Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Pareiškėjo įsitikinimu, skundžiamas sprendimas priimtas nepagrįstai, neįvertinus visų reikšmingų faktinių aplinkybių, netinkamai taikius ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas, pažeidus gero administravimo, objektyvumo, protingumo ir kitus principus, teisės aktų reikalavimus bei jo teises.

Pareiškėjas akcentuoja, kad gero administravimo principas reikalauja, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, veiktų rūpestingai ir atidžiai, taip pat užtikrintų, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų.

Pareiškėjo vertinimu, Migracijos departamentas, vien tik formaliai įvertindamas situaciją ir vadovaudamasis Policijos departamento Išvada, neanalizuodamas kitų teisiškai reikšmingų aplinkybių ar dokumentų, padarė nepagristą išvadą, kad jis atitinka LR užsieniečių teisinės padėties įstatymo (toliau-UTPĮ) 35 str. 1 d. 1 punkte nurodytą atsisakymo išduoti/ pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagrindą.

Mano, jog atsakovo argumentas, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, neatitinka teisėtumo reikalavimų, kadangi sprendimas, grindžiamas vien tik prielaida, jog dėl vienos praeityje padarytos veikos, nesant jokių duomenų apie asmens polinkį daryti teisės pažeidimus, asmuo gali kelti grėsmę visuomenei, yra neteisėtas ir prieštarauja teisinės valstybės principui.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, jog jo vaidmuo jam inkriminuotoje nusikalstamojoje veikoje buvo mažareikšmis, o padaryta veika yra formalaus pobūdžio, todėl mano, kad remtis vien Išvada, kurioje nurodyta, kad 2020 m. gruodžio 29 d. Vilnius apygardos teismas pripažino Pareiškėją kaltu ir nuteisė pagal LR baudžiamojo kodekso 199 str. 3 d. yra neteisinga. Juolab, kad paskirta 10 000 eurų bauda, buvo sumokėta 2021 m. vasario 1 d.

Pareiškėjas yra įsitikinęs, kad jo nusikalstama veika jokių neigiamų materialių pasekmių nesukėlė, gabentos lėšos po teismo nuosprendžio nebuvo konfiskuotos, o buvo grąžintos jų teisėtam savininkui (įmonei, kuriai tos lėšos buvo vežamos).

Pažymi, jog paskirtą baudą sumokėjo iš karto po jos paskyrimo. Akcentuoja, kad nuo 2019 m., reguliariai būdamas Lietuvos Respublikoje, nėra padaręs jokių kitų teisės pažeidimų, kas rodo, kad yra lojalus Lietuvos Respublikoje galiojančiai tvarkai, o jo nuteisimas buvo visiškai atsitiktinio pobūdžio, susijęs su netinkamu Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų suvokimu. Todėl mano, kad atsakovo argumentai apie jo pavojingumą visuomenei ir/ ar viešajai tvarkai, yra absoliučiai nepagrįsti.

Pareiškėjo įsitikinimu, vienas visiškai atsitiktinio pobūdžio nusikaltimas negali neigiamai charakterizuoti, juo labiau varžyti jo teisių ir teisėtų interesų. Akcentuoja, kad niekada nebuvo baustas už smurtinius, šiurkščius, sukeliančius realią ir didelę grėsmę visuomenės interesams teisės pažeidimus.

Pareiškėjo vertinimu, priimant skundžiamą sprendimą nebuvo surinkta pakankamai įrodymų, kurie akivaizdžiai leistų spręsti, jog jis kelia kokią nors grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Mano, kad atsakovas nenagrinėjo jokių aplinkybių, neatliko jokio vertinimo, o tik formaliai rėmėsi Išvada bei realiai nevertino, kokią konkrečią grėsmę ir dėl ko jis kelia. Dėl to, mano, kad sprendimas yra akivaizdžiai neteisėtas.

Pareiškėjas pažymi, kad visą gyvenimą palaikė glaudžius ryšius su Lietuvos Respublika, priešingai, nei teigia atsakovas, sakydamas, kad pareiškėjas neturi jokių socialinių ir ekonominių ryšių. Paaiškina, kad jo antros eilės senelis, su kuriuo jis aktyviai bendrauja, yra Lietuvos Respublikos pilietis ir nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl jis jau nuo 2019 m. vis dažniau ir reguliariau lankosi Lietuvos Respublikoje.

Paaiškina, kad dirbo vienoje iš Baltarusijos Respublikos transporto įmonių ir dažnai lankydavosi Lietuvos Respublikoje ne tik asmeniniais, bet ir darbo tikslais, jam buvo išduodamos vizos. Pažymi, kad, be savo antros eilės senelio, Lietuvoje jis turi daug draugų, bičiulių ir pažįstamų, kurių dėka jam buvo pasiūlytas darbas Lietuvos Respublikoje registruotoje įmonėje. Pareiškėjo nuomone, šios aplinkybės neginčijamai patvirtina jo socialinių ir ekonominių interesų Lietuvos Respublikoje buvimą.

