Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Civilinė byla Nr. e2YT-8920-284/2020m.

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.4.1; 2.4.2.4.3; 2.5.3; 2.5.5; 3.2.3.1; 3.2.6.1; 3.2.6.5; 3.4.5.1; 3.4.5.2

2020 m. spalio 30 d.

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo J. B. pareiškimą suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas J. B. pateiktu teismui pareiškimu prašė nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus, tikslu atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą – 4,1 ha ploto žemės sklypą: 1) kad A. M., gimęs (duomenys neskelbtini), faktiškai priėmė palikėjo M. M., mirusio (duomenys neskelbtini), palikimą ir 1940 m. liepos 22 d. buvo savininku 4,1 ha žemės ploto (duomenys neskelbtini), 2) kad A. M. priėmė A. M. palikimą po jo mirties (duomenys neskelbtini) faktiniu valdymu ir įgijo visas jo turėtas turtines ir neturtines teise, tame tarpe teisę atkurti nuosavybės teisę į 4,1 ha žemės sklypą, buvusį (duomenys neskelbtini).

Pareiškime nurodė, kad pareiškėjas kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Pakruojo skyrių su prašymu dėl nuosavybės teisių atkūrimo į iki nacionalizacijos jo senelių valdytą 8,2 ha ploto žemę, esančią (duomenys neskelbtini) Nuosavybės teisės atkurtos į pareiškėjo močiutės A. M. nuosavybės teise nacionalizavimo metu valdytą tik 4,1 ha ploto žemės sklypą, tačiau likusi žemės dalis – 4,1 ha pagal turimus dokumentus, močiutei nepriklausė, nes pateikti dokumentai patvirtina, kad bendrą 8,20 ha ploto žemės sklypo savininkais (bendraturčiais) dokumentuose yra nurodyti M. M. ir A. M.. Taip pat minėta tarnyba nurodė, kad (duomenys neskelbtini) mirus M. M. nėra duomenų, jog iki 1940 m. liepos 22 d. nuosavybės teise likusią žemės dalį būtų valdžiusi A. M. ar būtų žinoma, kad buvo perleistas 4,1 ha žemės sklypas. Pareiškėjas yra M. M. provaikaitis, A. M., mirusio (duomenys neskelbtini), ir A. M., mirusios (duomenys neskelbtini), vaikaitis. M. M. mirties dienai paveldėjimo santykius reglamentavo Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies 110-1380 straipsniai, kuriuose buvo numatyta, kad palikimas gali būti priimtas pradėjus turtą faktiškai valdyti (1255, 1261 straipsniai). Po jo mirties liko jo vienintelis sūnus A. M. su žmona A., kuri ir buvo minėto žemės sklypo bendrasavininkė, ir kurie gyveno kartu su M. M.. Tinkamai A. M. dėl savo mirusio tėvo palikimo priėmimo nesikreipė, iš archyvų gauti dokumentai liudija, kad nuosavybės įrašai nebuvo pakeisti iki pat žemės nacionalizacijos, kitų įpėdinių nebuvo, tačiau pareiškėjo seneliai A. M. ir A. M. gyveno kartu su A. tėvu M. M. tame pačiame name, o Lietuvos centrinio valstybės archyvo dokumentai rodo, kad 1932 m. rugpjūčio 24 d. sudaryta sutartis, pagal kurią A. M., veikęs M. M. ir A. M. vardu, laisvu noru sutiko paimti sklypą Nr. 33, kurio plotas 8,20 ha, tačiau dėl nežinomų priežasčių nuosavybės teisių pakeitimas nebuvo įregistruotas, bet tai įrodo, kad A. M. jau nuo minėtos datos rūpinosi žeme, ją valdė, rūpinosi ja iki pat nacionalizacijos. Tokiu būdu A. M. buvo faktinis M. M. žemės sklypo savininkas. Reikšminga ir tai, kad Šiaulių apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiaus savivaldybės 1940-1944 m. žemės reformos mokesčių registravimo knygoje (duomenys neskelbtini) kaimo įrašai liudija, kad po M. M. mirties buvo mokami mokesčiai už žemę, ji buvo naudojama. Tačiau kadangi A. M. (duomenys neskelbtini) mirė, o iki pat mirtis jis buvo santuokoje su A. M., mirusia tik (duomenys neskelbtini), todėl būtina nustatyti ir juridinę reikšmę turintį faktą, kad A. M. po savo vyro A. M. mirties priėmė palikimą faktiniu valdymu, nes duomenų apie paveldėjimo bylas archyvo duomenimis nėra. Seneliams gyvenant kartu, ūkiui priklausė gyvenamasis namas, daržinė, pirtis, seneliai turėjo gyvulių, sodą, kas laikytina bendrąja sutuoktinių nuosavybe ir tai buvo naudojama senelių kartu iki A. M. mirties ir A. naudojama po jos vyro mirties. Pareiškėjas, mirus (duomenys neskelbtini) močiutei A. M., jos palikimą priėmė, jam išduotas paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą, tačiau nuosavybės teisių pilnai negali atkurti, nesant nustatytiems šioje byloje nurodytiems prašomiems nustatyti juridinę reikšmę turintiems faktams.

