Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio, Evaldo Gražio ir Daivos Jankauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios V. M. ir jos gynėjos advokatės Kristinos Česnauskienės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. sausio 11 d. nuosprendžio, kuriuo V. M. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 281 straipsnio 1 dalį – 30 MGL dydžio, t. y. 1129,80 Eur bauda, ją sumokant per penkis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Skundžiamu nuosprendžiu R. M. pagal BK 281 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. M. pagal BK 281 straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad 2015 m. rugpjūčio 26 d., apie 10.05 val., (duomenys neskelbtini) gatve vairuodama automobilį HYUNDAI LANTRA, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir važiuodama link (duomenys neskelbtini) g., ties namu Nr. 31 pažeidė Kelių eismo taisyklių 101 punkto reikalavimus tuo, kad prieš keisdama judėjimo kryptį neįsitikino, kad tai daryti saugu, sudarė kliūtį iš paskos antra eismo juosta priartėjusiam automobiliui BMW 530D, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) dėl ko jis buvo priverstas išvažiuoti iš (duomenys neskelbtini) g. važiuojamosios dalies ribų, atsitrenkė į namo sieną, kurią apgadino, ir partrenkė šaligatviu ėjusią pėsčiąją S. Š., kuriai nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas.R. M. buvo kaltinamas pagal BK 281 straipsnio 1 dalį tuo, kad 2015 m. rugpjūčio 26 dieną, apie 10.05 val., Kaune, (duomenys neskelbtini) gatve vairuodamas automobilį BMW 530D, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir važiuodamas link (duomenys neskelbtini) g., ties namu Nr. 31 pažeidė Kelių eismo taisyklių 127, 128 punkto reikalavimus tuo, kad pasirinkdamas važiavimo greitį neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, atsiradus kliūčiai ir iškilus grėsmei eismo saugumui nesulėtino greičio ar visiškai nesustabdė transporto priemonės, neapvažiavo kliūties nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams, dėl ko išvažiavo iš (duomenys neskelbtini) gatvės važiuojamosios dalies ribų, atsitrenkė į namo sieną, kurią apgadino, pasisuko prieš laikrodžio rodyklę ir partrenkė šaligatviu ėjusią pėsčiąją S. Š., kuriai padarė sužalojimus, sukėlusius nesunkų sveikatos sutrikdymą.Kauno apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį konstatavo, kad byloje esantys įrodymai patvirtina V. M. kaltę padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, kuri kvalifikuota pagal BK 281 straipsnio 1 dalį. Tuo tarpu R. M. turi būti išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.Apeliaciniame skunde nuteistoji ir jos gynėja prašo skundžiamą nuosprendį panaikinti ir priimti naują, kuriuo ją išteisinti nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 281 straipsnio 1 dalyje, požymių.Skunde teigiama, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nesilaikė BPK 20 straipsnio nuostatų, todėl padarė priešingas išvadas, taip pat nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika analogiškose bylose, nuosprendį grindė prielaidomis. Teismas sureikšmino liudytojų parodymus, nors jie yra nepatikimi, kadangi turi suinteresuotumą bylos baigtimi, duomenis apie juos tyrėjai pateikė pats R. M.. Buvo ignoruotas prašymas išreikalauti R. M. ir liudytojų telefoninių pokalbių išklotines. Skunde teigiama, kad liudytojo K. L. parodymai yra nenuoseklūs ir šališki, manoma, kad šis liudytojas betarpiškai nematė įvykio aplinkybių, nes