- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-03-03
- Bylos Nr.
- 2-438/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Nutartis palikta nepakeista.
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Gintaras Pečiulis, Danutė Milašienė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus sigmos partneris“
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės Milašienės ir Gintaro Pečiulio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus sigmos partneris“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. 2-8181-178/2009 pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Baldų rojus“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus sigmos partneris“ sandorių pripažinimo negaliojančiais (actio Pauliana) ir restitucijos taikymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas BUAB „Baldų rojus“ 2009 m. gruodžio 18 d. Vilniaus apygardos teismui paduotu ieškiniu prašė pripažinti negaliojančiais 2009 m. rugpjūčio 28 d., 2009 m. rugpjūčio 31 d., 2009 m. rugsėjo 1 d. ir 2009 m. rugsėjo 2 d. tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo aktus už bendrą 648 639,62 Lt sumą, taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovo UAB „Vilniaus sigmos partneris“ 648 639,62 Lt, 6 % dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (b. l. 2-8). Kartu prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti atsakovo (ne)kilnojamąjį turtą, o jo nesant arba nepakankant - pinigines lėšas bei turtines teises, nes ieškinio suma didelė, be to, ieškovas yra bankrutuojanti įmonė, todėl būtina užtikrinti jos kreditorių interesų apsaugą.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2009 m. gruodžio 22 d. nutartimi (b. l. 12-13) ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino ir areštavo atsakovo nekilnojamojo turto, o jo nesant ar esant nepakankamai – kilnojamojo turto, turtinių teisių, o jų nesant ar esant nepakankamai – piniginių lėšų už 649 000 Lt, leisdamas atlikti finansines operacijas su sąskaitose ar įmonės kasoje esančiomis lėšomis mokėti įmonės darbuotojams su darbo santykiais susijusias išmokas, mokesčius valstybei bei atsiskaityti su ieškovu. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškinio suma yra didelė ir ji padidina sprendimo, jei jis būtų priimtas ieškovo naudai, neįvykdymo riziką. Teismo nuomone, netaikius byloje laikinųjų apsaugos priemonių, atsakovas turėtų galimybę nevaržomai disponuoti jam priklausančiu turtu. Bandydamas išvengti teismo sprendimo įvykdymo, jis galėtų paslėpti arba perleisti savo turtą bei pinigines lėšas tretiesiems asmenims. Jeigu atsakovas perleistų arba paslėptų turimą turtą, ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba taptų neįmanomas, nes nebeliktų į ką nukreipti išieškojimą.
Šalies argumentai
Atsakovas UAB „Vilniaus sigmos partneris“ atskiruoju skundu (b. l. 15-17) prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį, remdamasis tokiais argumentais. Pirma, ieškovas yra bankrutuojanti įmonė, tad atsakovas negali pareikšti jam priešieškinio, nors pastarasis yra skolingas atsakovui 269 470,57 Lt (185 260,22 Lt + 84 210,35 Lt). Atsižvelgiant į tai laikinųjų apsaugos priemonių mastas turėtų būti ne didesnis kaip 379 169,05 Lt (648 639,62 Lt - 269 470,57 Lt). Antra, atsakovo pateiktas balansas įrodo, kad atsakovas sėkmingai vysto verslą, todėl ieškinio suma jam nėra didelė ir nėra būtinybės taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Trečia, jei vis dėlto apeliacinės instancijos teismas matytų būtinybę palikti galioti laikinąsias apsaugos priemones, jos turėtų būti nukreiptos į ginčo objektu esantį turtą, t. y. baldus, kuriuos atsakovas įsigijo iš ieškovo ir atitinkama dalimi sumažino savo reikalavimus (CK 6.130 str.), ar į lėšas, gautas realizavus prekes.
