- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-09-27
- Bylos Nr.
- e2-3073-861/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-41772-2016-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Donata Kravčenkienė
- Ieškovas
- A. S., J. S., K. L., J. T.
- Atsakovas
- A. N.
- Trečiasis asmuo
- E. Š., I. N.
- Advokatai
- Algis Lukoševičius, Vilma Eigirdienė
- Kategorijos
- 2.4.4.1Servitutas
dalyvaujant ieškovų A. S., J. S., K. L., J. T. atstovams advokatui Algiui Lukoševičiui ir advokato padėjėjai J. F.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų A. S., J. S., K. L. ir J. T. ieškinį atsakovui A. N. dėl servituto panaikinimo, tretieji asmenys I. N., antstolis Valdas Čeglikas, E. Š., AB „Energijos skirstymo operatorius“, Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, sodininkų bendrija „Gvazdikas“, Vilniaus miesto savivaldybės administracija, G. Š.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovai patikslintu ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydami panaikinti civilinėje byloje Nr. 2-2225-864/2013 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu nustatytą A. N. priklausančio žemės sklypo (toliau – sklypas Nr. 642), esančio (duomenys neskelbtini), servitutą per J. T. priklausantį žemės sklypą (toliau – sklypas Nr. 956), esantį (duomenys neskelbtini), ir panaikinti civilinėje byloje Nr. 2-2225-864/2013 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu nustatytą A. N. priklausančio žemės sklypo servitutą per A. S., J. S., K. L. priklausantį žemės sklypą (toliau – sklypas Nr. 957), esantį (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad kelias, kuriuo atsakovas galėtų patekti į jam nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, nėra įrengtas. Teigė, kad atsakovas įsigijo dalį kito žemės sklypo (toliau – sklypas Nr. 707), kuris ribojasi su žemės sklypu, kuriam nustatytas servitutas (sklypu Nr. 642), bei su valstybine žeme, todėl yra išnykusi servituto būtinybė. Atsakovas į savo žemės sklypą taip pat gali patekti naujai įrengtu keliu, esančiu kitoje upelio pusėje, jei pasistatytų tiltą.
Atsakovas su pareikštu ieškiniu nesutiko. Prašė skirti ieškovams 4 000 EUR baudą už nesąžiningo ieškinio pareiškimą. Pažymėjo, kad ieškovai visai būdais stengiasi kliudyti atsakovui naudotis nustatytu servitutu. Teigė, kad aplinkybė, jog jis nusipirko šalia esantį žemės sklypą, niekaip neįtakoja servituto būtinumo, nes servitutas nustatomas ne savininkui, o žemės sklypui. Ieškovo nurodoma valstybinė žemė yra miškas, kuriame nėra kelių. Teismas jau išnagrinėjo visus kitus galimus patekimo į atsakovo žemės sklypą variantus ir nusprendė, kad ginčo servitutų nustatymas sukeltų mažiausiai nepatogumų ir būtų racionaliausias. Prielaida, jog savivaldybė kažkada turi įrengti privažiavimą prie atsakovo sklypo, negali būti laikoma pagrįsta aplinkybe servitutui panaikinti.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos nurodė, kad daugelis ieškovų argumentų jau buvo vertinti kitoje civilinėje byloje.
Suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybėje buvo gautas bendrijos narių prašymas „Dėl patekimo į žemės sklypus užtikrinimo, teritorijų planavimo dokumentuose esančių sprendinių įgyvendinimo“. Atsakyme į prašymą buvo nurodyta, kad savivaldybė bendrojo naudojimo kelius perima Vyriausybės nustatyta tvarka, tačiau ji dar nėra nustatyta. Bendrija savo lėšomis gali įsirengti privažiavimo kelius, o savivaldybė neturi kompetencijos spręsti dėl generalinio plano pakeitimo ar panaikinimo. Pažymėjo, kad ieškovų reikalavimai jau yra išspręsti įsiteisėjusia teismo nutartimi, kurioje nustatyta, jog savavališkai įrengti kelio palei Kairėnės upę, įteisinti ir juo teisėtai naudotis nėra galimybės dėl upės apsaugos zonos.