skirtingai nurodė aplinkybes apie įvykio matymo priežastis, kad H. L. vairavo vyriškis, negali tiksliai pasakyti kuria eismo juosta jis važiavo, kokiu atstumu. Skunde teigiama, kad V. M. automobilį vairavo lėtai, apie 30 km/h greičiu, todėl negalėjo staiga ir netikėtai manevruoti. Be to, R. M. persirikiavimas (tai nurodo K. L.) prieš sankryžą buvo nepriimtinas, nes prieš ją tęsėsi ištisinė linija, kurią draudžiama kirsti. Skunde nurodoma, kad teismas specialisto išvadą vertino neobjektyviai. Specialisto pirma išvada, kurioje buvo nustatyta, kad R. M. veiksmai techniniu požiūriu sąlygojo eismo įvykio kilimą, liko galioti po papildomo tyrimo ir tai dar kartą patvirtino teisme apklaustas liudytoju specialistas L. A.. Tiek pirmojo, tiek papildomo eismo įvykio tyrimo eigoje liko nenustatyta, kur buvo BMW automobilis automobilio H. L. manevro pradžioje bei negalima nustatyti H. L. judėjimo trajektorijos bei ar buvo sudaryta kliūtis M. N. V. M. kaltinimo grįsti specialisto išvados l p., nes specialistas nenurodė nei kategoriško aiškaus atsakymo, nei tikėtinos išvados dėl pateikto klausimo. Negalima vadovautis sąlyginiu atsakymu. Specialistas kategoriškai nustatė, kad negalima nustatyti H. L. judėjimo trajektorijos. Tačiau teismas laikė aiškia ir nustatyta aplinkybe, kad V. M. atliko manevrą į kairę ne iš kraštinės padėties, kad manevras buvo pradėtas netikėtai, likus 7 m iki BMW, nors specialistas negalėjo paskaičiuoti atstumo.Skunde teigiama, kad prokurorė be pagrindo byloje nurodė ir net tendencingai pateikė specialistui klausimą su išankstine nuostata, kad V. M. pradėjo atlikti manevrą į kairę iš pirmos eismo juostos nepersirikiavus prie kraštinės padėties antroje eismo juostoje. Specialistas, nei kategoriško, nei tikėtino atsakymo nepateikė. Kita svarbi specialisto išvada, kad negalima nustatyti, ar buvo sudaryta kliūtis automobiliui BMW. Ne tik prokurorė, bet vėliau ir teismas ignoravo ir nesivadovavo specialisto nustatytomis kategoriškomis išvadomis bei jo parodymais, nesivadovavo KET, kad atsiradus kliūčiai, R. M. privalėjo stabdyti, sulėtinti greitį ar net sustoti, o nusukimas už kelio ribų techniniu požiūriu nepriimtinas. Teismas nurodė, jog „kadangi automobiliai nekontaktavo, tai dėl kliūties sudarymo ekspertai vengia pasisakymų“, tačiau tyrimą atliko vienas ekspertas, o ne keli, be to, atsakymas dėl kliūties sudarymo nurodytas. Dvi L. A. specialisto išvados yra viena kitą papildančios. V. M. nurodė, kad ji iš anksto persirikiuoti negalėjo dėl kairėje pusėje suparkuotų automobilių ir dėl kelio horizontalaus kelio ženklinimo. Ši jos versija nepaneigta ir įrodyta byloje. V. M. nurodė, kad pasibaigus ištisinei linijai ji persirikiavo ir pradėjo atlikti manevrą, o ši pozicija įtikėtina ir patvirtinta specialisto išvada, bet teismas neteisingai aiškino specialisto išvadą, kad tariamai V. M. negalėjo tokioje atkarpoje persirikiuoti.Skunde nurodoma, kad V. M. persirikiavimo poziciją patvirtina ir tarnybinis K. M. pranešimas, kuriame pagal BMW vairuotojo R. M. paaiškinimą nurodoma, kad pastarasis pamatė, jog H. L. staiga rikiuojasi į 2 juostą. Tai pareigūnui nurodė ir V. M., bet tuo teismas nesivadovavo. Skunde teigiama, kad teismas nesivadovavo specialisto išvada, kad pagrindinė tiesioginė įvykio priežastis yra R. M. veiksmai. Teismas nukrypo nuo LAT praktikos, kai tokio pobūdžio bylose pagrindinis ir patikimiausias įrodymų šaltinis yra specialistų ir ekspertų išvados. Be to, teismas nepaisė rašytinių įrodymų, o išvadą pagrindė savo nepagrįstais spėliojimais, samprotavimais. Skunde teigiama, kad teismas manipuliavo iš karto po įvykio duotu V. M. paaiškinimu apie 7 m atstumą, tačiau vėlesnėje apklausoje tyrėjai V. M. patikslino, jog atstumas buvo 70 m. Tuo tarpu R. M. važiavo nesaugiu greičiu, nes pagal jo parodymus ir schemą nustatyta, kad jis nestabdė, stabdymo žymės neužfiksuotos. Už H. L. rastos ratų slydimo žymės 29 m rodo greitį 50 km/val., kas duoda pagrindo išvadai, kad toje vietoje buvo pasirinktas nesaugus greitis. Tačiau to teismas nevertino. Teismas nemodeliavo situacijos dėl KET 127, 128 straipsnių pažeidimų, kuriuos padarė R. M.. Jeigu R. M. būtų pasirinkęs saugų greitį ir laiku pamatęs kliūtį, būtų laiku stabdęs, sustojęs ar apvažiavęs kliūtį ir V. M. būtų netrukdomai pasukusi į M. gatvę ir nebūtų R. M. nutrenkta ant kelkraščio nukentėjusioji.Skunde teigiama, kad apylinkės teismas neanalizavo nusikaltimo sudėties elementų buvimo R. M. veiksmuose ir atsietai nuo bylos aplinkybių, nuo specialisto išvados, konstatavo, kad jo veiksmuose nėra BK 281 straipsnio 3 dalies sudėties. Apeliantės nurodo, kad R. M. KET pažeidimas yra pagrindinė eismo įvykį nulėmusi priežastis, kuri yra priežastiniame ryšyje su nukentėjusiosios sužalojimu. R. M. persirikiavo ir aplenkė 50 – 55 km/h greičiu važiavusį K. L., vadinasi jo greitis buvo daugiau nei 55 km/h. Liudytojas J. M. nurodė, kad BMW automobilis pralėkė dideliu greičiu ir nurodė, kad girdėjo, kai moterys priėjusios prie R. M. šaukė ant jo, jog lakstė dideliu greičiu. Skunde manoma, kad buvo pažeista V. M. teisė į nešališką teismą. Buvo pareikštas motyvuotas nušalinimas teisėjui, tačiau toks reikalavimas atmestas. Bylos nagrinėjimas kėlė įtarimą, kad teismas šališkas kito teisiamojo R. M. naudai. Teismas buvo nusprendęs nekviesti liudytojų, nes tariamai jie buvo teismo apklausti, tačiau liudytojai buvo apklausti tik pas ikiteisminio tyrimo teisėją nagrinėjant R. M. skundą. V. M. skundą nagrinėjant dalyvavo be gynėjo tik kaip liudytoja. Pareiškus teismui šią pastabą dėl liudytojų nekvietimo, teisėjas priėmė atgaline data nutartį, kad liudytojai tariamai iškviesti nors bylos dokumentai patvirtino, kad šaukimai nebuvo siųsti. Teismo šališkumas dėl V. M. kaltės buvo išreikštas tiesiogiai teisėjo balsu iš karto po posėdžio girdint proceso dalyviams. Apeliantės nurodo, kad nušalinimas buvo pareikštas ir dėl to, kad teisėjas yra draugiškuose santykiuose su R. M. gynėju G. V., jie buvę kolegos.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje prokurorė ir išteisintojo R. M. gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti, o nuteistoji V. M. ir jos gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti.Nuteistosios V. M. ir jos gynėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl V. M. kaltės pagal BK 281 straipsnio 1 dalį

Apeliaciniame skunde ginčijama V. M. kaltė pagal BK 281 straipsnio 1 dalį teigiant, kad teismas netinkamai vertino įrodymus ir rėmėsi prielaidomis, todėl padarė išvadą, jog V. M. yra kalta dėl eismo įvykio kilimo, nors iš tikro atsiradus kliūčiai, R. M. privalėjo stabdyti, sulėtinti greitį ar net sustoti, o nusukimas už kelio ribų techniniu požiūriu nepriimtinas. Tačiau su tokiais V. M. ir jo gynėjos apeliacinio skundo motyvais sutikti negalima.Nors V. M. neigia savo kaltę padarius jai skundžiamu nuosprendžiu inkriminuotą nusikaltimą, tačiau kaltę patvirtina byloje esatys įrodymai ir rašytinė bylos medžiaga. Liudytojas A. K. parodė, kad tą dieną