Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Petkuvienės, Jelenos Šiškinos ir Tatjanos Žukauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. N. ir atsakovų J. T., A. S., K. L., J. S. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. N. ieškinį atsakovams J. T., K. L., A. S., J. S. dėl kelio servituto nustatymo, tretieji asmenys Vilniaus miesto savivaldybės administracija, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, sodininkų bendrija „Gvazdikas“, M. S., A. B., A. V. ir AB „Lesto“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo argumentai

1.Nustatant servitutą turi būti laikomasi minimalaus tarnaujančio daikto savininko teisių ribojimo principo ir viešpataujančio daikto savininkui gali būti suteikiamos teisės naudotis tarnaujančiu daiktu tik tokiu atveju, kai tai būtina objektyviai viešpataujančiam daiktui naudoti pagal paskirtį. Šiuo atveju būtent ieškovui teko pareiga pagrįsti prašomo nustatyti kelio servituto būtinumą;

10. Nebuvo atsižvelgta į tai, kad jiems priklausančiuose žemės sklypuose stovi gyvenamieji namai, kuriuose gyvenama nuolatos, tuo tarpu ieškovo prašomas nustatyti servitutas eitų per šių gyvenamųjų namų rūpestingai prižiūrimus kiemus. Pažymi, jog tose žemės sklypų vietose, kuriuose teismas nustatė kelio servitutą, kelias faktiškai neegzistuoja ir nėra jokių požymių, kad būtų kada egzistavęs. Be to, žemės sklypų vietoje, kur turėtų būti kelias nustatytas servitutu, yra paklotas aukštos įtampos elektros kabelis, nutiesti vandentiekio vamzdynai, kanalizacija, valymo įrenginiai ir kt., kurie nėra pritaikyti būti po nutiestu keliu, todėl neišvengiamai juos reiktų perkloti;

12. Teismas nepagrįstai nesivadovavo turto ekspertizės aktu, kuriuo remiantis bei vadovaujantis CK 4.129 str., teismas turėjo nustatyti viešpataujančio daikto savininko prievolę mokėti ne tik periodines kompensacijas už patiriamus nepatogumus, tačiau ir vienkartines kompensacijas, kurios kompensuotų nuostolius, kylančius dėl jų sklypo dalių praradimo.

Atsiliepimu į atsakovų apeliacinį skundą ieškovas prašo jį atmesti ir tenkinti jo apeliacinį skundą bei priteisti visas jo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos atsikritimus apeliaciniam skundui:

1. Neteisėtai važiuoja ir namo statyboms naudojasi sodininkų bendrijos pėsčiųjų taku palei Kairėnės upę, kurį pats, sutvirtinęs upelio šlaitus, pavertė pravažiuojamu, tačiau prašė nustatyti kelio servitutą norėdamas turėti teisę teisėtai važiuoti į savo sklypą, o ne pažeidžiant viešąjį interesą bei kitų asmenų teises ir interesus. Pažymi, kad 2012-05-22 antstolio surašytas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas įrodo, jog pravažiavimas palei upę nėra geros būklės, vietomis jis tiesiog siekia upės šlaitus, įsiterpia į privačius sklypus. Pažymi, jog antstolis nuotraukomis grindžia išvadą, jog keliu naudojasi sodo bendrijos gyventojai, tuo tarpu jose to nesimato. Nurodo, kad teismas nustatė, jog teisėtai, nepažeidžiant upės apsauginių reikalavimų, keliu naudotis negalima, todėl atsakovams siekiant paneigti šią išvadą, reikėjo pateikti įrodymus, kad egzistuoja galimybė pėsčiųjų taką naudoti kaip kelią, arba pateikti įrodymus, kad tai ir yra pagal įstatymus įteisintas kelias, tačiau tokių įrodymų byloje nėra;

2. Vietos apžiūra nėra privalomas teismui procesinis veiksmas. Be to, atsakovai niekada to teismo neprašė, nors teigia priešingai. Pažymi, jog byloje pakanka įrodymų, jog teritorija palei upę yra pėsčiųjų takas, taip pat pakanka įrodymų, jog šios teritorijos didžioji dalis yra upelio apsaugos juosta;