Pareiškėjas remdamasis Teismų praktika, įstatymais, teisės aktais daro išvadą, kad jis atitiko visus UTPĮ keliamus reikalavimus kreipiantis dėl leidimo laikinai gyventi darbo pagrindu išdavimo. Mano, kad priimdamas sprendimą atsakovas visiškai neindividualizavo jo situacijos, neatsižvelgė į faktines aplinkybes, nesudarė galimybių būti išklausytam, sprendimą priėmė formaliai ir paviršutiniškai vertindamas duomenis, rėmėsi prielaidomis, o ne faktais, neprašė pateikti papildomų dokumentų ar paaiškinimų.

Mano, kad atsakovas pasirinko neproporcingą priemonę – atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, turint omenyje, kad pagal UTPĮ 35 str. 2 d. užsienietis, kuriam atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą gyventi, gali pateikti prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi praėjus ne mažiau kaip vieneriems metams nuo sprendimo atsisakyti išduoti ar pakeisti leidimą gyventi priėmimo, kas reikštų, kad jo pastangos kurti naują gyvenimą Lietuvos Respublikoje neteks prasmės, jis praras galimybę dirbti Lietuvoje, kurti pridėtinę vertę Lietuvos Respublikai ir čia mokėti mokesčius. Be to, nutrūks ne tik ekonominis, bet ir socialinis ryšys su Lietuvos Respublika ir čia gyvenančiu antros eilės seneliu, bičiuliais ir draugais.

Teismo posėdyje nei pareiškėjas, nei jo įgaliota atstovė nedalyvavo. 2023 m. birželio 14 d. teismui pateikti pareiškėjo atstovės advokatės Olgos Siominos rašytiniai paaiškinimai, kuriuose nurodo, kad pareiškėjas nesutinka su atsakovo teiginiais, kad pareiškėjo buvimas ir gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę viešajai tvarkai. Migracijos departamentas, spręsdamas klausimą dėl leidimo gyventi išdavimo privalėjo kruopščiai įvertinti galimos grėsmės valstybės viešajai tvarkai realumą, akivaizdumą laiko požiūriu. Mano, kad atsakovas neįvykdė savo pareigos įrodyti, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui ir viešajai tvarkai. Atsakovas grindžia savo sprendimą atsisakyti suteikti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje vien tik aplinkybe, kad 2020 m. gruodžio 29 d. Vilniaus apygardos teismas nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-324-576/2020 nusprendė pareiškėją pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199 straipsnio 3 dalyje, ir paskirti jam bausmę – 200 MGL (10 000 EUR) dydžio baudą. Atsakovas, nors atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas neginčija aukščiau minėto fakto, tačiau visiškai neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas savo kaltę visiškai pripažino, o paskirtą bausmę įvykdė nedelsdamas. Pareiškėjas pažymi, kad Vilniaus apygardos teismas pripažino pareiškėjo įvykdytos veikos formalumą bei paties pareiškėjo nepavojingumą. BK 199 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nusikalstama veika yra priskirta prie nusikaltimų ekonomikai ir verslo tvarkai, t. y. pareiškėjo įvykdyta nusikalstama veika neturi nieko bendro su UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjo manymu, Migracijos departamentas netinkamai padarė prezumpciją, kad bet kokia įvykdyta nusikalstama veika (nepriklausomai nuo to, kokiam saugomam gėriui ji yra priskirta) reiškia galimą grėsmę valstybės viešajai tvarkai. Priešingu atveju UTPĮ 35 straipsnio 1 dalyje įstatymo leidėjas būtų numatęs tokį atsisakymo išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui Lietuvos Respublikoje pagrindą. Pareiškėjo įvykdyta nusikalstama veika, už kurią jis visiškai prisiėmė kaltę, o bausmę atliko iš karto po jos paskyrimo, negali reikšti grėsmės viešajai tvarkai. Priešingai, toks pareiškėjo elgesys, susijęs su atsakomybės prisiėmimu ir operatyviu bausmės įvykdymu, reiškia, kad pareiškėjas suprato, kad atliko BK prieštaraujančius veiksmus, dėl to gailisi ir ateityje neplanuoja vykdyti jokių nusikalstamų veikų. Taip pat nurodo, kad atsakovas nepagrįstai nurodo, kad pareiškėjo su Lietuvos Respublika nesieja ilgalaikiai socialiniai ir ekonominiai ryšiai, taip pat šeiminiai ryšiai su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Nurodo, kad pareiškėją su Lietuvos Respublikos piliečiu sieja šeiminiai ryšiai. Pareiškėjo senelis V. B. yra Lietuvos Respublikos pilietis, nuolat gyvenantis Lietuvos Respublikos teritorijoje. Pareiškėjas, turėdamas nacionalinę vizą, itin dažnai lankydavosi Lietuvos Respublikos teritorijoje, aplankydavo savo senelį, palaikydavo su juo šiltus santykius. Migracijos departamentas visiškai neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas, remdamasis UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu, pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad jis ketina dirbti Lietuvos Respublikos įsteigtoje bendrovėje, t. y. UAB „(duomenys neskelbtini)“ (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas (duomenys neskelbtini)) tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. Galimybę įsidarbinti aukščiau nurodytoje bendrovėje jam sudarė jo Lietuvos Respublikoje gyvenantys draugai, su kuriais pareiškėją sieja glaudūs ryšiai (draugystės / socialiniai). Būtent būsimas darbdavys pateikė pareiškėjo vardu prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjas pasinaudodamas galimybe įsidarbinti minėtoje bendrovėje, siekia sukurti ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika, t. y. tapti mokesčių mokėtoju ir tokiu būdu prisidėti prie Lietuvos Respublikos ekonominės padėties gerinimo.