važiavo nuo Kauno pilies, pasivijo lėtai važiuojantį, po juostą klaidžiojantį raudonos spalvos automobilį L. gatvės pradžioje, automobilis važiavo pirma juosta apie 40 km/h greičiu, atrodė, kad automobilio vairuotojas nesiorientuoja. N. A. iki R.D. gatvių antroje juostoje stovėjo viena ar dvi mašinos, toliau antra juosta buvo laisva. P. R. dvaro gatvę, norėjo lenkti raudoną automobilį, kai antra juosta buvo laisva, bet tuo metu jį ruošėsi lenkti kita mašina – tamsios spalvos. Raudonas automobilis sulėtino greitį iki 30 km/h, padarė manevrą į dešinę, atrodė, kad pasuks į dešinę, tačiau pasuko į kairę ir užtvėrė kelią jį aplenkusiai tamsios spalvos mašinai, važiavusiai 50-55 km/h greičiu, o šios vairuotojas, siekdamas išvengti avarijos, suko į M. gatvę, tuomet atsitrenkė į namą ir moteriškę.Liudytojas K. L. parodė, kad L. gatve važiavo per dvi mašinas nuo automobilio ,,H. L.“, raudonos spalvos, kurią vairavo moteris, ji važiavo lėčiau nei įprastinis automobilių srautas, 40-45 km/h greičiu. Automobilis BMW, juodos spalvos, universalas, važiavo antra juosta, artėjo link „H. L.“ automobilio ir netikėtai ,,H. L.“ automobilis iš pirmos juostos pasuko į kairę ir BMW automobilis metėsi į šoną, o tada atsitrenkė į namo sieną, atšokęs nuo sienos, partrenkė žmogų. ,,H. L.“ persirikiavimo į antrą juostą neatliko, antroje juostoje nebuvo. BMW greitis lenkimo metu buvo normalus, šiek tiek didesnis nei 55 km/h. L. gatvėje kairėje pusėje automobiliai stovėjo tik gatvės pradžioje ir už sankryžos, kurioje įvyko autoįvykis.Liudytojas policijos pareigūnas K. M. parodė, kad atvykus į eismo įvykio vietą, įvykio dalyviai paaiškino, jog kaltininkas, važiuodamas L. gatve, suko į kairę iš pirmos eismo juostos, kai pagal kelių eismo taisykles jis turėjo sukti iš antros eismo juostos, tačiau pažeisdamas kelių eismo taisykles pradėjo daryti manevrą iš pirmos eismo juostos. Iš liudytojos G. G. parodymų matyti, kad po įvykio kai priėjo prie BMW vairuotojo ir paklausė, kas įvyko, R. M. sakė, kas jam ,,užkišo“, linktelėjo galva į raudoną automobilį, daugiau nieko jo neklausė. Liudytoja parodė, kad prieš sankryžą kairiame kelkraštyje mašinų nebuvo, iš pradžių ji važiavo antra juosta, vėliau persirikiavo į pirmą.I. R. M. parodė, kad automobiliu BMW 530D važiavo L. gatve, antra eismo juosta link Varnių g., greitis buvo apie 55-60 km/h. Į antrą juostą persirikiavo esant punktyrinei linijai, prieš sankryžą su M. gatve. Pirma kelio juosta priekyje važiavo automobiliai, tame tarpe raudonos spalvos automobilis „H. L.“. Likus iki šio automobilio 5 metrams, staiga šis automobilis pradėjo atlikinėti posūkio manevrą į kairę, t. y. sukti į M. gatvę. Matė, kad iš automobilio „Hyundai“ vairuotojo vietos išlipo išsigandusi moteris, kuri pasakė „atsiprašau“.Iš Lietuvos teismo ekspertizės centro 2016 m. birželio 22 d. specialisto išvados Nr. 11-867 (16) matyti, jog automobilis BMW 530, vairuojamas R. M., prieš pat slydimo pėdsakus važiavo ne mažesniu kaip 35 km/h greičiu. Automobilio BMW 530 stabdymo kelias, važiuojant 50 km/h greičiu, buvusiomis kelio eismo sąlygomis yra 29 m ilgio (1 t., b. l. 123-127). Iš antrosios Lietuvos teismo ekspertizės centro 2017 m. kovo 24 d. specialisto išvados Nr. 11-2734 (16) matyti, jog joje konstatuota, kad jeigu automobilio „H. L.“ vairuotoja negalėjo saugiai pasukti į kairę iš kraštinės padėties, ji galėjo sukti ir ne nuo kairiojo krašto, tačiau prieš keisdama važiavimo kryptį privalėjo įsitikinti ar tai nesukliudys kitoms transporto priemonėms ir nesukels pavojaus kitiems eismo dalyviams. Eismo įvykio vietoje buvusiomis kelio sąlygomis prieš sukant į kairę automobilis „H. L.