Pareiškėjas J. B. teismo posėdžio metu savo pareiškimą palaikė ir prašė tenkinti.

Pareiškėjo atstovas advokatas Dalius Vaičiulis teismo posėdžio metu pareiškimą palaikė ir prašė tenkinti, byloje remtis Pakruojo rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2YT-222-284/2017 nustatytais duomenimis ir šioje byloje liudytojų duotais parodymais. Taip pat nurodė, kad procedūriniai klausimai bei specializuotų teismų priimti sprendimai išsprendė klausimus dėl pareiškėjo teisės kreiptis į suinteresuotą asmenį dėl nuosavybės teisių atkūrimo A. M. vardu. Teismo sprendimas, išnagrinėjus šį pareiškimą, pareiškėjui sukels teisines pasekmes ir būtina nustatyti, ką pripažino ir suinteresuotas asmuo, prašomus juridinę reikšmę turinčius faktus. Pareiškime nurodytas aplinkybes įrodinėti kitais, nei pateikti į bylą, duomenimis ar įrodymais nebūtų įmanoma, nes dalies asmenų nebėra gyvų, todėl byloje reikia vadovautis tik rašytiniais įrodymais. Pareiškėjas pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatas yra tinkamas subjektas atkurti nuosavybės teises į senelio A. M. nuosavybės teise valdytą turtą, tačiau be teismo nustatytų juridinę reikšmę turinčių faktų suinteresuotas asmuo negali priimti sprendimo. Pirmasis pareiškime prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas, kad A. M. faktiškai priėmė M. M. palikimą ir 1940 m. liepos 22 d. buvo 4,1 ha žemės sklypo savininku, grindžiamas jų gyvenimo kartu faktu – tame pačiame valsčiuje, kartu ir su A. M. žmona A. M., į kurios išlikusį turtą nuosavybės teisės pareiškėjui jau yra atkurtos, bei tuo, kad A. M. buvo gavęs abiejų asmenų - M. M. ir A. M. – įgaliojimus nuo 1932 m. disponuoti ir tvarkyti jų žemės sklypus, kas leido jam netgi įsiforminti turtą savo vardu, bet dėl nežinomų priežasčių jis to nepadarė. Be to, A. M. su žmona turėjo bendrą ūkį, namą, daržinę ir pirtį bei gyvulius, mokėjo mokesčius už žemę net po M. M. mirties, kas leidžia teigti, kad bendrai valdė turtą, ūkį prižiūrėjo ir tvarkė. Taip pat remiasi civilinėje byloje Nr. 2YT-222-284/2017 duotais liudytojų parodymais. Kitų duomenų nėra. Dėl antrojo prašomo nustatyti fakto, kad A. M. priėmė A. M. palikimą po jo mirties faktiniu valdymu, nurodė, kad tuo atveju, jei būtų nustatytas pirmasis faktas, antrasis faktas, kaip alternatyvus, nebėra toks aktualus. Todėl teismas turi teisę, įvertinęs visas bylos faktines aplinkybes, tenkinti prašymą iš dalies. Archyvinių duomenų, kad A. M. po savo sutuoktinio A. M. mirties priėmė palikimą nėra, tačiau (duomenys neskelbtini) mirus A. M. liko ūkis, gyvenamasis namas, tvartas, daržinė ir pirtis, o taip pat 61 arai žemės ir gyvuliai. Jokių duomenų, kad po vyro mirties A. išsikėlė iš kartu su vyru valdytų pastatų nėra, o į bylą pateikti įrodymai dėl 1973-1975 metais valdyto ūkio ir pastatų patvirtina, kad A. M. savo vyro palikimą po jo mirties priėmė. Kas pastatė sodybos pastatus, duomenų nėra. Pirtis, kuri pastatyta 1960 metais, statyta esant pareiškėjo seneliams santuokoje ir jų pačių. Todėl visas turtas yra bendras sutuoktinių turtas. Jokių duomenų dėl šių objektų perregistravimo ar perėjimą kitiems asmenims nėra. Mano, kad A. M., pergyvenusi savo sutuoktinį, priėmė sutuoktinio palikimą faktiniu valdymu. Buvo kreiptasi į archyvus dėl notarinių duomenų gavimo, tačiau jokių dokumentų nerasta, todėl tiesioginių įrodymų neturi. Prašo pareiškimą tenkinti, o teismui manant, kad antruoju reikalavimu prašomam nustatyti faktui nepakanka duomenų ar šis faktas nesukels teisinių padarinių, neprieštarauja dėl pareiškimo tenkinimo iš dalies, tenkinant tik pirmąjį prašomą nustatyti faktą, nes, kreipiantis į teismą, nebuvo žinoma suinteresuoto asmens pozicija, todėl alternatyviai buvo suformuluotas ir antrasis prašomas nustatyti faktas.

Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pateikė atsiliepimą į pareiškimą, kuriame nurodė, kad prašymus dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo nagrinėti teisės aktų nustatyta tvarka ir teismo nuožiūra. Nurodė, kad nuosavybės teisių atkūrimui pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą (toliau – Atkūrimo įstatymas) aktualu tai, kam nuosavybės teise priklausė žemės sklypai, kai turtas buvo nacionalizuotas 1940 m. liepos 22 d., nes tik tokiu atveju galima spręsti dėl tinkamo pretendento atkurti nuosavybės teises. M. (M.) M. nuosavybės teisių atkūrimo byloje nėra duomenų, kas yra jo įpėdiniai, todėl būtina nustatyti, kas buvo žemės savininku (-ais) po jo mirties 1937 m. iki nacionalizacijos - nustatyti žemės valdymo nuosavybės teise faktą. Kadangi (duomenys neskelbtini) apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiaus savivaldybės 1940-1944 m. žemės reformos mokesčių registravimo knygoje (duomenys neskelbtini) kaimo įrašai liudija, kad po M. (M.) M. mirties buvo mokami mokesčiai už žemę, ji buvo naudojama, todėl pagal tuometinius teisės aktus tikėtina, kad po jo mirties sūnus A. M. priėmė palikimą faktiškai jį valdydamas. Taip pat tarnyba neturi duomenų, kad A. M. priėmė savo sutuoktinio A. M. palikimą, todėl jei teismas įsitikintų, kad ji priėmė savo sutuoktinių palikimą, neprieštarautų dėl pareiškėjo pareiškimo patenkinimo.

Suinteresuoto asmens atstovė Laima Lukočienė teismo posėdžio metu palaikė teismui pateiktą atsiliepimą ir nurodė, kad tarnyba neprieštarautų pareiškimo patenkinimui, todėl prašė pareiškimą spręsti teismo nuožiūra. Nurodė, kad prieš 3 metus pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, prašė nustatyti palikimo priėmimo faktą, tačiau šiuo atveju esminis dalykas – žemės valdymo nuosavybės teise fakto nustatymas. Tokio prašymo pareiškėjas neteikė. Svarbu yra tai, kas nacionalizavimo dieną – 1940 m. birželio 22 d. – nuosavybės teise valdė 4,1 ha ploto žemės sklypą. Tarnybai atkuriant nuosavybės teises svarbus pirmas pareiškėjo prašomas nustatyti faktas, - kad būtų nustatytas faktas, kad A. M. nacionalizavimo dieną valdė nuosavybės teise 4,1 ha žemės plotą ir tai, kad jis po savo tėvo M. M. mirties priėmė palikimą faktiškai pradėdamas paveldimą turtą valdyti. Dėl antrojo pareiškėjo prašomo nustatyti fakto nurodė, kad toks fakto nustatymas tarnybai nėra būtinas, kadangi pareiškėjui pagal Atkūrimo įstatymą yra atnaujinti terminai ir pareiškėjas turi teisę atkurti nuosavybės teises į senelio A. M. valdytą žemę. Todėl pareiškėjui užtenka tik pirmojo prašomo nustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto. Į A. M. turtą nuosavybės teisės pareiškėjui jau atkurtos. Neprieštarauja dėl pareiškimo. Tarnyba duomenų apie kitus pretendentus atkurti šią žemę neturi. Byloje esantis Regionų apygardos administracinio teismo priimtas sprendimas yra svarbus dėl to, kad pareiškėjas jau yra tinkamas pretendentas atkurti nuosavybės teises į senelio A. M. valdytą žemę, jei teismas nustatys faktą, kad senelis paveldėjo turtą po savo tėvo mirties ir buvo tėvo valdytos žemės savininku nacionalizavimo metu. Prieš tris metus tokio sprendimo nebuvo, o pareiškėjas dėl prosenelio valdytos žemės atkūrimo kreiptis negalėjo.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

