- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-02-11
- Bylos Nr.
- 1A-158-468/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-05269-2019-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Gintaras Dzedulionis, Daiva Kazlauskienė, Paulius Veršekys
- Nukentėjusysis
- P. V.
- Advokatai
- Liucija Jankoitė, Loreta Paulavičienė
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Dzedulionio, Daivos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Pauliaus Veršekio,
atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės R. M., jo gynėjai advokatei Loretai Paulavičienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės R. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-11-29 nuosprendžio, kuriuo R. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 1 dalį ir nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas.
Vadovaujantis BK 40 straipsniu, baudžiamoji byla nutraukta, o R. M. perduotas Z. L., pagal laidavimą 1 metams be užstato.
Vadovaujantis BK 71 straipsniu R. M. skirta baudžiamojo poveikio priemonė įpareigojimas per 3 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo įmokėti 10 MGL (500 Eur) į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą.
Patenkinus nukentėjusiojo civilinį ieškinį iš R. M., nukentėjusiojo P. V. naudai, priteista 2000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
1. R. M. pripažintas kaltu dėl to, jog jis 2019-02-07 apie 14.30 val., Vilniuje, vairuojamu automobiliu „Toyota Proace“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) važiuodamas (duomenys neskelbtini), pažeidė Kelių eismo taisyklių 126 punkto reikalavimus, numatančius, kad vairuotojas, atsižvelgdamas į greitį, privalo laikytis tokio atstumo, kad neatsitrenktų į priekyje jo važiuojančią transporto priemonę, jeigu ji būtų stabdoma, tai yra, pasirinkdamas vairuojamo automobilio važiavimo greitį, jis nesilaikė saugaus atstumo iki priekyje jo ta pačia kryptimi važiuojančios transporto priemonės, dėl ko ta pačia kryptimi priekyje važiavusio automobilio „VW Golf‘, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojui P. V. pradėjus stabdyti, jis, praradęs galimybę savalaikiais veiksmais išvengti susidūrimo, nesustabdė vairuojamo automobilio ir atsitrenkė juo į automobilio „VW Golf“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) galinę dalį, o šis automobilis nuo smūgio pajudėjo į priekį ir atsitrenkė į priekyje sustojusio automobilio „Subaru Forester“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamo V. V., galinę dalį. Šio eismo įvykio metu dėl patirtų sužalojimų automobilio „VW Golf‘, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojui P. V. buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata, taip pat buvo sugadintas P. V. priklausantis automobilis „VW Golf‘, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)
Tokie R. M. veiksmai kvalifikuoti pagal BK 281 straipsnio 1 dalį.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliantas R. M. apeliaciniame skunde prašo:
- Panaikinti paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę arba šią priemonę sušvelninti, paskiriant 5 MGL dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, įpareigojant ją sumokėti per 12 mėnesių nuo apeliacinės instancijos nutarties paskelbimo dienos.
- Nukentėjusiojo P. V. civilinį ieškinį dėl papildomos neturtinės žalos priteisimo, pareikštą R. M. atžvilgiu, atmesti, o apeliacinės instancijos teismui konstatavus, jog ieškovo reikalaujama papildoma neturtinės žalos suma yra pagrįsta, priteisti ją iš civilinio atsakovo draudimo bendrovės ERGO Insurance SE.
2.1. Apeliantas nurodo, jog teismas netinkami taikė BK 71 straipsnio nuostatas, neteisingai interpretavo paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės paskirtį ir taikymo sąlygas, nesivadovavo teismų praktika, kas sukliudė teismui priimti teisingą sprendimą. Nors teismas byloje neginčijamai pripažino, kad apeliantas yra išimtinai teigiamai charakterizuojamas, nėra pavojingas ar kitaip keliantis grėsmę asmuo, sprendė, kad taikant laidavimą bus įgyvendinti teisingumo ir proporcingumo principų reikalavimai bei pasiekti BK 41 straipsnyje numatyti bausmės skyrimo tikslai, tačiau skirdamas baudžiamojo poveikio priemonę, šias aplinkybes ignoravo. Apelianto nuomone, visų byloje nustatytų aplinkybių visuma rodo, kad paskirta baudžiamojo poveikio priemonė yra perteklinė ir nereikalinga baudžiamojo įstatymo tikslams pasiekti, todėl turi būti panaikinta arba pakeista, ją sušvelninant. Be to, teismas skirdamas šią baudžiamojo poveikio priemonę visiškai neįvertino apelianto turtinės padėties, 10 MGL dydžio įmokos sumokėjimas per teismo paskirtus 3 mėnesius, šiuo atveju, turėtų itin sunkių pasekmių R. M. turtinei padėčiai, nes minimalaus dydžio darbo užmokestis yra vienintelis jo pajamų šaltinis.
