- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-06-13
- Bylos Nr.
- 2A-1291-653/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-03-3-05237-2011-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Burdulienė, Jelena Šiškina, Algirdas Auruškevičius
- Atsakovas
- L. S., V. Č.
- Ieškovas
- Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro
- Kategorijos
- 73.2.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jelenos Šiškinos (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rūtos Burdulienės, Algirdo Auruškevičiaus, rašytinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės L. S. apeliacinį skundą dėl 2012-06-25 Vilniaus m. 3 apylinkės teismo sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovams V. Č. ir L. S. dėl nuostolių atlyginimo regreso teise,
Aprašomoji dalis
nustatė
I. Ginčo esmė
ieškovas su ieškiniu kreipėsi į teismą, kuriame prašė priteisti iš atsakovų solidariai 7663,78 Lt nuostolių atlyginimo regreso teise, metines 5 procentų dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovas nurodė, kad dėl atsakovo V. Č., vairavusio atsakovei L. S. priklausančią transporto priemonę VW PASSAT, valst. Nr.(duomenys neskelbtini) kaltės 2010-06-30 įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta UAB „SEB VB LIZINGAS“ priklausanti, T. A. naudojama transporto priemonė OPEL CORSA, valst. Nr.(duomenys neskelbtini), bei L. T. priklausanti transporto priemonė VW BORA, valst. Nr.(duomenys neskelbtini) Autoįvykio metu atsakovo V. Č. atsakomybė, vairuojant transporto priemonę VW PASSAT, valst. Nr.(duomenys neskelbtini) nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymu, dėl autoavarijos metu padarytos žalos atlyginimo nukentėję asmenys kreipėsi į ieškovą. Draudimo bendrovės išmokėjo UAB „SEB VB LIZINGAS“ 5573,31 Lt, o L. T. – 2090,47 Lt draudimo išmokas. Ieškovas kompensavo draudimo bendrovėms 7663,78 Lt išmokėtas draudimo išmokas ir įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakingą už eismo įvykio metu padarytą žalą transporto priemonės vairuotoją arba jos savininką.
Atsakovė su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad V. Č. 2010-06-30 atėjęs pas L. S. brolį, gyvenantį kartu su L. S. ir jos tėvais, be L. S. leidimo ir jai nežinant pasinaudojo jai priklausančia transporto priemone ir sukėlė autoįvykį. Autoįvykio metu atsakovė buvo darbe. Transporto priemonė nebuvo drausta, nes dėl sunkios materialinės padėties draudimui nepakako lėšų. Atsakovė viena augina ir išlaiko du nepilnamečius vaikus, atsakovė turi senyvo amžiaus tėvus, kuriems reikalinga pagalba. Už žalą yra atsakingas transporto priemonę vairavęs V. Č.. L. S. yra neatsakinga už žalą, nes ji nevairavo transporto priemonės eismo įvykio metu ir nebuvo davusi leidimo V. Č. vairuoti jai nuosavybės teise priklausančios transporto priemonės.
Atsiliepimas
Atsakovas V. Č. su ieškiniu sutiko iš dalies, nesutikdamas, kad ieškiniu prašomas nuostolių atlyginimas turi būti priteistas iš jo ir atsakovės L. S. solidariai. Pripažino savo kaltę dėl autoįvykio ir savo atsakomybę dėl atsiradusios žalos.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
2012-06-25 Vilniaus m. 3 apylinkės teismas sprendimu nusprendė ieškinį tenkinti visiškai remiantis LR Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 3 str., 4 str., 17 str., 23 str., LR CK 6.6 str., 6.37 str., 6.210 str., 6.245-6.249 str., 6.263 str., 6.280 str.: priteisti ieškovui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui 7663,78 Lt nuostolių atlyginimo iš atsakovų V. Č. ir L. S. solidariai; 115,00 Lt bylinėjimosi išlaidų iš atsakovo V. Č. ir 115,00 Lt bylinėjimosi išlaidų iš atsakovės L. S.; priteisti ieškovui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui metines 5 procentų dydžio palūkanas už priteistą 7663,78 Lt sumą nuo 2011-11-18 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo iš atsakovų V. Č. ir L. S. solidariai.
Teismas nustatė, kad 2010-06-30 apie 17.40 val. Justiniškių gatvėje ( prie Justiniškių g. 91), Vilniuje, įvyko eismo įvykis: atsakovas V. Č., vairuodamas atsakovei L. S. nuosavybės teise priklausantį automobilį VW PASSAT, valst. Nr.(duomenys neskelbtini) atsitrenkė į stovėjusias transporto priemones OPEL CORSA, valst. Nr.(duomenys neskelbtini) ir VW BORA, valst. Nr.(duomenys neskelbtini) šias transporto priemones apgadindamas ir pasišalino iš įvykio vietos. Eismo įvykio metu transporto priemonės VW PASSAT, valst. Nr.(duomenys neskelbtini) valdytojų, taip pat ir eismo įvykio metu ją vairavusio atsakovo V. Č., civilinė atsakomybė nebuvo apdrausta privalomuoju draudimu. Atsakovas V. Č. pripažintas kaltu dėl 2010-06-30 eismo įvykio.
Eismo įvykio, įvykusio 2010-06-30, aplinkybių, atsakovo kaltės dėl autoįvykio, automobilių OPEL CORSA, valst. Nr.(duomenys neskelbtini) ir VW BORA, valst. Nr.(duomenys neskelbtini) apgadinimų atsakovai neginčijo. Ieškovas įgijo regreso teisę reikalauti iš atsakingų asmenų atlyginti išmokėtas išmokas.
Teismas pažymėjo, kad transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis garantuoja draudimo apsaugą tiek nukentėjusiam asmeniui, tiek transporto priemonės savininko atsakomybės išvengimą už net ir neteisėtai valdoma transporto priemonės padarytą žalą. Atsakovė L. S. nesudarė privalomos draudimo sutarties ir neužkirto galimybės naudotis neapdraustu automobiliu kitiems asmenims. Iš atsakovų paaiškinimų ir atsakovės brolio parodymų teismas nustatė, kad atsakovės transporto priemone galėjo netrukdomai, atsakovei nežinant, naudotis kiti asmenys. Būtent taip teismas vertino aplinkybę, kad atsakovei nežinant atsakovo prašymu atsakovės brolis 2010-06-30 leido atsakovui pasinaudoti automobiliu. Teismas padarė išvadą, kad toks atsakovės neapdairumas ir nerūpestingumas valdant automobilį, t.y. didesnio pavojaus šaltinį, nėra pateisinamas ir nesudaro pagrindo atsakovės atleidimui nuo civilinės atsakomybės. Be to teismas pažymėjo, kad į bylą nepateikta įrodymų, kurie patvirtintų, kad atsakovas V. Č. atsakovės L. S. automobiliu pasinaudojo tik autoįvykio dieną ( 2010-06-30) be automobilio savininkės žinios. Atsakovai paaiškino teismui, kad jie yra buvę sugyventiniai, kad jau ilgą laiką kartu nebegyvena, kad 2010-06-30 jie jau negyveno kartu. Tačiau iš Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010-08-03 baudžiamojo įsakymo ir 2010-08-11 nutarimo administracinėje byloje teismas nustatė, kad atsakovas V. Č. eismo įvykio aplinkybes nagrinėjusioms institucijoms bei teismui automobilį VW PASSAT, valst. (duomenys neskelbtini) nurodė, kaip savo teisėtai valdomą automobilį ir 2010-07-01 net melagingai pranešė apie automobilio pagrobimą, o L. S. ikiteisminio tyrimo metu paaiškino, kad automobilis registruotas jos vardu, tačiau juo pastoviai naudojasi jos sugyventinis V. Č.. Ikiteisminio tyrimo metu ir baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme metu atsakovas V. Č. savo gyvenamąją vietą nurodė (duomenys neskelbtini), t.y. viename bute su atsakove L. Č.. Visos šios aplinkybės teismo vertinimu paneigia atsakovės L. S. paaiškinimą, kad atsakovas V. Č. automobilį 2010-06-30 naudojo be L. S. leidimo jai nežinant. Taip pat teismas atsižvelgė, kad atsakovė nustatyta tvarka nebuvo pateikusi pranešimų apie V. Č. savavališką automobilio paėmimą, tokios aplinkybės nenurodė ikiteisminio tyrimo metu tiriant V. Č. melagingą pranešimą apie automobilio pagrobimą.
