Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Marijaus Kursevičiaus, Valerijaus Laušo (Valerij Lauš) (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dariaus Prankos,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2022 m. gruodžio 15 d. nuosprendžio, kuriuo V. A. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 260 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2022 m. balandžio 19 d. sprendimu paskirta bausme, prie griežtesnės šiuo nuosprendžiu paskirtos 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmės pridedant Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2022 m. balandžio 19 d. nuosprendžiu paskirtos 1 (vienerių) metų ir 1 (vieno) mėnesio laisvės atėmimo bausmės dalį ir nesumokėtą 6 MGL (210,58 Eur) baudą, ir V. A. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimo bausmė 2 (dvejiems) metams ir 8 (aštuoniems) mėnesiams bei 6 MGL (210,58 Eur) bauda.

Šiuo nuosprendžiu taip pat V. K. pripažintas kaltu pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, tačiau ši nuosprendžio dalis neskundžiama.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė patenkinti apeliacinį skundą, o prokuroras – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Šia nuostata apibrėžiamos apeliacinės bylos nagrinėjimo ribos ir teismo pareiga patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, nebent būtų nustatyti esminiai BPK pažeidimai. Iš nuteistojo V. A. apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas neginčija skundžiamu nuosprendžiu nustatytų faktinių aplinkybių, savo kaltės ir veikos kvalifikavimo, tačiau nesutinka su jam paskirta bausme. Teisėjų kolegija, neįžvelgusi esminių BPK pažeidimų, bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką teismas privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais ir atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės tikslus: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti arba apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3)padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

BK 260 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavė ar kitaip platino narkotines ar psichotropines medžiagas. Už šios nusikalstamos veikos padarymą sankcijoje numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas nuo 2 (dvejų) iki 8 (aštuonerių) metų. Pagal BK 61 straipsnio 2 dalį teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

Skundžiamu nuosprendžiu V. A. pripažintas kaltu padaręs vieną sunkų tyčinį nusikaltimą. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę už jo padarytą nusikalstamą veiką, nustatė ne tik jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – V. A. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies punktas), bet ir atsakomybę sunkinančią aplinkybę – jis padarė nusikalstamą veiką būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas; nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų, BK 27 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į V. A. asmenybę charakterizuojančius duomenis. Būdamas jauno amžiaus jis jau 13 kartų teistas, teistumas neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, nedirba, išsiskyręs, turi mažametį vaiką, baustas administracine tvarka. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad V. A. narkotines medžiagas vartoja jau ne vienerius metus, todėl, nesant duomenų, jog priklausomybė narkotinėms medžiagoms būtų gydoma, išlieka pagrįsta abejonė, kad jis, neturėdamas pastovių legalių pajamų, gali vėl daryti panašaus pobūdžio nusikalstamas veikas narkotinėms medžiagoms gauti. Teismas pažymėjo, kad nuteistasis stipriais socialiniais ryšiais nesaistomas ir nėra integruotas į visuomenę, nes jo socialinį ratą iš esmės sudaro taip pat nuo narkotinių medžiagų priklausomi asmenys, be to, anksčiau nuteistajam skirtos švelnesnės bausmės jo elgesiui teigiamos įtakos nepadarė, t. y. savo tikslų nepasiekė, visa tai rodo, kad nuteistasis V. A. yra linkęs nusikalsti, jokių teigiamų išvadų nedaro ir vėl nusikalsta.

Atsižvelgęs į išdėstytas V. A. ir jo padarytą veiką apibūdinančias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad BK 41 straipsnyje numatyta bausmės paskirtis bus pasiekta V. A. paskyrus laisvės atėmimo bausmę, kiek didesniam nei BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytam minimaliam laisvės atėmimo terminui, t. y. 3 (trejiems) metams. Be to, atsižvelgiant į tai, kad baudžiamoji byla buvo išnagrinėta sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka, vadovaujantis BK 64¹ straipsnio 1 dalimi, bausmė buvo sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams.

Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei teigia nuteistasis, pirmosios instancijos teismas visas BK 54 straipsnyje numatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes nustatė ir įvertino teisingai bei paskyrė tinkamos rūšies bausmę – laisvės atėmimą, pagrįstai nustatydamas jo dydį artimą minimaliam. Nagrinėjamu atveju nėra nustatyta aplinkybių, dėl kurių sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Iš apeliacinio skundo ir apelianto paaiškinimų matyti, kad nesutikimas su jam paskirta bausme motyvuojamas tuo, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad jis kitam nuteistajam perdavė tik pusę gramo narkotinės medžiagos (heroino), o ne vieną gramą, kaip yra nurodyta skundžiamame nuosprendyje. Teisėjų kolegija pažymi, kad, visų pirma, skundžiamame nuosprendyje nustatyta, jog V. A. perdavė kitam nuteistajam ne vieną gramą, o apie vieną gramą heroino. Antra, V. A. parodymų patikrinimo vietoje metu nurodė, kad jis pasiėmė iš nepažįstamojo asmens paliktą heroiną, suvyniotą į foliją, tačiau, kiek folijoje buvo heroino, nurodyti negali, tiesiog mano, jog buvo 0,5 gramo, ją (foliją su heroinu) nunešė kitam nuteistajam (4 t., b. l. 32–33). Trečia, nagrinėjamu atveju tai neturi esminės reikšmės ne tik veikos kvalifikavimui pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, bet ir bausmės skyrimui, turint omeny, kokia bausmė skundžiamu nuosprendžiu paskirta V. A., todėl teisėjų kolegija plačiau dėl to nepasisako.