Paaiškina, kad pareiškėjas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pateikė UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu, ketino dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju UAB „(duomenys neskelbtini)“,

Paaiškina, kad Išvadoje taip pat nurodoma, kad vadovaujantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymo Nr. 5-V-758 „Dėl duomenų apie užsienietį tikrinimo, siekiant nustatyti, ar užsienietis kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, išvados dėl grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei rengimo ir konsultacijos dėl vizos išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – Tikrinimo aprašas) 12 punktu, „užsienietis kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, jei nustatoma, kad yra bent vienas iš šių kriterijų:“ 12.1 papunktyje nustatytu vertinimo kriterijumi – jis buvo nuteistas už sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir teistumas neišnykęs ar nepanaikintas. Atsižvelgiant į tai, Policijos departamentas teikia išvadą, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei.

Atsakovas pažymi, kad UTPĮ 4 straipsnio 1 dalis nustato, jog užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja policija, Migracijos departamentas, Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – VSAT), bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis. UTPĮ 4 straipsnio 3 dalyje reglamentuota, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSAT, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – policija arba VSAT.

Migracijos departamentas nurodo, kad UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Paaiškina, kad, gavę Policijos departamento išvadą ir įvertinę ją duomenų visumoje su kitais byloje esančiais duomenimis, negalėjo nesivadovauti aukščiau paminėta imperatyvia UTPĮ nuostata, todėl priėmė ginčijamą sprendimą.

Atsakovas pažymi, kad priimdamas ginčijamą sprendimą vadovavosi kompetentingos institucijos – Policijos departamento – Išvada dėl pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei.

Nesutinka, kad priimdamas ginčijamą sprendimą, vadovavosi tik pateikta Policijos departamento išvada. Pažymi, kad įvertino pareiškėjo padaryto nusikaltimo pobūdį, taip pat ir duomenis apie jo šeiminę padėtį, gyvenimo Lietuvos Respublikoje trukmę, ir remiantis šių duomenų visuma atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi. Pažymi, kad ginčijamas sprendimas grindžiamas ne bendro pobūdžio spėjimais, bet konkrečiais tikrovėje objektyviai egzistuojančiais duomenimis, ir remiantis šių duomenų visuma atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, kas, Migracijos departamento vertinimu, yra proporcingas sprendimas.

Akcentuoja, kad pareiškėjas neginčija, kad jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 199 straipsnį. Pažymi, kad tai, jog teismas pareiškėjui skyrė artimą minimaliai bausmę nepaneigia, kad asmuo laikomas neteistu. Akcentuoja, kad Tikrinimo apraše nurodyta, kad asmens grėsmės kėlimas yra siejamas ne su bausmės paskyrimo dydžiu, o su teistumo buvimo faktu. Atsižvelgiant į byloje esančius duomenis – pareiškėjas laikomas teistu, o pagal BK 11 straipsnio „Nusikaltimas“ nuostatas – yra laikomas padaręs vieną sunkų nusikaltimą, vieną nesunkų nusikaltimą ir vieną baudžiamąjį nusižengimą. Vadovaujantis BK 97 straipsnio „Teistumas“ 3 dalies 3 punkto b) papunkčiu asmuo, nuteistas už sunkų nusikaltimą, yra laikomas turinčiu teistumą bausmės atlikimo laikotarpiu ir penkerius metus po bausmės atlikimo, nagrinėjamu atveju iki 2026 m. sausio 31 d. Nurodo, kad nagrinėjamu atveju raštu gavo patikimos ir pakankamos informacijos būtent apie pareiškėjo keliamą grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, todėl įvertinęs pateiktas aplinkybes ir nustatęs, kad yra pagrindas, privalėjo priimti ir priėmė ginčijamą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, tiek Policijos departamento išvadoje, tiek ir ginčijamame sprendime pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjo teistumas nėra išnykęs, todėl jis pagrįstai laikomas kaip keliantis grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei. Migracijos departamento vertinimu, vien tai, kad asmuo buvo pripažintas kaltu ir nuteistas, įrodo, kad pareiškėjas nėra linkęs elgtis teisėtai bei sąžiningai, laikytis Lietuvos Respublikos teisės aktų, todėl, mano, kad yra pagrįstas pagrindas teigti, kad pareiškėjo buvimas ir gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę viešajai tvarkai ir ateityje. Be to, tai, kad pareiškėjo atliktais veiksmais nebuvo padaryta žala ir valstybė negalėjo patirti jokios finansinės žalos, nepaneigia Policijos departamento išvados. Pažymi, kad viešoji tvarka ir visuomenės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visiems visuomenės nariams, todėl pareiškėjui taikytini apribojimai laikytini proporcingais ir būtinais valstybės interesams.

Migracijos departamento vertinimu, ginčijamame sprendime pagrįstai konstatuota, kad užsieniečio su Lietuvos Respublika nesieja ilgalaikiai socialiniai ir ekonominiai ryšiai, taip pat šeimyniniai ryšiai su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, o pareiškėjo argumentai, kad Lietuvoje gyvena jo senelis ar teismui pateiktas mamos leidimas gyventi Šveicarijoje nagrinėjamu atveju nėra reikšminga aplinkybė. Akcentuoja, kad šie ryšiai neatleidžia jo nuo atsakomybės už padarytus nusižengimus ir nenuneigia išvados, kad jis gali kelti grėsmę viešajai tvarkai. Nurodo, kad pareiškėjo noras gauti leidimą, dirbti ir užsidirbti taip pat negali būti pripažįstamas prioritetiniu bei labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos visuomenės saugumas ir viešosios tvarkos laikymasis, todėl, laiko, kad ir atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi yra proporcinga priemone, siekiant apsaugoti visuomenės interesą. Taip pat pažymi, kad 2014 m. spalio 3 d. sprendime byloje Jeunesse prieš Nyderlandus (Nr. 12738/10) EŽTT, vadovaudamasis suformuota praktika, ne kartą konstatavo, kad valstybės turi teisę, laikydamosi nusistovėjusių tarptautinės teisės normų ir savo sudarytų sutarčių (taip pat EŽTK) įsipareigojimų, kontroliuoti užsieniečių patekimą į savo teritoriją, gyvenimą joje ir išsiuntimą iš jos. EŽTK negarantuoja užsienio valstybės piliečiui teisės atvykti ir apsigyventi tam tikroje valstybėje. Šios valstybės teisės įgyvendinimo padarinys yra užsieniečių pareiga paklusti imigracijos kontrolei ir procedūroms bei palikti valstybės teritoriją, kai to reikalaujama, jeigu jiems teisėtai atsisakoma leisti atvykti ar apsigyventi. Migracijos departamento vertinimu, vadovaujantis proporcingumo principu, valstybės interesas, kad Lietuvos Respublikoje gyventų tik tie užsieniečiai, kurie nekelia grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei, yra svarbesnis už užsieniečio galimai patiriamus nepatogumus ar neigiamas pasekmes.

Atsakovas mano, kad ginčijamas sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos. Ginčijamame sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl mano, kad ginčijamas sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

Paaiškina, kad Policijos departamentas 2023 m. vasario 21 d. gavo Migracijos departamento paklausimą, ar pareiškėjas, nekelia grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei. Policijos departamentas vertinimą dėl užsieniečio grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei atlieka vadovaudamasis 2004 m. balandžio 29 d. UTPĮ 4 straipsnio 2 dalimi ir Duomenų apie užsienietį tikrinimo, siekiant nustatyti, ar užsienietis kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, išvados dėl grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei rengimo ir konsultacijos dėl vizos išdavimo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. 5-V-758 „Dėl Duomenų apie užsienietį tikrinimo, siekiant nustatyti, ar užsienietis kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, išvados dėl grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei rengimo ir konsultacijos dėl vizos išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ kurio paskirtis – reglamentuoti procedūras, kurias, įgyvendinant UTPĮ nuostatas dėl užsieniečio grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei įvertinimo, turi atlikti įgalioti Policijos departamento tarnautojai, bei nustatyti grėsmės vertinimo kriterijus.

Policijos departamentas, patikrinęs Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registre esančią informaciją nustatė, kad 2020 m. gruodžio 29 d. Vilniaus apygardos teismas pareiškėją pripažino kaltu ir nuteisė pagal BK 199 straipsnio „Kontrabanda“ 3 dalį.

UTPĮ 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisės norma, nustatanti, kada išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma. Pagal UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonų sveikatai.