Atsiliepimas
Ieškovas BUAB „Baldų rojus“ atsiliepimu į atskirąjį skundą su skundu nesutinka ir prašo Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį palikti nepakeistą (b. l. 39-41). Ieškovo teigimu, atsakovo 2008 m. gruodžio 31 d. balanso duomenys pernelyg seni, kad teisingai atspindėtų atsakovo turtinę padėtį. Lietuvos apeliacinis teismas formuoja praktiką, kad 0,6 mln. Lt ieškinio suma laikytina didele (Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-557/2007, 2008 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-715/2008). Didelė ieškinio suma sudaro prielaidas manyti, jog atsakovas bandys turtą įkeisti, paslėpti ar kitaip jį apsunkinti (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2-555/2008). Tokiu atveju ieškovas būtų priverstas vėl bylinėtis, kas apsunkintų sprendimo realų įvykdymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2004 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-496/2004). Darsyk akcentuoja, kad ieškovas yra bankrutuojanti įmonė, kuri skolinga darbuotojams, valstybės ir socialinio draudimo biudžetams ir turi per 300 kitų kreditorių, kurių interesus pažeidė ginčijami sandoriai, sudaryti nepaisant Įmonių bankroto įstatymo nustatyto kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumo. Dėl restitucijos taikymo ieškovas pažymėjo, kad ieškiniu prašo pripažinti negaliojančiais keturis tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo aktus, pagal kuriuos atsakovui baigėsi prievolė atsiskaityti už įsigytas prekes, o ne prekių pirkimo-pardavimo sutartis. Jei ieškovas laimėtų bylą, jis susigrąžintų reikalavimo teisę į atsakovą reikalauti sumokėti už 648 639,62 Lt baldus. Pinigai patektų į bendrą ieškovo turto masę ir būtų naudojami atsiskaityti su visais įmonės kreditoriais Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-573/2005), o atsakovas galėtų padidinti savo finansinius reikalavimus ieškovui bankroto byloje.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.
Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinės bylos medžiagą, įvertinusi skundo bei atsiliepimo į jį argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas teisingai taikė procesines teisės normas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių institutu, priėmė visapusiškai teisėtą bei pagrįstą nutartį, kurią pakeisti ar panaikinti, remiantis atskirojo skundo motyvais, nėra įstatyme numatytų pagrindų.
Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas nevertina materialinio reikalavimo pagrįstumo, tik atsižvelgia, ar ieškinio dalykas yra susijęs su prašoma taikyti laikinųjų apsaugos priemonių rūšimi. Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užtikrinti sprendimo, jeigu jis būtų priimtas ieškovo naudai, įvykdymą (CPK 144 str. 1 d.). Juridinį pagrindą imtis laikinųjų apsaugos priemonių sudaro konkretūs faktiniai duomenys ar aplinkybės (modeliuojama situacija), leidžiantys pagrįstai manyti, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių gali atsirasti įstatyme numatytos pasekmės. Šie faktiniai duomenys ar aplinkybės gali būti objektyvūs ir/arba subjektyvūs. Objektyvūs faktiniai duomenys ar aplinkybės susiję su prievolės dydžiu, rūšimi (sutartinė/deliktinė, solidari/dalinė, pagrindinė/papildoma, pirminė/regresinė, (ne)tiesioginė atsakomybė); atsakovo statusu (fizinis/juridinis asmuo, bankrutuojanti, bankrutavusi įmonė), jo turtine padėtimi, vykdoma ūkine-komercine veikla ir pan. Subjektyvūs faktiniai duomenys ar aplinkybės susiję su konkretaus atsakovo elgesiu, kuris tiesiogiai nors ir nepažeidžia teisės aktų reikalavimų, tačiau ieškovui gali būti nepalankus. Pvz., nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių atsakovas gali be jokių apribojimų perleisti turimą turtą tretiesiems asmenims (pastarųjų interesus gintų CK 4.96 str.), prisiimti naujų prievolių, jų įvykdymą užtikrinti disponuojamu turtu ir kt., kas padidintų sprendimo neįvykdymo riziką. Byloje nėra faktinių duomenų (tiesioginių įrodymų), kurie neabejotinai patvirtintų grėsmę įvykdyti teismo sprendimo dalį dėl restitucijos, jei ieškinys būtų patenkintas. Pvz., kad atsakovas realiai nemokus, kad atsakovas perleidžia tretiesiems (susijusiems) asmenims turtą sudarydamas sąlygas tyčiniam bankrotui ir t. t.
Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje vertinami įrodomieji faktai, kuriuos nustačius daromos išvados apie kitų faktų egzistavimą, t. y. ar yra subjektyvių, objektyvių aplinkybių, kurios didintų (mažintų) grėsmę įvykdyti teismo sprendimą, jei jis būtų priimtas ieškovo naudai.
