Šiaulių apygardos teismo nutartis, 2A-54-440/2015

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2015-01-14
Bylos Nr.: 2A-54-440/2015
Teisminio proceso Nr.: 2-29-3-01007-2013-0
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Vilija Valantienė
Pareiškėjas: V. T., V. S.
Suinteresuotas asmuo: V. T., V. S., Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos

Civilinė byla Nr. 2A-54-440/2015Teisminio proceso Nr. 2-29-3-01007-2013-0Procesinio sprendimo kategorija 34; 99.5; 99.9; 118.1; 114.11; 121.14; 121.21; 128.2 (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. sausio 14 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Valantienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjusi pareiškėjo V. T., suinteresuoto asmens su savarankiškais reikalavimais V. S. ir suinteresuoto asmens V. T. apeliacinius skundus dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 2 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-14-941/2013, pagal pareiškėjo V. T. pareiškimą suinteresuotiems asmenims V. S., V. T., Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo bei privalomos palikimo dalies priėmimo, suinteresuoto asmens - pareiškėjos V. S. pareiškimą suinteresuotiems asmenims V. T., V. T., Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo, suinteresuoto asmens - pareiškėjos V. T. pareiškimą suinteresuotiems asmenims V. T., V. S., Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėjas V. T. kreipėsi į teismą pareiškimu, prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjas faktiškai pradėjęs valdyti priėmė savo mamos O. T. palikimą, kurį sudaro 1/2 pastato - gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 pastato - ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 kitų statinių (inžinerinių) – šulinio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini); nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad mirus pareiškėjo tėvui V. T., pareiškėjui buvo reikalingas išlaikymas ir jis po savo tėvo mirties pradėdamas faktiškai valdyti priėmė privalomąją 1/4 dalį palikimo, kurį sudaro 1/2 pastato-gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 pastato-ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 kitų statinių (inžinerinių) – šulinio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad jo ir suinteresuoto asmens V. S. mama O. T. mirė (duomenys neskelbtini), o tėvas V. T. – (duomenys neskelbtini). Pažymėjo, kad po mamos mirties priėmė motinos palikimą faktiškai pradėdamas valdyti turtą – tą namo dalį, kurioje nuolat gyveno ir gyvena bei yra deklaravęs gyvenamąją vietą nuo 1971 m. Jo sesuo V. S. po mamos mirties užvaldė mamos asmeninius namų apyvokos daiktus. Tėvas V. T. po žmonos O. T. mirties savo valios neišreiškė ir neatliko jokių aktyvių veiksmų palikimui priimti ir palikimo nepriėmė. Aplinkybę, kad pareiškėjo tėvas V. T. nepriėmė O. T. palikimo ir dėl to nesirūpino, patvirtino tėvo V. S. išduotas įgaliojimas tvarkyti dokumentus dėl žemės sklypo ir pastatų, esančių (duomenys neskelbtini). 2010-10-15 testamentu V. T. visą savo turtą paliko sutuoktinei V. T. Pareiškėjas niekada neturėjo jokio turto ir kitos gyvenamosios vietos, nuo 1971 m. gyveno tėvams O. T. ir V. T. priklausančiame name, jame liko gyventi ir po motinos, ir po tėvo mirties. Yra neįgalus, nustatytas 50 procentų darbingumas, dėl nedidelio darbingumo nepavyksta rasti darbo. Jam tėvo mirties dieną buvo reikalingas išlaikymas ir tėvas jį teikė, suteikdamas gyvenamąją vietą, todėl jam priklauso privalomoji palikimo dalis, kurią jis likdamas gyventi tėvo name yra priėmęs faktiniu valdymu (1 t. 2-6 b.l.).

Suinteresuotas asmuo - pareiškėja V. S. pateikė teismui pareiškimą, prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ji ir jos brolis V. T. faktiškai pradėję valdyti lygiomis dalimis yra priėmę jų motinos O. T., mirusios (duomenys neskelbtini), palikimą. Nurodė, kad su pareiškėjo V. T. pareiškiu sutinka, tačiau siekia apginti ir savo interesus. Pažymėjo, kad tėvas V. T. po žmonos O. T. mirties dėl palikimo nesikreipė ir jo nepriėmė. Palikimą priėmė ji ir brolis V. T., užvaldydami motinai priklausiusią namo dalį, kurioje nuolat gyvena brolis, bei mamos asmeninius namų apyvokos daiktus: baldus, knygas, indus, burinę techniką, rūbus ir kita (1 t. 40-42 b.l.).

Suinteresuotas asmuo - pareiškėja V. T. pateikė teismui pareiškimą, prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jos sutuoktinis V. T. faktiniu valdymu priėmė savo pirmosios sutuoktinės O. T., mirusios (duomenys neskelbtini), palikimą – po 1/2 dalį gyvenamojo namo, ūkinio pastato ir šulinio, esančių (duomenys neskelbtini); pareiškėjo V. T. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo ir privalomosios palikimo dalies priėmimo atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad 1992-01-24 ištekėjo už našlio V. T., pareiškėjo V. T. ir suinteresuoto asmens V. S. tėvo. Jos sutuoktinis V. T. 1954-07-21 sudarytoje santuokoje su O. T. bendrosios jungtinės nuosavybės teise įgijo statinius, įregistruotus Nekilnojamojo turto registre Nr. (duomenys neskelbtini). Pergyvenęs (duomenys neskelbtini) mirusią pirmąją žmoną, V. T. įgijo asmeninės nuosavybės teisę į 1/2 dalį santuokoje sugyvento turto, o likusią 1/2 dalį šio turto priėmė kaip savo sutuoktinės palikimą faktiškai jį užvaldydamas per įstatymo nustatytą 6 mėnesių terminą kaip nuosavą turtą, nes po žmonos mirties likęs gyventi šeimos namuose jis iki savo gyvos galvos rūpinosi visu turtu. Po žmonos mirties leido namo mansardoje toliau gyventi sūnui V. T., kuris prie palikimo išlaikymo neprisidėjo, piktnaudžiavo alkoholiu, vengė kompensuoti už jo gyvenamosiose patalpose sunaudotą elektros energiją. Pareiškėjas V. T. 2010 m. gegužės mėnesį prieš tėvą panaudojo fizinį smurtą ir jį sužalojo. Tuo pasipiktinusi pareiškėjo sesuo V. S. įkalbėjo tėvą sudaryti testamentą ir visą turtą palikti sutuoktinei ir dukrai lygiomis dalimis, įpareigojant jas leisti sūnui iki gyvos galvos naudotis gyvenamojo namo mansardoje esančiomis patalpomis. Sutuoktinis 2010-06-28 grįžęs iš notarų biuro namo pastebėjo, kad patvirtintas jo valios neatitinkantis testamentas, pagal kurį visas turtas po jo mirties atitektų dukrai V. S.. Todėl testamentą 2010-07-09 pakeitė, nurodydamas, kad po 1/2 statinių palieka dukrai ir jai. 2010-10-15 atšaukė ankstesnį testamentą ir sudarė naują, kuriuo visą turtą paliko jai (1 t. 60-63 b.l.). Pateiktame atsiliepime į suinteresuoto asmens V. S. pareiškimą nurodė, kad V. S. teiginiai bei nurodytos aplinkybės neatitinka tikrovės (1 t. 95-97 b.l.).

