- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-04-25
- Bylos Nr.
- 2A-133-450/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-03-3-02969-2011-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Asta Radzevičienė, Alma Urbanavičienė, Zita Smirnovienė
- Atsakovas
- AB „Lietuvos draudimas“
- Ieškovas
- UADB „Euro Garantas“
- Kategorijos
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Zitos Smirnovienės, Almos Urbanavičienės, sekretoriaujant Eglei Berželionytei, dalyvaujant apelianto UADB „Euro Garantas“ atstovams direktoriui R. S., adv. J. M., atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ atstovui adv. S. D.,
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UADB „Euro Garantas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. balandžio 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UADB „Euro Garantas“ ieškinį atsakovui AB ”Lietuvos draudimas” dėl nuostolių atlyginimo ir atsakovo priešieškinį dėl be pagrindo įgytų lėšų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas uždaroji akcinė draudimo bendrovė „Euro garantas“ prašė priteisti iš atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ 10 000 Lt nuostoliams atlyginti, 8889,97 Lt skolą, 6 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad ieškovas ir atsakovas 2007-07-05 sudarė pavedimo sutartį, kuria ieškovas įsipareigojo atsakovo vardu sudaryti draudimo sutartis ir tarpininkauti sudarant draudimo sutartis su draudėjais, o atsakovas įsipareigojo mokėti ieškovui komisinį atlyginimą nuo pareikalautų draudimo įmokų, kurios yra pilnai apmokėtos atsakovui. Atsakovas, tarpininkaujant ieškovui, sudarė su UAB „Dovainonių paukštynas“ gyvūnų draudimo sutartį TAI Nr. 120737465, pagal kurią draudėjas įsipareigojo sumokėti atsakovui 906490,80 Lt draudimo įmokų, o likusią draudimo įmokų dalį, sudarančią 803869,20 Lt šalių susitarimu turėjo sumokėti Nacionalinė mokėjimų agentūra prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos. Draudėjas pagal draudimo sutartį sumokėjo atsakovui 377704,50 Lt draudimo įmokų, Nacionalinė mokėjimų agentūra atsisakė mokėti draudimo įmokų kompensaciją. Ieškovas laikė, jog atsakovas nepagrįstai neginčijo teisme tokio atsisakymo mokėti draudimo įmokų kompensaciją, toks atsakovo neveikimas vertintinas kaip pavedimo sutarties pažeidimas, dėl kurio ieškovas negavo pajamų. Ieškovo manymu jis negavo 165715,91 Lt pajamų, kas sudaro 15 proc. nuo 256554,00 pagal minėtą draudimo sutartį mokėtinų draudimo įmokų, tačiau reikalauja tik 10 000 Lt šių nuostolių dalies ir mano, kad atsakovas dar yra skolingas 8889,97 Lt komisinio atlyginimo, apskaičiuoto pagal pavedimo sutarties sąlygas.
Atsakovas ieškinio nepripažino ir pareiškė priešieškinį dėl 81105,90 Lt avansu sumokėto komisinio mokesčio, kurio ieškovas neturėjo ir neturi teisės gauti grąžinimo. Nurodė, kad pavedimo sutarties nutraukimo dieną atsakovas buvo skolingas ieškovui 20812,78 Lt komisinio atlyginimo apskaičiuoto nuo sumokėtų draudimo įmokų, ir buvo sumokėjęs 101918,68 Lt nuo mokėtinų, bet faktiškai iki pavedimo sutarties galiojimo pabaigos nesumokėtų draudimo įmokų, kurias ieškovas privalo grąžinti.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2012-04-16 sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį patenkino. Priteisė iš ieškovo UADBB „Euro garantas“ atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ naudai 81105,90 Lt; 6 procentus metinių palūkanų už priteistą 81105,90 Lt sumą nuo priešieškinio priėmimo dienos 2011-11-02 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 10419,18 Lt bylinėjimosi išlaidų. Nurodė, kad vykdant pavedimo sutartį, buvo sudaryta draudimo sutartis tarp atsakovo ir UAB „Dovainonių paukštynas“ TAI Nr. 120737465, pagal kurią draudėjas įsipareigojo sumokėti atsakovui 906490,80 Lt draudimo įmokų, o likusią draudimo įmokų dalį, sudarančią 803869,20 Lt šalių susitarimu turėjo sumokėti Nacionalinė mokėjimų agentūra prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos. Draudėjas pagal draudimo sutartį sumokėjo atsakovui 377704,50 Lt draudimo įmokų, o Nacionalinė mokėjimo agentūra atsisakė sumokėti draudimo įmokų kompensaciją 803869,20 Lt sumai. Atsakovas už ieškovo tarpininkavimą sudarant minėtą draudimo sutartį sumokėjo ieškovui 90838,09 Lt komisinio atlyginimo. Pavedimo sutarties galiojimo laikotarpiu atsakovas išmokėjo ieškovui komisinį atlyginimą ne tik nuo faktiškai gautų draudimo įmokų pagal ieškovui tarpininkaujant sudarytas draudimo sutartis, bet ir nuo būsimų draudimo įmokų, kurias pagal ieškovui tarpininkaujant sudarytas draudimo sutartis draudėjams turėjo kompensuoti Nacionalinė mokėjimų agentūra. Atsakovo išmokėtas ieškovui komisinis atlyginimas nuo faktiškai negautų Nacionalinės mokėjimų agentūros kompensuotinų draudimo įmokų sudaro 101918,68 Lt. Sustabdžius ieškovo UADB „Euro garantas“ licencijos galiojimą draudimo brokerio įmonės veiklai, šalys 2011-10-07 nutraukė 2007 m. liepos 5 d. sudarytą pavedimo sutartį. Sutarties nutraukimo dieną atsakovas buvo skolingas ieškovui 20817,78 Lt komisinio atlyginimo nuo faktiškai gautų draudimo įmokų pagal ieškovui tarpininkaujant sudarytas draudimo sutartis, šią sumą atsakovas atskaitė iš ieškovui išmokėto komisinio atlyginimo už pavedimo sutarties galiojimo laikotarpiu atsakovo gautinas, bet faktiškai nesumokėtas draudimo įmokas pagal draudimo sutartis, kurios sudarytos tarpininkaujant ieškovui. Byloje tarp šalių kilo ginčas dėl šalių 2007 m. liepos 5 d. sudarytos pavedimo sutarties sąlygų, reglamentuojančių ieškovo teisę į komisinį atlyginimą bei atsakovo prievolių, realizuojant jo teisę į draudimo įmokas, pagal ieškovui tarpininkaujant sudarytas draudimo sutartis apimties. Tarp šalių nekilo ginčo dėl sutarties sąlygos, reglamentuojančios komisinio atlyginimo apskaičiavimo tvarką, aiškinimo, t.y. šalys sutaria, kad komisinis atlyginimas skaičiuojamas ir mokamas tik nuo faktiškai sumokėtų draudimo įmokų. Todėl atsakovo ieškovui sumokėtas 101918,68 Lt komisinis atlyginimas nuo tų draudamo įmokų, kurios priklausė atsakovui pagal ieškovui tarpininkaujant sudarytas draudimo sutartis, tačiau minėto komisinio atlyginimo išmokėjimo ieškovui dieną nebuvo gautas, traktuojamas kaip avansinis mokėjimas. Nors šalių sudaryta pavedimo sutartis nenumato avansinio komisinio mokesčio mokėjimo, tačiau tai neprieštarauja pavedimo sutarties esmei. Atsakovo teisė perskaičiuoti komisinį atlyginimą, išskaičiuojant komisinio atlyginimo dalį už grąžintą draudėjui įmoką, numatyta ir šalių 2007 m. liepos 5 d. sudarytos pavedimo sutarties 5.3.8 papunktyje. Tiek tarp ieškovo ir atsakovo susiklosčiusius teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos, tiek tarp šalių sudarytos pavedimo sutarties sąlygos numato atsakovo teisę išskaičiuoti iš ieškovui sumokėto atlyginimo avansu sumokėtas sumas, jeigu draudimo įmokos, už kurias sumokėtas komisinis atlyginimas, nebuvo sumokėtos. Kadangi pagal šalių sudarytos pavedimo sutarties sąlygas ieškovas įgyja teisę į komisinį atlyginimą tik nuo draudimo įmokų pagal jam tarpininkaujant sudarytas draudimo sutartis sumokėjimo momento, o komisinio atlyginimo dydis tiesiogiai siejamas su pareikalautų ir faktiškai sumokėtų draudimo įmokų suma, komisinis