pareiškimas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas, tikslu atkurti nuosavybės teises į savo senelio A. M. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą 4,1 ha ploto žemės sklypą, buvusį (duomenys neskelbtini), pirmuoju pareiškimo reikalavimu prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jo senelis A. M. faktiškai priėmė palikėjo – savo tėvo M. M., mirusio (duomenys neskelbtini), palikimą ir 1940 m. liepos 22 d. buvo šio žemės sklypo savininku.

Iš pareiškimo ir byloje esančių rašytinių įrodymų, o taip pat prie šios bylos prijungtos Pakruojo rajono apylinkės teismo civilinės bylos Nr. 2YT-222-284/2017 medžiagos bei pareiškėjo ir suinteresuoto asmens atstovų paaiškinimų teismo posėdžio metu, nustatyta, kad pareiškėjas J. B. pateikė 2015 m. kovo 23 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos Pakruojo skyriui prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko A. M. nuosavybės teisėmis (duomenys neskelbtini) valdytą turtą - 8,20 ha žemės, Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1762-394/2015 pareiškėjui J. B. – A. M. vaikaičiui atnaujintas terminas pateikti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Pakruojo skyriui prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jo senelės A. M. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą 8,20 ha ploto žemę, esančią (duomenys neskelbtini), ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus. Nuosavybės teisių atkūrimo bylos medžiaga liudija, kad Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos nustatė ir Pakruojo skyrius 2015 m. lapkričio 19 d. išvadoje konstatavo, kad pareiškėjas J. B. turi teisę atkurti nuosavybės teisę į jo močiutės A. M. nuosavybės teise nacionalizavimo metu valdytą tik 4,1 ha ploto žemės sklypą. Likusi žemės dalis – 4,1 ha pagal turimus nuosavybės teisių atkūrimo bylos dokumentus A. M. nepriklausė, pagal dokumentus - tai bendro 8,20 ha ploto žemės sklypo savininkai (bendraturčiai) M. M. ir A. M.. Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 25 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2503-289/2018 atnaujintas terminas pareiškėjui J. B. pateikti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Pakruojo skyriui prašymui paduoti nuosavybės teisei atkurti į A. M. turėtą 4,10 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), atnaujintas terminas paduoti giminystės ryšį su buvusiu savininku A. M. patvirtinančius dokumentus. Pareiškėjas 2020 m. kovo 16 d. kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Pakruojo skyrių su prašymu pradėti nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą dėl A. M. valdytos 4,1 ha žemės, tačiau 2020 m. birželio 23 d. raštu pareiškėjui nurodyta, kad nėra duomenų, kas buvusio savininko M. M. žemę valdė nacionalizavimo metu, todėl negali pradėti nuosavybės teisių į A. M. valdytos 4,1 ha žemės atkūrimo procedūrų, yra reikalinga teismine tvarka nustatyti, kas buvo žemės savininkais po M. M. mirties.

Sprendžiant klausimą dėl to, kas buvo sklypo savininkas nacionalizacijos metu, reikia vadovautis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) nuostatomis, pagal kurį nacionalizuoto turto savininkas yra asmuo, kurio nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas ir kuriam pagal šį įstatymą atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Nekilnojamasis turtas jo nacionalizavimo ar kitokio nusavinimo momentu priklausė turto savininkui, todėl būtent to asmens nuosavybės teisė buvo pažeista.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog Atkūrimo įstatymo prasme turto savininkais negali būti laikomi asmenys, kurie iki turto nacionalizacijos buvo mirę. Mirties faktas yra juridinis faktas, sudarantis pagrindą mirusiojo subjektinei nuosavybės teisei dėl paveldėjimo pereiti kitiems asmenims. Dėl fizinio asmens mirties fakto jis nustoja būti turto savininku. Jeigu paskutiniame dokumente apie nacionalizuotą turtą savininku nurodytas asmuo mirė iki turto nacionalizacijos ar kito neteisėto nusavinimo, tai valdžios institucijos, spręsdamos dėl nuosavybės teisių atkūrimo, ir teismai, tikrindami jų sprendimus, pagal faktines aplinkybes turi nustatyti, kas tapo buvusio savininko nekilnojamojo turto savininku po buvusio savininko mirties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K3-185/2010). Aplinkybė, kas buvo nacionalizuoto ar kitaip neteisėtai nusavinto turto savininkas, turi būti nustatoma pagal iki nacionalizacijos atitinkamoje Lietuvos Respublikos dalyje galiojusius teisės aktus.

Bylos duomenys patvirtina ir ginčo dėl to nėra, kad pareiškėjo nurodomas (duomenys neskelbtini) bendro 8,20 ha ploto žemės sklypas priklausė nuosavybės teise dviems asmenims (bendraturčiams): pareiškėjo močiutei A. M. – 4,1 ha ploto žemės sklypas, į kurį pareiškėjui nuosavybės teisės atkurtos, o likusi dalis – M. (M.) M.. Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad žemės bendraturtis našlys M. M., J. sūnus, būdamas 67 metų amžiaus, (duomenys neskelbtini) mirė. Rašytinių dokumentų, kam po M. M. mirties nuosavybės teise priklausė jo turtas - 4,1 ha ploto žemės sklypas, nėra. Kaip minėta aukščiau, M. (M.) M. mirus iki nacionalizacijos, jis nebegali būti laikomas 4,1 ha ploto žemės sklypo savininku.

Šioje byloje pareiškėjas nurodė žemės nuosavybės teisių atsiradimo pagrindą – palikimo priėmimą po M. M. mirties (duomenys neskelbtini), t.y. kad po M. M. mirties palikimą faktiniu valdymu perėmė jo sūnus – pareiškėjo senelis A. M..

Tokiu, kaip šiuo atveju, nustatant juridinę reikšmę turintį faktą dėl turto valdymo nacionalizacijos metu turi būti taikomi paveldėjimą atitinkamoje teritorijoje reglamentavę teisiniai santykiai. Kaip pagrįstai nurodyta pareiškime, paveldėjimo santykius tuo metu reguliavo Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies 1104-1380 straipsniai. Civilinių įstatymų 1105 straipsnis nustatė, kad paveldėjimo teisę turi tik asmenys, susiję su mirusiuoju kraujo giminystės ryšiais. Civilinių įstatymų 1127 straipsnis nustatė, kad artimiausia teisė paveldėti po tėvo ar motinos priklauso jų teisėtiems vaikams. Pagal Civilinių įstatymų 1128 straipsnį visas vaikams tenkantis palikimas būdavo dalijamas tarp jų po lygiai. Sąvado 1222 straipsnyje buvo nustatyta, kad palikimas iškyla turėtojui mirus savaime, o 1254 straipsnyje numatyta, jog teisė iškilusiam palikimui priklauso įpėdiniams nuo pat turėtojo mirties. Be to, Sąvado X tomo 1 dalies 1255 straipsnyje buvo nustatyta, kad palikimas įgyjamas jį priimant. Palikimo priėmimo tvarką detalizavo 1261 straipsnis, kuris numatė, kad palikimo priėmimu laikoma, kada paveldėtojai nei atsišaukimo apie skolų nemokėjimą nepadarė, nei mirusiojo turto pajamų nesutaupė, tik turėjo ir naudojo turtą savo asmens pelnui. Šių normų taikymo praktiką formavo Lietuvos Vyriausiasis Tribunolas, pagal kurią palikimo priėmimo faktui konstatuoti pakanka įrodyti, kad įpėdinis po palikimo atsiradimo pradėjo palikimą faktiškai valdyti (Vyriausiojo Tribunolo 1927 m. sausio 3 d. sprendimas byloje Nr. 217).

Lietuvos valstybės istorijos archyvo išduota pažyma liudija, kad Telšių vyskupijos kurijos archyviniame fonde, Pakruojo Romos katalikų bažnyčios gimimo metrikų knygoje yra įrašas apie tai, kad (duomenys neskelbtini) pakrikštytas M. ir L. iki santuokos S. M. sūnus vardu A., gimęs (duomenys neskelbtini). Jokių duomenų, kad M. M. turėjo kitų vaikų, nėra, jis mirė jau būdamas našliu. Iš Žemės tvarkymo departamento archyvinio fondo (duomenys neskelbtini) kaimų žemės išskirstymo vienkiemiais 1932 m. rugpjūčio 24 d. sutarties ir (duomenys neskelbtini) kaimų žemės išskirstymo vienkiemiais 1932 m. plano ištraukų bei (duomenys neskelbtini) kaimui duotosios žemės 1928 m. plano matyti, kad 1932 m. rugpjūčio 24 d. buvo sudaryta sutartis, pagal kurią A. M., veikęs savo sutuoktinės A. M. ir savo tėvo M. M. vardu, laisvu noru sutinka paimti sklypą Nr. 33, kurio plotas 8,20 ha. Šie duomenys patvirtina, kad A. M., dar esant gyvam jo tėvui M. M., rūpinosi tėvo žemės reikalais, išreiškė tėvo valią ir atliko kitus būtinus teisinius veiksmus, susijusius su žemės paėmimu nuosavybėn, jos valdymu ir naudojimu. Be to, šie dokumentai ir (duomenys neskelbtini) seniūnijos mokestiniais apdėjimo reikalų rūšimis paskirstytų žemių sąrašas, sudarytas 1936 m. gruodžio 1 d. Šiaulių apskrities Žemės rūšiavimo komisijos, bei 1936 m. ir 1940-1944 m. žemės mokesčių mokėjimo registracijos knygos kopijos liudija, kad A. M. tėvui M. M. priklausanti žemės dalis buvo apskaitoma ir mokesčiai skaičiuojami kartu su A. M. sutuoktinės A. M. žemės dalimi, ji buvo valdoma, už ją mokesčiai skaičiuojami ir mokami A. M. ir po jo tėvo M. M. mirties.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad nagrinėjant bylas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, taip pat ir dėl žemės valdymo nuosavybės teise nustatymo, taikomos bendrosios įrodinėjimo taisyklės, nustatytos įstatyme (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 176-185 straipsniai) ir suformuluotos kasacinio teismo praktikoje, atsižvelgiant į įrodinėjimo proceso šios kategorijos bylose ypatumus. Šios kategorijos (dėl žemės valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo) bylose, siekiant protingo įsitikinimo apie faktus, proporcingai įvertintinas laiko veiksnys, nes neprotinga siekiant susiformuoti įsitikinimą apie senokai buvusius faktus visuomet reikalauti tiek įrodymų, kiek reikalaujama apie ką tik įvykusius faktus, nes jų objektyviai negali būti tiek išlikę. Tačiau bet kokiu atveju protingas teismo įsitikinimas faktų buvimu arba nebuvimu turi išlikti, todėl įrodymų turi būti pakankamai tam, kad susiformuotų vidinis teismo įsitikinimas faktų buvimu arba nebuvimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2011). Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pasisakyta ir dėl įrodymų leistinumo bylose dėl žemės valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo, nurodant, kad leistinomis įrodinėjimo priemonėmis pripažįstami rašytiniai įrodymai; teismas, spręsdamas dėl juridinio fakto nustatymo, įrodymais, patvirtinančiais nuosavybės teisę, gali pripažinti ne tik Atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 12 ir 13 punktuose nurodytus dokumentus, bet ir kitus bet kokius faktinius duomenis, kurie pagal CPK atitinka sąsajumo ir leistinumo reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535-969/2015). CPK nedraudžiama žemės valdymo nuosavybės teise faktą įrodinėti dokumentais, surašytais jau po žemės nacionalizavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-28/2007).