Papildomai teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, nors apeliacinės instancijos teismo posėdyje metu V. A. teigė, jog nuoširdžiai gailisi padaręs nusikaltimą, pripažino, kad vartoja narkotines medžiagas jau ilgus metus bei išreiškė norą gydytis priklausomybės ligas, tačiau vis dėlto toks jo akcentuojamas požiūrio į gyvenimą pasikeitimas daugiau yra vertinamas kaip deklaratyvaus pobūdžio, greičiau nulemtas siekio palengvinti savo teisinę padėtį ir sulaukti švelnesnės bausmės. Pabrėžtina, kad V. A. išsiskyręs, tačiau turi dukrą, iki patekimo į laisvės atėmimo vietą yra dirbęs, tačiau šiuo metu nedirba, gydosi Kauno kalėjime, baustas administracine tvarka, paskutinį kartą už narkotinių medžiagų vartojimą (4 t., b. l. 114–119), daug kartų teistas, jam buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimas, lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigos, skiriamos baudos, laisvės apribojimo bausmės bei švelnesnės laisvės atėmimo bausmės (5 t., b. l. 5–19), tačiau jos nebuvo veiksmingos ir neturėjo teigiamos įtakos nuteistojo elgesiui, nes jis ir toliau yra linkęs nesilaikyti visuotinai priimtinų elgesio taisyklių ir daryti naujas nusikalstamas veikas. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėja pažymėjo, kad didžiąją dalį anksčiau V. A. padarytų nusikalstamų veikų sudarė tik turtiniai nusikaltimai ir prieš tai jis nebuvo teistas už nusikalstamas veikas, susijusias su disponavimu narkotinėmis medžiagomis. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė nelaikytina teigiamai charakterizuojančia V. A. ir nepaneigia nei V. A. padarytų nusikalstamų veikų, nei jo asmenybės pavojingumo, o ypač nesudaro pagrindo sušvelninti jam paskirtą ir taip iš tiesų švelnią bausmę.

Be to, kaip matyti, V. A., galimai reaguodamas į skundžiamame nuosprendyje nurodytas aplinkybes apie jo priklausomybės ligas ir jų negydymą, apeliacinės instancijos teismo posėdyje prašė paskirti jam įpareigojimą gydytis šias ligas. Šiame kontekste pažymėtina, kad tokio pobūdžio įpareigojimas gali būti skiriamas (nuteistojo sutikimu) tik skiriant kitos rūšies bausmę – laisvės apribojimą arba atidedant paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Nagrinėjamu atveju, V. A. paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę, minėtas įpareigojimas negali būti skiriamas. Kita vertus, tai neužkerta kelio nuteistajam gydytis priklausomybes ligas savanoriškai.

Atkreiptinas dėmesys, kad V. A. nusikalstamą veiką padarė iki ankstesnio Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2022 m. balandžio 19 d. nuosprendžio, kuriuo jam buvo atidėtas bausmės vykdymas, todėl, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, jam paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu buvo pagrįstai subendrinta su ankstesniu nuosprendžiu paskirta 1 (vienerių) metų ir 1 (vieno) mėnesio laisvės atėmimo bausme ir nesumokėta 6 MGL (210,58 Eur) bauda. V. A. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams ir 8 (aštuoniems) mėnesiams bei 6 MGL (210,58 Eur) bauda, atsižvelgiant į minėtas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, iš tiesų yra švelni, todėl nėra pagrindo manyti, kad bausmės tikslai nuteistajam, kuris sistemingai daro nusikalstamas veikas, gali būti pasiekti paskiriant jam dar švelnesnę bausmę.

Pažymėtina ir tai, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva, o apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes (nuteistąjį neigiamai charakterizuojančius duomenis, ankstesnius teistumus ir baustumus administracine tvarka, ankstesnių bausmių neefektyvumą ir kt.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas V. A. už nusikaltimo, numatyto BK 260 straipsnio 1 dalyje, padarymą parinkdamas bausmės rūšį ir nustatydamas jos dydį, taip pat subendrindamas su ankstesniu nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis, baudžiamojo įstatymo nuostatų, reglamentuojančių bausmės skyrimą, nepažeidė, todėl apeliacinis skundas atmetamas.

Iš valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pateiktos pažymos matyti, kad iš V. A. valstybės naudai prašoma išieškoti 108,07 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju nuteistasis atlikinėja laisvės atėmimo bausmę. Be to, pagal BPK 322 straipsnio 1 dalį, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje privalo dalyvauti gynėjas. Atsižvelgiant į tai, vadovaujantis BPK 51 straipsnio 1 dalies 7, 10 punktais, 322 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje gynėjo dalyvavimas buvo pripažintas būtinu ir nuteistojo V. A. gynėju paskirta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinkta advokatė. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad tais atvejais, kai valstybės garantuojama teisinė pagalba suteikta realią laisvės atėmimo bausmę atliekančiam nuteistajam, šios pagalbos išlaidų išieškojimas iš nuteistojo yra nesuderinamas su teismo pareiga užtikrinti jo teisę į gynybą, todėl tokiais atvejais Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos analogiški prašymai paprastai netenkinami (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-51-788/2021). Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo V. A. neišieškotinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti nuteistojo V. A. apeliacinį skundą.

Neišieškoti iš V. A. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.