3. Atsakovai nepagrįstai nurodo, kad patekimas į jo žemės sklypą buvo suformuotas dar prieš jam įsigyjant žemės sklypą, nes įrodymų šiai aplinkybei pagrįsti nepateikia. Tuo tarpu tokią aplinkybę paneigia bylos medžiaga – byloje esantys žemės sklypo pirkimo dokumentai su žemės sklypo schema be nurodyto privažiavimo, specialistų patvirtinta ir suderinta žemės sklypo kadastrinių matavimų bylą ir kt. Taip pat atsakovai nepateikė įrodymų, patvirtinančių jų teiginį, jog palei upę einantis žemės sklypas jau ilgą laiką naudojamas pasiekti ne tik jo, bet ir mažiausiai šešis kitų asmenų sklypus, kai tuo tarpu byloje liudiję asmenys nurodė priešingai;

4. Teismas, remdamasis matininko R. Ž. planu, tiksliai nurodė teisės aktus dėl upės apsaugos juostos nustatymo, pamatavimo, dėl negalėjimo tiesti kelių apsaugos juostoje;

5. Pažymi, jog jeigu realiai būtų taip, kad kelias palei upę egzistavo ir egzistuoja, tai labiau tikėtina, kad teritorijų planuotojai ir specialistai apie tai žinotų ir jam tai būtų nurodę, tačiau pagal Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2008-06-12 išduotą projektavimo sąlygų sąvadą UAB „Studija lapė“ parengė jo vienbučio gyvenamojo namo architektūrinį projektą, kurio aiškinamajame rašte nurodo, kad įvažiavimas į sklypą yra numatomas iš pietrytinėje sklypo pusėje esamo servitutinio privažiavimo;

6. Nepagrįstai apeliantai teigia, jog jis nepateikė įrodymų apie fiksuotus pažeidimus, kad neteisėtai naudojasi keliu palei upę. Pažymi, jog į bylą pateikė rašytinius įrodymus, jog sodininkų bendrijos nariai skundžiasi jo važinėjimu ir tako palei upę naudojimo ne pagal paskirtį, o bendrijos pirmininkas 2012-07-18 teisme patvirtino, kad davė sutikimą juo važiuoti tik iš geranoriškumo ir laikinai, suprasdamas keblią jo padėtį dėl namo statybų;

7. Teismas pagrįstai sprendė, kad servituto nustatymas iš pietų pusės kategoriškai nėra galimas dėl miško plote nesančių kelių. Šios aplinkybės atsakovai nekvestionavo. Teismas taip pat įvertino, kad iš pietryčių pusės reikalingas kelio servituto nustatymas per 6 žemės sklypus, iš šiaurės – daugiau nei per keturis, taip pat nutiesiant tiltą per Kairėnės upę. Taigi teismas įvertino visas įmanomas galimybes;

8. Servitutas turėtų būti nustatomas per tokį žemės sklypą, kurio naudojimas būtų apsunkintas mažiausiai. Teismas pagrįstai nusprendė, kad mažiausiai būtų apsunkinti atsakovų sklypai, nes kelio servitutas ir taip jų sklypams yra nustatytas. Pažymi, jog kelio servitutas atsakovų sklypams yra nustatytas ne tik jiems, bet ir trečiajam asmeniui AB „Lesto“;

9. Pažymi, jog Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo 2006-11-15 sutartimi atsakovai įsipareigojo Vilniaus miesto savivaldybei savo lėšomis suprojektuoti ir įrengti inžinerinius tinklus ir susisiekimo komunikacijas. Anot ieškovo, savivaldybė to reikalavo, siekdama užtikrinti, kad reikalui esant į sklypuose pastatytus gyvenamuosius namus, taip pat ir jo, galėtų privažiuoti gaisrinės, greitosios pagalbos ar kitos paskirties specialusis transportas;

10. Teismas nustatė, jog atsakovai servitutinio kelio nėra įsirengę ir dėl to nepatyrė jokių išlaidų, tačiau tokia pareiga jiems nėra išnykusi, todėl pagrįstai sprendė, kad atsakovai privalo prisidėti prie kelio išlaikymo, juo labiau, kad kelio vietoje nutiesti inžineriniai tinklai, kuriuos patiems atsakovams būtina eksploatuoti;

11. Atsakovai nesutinka su teismo eksperto išvados kritišku vertinimu, nors, ieškovo manymu, akivaizdu, kad ekspertas K. J., nustatydamas atsakovų sklypų vertę, nevertino aplinkybės, kad atsakovų sklypams jau yra nustatytas servitutas, kad sklype pakloti inžineriniai tinklai, o pati sklypų vertė nustatyta pagal neužstatytų statiniais sklypų palyginamąją vertę. Teismas teisingai konstatavo, kad ekspertizės aktu nustatyti atlyginimo dydžiai galėtų būti taikomi išperkant iš atsakovų sklypus, o ne juos naudojant atsakovams jei ne keliui, tai komunikacijoms.

Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovai prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo šiuos atsikirtimus apeliaciniam skundui:

1.Ieškovo siekis, kad vien servitutu nustatyto kelio įrengimas būtų tinkama kompensacija jiems yra visiškai nepagrįstas. Pažymi, kad jie jau yra įsirengę privažiavimą prie savo žemės sklypų ir automobilių stovėjimo aikštelę, todėl jiems nustatytas kelio servitutas neturėtų visiškai jokios naudos. Anot atsakovų, ieškovas turi pareigą įrengti ir išlaikyti servituto kelią, kadangi jis vienintelis šiuo keliu naudotųsi;

2. Pažymi, jog ieškovo cituojamoje kasacinio teismo nutartyje civilinėje byloje Nr.3K-3-527/2009 nuostolių padengimas kitu turtu yra laikomas visiškai kitu susidariusios situacijos sprendimu, o ne kompensacijos tarnaujančiojo daikto savininkui būdu;

3. Ieškovo nurodoma kelio įrengimui panaudotina 18 418 Lt suma yra nustatyta vertinant VĮ „Registrų centras“ nurodytą žemės sklypų vidutinę vertę, kelio servituto dydį ir servituto naudotojų skaičių. Taigi nurodyta suma neturi nieko bendro su realiomis kelio įrengimo išlaidomis. Pažymi, jog jų žemės sklypuose yra nutiesti inžineriniai tinklai, kurie nėra pritaikyti būti po nutiestu keliu, todėl juos neišvengiamai reikėtų perkloti. Nurodo, jog yra pateikę tokio kelio įrengimo sąmatą, iš kurios matyti, kad kelią įrengti kainuotų 250 282, 74 Lt, tuo tarpu ieškovas jokių alternatyvių kelio įrengimo sąmatų nėra pateikęs;

4. Ekspertas K. J. turto ekspertizės aktu nustatė, kad nustačius ieškovo prašomą kelio servitutą, atsakovų sklypai nuvertėtų, todėl teismas, vadovaudamasis CK 4.129 str., privalėjo nustatyti viešpataujančio daikto savininko prievolę mokėti jiems ne tik periodines kompensacijas už patiriamus nepatogumus, tačiau ir vienkartines kompensacijas, kurios kompensuotų jų nuostolius, kylančius dėl faktinio jų sklypo dalių praradimo;

5. Ieškovo reikalavimas panaikinti sprendimo dalį, kuria iš pastarojo A. V. naudai buvo priteista 1 210 Lt bylinėjimosi išlaidų, nepagrįstas. Pirminiu ieškiniu šis asmuo ieškovo buvo patrauktas atsakovu, todėl turėjo rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, pareiga pateikti atsiliepimą, dėl ko kreipėsi į advokatą ir dėl to patyrė bylinėjimosi išlaidų, kurios turi būti atlyginamos, kadangi ieškovo reikalavimai A. V. atžvilgiu nebuvo patenkinti.

Trečiasis asmuo sodininkų bendrija „Gvazdikas“ prašo atsakovų apeliacinį skundą atmesti ir palikti teismo sprendimą nepakeistu. Nurodo, jog atsakovų siūlomas būdas ieškovui patekti į sklypą taku, einančiu palei Kairėnės upę ar per privačias sodininkų žemių valdas, pažeidžia ne tik bendrijos narių nuosavybės teisę, bet ir yra pražūtingas Kairėnės upeliui, pažeidžia saugomą jo apsaugos juostą ir zoną. Pažymi, jog bendrija, atsižvelgusi į susidariusią situaciją, laikinai leido ieškovui naudotis keliu palei upę, kadangi jis prižadėjo kelią atstatyti ir sutvarkyti taip, kaip buvo iki leidimo juo naudotis. Nurodo, jog atsakovai nepagrįstai teigia, kad teritorija palei upę buvo naudojama ir anksčiau patekimui į vakarinėje dalyje nuo ieškovo esančius sodų sklypus, kadangi patekimas iš jų buvo nustatytas iš pietinės pusės.