Teismas, remdamasis aptartais į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais bei pareiškėjo ir jo atstovo nurodytais duomenimis, sprendžia, jog po M. M. - 4,1 ha žemės ploto savininko - mirties (duomenys neskelbtini) jo sūnus A. M. faktiniu valdymu perėmė jo palikimą ir valdė nurodytą žemę iki pat 1940 metų nacionalizacijos. Byloje nėra jokių duomenų apie kitus palikėjo įpėdinius ar kad M. M. nuosavybės teise priklausanti žemė kokiu nors būdu buvo perleista kitiems asmenims, t.y. kad žemė 1940 m. liepos 22 d. įvykusios visuotinės žemės nacionalizacijos metu priklausė tretiesiems asmenims. Vertinant faktus, įvykusius beveik prieš šimtą metų, tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo išlieka, todėl tokiu atveju, kai absoliučios tiesos nustatyti neįmanoma dėl objektyvių priežasčių (neišlikę dokumentai ir kt.), teismai privalo vadovautis santykine tiesa, t. y. kai visuma byloje esančių įrodymų leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 4 d. nutartis Nr. eA-25-415/2018). Taigi teismas, atsižvelgęs į byloje pateiktus įrodymus apie žemės sklypo valdymą nuosavybės teise iki nacionalizacijos bei dokumentus, surašytus jau po žemės nacionalizavimo, o taip pat įvertinus tuometinį laikmetį bei apsunkintas įrodinėjimo galimybes, sprendžia, kad byloje pateikti įrodymai yra pakankami palikimo priėmimo faktui, kaip žemės nuosavybės teisės atsiradimo pagrindui, nustatyti. Todėl atsižvelgiant į visumą aplinkybių, nustatytinas juridinę reikšmę turintis faktas, kad A. M. faktiškai priėmė palikėjo M. M., mirusio (duomenys neskelbtini), palikimą ir 1940 m. liepos 22 d. buvo savininku 4,1 ha žemės ploto (duomenys neskelbtini) (CPK 444 straipsnio 2 dalies 5, 8 punktai).

Pareiškėjas antruoju pareiškimo reikalavimu prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad A. M. priėmė A. M. palikimą po jo mirties (duomenys neskelbtini) faktiniu valdymu ir įgijo visas jo turėtas turtines ir neturtines teise, tame tarpe teisę atkurti nuosavybės teisę į 4,1 ha žemės sklypą, buvusį (duomenys neskelbtini). Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad, kaip pažymėjo ir suinteresuoto asmens atstovė teismo posėdžio metu, pareiškėjui jau atkurtos nuosavybės teisės į jo močiutės A. M. nuosavybės teise nacionalizavimo metu valdytą žemę. Šiuo metu vykdomas nuosavybės teisių atkūrimo procesas būtent į senelio A. M. valdytą žemę, kas lėmė suinteresuoto asmens išvadą dėl nuosavybės teisę įrodančių dokumentų nepakankamumo nuosavybei atkurti bei pareiškėjo inicijuotą bylą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, reikalingo nuosavybės teisėms būtent į senelio A. M. iki nacionalizacijos valdytą žemę atkurti.

Pagal CPK 444 straipsnio 1 dalį teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ir turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Toks įstatyminis reglamentavimas reiškia, kad ypatingosios teisenos tvarka teismas kompetentingas nustatyti ne bet kokius faktus, bet tik tokius, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ir turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Teismine tvarka nenustatinėjami faktai, kurie realiai buvo ar yra, tačiau pagal teisę neturi juridinės reikšmės. Juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą. Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (CPK 445 straipsnis).

Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, teismas daro išvadą, jog pareiškėjo prašymas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad A. M. priėmė savo (duomenys neskelbtini) mirusio sutuoktinio A. M. palikimą faktiniu valdymu ir įgijo visas jo turėtas turtines ir neturtines teise, tame tarpe teisę atkurti nuosavybės teisę į 4,1 ha žemės sklypą, nustatymo šiuo atveju pareiškėjui nesukurs jokių teisinių pasekmių (asmeninių ir turtinių teisių atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo), kadangi nuosavybės teisė į jo močiutės žemę jau atkurtos. Todėl byla dalyje dėl antrojo pareiškimo reikalavimo nutrauktina (CPK 293 straipsnio 1 punktas).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 - 260, 263 - 270, 443-445 straipsniais, straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškimą tenkinti iš dalies.

Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad A. M., gimęs (duomenys neskelbtini), faktiškai priėmė palikėjo M. M., mirusio (duomenys neskelbtini), palikimą ir 1940 m. liepos 22 d. buvo savininku 4,1 ha žemės ploto (duomenys neskelbtini).

Turintis juridinę reikšmę faktas nustatomas tikslu atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą.

Nutraukti bylą dalyje dėl reikalavimo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad A. M. priėmė A. M. palikimą po jo mirties (duomenys neskelbtini) faktiniu valdymu ir įgijo visas jo turėtas turtines ir neturtines teise, tame tarpe teisę atkurti nuosavybės teisę į 4,1 ha žemės sklypą, buvusį (duomenys neskelbtini).

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmus.