Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-02-21 · Administracinė byla Nr. I-1790-244/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-02-21
Bylos Nr.
I-1790-244/2019
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00062-2019-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Liudmila Zaborovska
Pareiškėjas
D. D.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1790-244/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00062-2019-3Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 55.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. vasario 21 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Liudmila Zaborovska

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. D. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–5), kuriame prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2018 m. liepos 9 d. iki 2018 m. spalio 1 d. neužtikrinant vienam asmeniui turinčio tekti minimalaus ploto reikalavimo. Naudojantis sanitariniu mazgu pareiškėjui nebuvo užtikrinamas privatumas, taip pat sanitarinis mazgas neturi atskiros oro šalinimo sistemos. Pareiškėjas teigia, kad tualeto plotas turi būti ne mažesnis nei 3 kv. m, be to, kameroje esantys daiktai, sanitarinis mazgas ir nenaudojami gultai užima didžiąją dalį kameros ploto; baldai neturėtų būti įskaičiuojami į asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą. Skunde nurodoma, kad kamerose privalo būti keturios taburetės, taip pat po lova privalo būti dėžė kalinių daiktams susidėti. Pareiškėjas teigia, kad dvejos grotos ant langų gaubto formos trukdo vėdinti patalpas bei valyti langus. Ant langų esantis metalinis tinklas taip pat trukdo patekti šviesai. Pareiškėjas skundžiasi tuo, kad jam Lukiškių TI-K nebuvo suteikiamos jokios užimtumo programos, pavyzdžiui, darbas arba edukacinės programos.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.

Lukiškių TI-K atsiliepime nurodo, kad vienam asmeniui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus. Kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai). Gyvenamosiose kamerose, kuriose yra 2-4 lovos yra įrengti stalai komplekte su dvejomis pasukamomis kėdėmis. Atitinkamo dydžio stalas ir 2 suolai yra tose kamerose, kuriose yra daugiau negu 4 lovos. Kiekvienoje kameroje yra lentyna maisto produktams sudėti (konkreti lentynos tvirtinimo vieta gyvenamojoje kameroje nėra nustatyta), pakabos viršutiniams drabužiams kabinti priklausomai nuo lovų kiekio. Lovos matmenys yra apie 1,9 m x 0,7 m (1,33 m²). Kėdės matmenys yra apie 0,3 m x 0,3 m (0,07 m²), suolai atitinkantys stalo dydį. Sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys yra apie 0,8 x 0,7 (0,56 m²). Visų Lukiškių TI-K gyvenamųjų kamerų langų angose įrengtos grotos. Gyvenamosiose kamerose apsauginės grotos turi būti įrengtos ir iš lauko, ir iš vidinės pusės.

Administracija nurodo, kad atliekant gyvenamųjų korpusų kadastrinius matavimus sanitarinio mazgo vieta nebuvo matuojama, kadangi tai nėra atskira patalpa. Lukiškių TI-K neturi akredituotos įmonės atliktų matavimų, kuriuose būtų paskaičiuotas sanitarinio mazgo plotas, tačiau nurodo, kad gyvenamosiose kamerose yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu. Teisės aktai nereglamentuoja sanitarinio mazgo vietos ir ploto, sanitarinio mazgo pertvaros pločio ir ilgio bei praustuvės įrengimo aukščio sanitariniame mazge. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus.

Norint dalyvauti visuomeninėje ar kitoje naudingoje veikloje, asmenys, laikomi Lukiškių TI-K, turi parodyti savo iniciatyvą, pareikšti norą žodžiu ar raštu, kreiptis į būrio viršininką. Asmenims taikomos pagrindinės užimtumo formos yra šios: socialinis ir teisinis švietimas, suimtųjų socialinių ir dvasinių poreikių tenkinimas, pagalba sprendžiant suimtųjų problemas, kultūros, sporto ir kiti renginiai.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K sąlygų laikotarpiu nuo 2018 m. liepos 9 d. iki 2018 m. spalio 1 d. ir dėl to kilusios 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas pažymi, kad reikalavimai dėl žalos atlyginimo pagal savo pobūdį yra civilinio pobūdžio, žalos atlyginimo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, tačiau dalies reikalavimų nagrinėjimą įstatymas priskiria administracinio teismo kompetencijai. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje D. D. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik nustačius jo nurodytos institucijos – Lukiškių TI-K – neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K kamerose jam nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas.

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. EŽTT savo praktikoje taip pat yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą Karalevičius prieš Lietuvą, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, įsigaliojusio nuo 2010 m. gegužės 14 d., 1.3.1. punkte nustatyta minimali gyvenamojo ploto kamerose norma - 3,6 kv. m vienam asmeniui.

EŽTT 2016 m. spalio 20 d. priimtame sprendime, spręsdamas dėl galimo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, padaryto neužtikrinus kalinamam asmeniui tinkamų sąlygų, taip pat ir minimalios asmeninės erdvės, paaiškino ir patikslino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, pasisakydamas, kad sanitariniai įrenginiai, skirtingai nei plotas, užstatytas baldais, neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, nuo kurio skaičiuojamas kalinamajam asmeniui tenkantis plotas (žr., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Muršič prieš Kroatiją byloje EŽTT pabrėžė, kad tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis negu 3 m² bendroje kameroje, ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tais atvejais, kai kaliniams yra užtikrinamas nuo 3 m² iki 4 m² gyvenamasis plotas, ne tik mažas gyvenamasis plotas yra rodiklis vertinant įkalinimo sąlygų tinkamumą. Tokiais atvejais Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas gali būti nustatytas, atsižvelgus į kitus netinkamo įkalinimo sąlygų aspektus, ypač susijusius su galimybėmis mankštintis lauke, natūralaus apšvietimo ar oro nepakankamumu, ventiliacijos trūkumu, netinkama vidaus temperatūra, privataus tualeto nebuvimu bei esminių sanitarinių ir higienos reikalavimų pažeidimu. Tais atvejais, kai bendroje apgyvendinimo erdvėje vienam kaliniui tenka daugiau kaip 4 m², ploto trūkumo problema nekyla, tačiau EŽTT vertinimui dėl įkalinimo sąlygų atitikties Konvencijos 3 straipsniui yra svarbūs kiti fizinių kalinimo sąlygų aspektai. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Byloje pateikti rašytiniai įrodymai (b. l. 7–8) patvirtina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2018 m. liepos 9 d. iki 2018 m. spalio 1 d. Teismas, įvertinęs šiuos įrodymus, daro išvadą, kad pareiškėjas buvo laikomas vienas arba su kitu asmeniu kamerose, kurių plotas svyruoja nuo 7,38 kv. m iki 8,03 kv. m. Minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimas nebuvo pažeistas.

Pareiškėjas skunde teigia, kad didžiąją gyvenamojo ploto dalį kamerose užima daiktai, sanitarinis mazgas ir nenaudojami gultai, be to, baldai neturėtų būti įskaičiuojami į asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą.

Šiuo aspektu administracinių teismų praktikoje nurodyta, kad, vadovaujantis naujausia EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m – atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2018 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-48-552/2018). Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo teiginiai, kad iš bendro kameros ploto turi būti išskaičiuojami baldai ir sanitarinio mazgo plotas, atmetami kaip nepagrįsti.

Dėl pareiškėjo argumento, kad didžiąją kameros gyvenamojo ploto dalį užima nenaudojami gultai, pažymėtina, kad teisės aktuose nėra įtvirtinta, kiek gultų turi būti kiekvienoje kameroje. Be to, jų išmontuoti nėra galimybės, todėl, kad Lukiškių TI-K atvykstančių/išvykstančių asmenų skaičius yra nuolat kintantis, taigi jeigu konkrečiu metu lovos yra nenaudojamos, tai nereiškia, kad jos negali būti paskirtos naujai atvykusiam apgyvendintam asmeniui.

Pareiškėjas teigia, kad jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu.

EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1 – 1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). Be to, EŽTT byloje Savenkovas prieš Lietuvą neigiamai vertino aplinkybę, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo atviri tualetai be pakankamo privatumo (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimo byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02) 81 p.). Į šią EŽTT praktiką LVAT nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose. Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.).

Byloje esančiame Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešime dėl D. D. skundo (b. l. 34–36) nurodyta, kad tam tikrose kamerose yra įrengtos sanitarinių mazgų patalpos kaip atskiros kabinos su durimis, tačiau pareiškėjas nurodytose patalpose nebuvo laikomas.

Lukiškių TI-K Ūkio skyriuje taip pat nurodyta, kad gerinant asmenų laikymo sąlygas asmens privatumui užtikrinti pakabintos užuolaidos, kurios pilnai uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Atkreiptinas dėmesys, kad LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, jog sanitarinio mazgo įrengimas, kuomet sanitarinis mazgas atitveriamas užuolaida ar sienele, nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą (LVAT 2016 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-626-442/2016). Pagal naujausią LVAT praktiką, tualetą atskiriantis audeklas negali būti laikomas tinkamu tualeto įrengimu bei jo atskyrimu nuo gyvenamųjų patalpų (žr. 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Teismas daro išvadą, kad Lukiškių TI-K pakabintos sanitarinį mazgą atitveriančios užuolaidėlės yra šviesios, beveik permatomos, leidžiančios įžvelgti asmens siluetą, taip pat, tikėtina, judančios nuo oro judėjimo kameroje, o šios aplinkybės sudaro pagrindą teigti, kad asmens subjektyviu vertinimu ir įsitikinimu privatumo apsauga yra netinkama. Atsižvelgęs į pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus ir nurodytą teismų praktiką, teismas konstatuoja, kad sanitarinio mazgo atitvėrimas užuolaidomis ir 1,5 m sienele neužtikrina visapusiškos asmens privatumo apsaugos tiek nuo kameros, tiek nuo priežiūros akutės bei įeinančių prižiūrėtojų, todėl Lukiškių TI-K veiksmai negali būti laikomi teisėtais. Įvertinus byloje esančius įrodymus darytina išvada, kad pareiškėjas 70 parų buvo laikomas kamerose vienas arba su kitu asmeniu, neužtikrinant jo privatumo, t. y. tokiose, kuriose sanitarinis mazgas nuo bendro gyvenamojo ploto atskirtas nepakankamo aukščio sienele arba užuolaida.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad sanitarinio mazgo patalpa neturėjo atskiros oro vėdinimo sistemos.

Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Higienos normos HN 134:2015 (toliau – Higienos norma HN 134:2015) 3 punktą, ši higienos norma privaloma asmenims, projektuojantiems, statantiems, įrengiantiems, rekonstruojantiems, remontuojantiems, eksploatuojantiems laisvės atėmimo vietų ir policijos areštinių statinius ir patalpas, bei kontroliuojančioms institucijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, policijos areštinėms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais. Atskira vėdinimo sistema veikiančiam Lukiškių TI-K neturėjo būti įrengta, todėl pareiškėjo teiginiai dėl vėdinimo sistemos neįrengimo yra nepagrįsti. Lukiškių TI-K yra eksploatuojamas, o atskiros sanitarinio mazgo vėdinimo sistemos įrengimas yra susijęs su Lukiškių TI-K kapitaliniu remontu, kurio šiuo metu atlikti nėra galimybių. Be to, Higienos normos HN 134:2015 16.10 papunktyje nurodyta, kad kameros vėdinamos per langus, išskyrus kameras, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešimas patvirtina, kad yra sudaryta galimybė kameras vėdinti per langus, todėl teismas daro išvadą, kad pareiškėjas tokia galimybe galėjo pasinaudoti. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai, kad nesant įrengtos atskiros ventiliacijos sistemos sanitariniame mazge pareiškėjui kilo teisė į neturtinės žalos atlyginimą, atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad sanitarinio mazgo patalpa turėtų būti ne mažesnė nei 3 kv. m ploto.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 14.5 punktas nurodo, kad kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas.

Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešime (b. l. 34–36) nurodyta, kad sanitarinio mazgo patalpos matmenys apie 0,8 m x 0,7 m (0,56 kv. m). Patalpoje įrengtas klozetas (apie 0,16 kv. m.) ir praustuvas (apie 0,2 kv. m.). Pažymėtina, jog teisės aktai nereglamentuoja, kokio ploto turėtų būti sanitarinis mazgas, kokio dydžio/išdėstymo turėtų būti jame esantys įrenginiai, šių aspektų nereglamentuojant, negalima daryti išvados, kad Lukiškių TI-K būtų atlikęs kokius nors neteisėtus veiksmus. Be to, pažymėtina, kad pareiškėjas pateikia prieštaringus argumentus – viena vertus, teigia, kad kameroje esantys baldai bei sanitarinis mazgas užima itin didelį laisvąjį kameros plotą, kita vertus, nurodo, kad sanitarinis mazgas turėtų būti didesnio plotos, kas objektyviai būtų neįmanoma nemažinant bendro kameros ploto. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Skunde nurodoma, kad kamerose privalo būti keturios taburetės, taip pat po lova privalo būti dėžė kalinių daiktams susidėti.

Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse nurodyta, kad kamerose turi būti: pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti; viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti; spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti (14.6–14.8 papunkčiai). Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos (toliau – Normos) numato, kad tardymo izoliatorių, kalėjimų ir areštinių kamerose privalo būti 1 vnt. spintelės ne daugiau kaip 2 asmenims (Normos 9.3 papunktis), 1 stalas (Normos 9.4 papunktis) suolas arba kėdė, arba taburetė 1 sėdima vieta vienam asmeniui (Normos 9.5 papunktis), maisto produktų spintelė arba lentyna, 1 spintelė ne daugiau kaip 2 asmenims, lentynoje – viena sekcija 1 asmeniui (Normos 9.6 papunktis).

Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešime nurodyta, kad kamerose iki 4 lovų yra kėdutės (matmenys – apie 0,3 m x 0,3 m (0,07 kv. m), kamerose kur daugiau nei 4 lovos – suolai, kurie atitinka stalo dydį. Pažymėtina, kad šiuo atveju pareiškėjas nedetalizavo savo skundo argumentų, kuriose kamerose ir kiek žmonių laikant nebuvo užtikrintos 4 taburetės, tuo tarpu administracija pateikė duomenis, kad, kamerose iki 4 lovų yra įrengtos taburetės, ir šiais duomenimis nėra pagrindo netikėti. Tuo labiau, kad, įvertinus duomenis, kuriose kamerose buvo laikomas pareiškėjas (b. l. 22–23) darytina išvada, kad jis niekada nebuvo laikomas daugiau nei su vienu papildomu asmeniu, taigi nėra pagrindo teigti, kad jam nebuvo užtikrinta taburetė kameroje. Lukiškių TI-K pateikė objektyvius įrodymus apie kamerų įrengimą baldais, todėl pareiškėjo argumentai laikytini abstrakčiais. Pažymėtina, kad Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės imperatyviai nenurodo, jog po lova privalo būti įrengta dėžė asmeniniams daiktams susidėti, todėl, net ir tokiai dėžei nesant, negalima teigti, jog administracija atliko kokius nors neteisėtus veiksmus, Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas teigia, kad dvejos grotos ant langų gaubto formos trukdo vėdinti patalpas bei valyti langus. Ant langų esantis metalinis tinklas taip pat trukdo patekti šviesai.

Higienos norma HN 134:2015 numato, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo Sistema (17 punktas). Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.1 punkte numatyta, kad kameroje turi būti langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą. Lango angoje įstatomos metalinės grotos. Lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintas Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisykles, gyvenamuosiuose kambariuose turi būti stiklo langai, ne mažesni kaip 80 x 80 cm, užtikrinantys natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo normą. Langai iš lauko pusės gali būti apsaugomi grotomis. Jei nėra galimybės įrengti langų sienose, denginyje įrengiami šviesos langai.

Kaip matyti, teisės aktuose įtvirtinta pareiga pataisos įstaigai languose įtvirtinti grotas, todėl pareiškėjo teiginiai, jog ant langų buvo privalo būti įrengtos vienerios grotos atmestini kaip nepagrįsti. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad teisės aktuose, įtvirtinant, kokia turi būti dirbtinė apšvieta, nėra įtvirtinta, kokia turi būti natūrali apšvieta, todėl nėra pagrindo teigti, jog dėl metalinio tinklo, kuris įrengtas įgyvendinant teisės aktus, pareiškėjui kliuvo nepakankamai dienos šviesos ir dėl to kilo teisė į neturtinės žalos atlyginimą. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad lango dydis, pro kurį patenka natūrali apšvieta, atitinka teisės aktų reikalavimus, todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus. Pareiškėjas savo teiginių, jog langai buvo ne skaidraus, o matinio stiklo pakankamai detaliai nepagrindė – t. y. nenurodė, kokiose kamerose buvo toks stiklas, taip pat nenurodė, kokiu būdu nustatė, jog langų stiklas yra matinis. Įvertinus tokius argumentus, Lukiškių TI-K kiltų neproporcinga pareiga paneigti abstrakčius pareiškėjo argumentus Todėl šie pareiškėjo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skundžiasi tuo, kad jam Lukiškių TI-K nebuvo suteikiamos jokios užimtumo programos, pavyzdžiui, darbas arba edukacinės programos.

Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K pareigūnus ar administraciją, norėdamas dalyvauti socialinės reabilitacijos ar kitose užimtumo programose, renginiuose, kad teikė Lukiškių TI-K administracijai prašymus, o pastaroji jų netenkino. Tą patvirtinta Lukiškių TI-K Socialinės reabilitacijos skyriaus tarnybinis pranešimas dėl D. D. užimtumo (b. l. 53) bei Lukiškių TI-K Administracijos reikalų skyriaus tarnybinis pranešimas apie D. D. korespondenciją (b. l. 54), jog jis su prašymais ir skundais nesikreipė. Pareiškėjo teiginiai dėl nesudarytų sąlygų dalyvauti renginiuose ir sportuoti, nesudarytos galimybės dirbti yra abstraktūs, nedetalizuoti, pareiškėjas nenurodė, kuo pasireiškė jo teisių pažeidimas. Pažymėtina, jog pareiškėjas skunde teismui neteigė, kad jis kreipėsi į Lukiškių TI-K su atitinkamais prašymais, o įstaigos administracija į šiuos pareiškėjo prašymus nereagavo ar jų nepagrįstai netenkino. Be to, dėl pareiškėjo argumento, kad atsakovės atstovas nesudarė sąlygų pareiškėjui dirbti, nurodytina, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo epizodiškai, t. y. atvykdavo į Lukiškių TI-K, kur praleisdavo po kelias paras ir išvykdavo. Ši aplinkybė suponuoja išvadą, jog pareiškėjo argumentai dėl nepasiūlomo darbo negali būti pagrįsti, net ir esant būtinoms įdarbinimo sąlygoms.

Lukiškių TI-K tarnybiniame pranešime bei pateiktame atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas turėjo galimybę eilės tvarka lankytis mankštos kambaryje, žiūrėti per televiziją transliuojamas programas ir filmus, gauti tiek nuosavą, tiek ir įstaigos administracijos išduodamą grožinę, teisinę literatūrą bei periodinę spaudą, lankytis Lukiškių TI-K bibliotekoje, kur galėjo pasinaudoti riboto interneto prieiga bei dalyvauti Lukiškių TI-K vykstančiuose renginiuose (suimtiesiems taikomos pozityvaus užimtumo priemonės). Socialinis darbas ir užimtumas vykdomas atsižvelgiant į Lukiškių TI-K direktoriaus patvirtintą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų suimtųjų, nuteistųjų ir nuteistųjų areštu dienotvarkę. Organizuojami įvairaus pobūdžio užsiėmimai, konkursai, sporto varžybos ir kiti užsiėmimai.

Atsižvelgiant į LVAT suformuotas nuostatas įrodymų naštos paskirstymo prasme bylose dėl teisės aktų neatitinkančių kalinimo sąlygų, pareiškėjui nepateikus teisiškai pagrįstų argumentų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, kad Lukiškių TI-K veiksmai (neveikimas) nagrinėjamu atveju nesudarant sąlygų dalyvauti renginiuose ir sportuoti, nesuteikiant darbo ar užimtumo programų buvo neteisėti, skunde apsiribota deklaratyviais teiginiais apie nesudarytas sąlygas užsiimti tam tikra veika ir dalyvauti tam tikruose renginiuose (programose). Todėl, teismo vertinimu, atsakovės atstovo veiksmai (neveikimas) nagrinėtu aspektu negali būti laikomi neteisėtais ar nepagrįstais, o iš teisėtų veiksmų negali atsirasti neturtinė žala.

Darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė tam tikrus nepatogumus, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Įvertinęs aukščiau nustatytą pažeidimą, o būtent, kad pareiškėjui 70 parų nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, įvertinęs, kad tokie pažeidimai buvo pasikartojantys, teismas konstatuoja, kad pareiškėjui priteistina 140 Eur suma ir tokia suma yra adekvati jo patirtai neturtinei žalai atlyginti, taip pat tokia priteistina suma atitinka naujausią LVAT praktiką. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, taip pat nenustatyta, kad Lukiškių TI-K būtų piktybiškai nesilaikęs teisės aktų reikalavimų, todėl pareiškėjo prašoma 2 000 Eur suma nelaikytina adekvačia dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms kompensuoti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo D. D. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui D. D. 140 Eur (šimtą keturiasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginio.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Liudmila Zaborovska