“ važiuodamas vairuotojos nurodomu 30 km/h greičiu neturėjo techninės galimybės persirikiuoti iš pirmos eismo juostos į antrą eismo juostą nekirsdamas ištisinės linijos. Jeigu automobilio „H. L.“ vairuotoja keisdama judėjimo kryptį sudarė kliūtį iš paskos antra eismo juosta priartėjusiam automobiliui „BMW 530“, tai tokie jos veiksmai sąlygojo šio eismo įvykio kilimą (2 tomas, b. l. 49-52). Iš eksperto L. A., pateikusio minėtas dvi specialisto išvadas, paaiškinimų taip pat matyti, kad prieš keičiant važiavimo kryptį ar atliekant kitokį manevrą, reikia įsitikinti, kad tai yra saugu, o pastebėjus, kad yra eismo dalyvis kairiau, kuris važiuoja tiesiai, tai be abejo, privaloma jį praleisti.Teisėjų kolegija sutinka, kad R. M. veiksmai, kuomet jis pasuko savo vairuojamą automobilį į kairę, taip išvažiuojant iš važiuojamosios dalies, nėra priimtini, tačiau šiuo atveju reikia nustatyti, kas nulėmė tokį R. M. elgesį. Aukščiau paminėti ir byloje esantys įrodymai, kuriuos tinkamai ištyrė ir įvertino apylinkės teismas, leidžia teigti, kad šioje situacijoje R. M. neturėjo galimybės išvengti autoįvykio, t. y. efektyviai sulėtinti greitį ir apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams ar efektyviai stabdyti automobilį savo krypties važiuojamosios dalies pusėje, nes atstumas iki kliūties (apie 7 metrai) buvo pernelyg mažas, net ir važiuojant 50 km/h greičiu (specialisto išvadoje Nr. 11-867(16) nurodyta, jog automobilio BMW 530 stabdymo kelias, važiuojant 50 km/h greičiu, buvusiomis kelio eismo sąlygomis yra 29 m ilgio), kad išvengtų susidūrimo su V. M. vairuojamu automobiliu. Šiuo atveju pagrindinė priežastis eismo įvykiui kilti buvo V. M. veiksmai, nes ji, vairuodama automobilį, atliko pavojingą manevrą – prieš keisdama judėjimo kryptį neįsitikino, kad tai daryti saugu ir sudarė kliūtį iš paskos antra eismo juosta priartėjusiam automobiliui BMW, kurį vairavo R. M.. Iš eismo įvykio vietos plano ir prie jo esančių fotonuotraukų matyti, kad V. M. vairuojamas automobilis nėra pilnai išvažiavęs iš antros eismo juostos, pasisukęs priekiu į M. M. gatvės važiuojamą dalį, todėl R. M. pasirinktas elgesys – nusukimas į M. M. gatvės važiuojamą kelio dalį, siekiant išvengti atsitrenkimo į staiga jo važiuojamojoje dalyje atsiradusį V. M. vairuojamą automobilį buvo pagrįstas. Tai, kad V. M. sudarė kliūtį R. M. iki jo vairuojamo automobilio likus apie 7 metrus, nurodė ir pati V. M. savo paaiškinime (1 t., b. l. 24), kuris buvo surašytas iš karto po įvykio. Ji taip pat nurodė, kad pasibaigus ištisinei juostai, persirikiavo į antrą eismo juostą ir suko į M. M. gatvę. Važiavo 30-35 km/h greičiu. Besirikiuodama į antrą eismo juostą per veidrodėlį pastebėjo toliau važiuojantį juodos spalvos automobilį, kuris buvo saugiu atstumu, tačiau važiavo dideliu greičiu. Tuo tarpu teisme ji jau nurodė, kad į antrą juostą nepersirikiavo todėl, kad antroje juostoje stovėjo automobiliai. Kai baigėsi ištisinė juosta, tada ir suko. R. M. lenkimą atlikinėjo sankryžoje, tuo metu, kai ji jau buvo pasukusi į kairę. Nors teisme V. M. ir nurodė, kad į antrą juostą nepersirikiavo, tačiau su ja įvykio metu važiavęs liudytojas J. M. parodė, kad pravažiavusi ištisinę juostą, V. M. persirikiavo į antrą eismo juostą, dar kiek pavažiavusi pradėjo atlikinėti manevrą į kairę. Šie tarp nuteistosios V. M. ir liudytojo J. M. parodymų esantys prieštaravimai, taip pat pačios nuteistosios iš karto po įvykio duotame paaiškinime ir teisme duotų parodymų esantys prieštaravimai, leidžia abejoti V. M. parodymų teisingumu. Abejonės dėl jos parodymų kyla ir dėl to, jog ji nurodė, jog persirikiuodama į antrą eismo juostą ištisinės linijos nekirto, tačiau specialisto išvada Nr. 11-2734(16) patvirtino, jog eismo įvykio vietoje buvusiomis kelio sąlygomis prieš sukant į kairę automobilis „H. L.