2.2. Taip pat apeliantas pažymi, jog teismas, įvertindamas 10 MGL įmokos dydį pinigine išraiška 500 Eur, nuosprendyje padarė rašymo apsirikimo klaidą, nes vadovaujantis Vyriausybės nutarimu '"'Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. lapkričio 5 d. nutarimo Nr. 1206 „Dėl šalpos pensijų bazės dydžio, tikslinių kompensacijų bazės dydžio ir valstybinių pensijų bazės dydžio patvirtinimo“ pakeitimo” (2018-12-19 Nr. 1334, T AR, 2018-12-21, kodas 2018- 21222), nuo 2019-01-01 patvirtintas bazinės socialinės išmokos BSI (buvęs MGL) dydis yra 38 Eur, todėl teismo paskirtos įmokos dydis pinigine išraiška turėjo būti nurodytas 380 Eur.
2.3. Apeliantas taip pat nurodo, jog teismas iš apelianto priteisdamas nuketėjusiojo P. V. naudai 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, netinkamai taikė įstatymą ir nesivadovavo šiuo klausimu suformuota teismų praktika. Kadangi R. M., kaip transporto priemonės valdytojas, yra tik subsidiariai atsakingas prieš nukentėjusįjį, nagrinėjamu atveju nukentėjusiojo reikalavimas, neviršijantis 5000 Eur sumos, pirmiausiai turėjo būti tenkinamas iš draudimo bendrovės. Pažymi, jog teismų praktikoje yra išaiškinta, kad pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 13 straipsnio 1 dalį, nukentėjusysis reikalavimą dėl padarytos žalos gali pateikti atsakingam už padarytą žalą asmeniui (toliau - kaltininkas), tiesiogiai Europos Sąjungos valstybės narės ar užsienio valstybės draudimo įmonei, apdraudusiai kaltininko civilinę atsakomybę (toliau - atsakingas draudikas), atsakingo draudiko atstovui pretenzijoms nagrinėti arba - šio įstatymo 17 ir 18 straipsniuose nurodytais atvejais - Biurui ar Biuro atstovui. Nors nukentėjusysis įgyja dvi savarankiškais pagrindais atsiradusias reikalavimo teises, įstatymų reglamentuojamas šių santykių reguliavimas nustato tokį šių prievolių santykį, kad nukentėjusysis pirmiausia savo reikalavimą turi tenkinti iš draudimo, o jeigu draudimo atlyginimo nepakanka žalai visiškai atlyginti, draudimo atlyginimo ir faktinės žalos skirtumą atlygina transporto priemonės valdytojas. Nukentėjusio asmens pareiga reikalavimą nukreipti į draudiką, kaip vieną iš dviejų skolininkų, suponuoja tai, kad draudikas pripažintinas pagrindiniu skolininku, o transporto priemonės valdytojas - papildomu. Remiantis TPVCAPDĮ tikslais ir reguliavimu yra įtvirtinama subsidiarioji draudiko ir transporto priemonės valdytojo prievolė prieš nukentėjusįjį. Taigi, nesant įstatyminio pagrindo reikalauti atlyginti neturtinę žalą iš R. M., teismas reikalavimą dėl žalos atlyginimo galėjo nukreipti į apeliantą tik tuo atveju, jei draudimo sumos neužtektų žalai atlyginti, tačiau tokia situacija nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatyta.