1.Pažymi, jog atsakovams priklausantys žemės sklypai nėra sodų bendrijos „Gvazdikas“ sudėtyje. Vadovaujantis sodininkų bendrijos „Gvazdikas“ sklypų planu, suderintu su Vilniaus miesto savivaldybės miesto plėtros departamento, Vilniaus miesto savivaldybės Architektūros ir statybos skyriaus bei Antakalnio seniūnijos vyr. architekto, akivaizdu, jog patekimas į ieškovo sklypą yra numatytas iš šiaurinės pusės palei upelę Kairėnė, esančiu bendrijos bendroms reikmės naudojamu keliu;

2. Nuosekliai išnagrinėjus byloje esančius dokumentus darytina išvada, kad nagrinėjant bylą yra klaidingai nustatytas servituto būtinumas bei nepagrįstai konstatuota, jog ieškovas negali naudotis žemės sklypu ir prie jo privažiuoti kitais keliais, nenustatant prašomo servituto ir neribojant atsakovų nuosavybės teisių;

3. Pažymi, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas 2011-07-11 raštu Nr.A51-23889 informavo, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2008-12-03 sprendimu buvo patvirtintos Kairėnės upės apsaugos zonos ir juostos. Apsaugos juosta – 2,5 m nuo upės kranto, apsaugos zona – 200 m. Vadovaujantis Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992-12-12 nutarimu, 126.2 papunktį pakrantės apsaugos juostose draudžiama tiesti kelius;

4. Pažymi, jog iš ginčo byloje darytina išvada, kad nesant šalių susitarimo dėl servituto neatlygintinumo, jis visada turi būti atlygintinas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai.

Atsakovų apeliacinis skundas atmetamas, apeliacinis procesas dėl ieškovo reikalavimų, išskyrus reikalavimą dėl bylinėjimosi išlaidų, nutraukiamas.

Teisėjų kolegijos vertinimu ieškovo apeliacinio skundo reikalavimai nebuvo nagrinėjami pirmosios instancijos teisme ir negali būti apeliacijos dalyku (CPK 312 str.) Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str.). Teismas, remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos faktines aplinkybes, nepažeidė įrodinėjimą reglamentuojančių bei kitų civilinio proceso normų, absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 185, 263 str.).

Dėl atsakovų apeliacinio skundo argumentų

Teisėjų kolegija pirmiausiai pasisako dėl atsakovų apeliacinio skundo argumentų, nes atsakovai skundžia teismo sprendimą iš esmės, reikalaudami priimti naują sprendimą ir ieškinį atmesti. Savo poziciją atsakovai pagrindžia servituto nustatymo sąlygų nebuvimu. Apeliantų teigimu, teismas netinkami įvertino byloje nustatytas faktines aplinkybes bei surinktus įrodymus, todėl teismo išvada, kad be sprendimu nustatyto servituto ieškovas objektyviai negali naudotis jam nuosavybės teise priklausančiu sklypu (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiu (duomenys neskelbtini), sodininkų bendrijoje „Gvazdikas“ (sklypo Nr. (duomenys neskelbtini)). Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovai iš esmės remiasi atsiliepimuose į ieškinį, patikslintus ieškinį, ir kituose procesiniuose dokumentuose išdėstytais argumentais apie tai, kad servituto būtinumą paneigia 2010-09-25 antstolio V. Č. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu nustatytas faktas, kad į ieškovo sklypą patenkama per kelią palei upę, o ieškovas prie jam priklausančio žemės sklypo patenka važiuodamas vakarinėje sklypo pusėje esančiu keliu palei Kairėnės upę. Apeliantai nurodo, jog ši aplinkybė nėra ginčijama ir paties ieškovo. Teigia, kad bylos nagrinėjimo metu teismas atsakovų prašymų galėjo nuvykti į vietą ir išsamiai išanalizuoti, ar jau egzistuojantis kelias patenka į upės apsaugos juostą, ar egzistuoja galimybė kelią perkelti nežymiai toliau nuo upės. Tuo tarpu, anot atsakovų, teismas padarė realiai egzistuojančiai faktinei situacijai prieštaraujančią išvadą, kad nėra galimybės transporto priemonėmis tiesiogiai pasiekti ieškovo žemės sklypo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad į šį esminį atsakovų apeliacinio skundo argumentą palčiai iš išsamiai atsakyta teismo sprendimo motyvuose. Iš tikrųjų bylos dalyviai neginčijo savavališkai įrengto keliuko palei Kairėnės upę egzistavimo fakto, tačiau teismas padarė pagrįsta išvadą, kad jis neįteisintas ir negali būti įteisintas dėl upės apsaugos zonos. Apeliantai (atsakovas) neginčija, kad teritorijos generalinio plano duomenimis kelias nėra įteisintas. Saugomų teritorijų įstatymo 20 str. 1 d. numatyta jog tam, kad į vandens telkinius nepatektų pavojingų medžiagų, vandens telkinių krantai būtų apsaugoti nuo erozijos, būtų užtikrintas vandens telkinių pakrančių ekosistemų stabilumas, saugomas vandens telkinių pakrančių gamtinis kraštovaizdis bei jo estetinės vertybės, sudarytos palankios sąlygos rekreacijai, išskiriamos paviršinio vandens telkinių ekologinės apsaugos zonos, paviršinio vandens telkinių apsaugos zonos dalyje prie vandens telkinio nustatoma pakrantės apsaugos juosta. Paviršinio vandens telkinių apsaugos zonoje ir pakrantės apsaugos juostoje ūkinė veikla ir galimybė statyti ribojami įstatymo nustatyta tvarka. Taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimas Nr. 343 numato draudimą tiesti kelius pakrantės apsaugos juostoje. Pagal bylos medžiagą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos miesto plėtros departamentas 2011-07-11 raštu Nr. A51-23889 (2.14.2.15-MP8) informavo, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2008-12-03 sprendimu Nr. 1-730 „Dėl Antakalnio ir Pilaitės seniūnijų paviršiniu vandens telkinių apsaugos juostų ir zonų nustatymo specialiųjų planų tvirtinimo“ patvirtino Kairėnės upės apsaugos zonos ir juostos matmenis. Apsaugos juosta – 2,5 m nuo upės kranto, apsaugos zona – 200 m. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 540 „Dėl paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų nustatymo tvarkos aprašo patvirtinimo“, numatyta, kad upelio apsaugos juostos išorinė riba turi būti nutolusi nuo pakrantės šlaito, o kai pakrantės šlaito nėra – nuo kranto linijos ne mažiau nei 5 m. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos miesto plėtros departamentas 2012-05-21 raštu Nr. A51-31241-(2.15.1.21-MP 2) atsakė ieškovui, kad išnagrinėjus jo prašymą dėl pravažiavimo kelio iš šiaurės vakarų pusės iki sklypo (duomenys neskelbtini), atlikus greta esančių sklypų ir upės šlaito tikslius matavimus, nustatyta, jog atstumas tarp sklypo ribų ir upelio šlaito yra per mažas (2,95-3,95 m.) tam, kad šią zoną būtų galima naudoti kaip kelią (t.2 b.l. 208). Analogiškus atstumus patvirtina matininko R. Ž. parengtas planas (2 t., b.l. 212). Taigi priešingai, nei teigia apeliantai, teismas išsamiai išanalizavo, ar jau egzistuojantis kelias patenka į šią apsaugos juostą, ir padarė pagristą išvadą, kad teisės aktų numatyto atstumo per visą Kairėnės upės pakrantę, kuria siūloma ieškovui pasidaryti kelią, nėra. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje surinkti įrodymai paneigia galimybę kelią perkelti nežymiai toliau nuo upės. Esant tokioms aplinkybėms ir įrodymams, išvykimas į vietą tam, kad patikrinti rašytiniais įrodymais nustatytas faktines aplinkybes, būtų perteklinis ir netikslingas.

Galimybės įteisinti faktiškai įrengtą kelią ir teisėtai juo naudotis nėra, tai, kad juo faktiškai naudojasi ieškovas ir kiti sodininkų bendrijos „Gvazdikas“ nariai nesudaro pagrindo jo įteisinimui. Apeliantų argumentas, kad jokių draudimų naudotis šiuo keliu nėra nustatyta, atmetamas, kaip nepagristas – naudojimasis šiuo keliu pažeidžia paminėtas Saugomų teritorijų įstatymo bei minėto Vyriausybės nutarimo nuostatas.

