Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų pirmininko (pranešėjo) Virginijaus Kairevičiaus, Rūtos Petkuvienės, Neringos Švedienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. E. (A. E.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. E. ieškinį atsakovui N. M. dėl iškeldinimo iš buto ir atsakovo N. M. priešieškinį ieškovui A. E. dėl buto pagerinimo išlaidų priteisimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų N. M., O. B. (O. B.), Vilniaus miesto 24 notarų biuras.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas iškeldinti atsakovą N. M. su visu jo turtu iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad ieškovui minėtas butas priklauso nuosavybės teise pagal 2000 m. gruodžio 7 d. pirkimo – pardavimo sutartį, kuria buvo sutarta ir tai, kad atsakovas gyvens bute dar 3 metus, mokės mokesčius už paslaugas. Trijų metų terminas pasibaigė, tačiau atsakovas iš buto neišsikėlė ir toliau geruoju buto neatlaisvina.Atsakovas su ieškiniu nesutiko. Pateikė priešieškinį, kurio reikalavimus ne kartą tikslino ir kuriuo prašė priteisti iš ieškovo 40 000 Eur už atliktus buto, esančio (duomenys neskelbtini), remonto darbus. Nurodė, kad atsakovas, gyvendamas bute per 15 metų sumokėjo ieškovui reikšmingą sumą turtui išsaugoti – 30 000 JAV dolerių skolai padengti ir butui išpirkti daugiau nei 180 000 JAV dolerių. Atsakovas visą laiką kas mėnesį mokėjo ieškovui po 500 JAV dolerių nuomos mokestį ir 500 JAV dolerių butui išpirkti. Be to atsakovas atliko buto kapitalinį remontą ir esmingai pagerino butą.Ieškovas su priešieškiniu nesutiko. Nurodė, jog 2001 m. lapkričio 27 d. tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudarytas preliminarus susitarimas, kad 2002 m. lapkričio 1 d. – 2002 m. lapkričio 30 d. laikotarpiu šalys sudarys ginčo buto pirkimo – pardavimo sutartį ir už butą atsakovas sumokės ieškovui 56 500 JAV dolerių. Atsakovas susitarimo neįvykdė ir jame nurodytos sumos ieškovui nesumokėjo. Atsakovas reikalauja priteisti 40 000 Eur buto pagerinimo išlaidų, nors pats teigia, jog jis yra tikrasis buto savininkas ir kaip šio reikalavimo pagrindą nurodo pareigą grąžinti be teisinio pagrindo įgytą turtą bei nuomininko teisę į išsinuomoto daikto pagerinimo išlaidų atlyginimą. Jei atsakovas laiko save buto savininku, tai jis negali reikalauti atlyginti išlaidų už išsinuomoto daikto pagerinimą. Šiuo atveju teisėtas buto savininkas yra ieškovas, o atsakovas neginčija nuosavybės į butą įgijimo pagrindo – 2000 m. gruodžio 7 d. pirkimo – pardavimo sutarties. Dėl reikalavimo atlyginti buto pagerinimo išlaidas ieškovas nurodė, jog šalių nesiejo buto nuomos teisiniai santykiai, be to, nuomininkas įgyja teisę reikalauti kompensuoti buto pagerinimo išlaidas tik turėdamas nuomotojo leidimą pagerinimo darbams atlikti, o tokio leidimo nesant gali pasiimti tik tuos pagerinimus, kuriuos gali atskirti be žalos išsinuomotam daiktui. Nepateikta įrodymų, kad viešajame registre buvo įregistruota ginčo buto nuomos sutartis. Atsakovui neatlygintinai naudojantis butu tokie santykiai gali būti vertinami kaip panauda, o panaudos gavėjas privalo išlaikyti jam perduotą daiktą, daryti jo einamąjį ir kapitalinį remontą. Ieškovas jokio leidimo atsakovui atlikti bute kapitalinį remontą nedavė ir atsakovas su tokiu prašymu į ieškovą net nesikreipė. Atsakovo nurodyti namo laiptinės remonto darbai nesusiję su atsakovo nurodytais ginčo buto remonto darbais. Ieškovas nesutinka su atsakovo teiginiu, kad 2000 m. gruodžio 7 d. pirkimo – pardavimo sutartis buvo sudaryta tik formaliai nesiekiant jokių pasekmių, nes tuomet nėra aišku, kodėl šalys 2001 m. lapkričio 27 d. sudarė preliminarią buto pirkimo – pardavimo sutartį. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų apie 1000 ar 500 JAV dolerių mokėjimus bei ieškovo leidimą atlikti buto pagerinimus. Nurodė, kad 2000 m. gruodžio 7 d. buto pardavėju buvo atsakovas ir nebuvo fiksuojama, kokios būklės buvo butas, esantis (duomenys neskelbtini), jo perdavimo atsakovui metu bei vėliau, kai atsakovas toliau naudojosi butu. Ieškovas ragino atsakovą išsikelti iš buto, tačiau atsakovas nurodydavo vis kitas priežastis, dėl ko negali išsikelti. Be to ieškovas per savo pažįstamą apmokėjo susidariusį 1 751,28 Lt įsiskolinimą už ginčo buto šildymą. Atsakovas papildomai nurodė, kad šalys žodžiu susitarė, jog butas pereis atsakovo nuosavybėn jų sutartomis sąlygomis ir ieškovas iš karto davė sutikimą atsakovui atlikti buto remontą, kurį atsakovas atliko ir jam nebuvo kompensuotos pagerinimo išlaidos. Pretenzijas dėl iškeldinimo ieškovas pareiškė tik 2015 m. Ieškovas matė, kad butas buvo remontuojamas. Atsakovas pateikė vertinimo išvadą, pagal kurią bute atliktų rekonstravimo ir apdailos darbų vertė sudaro 100 086 Eur, o ginčo buto vidutinė rinkos vertė 2002 m. rugpjūčio 23 d. buvo 230 000 Lt. Atsakovas, per 15 metų laikotarpį kas mėnesį mokėdamas 1 000 JAV dolerių faktiškai jį išpirko iš ieškovo. Atsakovas melagingu vadina ieškovo teiginį, jog jis niekada nebuvo davęs sutikimo atlikti buto, esančio (duomenys neskelbtini), remontą, t. y. pagerinimą. Atsakovo teigimu, šalių valia dėl buto pagerinimo buvo suderinta, o ieškovo elektroniniai laiškai tą greičiau patvirtina nei įrodo, kad ieškovas iki 2015 metų reiškė pretenzijas ir reikalavo išsikelti iš ginčo buto. Ieškovas, matydamas buto pagerinimus, prieštaravimų dėl to nereiškė. Aplinkybė, jog AB bankas Snoras priėmė sprendimą suteikti 53 400 Eur paskolą buto pirkimui patvirtina atsakovo tikslą atpirkti iš ieškovo ginčo butą. Atsakovas prašė tenkinti 2016 m. lapkričio 4 d. patikslinto priešieškinio reikalavimą dėl 40 000 Eur turto pagerinimo išlaidų atlyginimo ir teigė, kad ieškovas ir taip yra nepagrįstai praturtėjęs dėl reikšmingo buto pagerinimo bei atsakovo ieškovui mokėtų kasmėnesinių įmokų.Trečiasis asmuo O. B. nurodė, kad butas buvo parduotas pagal savininkų susitarimą ir už sutartą kainą. O. B. gavo iš ieškovo visą jam priklausančią buto kainos dalį, ar buvo sumokėta atsakovui bei N. M., trečiajam asmeniui nėra žinoma. Trečiojo asmens žiniomis, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), iki jo pardavimo ieškovui A. E. buvo įrengtos įmonių, tarp kurių ir UAB „Vtormeta“, patalpos. Maždaug 1998 m. bute buvo padaryta remontas, ar atsakovas po buto pardavimo atlikinėjo kitus remontus, trečiajam asmeniui nėra žinoma.