Suinteresuotas asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI prie LR FM) pateikė atsilipimus, kuriuose nurodė, jog neprieštarauja, kad būtų nustatyti juridinę reikšmę turintys faktai, jei bus pateikta pakankamai įrodymų bei nustatytos aplinkybės reikalavimams patenkinti. Reikalavimus prašė teismo spręsti savo nuožiūra (1 t. 34-35, 85, 109 b.l.).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Telšių rajono apylinkės teismas 2014-07-02 sprendimu pareiškėjo V. T. pareiškimą dalyse dėl išlaikymo reikalingumo fakto ir privalomosios palikimo dalies priėmimo faktiniu valdymu atmetė; civilinę bylą dalyje pagal pareiškėjo V. T., suinteresuoto asmens V. S. ir suinteresuoto asmens V. T. pareiškimus dėl juridinę reikšmę turinčių faktų – O. T. palikimo priėmimo faktiniu valdymu – nustatymo nutraukė, kaip nenagrinėtiną ypatingosios teisenos tvarka. Remdamasis byloje pateiktais duomenimis teismas nustatė, kad pareiškėjas V. T. ir suinteresuotas asmuo V. S. buvo V. T., gim. (duomenys neskelbtini), ir O. T. vaikai. O. T. mirė (duomenys neskelbtini). 1992-01-24 V. T. susituokė su suinteresuotu asmeniu - pareiškėja V. T., 2010-06-28 išdavė įgaliojimą dukrai V. S. jo vardu tvarkyti žemės sklypo ir pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), teisinės registracijos dokumentus. 2012-09-06 įregistruotos V. T. nuosavybės teisės į 1971 m. pastatytą gyvenamąjį namą su priklausiniais, esančius (duomenys neskelbtini); nuosavybės įregistravimo pagrindas – 2012-08-21 deklaracija apie statybos užbaigimą. V. T. mirė (duomenys neskelbtini) ir 2010-10-15 testamentu, panaikinęs ankstesnius 2010-06-28 ir 2010-07-09 testamentus, visą jam priklausantį turtą paliko sutuoktinei V. T. Taip pat iš byloje pateiktų duomenų teismas nustatė, kad pareiškėjas V. T. nuo 1980-01-11 deklaravęs gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), nedirba nuo 2009-05-14, jam nuo 2012-10-02 iki 2013-10-01 nustatytas darbingumo lygis 50 procentų, mokama valstybinė socialinio draudimo netekto darbingumo pensija. Spręsdamas pareikštus reikalavimus dėl privalomosios palikimo dalies nustatymo, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas teismo posėdyje viešai pareiškė, kad jis iš tėvo išlaikymo negavo, neprašė ir jam tėvo išlaikymas nebuvo reikalingas. Teismo vertinimu, toks pareiškėjo pareiškimas iš esmės patvirtino suinteresuoto asmens V. T. pareiškime nurodytą aplinkybę, kad pareiškėjas su pareiškimo turiniu nėra susipažinęs, ko pareiškimu prašoma nelabai supranta ir kad yra įtakojamas sesers suinteresuoto asmens V. S.. Teismas sprendė, kad įrodymų, jog pareiškėjo gaunamų valstybės mokamų išmokų bei pajamų iš atsitiktinių darbų suma nepakankama jo būtiniems poreikiams tenkinti, kaip ir duomenų, jog pareiškėjas negali dirbti, byloje nebuvo pateikta. Įvertinęs byloje pateiktus pareiškėjo, suinteresuotų asmenų bei liudytojų paaiškinimus, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas dar būdamas darbingas 2009 m. neteko darbo ir 2012 m. neteko dalies darbingumo dėl laisva valia pasirinkto netinkamo gyvenimo būdo. Tai yra pareiškėjas pats kaltas dėl tokios padėties, kad būdamas darbingo amžiaus neturi legalaus darbo, yra neįgalus ir iš dalies nedarbingas, nes tokią padėtį pats sukūrė dėl savo netinkamo požiūrio į visuotinai priimtinas vertybes ir pasirinkto gyvenimo būdo, ir dėl tokios padėties nėra atsakingi kiti asmenys. Teismas sprendė, kad vien šios aplinkybės sudaro pagrindą netenkinti prašymo nustatyti išlaikymo reikalingumo faktą. Teismas konstatavo, kad byloje nebuvo įrodyta, jog pareiškėjo, pretenduojančio į privalomąją palikimo dalį, palikėjo mirties dieną gautų valstybės mokamų išmokų ir pajamų iš atsitiktinių darbų jo gyvenimo poreikiams patenkinti neužteko, taip pat neįrodyta, kad jis neturėjo objektyvios galimybės tokių pajamų gauti. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjui V. T. tėvo mirties dieną buvo reikalingas išlaikymas. Nenustačius juridinę reikšmę turinčio fakto, kad pareiškėjui jo tėvo mirties dieną buvo reikalingas išlaikymas ir jis turi teisę į privalomąją dalį, teismas atmetė ir reikalavimą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjas privalomąją palikimo dalį priėmė faktiniu valdymu. Dėl juridinę reikšmę turinčių faktų – O. T. palikimo priėmimo faktiniu valdymu – nustatymo teismas pažymėjo, kad faktiškai tarp šalių kilo ginčas dėl nuosavybės teisės į turtą – pastatą-gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą-ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitus statinius (inžinerinius) – šulinį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini)0. Vadovaudamasis bylos medžiaga teismas nustatė, jog nuosavybės teisės į ginčo turtą yra įregistruotos mirusiojo V. T. vardu. Nuosavybės teisių įregistravimo pagrindas - 2012-08-21 deklaracija apie statybos užbaigimą. Aplinkybių, kad kada nors šis turtas ar jo dalis būtų buvęs įregistruotas mirusiosios O. T. vardu, teismas nenustatė. Taip pat teismas pažymėjo, kad duomenų, jog turto teisinė registracija būtų ginčijama ar nuginčyta ginčo teisenos tvarka, byloje nėra. Atsižvelgiant į šias aplinkybes teismas sprendė, jog vien tik pačių faktų nustatymas, neginčijant ir nenuginčijus turto teisinės registracijos, siekiamų teisinių pasekmių nesukeltų bei, kad išsprendus klausimą dėl teisės į privalomąją palikimo dalį, neginčijant ir nenuginčijus V. T., gimusio (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisės į ginčo turtą teisinės registracijos, suinteresuotam asmeniui V. T. kliūčių paveldėjimo teisės liudijimui gauti iš esmės nėra, išskyrus šioje byloje taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad nagrinėjamu atveju visas ginčo turtas yra įregistruotas vieno įpėdinio – V. T. vardu, todėl teisiniu požiūriu byloje yra susiklosčiusi situacija iš esmės analogiška situacijai, kai į turtą, kuriam prašoma nustatyti palikimo priėmimo faktą, yra kitam įpėdiniui išduotas paveldėjimo teisės liudijimas. Vadovaujantis kasacinio teismo praktika, jeigu į turtą, kuriam pareiškėjas prašo nustatyti palikimo priėmimo faktą, yra kitam įpėdiniui išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, toks faktas ypatingosios teisenos tvarka negali būti nustatomas, nes jis tiesiogiai susijęs paveldėjimo teisės liudijimo (šiuo atveju turto teisinės registracijos) nuginčijimu. Jeigu į turtą yra kitam įpėdiniui išduotas paveldėjimo teisės liudijimas (šiuo atveju turtas įregistruotas kito įpėdinio vardu), kol jis (šiuo atveju turto teisinė registracija) nenuginčytas, palikimo priėmimo faktas ypatingosios teisenos tvarka negali būti nustatytas, teismas turi atsisakyti priimti pareiškimą kaip nenagrinėtiną teisme, o jeigu jis priimtas, - bylą nutraukti. Esant tokioms aplinkybėms, teisiniam reglamentavimui ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai, civilinę bylą dalyje pagal visus tris pareiškimus dėl juridinę reikšmę turinčių faktų – O. T. palikimo priėmimo faktiniu valdymu – nustatymo teismas nutraukė, kaip nenagrinėtiną ypatingosios teisenos tvarka. Pareiškėjui V. T. ir suinteresuotam asmeniui V. S. teismas išaiškino, kad tai neužkerta kelio kreiptis į teismą ginčo teisenos tvarka dėl turto teisinės registracijos nuginčijimo ir kartu dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo. Tai taip pat neužkerta kelio suinteresuotam asmeniui V. T., suinteresuotiems asmenims kreipusis į teismą ginčo teisenos tvarka dėl turto teisinės registracijos nuginčijimo, reikšti priešieškinį dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Dėl byloje dalyvaujančių asmenų patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo teismas pažymėjo, kad ypatingosios teisenos bylose dalyvaujančių byloje asmenų bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Tais atvejais, kai dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas arba jų interesai priešingi, teismas gali (bet neprivalo) proporcingai padalyti turėtas bylinėjimosi išlaidas arba jų atlyginimą priteisti iš dalyvavusio byloje asmens, kurio pareiškimas atmestas (LR CPK 443 str. 6 d.). Nutraukus civilinę bylą dalyje ir iš esmės nesprendus pareiškimų, pagal kuriuos dalyvaujančių byloje asmenų interesai priešingi, pagrįstumo, dalyvaujančių byloje asmenų patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimo teismas nutarė nespręsti bei pabrėžė, kad dalyvaujantys byloje asmenys dėl šioje byloje patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo gali pareikšti savarankiškus reikalavimus arba kelti jų atlyginimo klausimą nagrinėjant bylą ginčo teisenos tvarka.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

