Marijampolės apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. N. A. ieškinį atsakovui E. G. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo Kalvarijos savivaldybės notaro biuro notarė L. V..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

ieškovė prašo pripažinti nuo sudarymo momento negaliojančia (duomenys neskelbtini) dovanojimo ir uzufrukto teisės nustatymo sutartį, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), kurios pagrindu ieškovė J. N. A. padovanojo atsakovui E. G. butą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), ir ūkinį pastatą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); taikyti restituciją natūra – grąžinti ieškovei J. N. A. nuosavybėn nekilnojamąjį turtą : butą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), ir ūkinį pastatą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); priteisti iš atsakovo visas turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovė ieškinyje nurodė, kad (duomenys neskelbtini) dovanojimo ir uzufrukto teisės nustatymo sutarties, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Sutartis) pagrindu ieškovė padovanojo E. G. jai priklausiusį butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir ūkinį pastatą, esantį (duomenys neskelbtini). Ieškovei Sutartimi buvo nustatyta uzufrukto teisė į butą jos gyvenimo trukmei. Sutartį patvirtino Kalvarijos savivaldybės notaro biuro notarė L. V.. Ieškovė nurodė, kad (duomenys neskelbtini) dovanojimo ir uzufrukto teisės nustatymo sutartis turi valios trūkumų, nes ieškovė neteisingai suvokė jos turinį, nenurodant, kad už dovanojamą turtą apdovanotasis teikia dovanotojai išlaikymą iki gyvos galvos. Todėl prašo panaikinti Sutartį nuo jos sudarymo momento Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.90 straipsnio pagrindais ir taikyti restituciją natūra. Nurodė, kad sudaryti Sutartį ieškovę paskatino tai, kad ji buvo garbaus amžiaus, esamos sveikatos problemos pasunkino rūpinimąsi savimi bei numatant tolesnį neišvengiamą sveikatos prastėjimą, ieškovė ieškojo priemonių užsitikrinti visokeriopą rūpinimąsi ir jos išlaikymą, todėl susitarė su atsakovu E. G., jog jis rūpinsis ir išlaikys ieškovę iki gyvos galvos, jai pasiliekant gyventi bute, o už tai E. G. bus paliktas butas ir ūkinis pastatas. Todėl ieškovė sudarė Sutartį. Nurodė, kad ieškovė buvo įsitikinusi, kad, kaip ir tartasi, Sutarties pagrindu už perleistą butą ir ūkinį pastatą jai ne tik išlieka teisė toliau gyventi bute, bet atsakovas įsipareigoja išlaikyti ją iki gyvos galvos. Po sutarties sudarymo, kurį laiką atsakovas išlaikė ir rūpinosi ieškove kaip ir buvo sutarta: apipirkdavo, išlaikydavo, ir teikdavo kitą būtiną pagalbą. Šios aplinkybės sustiprino ieškovės įsitikinimą, kad minėtos sutarties pagrindu atsakovui vykdant savo sutartinius įsipareigojimus ji ne tik galės gyventi bute, bet ir bus išlaikoma iki gyvos galvos, t. y. jog buvo sudaryta ne dovanojimo, o išlaikymo iki gyvos galvos sutartis. Tačiau nutrūkus teikiamam išlaikymui ir kreipiantis į teisininkus ieškovė sužinojo, kad minėta Sutartimi ji padovanojo butą ir ūkinį pastatą atsakovui be jokių jos išlaikymo sąlygų. Tuomet ieškovė ir suprato Sutarties turinį bei pasekmes. Nurodė, kad remiantis protingumo kriterijumi bei nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, aišku, kad ieškovė, atsižvelgiant į jos garbų amžių, sveikatos būklę, ribotas galimybes gauti pajamų bei turint omenyje, jog Sutartis vyko tarp asmenų, neturinčių teisinio išprusimo bei patirties sudarant išlaikymo iki gyvos galvos sandorius, esant pasitikėjimui, iš esmės suklydo dėl esminės sandorio sąlygos – turinio ir tikslo: sudarė pagal turinį neatlygintinį sandorį, nors turėjo tikslą, kad už perleidžiamą turtą atsakovas ją išlaikytų ir rūpintųsi.