Kiti suinteresuoti asmenys atsiliepimų nepateikė.
2017-06-19 vyko išvažiuojamasis teismo posėdis, kurio metu teismas apžiūrėjo ginčo teritoriją ir dalyvaujant šalių atstovams įvertino faktines bylos aplinkybes.
2017-09-07 teismo posėdžio metu ieškovų atstovas nurodė, kad atsakovas gali patekti į savo sklypą per sklypą Nr. 707. Taip pat teigė, kad atsirado naujas kelias kitoje upelio pusėje, kuriuo atsakovas taip pat gali patekti į savo žemės sklypą, jam tereikia įsirengti tiltą. Atsakovas nesiėmė visų įmanomų priemonių, kad rastų kitą variantą pakliūti į savo žemės sklypą.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovė teigė, kad ieškovai siekia peržiūrėti jau įsiteisėjusį teismo sprendimą, nes bylos aplinkybės nėra pasikeitusios. Teismas jau yra pasisakęs apie privažiavimą per sklypą Nr. 707, taip pat apie tilto statymą bei apie privažiavimą palei upelį. Prielaida, jog ateityje bus įrengti keliai, nieko nekeičia. Ieškovai nevykdo įsiteisėjusio teismo sprendimo, trukdo atsakovui naudotis nustatytu servitutu.
Trečiasis asmuo E. Š. nurodė, kad situacija nėra pasikeitusi, palei upelį visada buvo tik pėsčiųjų takas. Sklypą Nr. 615 jo tėvai turėjo maždaug nuo 1969 m., vėliau jis šį sklypą paveldėjo.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
Iš bylos duomenų nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007-09-07 įsakymu Nr. 30-1696 buvo patvirtinti 87 m² ir 224 m² ploto važiavimo kelio, pėsčiųjų tako ir inžinerinių tinklų tiesimo servitutai, einantys per žemės sklypus, esančius žemės sklypuose (duomenys neskelbtini). Nekilnojamojo turto registro duomenimis, J. T. priklauso žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), o K. L., A. S. ir J. S. – žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini). Atsakovui A. N. priklauso žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini). Žemės sklypas Nr. 707 priklauso A. N. ir E. Š. dalinės nuosavybės teise, šio žemės sklypo naudojimosi tvarkoje nustatyta, kad atsakovas naudojasi šiaurine sklypo dalimi, kuri yra šalia jo žemės sklypo Nr. 642, o E. Š. pietine dalimi. Civilinėje byloje Nr. 2-2225-864/2013 buvo nuspręsta nustatyti kelio servitutą per J. T. priklausantį žemės sklypą Nr. 956 bei servitutą per A. S., J. S., K. L. priklausantį žemės sklypą Nr. 957.
Dėl servituto panaikinimo.
Servitutas gali būti panaikintas tik įstatymų nustatyta tvarka šalims dėl to susitarus ar kitais specialiais Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – CK) išvardytais pagrindais, įskaitant atvejus, kai išnyksta servituto būtinumas (CK 4.130 straipsnis 1 dalis 5 punktas).
Servituto panaikinimo galimybė, kai išnyksta servituto būtinumas, siejama su tuo, kad turi iš esmės pasikeisti konkrečios šalių sutartos ar objektyviai egzistavusios aplinkybės, dėl kurių servitutas buvo nustatytas, t. y. tos aplinkybės turi taip pasikeisti, kad atsirastų galimybė viešpataujantįjį daiktą tinkamai naudoti nesinaudojant tarnaujančiuoju daiktu (CK 4.135 straipsnis). Taigi, reiškiant reikalavimą pripažinti nustatyto kelio servituto pabaigą, išnykus kelio servituto būtinumui, jau turi egzistuoti reali ir užtikrinta galimybė (nors galimi atvejai, kai ji gali atsirasti ir bylos nagrinėjimo metu) viešpataujantįjį daiktą tinkamai naudoti be nustatyto kelio servituto žemės sklype – tarnaujančiajame daikte, t. y. nustatyto kelio servituto panaikinimas šiuo pagrindu negali būti pateisinamas, jeigu jį panaikinus viešpataujančiojo daikto tinkamo naudojimo galimybė bus prarasta, o jo tinkamo naudojimo užtikrinimui bus reikalinga vėliau, pareiškiant tokius reikalavimus, nustatyti naujus kelio servitutus bei įrengti kelius, kurių techninis įrengimo lygis atitiktų keliui keliamus reikalavimus ir toks kelias taptų tinkamas naudoti.