Teisėjų kolegija atmeta apeliantų argumentus, kad teismas, padaręs išvadą, jog ieškovas negali prie savo žemės sklypo patekti keliu palei upę, netinkamai ištyrė kitus alternatyvūs būdus patekti į sklypą nenustatant kitų asmenų nuosavybės teisės ribojančių servitutų. Apeliantų vertinimu, teismo išvada, kad į ieškovo žemės sklypą nėra galimybės patekti iš šiaurinės pusės, yra nepagrįsta. Nustatęs, kad vakarinėje ieškovo žemės sklypo dalyje nuo kelio ieškovo sklypą skiria keturiolika kitų sklypų, per kuriuos reikėtų nustatinėti servitutus, teismas netyrė galimybės nustatyti servitutus per šiuos sklypus. Vertinant tokias galimybes, turi būti vertinamas ne tik sklypų skaičius, bet ir individualios aplinkybės, pavyzdžiui, ar atsakovų sklypuose pastatyti gyvenamieji namai, nutiesti vandentiekio vamzdynai, kanalizacija ir pan., kuriuos neišvengiamai reikės perkelti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, įvertinęs generalinio plano duomenis, šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus, padarė išvadą, jog kelio servitutas ieškovo sklypo naudai iš pietų pusės negalimas dėl miško plote nesančių kelių, iš pietryčių pusės reikalingas kelio servituto nustatymas per šešis žemės sklypus, iš šiaurinės pusės – per keturis, su sąlyga, kad bus pastatytas tiltas per Kairėnės upe. Atsakovų apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai šių teismo išvadų nepaneigia. Aplinkybė, kad dėl servituto atsakovams reikės perkelti sklype esančius vandentiekio vamzdynus, kanalizacija ir pan., byloje neįrodyta. Apeliantai taip pat nepateikė įrodymų, kad nei viename iš 14 žemės sklypų vakarinėje ieškovo žemės sklypo dalyje nėra pastatyta gyvenamųjų namų ir kad šių sklypų savininkai nepatirs nepatogumų dėl galimo servituto nustatymo. Kaip jau buvo paminėta, apeliacinio skundo argumentai iš esmės atkartoja atsikirtimų ieškiniui ir patikslintam ieškiniui argumentus. Esant tokioms aplinkybėms, atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

Pažymėtina, kad trečiais asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos iš dalies pakeitė savo poziciją byloje ir prašė atsakovų apeliacinį skundą tenkinti, ieškovo apeliacinį skundą atmesti. Trečiais asmuo atsiliepime nurodė, kad teisiniam ginčo išsprendimui reikia vadovautis sodininkų bendrijos „Gvazdikas“ generaliniu planu, kurio pagrindu suformuotas ieškovui priklausantis žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini). Vadovaujantis planu, akivaizdu, jog patekimas į ieškovo sklypą yra numatytas iš šiaurinės pusės palei upelę Kairėnę, esančiu sodo bendrijos reikmėms naudojamu keliu. Todėl, trečiojo asmens nuomone, ieškovas turi teisę reikalauti iš sodininkų bendrijos atlaisvinti jam pravažiavimą bendru sodininkų bendrijos naudojamu keliu. Ieškovo reikalavimo dėl servituto nustatymo tenkinimas galimas, bet ne šioje byloje. Teisėjų kolegijos vertinimu, trečiojo asmens atsiliepimo samprotavimai nepaneigia teismo išvados, pagrįstos surinktais byloje įrodymais apie tai, kad upelės Kairėnės pakrantės apsaugos juosta faktiškai dengia visą sodo bendrijos reikmėms naudojamą kelią. Trečiasis asmuo pripažįsta, kad pagal norminių aktų reikalavimus pakrančių apsaugos juostose (t.y. 2,5 m nuo upelio kranto, arba šlaito, jeigu toks yra) draudžiama tiesti kelius, tuo tarpu bylos duomenimis, Kairėnės pakrantės plotis 2,95-3,95 m, be to upelis turi šlaitą. Taigi trečiojo asmens atsiliepimo samprotavimai teismo išvadų pagrįstumo nepaneigia.

Dėl ieškovo apeliacinio skundo argumentų.

Ieškovo apeliacinis skundas atmetamas. Apeliantas nurodo, kad teismas be pagrindo neatsižvelgė į pasiūlytą servituto atlyginimo būdą ir prašo pakeisti sprendime nustatytą servituto atlyginimo būdą, priteisiant iš A. N. atsakovo J. T. naudai kaip kompensaciją 4 042 Lt vertės pravažiavimo servitutinio kelio ribose įrengimo išlaidas, taip pat siūlo įpareigoti ieškovą per protingą terminą įrengti pravažiavimą servitutinio kelio dalyje ir kompensuoti atsakovui kainos skirtumą, jeigu pravažiavimo įrengimo kaštai bus mažesni nei 4 042 Lt. Įpareigoti atsakovą J. T. kompensuoti ieškovui 1/4 dalį lėšų, viršijančių 4 042 Lt sumą, jeigu pravažiavimo įrengimo kaštai bus didesni nei 4 042 Lt; nustačius servitutą per atsakovams K. L., A. S. ir J. S. priklausantį žemės sklypą, ieškovas siūlo kompensaciją, priteisiant iš A. N. atsakovų K. L., A. S. ir J. S. naudai kaip kompensaciją 13 813 Lt vertės pravažiavimo servitutinio kelio įrengimo išlaidas; įpareigoti ieškovą per protingą terminą įrengti pravažiavimą servitutinio kelio dalyje ir kompensuoti atsakovams kainos skirtumą, jeigu pravažiavimo įrengimo kaštai bus mažesni nei 13 813 Lt suma; įpareigoti atsakovus K. L., A. S. ir J. S. kompensuoti ieškovui 1/3 dalį lėšų, viršijančių 13 813 Lt sumą, jeigu pravažiavimo įrengimo kaštai bus didesni nei 13 813 Lt; įpareigoti atsakovus kompensuoti ieškovui 1/3 dalį lėšų, viršijančių 4 042 Lt sumą, jeigu pravažiavimo įrengimo kaštai sklype, (duomenys neskelbtini), bus didesni nei 4 042 Lt.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovas kelis kartus modifikavo savo ieškinio reikalavimus: pirmas ieškinys buvo pareikštas 2010-10-25 (1 t., b.l. 93-105); ieškinio reikalavimas buvo suformuluotas kaip reikalavimas įpareigoti atsakovus netrukdyti ieškovui naudotis kelio servitutu, nustatytu Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. 2.3.-8896-(30). Patikslintu ieškiniu dėl kelio servituto nustatymo (pareikštu 2011-12-20) ieškovas, pasikeitus bylos aplinkybėms, suformulavo reikalavimą nustatyti ieškovui priklausančiam sklypui kelio servitutą, įpareigoti atsakovus įrengti pravažiavimą jiems priklausančiuose žemės sklypuose servitutinio kelio, nustatyto Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. 2.3.-8896-(30) ribose bei įpareigoti atsakovus netrukdyti juo naudotis ir nedelsiant pašalinti visas kliūtis, trukdančias juo važiuoti (2 t., b.l. 95-110). Tuo tarpu reikalavimas leisti ieškovui pačiam per protingą terminą įrengti pravažiavimą servitutinio kelio dalyje ir įpareigoti atsakovus kompensuoti dalį servitutinio kelio įrengimo kaštų tuo atveju, jeigu kelio įrengimo kaštai viršys tam tikras ieškovo nurodytas sumas, pareikštas nebuvo. Pasiūlymai dėl servituto atlygintinumo, analogiški ieškovo apeliacinio skundo reikalavimams, buvo pateikti teismui 2012-12-11 ieškovo paaiškinimuose. Ieškovas nurodė, kad jis sutinka kompensuoti atsakovų nuostolius dėl servituto, padengiant 1/4 dalį atsakovo J. T. išlaidų, patirtų dėl servitutinio kelio įrengimo, atsakovams K. L., A. S., J. S. – 1/3 dalį servitutinio kelio įrengimo išlaidų, taip pat ieškovas pateikė atsakovų žemės sklypų dalių, apsunkintų servitutu, paskaičiavimą atsižvelgiant į VĮ „Registrų centras“ vidutinę žemės sklypo rinkos vertę (3 t., b.l.106-107). 2013-03-08 ieškovas pateikė teismui pareiškimą dėl patikslinto ieškinio dalyko pakeitimo: ieškovas atsisakė nuo reikalavimo įpareigoti įrengti pravažiavimą servitutinio kelio ribose, motyvuodamas, kad nėra tikslinga atsakovus apsunkinti prievole įrengti pravažiavimą servitutinio kelio ribose, jį tvarkyti ir kitaip prižiūrėti. Ieškovas pareiškė, kad sutinka savo lėšomis įrengti privažiavimą, jį tvarkyti ir prižiūrėti, tačiau toks ieškinio reikalavimas suformuluotas nebuvo – patikslinto ieškinio reikalavimas liko nustatyti ieškovui priklausančiam sklypui kelio servitutą bei įpareigoti atsakovus netrukdyti juo naudotis ir nedelsiant pašalinti visas kliūtis, trukdančias juo važiuoti (4 t., b.l. 4-18).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovo reikalavimai, sudarantys ieškovo apeliacinio skundo dalyką, niekada nebuvo pareikšti bylos nagrinėjimo metu. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovo suformuluoti reikalavimai įpareigoti ieškovą per protingą terminą įrengti pravažiavimą servitutinio kelio dalyje atsakovų sklypuose ir kompensuoti atsakovams dalį kainos skirtumo, jeigu pravažiavimo įrengimo kaštai bus mažesni nei ieškovo nurodytos sumos, yra savarankiški reikalavimai. Ieškovas reikalauja leisti jam be atsakovų sutikimo vykdyti kelio įrengimo darbus atsakovų sklypuose, t.y. ieškovo apeliaciniame skunde pareikšti reikalavimai negali būti vertinami kaip alternatyvus būdas nustatyti atlyginimą už atsakovų sklypų apsunkinimą servitutu, kaip neatsiejamai nagrinėjami su jau pareikštu ieškiniu dėl servituto nustatymo. Apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (CPK 312 str.). Apeliaciniame skunde pareikšti ieškovo reikalavimai pirmosios instancijos teisme nebuvo pareikšti, atsakovai neturėjo galimybės jiems atskirsti, bylą nagrinėjantis teismas neturėjo procesinio pagrindo juos vertinti ir dėl jų pasisakyti. Dėl to ieškovo naujai pareikšti apeliacinio skundo reikalavimai negali būti apeliacijos dalyku, apelianto argumentai dėl jo pasiūlyto servituto atlyginimo būdo pranašumo negali būti apeliacinės instancijos teismo vertinami (CPK 312 str.). Apeliacinis procesas dėl ieškovo pareikštų naujų reikalavimų nutraukiamas, žyminis mokestis, sumokėtas už apeliacinio skundo padavimą, grąžinamas ieškovui (CPK 315 str. 5 d., 87 str. 1 d. 3 p.).

Ieškovo apeliacinio skundo reikalavimas dėl teismo sprendimo dalies dėl 1 210 Lt bylinėjimosi išlaidų priteisimo trečiojo asmens A. V. naudai panaikinimo, atmetamas. Kaip jau buvo paminėta, ieškovas kelis kartus modifikavo savo ieškinio reikalavimus. Pirmuoju ieškiniu į bylos nagrinėjimą buvo įtrauktas atsakovu žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), savininkas A. V.. Jam, kaip ir kitiems atsakovams, buvo pareikštas materialinis teisinis reikalavimas įpareigoti atsakovus netrukdyti ieškovui naudotis kelio servitutu, nustatytu Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. 2.3.-8896-(30). Ieškovui patikslinus reikalavimus, jokio reikalavimo atsakovui A. V. nebeliko. Esant tokioms aplinkybėms, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovas nebepalakė reikalavimų šiam atsakovui, t.y. jų atsisakė, tuo pripažinęs, kad šis asmuo ieškovo teisių nepažeidžia ir jis buvo įtrauktas į procesą atsakovu be pakankamo pagrindo. A. V. liko procese trečiuoju asmeniu. Tai, kad šis atsakovas neprieštaravo dėl patikslinto ieškinio dalyko, nereiškia, kad jis sutiko su ieškiniu ir sprendimas priimtas jo nenaudai. Objektyviai ieškovui atsisakius nuo reikalavimo A. V., jis neteko tiesioginio suinteresuotumo bylos baigtimi. Byla buvo baigta nepriimant jokio procesinio sprendimo A. V. atžvilgiu. Tokiu atveju teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (CPK 94 str. 1 d.). Nagrinėjamoje procesinėje situacijoje A. V. patyrė bylinėjimosi išlaidas dėl ieškovo veiksmų, todėl bylinėjimosi išlaidų našta privalo tekti ieškovui, atsisakiusiam nuo reikalavimų atsakovui ir neįrodžiusiam savo reikalavimų jam pagrįstumo.

Atmetus atsakovų apeliacinį skundą, atsakovai neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 98 str.). Nutraukus apeliacinį procesą, sumokėtas už apeliacinio skundo padavimą žyminis mokestis grąžinamas ieškovui (CPK 87 str. 1 d. 3 p.).

Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidos nagrinėjamoje byloje neviršija 10 Lt; sutinkamai su Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ jos nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 315 str. 5 d., 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., 331 str.,

nutarė:

nutraukti apeliacinį procesą dėl ieškovo A. N. apeliacinio skundo reikalavimų, išskyrus reikalavimą dėl sprendimo dalies, kuria priteistos bylinėjimosi išlaidos trečiajam asmeniui A. V., panaikinimo. Netenkinti ieškovo apeliacinio skundo reikalavimo dėl teismo sprendimo dalies, kuria priteistos bylinėjimosi išlaidos trečiajam asmeniui A. V., panaikinimo.

Grąžinti ieškovui A. N. 145 Lt (šimtą keturiasdešimt penkis litus) žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinio skundo padavimą.

Atsakovų J. T., K. L., A. S. ir J. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.