Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2012-01-19 · Civilinė byla Nr. 2A-162/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-01-19
Bylos Nr.
2A-162/2012
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Danutė Gasiūnienė, Konstantinas Gurinas, Algirdas Gailiūnas
Ieškovas
G. M.
Atsakovas
AAS „Gjensidige Baltic“, uždarajai akcinei bendrovei „Volnata“, T. Š.
Kategorijos
  • 24.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-162/2012Procesinio sprendimo kategorija 24.1., 44.2. 44.5.2.2, 44.5.2.4, 44.5.2.16., 73.2.6.1. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. sausio 19 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Gailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Danutės Gasiūnienės ir Konstantino Gurino, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės G. M. ir atsakovo AAS „Gjensidige Baltic“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2802-553/2010 pagal ieškovės G. M. ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Volnata“, AAS „Gjensidige Baltic“ ir T. Š. dėl autoįvykio metu patirtos žalos atlyginimo bei

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl autoįvykio metu sužalotam asmeniui padarytos neturtinės žalos dydžio ir vairuotojų civilinės atsakomybės draudiko bei padidinto pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybės už autoįvykio metu nukentėjusių asmenų patirtą neturtinę žalą ribų.

Šalies argumentai

Ieškovė G. M. ieškiniu prašė teismo priteisti solidariai iš atsakovų UAB „Volnata“, AAS „Gjensidige Baltic“ ir T. Š. 200 000 Lt neturtinės žalos atlyginimui, 3 000 Lt turtinės žalos atlyginimui ir visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Ieškinį grindė tokiomis svarbiausiomis aplinkybėmis.

2004 m. liepos 14 d. apie 14 val. ji važiavo atsakovui UAB ,,Volnata“ priklausančiu ir atsakovo UAB DK ,,Baltic Polis“ apdraustu mikroautobusu, kurį vairavo atsakovas T. Š.. Įvyko autoavarija, kurios metu ieškovė, būdama nėščia, buvo sunkiai sužalota, dėl patirtų sužalojimų ieškovės ir jos dar negimusio vaiko gyvybei kilo grėsmė, ieškovė patyrė daug skausmo, kūdikio gimdymas buvo komplikuotas – atliktas Cezario pjūvis. Ieškovė iki šiol labai jautri, bijo važiuoti automobiliu, kenčia dažnus galvos skausmus, liko randai ant kelių, pooperacinis randas ant pilvo, kuris sužlugdė ieškovės pasitikėjimą savimi ir privertė kaip moterį gėdytis savo kūno.

Prašydama priteisti 3 000 Lt turtinei žalai atlyginti ieškovė nurodė, kad tokia suma reikalinga kojos plastinei/rekonstrukcinei operacijai atlikti. Reikalavimą priteisti 200 000 Lt neturtinės žalos atlyginimui motyvavo tuo, kad paaiškėjo naujos sveikatos pažeidimo liekamosios pasekmės, kurios ieškovei nebuvo žinomos anksčiau, iki šiol tęsiasi fizinis skausmas, didžiuliai emociniai išgyvenimai ir nerimas dėl vaiko sveikatos.

Šalies argumentai

Atsakovas UAB „Volnata“ su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad nėra tinkamas atsakovas. Žala atsirado dėl ne darbines pareigas vykdžiusio T. Š.. Jo darbo laikas bendrovėje įvykio dieną buvo nuo 6.35 val. iki 10.15 val., o autoįvykis įvyko 14.00 val. darbuotojui veikiant kaip privačiam asmeniui, mikroautobusu naudojantis savo nuožiūra. UAB „Volnata“ autoįvykio metu nebuvo padidinto pavojaus šaltinio valdytojas.

Be to, ieškovė neįrodė priežastinio ryšio tarp už avariją atsakingo asmens kaltų veiksmų bei ieškovei atsiradusios neturtinės žalos, kadangi dalis ieškovės sveikatos sutrikimų gali būti susiję su ieškovės, kaip nėščiosios moters, pogimdyvine būkle. Ieškovės reikalaujama neturtinės žalos suma yra nepagrįstai ir neprotingai didelė. Žalos dydį galėjo sąlygoti ir pačios ieškovės neatsargus elgesys, kadangi mikroautobusu ji važiavo neprisisegusi saugos diržų. Autoavarija įvyko ne dėl T. Š. neteisėtų veiksmų, o dėl nelaimingo atsitikimo. Reikalavimas atlyginti 3000 Lt turtinę žalą taip pat nepagrįstas, nes šių išlaidų ieškovė nepatyrė.

Šalies argumentai

Atsakovas T. Š. su ieškiniu taip pat nesutiko ir nurodė, kad įvyko nelaimingas atsitikimas, kuriame jo kaltės nėra. Jis nepažeidė saugaus eismo reikalavimų ar kelių eismo taisyklių, automobilis buvo techniškai tvarkingas. Nelaimingo atsitikimo dieną T. Š. į Šiaulius važiavo savo reikalais po darbo UAB „Volnata“, todėl ši bendrovė nėra atsakinga dėl autoįvykio metu padarytos žalos. Mikroautobusas buvo privaloma tvarka apdraustas. Dėl autoavarijos T. Š. labai pergyvena ir nuoširdžiai gailisi. Ieškovės prašoma priteisti neturtinė žala turėtų būti mažesnė. T. Š. šeimos turtinę padėtis sunki.

Atsakovas UAB DK „Baltic Polis” (teisių perėmėjas AAS „Gjensidige Baltic“) su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad pagal T. Š. ir UAB DK „Baltic Polis” 2004 m. balandžio 29 d. sudarytą paprastąją transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, įsipareigojo atlyginti draudiminio įvykio metu draudėjo padarytą žalą tretiesiems asmenims, jeigu reikalavimas atlyginti žalą apdraustajam pareikštas per vienerius metus nuo žalos atsiradimo arba sužinojimo ar turėjimo sužinoti apie ją dienos. Reikalavimas atsakovui T. Š. buvo pareikštas tik 2006 m. lapkričio 23 d., todėl vienerių metų terminas yra praleistas. Be to, pagal sutartį atsakovui - draudimo kompanijai nekyla pareiga mokėti draudimo išmoką neturtinės žalos padarymo atveju. Draudimo sutarčiai turi būti taikomos įstatymo nuostatos, kur draudiko sutartinė atsakomybė dėl neturtinės žalos yra nustatyta ne daugiau kaip 500 eurų arba 1726,40 Lt. Draudimo sutartis buvo sudaryta 2004 m. balandžio 29 d. ir galiojo nuo 2004 m. balandžio 30 d. iki 2005 m. balandžio 29 d.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismas 2007 m. kovo 14 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė iš UAB DK „Baltic Polis“ ieškovės G. M. naudai 40 000 Lt neturtinei žalai atlyginti (Lietuvos apeliacinis teismas 2007 m. rugsėjo 24 d. nutartimi šį sprendimą paliko nepakeistą). 2007 m. spalio 9 d. vykdomasis raštas Nr. 2-1172-48/2007 dėl 40 000 Lt priteisimo iš UAB DK „Baltic Polis“ G. M. naudai grąžintas teismui po įvykdymo.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. balandžio 7 d. panaikino Vilniaus apygardos teismo 2007 m. kovo 14 d. sprendimą ir Lietuvos Apeliacinio teismo 2007 m. rugsėjo 24 d. nutartį bei grąžino bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (tam, kad būtų tinkamai nustatytas didesnio pavojaus šaltinio valdytojas žalos padarymo metu), todėl atsakovas AAS „Gjensidige Baltic“ pareiškė prašymą išspręsti įvykdymo atgręžimo klausimą – įpareigoti ieškovę grąžinti atsakovui 40 000 Lt.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas iš naujo išnagrinėjęs bylą 2010 m. spalio 25 sprendimu ieškinį patenkino iš dalies:

priteisė ieškovei iš atsakovo AAS „Gjensidige Baltic“ 40 000 Lt neturtinės žalos atlyginimui, 4000 Lt atstovavimo išlaidų ir 246 Lt ekspertizės išlaidų;

atsakovo AAS „Gjensidige Baltic“ prašymo dėl sprendimo įvykdymo atgręžimo netenkino;

priteisė iš ieškovės G. M. atsakovo UAB „Volnata“ naudai 7 000 Lt atstovavimo išlaidų;

priteisė valstybei iš atsakovo AAS „Gjensidige Baltic“ 18 Lt ir iš ieškovės G. M. 74 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad žalą ieškovė G. M. patyrė dėl didesnio pavojaus šaltinio veikimo, todėl žalą privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio valdytojas. Žalos padarymo metu teisėtu didesnio pavojaus šaltinio valdytoju buvo T. Š. (CK 6.270 str. 2 d.). T. Š. buvo sudaręs civilinės atsakomybės draudimo sutartį, todėl jo pareiga atlyginti žalą neviršijant draudimo sumos perkeliama draudimo kompanijai AAS „Gjensidige Baltic“ (CK 6.254 str. 1 d. 6.270 str. 1 d). Pagal 2004 m. balandžio 29 d. Transporto priemonių savininkų ir valdytojų privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutartį (Draudimo liudijimas (polisas) Nr. 1132363) draudikas draudiminio įvykio metu įsipareigojo atlyginti 1 726 400 Lt žalą asmeniui ir 345 280 Lt turtui. Kai draudiko įsipareigojamos atlyginti žalos asmeniui rūšis (turtinė, neturtinė) neaptarta transporto priemonės savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartyje, nekonkretizuota šiuos draudimo santykius reglamentuojančiose teisės normose, draudikas atsako asmeniui už abiejų rūšių žalą – turtinę ir neturtinę, o draudiko atsakomybę už nukentėjusiajam padarytą žalą, neatsižvelgiant į jos rūšį, riboja tik draudimo išmokų dydis.

Žemesnės instancijos teismas

2004 m. kovo 5 d. buvo priimtas įstatymas Nr. IX-2043 „LR transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 13 straipsnio papildymo įstatymas“, kuriuo 13 straipsnio 1 dalis buvo papildyta, nurodant galimas didesnes draudimo sumas – 500 000 eurų asmeniui ir 100 000 eurų turtui, o šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta draudiko pareiga sudaryti draudimo sutartis pagal draudėjo pasirinktas sumas. 2004 m. kovo 5 d. buvo priimtas „LR transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo pakeitimo įstatymas“ Nr. IX-2041, kurio 11 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata dėl padarytos neturtinės žalos atlygintinos maksimalios 500 eurų sumos. 2004 m. kovo 5 d. priimtas „LR transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymas“ Nr. IX-2042 nustatė, kad minėtas pakeitimo įstatymas įsigalioja nuo 2004 m. gegužės 1 d.

Teismas sprendė, kad draudimo sutarties sudarymo metu – 2004 m. balandžio 29 d. buvęs transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisinis reglamentavimas draudiko atsakomybę ribojo tik draudimo išmokos dydžiu. Aptariamoje draudimo sutartyje nebuvo nurodytos žalos asmeniui rūšys, todėl draudikas privalo atlyginti tiek turtinę, tiek neturtinę žalą, padarytą ieškovei, kurios dydis ribojamas maksimalia sutartyje nustatyta draudimo asmeniui išmokos suma – 1 726 400 Lt.

Ieškovė nepraleido trejų metų senaties termino reikalavimui dėl patirtos žalos pareikšti, kadangi patikslintą ieškinį, kuriuo reikalavimai buvo pareikšti ir atsakovui T. Š., teismui pateikė 2006 m. lapkričio 27 d. (CK 1.125 str. 8 d.).

Reikalavimas atlyginti 3 000 Lt turtinę žalą netenkintinas, nes byloje neįrodyta, kad ieškovė būtų patyrusi realias gydymosi išlaidas.

Įvertinęs bylos aplinkybes, teismas pagal vidinį savo įsitikinimą bei vadovaudamasis CK 1.5 straipsnio 4 dalyje įtvirtintasis teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais, sprendė, kad ieškovei G. M. turi būti kompensuota 40 000 Lt neturtinės žalos. Spręsdamas dėl neturtinės žalos dydžio, teismas atsižvelgė į tai, kad eismo įvykio metu ieškovei buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, ji patyrė keletą lūžių, sumušimų, nubrozdinimų ir galvos smegenų sukrėtimą, todėl jai teko ilgą laiką kęsti skausmą ir baimę dėl savo sveikatos būklės ir ateities perspektyvų. Svarbu, kad autoįvykio metu ieškovė laukėsi kūdikio ir dėl patirtų traumų buvo iškilęs pavojus ne tik jos, bet ir būsimo kūdikio sveikatai ir gyvybei. Dėl patirtų lūžių ieškovė privalėjo gulėti statiškoje ir nepatogioje pozoje, negalėjo gimdyti natūraliu būdu. Išskirtinai sunkių liekamųjų reiškinių ieškovei nekonstatuota, jos darbingumas nenukentėjo, tikimybė, kad patirta trauma gali turėti įtakos kitiems nėštumams, maža. Atsakovo T. Š. kaltų veiksmų dėl autoįvykio nenustatyta, o jo turtinė padėtis yra sunki.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Gauti du apeliaciniai skundai.