Siekiant nustatyti atsakovo galimybes patekti į jo žemės sklypą, būtina įvertini tokio žemės sklypo buvimo vietą. Šiuo atveju iš bylos medžiagos ir išvažiuojamajame posėdyje nustatyta, kad atsakovo žemės sklypą iš šiaurinės jo pusės skiria Kairėnės upė; iš vakarinės pusės atsakovo sklypas ribojasi su žemės sklypu, už kurio yra dar 13 vienas už kito iš eilės išsidėsčiusių žemės sklypų. Iš rytinės pusės atsakovo sklypas ribojasi su žemės sklypu, adresu (duomenys neskelbtini), o iš pietinės pusės – su žemės sklypu, adresu (duomenys neskelbtini), už kurio yra žemės sklypas, (duomenys neskelbtini).
Ieškovai tikino, kad išnyko servituto būtinybė, nes atsakovas į savo sklypą gali patekti per savo žemės sklypą Nr. 707, taip pat iš šiaurinės pusės per Kairėnės upę, nes kitame upės krante yra kelias.
Daugelis ieškovų argumentų buvo nagrinėti civilinėje byloje Nr. 2-2225-864/2013, kurioje buvo nustatytas ginčo servitutas, todėl pastarojoje byloje nustatytos aplinkybės turi būti laikomos prejudicinėmis nagrinėjamoje byloje.
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 18 straipsnyje įtvirtintas teismo sprendimo visuotinio privalomumo principas: įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Dalyvavusiems byloje asmenims įsiteisėjęs teismo sprendimas, be to, dar turi res judicata (išspręstos bylos) galią ir prejudicinę reikšmę.
Teismo sprendimo prejudicija pasireiškia tuo, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (CPK 182 straipsnio 2 dalis). Toks sprendimas gali būti reikalavimo pagrindas kitoje civilinėje byloje. Įsiteisėjusio teismo sprendimo prejudicinė reikšmė galioja taip pat ir bylą nagrinėjančiam teismui. CPK 182 straipsnio 2 dalies norma reiškia ne tik tai, kad dalyvaujantys byloje asmenys yra atleidžiami nuo ankstesnėje byloje nustatytų aplinkybių įrodinėjimo, bet ir tai, kad teismas negali nepripažinti prejudicinių faktų įrodytomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. N. v. L. R., bylos Nr. 3K-3-214/2008).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformulavęs tokias esmines teismų praktikos nuostatas dėl prejudicinių faktų: 1) faktas turi būti nustatytas teismo; 2) teismo sprendimas ar nutartis, kuriomis buvo nuspręsta dėl bylos esmės, turi būti įsiteisėję; 3) teismo sprendimas ar nutartis turėjo būti priimti kitoje, negu nagrinėjama, byloje; 4) prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvavusiems byloje asmenims; 5) pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vakario transportas“ v. UAB „SEB VB Lizingas“, bylos Nr. 3K-3-125/2009; 2009 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. K. v. 47-oji daugiabučio namo savininkų bendrija, bylos Nr. 3K-3-376/2009; 2007 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Sarteksas“ v. UAB „Beltateksas“, bylos Nr. 3K-3-203/2007; 2008 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB DnB Nord bankas v. UAB „Dama“, bylos Nr. 3K-3-37/2008; 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. M. v. O. D. V., bylos Nr. 3K-3-441/2015; kt.).