Apeliaciniu skundu pareiškėjas V. T. ir suinteresuotas asmuo su savarankiškais reikalavimais V. S. prašo panaikinti Telšių rajono apylinkės teismo 2014-07-02 sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-14-941/2014 ir priimti naują sprendimą - patenkinti pareiškėjo V. T. ir suinteresuoto asmens su savarankiškais reikalavimais V. S. pareiškimus - nustatyti juridinę reikšmę turinti faktą, jog (duomenys neskelbtini), V. T. mirties dieną, V. T. buvo reikalingas išlaikymas; nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad įpėdiniai V. T. ir V. S. faktiškai pradėdami valdyti priėmė mamos O. T., mirusios (duomenys neskelbtini) palikimą, kurį sudarė 1/2 gyvenamojo namo su priklausiniais, esantys (duomenys neskelbtini). Juridinis faktas nustatytinas su tikslu įregistruoti nuosavybės teises viešajame registre ir tinkamai disponuoti paveldėtu turtu; suinteresuoto asmens su savarankiškais reikalavimais V. T. pareiškimą atmesti; priteisti apeliantams iš suinteresuoto asmens su savarankiškais reikalavimais V. T. bylinėjimosi išlaidas (atlygis advokatui už apeliacinio skundo parengimą sumoje 2000,00 Lt) ir bylinėjimosi išlaidas valstybei.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismo motyvai dėl fakto apie palikimo priėmimą, pradėjus jį faktiškai valdyti, nustatymo nepagrįsti ir neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos. Teismas tarsi sprendė dėl O. T. palikimo priėmimo ir nustatė, kad jos palikimo vienintelis įpėdinis yra V. T., kurio vardu ir registruota nuosavybės teisė į 1971 m. pastatytą gyvenamąjį namą, tačiau neatsižvelgė į tai, kad iš apeliantės V. S. buvo atimtas įgaliojimas ir ji nebegalėjo pabaigti nuosavybės teisių registravimo proceso, nors tam ir išleido nemažai savo asmeninių lėšų, bei kelti klausimo, kodėl tėvas testamentu palieka turtą, kuris jam nepriklauso. Be to, apeliantų tėvo testamento sudarymo metu, gyvenamasis namas su priklausiniais net nebuvo įregistruotas nekilnojamojo turto registre. Taip pat pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nekilnojamojo turto teisinės registracijos faktą prilygino situacijai, kai į paveldimą ginčo turtą yra išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, ir kol jis nenuginčytas, palikimo priėmimo faktas ypatingosios teisenos tvarka negali būti nustatytas. Pat teismas ginčijamame sprendime nurodė, jog 2013-02-05 V. T. yra išduotas tik palikimo pagal testamentą priėmimo liudijimas, bet ne paveldėjimo teisės liudijimas. Liudijimas apie palikimo priėmimą nėra paveldėjimo teisės liudijimas, kuris besąlygiškai patvirtintų V. T. paveldėjimo teises ir kurio pagrindu nekilnojamojo turto registre būtų Įregistruota nuosavybės teisė jau V. T. vardu. Toks liudijimas tik patvirtina, kad įpėdinis kreipėsi į palikimo atsiradimo vietos notarą ir tokiu būdu išreiškė savo valią priimti palikimą pagal testamentą. Nekilnojamojo turto registre nuosavybės teisės į paveldimą nekilnojamąjį turtą tebėra įregistruotos mirusiojo V. T. vardu 2012-08-21 deklaracijos apie statybos užbaigimą pagrindu, taigi visas paveldimas nekilnojamasis turtas tebėra registruotas testamentinio palikėjo, o ne testamentinės įpėdinės vardu, todėl nei ginčyti paveldėjimo teisės liudijimo (kuris dar net nėra išduotas), nei teisinės registracijos nėra jokio įstatyminio pagrindo ir tokia situacija neužkerta kelio teismui nustatinėti juridinę reikšmę turinčių palikimo priėmimo faktų ypatingosios teisenos tvarka.

2. Teismas neteisingai aiškina Nekilnojamojo turto registro įstatymo nuostatas, teigdamas, kad pirmiausiai turi būti nuginčyta esama teisinė registracija į nekilnojamąjį turtą, ir tik po to galima nauja teisinė registracija. Nekilnojamojo turto registras yra tik faktus pagal pateiktus dokumentus registruojanti įstaiga, todėl kokie dokumentai jai pateikiami, pagal tokius įregistruojamos daiktinės teisės ir kiti juridiniai faktai; teismo sprendimo pagrindu notarui išdavus paveldėjimo teisės liudijimus įpėdiniams, jiems bus įregistruojamos nuosavybės teisės į atitinkamas paveldėto turto dalis. Taip pat apeliantų vertinimu pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime visiškai nepagrįstai nurodė, kad jokių duomenų apie mirusiajai O. T. jos mirties dieną priklausiusį ir jos vardu įregistruotą turtą byloje nėra, kadangi šias aplinkybes paneigia tiek pateiktuose prašymuose nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus nurodytos aplinkybės, tiek dalyvaujančių byloje asmenų, tiek liudytojų parodymai ir ginčo dėl to byloje nebuvo.

3. Teismų praktikoje pripažįstama, kad palikimo priėmimas - tai įpėdinio valios išreiškimas veiksmais, liudijančiais įpėdinio sutikimą įgyti visas teises į palikimą ir prisiimti visas pareigas, kilusias ar galinčias kilti iš palikimo. Šioje byloje teismas, turėdamas pareigą tinkamai kvalifikuoti teisinius santykius, nesirėmė tiek nagrinėjamam ginčui spręsti taikytino 1964 m. CK 587 straipsnio 2 dalimi, tiek dabar galiojančio Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau – LR CK) 5.50 straipsnio 2 dalimi, 5.51 straipsniu, pagal kuriuos įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, kai faktiškai pradėjo valdyti paveldimą turtą arba padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą dėl palikimo priėmimo. Pagal 1964 m. CK 587 straipsnį, įgyvendindamas savo teisę į palikimą įpėdinis palikimo priėmimo veiksmus turėjo atlikti per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos (šiuo metu galiojančio LR CK 5.50 straipsnyje nustatytas trijų mėnesių terminas). Praleidus šį terminą ir jo įstatymo nustatyta tvarka nepratęsus įpėdinis praranda paveldėjimo teisę. Šioje byloje nustatyta, kad apeliantai V. T. ir V. S. palikimo priėmimo veiksmus atliko per šešis mėnesius, taip priimdami mamos O. T. palikimą. V. T. iki motinos mirties, po motinos mirties ir iki šiol gyvenu minėtame name. V. S. mamos palikimą priėmė pasiimdama jos asmeninius daiktus (nuotraukas, staltieses, indus ir pan.) bei padėdama broliui tvarkyti namus, prižiūrėdama ir augindama mamos išpuoselėtą daržą. Kai tuo tarpu tėvas V. T. šį terminą praleido ir įstatymo nustatyta tvarka nepratęsęs prarado paveldėjimo teisę. Be to tėvas V. T. jau iki savo žmonos O. T. mirties kartu su ja (duomenys neskelbtini) nebegyveno, o gyveno būdamas santuokoje su svetima moterimi - suinteresuotu asmeniu su savarankiškais reikalavimais V. T.. Esant tokioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismui neturėjo kilti abejonių, kad O. T. palikimą priėmė jos vaikai - įpėdiniai V. S. ir V. T. faktiniu valdymu.

4. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad mirusysis V. T. teikė sūnui gyvenamąjį plotą. Taip pat nustatė, kad tėvo mirties dieną pareiškėjas V. T. buvo iš dalies - 50 procentų darbingas. Toliau pirmosios instancijos teismas, remdamasis vien tik priešingą interesą turinčio suinteresuoto asmens su savarankiškais reikalavimais V. T. bei jos liudytojų: sūnaus V. M. bei trijų kaimynų parodymais, konstatavo, kad pareiškėjas V. T. dar iki motinos mirties pradėjo piktnaudžiauti alkoholiu. Bei nurodė, kad šių aplinkybių nepaneigė ir pareiškėjas V. T.. Pirmosios instancijos teismas, prasilenkdamas su teisėjo etika, ir pažeisdamas Konstitucinio Teismo 1999-12-21 nutarime išaiškintą teisėjų ir teismų nepriklausomumo principą, pagal kurį teisėjo ir teismų priklausomumo garantijų sistema nesudaro jokių prielaidų, kuriomis prisidengdamas teisėjas galėtų vengti tinkamai atlikti savo pareigas, aplaidžiai nagrinėtų bylas, neetiškai elgtųsi su byloje dalyvaujančiais asmenimis, pažeistų žmogaus teises ir orumą, sprendime nurodė: ,,Be to jas patvirtina akivaizdūs ženklai pareiškėjo veide, pareiškėjo paaiškinimai teismo posėdyje ir jo procesinis elgesys“. Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad apeliantas V. T. pats yra kaltas dėl tokios padėties, kad būdamas darbingo amžiaus neturi legalaus darbo, yra neįgalus ir iš dalies nedarbingas. Nagrinėjamoje byloje konstatuota, kad apeliantas V. T., palikimo atsiradimo momentu buvo 50 procentų nedarbingas, apeliantui neįgalumas nustatytas dėl patirto insulto, kadangi buvo paralyžuotas ir neturėjo galimybės dirbti, gauna tik 200,00 Lt neįgalumo pensiją ir 150,00 Lt socialinę išmoką. Iki tėvo mirties ir po jo mirties gyveno ir tebegyvenu defacto motinai ir tėvui priklaususiame name, priėmęs motinos O. T. palikimą faktiniu valdymu bei priimdamas tėvo valią gyventi name iki savo mirties. Taip pat šioje byloje neginčijamai nustatytas faktas, kad apelianto tėvas V. T. iki mirties teikė sūnui išlaikymą dalimi gyvenamojo ploto, šildydamas namus, duodamas maisto. Šios aplinkybės vertinamos kaip patvirtinimas išlaikymo reikalingumą, ir tokiai išvadai neprieštarauja kitų bylos aplinkybių visuma. Apeliantas pats negali patenkinti būtiniausių gyvenimo reikmių be išlaikymo, nes iš menkų socialinių išmokų yra nepajėgus nuomoti ar juo labiau nusipirkti nuosavą nekilnojamąjį turtą. Apelianto V. T. pretendavimas į palikimo privalomąją dalį atitiktų proporcingumo, geros moralės, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus ir LR CK 5.20 straipsnio 1 dalies paskirtį - užtikrinti tų materialinės padėties požiūriu silpniausių šeimos narių, kurie tokioje padėtyje atsidūrė dėl objektyvių, nuo jų valios nepriklausančių priežasčių, teisių ir teisėtų interesų apsaugą. Apeliantų nuomone, pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino aplinkybių, reikšmingų, sprendžiant dėl apelianto V. T. subjektiškumo pagal LR CK 5.20 straipsnio 1 dalį, todėl sprendimas panaikintinas ir nustatytinas juridinę reikšmę turintis faktas, jog (duomenys neskelbtini) V. T. mirties dieną jo sūnui V. T., buvo reikalingas išlaikymas.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu suinteresuotas asmuo V. T. prašo pakeisti Telšių rajono apylinkės teismo 2014-07-02 sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-14-941/2013 dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų nepaskirstymo bei priteisti suinteresuotajam asmeniui V. T. iš pareiškėjo V. T. ir suinteresuotojo asmens V. S. 1800,00 Lt bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme byloje dalyvavusio advokato teisinei pagalbai apmokėti atlyginimą, o taip pat 144,00 Lt žyminį mokestį už apeliacinį skundą ir 500,00 Lt atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų nepaskirstymo ir jų nepriteisimo iš pareiškėjo ir suinteresuotojo asmens V. S. yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes prieštarauja procesinės teisės normų nuostatoms, todėl turi būti pakeistas (LR CPK 329 straipsnio 1 dalis, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Kaip teisingai nurodoma skundžiamame sprendime apeliantė patyrė iš viso 4500,00 Lt atstovavimo išlaidų už byloje dalyvavusio advokato teisinę pagalbą konsultuojant, renkant įrodymus, ruošiant procesinius Mažeikių ir Telšių rajonų apylinkių teismams dokumentus ir atstovaujant parengiamuosiuose bei teismo posėdžiuose. Taip pat teisingai nurodoma, kad pareiškėjas pareiškė tris reikalavimus, kuriuos palaikė ir trečiasis asmuo V. S., ir du iš kurių buvo išnagrinėti iš esmės ir atmesti kaip nepagrįsti, o trečias - paliktas nenagrinėtas. Be jų, šioje byloje buvo nagrinėjami dar du savarankiški, bet priešingi suinteresuotojo asmens ir apeliantės interesams, kurie taip pat buvo palikti nenagrinėti. Tokiu būdu teismas iš viso byloje nagrinėjo penkis reikalavimus, kurie visi yra iš esmės priešingi apeliantės V. T. ir pareiškėjo su suinteresuotuoju asmeniu jo pusėje V. S. interesams, nes apeliantė V. T. savarankišku pareiškimu ir atsiliepimu siekė, kad teismas atmestų visus keturis oponentų reikalavimus ir patenkintų vienintelį V. T. reikalavimą. Teismas sprendimu du iš penkių reikalavimus atmetė ir panaikino draudimą notarui išduoti apeliantei paveldėjimo teisės liudijimą, taip iš esmės patenkindamas priešingus pareiškėjui ir jį visiškai palaikiusiam suinteresuotajam asmeniui V. S., interesus.

2. LR CPK 93 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą, ir kad jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui - proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. O LR CPK 443 straipsnio 6 dalis nustato, kad dalyvaujančių byloje asmenų bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos, bet tais atvejais, kai dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas arba jų interesai yra priešingi, teismas gali proporcingai padalyti turėtas bylinėjimosi išlaidas arba jų atlyginimą priteisti iš dalyvavusio byloje asmens, kurio pareiškimas atmestas. Remiantis išdėstytomis įstatymo nuostatomis, apeliantė pagrįstai tikėjosi, kad pirmosios instancijos teismas, priteis apeliantei iš pareiškėjo ir suinteresuotojo asmens V. S. patirtas bylinėjimosi išlaidas proporcingai pareikštiems ir atmestiems reikalavimams, t.y. 2/5 dalis arba 1800,00 Lt išlaidų byloje dalyvavusio advokato teisinei pagalbai apmokėti, nes mano ir pareiškėjo su trečiuoju asmeniu V. S. suinteresuotumas šioje byloje buvo skirtingas, o interesai – priešingi.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į pareiškėjo V. T. ir suinteresuoto asmens su savarankiškais reikalavimais V. S. apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo V. T. prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą Telšių rajono apylinkės teismo 2014-07-02 sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-14-941/2013 dalyje, kurioje buvo atmestas pareiškėjo V. T. pareiškimas dalyse dėl išlaikymo reikalingumo ir privalomosios palikimo dalies priėmimo faktiniu valdymu faktų nustatymo, o civilinė byla dalyje pagal pareiškėjo V. T., suinteresuotojo asmens V. S. ir suinteresuotojo asmens V. T. pareiškimus dėl juridinę reikšmę turinčių faktų - O. T. palikimo priėmimo faktiniu valdymu - nustatymo buvo nutraukta, kaip nenagrinėtina ypatingosios teisenos tvarka. Suinteresuotas asmuo V. T. taip pat prašo priteisti 1000,00 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme atlyginimą iš pareiškėjo V. T. ir suinteresuotojo asmens V. S.. Nurodo, kad ginčydamas teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą apeliantų atstovas nepagrįstai nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės nenagrinėti pareiškimų dėl nesamo palikimo priėmimo, kadangi paaiškėjus, jog po pareiškėjo ir suinteresuoto asmens V. S. motinos bei V. T. sutuoktinio pirmosios žmonos mirties palikėjas V. T. ginčo nekilnojamuosius daiktus įregistravo kaip savo asmeninę nuosavybę, toliau nagrinėti ypatingosios teisenos tvarka pareiškimus dėl O. T. palikimo priėmimo faktiniu valdymu faktų nustatymo teismas nebegali, nes nėra nuginčytas atitinkamas viešojo registro įrašas, o tai padaryti galima tik ginčo teisenos tvarka. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjui nebuvo reikalinga savo tėvo V. T. materialinė parama, todėl atsisakė tenkinti jo pareiškimą dėl išlaikymo reikalingumo ir privalomosios palikimo dalies priėmimo faktiniu valdymu faktų nustatymo. Pažymi, kad vienintelį kartą atvykęs į teismo posėdį pareiškėjas kategoriškai nesutiko su to paties advokato pasirašyto šio atstovaujamojo vardu pareiškimo reikalavimu, teigdamas, kad jis niekada nebuvo reikalingas savo tėvo išlaikymo, nes gavo neįgalumo ir socialinę pašalpas, be to, gavo pakankamai papildomų pajamų dirbamas atsitiktinius darbus.