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. vasario 23 d. sprendimu ieškovo ieškinį tenkino, nusprendė iškeldinti atsakovą N. M. su visu jo turtu iš buto, esančio (duomenys neskelbtini). Iš atsakovo N. M. ieškovui priteisė 3 601 Eur bylinėjimosi išlaidų. Priešieškinį tenkino, priteisė iš ieškovo A. E. 40 000 Eur turto pagerinimo išlaidoms atlyginti ir 1200 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovui. Teismas įvertinęs tai, kad atsakovas sutiko su ieškinio reikalavimu išsikelti iš buto, tačiau bylos nagrinėjimo metu dar ieškinio reikalavimo neįvykdė – neišsikėlė iš buto, nusprendė ieškinio reikalavimą tenkinti. Nustatė, kad po 2000 m. gruodžio 7 d. pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo 2001 m. lapkričio 27 d. šalys pasirašė susitarimą, kurio 1 punkte nurodyta, kad butas bus parduotas tokiomis sąlygomis, t. y. pilnas apmokėjimas 56 500 JAV dolerių ir pirkimo – pardavimo sutarties įforminimas bus atlikti nuo 2002 m. lapkričio 1 d. iki 2002 m. lapkričio 30 d. Susitarimo 3 punkte nurodyta, kad pradelsus mokėjimą susitarimas anuliuojamas. 2000 m. gruodžio 7 d. buto pirkimo – pardavimo sutarties 4 punkte nurodyta, kad šalių susitarimu N. M. gyvens bute 3 metus, mokės mokesčius už komunalines ir kitas paslaugas bei telefoną. Butą pagal 2000 m. gruodžio 7 d. pirkimo – pardavimo sutartį Nr. AD – 4405 ieškovas įsigijo iš atsakovo N. M., jo sutuoktinės N. M. ir trečiojo asmens O. B., kuriems butas iki tol priklausė nuosavybės teise lygiomis dalimis. Teismas sprendė, kad ieškovui įgaliojus atstovauti atsakovą visais su butu susijusiais reikalais, labai tikėtina, jog atsakovas prašė ieškovo duoti sutikimą atlikti ginčo bute kapitalinį remontą ir ieškovas tokį sutikimą davė. Teismas įvertinęs paties atsakovo ir liudytojo S. K. paaiškinimus bei tai, kad yra pasibaigęs tokio pobūdžio dokumentų saugojimo laikas, laiko labai tikėtinu, kad atsakovas turėjo ir reikiamą leidimą kapitaliniam buto remontui atlikti.Atsižvelgęs į tai, kad ieškovas priešieškiniu neprašė priteisti visos Vertinimo akte nurodytos rekonstravimo ir apdailos darbų 105 086 Eur sumos, o tik jų dalį – mažiau kaip pusės vertės, t. y. atsakovo priešieškinio reikalavimas yra mažesnis 31 655,50 Eur suma, nei Vertinimo akte nurodyta 71 655,50 Eur suma, teismas padarė išvadą, jog toks reikalavimas atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Pripažino, kad atsakovo prašoma priteisti 40 000 Eur suma atitinka šalių interesų pusiausvyrą. Ieškovui nepateikus priešingų įrodymų, teismas vadovavosi atsakovo pateiktais Vertinimo akto duomenimis, specialisto D. K. paaiškinimu ir konstatavo, jog atsakovas pagerino butą ir turi teisę reikalauti atlyginti atsakovo nurodytas išlaidas.Teismas sprendė, kad labai tikėtina, jog atsakovas iniciavo reikšmingus ginčo buto pertvarkymus ir remontą tikėdamasis, kad butas taps atsakovo nuosavybe, ko priešingu atveju, atsakovas nebūtų daręs.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Ieškovas apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 23 d. sprendimą panaikinti iš dalies: atsakovo patikslintą priešieškinį atmesti arba palikti nenagrinėtą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas davė atsakovui sutikimą atlikti ginčo bute kapitalinį remontą visiškai nepagrįsta, nes ji nepasitvirtina faktinėmis bylos aplinkybėmis. Byloje nėra rašytinio šalių susitarimo dėl ginčo buto pagerinimo (kapitalinio remonto atlikimo). Ieškovas nedavė atsakovui sutikimo atlikti ginčo buto pagerinimą. 2000 m. gruodžio 7 d. įgaliojimas ar ieškovo atvykimai į Lietuvą savaime to nepatvirtina. Įgaliojimas nesuteikė atsakovui teisės spręsti klausimus dėl buto kapitalinio remonto ar rekonstrukcijos atlikimo, nes toks pavedimas atsakovui įgaliojime nebuvo duotas. Liudytojos I. Ž. parodymus teismas turėjo vertinti kaip nepatikimus ir jais nesivadovauti, nes liudytoja yra priklausoma nuo atsakovo, dirba įmonėje, kurios vadovas yra atsakovas. Taip pat yra nepatikimi ir liudytojo S. K. parodymai. Ieškovas nesutinka su teismo nustatyta aplinkybe, kad ieškovą su atsakovu siejo geri tarpusavio santykiai ir tai leido teismui manyti, jog ieškovas galėjo duoti atsakovui žodinį leidimą buto pagerinimui. Tai paneigia buto pirkimo – pardavimo sutartyje įrašyta sąlyga apie atsakovo neatlygintiną gyvenimą ginčo bute 3 metus, 2001 m. lapkričio 27 d. preliminarios sutarties pasirašymas. Byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų faktinę aplinkybę, kad ieškovas leido atsakovui atlikti ginčo buto pagerinimo darbus, todėl teismas nepagrįstai laikė šį faktą įrodytu. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas turėjo statybos leidimą, yra nepagrįsta. Atsakovas nepateikė į bylą įrodymų, kad jis turėjo nustatytos formos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus išduotą statybos leidimą atlikti ginčo buto kapitalinį remontą (rekonstrukciją). Ieškovo nuomone nėra pakankamai leistinų įrodymų, kad teismas galėtų daryti išvadą apie tai, jog atsakovas turėjo statybos leidimą atlikti buto kapitalinį remontą, o tai yra pakankamas pagrindas atmesti atsakovo priešieškinį. Pirmosios instancijos teismas turėjo išsiaiškinti kokie atsakovo atlikti darbai laikomi daikto pagerinimu, tačiau teismas tik bendrai sprendime nurodė, kad atsakovas žymiai pagerino butą, bet nekonkretizavo kokius darbus, nurodytus Vertinimo akto lokalinėje sąmatoje, teismas laikė buto pagerinimo darbais. Iki remonto bute buvo įrengtos biuro patalpos, kurias atsakovas vėliau pritaikė savo asmeniniams poreikiams, t. y. pakeitė buto patalpų išplanavimą, įrengė vonios kambarį gyvenamojo kambario sąskaita. Atsakovo patirtos išlaidos, pritaikant butą savo poreikiams, nelaikytinos buto pagerinimu. Atsakovo atlikti normalios buto būklės palaikymo darbai negali būti priskirti buto pagerinimo darbams. Atsakovas nepateikė jokių leistinų įrodymų, kurie patvirtintų jo realiai sumokėtas pinigines lėšas ginčo buto remontui. Buto vertinimo aktas nepatvirtina realiai išleistų lėšų dydžio, nes lokalinė sąmata yra tik galimų išlaidų apskaičiavimas, bet ne faktiškai patirtų išlaidų įrodymas. Teismas neteisingai nustatė priteistino žyminio mokesčio dydį. Priešieškinio suma yra 40 000 Eur, jis buvo pateiktas teismui elektroninių ryšių priemonėmis, todėl žyminio mokesčio suma sudaro 817 Eur, o ne 1 200 Eur.Be to atsakovo priešieškinis neteismingas Lietuvos Respublikos teismams, nes atsakovas gyvena Rusijos Federacijoje. Byla dėl daikto pagerinimo išlaidų priteisimo nėra priskirta išskirtinei Lietuvos Respublikos teismų kompetencijai, todėl atsakovo reikalavimus turi nagrinėti kompetentingi Rusijos Federacijos teismai.Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 23 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad šalis siejo draugiški, geri santykiai. Susiklosčius sudėtingai situacijai reorganizuotoje UAB „Vtormeta“, kurios savininkas buvo atsakovas, siekiant išsaugoti ginčo butą (kad kreditoriai nenukreiptų išieškojimo į ginčo butą) buvo pasirašyta tariama 2000 m. gruodžio 7 d. pirkimo – pardavimo sutartis, kuria ginčo turtas buvo tariamai perleistas ieškovui. Visais svarbiais, esminiais klausimais dėl ginčo buto (įskaitant ir kapitalinį remontą) buvo kreipiamasi į ieškovą ir formaliai prašoma jo sutikimo dėl buto ir ieškovas tokį sutikimą suteikdavo. Taigi, ieškovas apie ginčo turtui