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-12-20 sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 2-2225-864/2013, paliktas nepakeistu Vilniaus apygardos teismo 2014-12-10 nutartimi Nr. 2A-1646-340/2014, yra įsiteisėjęs, nagrinėjamos bylos šalys dalyvavo ir pirmojoje byloje (šios bylos atsakovas toje byloje buvo ieškovu, o šios bylos ieškovai – atsakovais), tam tikros pirmojoje byloje nustatytos aplinkybės reikšmingos nagrinėjant ir šią bylą, todėl jos turi būti laikomos prejudicinėmis nagrinėjamoje byloje.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas civilinėje byloje Nr. 2-2225-864/2013 nustatė, kad atmestinas ieškovų teiginys, jog atsakovas savo sklypą pasiekia važiuodamas Kairėnės upelio šlaitu, kadangi: „1) pagal Saugomų teritorijų įstatymo (aktuali redakcija nuo 2011-04-28) 20 straipsnio 1 dalį numatyta, kad į vandens telkinius nepatektų pavojingų medžiagų, vandens telkinių krantai būtų apsaugoti nuo erozijos, būtų užtikrintas vandens telkinių pakrančių ekosistemų stabilumas, saugomas vandens telkinių pakrančių gamtinis kraštovaizdis bei jo estetinės vertybės, sudarytos palankios sąlygos rekreacijai, išskiriamos paviršinio vandens telkinių ekologinės apsaugos zonos. Paviršinio vandens telkinių apsaugos zonos dalyje prie vandens telkinio nustatoma pakrantės apsaugos juosta; 2) to paties straipsnio 5 dalį numatyta, kad Pakrantės apsaugos juostoje leidžiama statyti tik hidrotechninius statinius, vandens paėmimo ir išleidimo į vandens telkinius įrenginius, vandenvietes, tiltus, prieplaukas, rekreacinėse zonose – paplūdimių įrangą, jachtų ir valčių elingus, kitus rekreacinius įrenginius, draustiniuose – su draustinio steigimo tikslais susijusius statinius. Kelio, kaip statinio STR 2.06.01:1999 prasme, tiesimas nėra numatytas; 3) Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 540 Dėl paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų nustatymo tvarkos aprašo patvirtinimo, patvirtinto minėto aprašo (redakcija galiojanti nuo 2012-07-14) 5 straipsnyje numatyta, kad upelio apsaugos juostos išorinė riba turi būti nutolusi nuo pakrantės šlaito, o kai pakrantės šlaito nėra, – nuo kranto linijos ne mažiau nei 5 m. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas 2011-07-11 rašte nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2008-12-03 sprendimu Nr. 1-730 „Dėl Antakalnio ir Pilaitės seniūnijų vandens telkinių apsaugos juostų ir zonų nustatymo specialiųjų planų tvirtinimo“ patvirtintos Kairėnės upės apsaugos zonos ir juostos: apsaugos juosta – 2,5 metrų nuo upės kranto, apsaugos zona – 200 metrų (T2, b.l. 149). Iš į bylą pateikto Žemės sklypo plano (1T, b.l. 212) matyti, kad teisės aktu numatyto atstumo per visą Kairėnės upės pakrantę, kuria siūloma ieškovui pasidaryti kelią, nėra. Tokias aplinkybes konstatavo ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas 2012-05-21 rašte (T2, b.l. 208). Teismas daro išvadą, kad tiesti kelio, nepažeidžiant upės apsauginės zonos, teisinės galimybės nėra.“ Nors šiuo metu galioja nauja Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 1 dalies redakcija, tačiau iš esmės straipsnis nėra pasikeitęs. Ieškovai nepateikė į bylą duomenų, jog aplinkybės pasikeitė taip, kad Kairėnės upės apsaugos zonoje būtų galima tiesti kelią.
Ieškovai atsakovui į savo žemės sklypą siūlo patekti pasistatant tiltą per Kairėnės upę. Šis argumentas taip pat buvo nagrinėjamas aukščiau minėtoje civilinėje byloje ir nustatyta, kad tokios galimybės praktiškai nėra – ji buvo atmesta kaip netinkama ir neracionali.
Ieškovų teigimu, atsakovas į sklypą Nr. 642 gali patekti per kitą jam dalinės nuosavybės teise priklausantį ir su žemės sklypu Nr. 642 besiribojantį žemės sklypą Nr. 707. Ieškovai teigia, kad pasikeitė žemės sklypo Nr. 707 savininkas, t. y. atsakovas įsigijo dalį šio žemės sklypo, todėl jis gali važinėti per savo žemės sklypą, neapribojant kitų asmenų teisių.
Teismas civilinėje byloje Nr. 2-2225-864/2013 nustatė, kad iš vakarų pusės su ieškovo (šioje byloje atsakovo) žemės sklypu besiribojantis žemės sklypas yra tokios formos, kad nustačius per jį kelio servitutą ieškovo (šioje byloje atsakovo) sklypui pasiekti, naudojimasis minimu žemės sklypu butų pernelyg apribotas, kad būtų apskritai galima jį naudoti pagal paskirtį. Pažymėtina, kad servitutas nustatomas daiktui, o ne jo savininkui. Tai reiškia, jog daikto savininko pasikeitimas neturi įtakos servituto nustatymui ar pasikeitimui. Taigi, ieškovų argumentas, jog atsakovas įsigijo šalia esantį žemės sklypą, per kurį jis gali patekti į žemės sklypą Nr. 642, yra nepagrįstas. Be to, išvažiuojamojo posėdžio metu apžiūrėjus minėtus sklypus, nustatyta, kad sklypas Nr. 642 yra ne tik itin siauras, bet taip pat jo reljefe susiformavęs šlaitas, yra pastatytas sodo namelis. Be to, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas 2009-11-23 išdavė atsakovui Statybos leidimą pagal parengtą namo statybos architektūrinį projektą. Minėtu projektu patekimas į atsakovo sklypą numatytas naudojantis pietrytinėje žemės sklypo pusėje esančiais servitutiniais privažiavimais.
Aptarus ieškovų siūlomus patekimo į atsakovo žemės sklypą variantus matyti, jog nepaaiškėjo naujų aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima panaikinti nustatytą servitutą. Dar kartą pažymima, kad sklypams, esantiems (duomenys neskelbtini), jau yra nustatytas kelio servitutas tose pačiose vietose dėl patekimo prie inžinerinių tinklų, be to, naudotis nustatytu servitutu trukdo tik ieškovų įrengtas gėlynas bei tvotos stulpas, todėl ginčo servitutas yra optimaliausias ir ekonomiškiausias variantas atsakovui patekti į savo žemės sklypą. Remiantis tuo, ieškovų ieškinys atmestinas.
Dėl prašymo skirti baudą.
Atsakovas prašė skirti ieškovams 4 000 EUR dydžio baudą už nesąžiningo ieškinio pareiškimą.
CPK 7 straipsnio 2 dalyje šalims numatyta pareiga sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu. Teismo nuobaudos, kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas CPK 103 straipsnyje, gali būti skiriamos byloje dalyvaujantiems asmenims, jų atstovams ir kitiems proceso dalyviams tuo atveju, kai pastarieji asmenys netinkamai vykdo savo procesines pareigas ar piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis. Baudą kaip vieną iš teismo nuobaudų rūšių teismas gali skirti tik CPK numatytais atvejais ir jame nustatyto dydžio (CPK 106 straipsnis).
CPK 95 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį, kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitai šaliai jos patirtus nuostolius. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog teismas, nustatęs šio straipsnio 1 dalyje numatytus piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki penkių tūkstančių septynių šimtų devyniasdešimt dviejų eurų baudą, iki 50 procentų iš šios baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui. Šių teisės normų turinio analizė suponuoja išvadą, kad piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis yra teisės pažeidimas, t. y. civilinio proceso teisės tiesiogiai draudžiamas elgesys, už kurį numatyta galimybė taikyti teisinę atsakomybę (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. kovo 5 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 2-540-330/2015).