Šalies argumentai

Ieškovė G. M. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 25 d. sprendimą ir ieškovės ieškinį tenkinti pilnai, pritaikant solidariąją atsakomybę visiems atsakovams; panaikinti sprendimo dalį, kuria priteistos bylinėjimosi išlaidos atsakovui UAB „Volnata”; priteisti ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas iš atsakovų. Nurodo šiuos svarbiausius argumentus:

1. Pirmosios instancijos teismas neišsamiai ir ne tiksliai išvardino bei įvertino neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijus, neatskleidė jų reikšmės bei įtakos teisingai piniginei kompensacijai už neturtinių vertybių pažeidimą. Be to, į tam tikrus reikšmingus neturtinės žalos dydžio nustatymui kriterijus teismas apskritai neatsižvelgė ir jie net nebuvo aptarti.

Žemesnės instancijos teismas

Pažymėtina, kad ieškovė patyrė itin skaudžius fizinius sužalojimus (daugybiniai rankų, kojų, pečių juosmens audinių sumušimai bei nubrozdinimai, kraujosrūvos smilkinio ir viršugalvio srityje, galvos smegenų sukrėtimas, mentės kaklelio ir dubens (gaktikaulių - vieni svarbiausių moteriai kaulų) abiejų šakų kaulų lūžiai). Po autoavarijos ieškovė buvo netekusi sąmonės, ieškovei šešias savaites reikėjo gulėti statiškoje „varlės” pozoje. Ieškovė po avarijos negalėjo gimdyti natūraliu būdu – jai atliktas cezario pjūvis, kas pakenkė ieškovės išvaizdai, sukėlė nepasitikėjimas savimi ir nepasitenkinimą savo kūnu.

Eismo įvykis ieškovei paliko liekamųjų reiškinių tiek išorės organuose - randai, tiek vidiniuose – stubure, pasikeitė ieškovės fizinė būklė. Po avarijos ieškovė negalėjo niekur išeiti, pusantro mėnesio buvo priversta gulėti lovoje, taigi buvo apribotos jos bendravimo galimybės.

Antra, ieškovė fizinius sužalojimus patyrė būdama pirmą kartą nėščia ir dėl patirtų sužalojimų neteko galimybės gimdyti natūraliu būdu, o patirtos traumos gali turėti įtakos ieškovės tolimesniems nėštumams bei galimybei natūraliu būdu gimdyti ateityje.

Patirtos neturtinės žalos pasekmės pažeidė ieškovės psichologinę pusiausvyra, kadangi patirti sužalojimai ir išgyvenimai sukėlė ir tebesukelia dvasinius išgyvenimus bei baimę dėl sveikatos, dėl būsimo gimdymo sėkmės, dėl būsimo sūnaus (jau gimusio) sveikatos, dėl galimybės užsiimti atitinkama veikla, atsirado baimė važiuoti autotransporto priemone.

Žemesnės instancijos teismas

Apygardos teismas neišanalizavo faktinės aplinkybės, kad tiek ieškovės, tiek jos sūnaus gyvybei buvo iškilęs pavojus. Žmogaus gyvybė yra fundamentaliausia ir brangiausia konstitucinio lygmens vertybė ir asmens prigimtinė teisė, užimanti išimtinę vietą kitų asmeninių neturtinių vertybių kontekste. Žmogaus gyvybė yra neatsiejamai susijusi su jo sveikata, kuri taip pat yra viena iš svarbiausių, nesunkiai pažeidžiamų, asmeniui gyvybiškai svarbių, ne visada atkuriamų ar įmanomų atkurti vertybių, todėl turi būti itin saugoma.

Žmogui žuvus neturtinė žala atlyginama trečiajam asmeniui, o žmogų sužalojus – pačiam sužalotam asmeniui, todėl sužalojimo atveju neturtinė žala yra didesnė nei žmogaus mirties atveju trečiajam asmeniui atlyginama žala.

Žemesnės instancijos teismas

Dėl ieškovės patirtų sužalojimų buvo iškilusi grėsmė ieškovei neturėti vaikų ir šeimos, t. y. galėjo būti pažeista asmens teisė i šeimą, kuri yra visuomenės ir valstybės pagrindas.

Autoavarijos metu ieškovė buvo jauna (26 m.) ir autoavarijos metu sukeltos pasekmės lydės ieškovę visą likusį ilgą gyvenimą. Be to, teismas neatsižvelgė į aplinkybė, kad ieškovė yra moteris, t. y. fiziškai silpnesnė ir trapesnė asmenybė.

2. Atsakovai nesiėmė priemonių, kad ieškovės patirta žala sumažėtų ar nepadidėtų, nesuteikė pagalbos, nesirūpino ieškove. Dar daugiau, atsakovai stengėsi suklaidinti ieškovę ir teismą pateikdami dvi tos pačios dienos transporto nuomos sutartis, taip bandydami išvengti atsakomybės.

Žemesnės instancijos teismas

3. Vilniaus apygardos teismas nurodė, kad nustatant neturtinės žalos dydį reikalinga remtis teismų praktika, tačiau analogiškomis ar bent jau panašiomis bylomis nesirėmė. Analogiškų bylų nepavykus rasti, reikėtų remtis bylomis, kuriose neturtinės žalos kompensacija buvo priteista esant sunkiam sveikatos sutrikdymui, patirtam eismo įvykio metu. Pavyzdžiui, Lietuvos aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-90/2008 (atsižvelgus į nukentėjusiojo neatsargumą priteista 200.000,00 Lt.), 2003 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2003 (priteista 120.000,00 Lt neturtinės žalos).

4. Teismas nepagrindė įrodymais išvados, kad atsakovo T. Š. turtinė padėtis yra sunki. Be to, draudimo sutarties tikslas - garantuoti, kad sunki materialinė kaltininko padėtis netaptų kliūtis įgyvendinti visiško žalos atlyginimo principą. Neturtinė žala buvo priteista iš draudimo įmonės, kurios turtinė padėtis yra itin gera, todėl T. Š. turtinė padėtis nesvarbi.

5. Ieškovė elgėsi atsargiai ir rūpestingai (buvo prisisegusi saugos diržą).

6. Tarp UAB „Volnata” ir T. Š. 2004 m. balandžio 29 d. sudaryta transporto nuomos sutartis (penkiolikos punktų), kurioje nustatyta, kad transporto priemonės valdymo ir naudojimosi teisės UAB „Volnata“ yra perduodamos nuo sutarties pasirašymo momento iki 2009 m. balandžio 29 d. Būtent ši sutartis buvo pateikta valstybės institucijoms (Valstybinei kelių transporto inspekcijai), tačiau bylos nagrinėjimo metu buvo pateikta visai kita transporto nuomos sutartis. Joje skyrėsi tik viena sąlyga - transporto priemonės valdytojas, atitinkamai ir jo atsakomybė autoavarijos, kurioje buvo sužalota ieškovė, metu. Autoavarijos metu transporto priemonės valdytojas buvojau nebe UAB „Volnata“, o T. Š.. Tikėtina, kad sutartis buvo pakeista, o iki pakeistos sutarties pateikimo ieškovė neturėjo pagrindo atsakovu netraukti UAB „Volnata”, todėl jam bylinėjimosi išlaidos neturi būti priteistos.

Ieškovės nuomone, transporto nuomos sutartis prieš trečiuosius asmenis gali būti panaudota būtent penkiolikos punktų, kuri buvo išviešinta, o ne septyniolikos punktų, kuri nežinia kada buvo sudaryta ir apie jos sudarymą buvo žinoma tik jos šalims.

Žemesnės instancijos teismas

7. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, grąžinęs bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, 2008 m. balandžio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-205/2008 nurodė, kad pirmosios instancijos teismas turi tinkamai nustatyti didesnio pavojaus šaltinio valdytoją žalos padarymo metu. Teismas nurodė, kad galima ir solidarioji atsakomybė, kurios atsiradimą gali nulemti didesnio pavojaus šaltinio naudojimo aplinkybės.

Teismas taip pat pabrėžė, kad turi būti aptarta transporto priemonės techninės priežiūros prievolė, įvertinant, kad UAB „Volnata” ir T. Š. siejo darbo santykiai (1998 m. birželio 1 d. darbo sutartis) ir nuomos santykiai (dvi 2004 m. balandžio 29 d. transporto nuomos sutartys). Minėtų darbo santykių apygardos teismas iš viso neanalizavo.

8. Apygardos teismas nepagrįstai nepriteisė ieškovės gydymui reikalingos sumos tuo pagrindu, kad jos dar faktiškai nepatirtos, nors byloje buvo įrodymai apie reikalingą gydymą ir jo kainą.

9. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsakovui UAB „Volnata“ priteisė 7000 Lt bylinėjimosi išlaidų. Iš pradžių buvo žinoma, kad tarp UAB „Volnata“ ir T. Š. sudaryta 2004 m. balandžio 29 d. transporto nuomos sutartis. Į bylą vėliau buvo pateikta kita sutartis, pagal kurią transporto priemonės valdytojų jau yra T. Š.. Esant tokioms aplinkybėms, ieškovė negalėjo atsakovu netraukti ir UAB „Volnata“.

Atsakovas AAS „Gjensidige Baltic“ apeliaciniu skundu prašo, nenustačius T. Š. neteisėtų veiksmų - pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti; pripažinus T. Š. atsakingu dėl 2004 m. liepos 14 d. eismo įvykio - pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti po apeliacinės instancijos teismo peržiūrėjimo nustatytą neturtinės žalos sumą priteisiant iš atsakovo T. Š.; tenkinti prašymą dėl sprendimo įvykdymo atgręžimo. Nurodo šiuos svarbiausius argumentus:

1. Pirmosios instancijos teismas nenustatė neteisėtų atsakovo T. Š. veiksmų ir todėl, nesant vienos iš būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei atsirasti, nepagrįstai iš dalies tenkino ieškinį.

2. Iš teismo sprendimo matyti, kad autoįvykio priežastimi teismas laikė automobilio rato sprogimą dėl netinkamos kelio būklės, o už žalą, padarytą dėl kelio trūkumo privalo atsakyti jo savininkas arba valdytojas (CK 6.266 str. 1 d., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-507/2008). Teismas privalėjo kelio savininką (valdytoją) įtraukti į bylą trečiuoju asmeniu be savarankiškų reikalavimų (CPK 47 str. 1 d., CPK 327 str. 2 d. 2 p.). To nepadarius konstatuotinas absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas.

3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė draudimo sutarties sudarymo metu, o ne eismo įvykio dieną galiojusioje Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo redakcijoje nurodytas draudimo sumas. Nuo 2004 m. gegužės 1 d. galioję įstatymai numatė draudimo kompanijos pareigą atlyginti neturtinę žalą iki 500 EUR. Atitinkamai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-115/2006.

Be to, neturtinės žalos limitas (500 eurų vienam draudžiamajam įvykiui, nepriklausomai nuo to, kiek yra nukentėjusiųjų) negali būti didinamas teismo sprendimu. Dėl eismo įvykio 500 eurų neturtinės žalos atlyginimas jau yra išmokėtas kitai nukentėjusiajai, todėl ieškovės G. M. ieškinys atsakovo AAS „Gjensidige Baltic“ atžvilgiu yra atmestinas, o neturtinė žala priteistina iš už ją atsakingo asmens - T. Š..

4. Teismas nepagrįstai netaikė ieškinio senaties. Draudiko atsakomybė nėra deliktinė, ji kyla iš draudimo sutarties, todėl jai negali būti taikomos žalos atlyginimą reglamentuojančios teisės normos. Tokios pačios pozicijos laikosi ir Lietuvos apeliacinis Teismas 2010 m. rugpjūčio 17 d. nutartyje civilinėje byloje 2A-559/2010.

5. Ieškovė praleido terminą kreiptis dėl žalos atlyginimo. Reikalavimo draudikui pateikimo dieną (2007 m. vasario 12 d.) Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje buvo nustatyta, kad „Šio Įstatymo nustatyta tvarka atsakingas draudikas arba Biuras moka išmoką, jeigu pretenzija dėl padarytos žalos pareikšta per vienus metus nuo žalos atsiradimo dienos arba per vienus metus nuo dienos, kurią nukentėjęs trečiasis asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie padarytą žalą, bet ne vėliau kaip per 4 metus nuo eismo įvykio dienos“.

6.Vilniaus apygardos teismas ieškovei priteisė neadekvačiai didelę, teismų praktikos neatitinkančią neturtinės žalos atlyginimo sumą, kuri mažintina per pusę (Lietuvos aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-262/2007, 2008 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-136/2008, 2008 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008 ir kt.).

7. Kadangi vykdant teismo sprendimą ieškovė iš apelianto jau gavo 40 000 Lt, netaikius sprendimo įvykdymo atgręžimo ir esant tokiai sprendimo rezoliucinei daliai, kokia suformuluota, būtų pagrindas ieškovės naudai iš draudiko dar kartą išieškoti 40 000 Lt.

Gauti keturi atsiliepimai į apeliacinius skundus.

Atsiliepimas

Atsakovas T. Š. atsiliepime nurodo, kad skundžiamas sprendimas teisėtas ir pagrįstas. Solidarios atsakomybės klausimas jau yra išnagrinėtas analogiškoje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-119/2009).

Atsakovas UAB „Volnata” atsiliepimuose į apeliacinius skundus prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos svarbiausius argumentus:

1. Visos neturtinės žalos dydžio nustatymui svarbios aplinkybės apygardos teismo buvo tinkamai ir išsamiai įvertintos. Atkreiptinas dėmesys ir į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-119/2009, kurioje pasisakyta dėl to paties autoįvykio metu nukentėjusio kitos asmens patirtos žalos dydžio.

2. Atmestini apeliantės argumentai, kad ji patyrė žalą, nors buvo rūpestinga (prisisegusi saugos diržus). Ši aplinkybė byloje nėra įrodyta. Be to, keleiviai privalo užsisegti saugos diržus ir šis faktas nesudarytų pagrindo didinti atsakovei priteistiną žalos dydį.

3. Atmestini ieškovės argumentai, kad šioje byloje galima ir atsakovo UAB „Volnata“ kaip galimo didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybė. Tarp atsakovų T. Š. ir UAB „Volnata“ sudarytų dviejų transporto priemonės nuomos sutarčių išsamus teisinis vertinimas yra pateiktas 2009 m. kovo 16 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-119/2009, kurioje buvo nagrinėjamos to paties eismo įvykio aplinkybės, taigi ir spręstas didesnio pavojaus šaltinio valdytojo klausimas.

4. Teismui pateiktoje draudimo sutartyje yra aiškiai įtvirtintos draudimo sumos: 1726400 Lt dydžio draudimo suma asmeniui ir 345280 Lt dydžio draudimo suma turtui. Kadangi žalos rūšis nėra konkretizuota, todėl Vilniaus apygardos teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimas 2006 m. balandžio 11 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-115/2006.

5. Ieškovės ieškiniui dėl žalos atlyginimo taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 str. 1 d. 8 p.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-2512006).

6. Tai, kad sprendimo rezoliucinėje dalyje teismas nurodė priteisti iš apelianto 40000 Lt neturtinės žalos, nereiškia, jog negali būti taikomas apelianto ieškovei jau sumokėtos tokio dydžio sumos ir teismo priteistos neturtinės žalos sumos tarpusavio įskaitymas.

Atsiliepimas

Atsakovas AAS „Gjensidige Baltic“ atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir tenkinti draudiko apeliacinį skundą. Nurodo šiuos svarbiausius argumentus:

Šalies argumentai

1. Ieškovės apeliaciniame skunde nurodyti argumentai dėl neva per mažo teismo nustatyto neturtinės žalos dydžio, yra neįrodyti, deklaratyvūs bei klaidinantys. Ieškovė, grįsdama jai padarytos neturtinės žalos dydį, nurodo ne faktiškai atsiradusias pasekmes, bet tokias, kurios teoriškai galėjo atsirasti (tačiau praktiškai neatsirado).

2. Atsakovo kaltės nebuvimas turėtų būti vertinamas atsakovo naudai.

3. Nepagrįstas ieškovės teiginys, kad neturtinės žalos dydis turėjo būti vertinamas atsižvelgiant į draudiko, o ne į T. Š. turtinę padėtį. Pirma, draudikas neprivalo atsakyti už G. M. padarytą neturtinę žalą daugiau nei tai numato įstatymas (t.y. 500 eurų limitas vienam autoįvykiui, nepriklausimai nuo nukentėjusiųjų skaičiaus); antra, vadovaujantis CK 6.250 straipsnio 2 dalimi, „teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į <...> šią žalą padariusio asmens <...> turtinę padėtį. „AAS „Gjensidige Baltic“ ieškovei žalos nėra padaręs, todėl ir neturtinės žalos dydis turi būti nustatomas atsižvelgiant ne į AAS „Gjensidige Baltic“, o į T. Š. turtinę padėtį.

Šalies argumentai

4. Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad ieškovei būtų padaryta turtinė žala – tai taip pat yra pagrindas mažinti ir neturtinės žalos dydį. Atmestinas ieškovės argumentas, neva jai reikalinga 3.000 Lt kainuojanti kelio darinio revizija ir operacija. Draudikas ieškovei dar 2007 m. lapkričio 7 d., vykdydamas vėliau panaikintą 2007 m. kovo 14 d. Vilniaus apygardos teismo sprendimą, yra išmokėjęs 40.000 Lt draudimo išmoką, todėl neaišku, kodėl ieškovė teigia, kad gydymui neturėjo reikalingų lėšų.

5. Nustatant neturtinės žalos dydį, atsižvelgtina ir į ieškovės didelį neatsargumą. Eismo įvykio metu G. M. nebuvo užsisegusi saugos diržo, kas turėjo įtakos patirtų sužalojimų kiekiui ir sunkumui. Be to, negali būti laikomas atsargiu ir rūpestingu ieškovės lengvabūdiškas elgesys, kuomet ji, būdama 36 savaitę nėščia, sutinka (ir netgi pati prašo) važiuoti automobiliu, kurios techninė būklė jai nėra žinoma, su jai nepažįstamu vairuotoju, kurio vairavimo patirtis ar netgi teisės vairuoti transporto priemones (ne)turėjimas jai irgi nežinomas, važiavimas pavojingiausioje ir nesaugiausioje transporto priemonės vietoje (priekyje, šalia vairuotojo).

6. Diskriminacinis apeliaciniame skunde nurodytas teiginys, neva ieškovei priteistina didesnio dydžio neturtinė žala, nes ji yra jauna moteris. Dvasinių išgyvenimų, skausmo pojūčiai yra labai individualūs ir nepriklauso nuo lyties ar amžiaus.

7. Nepagrįsti ieškovės teiginiai, neva niekas iš atsakovų nesiėmė priemonių, kad ieškovės patirta žala sumažėtų ar nepadidėtų. Pastebėtina, jog būtent T. Š. iš karto po eismo įvykio ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad ieškovei nedelsiant būtų suteikta medicininė pagalba, kad jos patirta žala būtų kaip įmanoma mažesnė.

8. Ieškovės nurodyta teismų praktika nesivadovautina, kadangi bylų ratio decidendi skiriasi.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Byloje kilo ginčas tiek dėl už autoįvykio metu keleiviams padarytą žalą atsakingų asmenų, tiek dėl ieškovei priteistino žalos dydžio.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino bylos išnagrinėjimui svarbias aplinkybes ir įrodymus, priėmė teisėtą bei pagrįstą ir tinkamai motyvuotą sprendimą, todėl pirmosios instancijos motyvų jiems pritardamas nekartoja ir pasisako tik dėl apeliaciniuose skunduose dėstomų argumentų.

Byloje nustatyta, kad 2004 m. liepos 14 d. apie 14 val. ieškovė važiavo atsakovui UAB ,,Volnata“ priklausančiu ir atsakovo T. Š. vairuojamu ir atsakovo UAB DK ,,Baltic Polis“ apdraustu mikroautobusu. Įvykus autoavarijai, ieškovė, tuo metu būdama nėščia, buvo sunkiai sužalota.

Dėl didesnio pavojaus šaltinio valdytojo ir atsakovų atsakomybės

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. balandžio 7 d. nutartimi šią bylą grąžino nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui tam, kad būtų tinkamai nustatytas didesnio pavojaus šaltinio valdytojas žalos padarymo metu. Su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl didesnio pavojaus šaltinio valdytojo nustatymo šioje byloje teisėjų kolegija sutinka ir jų nekartoja.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad 2009 m. kovo 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-119/2009 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nagrinėjo bylą dėl šioje byloje nagrinėjamo eismo įvykio ir pateikė taip pat šioje byloje nagrinėjamos situacijos teisinį vertinimą, t.y. pasisakė dėl padidinto pavojaus šaltinio valdytojo nagrinėjamo autoįvykio metu. Minėtoje byloje Lietuvos Aukščiausiasis teismas pasisakė, kad, padidinto pavojaus šaltinio valdytoju įvykio metu išliko transporto priemonės savininkas T. Š.. Nors ši išvada padaryta byloje, kurios šalys nėra tapačios, todėl minėtoje byloje nustatyti faktai nėra prejudiciniai šioje byloje, teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamos bylos medžiaga ir įrodymai nesudaro pagrindo kitaip vertinti situaciją ir nukrypti nuo minėtos išvados, kad padidinto pavojaus šaltinio valdytojas eismo įvykio metu buvo vairuotojas T. Š. (ne atsakovas UAB „Volnata“).

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad T. Š. buvo sudaręs civilinės atsakomybės draudimo sutartį su draudimo įmone, sprendė, jog T. Š. pareiga atlyginti žalą neviršijant draudimo sumos perkeliama draudimo kompanijai AAS „Gjensidige Baltic“ (CK 6.254 str. 1 d. 6.270 str. 1 d).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino padidinto pavojaus šaltinio valdytojui nustatyti svarbias bylos aplinkybes ir įrodymus bei tinkamai pagrindė ir pakankamai išsamiai motyvavo išvadas tiek dėl padidinto pavojus šaltinio valdytojo, tiek dėl subjekto, privalančios atlyginti ieškovei žalą, todėl pirmosios instancijos motyvų šiais klausimais teisėjų kolegija nekartoja ir papildomai nebepasisako dėl apeliaciniuose skunduose dėstomų argumentų dėl solidariosios atsakovų atsakomybės.

Atsakovas AAS „Gjensidige Baltic“ apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė draudimo sutarties sudarymo metu, o ne eismo įvykio dieną galiojusioje Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo redakcijoje nurodytas draudimo sumas (nuo 2004 m. gegužės 1 d. galioję įstatymai numatė draudiko pareigą atlyginti neturtinę žalą iki 500 EUR).

Teisėjų kolegija su šiais argumentais nesutinka ir pažymi, kad draudimo kompanijos pareiga atlyginti žalą kyla tiek iš įstatymo, tiek iš sutarties. Byloje nustatyta, kad atsakovas T. Š. transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį buvo sudaręs 2004 m. balandžio 29 d., o byloje nagrinėjamas eismo įvykis įvyko 2004 m. liepos 14 d. Taigi draudimo sutarties sudarymo ir eismo įvykio metu galiojo skirtingas transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo reglamentavimas. Nuo 2004 m. gegužės 1 d. įsigaliojo draudiko atlyginamos neturtinės žalos ribojimas 500 eurų suma. Tuo tarpu iki tol galiojęs reglamentavimas ribojo tik bendrą atlyginamos žalos, į kurią įeina tiek turtinė, tiek neturtinė žala, sumą.

Į bylą pateiktoje 2004 m. balandžio 29 d. sudarytoje transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartyje, kuri įsigaliojo 2004 m. balandžio 30 d., nurodytos tokios draudimo sumos: asmens draudimo suma – 1 726 400 Lt, turto draudimo suma – 345 280 Lt.

Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. įstatymas Nr. IX-2042) 4 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad nuo Lietuvos Respublikos transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo dienos kiekvienai Lietuvos Respublikoje valdomai ar naudojamai transporto priemonei turi galioti Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo reikalavimus atitinkanti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis arba šio įstatymo 1 straipsnio 6 dalyje nurodyta draudimo sutartis, t.y. sutartis, kurioje draudimo sumos yra 500 000 eurų asmeniui ir 100 000 eurų turtui. Kadangi, kaip jau minėta, nagrinėjamoje byloje pateiktos 2004 m. balandžio 29 d. transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygos - draudimo sumos – nurodytas įstatymo nuostatas atitinka, 2004 m. liepos 14 d. įvykusio eismo įvykio metu draudiko pareiga mokėti sutartyje numatyto maksimalaus dydžio išmoką buvo teisėta ir galiojanti. Atitinkamai, sprendžiant dėl draudiko išmokėtinos draudimo išmokos maksimalaus dydžio, reikia vadovautis ne draudiminio įvykio atsitikimo metu, o būtent draudimo sutarties sudarymo metu galiojusiomis Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo nuostatomis ir šio įstatymo nuostatoms neprieštaraujančia draudimo sutartimi (taip draudiko pareigą atlyginant žalą dėl po 2004 m. gegužės 1 d. įvykusio autoįvykio, kai civilinę atsakomybę už žalą atsakingas asmuo yra apsidraudęs dar iki 2004 m. gegužės 1 d. ir sudaryta sutartis atitinka Lietuvos Respublikos transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo pakeitimo įstatymo 1 straipsnio 6 dalyje nurodytas sąlygas, aiškino Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. balandžio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2008). Nors minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo byloje nagrinėti teisės klausimai nėra identiški nagrinėjamiems šioje byloje, kasacinio teismo išaiškinimas dėl nuo 2004 m. gegužės 1 d. įsigaliojusios maksimalios draudimo kompanijos atlygintinos neturtinės žalos sumos (500 eurų) taikymo atlyginant dėl eismo įvykių, įvykusių po 2004 m. gegužės 1 d. nukentėjusiųjų patirtą žąlą, kai kaltasis asmuo savo civilinę atsakomybę buvo apdraudęs dar iki 2004 m. gegužės 1 d., aktualus ir šioje byloje).

Dėl ieškinio senaties taikymo

Atmestini atsakovo AAS „Gjensidige Baltic“ argumentai, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovės reikalavimams dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo yra nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 str. 8 d.). Šio straipsnio 7 dalyje nustatytas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas (iš draudimo teisinių santykių pareikštiems reikalavimams) taikomas draudėjui ir draudikui pareiškus vienas kitam reikalavimus pagal draudimo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 27 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-150/2008). Kadangi eismo įvykis įvyko 2004 m. liepos 14 d., o ieškinį G. M. pareiškė 2005 m. birželio 1 d. (patikslintą ieškinį, kuriuo reikalavimai buvo pareikšti ir atsakovui T. Š. pateikė 2006 m. lapkričio 27 d., o 2007 m. vasario 12 d. patikė teismui prašymą dėl draudimo kompanijos (trečiojo asmens) teisinio statuso pakeitimo į atsakovo teisinį statusą), CK 6.125 straipsnio 8 dalyje numatytas ieškinio senaties terminas nebuvo praleistas.

Dėl neturtinės žalos dydžio

Ieškovė teigia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino visų faktinių bylos aplinkybių, reikšmingų neturtinės žalos dydžio nustatymui. Su tokiais argumentais teisėjų kolegija nesutinka ir pažymi, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo bylos duomenis apie autoįvykio ieškovės sveikatai sukeltas pasekmes ir išsamiai bei tinkamai motyvavo, pagrindė priteisimos neturtinės žalos dydį. Pirmosios instancijos teismo motyvų dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo teisėjų kolegija nekartoja ir pažymi, kad reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia, kad teismas privalo aptarti kiekvieną byloje esantį ir ištirtą įrodymą bei argumentą. Ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl kiekvieno rašytinio įrodymo ar argumento, nereiškia, jog bylos medžiaga nebuvo tiriama ir vertinama. Iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis teismas priėmė sprendimą (nustatė konkretų priteistinos neturtinės žalos dydį) ir pirmosios instancijos teismo motyvai yra pakankami. Pažymėtina, kad ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje yra pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90, van de Hurk v. Netherlands).

Apeliaciniuose skunduose teigiama, kad teismas priteisė teismų praktikos neatitinkančią neturtinės žalos atlyginimo sumą. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismai, nustatydami neturtinės žalos atlyginimo dydį, iš tiesų turi vadovautis ne tik teisės normose ir teismų praktikoje suformuotais neturtinės žalos dydžio kriterijais, bet taip pat turi atsižvelgti į teismų analogiškose bylose priteistus žalos dydžius. Kartu pažymėtina, kad neturtinės žalos nustatymas kiekvienoje byloje yra labai individualus, priklauso nuo žalą patyrusio asmens individualių ir net subjektyvių savybių, gyvenimo būdo, įpročių ir pan. Todėl net ir esant savo esme labai panašioms faktinėms situacijoms, teismo nustatytas neturtinės žalos dydis gali skirtis.

Apeliaciniuose skunduose minimos Lietuvos aukščiausiojo Teismo nutartys, kuriose taip pat buvo pasisakyta dėl neturtinės žalos dydžio. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantų nurodytose nutartyse buvo nagrinėjamos šioje byloje nagrinėjamai faktinėmis aplinkybėmis netapačios situacijos, todėl minėtomis nutartimis galima tik labai ribotai, t.y. įvertinant ir atsižvelgiant į visas būtent šios bylos faktines aplinkybes, vadovautis sprendžiant dėl priteistino neturtinės žalos dydžio. Kaip ypatingai svarbi nustatant neturtinės žalos dydį šios bylos aplinkybė paminėtinas ieškovės neštumas autoįvykio metu. Šia svarbia aplinkybe skiriasi nagrinėjama byla nuo atsakovo apeliaciniame skunde nurodytų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių. Ieškovės apeliaciniame skunde nurodytose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys nagrinėtos faktinės situacijos nuo nagrinėjamos šioje byloje be jau minėtos aplinkybės (ieškovės nėštumo) taip pat skiriasi eismo įvykio pasekmių sunkumu. Nutartyje byloje Nr. 3K-3-90/2008 nagrinėta situacija, kai ieškovui dėl autoįvykio net ir atlikus operacijas išliko visiškas apatinių galūnių paralyžius bei nejautrumas, nustatytas 80 procentų darbingumo netekimas, o byloje Nr. 3K-3-371/2003 nagrinėta situacija, kai ieškovė dėl sveikatos pakenkimo tapo visiškai nedarbinga, jai buvo subjaurotas veidas, sutriko klausa, uoslė, regėjimas, orientacija, ji neteko darbo. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad ieškovė dėl eismo įvykio būtų patyrusia tokias sunkias liekamojo pobūdžio pasekmes, todėl ir neturtinė žala priteista mažesnė.

Dėl turtinės žalos atlyginimo

Ieškovės prašymas priteisti turtinę žalą, kurią sudaro suma, reikalinga operacijai atlikti, pirmosios instancijos teismo netenkintas pagrįstai, nustačius, kad įrodymų, jog ieškovė būtų patyrusi realias gydymosi išlaidas, į bylą nepateikta, t.y. neįrodyta, kad ieškovei būtų atliktos apmokamos procedūros, susijusios su autoįvykio metu patirtais sužalojimais (CPK 178 str., CK CK 6.249 str. 1 d.).

Dėl kelio savininko ( valdytojo) įtraukimo į bylą

Atmestinas atsakovo AAS „Gjensidige Baltic“ apeliacinio skundo argumentas, kad į bylą turėjo būti įtrauktas kelio, kuriame įvyko eismo įvykis, savininkas ir valdytojas. Pagal bylos duomenis, eismo įvykio priežastimi nebuvo kelio defektai. Ši aplinkybė (kad kelio dangos ypatumai ar defektai būtų buvę ir galėję įtakoti eismo įvykio kilimą) net nebuvo įrodinėjama, todėl byloje nenustatytas nei teisinis nei faktinis pagrindas kelio, kuriame 2004 m. liepos 14 d. eismo įvykis, kuriame sužalota ieškovė, savininko ir valdytojo civilinei atsakomybei vadovaujantis CK 6.266 straipsniu, nustatančiu kelių (gatvių) savininkų (valdytojų) atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl nekokybiškos gatvių dangos. Baudžiamojoje byloje Nr. 88-1-00682-04, kurioje specialistai ištyrė eismo įvykio aplinkybes ir pateikė išvadas dėl autoavarijos priežasties techniniu požiūriu, nebuvo nustatyta, kad eismo įvykį būtų lėmę ar galėjo lemti kelio defektai ar kad tokie defektai kelyje buvo.

Dėl sprendimo vykdymo atgręžimo

Jeigu panaikinamas jau įvykdytas sprendimas ir iš naujo išnagrinėjus bylą priimamas sprendimas atmesti ieškinį arba priimama nutartis nutraukti bylą ar palikti ieškinį nenagrinėtą, atsakovui turi būti grąžinama visa tai, kas buvo pagal panaikintą sprendimą iš jo išieškota ieškovo naudai (sprendimo įvykdymo atgręžimas) (CPK 360 str. 1 d.). Teismas, kuriam byla perduota iš naujo nagrinėti, privalo savo iniciatyva išnagrinėti sprendimo įvykdymo atgręžimo klausimą ir išspręsti jį priimdamas naują sprendimą ar nutartį, ir tuo užbaigti bylą (CPK 761 str. 1 d.).

Šią bylą išnagrinėjęs Vilniaus apygardos teismas 2007 m. kovo 14 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė iš draudimo kompanijos ieškovės G. M. naudai 40 000 Lt neturtinei žalai atlyginti (Lietuvos apeliacinis teismas 2007 m. rugsėjo 24 d. nutartimi šį sprendimą paliko nepakeistą). Vykdomasis raštas Nr. 2-1172-48/2007 dėl 40 000 Lt priteisimo iš UAB DK „Baltic Polis“ G. M. naudai grąžintas teismui po įvykdymo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. balandžio 7 d. panaikino Vilniaus apygardos teismo 2007 m. kovo 14 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. rugsėjo 24 d. nutartį bei grąžino bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Taigi vadovaujantis minėtomis CPK 360 straipsnio 1 dalimi ir 361 straipsnio 1 dalimi, Vilniaus apygardos teismas kaip pirmosios instancijos teismas iš naujo išnagrinėjęs bylą, turėjo spręsti sprendimo atgręžimo klausimą tuo atveju, jeigu iš naujo išnagrinėjus bylą būtų priimtas sprendimas atmesti ieškinį arba priimama nutartis nutraukti bylą ar palikti ieškinį nenagrinėtą. Šioje byloje susiklostė kitokia situacija – Vilniaus apygardos teismas 2010 m. spalio 25 d. sprendimu ieškovei iš atsakovo (draudiko) priteisė 40 000 Lt. Ši suma ieškovei jau yra sumokėta vykdant Vilniaus apygardos teismo 2007 m. kovo 14 d. sprendimą. Būtų neekonomiška ir procesiškai neefektyvu šią sumą grąžinti sprendimą įvykdžiusiam atsakovui (draudikui), o vėliau vėl išieškoti iš draudiko ieškovės naudai jau vykdant įsiteisėjusį Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 25 d. sprendimą.

Atsakovo argumentai, kad neišsprendus įvykdyto Vilniaus apygardos teismo 2007 m. kovo 14 d. sprendimo vykdymo atgręžimo klausimo, kyla grėsmė, jog iš atsakovo ieškovei 40 000 Lt bus išieškota pakartotinai, nepagrįsti. Pažymėtina, kad vykdomasis raštas ieškovei gali būti išduotas jos prašymu (CPK 646 str. 1 d.). Ieškovė (išieškotojas), pateikdama vykdomąjį raštą antstoliui, privalėtų antstoliui pateikti ir duomenis, kad pateikiamas vykdomasis dokumentas nėra įvykdytas bei atsakytų už tokių duomenų tikrumą (CPK 650 str. 1 ir 2 d.). Esant byloje susiklosčiusiai situacijai, kai ieškovė iš atsakovo (draudimo kompanijos) jau gavo 40 000 Lt sumą teisėtai vykdant įsiteisėjusį Vilniaus apygardos teismo 2007 m. kovo 14 d. sprendimą, kuris vėliau buvo panaikintas ir teismas, išnagrinėjęs bylą pakartotinai, nusprendė priteisti iš atsakovo (draudiko) 40 000 Lt, ieškovės veiksmai, siekiant dar kartą priverstinio vykdymo tvarka iš atsakovo gauti 40 000 Lt būtų vertinami kaip piktnaudžiavimas procesu ir procesinėmis teisėmis bei siekis be pagrindo įgyti turtą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Bylinėjimosi išlaidos paskirstomos šalims proporcingai tenkintų ir atmestų reikalavimų daliai (CPK 93 str 2 ir 3 d.). Kadangi apeliaciniai skundai netenkinami, už atsakovo apeliacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis nepriteisiamas.

Atsakovas UAB „Volnata“ prašo priteisti 1 742,40 Lt bylinėjimosi išlaidų ir nurodo, kad 726 Lt iš jų buvo patirtos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tačiau tuo metu nebuvo galimybės pateikti šias išlaidas įrodančių dokumentų, o bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme bylinėjimosi išlaidos sudaro – 1 016,4 Lt.

Teisėjų kolegija pažymi, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, išlaidos, turėtos dėl naudojimosi advokato paslaugomis, negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl šių išlaidų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 98 str. 1 d.). Pirmosios instancijos teismas sprendimą priėmė 2010 m. spalio 25 d., o už advokato paslaugas UAB „Volmata“ pagal pateiktus įrodymus atsiskaitė tik 2010 m. gruodžio 21 d., todėl šios UAB „Volnata“ išlaidos negali būti priteisiamos šioje bylos nagrinėjimo stadijoje. Dėl advokato pagalbos bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (atsiliepimų į apeliacinius skundus surašymą) UAB „Volnata“ turėjo 1016,4 Lt išlaidų, kurios, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pagrįsto dydžio, todėl priteistinos iš bylą apeliacine tvarka pralaimėjusio apelianto – ieškovės G. M.. G. M. apeliacinio skundo reikalavimai buvo nukreipti į atsakovą UAB „Volnata“, būtent nuo šios apeliantės reikalavimų UAB „Volnata“ gynėsi, todėl ieškovei G. M. tenka pareiga atlyginti UAB „Volnata“ turėtas bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidas. Ieškovės argumentas, kad ji, dar nežinodama visų vėliau paaiškėjusių bylos aplinkybių, pagrįstai atsakovu patraukė ir UAB „Volnata“, todėl pastarajam neturi būti priteisiamos turėtos bylinėjimosi išlaidos, atmestinas. Ieškovė nuosekliai, taip pat ir apeliaciniame skunde kėlė atsakovų (įskaitant UAB „Volnata“) solidarios atsakomybės klausimą, todėl UAB „Volnata“ atžvilgiu ieškovės apeliacinį skundą atmetus turi būti atlyginamos UAB „Volnata“ bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidos.

Procesinių dokumentų įteikimo bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 patvirtintos minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos, todėl iš proceso dalyvių nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti uždarajai akcinei bendrovei „Volnata“ (j. a. k. 2391077) iš ieškovės G. M. (a. k(duomenys neskelbtini) 1016,4 Lt (vieną tūkstantį šešiolika litų keturiasdešimt centų) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.

Teisėjai Algirdas GailiūnasDanutė GasiūnienėKonstantinas Gurinas