Teismo posėdyje ieškovė ieškinį palaikė. Papildomai ieškovė paaiškino, kad atsakovas yra jos jaunesnysis vaikaitis, jis gyvena netoliese, vežiodavo ją pas daktarus, rūpinosi ja. Dėl sudarytos Sutarties ieškovė aiškino, kad ji norėjo palikti atsakovui savo butą po mirties. Prisimena, kad notarė įkalbinėjo ją nedovanoti buto, aiškino galimas pasekmes, tačiau ji norėjo, kad butas niekam neatitektų, tik atsakovui. Taip pat atsimena, kad būtent notarė pasiūlė į sutartį įrašyti uzufruktą. Maždaug prieš du metus ieškovė sugalvojo susigrąžinti padovanotą butą. Dabar ji norėtų savo butą perleisti vyresniam anūkui E., nes atsakovas pasiėmė jos buto inventorinę knygą, iš kitų žmonių ieškovė sužinojo, kad atsakovas jiems kalbėjo, jog iškraustys ieškovę iš buto. Ieškovė pasikeitė buto spynas, kad pas ją neateitų atsakovas. Ieškovė patvirtino, kad atsakovas jai nieko nėra sakęs apie ieškovės iškraustymą iš buto.

Atsakovas atsiliepime į ieškinį nurodė, kad ieškovė ir atsakovas yra giminaičiai – ieškovė yra atsakovo močiutė, o atsakovas yra ieškovės vaikaitis. Kadangi atsakovas gyvena netoli nuo ieškovės, ilgą laiką ieškovės ir atsakovo santykiai buvo labai artimi, atsakovas lankydavo ieškovę, kuri po vyro mirties liko gyventi viena, atnešdavo jai šilto maisto, padėdavo nupirkti malkų, maisto produktų, vaistų, nuveždavo pas gydytoją ir pan. Visa tai atsakovas darė savanoriškai, savo paties iniciatyva. Su kitais giminaičiais ieškovė tuo metu bendravo mažai, tarp jų ir ieškovės kildavo nesutarimų. Ieškovė nutarė, kad po jos mirties visas jai priklausantis turtas turi atitekti jos vaikaičiui – atsakovui, todėl ji (duomenys neskelbtini) savo iniciatyva Kalvarijos savivaldybės notaro biure sudarė testamentą, kuriuo visą turtą, kuris jai priklausys jos mirties dieną, kur jis bebūtų ir iš ko besusidėtų, paliko atsakovui. Po kurio laiko ieškovė nutarė padovanoti atsakovui jai priklausiusį butą ir ūkinį pastatą. Tokį savo sprendimą ieškovė argumentavo tuo, jog nori savo vaikaičiui padovanoti turtą, kad šio niekas vėliau neatimtų. Atsakovas sutiko su tokia ieškovės valia. Atsakovas nurodė, kad ieškovė ir atsakovas niekuomet nesitarė, jog atsakovas išlaikys ieškovę iki gyvos galvos už tai, kad pastaroji padovanos jam butą su ūkiniu pastatu. (duomenys neskelbtini) ieškovė ir atsakovas Kalvarijos savivaldybės notaro biure sudarė dovanojimo ir uzufrukto teisės nustatymo sutartį, pagal kurią ieškovė padovanojo atsakovui butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir ūkinį pastatą, esantį (duomenys neskelbtini). Po Sutarties sudarymo ieškovė ir toliau liko gyventi bute, kuriame gyvena ir iki šiol, ginčo dėl ieškovės gyvenimo ir naudojimosi butu nėra. Nurodė, kad po Sutarties sudarymo atsakovas bei jo sutuoktinė, kai tik galėdavo, ir toliau lankėsi pas ieškovę, su ja bendravo, jai padėdavo, nuveždavo pas gydytojus. Po kurio laiko apie tai, kad ieškovė padovanojo butą atsakovui, sužinojo kiti ieškovės ir atsakovo giminaičiai, kurie pradėjo reikšti ieškovei pretenzijas ir kaltinti ją, kodėl ši savo turtą padovanojo vienam tik atsakovui, o ne paliko visiems giminaičiams po lygiai. Būtent kiti giminaičiai pradėjo gąsdinti ieškovę, kad atsakovas išvys ją iš buto ir ji neturės kur gyventi. Dėl giminaičių kalbų ir įtakoje jų kurstomo nepasitikėjimo pradėjo blogėti ieškovės ir atsakovo tarpusavio santykiai, ieškovė pradėjo kaltinti atsakovą jai priklausančių daiktų dingimu iš buto, reikšti įvairius nepagrįstus priekaištus, ieškovė maždaug prieš dvejus metus pakeitė buto įėjimo durų spyną ir pasakė, jog nenori, kad atsakovas ir jo sutuoktinė pas ją lankytųsi. Nurodė, kad nors ieškovė pati nutraukė santykius su atsakovu, tačiau atsakovas nei tada, nei dabar neatliko jokių veiksmų, siekiant apriboti ieškovės teises į butą. Atsakovas teigė, kad tarp ieškovės ir atsakovo niekuomet nebuvo jokio susitarimo, o atsakovas niekuomet nežadėjo ieškovei, kad už dovanojamą turtą atsakovas teiks ieškovei išlaikymą iki gyvos galvos, visą septynerių metų laikotarpį po Sutarties sudarymo ieškovė nė karto nesikreipė į atsakovą su prašymu dėl išlaikymo jai teikimo. Dėl šios priežasties nėra jokio pagrindo teigti, kad Sutartį su atsakovu ieškovė sudarė, nes jai buvo iškilęs išlaikymo poreikis. Kadangi ieškovė neįrodė esminio suklydimo fakto, kaip būtinos CK 1.90 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sąlygos, todėl prašo netenkinti ieškovės reikalavimo dėl Sutarties pripažinimo negaliojančia.

Trečiasis asmuo Kalvarijos savivaldybės notaro biuro notarė L. V. atsiliepimo į ieškinį nepateikė. Dalyvaudama teismo posėdyje notarė nurodė, kad su ieškiniu nesutinka. Paaiškino, kad ginčo šalių asmeniškai nepažįsta, sandorio aplinkybes prisimena, kadangi ieškovė maždaug po penkerių metų nuo sandorio sudarymo dažnai jai skambino, sakė, kad nori pakeisti dovanojimo sutartį, dabar jau nori butą dovanoti kitam asmeniui. Notarė nurodė, kad dovanotoja J. N. A. su atsakovu (duomenys neskelbtini) atvyko į Kalvarijos savivaldybės notaro biurą ketindama savo vaikaičiui E. G. padovanoti jai nuosavybės teise priklausantį turtą – butą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), ir ūkinį pastatą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Prieš sudarant sutartį, notarė klausė ieškovės, ar ji nebijo, kad po sandorio sudarymo gali būti iškraustyta, bet ieškovė patikino, kad nebijo. Prieš sutarties pasirašymą notarė išaiškino dovanojimo sandorio prasmę, taip pat savo iniciatyva, siekdama apsaugoti ieškovės interesus, pasiūlė įrašyti ieškovei uzufrukto teisę, kuri užtikrintų ieškovei teisę gyventi bute iki gyvos galvos. Šalys pritarė notarės pasiūlymui. Notarė nurodė, kad nebuvo jokios kalbos apie ieškovės išlaikymą iki gyvos galvos, tikroji ieškovės valia buvo turto dovanojimas, būtent šią valią ieškovė ne kartą akcentavo. Ieškovės sveikata tuo metu nekėlė jokių abejonių, jos valia buvo aiški, ji sakė, kad nori, jog butas anūkui atitektų dabar, o ne po jos mirties, sakė, kad anūkas geras vaikas. Nurodė, kad buvo garsiai perskaitytas Sutarties turinys ir žodžiu išaiškintos esminės sutarties sąlygos – kad pagal dovanojimą nuosavybė pereina atsakovui, o ieškovei nustatoma teisė naudotis turtu iki jos mirties. Prieš pasirašant sutartį iš ieškovės nebuvo gauta jokių pastabų, ji sandorio sudarymo metu atrodė sveika ir orientuota. Vėliau, maždaug prieš du metus, ieškovė ne kartą skambino ir sakė, kad nori atšaukti Sutartį, nes nori butą perleisti kitam asmeniui. Notarė nurodė, kad sudarant sandorį, jis pilnai atitiko jo šalių valią. Ieškovė apsigalvojo po keleto metų, kas nesudaro pagrindo sandoriui naikinti. Prašo ieškinį atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