mokestis nuo mokėtinų, bet faktiškai per pavedimo sutarties galiojimo laikotarpį nesumokėtų draudimo įmokų ieškovui nepriklauso ir negali būti pripažįstamas ieškovo nuostoliais, pasireiškiančiais negautomis pajamomis. Taigi ieškovas neįrodė vienos būtinų civilinės atsakomybės sąlygų – žalos, pasireiškiančios negautų pajamų forma. Neteisėtais atsakovo veiksmais ieškovas nurodo jo nesikreipimą į teismą, ginčijant Nacionalinės mokėjimų agentūros sprendimo atsisakyti mokėti draudimo įmokų kompensaciją, teisėtumą. Toks atsakovo elgesys negali būti laikomas neteisėtu nei galiojančių teisės aktų, nei šalių sudarytos pavedimo sutarties prasme. Nagrinėjamu atveju ieškovo teisė gauti komisinį atlyginimą tiesiogiai priklausė nuo Nacionalinės mokėjimų agentūros veiksmų, išmokant draudimo įmokų kompensaciją. Tuo atveju, jeigu Nacionalinės mokėjimų agentūros sprendimas atsisakyti mokėti draudimo įmokų kompensaciją yra neteisėtas, atsakomybė už pasekmes tenka tokį neteisėtą sprendimą priėmusiam asmeniui. Atsakovas nėra atsakingas už Nacionalinės mokėjimų agentūros veiksmus, nes tokios atsakomybės nenumato galiojantys įstatymai. Atsakovo nesikreipimas į teismą, ginčijant Nacionalinės mokėjimų agentūros priimto sprendimo teisėtumą negali būti laikomas bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimu. Iš bylos medžiagos matyti, jog ieškovas nesiėmė jokių veiksmų, jog būtų surinkti ir pateikti Nacionalinei mokėjimų agentūrai draudimo įmokų kompensavimui reikalingi dokumentai, nesiūlė atsakovui ginčyti Nacionalinės mokėjimų agentūros sprendimą teismine tvarka ir neatliko jokių veiksmų, jog draudimo įmokos būtų sumokėtos ar kompensuotos. Ieškovas neįrodė ir priežastinio ryšio tarp negautų pajamų ir laikomo neteisėtu atsakovo neveikimo. Nėra įrodymų, jog ieškovo nurodytais atvejais buvo priimtas Nacionalinės mokėjimų agentūros sprendimas išmokėti draudimo įmokų kompensacijas ir kad nurodytu atveju aplinkybės buvo identiškos nagrinėjamos bylos aplinkybėms. Ieškovas taip pat neįrodė, jog atsakovas skolingas jam komisinio atlyginimo, o pagal atsakovo pateiktus skaičiavimus atsakovas yra sumokėjęs avansu ieškovui 81105,90 Lt komisinio mokesčio nuo per pavedimo sutarties galiojimo laikotarpį mokėtinų bet faktiškai nesumokėtų draudimo įmokų. Pavedimo sutarties 5.3.4 p. numato, kad už gautas draudimo įmokas po šios sutarties nutraukimo į įgaliotojo sąskaitą pagal draudimo sutartis, sudarytas brokerio ar jam tarpininkaujant šios sutarties galiojimo metu, komisinis atlyginimas brokeriui nėra mokamas. Pavedimo sutartis tarp šalių nutraukta 2011-10-07, iki sutarties galiojimo pabaigos draudimo įmokos, nuo kurių apskaičiuotas avansu sumokėtas komisinis mokestis, nebuvo sumokėtos atsakovui, todėl ieškovas neturi teisės gauti minėtą komisinį mokestį nepriklausomai nuo to, ar draudimo įmokos bus sumokėtos ateityje. Todėl ieškinys atmetamas, priešieškinis tenkinamas. Atsakovo reikalavimas priteisti 6 proc. palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo tenkinamas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliantas UADB „Euro Garantas“ prašė sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą- ieškovo ieškinį patenkinti, priešieškinį atmesti. Pirmos instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovas neįrodė atsakovo neteisėtų veiksmų, žalos ir priežastinio ryšio tarp žalos ir neteisėtų veiksmų, t.y. visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų.
I. Dėl Atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo).
Pirmos instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovo neveikimas, pasireiškęs tuo, kad atsakovas neginčijo teisme Nacionalinės mokėjimų agentūros sprendimo atsisakyti mokėti draudimo įmokų kompensaciją, nelaikytinas neteisėtu neveikimu. Teismas argumentavo tuo, kad ieškovo teisė gauti komisinį atlyginimą tiesiogiai priklausė nuo Agentūros veiksmų (sprendimo mokėti ar nemokėti kompensacijas), ir jeigu Agentūros sprendimas atsisakyti mokėti draudimo įmokų kompensaciją yra neteisėtas, atsakomybė už pasekmes tenka tokį neteisėtą sprendimą priėmusiam asmeniui. Ieškovas sutinka su teismo nuomone, kad atsakovui nekyla atsakomybė dėl Agentūros veiksmų, tačiau ieškovas ieškiniu neprašė atsakovo laikyti atsakingu už Agentūros veiksmus, o savo reikalavimus grindė tomis aplinkybėmis, kurias galėjo nulemti ir buvo atsakingas tik pats atsakovas.
Teismas nepagrįstai sprendė, kad pareiga surinkti ir pateikti Agentūrai draudimo įmokų kompensavimui reikalingus dokumentus kilo būtent ieškovui. Tokia pareiga ieškovui nebuvo numatyta nei pavedimo sutartyje, sudarytoje su atsakovu, nei kokioje nors kitoje sutartyje, nei įstatymuose ar kituose teisės aktuose. Ieškovas veikė kaip tarpininkas tarp atsakovo ir draudėjo, todėl turėjo pareigą atlikti ir atliko tuos veiksmus, kurie buvo numatyti sutartyje, taip pat atliko tuos pavedimus, kuriuos jį atlikti prašydavo atsakovas ar draudėjas. Ieškovas atsakovo prašymu perdavė draudėjams visus atsakovo nurodymus dėl Agentūros prašomų dokumentų pateikimo. Atsakovas neprašė, kad ieškovas iš draudėjų rinktų gyvūnų įsigijimo dokumentus (sąskaitas-faktūras), nes žinojo, kad iš nuosavybės teisę pagrindžiančių dokumentų vieninteliais tinkamais Agentūra pripažino tik gyvūnų registravimo dokumentus (išrašus iš gyvūnų registracijos Žemės ūkio informacijos kaimo verslo centro informacinėje sistemoje, pranešimus apie ūkinių gyvūnų bandą (forma GŽ-1), arba Ūkinių gyvūnų apskaitos žurnalus (forma GAŽ-2)). Byloje esantys dokumentai (atsakovo raštai ieškovui) įrodo, kad atsakovas nebuvo aiškiai išreiškęs prašymo iš draudėjų surinkti gyvūnų įsigijimo sąskaitas - faktūras.
Atkreipė dėmesį, kad aplinkybė, kas turėjo surinkti iš draudėjų gyvūnų įsigijimo dokumentus ir jų nesurinko, neturi esminės reikšmės, nes atsakovas neketino skųsti Agentūros sprendimų. Net jeigu ieškovas būtų iš draudėjų savo iniciatyva surinkęs ir atsakovui pateikęs sąskaitas-faktūras, o atsakovas būtų jas pateikęs Agentūrai, Agentūra vis viena nebūtų mokėjusi kompensacijų be teismo sprendimo. Dėl šios priežasties aplinkybė, jog ieškovas savo iniciatyva nerinko iš draudėjų sąskaitų-faktūrų ir jų neteikė atsakovui, nėra priežastiniame ryšyje su ieškovo patirtais nuostoliais. Aplinkybę, kad atsakovas neketino skųsti Agentūros sprendimų 2012-03-26 teismo posėdžio metu patvirtino pats atsakovas, paaiškindamas, kad jis nenorėjo rizikuoti gauti iš Agentūros dar vieno įspėjimo, nes vieną įspėjimą jau buvo gavęs, ir norėjo išvengti galimų naujo įspėjimo neigiamų pasekmių. Aplinkybę, kad atsakovas neketino skųsti Agentūros sprendimo patvirtino ir tas faktas, kad atsakovas pats atsisakė kompensacijų, pateikdamas patikslintas pažymas, kuriose prašė tik tų sumų, kurias apmokėti buvo sutikusi Agentūra, t.y. atsakovas išreiškė savo sutikimą su Agentūros pozicija. Tai patvirtina šie byloje esantys įrodymai: 1) 2012-03-08 Agentūros raštas Nr. BR6-(11.16)-1975 į UAB „Dovainonių paukštynas“ paklausimą, kuriame yra nurodyta, kad 2011-04-28 AB „Lietuvos draudimas“ Agentūrai pateikė patikslintą Pažymą Nr. 9.1.1.-31-40 ir už Dovainonių paukštyną kompensacijų atsisakė; 2) Atsakovo su draudėjais pasirašyti susitarimai dėl draudimo sutarčių nutraukimo.
Kadangi atsakovas neketino ginčyti Agentūros sprendimo, jis ir neturėjo jokio tikslo teikti Agentūrai gyvūnų įsigijimo dokumentus, todėl atsakovo versija, kad jis dokumentų neva prašęs, o ieškovas jų nesurinkęs, yra mažai tikėtina kaip nelogiška. Be to, jeigu atsakovas būtų turėjęs ketinimų skųsti Agentūros sprendimą, jis būtų įdėjęs daugiau pastangų siekiant gauti gyvūnų įsigijimo dokumentus, bent jau paminėjęs, kad jam reikalingos būtent sąskaitos-faktūros ar kitokie įsigijimo dokumentai, jeigu draudėjai neturi Agentūros reikalaujamų registracijos dokumentų, būtų bandęs dokumentus gauti tiesiogiai iš draudėjų, aiškinęsis, kodėl šie jam dokumentų nepateikia, tačiau nieko panašaus atsakovas nedarė.
Nei ieškovas, nei draudėjai nebuvo kalti dėl to, kad atsakovas buvo iš Agentūros gavęs įspėjimą dėl atsakovo anksčiau padarytų pažeidimų ir nenorėjo gauti dar vieno įspėjimo. Atsakovas, siekdamas išvengti naujo įspėjimo, atsisakydamas kompensacijų veikė tik savo paties interesais, pažeidžiant draudėjų ir ieškovo interesus.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas savo sprendimą nepagrįstai grindžia aplinkybe, kad ieškovas nesiūlė atsakovui ginčyti Agentūros sprendimų teismine tvarka. Pirma, ieškovas neturėjo pareigos vertinti ir analizuoti Agentūros sprendimų pagrįstumo bei jiems teikiamų dokumentų atitikimo teisės aktų reikalavimams bei teikti atsakovui siūlymus ar konsultacijas šiuo klausimu. Antra, atsakovas ieškovo ir neprašė suteikti konsultaciją šiuo klausimu ar išreikšti savo nuomonę (priešingai, šiuo atveju ieškovas pasikliovė atsakovo nuomone, kaip reikia elgtis šioje situacijoje, ir manė, kad jeigu atsakovas nesiima jokių veiksmų, tai tik todėl, kad Agentūros sprendimas yra pagrįstas). Trečia, net jeigu ieškovas būtų numanęs, kad Agentūra nepagrįstai atsisako mokėti kompensacijas ir vieninteliu tinkamu nuosavybės teisę pagrindžiančiu dokumentu pripažįsta tik gyvūnų registravimą patvirtinančius dokumentus, atsakovas į ieškovo siūlymus nebūtų atsižvelgęs, nes jie prieštaravo atsakovo interesams.
Teismas sprendime nurodo, kad tai, jog atsakovas nutraukė su draudėjais draudimo sutartis, niekaip neįtakojo Agentūros sprendimo mokėti draudimo įmokų kompensaciją, nes sprendimas mokėti tokią kompensaciją buvo priimtas galiojant draudimo sutartims, t. y. iki jų nutraukimo. Tokia teismo išvada nėra visiškai teisinga. Pirma, Agentūra sprendimus dėl kompensacijų mokėjimo/nemokėjimo priėmė ne vieną kartą (priimdavo sprendimą nemokėti ir pasiūlydavo pašalinti trūkumus), todėl pirmiems sprendimams draudimo sutarčių nutraukimo faktas iš tiesų negalėjo turėti įtakos dėl teismo nurodytų priežasčių, o paskiausiam Agentūros sprendimui sutarčių nutraukimas turėjo esminės reikšmės, nes nutraukęs draudimo sutartis atsakovas pateikė Agentūrai patikslintas pažymas, kuriomis jau prašė išmokėti jam sumažintas kompensacijų sumas, t. y. tokias sumas, kurias Agentūra buvo sutikusi išmokėti. Dėl tokių atsakovo veiksmų susidarė situacija, kad Agentūrai galiausiai nereikėjo priimti galutinio sprendimo atsisakyti mokėti kompensacijas (ir skirti atsakovui įspėjimą, kurio šis siekė išvengti), nes atsakovas savo iniciatyva nuo kompensacijų (tos dalies, kurių Agentūra nesutiko mokėti) atsisakė.
Nutraukdamas draudimo sutartis atsakovas savo valia ir iniciatyva prarado teises į Agentūros neišmokėtą draudimo įmokų kompensaciją (kompensacija mokama tik už tą laikotarpi kurį galiojo draudimo sutartis). Nors teisės aktai ir nedraudžia draudimo sutarties šalims nutraukti jų sudarytos draudimo sutarties, tačiau tai nereiškia, kad šalims savo noru atsisakius sutarties įvykdymo tarpininkas automatiškai paranda teisę į atlyginimą už atliktą darbą, nes tokiu atveju būtų paneigti pavedimą įvykdžiusios šalies teisėti lūkesčiai (pvz., taip nusprendė Vilniaus apygardos teismas civ. byloje Nr. 2A-620-302/2010).
II. Dėl ieškovo patirtų nuostolių.
Teismas argumentavo, kad pagal LR CK 6.249 str. 1 d. nuostoliais pripažįstamos negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų neteisėtų veiksmų. Kadangi pagal šalių sudarytos pavedimo sutarties sąlygas ieškovas įgyja teisę į komisinį atlyginimą tik nuo draudimo įmokų pagal jam tarpininkaujant sudarytas draudimo sutartis sumokėjimo momento, o komisinio atlyginimo dydis tiesiogiai siejamas su pareikalautų ir faktiškai sumokėtų draudimo įmokų suma, teismas sprendė, kad komisinis mokestis nuo mokėtinų, bet faktiškai per pavedimo sutarties galiojimo laikotarpį nesumokėtų draudimo įmokų ieškovui nepriklauso ir negali būti pripažįstamas ieškovo nuostoliais, pasireiškiančiais negautomis pajamomis. Su tokia teismo nuomone nesutiko. Tokia teismo išvada būtų buvusi teisinga tuo atveju, jeigu ieškovas būtų prašęs priteisti komisinį atlyginimą, tačiau šuo atveju ieškovas teismo prašė priteisti ne komisinį atlyginimą, o nuostolius, patirtus dėl to, kad dėl atsakovo kaltės neįgijo teisės į komisinį atlyginimą ir todėl negavo pajamų, kurias būtų gavęs, jeigu atsakovas butų elgęsis tinkamai. Ieškovas supranta, kad pagal pavedimo sutarties nuostatas jis teisės į komisinį atlyginimą, skaičiuojamą nuo faktiškai atsakovo gautų įmokų, neįgijo, todėl ir neprašė teismo jį priteisti.
III. Dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir žalos.
Pirmos instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovas neįrodė priežastinio ryšio tarp negautų pajamų ir laikomų neteisėtais atsakovo veiksmų/neveikimo. Tokią savo išvadą teismas argumentavo tuo, kad ieškovo pateiktais administracinių teismų sprendimais buvo panaikintas tik Agentūros sprendimas atsisakyti kompensuoti draudimo įmokas ir įpareigota priimti naują sprendimą, tačiau nėra įrodymų, jog ieškovo nurodytais atvejais buvo priimtas Agentūros sprendimas išmokėti draudimo įmokų kompensacijas ir kad nurodytu atveju aplinkybės buvo identiškos nagrinėjamos bylos aplinkybėms. Su tokia teismo išvada nesutiko. Ieškovo pateikti administracinių teismų sprendimai įrodo, kad Agentūra nepagrįstai vieninteliais tinkamais gyvūnų nuosavybės teisę pagrindžiančiais dokumentais laikė gyvūnų registraciją gyvūnų registruose patvirtinančius dokumentus, ir nepagrįstai atsisakydavo mokėti kompensacijas tuo pagrindu, jeigu draudėjai gyvūnų nebuvo įregistravę. Administraciniai teismai pasisakė, kad gyvūnų įsigijimą patvirtinantys dokumentai yra tinkamas nuosavybės teisę patvirtinantis dokumentas LR žemės ūkio ministro 2004 m. kovo 4 d. įsakymu Nr. 3D-92 patvirtintų Draudimo įmokų dalinio kompensavimo taisyklių 1 punkto prasme. Ieškovas pateikė į bylą įrodymus (sąskaitas - faktūras), patvirtinančius faktą, kad draudėjai nuosavybės teise turėjo apdraustą gyvūnų skaičių, o atsakovas neįrodė, kad šie dokumentai yra netinkami gyvūnų nuosavybės teisės įrodymai ir dėl jų trūkumų ar dėl kokių nors kitų priežasčių Agentūra būtų turėjusi pagrindą atsisakyti išmokėti kompensacijas (turima omenyje iki to laiko, kai atsakovas pats atsisakė kompensacijų, nes kompensacijų atsisakymas yra savarankiškas pagrindas atsisakyti jas išmokėti). Ieškovo nuomone, teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą šioje byloje. Pareiga įrodyti, kad Agentūra net ir pateikus sąskaitas-faktūras būtų turėjusi teisėtą pagrindą atsisakyti mokėti draudimo įmokų kompensacijas, turėjo tekti atsakovui.
IV. Dėl atsakovo atlikto skolų įskaitymo.
Teismas nepagrįstai atmetė ir ieškovo reikalavimą dėl 8.889,97 Lt komisinio atlyginimo priteisimo, kuris buvo priskaičiuotas nuo faktiškai gautų draudimo įmokų pagal sutartis, nesusijusias su Agentūros mokamomis kompensacijomis. Atsakovas pripažino, kad ieškovui yra skolingas ieškiniu prašomą priteisti 8.889,97 Lt sumą, priešieškinyje nurodydamas, kad priešieškinio pateikimo dienai ieškovui yra skolingas 20.817,78 Lt. Priešieškinyje atsakovas taip pat nurodo, kad 20.817,78 atsakovo skolą ieškovui įskaito su 101.918,68 ieškovo skola atsakovui, ir todėl prašo priteisti skirtumą - 81.105,90 Lt. Ieškovas atsiliepime į priešieškinį nurodė, kad nesutinka su atsakovo atliktu įskaitymu, kadangi įskaitymas buvo atliktas tuo metu, kai tarp šalių jau vyko ginčas teisme, todėl tokių reikalavimų įskaitymą gali padaryti tik teismas, priimdamas sprendimą, tačiau teismas šio ieškovo argumento nevertino ir dėl jo nepasisakė. Ieškovo nuomone, atsakovui neginčijant 8.889,97 Lt skolos ieškovui, teismas turėjo tenkinti ieškovo reikalavimą dėl 8.889,97 Lt komisinių priteisimo, ir pats atlikti įskaitymą su atsakovo reikalavimu ieškovui. Tokiu atveju ieškovo atsakovui priteista sumokėti suma liktų ta pati, tačiau turėtų pasikeisti bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (nes dalis ieškinio reikalavimų būtų patenkinti).
V. Dėl atsakovo priešieškinio reikalavimų.
Teismas nepagrįstai tenkino atsakovo priešieškinį. Ieškovas dėl atsakovo kaltės patyrė nuostolius, kuriuos sudaro negautas komisinis atlyginimas, viso 485.555,14 Lt Kadangi ieškovas iš savo pusės įvykdė visus Pavedimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, o draudimo įmokų kompensacijos nebuvo mokėtos tik dėl atsakovo kaltės, atsakovas prarado teisę į ieškovui avansu išmokėtų sumų susigrąžinimą (šias sumas ieškovas teisėtai pasiliko sau kaip dalies patirtų nuostolių kompensaciją).
VI. Dėl atsakovui priteistų išlaidą už advokato teisines paslaugas.
Teismas iš ieškovo atsakovui priteisė pernelyg dideles bylinėjimosi išlaidas atstovo pagalbai apmokėti - 7.986,00 Lt. Teismas neatsižvelgė į Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio įtvirtintus kriterijus priteistinam užmokesčiui apskaičiuoti, ir be pagrindo nemažino atsakovo prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidų sumos.
Atsiliepimas
Atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ nesutiko su apeliaciniame skunde pateiktu prašymu panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Mano, kad Apeliaciniame skunde pateikti argumentai yra visiškai nepagrįsti dėl toliau išdėstytų argumentų ir aplinkybių.
Žemesnės instancijos teismas
I. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad Ieškovas privalo grąžinti avansu sumokėtus komisinius. Pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavęs tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius ir tinkamai taikydamas teisės normas pagrįstai pripažino, kad Ieškovas turi pareigą grąžinti Atsakovui tuos komisinius, kuriuos Ieškovas yra gavęs avansu, tačiau kurių gauti Ieškovas neturi pagrindo pagal tarp šalių 2007-07-05 sudarytos pavedimo sutarties sąlygas. Tarp šalių nebuvo ginčo dėl to, kad pagal Pavedimo sutarties sąlygas teisė gauti komisinį atlyginimą Ieškovui atsiranda tik po to, kai Atsakovas faktiškai gauna draudimo įmokas pagal draudimo sutartis, sudarytas tarpininkaujant Ieškovui. Kadangi Atsakovas Ieškovui buvo sumokėjęs 101 918,68 Lt komisinio atlyginimo nuo tų draudimo įmokų, kurių Atsakovas nebuvo gavęs, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino tokį mokėjimą avansiniu komisinių mokėjimu ir tinkamai taikydamas LR CK 2.160 str. 1 d., 2 d., 3 d. konstatavo, kad Atsakovas turi teisę reikalauti šių avansu sumokėtų komisinių grąžinimo. Pažymėjo, kad su šiomis aplinkybėmis susijusio pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies Apeliantas neginčija.
Be to, Apeliantas pripažįsta savo pareigą grąžinti komisinius, kurie buvo gauti nuo tų draudimo įmokų, kurios nebuvo faktiškai gautos, tačiau Apeliantas teigia, kad jis turėjo teisę šias įmokas „pasilikti sau“ kaip dalies patirtų nuostolių atlyginimą. Tokie Apelianto teiginiai yra visiškai nepagrįsti, nes jokio teisinio pagrindo negrąžinti šių įmokų Apeliantas neturi. 1. Apelianto pareiškimas apie tai, kad priešieškinio reikalavimą atitinkančią sumą jis „pasiliko sau“, teisiniu požiūriu kvalifikuotinas kaip įskaitymas, tačiau tokio pareiškimo apie įskaitymą Apeliantas nebuvo pateikęs Atsakovui iki priešieškinio pareiškimo, o teisme nagrinėjamus reikalavimus įskaityti draudžia LR CK 6.134 str. 1 d. 1 p. 2. Ieškinyje pareikštų reikalavimų apeliantas neprašo įskaityti į priešieškinio reikalavimus, todėl priešieškinio reikalavimai turi būti tenkinami visiškai. 2. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad neegzistuoja nei viena sąlyga, kuri būtų Atsakovo civilinės atsakomybės pagrindu. 2.1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad Atsakovas neturėjo pareigos skųsti Nacionalinės mokėjimo agentūros veiksmų. Ieškovas savo reikalavimus dėl žalos atlyginimo grindė tuo, kad Atsakovas yra pažeidęs Pavedimo sutartį, nes nėra įvykdęs Pavedimo sutartyje nenurodytų, bet, Ieškovo nuomone, numanomų pareigų. Ieškovo nuomone, viena iš tokių numanomų pareigų buvo pareiga skųsti Nacionalinės mokėjimų agentūros sprendimus atsisakyti kompensuoti draudimo įmokas draudėjams. Teismas pagrįstai pripažino šiuos Ieškovo teiginius nepagrįstais ir juos atmetė. Pavedimo sutartyje Atsakovo pareiga ginčyti nepalankius Nacionalinės agentūros veiksmus nėra numatyta nei tiesiogiai, nei gali būti numanoma pagal sutarties esmę. Teisė skųsti Nacionalinės mokėjimo agentūros veiksmus viešojo administravimo srityje apskritai negali būti laikoma pareiga. Pareigos naudotis šia teise negali nustatyti joks sutartinis įsipareigojimas, įskaitant ir Pavedimo sutartį. Nacionalinei mokėjimų agentūrai atsisakius mokėti draudimo įmokų kompensacijas, tokių NMA veiksmų apskundimas teismui buvo tik vienas iš elgesio variantų, kurį galėjo pasirinkti Atsakovas, Ieškovas ir Ieškovo atstovaujami draudėjai. Šalys taip pat galėjo kitais būdais išspręsti susidariusią situaciją, pvz. draudėjai patys galėjo susimokėti draudimo nekompensuojamas draudimo įmokas ir tuomet Ieškovas būtų įgijęs teisę gauti komisinius. Taip pat šalys galėjo susitarti, kad NMA nekompensuotos draudimo įmokos nebus mokamos mainais už praradimus, kuriuos patirs visos trys šalys, t.y. draudėjai neteks draudimo apsaugos pagal draudimo sutartis, Ieškovas neteks teisės gauti komisinius, o Atsakovas negaus pajamų pagal draudimo sutartis. Pažymėtina, kad didžiausi praradimai vertine išraiška šiuo atveju tenka būtent Atsakovui, nes Ieškovo negauti komisiniai sudaro tik nedidelį procentą Atsakovo negautų pajamų. Būtent trečiasis sprendimas buvo priimtiniausias, pirmiausia, patiems draudėjams, nes priešingu atveju jiems būtų reikėję sumokėti dideles draudimo įmokų sumas pagal toliau galiojančias draudimo sutartis. Todėl Atsakovo ir draudėjų susitarimai dėl draudimo sutarčių nutraukimo buvo sudaryti būtent draudėjų interesais, kuriuos ir atstovauja Ieškovas. Ieškovas, būdamas draudėjų atstovu ir privalantis veikti jų interesais sutiko, kad draudimo sutartys būtų nutrauktos, ir nei reikalavo, nei patarė draudėjams ieškoti kitų elgesio variantų, pvz., skųsti NMA veiksmus. Ieškovas teismo posėdyje pripažino, kad būtent jis pats iš draudėjų surinko parašus ant susitarimų dėl draudimo sutarčių nutraukimo, ką taip pat paliudijo ir liudytoja O. D. duodama parodymus 2012-02-28 teismo posėdyje. Antra, NMA veiksmų apskundimas būtų žymiai nepalankesnis visoms šalims, nes bylinėjimosi procesas truktų ilgą laiką, ir nei viena šalis negalėtų būti tikra, kad byla bus išspręsta joms palankiai. Trečia, pats Ieškovas niekada nesiūlė nei Atsakovui, nei jo atstovaujamiems draudėjams skųsti NMA veiksmų. Tik pateikęs ieškinį, kai buvo priimtas Vyriausiojo administracinio teismo sprendimas, Ieškovas mano, kad tokio sprendimo turėjo siekti ir Atsakovas. Tačiau kreiptis į teismą nežinant, koks bus teismo sprendimas, Ieškovas Atsakovui nesiūlė. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pasirinkdamos nutraukti draudimo sutarčių galiojimą ir taip panaikinti draudėjų pareigą sumokėti Atsakovui NMA nekompensuotas draudimo įmokas, tiek Atsakovas, tiek draudėjai, tiek Ieškovas elgėsi racionaliai ir nepažeisdami bendro pobūdžio pareigos atidžiai ir rūpestingai.
2.2. Teisinį suinteresuotumą ginčyti Nacionalinės mokėjimo agentūros veiksmus tyrėjo tiek Ieškovas, tiek jo atstovaujami draudėjai. Ieškovas, kaltindamas Atsakovą tuo, kad Atsakovas neskundė NMA atsisakymo mokėti draudimo įmokų kompensacijas, siekia sudaryti įspūdį, kad išimtinai tik Atsakovas galėjo skųsti NMA veiksmus kreipdamasis į teismą. Tačiau pagrindinį suinteresuotumą gauti draudimo įmokų kompensacijas ir siekti, kad jos būtų išmokėtos, pirmiausia turėjo patys draudėjai ir juos atstovavęs bei jų interesais veikęs Ieškovas. Draudimo sutartys (dėl gyvūnų, dėl žemės ūkio pastatų draudimo) numatė išimtinai dvišalius įsipareigojimus, t.y. draudėjo įsipareigojimą sumokėti visas draudimo sutartyje numatytas įmokas, ir atitinkamai draudiko (Atsakovo) įsipareigojimą mokėti išmoką įvykus sutartyse numatytiems draudiminiams įvykiams. Kitaip tariant, pareiga sumokėti visas draudimo įmokas tenka išimtinai draudėjui, todėl pagrindinę ir tiesioginę naudą iš draudimo įmokų kompensacijų gauna būtent pats draudėjas. Tai, kad draudimo sutartyse buvo numatyta, jog dalį draudimo įmokų už draudėją sumokės Nacionalinė mokėjimo agentūra, reiškia, kad kreditorius (Atsakovas) sutiko, kad draudėjo pareigą įvykdytų trečias, sutartyje nedalyvaujantis, asmuo. Tačiau remiantis LR CK 6.190 str. 2 d., nepaisant to, jog draudėjai, pasirašydami draudimo sutartis pažadėjo, jog jų prievolę sumokėti draudimo įmokas įvykdys Nacionalinė mokėjimo agentūra, draudėjai išliko asmeniškai atsakingi Atsakovui už šių įmokų sumokėjimą. Nacionalinei mokėjimo agentūrai nekompensavus įmokų dalies, patys draudėjai privalėjo jas sumokėti. Kadangi už įmokų sumokėjimą buvo atsakingi patys draudėjai ir visa nauda iš Nacionalinės mokėjimo agentūros kompensacijų tenka draudėjams, todėl pirmiausia draudėjai turėjo teisę reikšti reikalavimus Nacionalinei mokėjimo agentūrai dėl kompensacijų išmokėjimo, jeigu manė, kad draudimo įmokas buvo atsisakyta kompensuoti nepagrįstai. Tačiau, kaip minėta, draudėjai pasirinko kitą, ne tokį kraštutinį ir visiškai racionalų sprendimą, kuriam pritarė ir Ieškovas. Ginčyti Nacionalinės mokėjimo agentūros veiksmus taip pat turėjo teisę ir pats Ieškovas, tiek kaip draudėjų atstovas, tiek ir veikdamas savo vardu, kaip komisinio atlyginimo potencialus gavėjas. Taigi, ginčyti NMA veiksmus galėjo tiek patys draudėjai, tiek ir Ieškovas. Todėl visiškai nepagrįstai Ieškovas sieja savo komisinių negavimą su Atsakovo elgesiu, nes komisinių gavimas priklausė pirmiausia nuo paties Ieškovo veiksmų.
2.3. Atsakovas nėra pažeidęs Pavedimo sutarties ar atlikęs kitų neteisėtų veiksmą.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai ir pagrįstai konstatavo, kad pareiga surinkti ir pateikti draudimo įmokų kompensavimui reikalingus dokumentus kilo būtent ieškovui. Teigdamas, kad tokia jo pareiga nebuvo nustatyta pavedimo sutartyje, Ieškovas visiškai ignoruoja Pavedimo sutarties 4.1.7 p., 4.1.11 p., kuriuose numatyta Ieškovo pareiga teikti visą informaciją, be kita ko, reikalingą draudimo sutarčių vykdymui. Be to, duomenimis, patvirtinančiais draudžiamų objektų kiekį ir nuosavybės teises, objektyviai gali disponuoti tik patys draudėjai, todėl jie privalėjo pasirūpinti šių dokumentų pateikimu arba tiesiogiai Nacionalinei mokėjimų agentūrai, arba draudikui. Atsakovas pats įrodinėti aplinkybių, susijusių su draudžiamų objektų nuosavybės teisėmis ir kiekiais, neturi jokių objektyvių galimybių.
2.4. Pats Ieškovas nevykdė pareigą pagal Pavedimo sutartį.
Draudimo sutarčių su draudėjais (žemės ūkio veikla užsiimančiomis įmonėmis) sudarymo, vykdymo ir nutraukimo procesuose draudėjų vardu veikė pats Ieškovas. Tai patvirtina įgaliojimai, kuriuos Ieškovas pateikdavo Atsakovui draudimo sutarčių sudarymo metu (atsiliepimo į papildytą ieškinį priedas Nr. 1). Visas bendravimas ir susirašinėjimas tarp Atsakovo ir draudėjų vyko išimtinai tik per Ieškovą. Ieškovas, būdamas nepriklausomu draudimo tarpininku, rinko visą informaciją, reikalingą draudimo sutartims sudaryti. Be to, būtent su Ieškovu, kaip draudėjų atstovu, vyko susirašinėjimas dėl dokumentų, kurių trūksta kompensacijoms iš Nacionalinės mokėjimo agentūros gauti (atsiliepimo į papildytą ieškinį priedai nr. 3, 4, 5 ir 6). Iš šio susirašinėjimo matyti, kad Atsakovas ne vieną kartą ragino Ieškovą surinkti NMA prašomus trūkstamus dokumentus ir nurodė, kad Ieškovas bei jo atstovaujami draudėjai gali teikti paaiškinimus dėl trūkstamų dokumentų, kuriuos Atsakovas perduotų NMA vertinti ir svarstyti (pvz., 2009-10-07 el. laiškas nuo Atsakovo darbuotojos J. Š. Ieškovo darbuotojams I. R. ir R. S.). Tačiau, nei tokių paaiškinimų, nei kitų prašomų dokumentų Ieškovas nesurinko ir nepateikė. Tiek Pavedimo sutartis, tiek LR draudimo įstatymo 164 str. 4 d. įpareigoja būtent Ieškovą teikti draudėjams visą informaciją, susijusią su draudimo sutartimis. Ieškovas privalėjo išaiškinti draudėjams, kokiomis sąlygomis draudėjai turės sumokėti draudimo įmokas ir kokiomis sąlygomis šių įmokų dalis bus kompensuojama, kokie dokumentai bus reikalingi pagrindžiant teises į kompensaciją. Todėl, Ieškovas Apeliaciniame skunde daro visiškai nepagrįstas prielaidas apie tai, kad Atsakovas net neketino ginčyti NMA atsisakymo mokėti draudimo įmokų kompensacijas. Tuo metu, kai buvo prašoma pateikti trūkstamus dokumentus, sprendimas nemokėti kompensacijų nebuvo priimtas, todėl tiesiog nebuvo ką ginčyti. Nei Ieškovas, nei jo atstovaujami draudėjai neparuošė jokių paaiškinimų, nepateikė jokių įrodymų dėl to, kad draudimo sutarčių sudarymo dienai draudėjai iš tiesų turėjo draudimo sutartyse nurodytą draudžiamų gyvūnų kiekį. Nesant jokių duomenų apie tai, kad draudėjai iš tiesų turėjo reikiamą kiekį gyvūnų nuosavybės teise, nebuvo jokio pagrindo ginčyti NMA veiksmus netgi tais motyvais, kuriais buvo grindžiami kito draudiko (IF draudimas) reikalavimai Vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtoje byloje. Kaip paaiškėjo iš dokumentų, kuriuos Ieškovas pateikė į paskutinį teismo posėdį, kai kurių draudimo sutarčių atvejais draudėjai faktiškai neturėjo pakankamo kiekio draudžiamų paukščių nuosavybės teise. Pavyzdžiui, Ieškovo pateiktas UAB „Girelės paukštynas“ pateiktas pirkimo dokumentų rejestras patvirtina, kad UAB „Girelės paukštynas“ draudimo sutarties (poliso Nr. TAI 96901941) sudarymo dieną turėjo mažiau negu pagal draudimo sutartį reikalaujamų 140 000 vnt. paukščių, nes iš 149451 vnt. rejestre nurodytų paukščių kiekio, 9690 vnt. buvo įsigyti 2007-12-19, t.y. 4 dienom vėliau negu buvo sudaryta draudimo sutartis. Be to, rejestre nurodytų 36720 vnt. paukščių, kurie buvo įsigyti 2007-07-02, gyvenimo trukmė yra 5 mėn., todėl didesnės šio kieko dalies draudimo sutarties sudarymo metu nebebuvo.