Atsiliepimu į suinteresuoto asmens V. T. apeliacinį skundą V. T. ir suinteresuotas asmuo V. S. nurodė, kad 2014-07-17 pateikė Šiaulių apygardos teismui per Telšių rajono apylinkės teismą apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmos instancijos teismo sprendimą šioje byloje panaikinti bei priimti naują sprendimą, kuriuo jų reikalavimai būtų visiškai patenkinti, taip pat prašo išspręsti bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimus. Atsižvelgiant į tai, mano, jog papildoma teismo sprendimo bei suinteresuoto asmens V. T. apeliacinio skundo analizė, liečianti bylinėjimosi išlaidų išsprendimo klausimą, yra netikslinga.

Suinteresuotas asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, VMI prie LR FM nurodė, kad dėl apeliacinių skundų reikalavimų palieka spręsti teismo nuožiūra (3 t. 24 b.l.).

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, remdamasi ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuoja, kad absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų šioje byloje nenustatyta (LR CPK 329 straipsnis).

Apeliantų V. T. ir V. S. ir V. S. apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas pareiškėjo V. T. pareiškimas dalyje dėl išlaikymo reikalingumo fakto ir privalomosios palikimo dalies priėmimo faktiniu valdymu nustatymo, civilinės bylos dalyje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto – O. T. palikimo priėmimo faktiniu valdymu nustatymo nutraukimo bei dėl bylinėjimosi išlaidų nepaskirstymo.

Pažymėtina, kad juridiniai faktai – tai įvairūs įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ar pareigos. Tais atvejais, kai juridiniai faktai nėra akivaizdūs arba nėra juos patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės, todėl įstatymas numato galimybę suinteresuotam asmeniui kreiptis į teismą suprašymu nustatyti faktą. Vadovaujantis LR CPK 444 straipsnio 1 dalimis, teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Aiškinant šios įstatymo normos turinį teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad faktai, išvardyti LR CPK 444 straipsnyje, yra juridiniai ne bet kada ir ne dėl kiekvieno asmens, o tik tam tikroje įstatymų apibrėžtoje situacijoje, kai, juos nustačius, pareiškėjas įgis tam tikrą subjektinę teisę. Kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kad pagal LR CPK 444 straipsnio 2 dalies 9 punktą juridinę reikšmę turintys faktai nustatinėjami tik esant visoms išvardytoms aplinkybėms: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą. Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2010). Tais atvejais, kai teismas nustato, kad pareiškėjui jo prašomas nustatyti faktas nesukels teisinių pasekmių, teismas turi atsisakyti priimti pareiškimą kaip nenagrinėtiną teisme ( LR CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas), o jau iškeltą bylą privalo nutraukti ( LR CPK 293 straipsnio 1 punktas) (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-396/2007).

Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas V. T. ir suinteresuotas asmuo V. S. prašė teismo nustatyti juridinį faktą, kad po jų mamos O. T. mirties (duomenys neskelbtini), jie priėmė ir faktiškai pradėjo valdyti mamos palikimą - O. T. priklausiusią pastatų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), dalį. Prašymą grindė aplinkybėmis, jog mirus O. T. jos sūnus pareiškėjas V. T. užvaldė tą namo dalį, kurioje nuolat gyveno ir toliau liko gyventi, o dukra suinteresuotas asmuo V. S. užvaldė mamos asmeninius daiktus – nuotraukas, staltieses, indus ir kita. Pirmosios instancijos teismas remdamasis bylos duomenimis nustatė, kad tarp šalių kilo ginčas dėl nuosavybės teisės į turtą – pastatą - gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą - ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitus statinius (inžinerinius) – šulinį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), į kuriuos nuosavybės teisės yra įregistruotos mirusiojo V. T., pareiškėjo ir suinteresuoto asmens V. S. tėvo, vardu. Taip pat remdamasis bylos duomenimis teismas nustatė, kad mirusiojo V. T. nuosavybės teisių įregistravimo pagrindas - 2012-08-21 deklaracija apie statybos užbaigimą bei, kad duomenų, jog kada nors šis turtas ar jo dalis būtų buvęs įregistruotas mirusiosios O. T. vardu bei, kad turto teisinė registracija būtų ginčijama ar nuginčyta ginčo teisenos tvarka, byloje nėra pateikta. Atsižvelgiant į šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo V. T. ir suinteresuoto asmens V. S. reikalavimais dėl juridinę reikšmę turinčių faktų – palikimo priėmimo - nustatymo yra keliamas V. T., gimusio (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisės į šį turtą teisinės registracijos teisėtumo klausimas, todėl vien tik pačių faktų nustatymas, neginčijant ir nenuginčijus turto teisinės registracijos, siekiamų teisinių pasekmių nesukeltų. Remdamasis tuo, kad jokių duomenų apie mirusiajai O. T. jos mirties dieną priklausiusį ir jos vardu registruotą turtą byloje nebuvo pateikta, o visas ginčo turtas yra įregistruotas vieno įpėdinio – V. T. vardu, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad civilinė byla dalyje pagal visus tris pareiškimus dėl juridinę reikšmę turinčių faktų – O. T. palikimo priėmimo faktiniu valdymu – nustatymo nutrauktina, kaip nenagrinėtina ypatingosios teisenos tvarka. Konstatuodamas šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005-12-29 nutarime Nr. 56 „Dėl teisės normų, reglamentuojančių juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymą, taikymo teismų praktikoje“ pateiktais išaiškinimais, kad jeigu į turtą, kuriam pareiškėjas prašo nustatyti palikimo priėmimo arba palikimo atsiradimo vietos faktą, yra kitam įpėdiniui išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, ypatingosios teisenos tvarka toks faktas negali būti nustatomas, nes jis tiesiogiai susijęs su šio liudijimo nuginčijimu ir, kad tokiu atveju vadovaudamasis analogija (LR CPK 3 straipsnio 6 dalis), teismas atsisako priimti pareiškimą kaip nenagrinėtiną teisme (LR CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas), o jeigu jis priimtas, - bylą nutraukia (LR CPK 293 straipsnio 1 punktas). Apeliantai V. T. ir V. S. su tokiu teismo sprendimu ir motyvais nesutinka. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nekilnojamojo turto teisinės registracijos faktą prilygino situacijai, kai į paveldimą ginčo turtą yra išduotas paveldėjimo teisės liudijimas ir kol jis nenuginčytas palikimo priėmimo faktas ypatingosios teisenos tvarka negali būti nustatytas, kadangi V. T. yra išduotas tik palikimo pagal testamentą priėmimo liudijimas, bet ne paveldėjimo teisės liudijimas. Be to, nekilnojamojo turto registre nuosavybės teisės į paveldimą nekilnojamąjį turtą tebėra registruotos mirusiojo V. T. vardu. Taip pat apeliantai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino Nekilnojamojo turto registro įstatymo nuostatas, teigdamas, kad pirmiausia turi būti nuginčyta esama teisinė registracija į nekilnojamąjį turtą, ir tik po to galima nauja teisinė registracija.