ieškinys netenkinamas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) šalys pasirašė dovanojimo ir uzufrukto teisės nustatymo sutartį, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), kurios pagrindu ieškovė J. N. A. padovanojo atsakovui E. G. butą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), ir ūkinį pastatą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini).

Sutartį patvirtino Kalvarijos savivaldybės notaro biuro notarė L. V..

Ieškovei J. N. A. Sutartimi nustatyta uzufrukto teisė į butą iki jos gyvos galvos.

Dėl Dovanojimo sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.90 straipsnio pagrindu

CK 6.465 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal dovanojimo sutartį viena šalis (dovanotojas) neatlygintinai perduoda turtą ar turtinę teisę (reikalavimą) kitai šaliai (apdovanotajam) nuosavybės teise arba atleidžia apdovanotąjį nuo turtinės pareigos dovanotojui ar trečiajam asmeniui.

CK 1.90 straipsnyje reglamentuojamas sandorių, turinčių valios trūkumų, pripažinimas negaliojančiais. Šio straipsnio 1 dalyje numatyta, kad iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį, o 2 dalyje numatyta, kad suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu.

Suklydimas turi esminės reikšmės, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis. Suklydimas taip pat laikomas esminiu, jeigu klydo abi šalys arba vieną šalį suklaidino kita šalis, neturėdama tikslo apgauti, taip pat kai viena šalis žinojo ar turėjo žinoti, kad kita šalis suklydo, o reikalavimas, kad suklydusi šalis įvykdytų sutartį, prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ar protingumo principams (CK 1.90 straipsnio 4 dalis).

Suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti (CK 1.90 straipsnio 5 dalis). Dėl šalies valios išraiškos ar jos perdavimo įvykusi klaida laikoma valią išreiškusios šalies suklydimu (CK 1.90 straipsnio 6 dalis).

Teismų praktikoje suklydimas taip pat yra suprantamas kaip neteisingas sudaromo sandorio suvokimas; suklydimo atveju neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį. Dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi valios trūkumų; ją nulemia neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės arba netiksli valios išraiška.

Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas sandorio nebūtų sudaręs. Dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, kad suklydimas buvo esminis, t. y. konstatuojama dėl suklydimo fakto ir jo esmingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-323-695/2019).

Vertinant, ar buvo suklydimas, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Konkretaus sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos; dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalį; jeigu tai fizinis asmuo – į asmens amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-515-1075/2018).