Žemesnės instancijos teismas
2.5. Ieškovas nepagrindžia net galimos žalos fakto, nors privalo įrodyti savo negautų pajamų realumą ir dydį. Kadangi Atsakovas nėra atlikęs jokių neteisėtų veiksmų pagal Pavedimo sutartį, kitos sutartinės civilinės atsakomybės sąlygos gali būti net neanalizuojamos. Tačiau Ieškovo pateikti įrodymai ir argumentai nepatvirtina net jo patirtos žalos (negautų pajamų) fakto, nekalbant apie žalos realumą. Ieškovo teiginiai, kad apskundus NMA veiksmus, teismai priimtų palankius sprendimus ir NMA tuo pagrindu išmokėtų draudimo įmokų kompensacijas, yra pagrįsti tik spėliojimais ir prielaidomis. Pirmiausia, Lietuvos Vyriausiojo Administracinio Teismo 2011-10-27 nutartimi, kuria remiasi Ieškovas, įrodinėdamas negautų pajamų faktą, buvo išspręstas tik vienas teisinis klausimas - ar gali draudėjai įrodinėti savo nuosavybės teises į draudžiamus gyvūnus sąskaitomis-faktūromis. Teismas padarė išvadą, kad sąskaitos-faktūros yra tinkamas įrodymas nuosavybės teisėms patvirtinti, Tačiau teismo nutartimi Nacionalinė mokėjimo agentūra buvo įpareigota spręsti draudimo įmokų kompensavimo klausimą iš naujo ir atsižvelgiant į draudėjų pateikiamas sąskaitas-faktūras, bet nebuvo įpareigota išmokėti kompensacijas draudėjams. Kaip nurodė teismas minėtoje nutartyje, byloje nebuvo išspręstas klausimas dėl to, ar sąskaitos faktūros bei kiti dokumentai, patvirtinantys draudžiamų gyvūnų nuosavybės teises, įgytas po draudimo sutarties sudarymo, gali būti tinkami įrodymai kompensacijoms pagrįsti. Nacionalinė mokėjimo agentūra byloje laikėsi pozicijos, jog draudėjai turi patvirtinti nuosavybės teises į gyvūnus, kurie draudėjams priklausė draudimo sutarties sudarymo dieną, nes Draudimo įmokų dalinio kompensavimo taisyklės, patvirtintos žemės ūkio ministro 2004 m. kovo 4 d. įsakymu Nr. 3D-92 (toliau - Taisyklės), numato, jog įmokos kompensuojamos tik už tą gyvūnų kiekį, kuris jau priklauso draudėjui nuosavybės teise draudimo sutarties sudarymo dieną. Kadangi pareiškėjas If P&C Insurance AS byloje įrodinėjo, jog kompensuojama turi būti ir už tą gyvūnų kiekį, kuris nepriklausė draudėjams nuosavybės teise draudimo sutarčių sudarymo dieną, akivaizdu, kad daugeliu atveju net iš naujo nagrinėjant draudimo įmokų kompensavimo klausimus Nacionalinė mokėjimo agentūra atsisakys kompensuoti draudimo įmokas pagal tas sutartis, kurios sudarytos dėl tokio gyvūnų kiekio, kuris nepriklausė draudėjams sutarčių sudarymo dieną. Antra, siekdamas įrodyti savo negautų pajamų realumą Ieškovas turi įrodyti, kad NMA, net esant palankiam sprendimui, būtų priėmusi teigiamą sprendimą dėl draudimo įmokų kompensavimo. Tačiau Ieškovas bylos nagrinėjimo metu nenurodė jokių aplinkybių ir nepateikė įrodymų, kad visi jo atstovaujami draudėjai turėjo pakankamą kiekį gyvūnų ir, kad šis kiekis yra pagrįstas tinkamais dokumentais ir kad šiuos dokumentus NMA pripažintų pakankamais teigiamam sprendimui dėl draudimo įmokų kompensacijų išmokėjimo priimti. Priešingai, dalis Ieškovo pateiktų įrodymų, kaip minėta anksčiau, patvirtina, kad kai kurie draudėjai akivaizdžiai neturėjo draudimo sutartyse nurodytų draudžiamų gyvūnų kiekio nuosavybės teise.
2.6. Draudimo sutarties šalims susitarus nutraukti draudimo sutartis, Ieškovas neturi jokio pagrindo gauti komisinių.
LR CK 2.160 str. leidžia komercinio atstovavimo sutarties šalims susitarti, kad prekybos agentui atlyginimas bus mokamas tik tuo atveju, kai sudaryto sandorio šalis įvykdys sudarytą sandorį (bus gautos draudimo įmokos). Kadangi draudimo sutartys su draudėjais buvo teisėtai nutrauktos, o šių sutarčių nutraukimo teisėtumo Ieškovas neginčija, vadinasi, yra akivaizdu, kad draudėjai neįvykdys dalies savo pareigų mokėti draudimo įmokas, todėl gauti komisinio atlyginimo Ieškovas neturi teisės. Pažymėtina, kad draudimo sutartys buvo nutrauktos ne dėl pažeidimo, o teisėtu abiejų šalių susitarimu, kuriam pritarė ir Ieškovas. Todėl jokio pagrindo gauti komisinių nuo neįvykdytos sandorių dalies Ieškovas neturi nei pagal įstatymą, nei pagal Pavedimo sutartį. Priešingai nei teigia Ieškovas apeliaciniame skunde, jeigu Ieškovui būtų mokami komisiniai ir nuo tos sandorio dalies, kuri nebūtų įvykdyta, Ieškovas nepagrįstai ir nesąžiningai praturtėtų, nes gautų atlyginimą nepaisant to, kad su jo pagalba sudaryto sandorio šalys negavo jokios naudos. Todėl teigti, kad buvo pažeisti Ieškovo teisėti lūkesčiai, kuomet buvo pasirašyti susitarimai dėl darbo sutarčių nutraukimo, yra visiškai nepagrįsta.
2.7. Ieškovas negali reikalauti priteisti įvykdyti tik dalį žalos atlyginimo prievolės, nes ši prievolė yra nedaloma. Nors pirmosios instancijos teismas sprendime nepasisakė, dėl toliau nurodytų Atsakovo argumentų, manome, kad Ieškovo reikalavimas priteisti dalį žalos atlyginimo negali būti tenkinamas ir dėl to, kad LR CK 6.24 str. 4 d. numato, kad vieno skolininko prievolė vienam kreditoriui gali būti įvykdyta tik kaip nedalomoji prievolė, t.y. visa iš karto. Todėl kreditorius negali reikalauti, kad skolininkas įvykdytų prievolę dalimis, įskaitant ir prievolę atlyginti žalą. Ieškovas papildomą ieškinį dėl negautų pajamų atlyginimo reiškė ne visa apimtimi, o tik 10 000 Lt dalyje, nors ši prievolė dėl negautų pajamų atlyginimo, net jeigu ji egzistuotų, būtų tarp vieno kreditoriaus ir vieno skolininko. Toks ieškinio dalyko formulavimas prieštarauja minėtai LR CK 6.24 str. 4 d.