Įvertinęs pirmosios instancijos teismo motyvus, byloje pateiktus duomenis, pareikštų reikalavimų turinį, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis. Visų pirma, pažymėtina, kad ypatingosios teisenos, kurios tikslas – patikrinti ir apsaugoti neginčijamas privataus asmens teises, kartu garantuojant ir viešojo intereso apsaugą, bylose teismui tenka aktyvus vaidmuo. LR CPK 443 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad teismas, nagrinėjantis bylą ypatingosios teisenos tvarka, turi imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išsiaiškintos bylos aplinkybės. Ši įstatymo nuostata reiškia, kad šios teisenos bylose galioja tardomojo proceso principas, pagal kurį teismas konkrečiu atveju ex officio privalo imtis priemonių materialiajai tiesai nustatyti, t. y. patikrinti visas aplinkybes, galinčias turėti įtakos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, neapsiribodamas vien proceso dalyvių pateikta medžiaga. Kartu pažymėtina, kad aktyvus teismo vaidmuo civiliniame procese gali būti įgyvendinamas tiek, kiek leidžiama įstatymo. Teismo aktyvumas ypatingosios teisenos bylose gali reikštis tik atitinkamų procesinių priemonių panaudojimu, nesikišant į teisminio nagrinėjimo dalyką. Teismas negali nustatyti arba pakeisti teisminio nagrinėjimo dalyko, išskyrus įstatymo nustatytas išimtis(pvz., LR CPK 377, 405, 414 straipsniai). Teismas, siekdamas patikslinti pareiškėjo reikalavimus, gali pateikti jam klausimus, pareikalauti, kad jis pateiktų papildomų įrodymų, skirtingai negu ginčo teisenoje, gali nurodyti, kokius konkrečiai įrodymus būtina pateikti, apklausti liudytojus, skirti savo iniciatyva ekspertizę ir pan. Tačiau ir ypatingosios teisenos bylose teismas negali tapti pareiškėjo atstovu, advokatu ir suformuluoti už jį pareiškimo dalyką ar pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-116/2007). Nagrinėjamu atveju iš skundžiamo sprendimo turinio motyvų ir bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas, kad pareiškėjų prašomas nustatyti juridinis faktas dėl O. T. palikimo priėmimo faktiniu valdymu nustatymo, nenuginčijus turto teisinės registracijos gali nesukelti pareiškėjams teisinių pasekmių, šių aplinkybių pareiškėjams neišaiškino bei nepasiūlė tikslinti pareikštus reikalavimus. T. y. teismas būdamas aktyvus ypatingosios teisenos bylose neužtikrino visapusiško pareiškėjų interesų gynimo bei nesivadovavo proceso operatyvumo, ekonomiškumo ir koncentruotumo principais. Tuo pačiu papildomai pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai skundžiamo sprendimo motyvuose nurodė, jog apeliantams neginčijant turto teisinės registracijos, prašomas nustatyti juridinis faktas nesukels teisinių pasekmių, kadangi, kaip teisingai nurodė apeliantai, įstatymo nustatyta nekilnojamojo daikto teisinė registracija yra ne nuosavybės įsigijimo pagrindas, o įstatymuose nustatytais pagrindais įgytos nuosavybės registravimas, kuriuo valstybė, išviešindama šiuos faktus, siekia užtikrinti nuosavybės teisių apsaugą, suteikiant patikimą ir teisėtai gautą informaciją apie šių teisių pasikeitimus ir jų suvaržymus. Apeliacinės instancijos vertinimu esant nustatytai faktinei aplinkybei, kad nuosavybės teisės į ginčo turtą įregistruotos tik mirusiojo V. T. vardu, apeliantų prašomo nustatyti juridinio fakto dėl O. T. palikimo faktiškai pradėję valdyti turtą nagrinėjimui konkrečiu atveju yra aktuali visų pirma ne teisinės registracijos, o nuosavybės teisės ginčijimo aplinkybė. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad mirusiojo V. T. nuosavybės teisės į ginčo turtą įregistruotos deklaracijos apie statybos užbaigimą pagrindu, t.y. nuosavybės teisės yra įregistruotos kito juridinio fakto pagrindu, todėl apeliacinės instancijos teismo vertinimu apeliantų prašomiems nustatyti juridiniams faktams yra svarbios faktinės aplinkybės, kurios netirtos ir kurių pagrindu mirusiojo V. T. vardu buvo įregistruotos nuosavybės teisės.

Antra, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nuo 2012-09-06 nuosavybės teisės į ginčo turtą – pastatą - gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą - ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitus statinius (inžinerinius) – šulinį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), yra įregistruotos mirusiojo V. T., apeliantų V. T. ir V. S. tėvo, vardu. Nuosavybės teisių įregistravimo pagrindas - 2012-08-21 deklaracija apie statybos užbaigimą. Šias aplinkybes patvirtina byloje pateikti Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas (1 t. 14 b.l.), 2012-08-21 deklaracija apie statybos užbaigimą (1 t. 69 b.l.) bei Nekilnojamojo turto kadastro ir registro Nr. 97/23778 dokumentų byla (2 t. 46 b.l.). Iš pirmosios instancijos teismo išreikalauto rašytinio įrodymo - 1979-10-08 Mažeikių rajono liaudies teismo sprendimo matyti, kad minėtas teismas išnagrinėjęs civilinę bylą pagal V. T. ieškinį O. T. dėl ištuokos, nusprendė nutraukti tarp V. T. ir O. T. 1954 metais sudarytą santuoką (2 t. 3 b.l.). Duomenų, kad buvo atlikta teisinė ištuokos registracija, byloje nėra pateikta. Iš byloje pateikto mirties liudijimo matyti, kad O. T. mirė (duomenys neskelbtini) (1 t. 9 b.l.), V. T. mirė (duomenys neskelbtini), prieš tai, kaip jau minėta, 2012-09-06 įregistravęs nuosavybės teisę į ginčo turtą (1 t. 8 b.l.). Iš santuokos sudarymo akto įrašo matyti, kad (duomenys neskelbtini) V. T. sudarė santuoką su V. M. (dabartinė pavardė T.) (1 t. 64 b.l.). Bylos medžiaga patvirtina, kad byloje dalyvaujantys asmenys reikalavimo nustatyti koks turtas ir kokia apimtimi priklausė O. T. jos mirties dieną nereiškė, šių aplinkybių neįrodinėjo. Pareiškėjai V. T. ir V. S. laikėsi pozicijos, kad faktiškai pradėję valdyti priėmė savo mamos O. T. palikimą - 1/2 pastato - gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 pastato - ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 kitų statinių (inžinerinių) – šulinio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini). Bylos duomenys patvirtina, kad visi byloje dalyvaujantys asmenys sutiko su ta aplinkybę, kad O. T. mirties dieną jai tam tikra dalimi priklausė santuokos metu įgytas turtas (statiniai, adresu (duomenys neskelbtini)), tačiau pirmosios instancijos teismas vertino, jog jokių duomenų apie mirusiajai O. T. jos mirties dieną priklausiusį turtą byloje nebuvo pateikta. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs šias aplinkybes pripažįsta, kad esant tokiai situacijai, jog nagrinėjamoje byloje keliant fakto dėl palikimo priėmimo klausimą, nesant duomenų apie tai kas sudarė O. T. palikimą, pirmosios instancijos teismas turėjo spręsti ne dėl civilinės bylos nutraukimo toje dalyje, tačiau vadovaudamasis ekonomiškumo, teisingumo principais turėjo pareigą byloje dalyvaujantiems asmenims išaiškinti dėl jų teisės pareikšti patikslintus prašymus dėl O. T. dėl turto dalies nustatymo ir palikimo priėmimo faktų nustatymo, tikslu šiuos prašymus išnagrinėti kartu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokie pirmosios instancijos teismo veiksmai būtų labiau užtikrinę galimybę pareiškėjams pasinaudoti savo procesinėmis teisėmis ir tinkamai suformuluoti reiškiamus reikalavimus, atsikirtimus bei suteikę teismui išsamiau nustatyti ir ištirti faktines aplinkybes bei objektyvią galimybę išspręsti tarp bylos dalyvių kilusį ginčą, nesudarant prielaidų papildomų ginčų tarp byloje dalyvaujančių asmenų susidarymui.