atliekamą remontą žinojo, sutikimas atlikti kapitalinį remontą iš ieškovo buvo gautas dar prieš pradedant jį atlikti 2005 m. Atsakovo rašyti elektroniniai laiškai ieškovui patvirtina, jog tarp šalių buvo geri, grindžiami pasitikėjimu, verslo santykiai. Atsakovui, neturinčiam pagrindo manyti, jog ginčo turtas taps jo nuosavybe, nebūtų buvę jokio pagrindo atlikti buto kapitalinio remonto darbus, artimus jo rekonstrukcijai. Atlikti remonto darbus ginčo turtui buvo reikalingas formalus ieškovo sutikimas, kurį, kaip patvirtina išdėstytos aplinkybės, elektroniniai laiškai, atsakovas, siekiantis vėl tapti ginčo buto savininku, atsakovas gavo. Ieškovas davė atsakovui sutikimą atlikti visus atliktus pagerinimo darbus. Teismas pagrįstai konstatavo, jog remontą leidžiantis dokumentas atsakovui buvo išduotas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalimi ir 2 dalimi, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, nenustačiusi absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, pasisako tik dėl apeliacinio skundo faktinių ir teisinių pagrindų.Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl buto pagerinimo išlaidų priteisimo. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pagal 2000 m. gruodžio 7 d. pirkimo – pardavimo sutartį ieškovas įsigijo iš atsakovo, jo sutuoktinės ir trečiojo asmens ginčo butą, priklausiusį nuosavybės teise nurodytiems asmenims lygiomis dalimis. Pirkimo – pardavimo sutarties 4 punkte nustatyta, kad šalių susitarimu atsakovas gyvens tame bute 3 metus, mokės mokesčius už komunalines ir kitas paslaugas bei telefoną. 2001 m. lapkričio 27 d. tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudarytas preliminarus buto atpirkimo susitarimas, kurio 1 punkte nurodyta, kad butas bus parduotas atsakovui tokiomis sąlygomis, t. y. pilnas apmokėjimas 56 500 JAV dolerių ir pirkimo – pardavimo sutarties įforminimas bus atlikti nuo 2002 m. lapkričio 1 d. iki 2002 m. lapkričio 30 d. Susitarimo 3 punkte nurodyta, kad pradelsus mokėjimą susitarimas anuliuojamas. Tačiau preliminarus susitarimas nebuvo realizuotas. Ieškovas ieškiniu prašė iškeldinti atsakovą iš buto, kuris nuosavybės teise priklauso ieškovui. Atsakovas priešieškiniu prašė priteisti iš ieškovo 40 000 Eur už atliktus buto remonto darbus. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino ir iškeldino atsakovą iš ginčo buto, taip pat tenkino priešieškinį ir priteisė iš ieškovo 40 000 Eur turto pagerinimo išlaidoms atlyginti atsakovo naudai. Ieškovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl buto pagerinimo išlaidų priteisimo, apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė civilinio kodekso normas, reglamentuojančias daikto pagerinimo išlaidų atlyginimą, pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas ir dėl to nepagrįstai nustatė, jog ieškovas davė sutikimą atlikti ginčo bute kapitalinį remontą.Teisėjų kolegija įvertinusi pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, sutinka su apeliantu, kad teismo išvados, jog ieškovas davė atsakovui sutikimą atlikti ginčo bute kapitalinį remontą, nepatvirtina jokios faktinės bylos aplinkybės.Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.629 straipsnyje nustatyta, jog neatlygintinio naudojimosi daiktu (panaudos) sutartimi viena šalis (panaudos davėjas) perduoda kitai šaliai (panaudos gavėjui) nesunaudojamąjį daiktą laikinai ir neatlygintinai valdyti ir juo naudotis, o panaudos gavėjas įsipareigoja grąžinti tą daiktą tokios būklės, kokios jis jam buvo perduotas atsižvelgiant į normalų susidėvėjimą arba sutartyje numatytos būklės. Kasacinio teismo praktikoje dėl bendrųjų CK nuostatų, reglamentuojančių nuomojamo (naudojamo panaudos pagrindu) turto pagerinimo išlaidų kompensavimą išaiškinta, kad sprendžiant dėl daikto pagerinimo išlaidų atlyginimo, būtina nustatyti tokias sąlygas: nuomininkas (panaudos gavėjas) pagerino išsinuomotą (naudotą neatlygintinai) daiktą; nuomininkas (panaudos gavėjas) turėjo nuomotojo (panaudos davėjo) leidimą daryti daikto pagerinimus; nuomininko (panaudos gavėjo) turėtų šiam tikslui būtinų išlaidų dydį; įstatymų ar šalių sutarties nenustatyta kitokių šių išlaidų atlyginimo taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2015, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252-248/2015).Viena būtinųjų sąlygų, suteikiančių teisę į išlaidų, panaudotų daiktui pagerinti, atlyginimą, - tokių pagerinimų atlikimas turint nuomotojo (panaudos davėjo) leidimą. Leidimo atlikti nuomojamo daikto pagerinimus davimas savo esme yra sandoris, nes šiuo veiksmu siekiama tam tikrų teisinių padarinių. Įstatymas šiam sandoriui nenustato konkrečios formos, todėl jis gali būti sudarytas bet kuria įstatymo įtvirtinta forma (CK 1.71 straipsnis). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad leidimo daryti daikto pagerinimus detalumas kiekvienu konkrečiu atveju yra šalių susitarimo dalykas; daikto savininkas, spręsdamas duoti ar ne jo daiktą naudojančiam asmeniui leidimą pagerinti daiktą, turi teisę detaliai išsiaiškinti, ką ir kaip ketinama daryti su jo daiktu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-379/2008). Savininkui taip pat aktualus ir pagerinimams būtinų išlaidų dydis, nes gali tekti jas atlyginti. Nuomininkas (panaudos gavėjas) taip pat suinteresuotas išsiaiškinti, kokius pagerinimus jam leidžiama atlikti, nes tik už tokius pagerinimus gali tikėtis išlaidų atlyginimo. Leidime gali būti detaliai nurodomi pagerinimui atlikti reikalingi darbai, technologijos, medžiagos, konkreti kaina ar jos riba, leidimas gali būti ir abstraktesnio pobūdžio. Vis dėlto iš leidimo turinio kiekvienu atveju turi būti aišku, kokios apimties pagerinimus leista atlikti. Kuo mažiau detalizuotas leidimas, tuo didesnė rizika abiem šalims patirti nenumatytų išlaidų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2012).Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Pagal CPK 185 straipsnį teismas, vertindamas šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle. Teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų teigti, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Nešališka išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo turi būti daroma vadovaujantis logikos taisyklėmis, pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-290-706/2015). Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė aukščiau nurodytas byloje esančių įrodymų vertinimo taisykles, todėl padarė nepagrįstą išvadą, jog ieškovas davė atsakovui sutikimą atlikti ginčo bute kapitalinį remontą. Priešingai, teisėjų kolegijos vertinimu, remiantis bylos medžiaga darytina išvada, jog atsakovas ginčo bute kapitalinį remontą atliko neturėdamas ieškovo sutikimo.Bylos medžiaga nustatyta, kad šalys 2000 m. gruodžio 7 d. buto pirkimo - pardavimo sutartyje aptarė, jog atsakovas ginčo bute gyvens 3 metus, mokės mokesčius už komunalines ir kitas paslaugas bei telefoną. 2000 m. gruodžio 7 d. įgaliojime, kuriuo atsakovas buvo įgaliotas atstovauti ieškovą visais su butu susijusiais reikalais, detaliai nurodyta kokie įgaliojimai yra suteikiami atsakovui, t. y. dėl buto eksploatavimo, mokėti reikiamus mokesčius, būti atstovu gaunant telefono abonento pokalbių išklotines. Taigi, nei sutartyje, nei įgaliojime nėra sutarta, jog atsakovui leidžiama atlikti buto kapitalinį remontą. Iš šių įrodymų matyti, kad tarp šalių nebuvo jokio rašytinio susitarimo dėl ginčo buto kapitalinio remonto atlikimo. Byloje nėra jokių rašytinių įrodymų patvirtinančių aplinkybes, jog ieškovas leido atsakovui daryti remontą. Iš pateiktų rašytinių įrodymų matyti, jog šalys dokumentuose detaliai susitardavo dėl visų papildomų sąlygų, t. y. kiek laiko atsakovas gyvens bute, kokie konkrečiai įgaliojimai suteikiami atsakovui, net išskiriant (detalizuojant) teisę būti atstovu gaunant telefono abonento pokalbių išklotines, todėl teisėjų kolegijos vertinimu, šalių susitarimas dėl buto remonto, jei jis būtų pasiektas, būtų aiškiai įtvirtintas.Atsakovas nurodo, jog ieškovas apie atliekamą remontą žinojo, sutikimą davė prieš pradedant remontą, pasak jo, tai patvirtina liudytojai I. Ž. bei S. K.. Pirmosios instancijos teismas išvadą dėl sutikimo buvimo atlikti remonto darbus, padarė remdamasis išimtinai atsakovo pozicija. Tačiau atsakovo paaiškinimai kelia pagrįstų abejonių, nes jau sudarant ginčo buto pirkimo - pardavimo sutartį pats atsakovas elgėsi nesąžiningai. Tai patvirtina atsakovo nurodytos aplinkybės, jog 2000 m. gruodžio 7 d. buvo pasirašyta formali buto pirkimo-pardavimo sutartis tarp šalių, siekiant išvengti UAB „Vtormeta“ (atsakovas buvo įmonės direktorius) kreditorių pretenzijų nukreipimo į ginčo turtą ir išieškojimo iš jo. Liudytojų I. Ž. ir S. K. parodymai taip pat vertintini kritiškai. Liudytoja I. Ž. dirba atsakovo įmonėje ir nors, pasak atsakovo, liudytojos santykiai su ieškovu yra draugiški, ji tik patvirtino, jog girdėjo pokalbį tarp ieškovo ir atsakovo, kurio metu ieškovas leido atsakovui daryti remontą, bet negalėjo nurodyti kada vyko šis pokalbis bei detalizuoti remonto leidimo apimties. Tuo tarpu liudytojas S. K. tik paaiškino, jog atsakovas gyveno ginčo bute ir atliko remonto darbus. Todėl pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą dėl ginčytinų aplinkybių nustatymo, pernelyg pasikliovė liudytojų parodymais. Atsakovas teigia, kad turėjo statybos leidimą buto remonto darbams atlikti. Tačiau byloje nėra jokių tai patvirtinančių duomenų. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija nenurodė, jog toks dokumentas atsakovui buvo išduotas, kadangi tokio pobūdžio dokumentų saugojimo laikas yra pasibaigęs. Pažymėtina, jog duodant leidimą pagerinti daiktą turi būti apspręsta kokie darbai bus atliekami, kokius pagerinimus daikto savininkas leidžia atlikti, būtinų išlaidų dydis, nes tik už tokius pagerinimus galima tikėtis išlaidų atlyginimo. Vadinasi, kiekvienu atveju turi būti aišku, kokios apimties pagerinimo darbus leista atlikti. Atsakovas nepaaiškino kokios konkrečiai apimties remonto darbams ieškovas davė leidimą. Pirmosios instancijos teismas taip pat nenustatė aplinkybių kada ieškovas leido atsakovui atlikti buto kapitalinį remontą ir kokius remonto darbus leido atlikti, tik padarė išvadą, jog tikėtina, kad atsakovas prašė ieškovo duoti sutikimą atlikti