Dėl to teismas konstatavo, kad 7663,78 Lt draudimo išmokas ieškovas išmokėjo dėl abiejų atsakovų neteisėtų veiksmų ir neveikimo. Ieškovo reikalavimas priteisti nuostolių dėl išmokėtų draudimo išmokų atlyginimą iš abiejų atsakovų solidariai atitinka LR Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliantė –atsakovė L. S. apeliaciniu skundu prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti – atmesti ieškinį atsakovės L. S. atžvilgiu; prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
Apeliantė nurodė, kad teismas neįsigilino į priežastis dėl kurių nebuvo sudaryta transporto priemonės privalomojo draudimo sutartis. Apeliantė nurodė, kad to nebuvo padaryta dėl jos sunkios finansinės padėties.
Apeliantė nesutiko su teismo nustatyta aplinkybe, kad ji neužkirto galimybės naudotis neapdraustu automobiliu kitiems asmenimis. Apeliantė pabrėžė, kad įvykio dieną ji buvo darbe ir niekaip negalėjo įtakoti transporto priemonės paėmimo. Atsakovė nelaikė raktų nuo transporto priemonės viešojoje vietoje, atsakovė negalėjo numatyti įvykio aplinkybes. Atsakovė nurodė, kad nėra priežastinio ryšio tarp jos veiksmų ir įvykusių pasekmių, kad atsakovė turi atsakyti už tai, ko nepadarė. Apeliantė nurodė, kad teisiškai sprendimas yra teisingas, tačiau pernelyg formalus.
Atsiliepimas
Ieškovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašė apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Ieškovas nurodė, kad įstatyme nėra jokių išimčių, kurios leistų transporto priemonės savininkui nedrausti įregistruotos transporto priemonės. Šiuo atveju apeliantė ne tik nepadraudė transporto priemonės, bet ir pažeidė TPVCAPDĮ 4 str. 3 d. numatytas pareigas – pati nuosavybės teise valdė nepadraustą transporto priemonę, taip pat leido (sudarė galimybes) naudoti kitiems asmenimis nepadraustą transporto priemonę. Ieškovas pažymėjo, kad žalą padariusios asmens ir transporto priemonės savininko tarpusavio santykiai nėra reikšmingi ieškovui. Tik atlyginę ieškovui jo išmokėtą sumą, atsakovai turi teisę spręsti tarpusavio atgręžtinius reikalavimus.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais, o nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas apsprendžia apeliacinio skundo teisiniai argumentai bei motyvai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas ((duomenys neskelbtini) str. 1 d.). Šiuo atveju sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Apeliantė išreiškė pageidavimą apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. (duomenys neskelbtini) straipsnyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Taigi šia išimtimi įstatymas būtent apeliacinės instancijos teismui suteikia diskrecijos teisę kiekvienu konkrečiu atveju, neatsižvelgiant nei į apelianto, nei į kitų byloje dalyvaujančių asmenų nuomonę šiuo klausimu, spręsti, ar sprendimui dėl apeliacinio skundo priimti pakanka byloje esančios rašytinės medžiagos, ar yra būtinas tiesioginis byloje dalyvaujančių asmenų dalyvavimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju apeliaciniame skundui išspręsti pakanka byloje esančios medžiagos ir asmeniškai išklausyti byloje dalyvaujančius asmenis nėra būtinybės. Atsižvelgiant į tai, apelianto prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka netenkintinas.
Ginčas iš esmės kilo dėl įrodymų vertinimo, sprendžiant ar atsakovė leido kitam atsakovui naudotis jai priklausančia transporto priemone.
Atgręžtinis ieškovo Draudikų biuro reikalavimas pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą suponuoja dviejų skolininkų solidariąją atsakomybę: asmens, atsakingo už eismo įvykį, bei TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalyje nurodyto asmens, neįvykdžiusio pareigos apdrausti savo ir kitų asmenų civilinę atsakomybę valdant atitinkamą transporto priemonę. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalimi suteikta Biurui teisė reikalauti visos išmokos, sumokėtos tretiesiems asmenims už žalą, padarytą neapdrausta transporto priemone, tiek iš asmens, atsakingo už žalos padarymą, tiek iš asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 7 d. nutartį byloje Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras v. V. D.,bylos Nr. 3K-7-300/2010).
TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalimi įtvirtinta Draudiko biuro teisė pareikšti reikalavimą savininkui ir kaltininkui kaip solidariesiems skolininkams atitinka ir TPVCAPDĮ 4 straipsnio 3 dalį, kurioje nustatyta, jog šio straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys ir transporto priemonės valdytojai negali naudoti patys ir leisti naudoti kitam asmeniui neapdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonės. Perduodamas neapdraustą automobilį naudoti, valdytojas (savininkas) pažeidžia imperatyviąją įstatymo normą ir tokiu elgesiu sudaro prielaidas Draudikų biuro reikalavimui.
Nagrinėjamu atveju apeliantė neginčijo, kad neapdraudė jai priklausančios transporto priemonės privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, taip pat apeliantė pripažino, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė materialinės teisės normas.
Vienas transporto priemonių draudimo bruožų yra jo privalomumas, nes naudojama transporto priemonė yra didesnio pavojaus šaltinis aplinkiniams (CK 6.270 str.). Šiuo draudimu siekiama užtikrinti tiek nukentėjusiųjų nuo transporto priemonių, tiek asmenų, naudojančių jas, turtines teises ir interesus. Transporto priemonės, kaip didesnio pavojaus šaltinis aplinkiniams, lemia jos valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą ir atitinkamus reikalavimus jas eksploatuojant (LAT 2010-10-07 nutartis civ. byloje Nr. 3K-7-300/2010). Taigi, apeliantės nurodytos aplinkybės apie jos sunkią turtinę padėtį neturi teisinės reikšmės šios bylos išsprendimui, nes įstatymas dėl šių aplinkybių neatleidžia asmenis nei nuo pareigos apdrausti transporto priemones, nei nuo atsakomybės už šios pareigos nevykdymą: nuosavybės teisės į didesnio pavojaus šaltinį (transporto priemonės) įgijimas suponuoja su tuo susijusias pareigas, tame tarpe savininko pareigą apdrausti turtą.
Pirmosios instancijos teismas išsamiai aptarė byloje esančius įrodymus, patvirtinančius, kad atsakovė sudarė galimybes naudotis neapdrausta transporto priemone kitiems asmenims. Apeliantė nenurodė pagrįstų argumentų dėl netinkamo įrodymų įvertinimo. Vien tai, kad apeliantė įvykio dieną buvo darbe neįrodo, kad ji ėmėsi visų pakankamų protingų priemonių tam, kad neapdrausta transporto priemonė nepatektų į trečiųjų asmenų valdymą. Priešingai, iš atsakovų paaiškinimų ir atsakovės brolio parodymų (kad su seserim niekada nebuvo problemų dėl disponavimo automobiliu – jeigu jai reikia, jis duoda automobilį, jeigu broliui reikia – ji duoda (b.l. 131) teismas teisingai nustatė, kad atsakovės transporto priemone galėjo netrukdomai naudotis kiti asmenys. Be to, apeliantė nepaneigė teismo išvadų, jog atsakovas V. Č. atsakovės L. S. automobiliu galėjo naudotis ne tik autoįvykio dieną (2010-06-30), taip pat apeliantė nenurodė jokių argumentų dėl rašytinių įrodymų, leidžiančių pagrįstai abejoti ieškovės nurodyta aplinkybe, kad įvykio dieną atsakovai nebegyveno kartu. Pažymėtina ir tai, kad ir atsakovai, ir atsakovės brolis O. I., kuris perdavė raktus V. Č., nėra pašaliniai asmenys, bet artimai bendraujantys, lankantys apeliantės namuose, todėl labiau tikėtina, kad jiems buvo sudaryta galimybė laisvai naudotis automobiliu. Dėl to pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad atsakovas V. Č. automobilį 2010-06-30 naudojo L. S. leidimu ir jai žinant.
Taigi, nustatyti neteisėti atsakovės veiksmai sąlygojo neapdrausto automobilio užvaldymą, kuo pasiekoje buvo padaryta žala, dėl ko ieškovas įgijo teisę reikalauti taikyti solidarią atsakovų atsakomybę.
Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, todėl jų nepakartoja, o ieškovo apeliacinio skundo netenkina dėl aukščiau nurodytų motyvų.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą bei apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino bei taikė teisės normas, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl nėra pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą teismo sprendimą.
2012-08-14 teismo nutartimi apeliantei buvo atidėtas 230 Lt žyminio mokesčio sumokėjimas iki apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo byloje priėmimo (b.l. 144). Atmetus apeliacinį skundą, šis žyminis mokestis priteisiamas iš apeliantės valstybės naudai.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi CPK320.325,332 str., 326 str. 1 d. 1 p., kolegija
nutarė
2012 m. birželio 25 d. Vilniaus m. 3 apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš apeliantės L. S. 230 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą valstybės naudai.