Didelę reikalavimo sumą teismų praktika paprastai pripažįsta pagrindu taikyti laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-5/2006, 2006 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-269/2006, 2008 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-877/2008, 2009 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-283/2009, kt.). Antra vertus, prezumpcija, kad didelė ieškinio suma gali padidinti teismo sprendimo neįvykdymo riziką, neabsoliuti (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-131/2008; 2008 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-435/2008, kt.). Taikydamas šią prezumpciją, teismas turi įvertinti reikalavimo sumos dydį ne absoliučiu dydžiu, bet atsižvelgdamas į konkretaus atsakovo finansines galimybes, t. y. įvertinti, ar atitinkamam juridiniam asmeniui ieškinio suma, lyginant ją su įmonės nuosavybės teise valdomo turto verte, įstatiniu kapitalu, ūkine veikla, gaunamu pelnu ir apyvarta, turimais bendrovės įsipareigojimais, yra didelė.
Atsakovo pagrindinė veikla susijusi su nekilnojamojo ir kilnojamojo turto operacijų nuoma (b. l. 45). Prieš 2 m. (2008 m.) atsakovas turėjo turto už 9 mln. Lt: iš jo ilgalaikio – už 7,3 mln. Lt, trumpalaikio – už 1,7 mln. Lt. Į trumpalaikį turtą įėjo per 1 m. planuoti gauti 0,9 mln. Lt ir 0,8 mln. Lt grynųjų pinigų (b. l. 24). Nuosavas kapitalas sudarė 3,6 mln. Lt; mokėtinos sumos – 5,4 mln. Lt, iš jų trumpalaikiai įsipareigojimai - 1,8 mln. Lt, ilgalaikiai įsipareigojimai kredito įstaigoms – 3,5 mln. Lt (b. l. 25). Per 2008 m. atsakovas uždirbo 0,4 mln. Lt grynojo pelno (b. l. 26). Taigi ieškinio suma 50 % viršija atsakovo 1 m. grynąjį pelną (0,4 mln. Lt < 0,6 mln. Lt), jau nepaisant to, jog, kaip teisingai pastebėjo ieškovas, atsakovo pateikti finansiniai įmonės rodikliai yra pasenę ir, svarbiausia, neapima krizinio laikotarpio. Be to, atsakovo balansas ar pelno (nuostolių) ataskaita, kaip finansinės atskaitomybės dokumentai, neparodo, ar (kiek, koks) turtas apsunkintas įkeitimu (hipoteka), areštu ar kitais suvaržymais. Tokiu atveju pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamą pagrindą imtis laikinųjų apsaugos priemonių (CPK 144 str. 1 d.) (antrasis skundo argumentas).
Nepriklausomai nuo to, ar ieškovas iš tikrųjų yra skolingas atsakovui 269 470,57 Lt, Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 dalis draudžia vykdyti finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka. Kitaip tariant, ši nuostata reiškia, kad priešpriešinių bylos šalių tarpusavio reikalavimų įskaitymas negalimas, todėl į šį skundo argumentą teisėjų kolegija neatsižvelgia ir pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių apimties nemažina.
Nepagrįstas atsakovo argumentas, jog ginčas byloje vyksta dėl baldų – ginčas yra susijęs su atsakovo įsigytais baldais, tačiau ieškovas kvestionuoja tarpusavio reikalavimų įskaitymo sandorius. Tarpusavio reikalavimų įskaitymo sandorius pripažinus negaliojančiais (actio Pauliana), ieškovas atgautų ne parduotus baldus, o iš baldų pirkimo-pardavimo sutarties kilusią reikalavimo teisę. Esant tokioms aplinkybėms, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai parinko objektą, kurio atžvilgiu taikomos laikinosios apsaugos priemonės (piniginės lėšos), ir nėra pagrindo jo keisti.
Susiklosčius minėtai situacijai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą dėl pagrindų, kuriems esant taikomos laikinosios apsaugos priemonės, buvimo ir teisingai nustatė laikinųjų apsaugos priemonių mastą bei parinko jų rūšį.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu ir 338 straipsniu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį palikti nepakeistą.