“ važiuodamas vairuotojos nurodytu 30 km/h greičiu neturėjo techninės galimybės persirikiuoti iš pirmos eismo juostos į antrą eismo juostą nekirsdamas ištisinės linijos.Aukščiau aptarti duomenys leidžia teigti, kad R. M. buvo sudaryta kliūtis dėl V. M. pavojingų ir pažeidžiant Kelių eismo taisykles atliktų veiksmų, todėl, atsiradus netikėtai kliūčiai, kurią sudarė V. M. vairuojamas automobilis, R. M. pagrįstai vairuojamą automobilį BMW pasuko į kairėje esančios M. gatvės važiuojamą dalį, kadangi automobilio stabdymas savo krypties važiuojamosios dalies pusėje iki kliūties likus apie 7 metrams (ką savo paaiškinime iš karto po įvykio nurodė ir V. M., vėliau nurodžiusi, kad atstumas tariamai buvo 70 metrų), o stabdymo keliui esant 29 metrams, nenusukant į M. gatvę, būtų akivaizdžiai nesaugus, lėmęs susidūrimą su R. M. vairuojamu automobiliu ir pagrįsta rizika sužaloti V. M. ar kitus asmenis. Todėl apylinkės teismas skundžiamoje nutartyje teisingai pažymėjo, kad R. M. nuvažiavimas į kairėje pusėje esančios M. M. gatvės važiuojamą dalį šioje avarinėje situacijoje buvo priimtinas ir esamomis sąlygomis nebuvo pagrindo reikalauti iš jo kitokio elgesio. Paminėtos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad būtent V. M. padarytas KET 101 punkto reikalavimų pažeidimas buvo būtinoji padarinių, t. y. nesunkaus sveikatos sutrikdymo nukentėjusiajai S. Š., kilimo sąlyga, nes jei V. M. prieš sukdama į M. M. gatvę būtų įsitikinusi, kad tai daryti saugu, kad nesudarys kliūties iš paskos antra eismo juosta važiuojančiam automobiliui BMW 530D, pastarasis automobilis būtų toliau saugiai judėjęs savo važiavimo kryptimi ir eismo įvykis nebūtų įvykęs, o nukentėjusioji nebūtų sužalota. Todėl konstatuojama, kad skundžiamu nuosprendžiu V. M. pagrįstai pripažinta kalta pagal BK 281 straipsnio 1 dalį, o R. M. dėl šio eismo įvykio pagrįstai išteisintas. Tuo pagrindu V. M. ir jos gynėjos apeliacinio skundo motyvai, kad teismas netinkamai vertino įrodymus, nesilaikė BPK 20 straipsnio nuostatų, neteisingai aiškino specialisto išvadą, todėl padarė priešingas išvadas, taip pat nesivadovavo teismų praktika analogiškose bylose, nuosprendį grindė prielaidomis, yra atmetami kaip nepagrįsti.Nors V. M. ir jos gynėja skunde teigia, jog teismas nevertino aplinkybės, jog R. M. važiavo viršydamas leidžiamą greitį, kas lėmė eismo įvykio kilimą, tačiau, kaip jau buvo minėta, dėl V. M. sudarytos kliūties V. M. nebuvo galimybės sustabdyti automobilį, net ir važiuojant 50 km/h ar dar mažesniu greičiu. Be to, kaip nurodyta specialisto išvadoje, eismo įvykio vietoje fiksuoti BMW automobilio slydimo pėdsakai (prieš atsitrenkimą į namo sieną) atitinka ne mažesnį kaip 35 km/h greitį, todėl kategoriškai teigti apie R. M. ženkliai viršytą greitį – pagrindo nėra. Priešingai, nei teigiama skunde, automobilio BMW greitis jeigu ir buvo viršytas, jis buvo viršytas nedaug (važiavo ne daugiau kaip 55-60 km/h) ir tai šioje situacijoje nelėmė eismo įvykio kilimo priežasties, kadangi kliūtis R. M. vairuojamam automobiliui