3. Ieškovo ieškinys dėl 8 889,97 Lt skolos priteisimo yra nepagrįstas
Atsiliepimas
Atsakovas yra nurodęs atsiliepime į pradinį ieškinį, jog Ieškovo sąskaita 8 889,97 Lt sumai nebuvo priimta, o suderinus mokėtinų komisinių likučius pats Ieškovas pateikė Atsakovui sąskaitą 812,06 Lt sumai, kurią Atsakovas apmokėjo. Todėl Atsakovas nėra Ieškovui skolingas šios 8 889,97 Lt sumos. Pažymėjo, kad bylos nagrinėjimo metu Atsakovas pateikė teismui visus duomenis, dokumentus ir paaiškinimus dėl to, kaip buvo apskaičiuoti Ieškovui priklausantys komisiniai, įskaitant ir paaiškinimus dėl 8 889,97 Lt sumos nepagrįstumo. Pateikus šiuos duomenis, Ieškovas neturėjo jokių klausimų dėl atliktų apskaičiavimų, nebereiškė jokių abejonių dėl pateiktų duomenų ir nereikalavo pateikti jokių papildomų įrodymų. Todėl, kaip teisingai pripažino pirmosios instancijos teismas priimtame sprendime, jokio ginčo tarp šalių dėl sumų apskaičiavimo ir teisingumo tarp šalių nebebuvo. Apeliantas yra neteisus teigdamas, kad Atsakovas neturėjo teisės 2011-10-18 pateikti pranešimo Nr. 6-5-55 dėl tarpusavio priešpriešinių reikalavimų įskaitymo. Kadangi priešieškinis buvo pareikštas kitą dieną po šio pranešimo pateikimo, vadinasi įskaityti reikalavimai jų įskaitymo momentu nebuvo teisminio ginčo nagrinėjimo dalykas. Dėl šių priežasčių Ieškovo ieškinys dėl 8 889,97 Lt sumos priteisimo pagrįstai pirmosios instancijos teismo buvo atmestas ir keisti teismo sprendimo šioje dalyje nėra jokio pagrindo. Prašė atmesti apeliacinį skundą, palikti galioti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012-04-16 sprendimą nepakeistą; priteisti Atsakovui iš Ieškovo bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, kurių dydį patvirtinantys dokumentai bus pateikti vėliau.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant tiek faktinę, tiek teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta. Ši byla nagrinėjama ieškovo UADB „Euro Garantas“ apeliacinio skundo ribose.
Dėl Nacionalinės mokėjimo agentūros sprendimo atsisakyti mokėti draudimo įmokų kompensaciją
Apeliantas nurodė, kad teismas neteisingai vertino, kad atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ neveikimas, pasireiškęs tuo, kad jis neginčijo teisme Nacionalinės mokėjimų agentūros sprendimo atsisakyti mokėti draudimo įmokų kompensaciją, nelaikytinas neteisėtu neveikimu. Kaip matyti iš bylos medžiagos, šalis siejo 2007-07-05 Pavedimo sutarties pagrindu pavedimo teisiniai santykiai. Pagal šią sutartį, ieškovas (brokeris) įgaliojamas AB „Lietuvos draudimas“ vardu sudaryti draudimo sutartis ir tarpininkauti Įgaliotojo vardu sudarant draudimo sutartis su draudėjais Draudimo taisyklių pagrindu. Šios sutarties 5.3.4 p. numatė, kad Brokeriui mokamas nustatytas komisinis atlyginimas pagal Brokerio pateiktą sąskaitą - faktūrą. Įgaliotojas moka Brokeriui komisinį atlyginimą nuo pareikalautų draudimo įmokų, kurios yra pilnai apmokėtos Įgaliotojui. Komisinis atlyginimas mokamas tik šios sutarties galiojimo metu. Vykdant šią sutartį, ieškovui tarpininkaujant, tarp AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB „Dovainonių paukštynas“ 2008-10-25 buvo sudaryta draudimo sutartis Nr. TIA120737465. Pagal šią sutartį numatyta draudimo įmokos suma 1710354 Lt. Draudėjas įsipareigojo sumokėti atsakovui 906 490,80 Lt draudimo įmokų, o likusią draudimo įmokų dalį, sudarančią 803 869,20 Lt šalių susitarimu turėjo sumokėti Nacionalinė mokėjimo agentūrą, nors nei Gyvūnų draudimo liudijime (b. l. 59, t. 3), nei Gyvūnų draudimo sąlygose (b. l. 60 - 61, t. 3), tokių susitarimų nėra, tačiau toks susitarimas yra nurodytas 2010-03-18 Susitarime (b. l. 63, t. 3), kuriuo šalys AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB „Dovainonių paukštynas“ laikė pasibaigusia Sutartį TAI Nr. 120737465 nuo 2009-03-25. Minėtame Susitarime nurodyta, kad draudėjas sumokėjo pagal draudimo sutartį Nr. TIA120737465 draudimo įmokų 377 704, 50 Lt, Nacionalinės mokėjimo agentūros įmokos dalis už visą šios draudimo sutarties galiojimo laiką - 803 869,20 Lt. Tokia draudimo įmokos dalis, mokama Nacionalinės mokėjimų agentūros, remiantis Draudimo įmokų dalinio kompensavimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2004-03-04 įsakymu Nr. 3D-92. Nors byloje nėra Nacionalinės mokėjimo agentūros sprendimo atsisakyti mokėti šią įmokų dalį, tačiau iš 2012-03-08 Nacionalinės mokėjimo agentūros atsakymo (b. l. 26, t. 4) galima spręsti, kad teisingai pirmos instancijos teismas nurodė, kad visgi šią draudimo įmokų sumą Agentūra atsisakė sumokėti dėl to, kad vertinimo metu buvo nustatyta, jog Dovainonių paukštynas neįrodė nuosavybės teisių į jiems priklausantį ir draudžiamą turtą (paukščius). Agentūra 2011-04-28 pakartotinai išsiuntė atsakovui paklausimą Nr. NP-53 dėl papildomų dokumentų pateikimo, įrodančių nuosavybės teisę į apdraustą turtą. Negavusi naujų dokumentų, Agentūra vertino apdrausto turto, nurodyto liudijime, nuosavybės teisę patvirtinančius faktus, pagal turimus duomenis. Agentūra patvirtino, kad 2011-04-28 atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ Agentūrai pateikė patikslintą 2011-04-28 Pažymą ir už Dovainonių paukštyną, kuriuo kompensacijos atsisakė. Agentūra patikslintoje pažymoje UAB „Dovainonių paukštyną“ įvertino, kaip pagalbos gavėją, netinkamą kompensacijai gauti (b. l. 26, t. 4).
Vertinant argumentą, ar AB „Lietuvos draudimas“ turėjo pareigą skųsti Agentūros atsisakymą mokėti draudimo įmokos dalį, sutiktina su apelianto argumentu, kad nesvarbu, kas šioje situacijoje turėjo pareigą ir/ar galimybę rinkti ir pateikti Agentūrai iš draudėjų gyvūnų įsigijimą patvirtinančius dokumentus, ar juos turėjo pateikti (ar galėjo) ir pats draudėjas. Byloje yra duomenys, kad AB „Lietuvos draudimas“ tokią informaciją pateikė draudėjui ir reikalavo pateikti papildomus dokumentus nuosavybės teisių atsiradimo faktui nustatyti (b. l. 88 - 89, t. 4). Šalių sudarytoje Pavedimo sutartyje nėra numatyta atsakovo pareigos kokiais tai atvejais (ar visais atvejais) skųsti Agentūros veiksmus. Teisė kreiptis į teismą numatyta CPK 5 str. 1 d., tačiau tai kiekvieno suinteresuoto asmens teisė, bet ne pareiga. Kreipiantis į teismą, kiekvienas suinteresuotas asmuo turi manyti, kad jo teisė ar įstatymu saugojamas interesas yra pažeisti. Todėl pareigos kreiptis į teismą negali nustatyti joks susitarimas. Vertinant situaciją šioje byloje, teisėjų kolegija sprendžia, kad tokia teise kreiptis į teismą galėjo naudotis bet kuri iš šalių, t. y. ieškovas ar atsakovas, jei manė, kad jų teisė galimai yra pažeista, bei draudėjas (UAB „Dovainonių paukštynas“), kaip Draudimo sutarties šalis ir asmuo turintis teisę į draudimo įmokos dalies kompensavimą, išmokamos Nacionalinės mokėjimo agentūros. Šioje situacijoje tiek draudikas (AB „Lietuvos draudimas“), tiek draudėjas (UAB „Dovainonių paukštynas“) pasielgė kitaip, jie susitarė (pasirinko jiems tinkamiausią būdą) ir Draudimo sutartį atskiru Susitarimu laikė pasibaigusia nuo 2009-03-25, t. y. ją nutraukė. Teisėjų kolegija nevertina aplinkybių ar draudėjui pateikus NMA papildomus duomenis būtų tokia draudimo įmoka pagal šią Draudimo sutartį sumokėta, kadangi byloje nėra duomenų apie tai, kad draudėjas turėjo pakankamai duomenų įrodyti gyvūnų nuosavybės įsigijimo faktą, pagaliau nėra duomenų, kad tokius papildomus įrodymus draudėjas laiku būtų pateikęs Agentūrai, o ši būtų priėmusi tikrai teigiamą sprendimą. Aplinkybė, kad atsakovas nutraukė Draudimo sutartį su draudėju UAB „Dovainonių paukštynas“ yra abiejų sutarties šalių susitarimas, toks Sutarties nutraukimo neteisėtumas nėra konstatuotas, šalys laisvos susitarti tiek dėl sutarties sąlygų, tiek ir laisvos nutraukti sutartį. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas visiškai teisingai vertino, kad Agentūros veiksmų apskundimas negali būti pripažintas atsakovo neteisėtu veiksmu, įrodinėjant civilinės atsakomybės sąlygas. Neįrodžius vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų, iš esmės nėra reikšmingi kiti apelianto argumentai dėl patirtų nuostolių ir jų dydžio, bei priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, tačiau trumpai pasisakytina ir dėl šių argumentų. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra galimybės analizuoti aplinkybių, ar Nacionalinė mokėjimo agentūra gavusi vienokius ar kitokius draudėjo papildomus duomenis, būtų priėmus teigiamą sprendimą ir jei taip, tai kokio dydžio, be to, kaip teisingai atsakovas nurodė atsikirtime į apeliacinį skundą, Vyriausias administracinis teismas vėliau nutartyje išaiškino tik vieną svarbų klausimą, kad išrodinėti nuosavybės teises galima ir remiantis sąskaitomis – faktūromis, t. y., kad sąskaitos –faktūros yra tinkamas įrodymas vertinant nuosavybės teisių į gyvūnus įsigijimo faktą, tačiau nesant tokio sprendimo dėl draudimo įmokų kompensavimo ir priešingai, draudikui su draudėju iš viso nutraukus draudimo sutartį (tokio nutraukimo neužginčijus), ieškovas pagal Pavedimo santykius gauti komisinio atlyginimo neturi teisės, kadangi jo teisė gauti komisinius numatyta tik nuo tų sutarčių, kurios yra įvykdytos ir draudikui AB „Lietuvos draudimas“ yra pilnai sumokėtos draudimo įmokos. Todėl konstatuotina, kad neįrodyta ir kita civilinės atsakomybės sąlyga – žalos atsiradimas ir tuo pačiu priežastinio ryšio buvimo faktas.
Dėl įskaitymo: teisėjų kolegija vertina, kad atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ prieš pateikiant priešieškinį dėl sumokėto ieškovui komisinio mokesčio priteisimo, pripažinęs, jog tam momentui atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ yra nesumokėjęs ieškovui UADBB „Euro Garantas“ 20 812,78 Lt komisinio atlyginimo, į pastarąją sumą įskaitė ir ieškovo pradiniu ieškiniu pareikštą reikalavimą 8889,97 Lt dėl skolos priteisimo būtent komisinio atlyginimo, tokiu būdu atlikdamas vienarūšių, priešpriešinių reikalavimų įskaitymą. CK 6.134 str. draudžia daryti įskaitymą reikalavimui, kurie ginčijami teisme. Šiuo gi atveju, atsakovas tokio reikalavimo neginčijo, jį pripažino, padarydamas įskaitymą. Atsakovas pripažino ieškovo UADBB „Euro Garantas“ pradinį ieškinį 8889,97 Lt sumai ir jį pilnai patenkino, įskaitydamas. Pažymėtina, kad pirmos instancijos teismas motyvuojamojoje dalyje taip pat nurodė, kad pagal atsakovo pateiktus paskaičiavimus sutarties nutraukimo dieną, atsakovas buvo skolingas ieškovui būtent šią sumą, t.y. 20 817,78 Lt, kurią ir nurodė atsakovas priešieškinyje, kaip komisinio atlyginimo sumą, kurią pripažino nesumokėjęs ieškovui ir ją pilnai įskaitė. Esant tiksliai nurodytai komisinio atlyginimo sumai, kuri atsakovo įskaityta, teisingai ieškovas nurodė, kad į šią sumą atsakovas įskaitė ir pradiniu ieškiniu reikštą reikalavimą dėl 8889,97 Lt skolos priteisimo. Atsakovui pradinėje bylos nagrinėjimo stadijoje pripažinus šį ieškinio reikalavimą (jį įskaičius), yra pagrindas, vadovaujantis CPK 93 str. šioje dalyje ieškovui priteisti iš atsakovo už pradinį ieškinį sumokėtą žyminį mokestį 267 Lt (b. l. 4, t.1). Atsižvelgiant, kad toks šio ieškinio reikalavimo pripažinimas ir patenkinimas atliktas pačioje bylos nagrinėjimo pradžioje, teismo vertinimu, todėl nėra pagrindo perskirstyti kitų bylinėjimosi išlaidų.
Dėl bylinėjimosi išlaidų: ieškovas teigia, kad atsakovui AB „Lietuvos draudimas“ pirmos instancijos teismas priteisė per dideles bylinėjimosi išlaidas advokato pagalbai apmokėti, viso 7986 Lt. Prašė atsižvelgti į Teisingumo ministro 2004-04-2 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio įtvirtintus kriterijus priteistinam užmokesčiui apskaičiuoti ir sumažinti atsakovo prašomą priteisti bylinėjimosi išlaidų sumą.
Sprendžiant dėl atsakovo patirtų išlaidų už advokato teisinę pagalbą apmokėti, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad netgi esant atsakovui palankiam teismo sprendimui, teismas turi atsižvelgti į konkrečios bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialiųjų žinių reikalingumą, teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą ir kitas svarbias aplinkybes. Taip pat atsižvelgtina į Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatas. Nagrinėjamos bylos atveju, teismo vertinimu, 7986 Lt atstovavimo išlaidų suma yra neproporcingai didelė. Pati byla sudėtinga, joje pateiktas tiek ieškinys, tiek priešieškinys, vyko šeši teismo posėdžiai (tame tarpe ir parengiamieji). Byloje be surašyto priešieškinio, atsiliepimų į pirminį ir patikslintą ieškinį, atsakovo atstovas teismui pateikė rašytinius paaiškinimus, prašymus ir dokumentus (įrodymus), kas reiškia, kad atsakovo atstovo darbo laiko sąnaudos buvo gan didelės. Teismas, spręsdamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą, privalo vadovautis ir bendraisiais teisės principais (LR CPK 3 str. 1 d.). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, bei į aukščiau aptartų Rekomendacijų nustatytus dydžius, darytina išvada, kad priteistinų išlaidų advokato pagalbai apmokėti pirmos instancijos teisme dydis mažintinas per pusę, iki 3993 Lt ir tokio dydžio atstovavimo išlaidos priteisiamos iš ieškovo atsakovo naudai. Tokia suma neprieštarautų teisingumo bei protingumo principams.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas 2012 m. balandžio 16 d. sprendimą, netinkamai išsprendė bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą, šioje dalyje skundžiamas teismo sprendimas keistinas (LR CPK 326 str. 1 d. 3 p.). Kaip jau aukščiau pasisakyta, ieškovo naudai priteistinas iš atsakovo jo sumokėtas žyminis mokestis 267 Lt.
Paduodamas apeliacinį skundą ieškovas sumokėjo 3000,85 Lt žyminio mokesčio (b. l. 139, t. 4). Kadangi apelianto apeliacinis skundas iš dalies patenkintas tik bylinėjimosi išlaidų dalyje ir teismo sprendimas iš dalies keistinas tik bylinėjimosi išlaidų dalyje, todėl konstatuotina, kad patenkinus apeliacinį skundą dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų, keistina sprendimo dalis, kuria išspręsti procesinio pobūdžio klausimai, o paduodant apeliacinį skundą dėl sprendimo dalies, kuriuo buvo neteisingai išspręstas procesinio pobūdžio klausimas, apeliantas (ieškovas) už šią apeliacinio skundo dalį jokio žyminio mokesčio nemokėjo, todėl jam žyminis mokestis (ar jo dalis) nepriteistina.
Kadangi ieškovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies tik priteistų bylinėjimosi išlaidų dalyje, o atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ pateikė duomenis, kad apeliacinėje instancijoje patyrė 3267 Lt bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti (b. l. 152 - 155, t. 4), todėl teismas sprendžia, jog yra pagrindas priteisti reikalaujamas tokio pobūdžio bylinėjimosi išlaidas. Atsižvelgiant į atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentų kiekį, į aplinkybę, kad apeliacinės instancijos teisme vyko vienas teismo posėdis, kuris truko nepilnas dvi valandas, bei tų pačių Rekomendacijų nurodytus tokių priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydžius, teisėjų kolegija vertina, kad teisinga ir protinga priteisti pusę prašomų išlaidų 1633,50 Lt atsakovo advokato pagalbai apmokėti.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 3 p.,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. balandžio 16 d. sprendimą dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pakeisti ir jį išdėstyti sekančiai.
„Priteisti ieškovui uždarai akcinei draudimo bendrovei „Euro garantas“ iš atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ 267 Lt (du šimtus šešiasdešimt septynis litus) bylinėjimosi išlaidų (žyminio mokesčio).
Priteisti iš ieškovo uždaros akcinės draudimo bendrovės „Euro garantas“ atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ naudai 3993 Lt (tris tūkstančius devynis šimtus devyniasdešimt tris litus) bylinėjimosi išlaidų.“
Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovui AB „Lietuvos draudimas“ iš ieškovo uždaros akcinės draudimo bendrovės „Euro garantas“ 1633,50 Lt (vieną tūkstantį šešis šimtus trisdešimt tris litus 50 centų) bylinėjimosi išlaidų.