Taip pat apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo motyvu, kad šuo atveju byla nutrauktina kaip nenagrinėtina ypatingosios teisenos tvarka, kadangi į turtą, kuriam pareiškėjas prašo nustatyti palikimo priėmimo arba palikimo atsiradimo vietos faktą, yra kitam įpėdiniui išduotas paveldėjimo teisės liudijimas ir ypatingosios teisenos tvarka toks faktas negali būti nustatomas, nes jis tiesiogiai susijęs su šio liudijimo nuginčijimu. Paminėtina, kad konkrečiu atveju nuosavybė į ginčo turtą buvo įregistruota ne paveldėjimo teisės pagrindu, o pateikus deklaraciją apie statybos užbaigimą, juridinių duomenų kas sudarė O. T. palikimo masę byloje nėra pateikta, šios aplinkybės nenustatytos, todėl šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005-12-29 nutarime Nr. 56 „Dėl teisės normų, reglamentuojančių juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymą, taikymo teismų praktikoje“ pateiktais išaiškinimais konkrečiu atveju ir sprendė, jog į turtą, kuriam prašoma nustatyti palikimo priėmimo faktą, yra kitam įpėdiniui išduotas paveldėjimo teisės liudijimas. Be to, vadovaujantis LR CPK 443 straipsnio 7 dalimi, šio kodekso XXV skyriuje nurodytas bylas teismas išnagrinėja ypatingąja teisena, neatsižvelgdamas į tai, ar nagrinėjimo metu kyla ginčas dėl teisės.

Įvertinęs išdėstytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nutraukdamas civilinę bylą LR CPK 293 straipsnio 1 punkto pagrindu bei pasisakydamas, kad konkrečiu atveju juridinių faktų nustatymas nesukels bylos dalyviams teisinių pasekmių, nesant išspręstam O. T. palikimo nustatymo klausimui bei prieš tai nesiaiškinant šių bylai reikšmingų aplinkybių, byloje dalyvaujantiems asmenims nepasiūlant pasinaudoti teise tikslinti pareikštus reikalavimus bei pateikti atitinkamus įrodymus, netinkamai taikė civilinio proceso įstatymo nuostatas, nesivadovavo proceso operatyvumo, koncentruotumo, ekonomiškumo ir kooperacijos principais ir dėl šios priežasties neteisingai išsprendė bylą. Remiantis nurodytais argumentais apeliacinės instancijos teismui nėra pagrindo konstatuoti, jog Telšių rajono apylinkės teismo priimtas procesinis sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Atsižvelgiant į nurodytus motyvus bei LR CPK nuostatas, teismo sprendimas toje dalyje naikintinas ir byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Dėl apeliantų V. T. ir V. S. argumentų susijusių su tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė juridinę reikšmę turinčio fakto, jog 2013-01-14 V. T. mirties dieną jo sūnui pareiškėjui V. T., buvo reikalingas išlaikymas, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad testamento laisvės principas leidžia palikėjui savo nuožiūra priimti sprendimą dėl palikimą sudarančio turto – palikti jį bet kuriems civilinės teisės subjektams, paskirstyti dalimis, susieti paveldėjimo teisę su kokios nors prievolės įvykdymu ar apskirtai nepriimti jokio sprendimo palikimo klausimu. Šis principas gali būti ribojamas tik įstatyme nustatytais atvejais. LR CK 5.20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad palikėjo vaikai, sutuoktinis, tėvai, kuriems palikėjo mirties dieną buvo reikalingas išlaikymas, turi teisę į privalomąją palikimo dalį ir šios dalies dydį. Šios įstatymo nuostatos taikytinos tik tuo atveju, kai paveldima pagal testamentą. Taigi įstatymų leidėjas, įtvirtindamas teisę į privalomąją palikimo dalį, atitinkama apimtimi apribojo testamento laisvės principo veikimą. Įstatymų leidėjo nustatyta, kad teisę į privalomąją palikimą dalį turi tik LR CK 5.20 straipsnio 1 dalyje nustatyti asmenys, kuriems palikėjo mirties dieną buvo reikalingas išlaikymas, o testatorius šiems asmenims neskyrė turto arba skyrė mažiau nei pusę tos dalies, kuri tektų paveldint pagal įstatymą (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2013). Pažymėtina, kad kasacinis teismas 2009 m. gegužės 5 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-173/2009, pažymėjo, kad teisė į privalomąją palikimo dalį įstatymo saistoma ne vienos ar kelių išvardytų aplinkybių, todėl jų konstatavimas nesuteikia pagrindo išvadai, kad tokiam asmeniui reikalingas išlaikymas; išlaikymo reikalingumui konstatuoti lemiamos reikšmės neturi, ar kompetentingų institucijų nustatytas ar ne darbingumo lygis, invalidumo grupė; tokiais atvejais būtina leistinomis įrodinėjimo priemonėmis įrodyti objektyviai sumažėjusias asmens galimybes įsidarbinti, kitais būdais gauti pajamų ir kitas faktines aplinkybes, iš kurių visumos galima padaryti išvadą, kad palikėjo mirties dieną asmuo neturėjo pakankamai pajamų būtinoms gyvenimo reikmėms ir objektyvios galimybės tokių pajamų gauti, nepretenduodamas į palikimo dalį. Taigi klausimas dėl išlaikymo reikalingumo sprendžiamas, teismui įvertinus visas palikimo atsiradimo dieną atitinkamo asmens gautas pajamas, galimybes jų gauti, turėtą turtą ir turtines teises, taip pat tokio asmens konkrečius poreikius, sudarančius būtinų gyvenimo reikmių visumą. Vertinant būtina atsižvelgti į tai, kad asmens sveikatos būklė, jo socialinis statusas saistomas tam tikrų teisių: gauti pašalpą, pensiją, kitą paramą. Teismai, vertindami išlaikymo reikalingumą pareiškėjui palikimo atsiradimo metu, turi taip pat įvertinti, ar jis išnaudojo visas objektyviai įgyvendinamas galimybes gauti lėšų, būtinų gyvenimo reikmėms. Sunki materialinė padėtis, atsiradusi dėl asmens neveikimo, neįgyvendinant savo subjektinių teisių(teisės į valstybės paramą ir kt.), nevertintina kaip pagrindas išlaikymo reikalingumui konstatuoti, jei palikimo atsiradimo metu tokią teisę asmuo galėjo įgyvendinti, tačiau neįgyvendino dėl priežasčių, kurios nepripažintinos svarbiomis. Jei byloje paaiškėja aplinkybių, kad išlaikymo reikalingumą įrodinėjantis asmuo kaltais veiksmais (dėl piktnaudžiavimo alkoholiu ir pan.) sukūrė sunkią materialinę padėtį, teismas turi įvertinti šias aplinkybes ir spręsti, ar jos nėra pagrindas netenkinti ieškinio reikalavimo dėl teisės įprivalomąją palikimo dalį pripažinimo (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-173/2009).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymą nustatyti juridinį faktą, kad mirus jo tėvui V. T. pareiškėjui buvo reikalingas išlaikymas ir jis po savo tėvo mirties pradėdamas faktiškai valdyti priėmė privalomąją 1/4 dalį palikimo, kurį sudaro 1/2 pastato - gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 pastato - ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 kitų statinių (inžinerinių) – šulinio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), grindė aplinkybe, kad išlaikymą mirusysis V. T. pareiškėjui teikė suteikdamas gyvenamąją vietą (1 t. 5 b.l.). Pirmosios instancijos teismas remdamasis bylos duomenimis konstatavo, jog byloje nebuvo įrodyta, kad pareiškėjo, pretenduojančio į privalomąją palikimo dalį, palikėjo mirties dieną gautų valstybės mokamų išmokų ir pajamų iš atsitiktinių darbų jo gyvenimo poreikiams patenkinti neužteko, taip pat neįrodyta, kad jis neturėjo objektyvios galimybės tokių pajamų gauti. Iš byloje pateiktos medžiagos teismas nustatė, kad pareiškėjas V. T. nuo 1980-01-11 deklaravo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), pareiškėjas nedirba nuo 2009-05-14, jam nuo 2012-10-02 iki 2013-10-01 nustatytas darbingumo lygis 50 procentų, 2012-10-02 išvadoje dėl darbo pobūdžio ir sąlygų nurodyta, kad V. T. negali dirbti keliant krovinius, kai svoris daugiau kaip 15 kg, kai darbas susijęs su nuolatiniu vaikščiojimu, taip pat negali dirbti darbų aukštyje virš 1,3 m, su mechaniniais įrenginiais, kai naudojama rankinė pastūma bei, kad pareiškėjui yra mokama valstybinė socialinio draudimo netekto darbingumo pensija. Skundžiamame sprendime teismas pažymėjo, kad pareiškėjas teismo posėdyje viešai pareiškė, kad jis iš tėvo išlaikymo negavo, neprašė ir jam tėvo išlaikymas nebuvo reikalingas bei patvirtino, jog gauna 200,00 Lt invalidumo pensiją ir apie 150,00 Lt socialinę išmoką bei uždarbiauja pas ūkininkus, rinkdamas sraiges, grybus, uogas. Remdamasis liudytojų bei suinteresuoto asmens paaiškinimais, pareiškėjo procesiniu elgesiu bei „akivaizdžiais ženklais pareiškėjo veide“ pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjas V. T. nepaneigė suinteresuoto asmens V. T. pareiškime nurodytų aplinkybių apie jo piktnaudžiavimą alkoholiu. Atsižvelgiant į tai teismas sprendė, kad šios aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, jog pareiškėjas dar būdamas darbingas 2009 m. neteko darbo ir 2012 m. neteko dalies darbingumo dėl laisva valia pasirinkto netinkamo gyvenimo būdo, tai yra pareiškėjas pats kaltas dėl tokios padėties, kad būdamas darbingo amžiaus neturi legalaus darbo, yra neįgalus ir iš dalies nedarbingas, nes tokią padėtį pats sukūrė dėl savo netinkamo požiūrio į visuotinai priimtinas vertybes ir pasirinkto gyvenimo būdo, ir dėl tokios padėties nėra atsakingi kiti asmenys. Priimdamas skundžiamą sprendimą teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. gegužės 5 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-173/2009. Apeliantai su teismo išvadomis nesutinka, teigia, kad pirmosios instancijos teismas prasilenkdamas su teisėjo etika, ir pažeisdamas Konstitucinio Teismo 1999-12-21 nutarime išaiškintą teisėjų ir teismų nepriklausomumo principą, skundžiamo sprendimo motyvuose nurodė, jog ,,Be to jas patvirtina akivaizdūs ženklai pareiškėjo veide, pareiškėjo paaiškinimai teismo posėdyje ir jo procesinis elgesys“ bei padarė išvadą, kad pats pareiškėjas kaltas dėl tokios padėties, jog būdamas darbingo amžiaus neturi legalaus darbo. Taip pat apeliantų vertinimu teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. gegužės 5 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-173/2009, kadangi minėtos bylos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės skiriasi. Be to apeliantai teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė ar pareiškėjo gaunamos lėšos pakankamos būtiniems poreikiams tenkinti, nenustatė pareiškėjo būtiniausių poreikių ir galimybės gauti pajamas palikimo atsiradimo metu bei kitų bylai svarbių aplinkybių.

Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs bylos medžiagą, byloje pateiktus duomenis, paaiškinimus apie pareiškėjo gautas pajamas jo tėvo, V. T., mirties dieną, apie tai, kad pareiškėjas jokio kito nekilnojamojo turto neturi, tėvo V. T. mirties dieną gyveno ir iki šiol gyvena tėvo vardu registruotame name bei aplinkybes, kad teismo sprendimas dėl civilinės bylos dalyje nutraukimo grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, sprendžia, kad konkrečiu atveju faktinės aplinkybės nustatymas ar išlaikymą mirusysis V. T. pareiškėjui teikė suteikdamas gyvenamąją vietą, konkrečiu atveju yra tiesiogiai susijęs su kitų teisiškai reikšmingų faktų nustatymu, t.y. su O. T. palikimo ir šio palikimo priėmimo faktų nustatymu. Pripažinus, kad pareiškėjui, kaip O. T. įpėdiniui, priklauso dalis statinių, esančių adresu (duomenys neskelbtini), objektyviai išnyktų prielaida įrodinėti aplinkybes, jog išlaikymą mirusysis V. T. pareiškėjui teikė suteikdamas gyvenamąją vietą. Tokių aplinkybių nenustačius, būtų pagrindas į tai atsižvelgti sprendžiant ar pareiškėjui buvo reikalingas tėvo išlaikymas, suteikiant gyvenamąją vietą. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nenustačius pakankamai duomenų, suteikiančių pagrindo išvadai, kad pareiškėjui išlaikymas suteikiant gyvenamąją vietą nebuvo reikalingas, vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais, siekiant užtikrinti tinkamą LR CK 5.20 straipsnio nuostatų įgyvendinimą, yra tikslinga teismo sprendimą šioje dalyje panaikinti ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad bylose dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, kad šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas, todėl yra svarbu, jog kiekviena prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais tam, kad priešingos prielaidos tikimybė būtų mažesnė Tačiau, nepaisant tokių bylų įrodinėjimo proceso specifikos, įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (LR CPK 178 straipsnis), o teismai, vertindami pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle. Išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (LR CPK 185 straipsnio 1 dalis). Dėl to teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (LR CPK 3 straipsnio 7 dalis) (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-613/2013).

Dėl nurodytų motyvų apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad yra pagrindas panaikinti visą Telšių rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 2 d. sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pažymėtina, kad LR CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Byla gali būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tik tada, kai šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad taikant LR CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą, turi būti įvertinta, kokios apimties, kokių įrodymų, iš ko ir kokia tvarka turi būti išreikalaujama, ar jų reikalavimas iš esmės nereiškia naujo esminio bylos aplinkybių tyrimo, t. y. ar pagrindinės faktinės ir teisinės bylos aplinkybės nėra atskleistos, o jų apeliacinės instancijos teismas negali atskleisti dėl ribotai pateiktų įrodymų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įstatymų leidėjas, įtvirtindamas civiliniame procese kooperacijos principą, nustatė teismui pareigą imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės, kad byla būtų tinkamai išnagrinėta (LR CPK 8 straipsnis). Atskleisti bylos esmę bei priimti sprendimą dėl pareikštų konkrečių reikalavimų pagal konkrečias byloje nustatytas faktines aplinkybes yra pirmosios instancijos teismo pareiga. Nors civiliniame procese ribojama apeliacinės instancijos teismo teisė panaikinti apskųstąjį pirmosios instancijos teismo sprendimą perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, siekiant užtikrinti žmogaus teisę į bylos išnagrinėjimą per protingą laiką, tačiau kartu būtina užtikrinti, kad procesas visose teisminėse instancijose būtų tinkamas. Nesant tinkamo proceso pirmosios instancijos teisme, neužtikrinama šalių teisė į instancinį teisminį bylos nagrinėjimą.

Esant šiems argumentams, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad įvertinus tai, kad byloje nebuvo nustatytos tikrosios faktinės aplinkybės, nesudarytos šalims pakankamos procesines garantijos, sąlygos tikslinti bei tinkamai suformuluoti pareikštus reikalavimus, pateikti įrodymus, kurių pagrindu būtų galima išsiaiškinti teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai kvalifikuoti šalių teisinius santykius, kartu visiškai atskleisti bylos esmę, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas visa apimtimi ir byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako dėl V. T. apeliacinio skundo argumentų, susijusių su bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, paskirstymu, kadangi aukščiau išdėstytos aplinkybės sudaro pagrindą skundžiamą teismo sprendimą naikinti visa apimtimi, nes tik pašalinus apeliacinės instancijos teismo nurodytus procesinius pažeidimus ir ištyrus visas aplinkybes, susijusias su bylos nagrinėjimo dalyku, spręstinas byloje pareikštų reikalavimų pagrįstumas, o tuo pačiu bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Grąžinus bylą nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidos šiuo atveju nepriteistinos, nes jų paskirstymo klausimą spręs pirmosios instancijos teismas, priimdamas galutinį sprendimą šioje byloje.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu, Šiaulių apygardos teismas

nutaria:

Apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Telšių rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 2 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti byloje dalyvaujantiems asmenims.

Teisėja Vilija Valantienė