atsirado keleto metrų atstumu. Nepagrįstas ir skundo teiginys, jog R. M. persirikiuodamas kirto ištisinę liniją ir tuo pažeidė kelių eismo taisykles. Kaip nurodė liudytoja G. G., važiuodama mikroautobusiuku L. gatve, ji iš pradžių važiavo antra eismo juosta, vėliau persirikiavo į pirmą, o tuo tarpu antra juosta pravažiavo tamsus automobilis, kuris važiavo greičiau nei ji ir šį automobilį ji vėliau pamatė po jau įvykusio eismo įvykio. Aplinkybę, jog BMW automobilis važiavo antra eismo juosta patvirtino ir K. L. bei liudytojas A. K., kuris irgi teigė, jog pats ketino lenkti Hyundai automobilį, tačiau lenkimo manevro nedarė, kadangi pamatė antra eismo juosta važiuojantį M. Š. liudytojų parodymai patvirtina, jog buvo galimybė važiuoti antrąja eismo juosta. Ir pati V. M. iš karto po įvykio rašytame paaiškinime nurodė, jog besirikiuodama į antrąją eismo juostą, matė toliau važiuojantį juodos spalvos automobilį, kas taip pat patvirtina, jog R. M. važiavo antrąja eismo juosta dar iki prasidedant ištisinei linijai (kuri iki prieš sankryžą prasidedančios punktyrinės linijos, tęsėsi 19,5 metro). Įvertinus šiuos duomenis, nėra pagrindo konstatuoti, jog antroji eismo juosta buvo užimta stovinčiais automobiliais, o V. M. pateiktas nuotraukas vertinti kaip paneigiančias liudytojų parodymus, kadangi nustatyti, kad nuotraukos buvo darytos nėra galimybės (į bylą jos pateiktos tik 2015 m. lapkričio 26 d. (t. 1, 87-90 b. l.). V. M. skundo argumentas, jog iš karto po įvykio rašytame paaiškinime nurodytos aplinkybės apie 7 metrų atstumą parašytos streso būsenoje, nes realiai atstumas buvo apie 70 metrų, taip pat nepagrįstas. Iš karto po įvykio rašytame paaiškinime apie kliūties atsiradimą 5 metrų atstumu nuo jo vairuojamo automobilio nurodė ir R. M., o šiuos jo parodymus patvirtino liudytojas K. L., nurodydamas, jog atstumas tarp BMW ir Hyundai automobilių buvo keli metrai. Apeliaciniame skunde abejojama šio liudytojo parodymais ir net jo buvimu eismo įvykio vietoje, teigiant, jog jis, priešingai, nei visi byloje apklausti asmenys, nurodė aplinkybę, jog Hyundai automobilį vairavo vyras, tačiau atkreiptinas dėmesys, jog K. L. nuosekliai teigė, kad Hyundai automobilį vairavo moteris (tą teismo posėdžio metu pripažino ir nuteistosios gynėja, nurodydama, jog skunde suklydo), jis viso tyrimo metu nuosekliai aiškino jo matytas aplinkybes, todėl netikėti jo parodymais jokio pagrindo nėra. Nėra pagrindo netikėti ir R. K. parodymais. Nors pastarasis teigė, matęs už Hyundai automobilio vairo sėdintį vyriškį sutvarstyta ranka, tačiau tai neleidžia daryti išvados, jog šis liudytojas įvykio vietoje nebuvo, nes kitos jo nurodytos aplinkybės atitinka kitų asmenų parodymus – apie Hyundai važiavimo ypatumus, apie įvykio vietoje buvusias merginas su žaliomis liemenėmis (apsaugos darbuotojas), apie kito asmens priėjimą prie BMW vairuotojo ir telefono numerio jam davimą. Vien tai, jog apie šiuos liudytojus teisėsaugos pareigūnams nurodė R. M., nesuteikia pagrindo jų parodymus laikyti nepatikimais, kadangi pakankamai įprasta praktika, jog ilgiau įvykio vietoje negalintys likti asmenys, palieka savo kontaktus kam nors iš įvykio dalyvių. Tai, jog ikiteisminio tyrimo metu nebuvo išreikalauta R. M. telefonų pokalbių išklotinė ir tokiu būdu prarasta galimybė įrodyti jo ryšius su liudytojais K. L. ir R. K. – nedaro šių liudytojų parodymų nepatikimais ir neužkerta galimybės jų parodymus vertinti kitų bylos duomenų kontekste sprendžiant apie šių liudytojų nešališkumą.Skundo teiginys, jog dėl to, kad V. M. vežė sužalotą vyrą, važiavo lėtai ir negalėjo staigiai manevruoti taip pat nepagrįstas, kadangi važiavimo krypties keitimo (posūkio darymo) staigumas niekaip nesusijęs su važiavimo greičiu. Tai, jog specialisto išvadoje Nr. 11-867(16) nurodyta, jog nenustatyta, kur buvo automobilis BMW, H. L. manevro pradžioje, iš kurios eismo juostos automobilio H. L. vairuotoja pradėjo posūkio į L. gatvę manevrą – nesuteikia pagrindo nevertinti kitų bylos duomenų, o būtent liudytojų parodymų ir šiais duomenimis nenustatinėti bylos aplinkybių. Būtent siekiant patvirtinti ar paneigti V. M. nurodytas aplinkybes, byloje buvo paskirta dar viena užduotis ir specialistui užduotas klausimas apie galimybę V. M. vairuojamam automobiliui persirikiuoti iš pirmosios į antrąją eismo juostą, nekertant ištisinės linijos. Priešingai, nei nurodoma apeliaciniame skunde, toks klausimas negali būti laikomas tendencingu ar rodančiu tyrėjo (prokuroro) šališkumą, kadangi tokio klausimo specialistui suformulavimą lėmė būtinumas įvertinti kitus bylos duomenis. Atkreiptinas dėmesys, jog teismų praktikoje laikomasi principo, kad nė vieni įrodymai, o juo labiau įrodymų šaltiniai, neturi nei iš anksto nustatytos galios, nei kokių nors pranašumų prieš kitus įrodymus, todėl byloje esantys duomenys privalo būti vertinami kitų įrodymų kontekste. Priešingai nei teigiama skunde, priimant nuosprendį buvo įvertinti ir liudytojo K. M. parodymai, kuris atvyko po eismo įvykio ir apie įvykį tarnybiniame pranešime nurodė taip, kaip suprato iš įvykio dalyvių. Todėl jo nurodytos aplinkybės negali būti vertinamos suteikiant prioritetą prieš pačių asmenų (įvykio dalyvių) paaiškinimuose (parodymuose) nurodytas aplinkybes. Skunde nurodoma, jog buvo pažeista nuteistosios V. M. teisė į nešališką teismą. Teismo šališkumą apeliantės įžvelgė tame, jog kitą kaltinamąjį šioje byloje gynė advokatas, kuris anksčiau buvo dirbęs Kauno apylinkės teisme bei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teismas buvo nusprendęs nekviesti liudytojų, bet vėliau atgaline data priėmė nutartį, kad liudytojai tariamai iškviesti. Kolegija sutinka, jog byloje buvo susiklosčiusi tokia situacija, kuomet iš pradžių buvo nutarta nekviesti liudytojų, apklaustų iki teismui grąžinant bylą prokurorui, tačiau vėliau šie liudytojai buvo iškviesti (nors protokolinėje nutartyje nurodyta iškviesti tik vieną liudytoją). Teismo veiksmai, dar kartą įvertinus bylos duomenis ir savo iniciatyva nusprendus dėl liudytojų apklausos būtinumo, neprieštarauja baudžiamojo proceso kodekso normoms, o tai, jog liudytojai buvo iškviesti, apklausti, sudarytos galimybes visiems proceso dalyviams užduoti jiems klausimus, rodo, jog teismas tinkamai ištyrė įrodymus ir nebuvo šališkas. Aplinkybė, jog R. M. gynėjas ir bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismo teisėjas anksčiau dirbo viename teisme, nėra pagrindas įtarti teismą šališkumu, kadangi įstatymas nedraudžia byloje dalyvauti asmeniui, anksčiau dirbusiam tame pačiame teisme teisėju. Įvertinus nustatytas aplinkybes, konstatuojama, kad skundžiamu nuosprendžiu V. M. pagrįstai pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 281 straipsnio 1 dalį. Todėl naikinti šį nuosprendį, kaip to prašoma nuteistosios ir jos gynėjos apeliaciniame skunde, pagrindo nėra.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

N. V. M. ir jos gynėjos advokatės Kristinos Česnauskienės apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.