buto kapitalinį remontą ir tokį sutikimą ieškovas davė. Atsakovas atlikdamas remonto darbus, neturėdamas ieškovo leidimo tokiems darbams, neaptardamas remonto darbų apimties ir būtinų išlaidų dydį, rizikavo, nes tokiu atveju ieškovas neprivalo atlyginti atsakovo turėtas išlaidas (CK 6.501 straipsnio 3 dalis). Panaudos gavėjas privalo išlaikyti ir saugoti jam pagal sutartį perduotą daiktą, taip pat daryti turto einamąjį ir kapitalinį remontą bei apmokėti visas daikto išlaikymo išlaidas, jeigu sutartis nenumato ko kita (CK 6.636 straipsnis). Kaip minėta, šalys dar 2000 m. gruodžio 7 d. sudarė buto pirkimo -pardavimo sutartį, taigi atsakovas ginčo bute gyvena apie 18 metų, todėl privalėjo daryti ir remontą. Iki remonto ginčo bute buvo įrengtos biuro patalpos. Vėliau atsakovas ginčo butą pritaikė savo asmeniniams poreikiams – pakeitė buto patalpų išplanavimą ir atliko kitus remonto darbus. Atsakovas po kapitalinio remonto toliau gyveno bute ir naudojosi buto pagerinimais apie 13 metų, todėl remonto išlaidas turi prisiimti sau, juolab, kad remonto darbus atliko neturėdamas aiškaus ieškovo leidimo. Apibendrinus tai, kad išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nėra pakankamai įrodymų, kurie patvirtintų, jog ieškovas buvo leidęs atsakovui atlikti ginčo buto remonto darbus. Kadangi nenustatyta viena iš būtinųjų sąlygų, suteikiančių teisę į išlaidų, panaudotų daiktui pagerinti, atlyginimą, tai nėra pagrindo spręsti dėl kitų sąlygų buvimo. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl priešieškinio tenkinimo, naikintina ir priimtinas naujas sprendimas – priešieškinis atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).Apeliantas nurodo, kad atsakovo priešieškinis neteismingas Lietuvos Respublikos teismams, nes ieškovo gyvenamoji vieta yra Rusijos Federacijoje, todėl teismas atsakovo reikalavimą turėjo palikti nenagrinėtu. Teisėjų kolegija su šiuo apelianto argumentu nesutinka. Pažymėtina, kad bylą Lietuvos teisme iškėlė pats ieškovas. Priešieškinis yra atsakovo pareikštas ieškinys pradiniam ieškovui, kuris turi būti išnagrinėtas kartu su pradiniu ieškiniu (CPK 143 straipsnis) Priešieškinio teismingumo Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutartis Dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose nereglamentuoja. Vadinasi, priešieškinis pagrįstai išnagrinėtas vienoje byloje su ieškiniu.Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Panaikinus skundžiamos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl priešieškinio tenkinimo ir priėmus naują sprendimą – priešieškinį atmesti, naikintina sprendimo dalis, kuria iš ieškovo atsakovo naudai priteistinos 1 200 Eur bylinėjimosi išlaidos.Ieškovas pateikė įrodymus, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme jis patyrė 817 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias prašė priteisti iš atsakovo. Kadangi ieškovo apeliacinis skundas tenkinamas, bylinėjimosi išlaidos ieškovui priteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 23 d. sprendimo dalį dėl priešieškinio tenkinimo ir 1 200 Eur bylinėjimosi išlaidų priteisimo panaikinti ir priimti šioje dalyje naują sprendimą:

Atsakovo N. M. priešieškinį atmesti.

Kitoje dalyje sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš N. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) A. E. (gim. (duomenys neskelbtini)) naudai 817 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.