Savo teisėmis dalyvaujantys byloje asmenys privalo naudotis nepiktnaudžiaudami (CK 1.2 straipsnio 1 dalis, 1.137 straipsnio 3 dalis, CPK 7 straipsnio 2 dalis), t. y. savo teises įgyvendinti tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo nepažeistų ir nevaržytų kitų asmenų teisių, nedarytų žalos kitiems asmenims, neprieštarautų įgyvendinamos teisės prigimčiai, atitiktų civilinio proceso tikslus (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. kovo 5 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 2-540-330/2015). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad reikalavimo sąžiningai naudotis savo teisėmis pažeidimas yra piktnaudžiavimas teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181/2009). Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką, įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-224/2005; 2010 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-94/2010; 2013 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2013). Piktnaudžiavimas procesine teise pasireiškia konkrečios subjektinės teisės įgyvendinimo sąlygų pažeidimu. Teisėtas ir pagrįstas asmens naudojimasis procesinėmis teisėmis, jeigu nenustatytas tyčinis nesąžiningas elgesys, negali būti pripažįstamas piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2570/2013; Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2682/2013).
Nagrinėjamoje byloje ieškovai, reikšdami ieškinį atsakovui, naudojasi teise kreiptis į teismą teisminės gynybos. Ši teisė yra pamatinė žmogaus teisė, numatyta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje, Civilinio proceso kodekso 5 straipsnyje. Teisėtas ir pagrįstas asmens naudojimasis procesinėmis teisėmis, jeigu nenustatytas tyčinis nesąžiningas elgesys, negali būti pripažįstamas piktnaudžiavimu, todėl ieškovų kreipimasis į teismą, kad būtų apginta pažeista jų teisė, negali būti vertinamas kaip tyčinis nesąžiningas elgesys ar piktnaudžiavimas savo procesinėmis teisėmis. Teismo nuomone, ieškinio pareiškimas dėl nustatyto servituto panaikinimo pasikeitus aplinkybėms, nors ir pripažintinas nepagrįstu, nelaikytinas piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis. Be to, teismo vertinimu, atsakovas nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, kurios galėtų būti vienareikšmiškai vertinamos kaip ieškovo akivaizdus piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis, todėl atsakovo A. N. prašymas dėl baudos skyrimo ieškovams netenkintinas.
CPK 93 straipsnio l dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų. Atsakovas pateikė įrodymus, jog patyrė 1 445 EUR bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti, todėl atsakovui iš ieškovų priteistina 1 445 EUR bylinėjimosi išlaidų, iš kiekvieno ieškovo po 361,25 EUR (CPK 79 straipsnis).
Kadangi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu sudaro 61,06 EUR ir yra didesnės negu Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011-11-07 įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ nustatyta minimali 3 Eur suma, iš ieškovų valstybės naudai priteistina 61,06 EUR pašto išlaidų, t. y. iš kiekvieno ieškovo po 15,26 EUR (CPK 92 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 270 straipsniais, teismas
nusprendžia:
ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovų A. S., a. k. (duomenys neskelbtini) J. S., a. k. (duomenys neskelbtini) K. L., a. k. (duomenys neskelbtini) ir J. T., a. k. (duomenys neskelbtini) 61,06 EUR (šešiasdešimt vieną eurą 6 ct) pašto išlaidų valstybės naudai, t. y. iš kiekvieno ieškovo po 15,26 EUR (penkiolika eurų 26 ct).
Priteisti iš ieškovų A. S., a. k. (duomenys neskelbtini) J. S., a. k. (duomenys neskelbtini) K. L., a. k. (duomenys neskelbtini) ir J. T., a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovo A. N., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 1 445 EUR (vieną tūkstantį keturis šimtus keturiasdešimt penkis eurus) bylinėjimosi išlaidų, t.y. iš kiekvieno ieškovo po 361,25 EUR (tris šimtus šešiasdešimt vieną eurą 25 ct).
Netenkinti atsakovo A. N. prašymo dėl baudos skyrimo ieškovams A. S., J. S., K. L. ir J. T..
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.