- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-02-14
- Bylos Nr.
- eAS-87-821/2024
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Iveta Pelienė (pran.), Ernestas Spruogis
- Pareiškėjas
- T. A.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 43.5.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės (pranešėja), Ernesto Spruogio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos T. A. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gruodžio 22 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos T. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja T. A. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) priimančio pareigūno A. M. atsisakymą priimti pareiškėjos prašymą Nr. 2311-LLG-7758 ir prašymo būsenos pakeitimą į nepriimtą neteisėtais veiksmais.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. gruodžio 22 d. nutartimi, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 38 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 107–108 straipsniais, 152 straipsnio 2 ir 3 dalimis, pareiškėjos skundą atsisakė priimti.
Teismas nustatė, jog pareiškėja siekė inicijuoti teisminį ginčą dėl Migracijos departamento pranešimo, kuriame nurodyta informacija, kad jos prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nepriimtas, kadangi ,,Kita“, tačiau nurodoma, kad prašymą, atitinkantį reikalavimus, ji turi pateikti iš naujo per Migracijos departamento informacinę sistemą. Taigi, pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėja prašė pripažinti neteisėtu Migracijos departamento informacinio-rekomendacinio pobūdžio pranešimą, kuris pareiškėjai nesukelia jokių teisinių padarinių ir pagal savo pobūdį nepriskirtinas prie individualių teisės aktų, skųstinų administraciniam teismui.
Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika panašiose bylose, pirmosios instancijos teismas vertino, jog Migracijos departamento pranešimas negali sukelti pareiškėjai pasekmių, nes pareiškėja siekia inicijuoti leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo procedūrą, kuri nepradėta, nes pareiškėja pateikė prašymą, neatitinkantį reikalavimų. Migracijos departamentas pranešimu informuoja pareiškėją, kad leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo procedūra bus pradėta, kai pareiškėja pateiks reikalavimus atitinkantį prašymą.
Teismo vertinimu, pareiškėja klaidingai interpretavo Migracijos departamento pranešimą, teigdama, kad Migracijos departamentas atsisako priimti pareiškėjos prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo. Teismas pažymėjo, jog Migracijos departamentas nepriėmė sprendimo atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas nepradėjo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo procedūros, nes negavo pareiškėjos prašymo atitinkančio reikalavimus. Migracijos departamentas informavo pareiškėją, kad leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo procedūra bus pradėta, kai pareiškėja pateiks prašymą, atitinkantį reikalavimus. Teismas nurodė, jog Pareiškėjai nebuvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl jos teisės nebuvo apribotos ar pažeistos.
Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėja siekia inicijuoti teisminį ginčą dėl Migracijos departamento pranešimo, kuris yra informacinio-rekomendacinio pobūdžio ir kuris nesukuria pareiškėjai tiesioginių teisinių pasekmių, todėl negali būti administracinės bylos dalyku (ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
III.
Pareiškėja atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gruodžio 22 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – pareiškėjos skundą priimti ir perduoti jį nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Pareiškėjos vertinimu, pirmos instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjos skundą dėl neteisėtų valstybinio administravimo subjekto – Migracijos departamento veiksmų, taip pat neįvykdė pareigos, įtvirtintos ABTĮ 34 straipsnio 3 dalyje nutartyje atsisakyti priimti skundą nurodyti, į kokią instituciją reikia pareiškėjui kreiptis, jeigu byla nenagrinėtina teismo, arba kaip pašalinti aplinkybes, kliudančias priimti skundą. Ši nuostata yra imperatyvi, todėl teismas, neįvykdydamas jam nustatytos pareigos grubiai pažeidė asmens teisę apskųsti neteisėtus veiksmus, įtvirtintą Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnyje.
Šalies argumentai
Pareiškėja pažymi, jog pirmos instancijos teismas nurodo iš esmės klaidingas faktines aplinkybes: 1) pareiškėja ne „siekia inicijuoti teisminį ginčą dėl <...>pranešimo“, o pateikė skundą dėl valstybinio administravimo subjekto neteisėtų veiksmų; 2) pranešimas į pareiškėjos elektroninį paštą apie prašymo būsenos pasikeitimą pateiktas ne kaip skundžiamas „teisės aktas“, o kaip neteisėtus veiksmus patvirtinantis įrodymas; 3) pareiškėja neprašo pripažinti neteisėtu jokio pranešimo, ar kito dokumento, sprendimo, akto ar panašiai, pareiškėjos skunde yra aiškiai išdėstytas reikalavimas „pripažinti Migracijos departamento priimančio pareigūno A. M. atsisakymą priimti pareiškėjos prašymą Nr. 2311-LLG-7758 ir prašymo būsenos pakeitimą į nepriimta neteisėtais veiksmais“; 4) teisingai nurodoma, kad pats pranešimas nesukelia teisinių padarinių, tačiau teisinius padarinius sukelia veiksmas – atsisakymas priimti prašymą, kuris užkerta pareiškėjai kelią pasinaudoti administracine procedūra, kadangi šis veiksmas yra neteisėtas, jis ir yra skundžiamas.
Pareiškėja nurodo, jog pirmos instancijos teismas 2023 m. gruodžio 22 d. nutartyje išdėstė tikrovės neatitinkančias faktines aplinkybes ir padarė niekuo neparemtas išvadas. Pareiškėjos skunde ir jo prieduose pateikti duomenys, kad 1) administracinė procedūra jau buvo inicijuota, pateiktas prašymas 2023 m. lapkričio 27 d. registruotas Nr. 2311-LLG-7758 ir jos eigoje 2023 m. gruodžio 20 d. buvo rezervuotas vizitas į Migracijos departamento padalinį; 2) pateiktas prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi, Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytu pagrindu, atitiko visus reikalavimus ir su juo buvo pateikti visi būtini pateikti priedai.
Pareiškėjos vertinimu, būtent tai, kad pareiškėjos pateiktas prašymas atitiko visus reikalavimus, o atsisakymas jį priimti (tiksliau prašymo būsenos pakeitimas į nepriimta) yra neteisėtas ir yra ginčo esmė, dėl kurios pirmos instancijos teismas daro kategorišką išvadą, kad „pareiškėja pateikė prašymą, neatitinkantį reikalavimų“, net nenagrinėjęs bylos. Ši aplinkybė patvirtina, kad pirmos instancijos teismas, spręsdamas skundo priėmimo klausimą buvo šališkas, išreiškė išankstinę nuostatą dėl ginčo esmės ir atsakovo veiksmus vertino kaip teisėtus ir pagrįstus nenagrinėdamas bylos ir nevertindamas įrodymų.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gruodžio 22 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėja siekia inicijuoti teisminį ginčą dėl Migracijos departamento pranešimo, kuris yra informacinio-rekomendacinio pobūdžio, kuris nesukuria pareiškėjai tiesioginių teisinių pasekmių, todėl negali būti administracinės bylos dalyku.
Pareiškėja atskirajame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas klaidingai interpretavo faktines bylos aplinkybes, todėl neteisėtai atsisakė priimti pareiškėjos skundą.
Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra viena pagrindinių asmens teisių, pripažįstama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje, taip pat Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje ir 13 straipsnyje. Visgi ši teisė yra neatsiejama nuo asmens pareigos kreiptis į teismą ir įgyvendinti šią teisę įstatymų nustatyta tvarka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-246-525/2023).
Vertindama pareiškėjos atskirojo skundo, kuriuo prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, argumentus, teisėjų kolegija pažymi, jog kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, ne kiekvienas viešojo administravimo institucijos priimamas aktas gali būti skundžiamas administraciniam teismui, o tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas jokių teisinių pasekmių nesukelia ir negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, o skundą priėmus nagrinėti, administracinę bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administraciniams teismams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010, 2023 m. kovo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-133-1188/2023).
Vis dėlto, skundo priėmimo stadijoje vertinama tik formali skundo atitiktis reikalavimams, kuriuos tokiems procesiniams dokumentams nustato ABTĮ, ir nėra sprendžiama dėl pareikštų reikalavimų pagrįstumo ir teisėtumo, o teismas, sprendžiantis skundo priėmimo klausimą, visų pirma patikrina, ar nėra neigiamų procesinių prielaidų, kurioms esant ginčo nagrinėjimas teisme apskritai yra negalimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-862-525/2016).
Be to, pagal bendrąją taisyklę administracinis teismas skundo priėmimo stadijoje negali vertinti, ar asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos, ir negali atsisakyti priimti skundą, konstatavęs, kad asmens teisės nėra pažeistos. Išimtys iš šio bendro principo gali būti siejamos su tam tikrais akivaizdumo kriterijais, kai skundo priėmimo stadijoje nekyla jokia pagrįsta abejonė, jog skundo dalykas nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai. Vis dėlto, tokie išimtiniai atvejai turi būti ypač argumentuotai nurodomi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-410-438/2016; 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-738-143/2016; 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-186-822/2017; ir kt.).
Nagrinėjamu atveju pareiškėja kreipėsi į atsakovą, prašydama išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje kaip užsienietei, kuri negali būti grąžinta ar išsiųsta į kilmės valstybę, vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punktu. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, jog tuo atveju, kai asmuo kreipiasi į viešojo administravimo subjektą prašant atlikti teisės aktuose nustatytus veiksmus (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 2 str. 10 d.), šis asmuo yra laikytinas pradėtos ir užbaigtos administracinės procedūros dalyviu VAĮ prasme, o viešojo administravimo subjektas yra saistomas pareigos suteikti suinteresuotam asmeniui jo prašomą administracinę paslaugą, arba motyvuotai atsisakyti ją suteikti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. kovo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-108-492/2023).
Taigi, šiuo atveju pareiškėjai kreipusis į atsakovą su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo pradėta administracinė procedūra, susijusi su administracine paslauga (VAĮ 2 str. 1 d.), o kaip įtvirtinta VAĮ 14 straipsnyje, asmuo turi teisę apskųsti viešojo administravimo subjekto priimtą administracinį sprendimą arba veiksmą (neveikimą), taip pat viešojo administravimo subjekto vilkinimą atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus, be kita ko, administraciniam teismui.
Atsižvelgus į išdėstytas teisines ir faktines aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju skundo priėmimo stadijoje nėra neabejotinai akivaizdu, kad pareiškėjos ginčijami Migracijos departamento veiksmai, t. y., atsisakymas priimti pareiškėjos prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nesukelia teisinių pasekmių ir tik bylą nagrinėjant iš esmės bei atliekant įrodymų vertinimą būtų galima pagrįstai spręsti dėl ginčijamų veiksmų pobūdžio. Kartu pažymėtina tai, jog nors pareiškėja nurodė argumentus, susijusius su ginčijamų veiksmų pobūdžiu ir pareiškėjai sukeliamomis individualiomis teisinėmis pasekmėmis, pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti pareiškėjos skundą, t. y. užkirsdamas kelią pareiškėjos teisminei gynybai, nutartyje priimto sprendimo tinkamai neargumentavo ir nepagrindė.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai skundo priėmimo stadijoje sprendė, kad pareiškėjos ginčijami Migracijos departamento veiksmai nesukelia teisinių pasekmių, todėl neteisėtai atsisakė priimti pareiškėjos skundą pagal ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Dėl to pareiškėjos atskirasis skundas yra tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama, perduodant skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos T. A. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gruodžio 22 d. nutartį panaikinti ir perduoti skundo priėmimo klausimą Regionų administraciniam teismui spręsti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.