Kai suklydimas yra tik suklydusios sandorio šalies neapgalvotos rizikos ar neatsargumo rezultatas, pripažinti sutartį negaliojančia nėra teisinio pagrindo, nes tokiu atveju šalies suklydimo negalima pateisinti. Tokiu atveju suklystama dėl pačios šalies kaltės, todėl sandorio pripažinimas negaliojančiu prieštarautų kitos sandorio šalies interesams, kuri pasikliovė priešingos šalies ketinimais, pagrįstai tikėdamasi, jog tie ketinimai išreiškia tikrąją šalies valią. Teisių ir pareigų, atsirandančių sandorio pagrindu, klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu tas klaidingas įsivaizdavimas įvyko dėl pačios sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Šalies elgesys gali būti kvalifikuojamas kaip suklydimas tik tuo atveju, jeigu analogiškomis aplinkybėmis apdairus ir atidus žmogus būtų sudaręs sandorį tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip ir suklydusi šalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-113-219/2017).

Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, jog civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. Kartu šiuo institutu siekiama užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą. Sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo prieštarautų stabilumo tikslui, neatitiktų sutarties laisvės, nesikišimo į privačius santykius, teisinio apibrėžtumo, taip pat teisingumo ir protingumo principų (CK 1.2 straipsnis, 1.5 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, jog suklydimas buvo esminis, t. y. konstatuojama dėl suklydimo fakto ir jo esmingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-33/2004, 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-585/2006, 2008 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-504/2008, 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2009 ir kt.).

Teismo posėdyje dalyvavusios ieškovė ir notarė patvirtino, kad sandorio dieną notarė garsiai perskaitė Sutarties turinį, žodžiu išaiškino esminės Sutarties sąlygas – kad pagal dovanojimą nuosavybė pereina atsakovui, o ieškovei nustatoma teisė naudotis turtu iki jos mirties. Prieš pasirašant Sutartį iš ieškovės pusės nebuvo gauta jokių pastabų, ieškovė sandorio sudarymo metu atrodė sveika ir orientuota. Dovanotojai buvo paaiškinta, kad padovanojusi nekilnojamuosius daiktus ji neteks nuosavybės į šį turtą, bet turės teisę iki mirties naudotis turtu – gyventi bute. Pasirašant Sutartį ieškovės valios išraiška notarei abejonių nekėlė, ieškovė pati aiškiai ir suprantamai išreiškė savo valią padovanoti butą ir ūkinį pastatą vaikaičiui E. G.. Ieškovė teismo posėdyje pati nurodė, kad notarė įkalbinėjo ją nedovanoti buto, aiškino galimas pasekmes, tačiau ji norėjo, kad butas niekam neatitektų, tik atsakovui. Taip pat atsimena, kad būtent notarė pasiūlė į sutartį įrašyti uzufruktą. Taigi, dovanojimo sutarties sudarymo metu ieškovė teisingai suprato savo veiksmus, susijusius su sudaromu sandoriu, aiškiai suvokė savo veiksmų teisinius padarinius, tam nekliudė nei jos amžius, nei sveikatos būklė. Ieškovė pasirašant jos inicijuotą dovanojimo sutartį pas notarę dalyvavo asmeniškai. Taigi nėra objektyvaus pagrindo teigti, jog sandorio sudarymo metu ieškovė neteisingai suvokė sandorio turinį, kad nebuvo susiformavusi jos valia neatlyginai perleisti ginčo turtą jos vaikaičiui E. G.. Byloje nėra įrodymų, duodančių pagrindą konstatuoti, jog ieškovė, atsižvelgiant į jos amžių ir turint omenyje, jog dovanojimo sandoris vyko tarp asmenų, neturinčių teisinio išsilavinimo, esant pasitikėjimui, iš esmės suklydo – su E. G. sudarė dovanojimo ir uzufrukto teisės nustatymo sandorį, panašų į išlaikymo iki gyvos galvos. Juo labiau, kad ieškovė turi nekilnojamojo turto sandorių sudarymo patirties, nes yra anksčiau sudariusi vienašalį sandorį – (duomenys neskelbtini) savo iniciatyva Kalvarijos savivaldybės notaro biure sudarė testamentą, kuriuo visą savo turtą po mirties paliko atsakovui. Tai tik patvirtina, kad ieškovė savo nuožiūra sprendė turtinius klausimus ir juos išmanė.

Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, yra nurodęs, jog įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011). Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-404/2014). Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008; 2013 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-697/2013, 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-399-701/2015). Taigi teismo vertinimu yra labiau tikėtina, kad sudarant Sutartį, ji pilnai atitiko ieškovės valią, dėl sudarytos dovanojimo sutarties ieškovė apsigalvojo po kelerių metų nuo jos sudarymo, kas nesudaro pagrindo sandoriui naikinti. Pagal CK 1.90 straipsnio taisykles ir suformuotą teismų praktiką asmens valios pasikeitimas po sandorio sudarymo, nesant CK 1.90 straipsnio 4 dalyje numatytų pagrindų, negali būti pripažįstamas suklydimu, leidžiančiu sandorį pripažinti negaliojančiu. Priešingu atveju (faktiškai – sudarant galimybę atšaukti ankstesnę valią, formaliai prisidengiant suklydimu) būtų pažeidžiami teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių (CK 1.2 straipsnio 1 dalis) bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo, kuriuos prašo taikyti ir ieškovė, principai (CK 1.5 straipsnis). Byloje pateikti įrodymai, nustatytos aplinkybės yra pakankamos išvadai, kad ieškovės veiksmuose nėra ne tik esminio suklydimo, bet jokio suklydimo požymių, t. y. ji padovanojo nekilnojamąjį turtą to siekdama ir nenustatydama atsakovui jokių pareigų už gaunamą dovaną. Tai, kad po sandorio sudarymo praėjus kuriam laikui atsirado ieškovės vertinimu jai nepalankios aplinkybės (neišlaiko, nesidomi, nepadeda), negali būti pagrindu sudaryto sandorio neteisėtumo faktui konstatuoti. Nagrinėjamu atveju neįrodytas sandorio sudarymo metu ieškovės suklydimas dėl esminės ginčijamos sutarties sąlygos, todėl sprendžiama, kad nėra pagrindo ginčijamą sandorį pripažinti negaliojančiu CK 1.90 straipsnio pagrindu kaip sudaryto dėl suklydimo.

Esant byloje nustatytoms aplinkybėms, teisiniam reglamentavimui ir teismų praktikai, įvertinus šalių, jų atstovų paaiškinimus bei byloje turimus rašytinius įrodymus, teismas sprendžia, kad sudarydama ginčijamą dovanojimo sandorį, ieškovė nesuklydo dėl sandorio esmės, sandorio turinys atitiko jos tikrąją valią, todėl ieškinys atmestinas. Atmetus pagrindinį reikalavimą, išvestinis reikalavimas dėl restitucijos taikymo taip pat negali būti tenkinamas, todėl atmestinas (CPK 178 straipsnis, 183 straipsnis, 185 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Teismas, išnagrinėjęs bylą ir priėmęs sprendimą dėl ginčo esmės, tuo pačiu sprendimu išsprendžia bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Taip pat CPK 98 straipsnio 1dalyje numatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.

Ieškinį atmetus, iš ieškovės turėtų būti priteistos bylinėjimosi išlaidos atsakovui.

Iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos atsakovas nepateikė prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų, tame tarpe ir atsakovo atstovavimo išlaidų, priteisimo ir nepateikė įrodymų patvirtinančių išlaidų dydį, todėl priimant sprendimą bylinėjimosi išlaidų paskirstymo teismas nesprendžia.

Procesinių dokumentų siuntimo išlaidos neviršija nustatytos minimalios 8 Eur dydžio valstybei priteistinų bylinėjimosi išlaidų sumos, todėl šios išlaidos valstybei nepriteisiamos iš ieškovės (CPK 96 straipsnio 6 dalis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2014 m. rugsėjo 23 d. Įsakymas dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. Įsakymo Nr.1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo pakeitimo“ Nr. 1R-298/1K-290).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis išdėstytu ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259–260 straipsniais, 263–265 straipsniais, 268 ir 270 straipsniais, 293 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmus.