumo ir nerūpestingumo, kadangi pernelyg formaliai vertino pareiškėjos individualią situaciją. Departamentas nebandė išsiaiškinti, dėl kokių priežasčių pareiškėja vėlavo pateikti prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, todėl Sprendimas negali būti laikomas objektyviu ir teisėtu, kadangi pareiškėjai nebuvo suteikta galimybė pateikti paaiškinimus bei įrodymus, patvirtinančius, kad pertrauka tarp leidimų laikinai gyventi atsirado dėl objektyvių ir nuo pareiškėjos valios visiškai nepriklausančių priežasčių.
Akcentuoja, kad 10 dienų pertrauka atsirado dėl to, jog atsakovas sprendimą išduoti leidimą laikinai gyventi priėmė 2019 m. vasario 21 d., pažeisdamas nustatytus terminus, todėl šis terminas negalėjo būti įskaičiuotas į pertraukos laiką, dėl to reali pertrauka tarp leidimų laikinai gyventi buvo 20 dienų. Tačiau 20 dienų pertrauka taip pat atsirado ne dėl pareiškėjos nerūpestingumo, o dėl (duomenys neskelbtini) institucijos veiksmų, kadangi pareiškėjai keičiant (duomenys neskelbtini) pasą procedūra užtruko ilgiau nei numatyta, nes dėl vykstančio karo Ukrainoje sulėtėjo dokumentų išdavimas ir institucijos nespėja laiku išduoti asmens dokumentų. Kadangi pareiškėja turėjo pakeisti jos besibaigiantį galioti (duomenys neskelbtini) pasą, jai teko vykti į Ukrainą ir užsakyti naują pasą. Pareiškėja nuvyko į Ukrainą ir užsisakė naują pasą, laukė jo Ukrainoje ir tikėjosi gauti laiku, tačiau pasas jai išduotas tik 2018 m. gruodžio 22 d. Gavusi pasą pareiškėja nusipirko lėktuvo bilietą atgal į Lietuvą ir rado skrydžio datą už prieinamą kainą tik 2019 m. sausio 4 d. bei atskrido į Vilnių. Pažymi, kad pareiškėja privalėjo pasikeisti pasą, nes kitu atveju ji negalėtų kreiptis dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo. Teigia, jog (duomenys neskelbtini) institucijų vėlavimas išduoti pasą nulėmė pertraukos tarp leidimų laikinai gyventi atsiradimą, todėl šios aplinkybės turi būti vertinamos kaip nepriklausančios nuo pareiškėjos valios.
Paaiškina, kad pareiškėja gyvena Lietuvoje su leidimais laikinai gyventi nuo 2018 m. birželio 1 d., 2019 m. Vilniaus universitete baigė magistrantūros studijų programą „Tarptautinė projektų vadyba“ ir įgijo verslo vadybos magistro laipsnį, nuo 2019 m. balandžio 11 d. dirbo Lietuvos įmonėse – Danske Bank AS Lietuvos filiale ir UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, yra sukaupusi 4,5 m. darbo stažą, buvo susituokusi su Lietuvos Respublikos piliečiu V. B., 2020 m. rugpjūčio 14 d. bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis įgijo nekilnojamąjį turtą. Taigi, pareiškėja jau virš 5 m. teisėtai gyvena Lietuvoje, baigė studijas, moka lietuvių kalbą, dirba Lietuvos įmonėse, turi nekilnojamąjį turtą, čia gyvena jos draugai, o ji pati visiškai integravosi į Lietuvos visuomenę bei save laiko pilnateise Lietuvos Respublikos gyventoja. Pareiškėja savo gyvenimą ir profesinę ateitį sieja tik su Lietuvos Respublika bei planuoja čia ir toliau dirbti, siekti karjeros bei kurti šeimą, todėl siekia ne tik gauti leidimą nuolat gyventi, tačiau ateityje sieks ir pilietybės įgijimo. Be to, viso gyvenimo Lietuvoje laikotarpiu pareiškėja buvo sąžininga, nepažeidė teisės aktų reikalavimų bei migracijos taisyklių ir visą laiką Lietuvoje gyveno teisėtai. Pareiškėja visą laiką gyveno Lietuvoje, nebuvo niekur išvykusi, todėl galima daryti pagrįstą išvadą, kad ji nepertraukiamai gyveno Lietuvoje. Nors tarp pareiškėjai išduotų leidimų laikinai gyventi yra 30 dienų pertrauka, tačiau šiuo laikotarpiu pareiškėja gyveno Lietuvos Respublikoje teisėtai, turėdama biometrinį pasą.
Mano, kad ginčijamas Sprendimas yra neišsamus ir nemotyvuotas, neatitinkantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio, pagal kurį individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis.
Pareiškėja remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2020 m. vasario 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-3271-556/2020, kurioje pažymėta, kad pagrindinis kriterijus, jog būtų suteiktas ilgalaikio gyventojo statusas, turi būti gyvenimo valstybės narės teritorijoje trukmė. Gyvenama turi būti teisėtai ir nuolat, kad būtų galima parodyti, jog žmogus įsitvirtino toje šalyje.
Atsiliepimas
Atsakovas Departamentas atsiliepime su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad Departamentas Sprendimu nusprendė neišduoti leidimo pareiškėjai nuolat gyventi, nes asmuo neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui nuolat gyventi gauti konkrečiu UTPĮ nustatytu pagrindu. Pareiškėja per pastaruosius 5 m. turėjo šiuos leidimus laikinai gyventi, išduotus Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 6 punkto ir 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindais: LT7434036, galiojusį nuo 2018 m. birželio 1 d. iki 2019 m. sausio 26 d.; LT7459844, galiojusį nuo 2019 m. vasario 26 d. iki 2020 m. vasario 26 d.; LT7502648, galiojusį nuo 2020 m. sausio 21 d. iki 2022 m. sausio 21 d.; 760070552, galiojusį nuo 2021 m. gruodžio 10 d. iki 2023 m. gruodžio 10 d. Pareiškėjos prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi nagrinėjimo metu nustatyta, kad tarp išduotų leidimų gyventi LT7434036 ir LT7459844 yra susidariusi 30 dienų pertrauka, t. y. nuo 2019 m. sausio 26 d. iki 2019 m. vasario 26 d. Pareiškėja, turėdama leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2019 m. sausio 26 d., prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pateikė tik 2019 m. sausio 16 d., dėl nacionalinės vizos išdavimo nesikreipė. Sprendime įvertinus visas aplinkybes buvo padaryta pagrįsta išvada, kad užsienietė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pateikė vėluodama, todėl pertrauka susidarė dėl pačios užsienietės veiksmų (neatidumo, nerūpestingumo), kurie nelaikomi svariomis, objektyviomis, nuo jos valios nepriklausančiomis aplinkybėmis, leidžiančiomis užsieniečio Lietuvoje su leidimu laikinai gyventi pragyventą laikotarpį vertinti lanksčiau kaip nepertrauktą.
Departamentas nesutinka su pareiškėjos argumentu, kad nebuvo tinkamai atsižvelgta į jos pavėluotą prašymą lėmusias aplinkybes, kadangi ji prašymuose dėl leidimo laikinai gyventi, atsakydama į klausimą „Gyvenamosios vietos adresas valstybėje, iš kurios atvykstate?“, nurodė, jog atvyko iš (duomenys neskelbtini) srities ((duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) sritis, (duomenys neskelbtini)). Taigi, šioje srityje nevyko joks karas minėtu laikotarpiu 2018–2019 m. Be to, pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų jos nurodytas aplinkybes dėl paso išdavimo proceso vėlavimo. Iš MIGRIS sistemoje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjos senasis pasas galiojo iki 2024 m. spalio 28 d., t. y. pareiškėja, žinodama apie Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2015 m. gegužės 6 d. įsakymo Nr. 1V-367 redakcija), (toliau – ir LLG aprašas) 7³ punkte (redakcija, galiojusi iki 2019 m. kovo 31 d.) esantį reikalavimą, galėjo prašymą pateikti su senuoju pasu, nepraleisdama minėtame apraše nurodyto termino.
Atsiliepimas
Atsakovas nesutinka ir su pareiškėjos argumentais dėl pragyvento laiko Lietuvoje įskaičiavimo pagal biometrinį pasą bei LVAT praktika, nurodyta 2020 m. vasario 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3271-556/2020. Pažymi, kad Įstatymo leidėjas konkrečiai nurodė, kad ne bet koks teisėtas buvimas Lietuvos Respublikoje įskaičiuojamas į nepertraukiamą 5 m. laikotarpį, o tik tas, kai užsienietis turi Įstatyme nurodytą teisę gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiantį ar patvirtinantį dokumentą arba nacionalinę vizą. Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445 „Dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, 21.13 punktas detalizuoja Įstatymo nuostatas, kad tik tam tikrais pagrindais išduotos vizos laikomos dokumentais ir duomenimis, galinčiais patvirtinti, kad prašymą išduoti leidimą pateikiantis užsienietis gyvena Lietuvos Respublikoje ar pragyveno joje reikiamą laikotarpį. Šios aplinkybės paneigia skundo teiginius, kad bevizis režimas gali būti įskaičiuojamas į pragyventą laikotarpį (net ir gyvenimas su nacionaline viza ne visais atvejais įskaičiuojamas į pragyventą laikotarpį). Tuo labiau, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėja net nebuvo Lietuvoje. Taigi, užsienietės buvimas Lietuvos Respublikoje turint biometrinį pasą, kuris jai suteikia teisę atvykti ir būti, niekaip negali būti vertinamas kaip suteikiantis teisę gyventi Lietuvos Respublikoje. Bevizis režimas yra valstybių susitarimas nereikalauti vizos iš atvykstančių ir būnančių užsieniečių, bet toks režimas nesuteikia kitų valstybių piliečiams teisėto gyvenimo kitoje valstybėje. Pareiškėjos pateiktoje LVAT nutartyje esanti situacija nėra tapati pareiškėjos situacijai, kadangi minėtoje byloje į terminą nebuvo įskaitytas laikas, kuomet užsieniečiui buvo išduota nacionalinė viza. Be to, minėta LVAT nutartis priimta 2020 m., t. y. po šio sprendimo priėmimo buvo ne vienas Įstatymo 53 straipsnio pakeitimas ir redakcija. Pareiškėjos prašymas nagrinėjamas pagal šiuo metu galiojančią redakciją (2022 m. sausio 11 d. įstatymo Nr. XIV-893 (nuo 2022 m. vasario 1 d. ), t. y. įstatymo leidėjas konkrečiai apibrėžė, kad teisėtas gyvenimas Lietuvos Respublikoje skaičiuojant terminą yra trimis atvejais: 1) užsienietis turi Įstatyme nurodytą teisę gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiantį dokumentą; 2) užsienietis turi Įstatyme nurodytą teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantį dokumentą; 3) užsienietis turi nacionalinę vizą. Pareiškėjos nurodyta aplinkybė neįeina į pirmiau nurodytą skaičiavimo taisyklę, o, be to, pareiškėjai netenka išvykti (šiuo metu ji turi leidimą laikinai gyventi, kuris galioja iki 2026 m. vasario 15 d.) ir nėra ginčijamas faktas apie jos įsitvirtinimą Lietuvoje, tačiau tai nekeičia nustatyto fakto, kad susidarė 20 dienų pertrauka tarp išduotų leidimų laikinai gyventi dėl jos pačios veiksmų (neatidumo, nerūpestingumo), kurie negali būti laikomi mažareikšmiais arba susidarę dėl Departamento užimtumo ar užtrukusių procedūrų.
Pažymi, kad Departamentas neturėjo pareigos kreiptis į pareiškėją su prašymu patikslinti ginčijamame Sprendime nurodytas aplinkybes, tokios pareigos nenumato ir Įstatymas, sprendžiant dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo. Įstatymo leidėjas tokią pareigą numatė Įstatymo 4 straipsnio 7 dalyje, kurioje yra aiškiai įtvirtinta, kad Departamentas sprendimą priima gavęs užsieniečio paaiškinimus. Atsižvelgiant į tai, kad Įstatyme šios kategorijos bylose tokia taisyklė nėra numatyta (dėl užsieniečių paaiškinimų gavimo), galima daryti išvadą, kad įstatymų leidėjas tokių ketinimų neturėjo. Taigi, Departamentas, priimdamas sprendimą, taisyklių nepažeidė.
Mano, kad Sprendimas atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Leidimas nuolat gyventi suteikia užsieniečiams daugiausiai teisių, lyginant su kitomis teisėto užsieniečių gyvenimo Lietuvos Respublikoje formomis. Sprendimas išduoti tokį leidimą iš esmės reiškia, kad Lietuvos Respublika leidžia atitinkamam užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje neterminuotai, suteikia jam išskirtinį statusą, itin priartinant šį užsienietį, prilyginant prie Lietuvos Respublikos piliečio teisinio statuso. Dėl minėtų priežasčių Departamentas griežtai laikosi Įstatyme numatytų taisyklių.
Šalies argumentai
Pareiškėja 2024 m. kovo 12 d. pateikė teismui rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodo, kad ji negalėjo teikti prašymo dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo su senuoju pasu, kuris dar galiojo, kadangi 2018 m. lapkričio 24 d. sudarė santuoką su V. B. ir pakeitė savo pavardę iš ,,H.“ į ,,H.-B.“, todėl pagal galiojantį (duomenys neskelbtini) įstatymą ji turėjo pareigą per mėnesį pakeisti pasą į naują, o to nepadarius laiku, (duomenys neskelbtini) institucijos turi teisę senąjį pasą pripažinti negaliojančiu ir už tai pareiškėjai grėstų bauda. Gavusi santuokos liudijimo vertimą, pareiškėja 2018 m. gruodžio 21 d. pakartotinai kreipėsi su prašymu dėl naujo paso išdavimo ir antrą kartą jos prašymas buvo priimtas, tačiau naują pasą ji atsiėmė tik 2019 m. sausio 3 d., kadangi dėl žiemos švenčių institucijų darbas buvo sulėtėjęs. 2019 m. sausio 3 d. pareiškėja atsiėmė pasą ir jau kitą dieną, t. y. 2019 m. sausio 4 d., išskrido atgal į Lietuvą, iš karto pradėjo rengti dokumentus dėl naujo leidimo gyventi išdavimo bei 2019 m. sausio 16 d. nuvyko į Departamento padalinį ir pateikė prašymą skubos tvarka, tačiau Departamentas priėmė sprendimą pavėluotai. Be to, pareiškėja per suklydimą įrašė į skundą aplinkybes apie karą, kadangi su pažįstamų pagalba ieškojo teisminės praktikos panašiose bylose lietuvių kalba ir netaisyklingai atlikusi automatinį vertimą dėl tuo metu buvusios prastos emocinės būsenos, neįsigilinusi į tekstą, per klaidą įrašė šias aplinkybes neteisingai jas supratusi, todėl prašo šių aplinkybių nevertinti ir jomis nesivadovauti. Nors pareiškėja formaliai 30 dienų neturėjo galiojančio leidimo gyventi, ji Lietuvoje gyveno įprastą gyvenimą ir jos teisinis statusas Lietuvoje nuo to nepasikeitė, kadangi ji toliau studijavo Vilniaus universitete, o 2019 m. vasario mėnesį gavo diplomą, už 2019 m. sausio mėn. ji gavo stipendiją bei nuo 2019 m. sausio 26 d. iki 2019 m. vasario 26 d. (naujo leidimo išdavimo) niekur nebuvo išvykusi, visas šias 30 dienų buvo Lietuvoje teisėtai ir laukė sprendimo dėl leidimo laikinai gyventi priėmimo.
Departamentas 2024 m. kovo 16 d. pateikė teismui atsikirtimus į rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodo, kad kritiškai vertina pareiškėjos teiginius, jog ji negalėjo teikti prašymo dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo, kadangi pagal (duomenys neskelbtini) galiojančių teisės aktų reikalavimus, iš pradžių ji turėjo gauti naują pasą su pasikeitusia pavarde. Iš MIGRIS sistemoje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjos senasis pasas galiojo iki 2024 m. spalio 28 d., t. y. pareiškėja, žinodama apie LLG aprašo 7 punkte (iki 2019 m. kovo 31 d. galiojusi redakcija) esantį reikalavimą, galėjo prašymą pateikti su senuoju pasu, nepraleisdama apraše nurodyto termino. Atkreipia dėmesį, kad UTPĮ 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte aiškia nurodyta, kad leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis pragyveno Lietuvos Respublikoje teisėtai be pertraukos pastaruosius 5 m., turėdamas šiame Įstatyme nurodytą teisę gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiantį ar patvirtinantį dokumentą arba nacionalinę vizą. Taigi, leidimas nuolat gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas esant dviem būtinoms sąlygoms – jis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 m. ir visą šį laikotarpį turėjo Įstatymo nurodytą teisę gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiantį ar patvirtinantį dokumentą ar nacionalinę vizą. Vertinant pertraukos nuo 2019 m. sausio 26 d. iki 2019 m. vasario 26 d. tarp pareiškėjai išduotų leidimų laikinai gyventi susidarymo aplinkybes nustatyta, kad jos turėtas leidimas laikinai gyventi LT7434036, išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu, galiojo iki 2019 m. sausio 26 d. Todėl, atsižvelgiant į LLG aprašo 7³ punktą (iki 2019 m. kovo 31 d. galiojusi redakcija), pareiškėja prašymą pakeisti ar išduoti leidimą laikinai gyventi turėjo pateikti ne vėliau kaip prieš 1 mėn. iki minėto leidimo laikinai gyventi galiojimo pabaigos, t. y. ne vėliau kaip iki 2018 m. gruodžio 26 d. Pareiškėja prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pateikė tik 2019 m. sausio 16 d., Departamentas sprendimą išduoti leidimą laikinai gyventi priėmė skubos tvarka 2019 m. vasario 21 d. Pabrėžia, kad Sprendimas neužkerta pareiškėjai kelio gyventi Lietuvos Respublikoje su leidimu laikinai gyventi ir, išnykus priežastims, dėl kurių buvo priimtas Sprendimas, bei esant kitoms atitinkamoms Įstatymo nustatytoms sąlygoms pakartotinai kreiptis dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo praėjus vieneriems metams nuo šio sprendimo priėmimo dienos (Įstatymo 35 straipsnio 2 dalis).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl Departamento 2024 m. sausio 17 d. sprendimo Nr. 24S19437, kuriuo pareiškėjai neišduotas leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.
Rašytiniais bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja, kuri yra (duomenys neskelbtini) pilietė, Departamentui prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi pateikė tuo pagrindu, jog ji pragyveno Lietuvos Respublikoje teisėtai be pertraukos pastaruosius 5 m. turėdama teisę gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiantį ar patvirtinantį dokumentą arba nacionalinę vizą. Departamento duomenimis, pareiškėja gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje buvo deklaravusi nuo 2018 m. birželio 6 d. iki 2019 m. sausio 26 d. ir yra deklaravusi nuo 2019 m. kovo 12 d. iki šiol. Pareiškėja Lietuvos Respublikoje su pertraukomis įmonėse yra įdarbinta nuo 2019 m. balandžio 11 d. iki dabar, 2019 m. vasario 14 d. Lietuvos Respublikoje baigė studijas ir įgijo aukštojo mokslo kvalifikaciją.
Departamentas nustatė, kad pareiškėja per pastaruosius 5 m. turėjo šiuos leidimus laikinai gyventi, išduotus UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 6 punkto ir 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindais: LT7434036, galiojusį nuo 2018 m. birželio 1 d. iki 2019 m. sausio 26 d.; LT7459844, galiojusį nuo 2019 m. vasario 26 d. iki 2020 m. vasario 26 d.; LT7502648, galiojusį nuo 2020 m. sausio 21 d. iki 2022 m. sausio 21 d.; 760070552, galiojusį nuo 2021 m. gruodžio 10 d. iki 2023 m. gruodžio 10 d. Pareiškėjos prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi nagrinėjimo metu nustatyta, kad tarp išduotų leidimų gyventi LT7434036 ir LT7459844 yra susidariusi 30 dienų pertrauka, t. y. nuo 2019 m. sausio 26 d. iki 2019 m. vasario 26 d. Taip pat nustatyta, kad pareiškėja, turėdama leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2019 m. sausio 26 d., prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pateikė tik 2019 m. sausio 16 d., dėl nacionalinės vizos išdavimo nesikreipė.
Nustačius, kad per pastaruosius 5 m. tarp pareiškėjos turėtų leidimų laikinai gyventi susidarė 30 dienų pertrauka, 2023 m. spalio 4 d. prašymo priėmimo metu, pareiškėja paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 26 d. iki 2019 m. vasario 26 d. ji Lietuvoje gyveno su biometriniu pasu.
Departamentas, vadovaudamasis UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu, 2024 m. sausio 17 d. priėmė sprendimą Nr. 24S19437, kuriuo pareiškėjai neišdavė leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Sprendime konstatavo, kad pareiškėja neatitinka UTPĮ 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyto leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindo, nes negalima teigti, kad yra Lietuvos Respublikoje pragyvenusi pastaruosius penkerius metus be pertraukos, turėdama teisę gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiantį ar patvirtinantį dokumentą arba nacionalinę vizą. Pažymėjo, kad UTPĮ 53 straipsnio 1 dalies 8 punktas numato, kad į pragyventą laiką Lietuvoje įskaičiuojamas laikas, kurį užsienietis pragyveno turėdamas UTPĮ nurodytą teisę gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiantį ar patvirtinantį dokumentą arba nacionalinę vizą, t. y. buvimas su biometriniu pasu ar Šengeno viza nėra įskaičiuojamas.
Pareiškėja nesutinka su Sprendimu ir prašo teismo jį panaikinti kaip nepagrįstą.
UTPĮ (ginčui aktuali redakcija, galiojusi prašymo pateikimo metu, t. y. nuo 2023 m. liepos 1 d. iki 2023 m. gruodžio 29 d.) 35 straipsnio 1 dalies 14 punkte įtvirtinta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu.
Pagal UTPĮ 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis pragyveno Lietuvos Respublikoje teisėtai be pertraukos pastaruosius 5 m., turėdamas šiame Įstatyme nurodytą teisę gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiantį ar patvirtinantį dokumentą arba nacionalinę vizą. Minėtos nuostatos juridinės struktūros analizė leidžia teigti, jog užsieniečiui leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas esant dviem sąlygoms, t. y. jis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus (1) ir turėjo teisę gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiantį ar patvirtinantį dokumentą arba nacionalinę vizą (2).
Byloje nustatyta, kad pareiškėjai, (duomenys neskelbtini) pilietei, tuo pagrindu, jog ketina mokytis Lietuvos Respublikoje, taip pat šeimos susijungimo pagrindu, t. y. UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 6 punkto ir 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, buvo išduoti leidimai laikinai gyventi: LT7434036, galiojęs nuo 2018 m. birželio 1 d. iki 2019 m. sausio 26 d.; LT7459844, galiojęs nuo 2019 m. vasario 26 d. iki 2020 m. vasario 26 d.; LT7502648, galiojęs nuo 2020 m. sausio 21 d. iki 2022 m. sausio 21 d.; 760070552, galiojęs nuo 2021 m. gruodžio 10 d. iki 2023 m. gruodžio 10 d. Kaip matyti iš šių duomenų, 2019 m. sausio 26 d. pasibaigus leidimo LT7434036 galiojimo terminui kitas leidimas LT7459844 buvo išduotas tik 2019 m. vasario 26 d., t. y. praėjus 30 dienų. Šiuo laikotarpiu pareiškėja leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje neturėjo, taip pat byloje nėra duomenų, kad pareiškėja kreipėsi dėl nacionalinės vizos išdavimo. Taigi byloje nepateikta jokių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 26 d. iki 2019 m. vasario 26 d. pareiškėja gyveno Lietuvos Respublikoje teisėtai ar jai buvo išduotas dokumentas, suteikiantis teisę būti ar gyventi Lietuvos Respublikoje.
Minėta, kad Įstatymo 53 straipsnyje įtvirtintos elgesio taisyklės taikymą (leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui) suponuoja dviejų sąlygų konstatavimas: užsienietis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus (1) ir turėjo tokią teisę patvirtinantį dokumentą (2). Į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad pareiškėja Lietuvos Respublikoje be pertraukos pragyveno 5 metus, tačiau tam tikrą laikotarpį Lietuvos Respublikoje gyveno neturėdama leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ar kito tokią jos teisę patvirtinančio dokumento (nuo 2019 m. sausio 26 d. iki 2019 m. vasario 26 d.). Tai reiškia, kad nagrinėjamu atveju nėra vienos iš sąlygos, būtinos elgesio taisyklės taikymui.
Nagrinėjamu atveju byloje neginčijamai įrodyta, jog laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 26 d. iki 2019 m. vasario 26 d. pareiškėja Lietuvos Respublikoje buvo neteisėtai.
Pareiškėja skunde teigia, kad Departamentas neanalizavo jos pavėluoto prašymo gauti leidimą pateikimo aplinkybių, taip pat neatsižvelgė į priežastis, dėl kurių ji gyveno Lietuvoje neteisėtai.
Pažymėtina, kad pagal LLG aprašo, galiojusio nuo 2018 m. rugsėjo 28 d. iki 2019 m. kovo 31 d., 7³ punktą prašymas pakeisti leidimą bendra tvarka pateikiamas likus ne mažiau kaip 2 mėnesiams, o prašymas pakeisti leidimą skubos tvarka – likus ne mažiau kaip 1 mėnesiui iki leidimo laikinai gyventi galiojimo laiko pabaigos, bet ne anksčiau kaip prieš 4 mėnesius. Nagrinėjamu atveju pareiškėja turėjo pareigą būti atidi ir kreiptis dėl leidimo pakeitimo nustatytu terminu, tačiau atsakovas nurodė, kad pareiškėja prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pateikė tik 2019 m. sausio 16 d., todėl laikytina, kad ji nebuvo pakankamai rūpestinga ir atidi, dėl to susiklostė tokia situacija, jog leidimas laikinai gyventi jai išduotas pavėluotai.
Be to, pareiškėja prašo teismo vadovautis LVAT 2020 m. vasario 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-3271-556/2020, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad minėtoje byloje skiriasi faktinės aplinkybės nuo nagrinėjamos bylos, kadangi minimoje LVAT byloje pareiškėjos prašymo dėl leidimo laikinai gyventi nagrinėjimo metu, kol dar nebuvo išnagrinėtas prašymas, pareiškėjai iki naujo leidimo išdavimo buvo išduota nacionalinė viza (D). Todėl teismas šioje byloje vadovautis minėta LVAT 2020 m. vasario 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-3271-556/2020 neturi pagrindo.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panašaus pobūdžio bylose yra pažymėjęs, jog galiojantys teisės aktai neįtvirtina Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų (žr., pvz., LVAT 2018 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4090-556/2018; 2022 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-899-756/2022). Nors pareiškėja nurodo, kad ji neturėjo galimybės paaiškinti situacijos, tačiau pareiškėja nei teismui, nei atsakovui nenurodė tokio pobūdžio bylos aplinkybių, kurios leistų kitaip įvertinti ginčijamo Sprendimo motyvus ir išvadas.
VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai. LVAT savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2020 m. lapkričio 1 d.) nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2009 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-420/2009, 2010 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-686/2010, 2015 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3061-858/2015).
Įvertinusi visas aplinkybes ir Sprendimo turinį, teisėjų kolegija daro išvadą, kad jis atitinka VAĮ 10 straipsnio reikalavimus, yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, jame aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis. Apibendrinant byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad Departamentas, priimdamas Sprendimą, tinkamai pritaikė teisės aktų nuostatas bei išanalizavo ginčo faktines aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą, todėl jo naikinti skunde nurodytais ar kitais motyvais nėra pagrindo.
Esant nustatytoms aplinkybėms, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktas).
Netenkinus skundo reikalavimų, pareiškėja neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 1–4 dalimis, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjos J. H.-B. (Y. H.-B.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 (keturiolika) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.