2.4. Apeliantas teigia, jog teismo nustatytas 4000 Eur neturtinės žalos dydis aiškiai neatitinka protingumo, sąžiningumo, teisingumo kriterijų, būtinų nustatant neturtinės žalos dydį. Neturtinės žalos atlyginimas negali būti nubaudimas ar nukentėjusio asmens turtinės padėties pagerinimas, nes jos paskirtis kompensacinė, nukreipta į socialinio teisingumo atkūrimą. Teismas, spręsdamas su nukentėjusiajam atlygintinos neturtinės žalos vertinimu susijusius klausimus, nukrypo nuo vieningai neturtinės žalos klausimu formuojamos teismų praktikos, kur už nesunkų sveikatos sutrikdymą priteisiamas neturtinės žalos dydis svyruoja nuo 580 Eur iki 2900 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-258/2014, 2K-471/2014, 2K-228-303/2015, 2K-232-507/2015; 2K-95-222/2017 ir kt.). Apelianto nuomone, šioje byloje, atsižvelgiant į nusikalstamos veikos pasekmes sukeltas nukentėjusiajam, į draudimo jam išmokėtą sumą neturtinei žalai atlyginti (2000 Eur), papildomai priteisti 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimo nėra pagrindo. Pažymėtina, kad teismo nurodyta aplinkybė, kad nukentėjusysis yra kurčnebylys, negali būti laikoma pagrindu nukrypti nuo formuojamos teismų praktikos, nes ši aplinkybė nėra nusikalstamos veikos padarinys.
2.5. Nurodo, jog šiuo atveju, nustatant neturtinės žalos dydį, teismas turėjo vertinti ir atsižvelgti ne tik į veikos padarinius (tiek fizinio, tiek dvasinio pobūdžio sveikatos sutrikdymą, sveikatos sutrikdymo laipsnį ir pobūdį, sveikatos sutrikdymo padarinius (atsiradusius ir ateityje atsirasiančius, trumpalaikius ir liekamojo pobūdžio)), tačiau ir į šią žalą padariusio asmens kaltę (ar nusikaltimas padarytas dėl tyčios ar dėl neatsargumo, į padarytų teisės pažeidimų vairuojant automobilį pobūdį, įvykio aplinkybes ir pan.), padarytos turtinės žalos dydį, nukentėjusių asmenų skaičių bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes ir nepažeisti ne tik nukentėjusiojo teisių į adekvatų, proporcingą atsiradusiems padariniams neturtinės žalos atlyginimą, bet ir siekti protingos abiejų šalių skirtingų interesų pusiausvyros.
3. Teismo posėdžio metu atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės R. M. ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusiojo atstovė ir prokuroras – prašė apeliacinį skundą tenkinti iš dalies neturtinę žalą priteisiant iš draudimo bendrovės.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados
Nuo baudžiamosios atsakomybės atleisto R. M. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Žemesnės instancijos teismas
4. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Iš pateikto apeliacinio skundo turinio matyti, kad nėra ginčijama R. M. kaltė bei nusikalstamos veikos kvalifikavimas. Todėl šie klausimai išsamiau nevertinami.
Dėl paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės.
5. Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netinkami taikė BK 71 straipsnio nuostatas, neteisingai interpretavo paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės paskirtį ir taikymo sąlygas, todėl paskirta baudžiamojo poveikio priemonė yra perteklinė ir nereikalinga baudžiamojo įstatymo tikslams pasiekti, dėl ko turi būti panaikinta arba pakeista, ją sušvelninant. Su šiais apeliacinio skundo argumentais skundą nagrinėjantis teismas nesutinka.
6. BK 67 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog pilnamečiam asmeniui baudžiamojo poveikio priemonės gali būti skiriamos ne tik kartu su bausme, bet ir asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės šio kodekso VI skyriuje numatytais pagrindais. Tarp įstatymu nustatytų baudžiamojo poveikio priemonių yra numatyta ir įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. BK 71 straipsnis, reglamentuojantis įmokos paskyrimą, nenumato jokių išimčių, dėl kurių ši baudžiamojo poveikio priemonė negali būti taikoma, šiuo konkrečiu atveju. Pažymėtina, jog įstatyme nėra išskirtos atskiros nusikalstomos veikos (pagal jų rūšį, pavojingumą, pobūdį ar kitus kriterijus), kurias padarius, asmuo negali būti įpareigojamas sumokėti nustatyto dydžio įmoką į asmenų, nukentėjusių nuo nusikaltimų, fondą. Be to, baudžiamojo poveikio priemonės, skiriamos su bausme, turi ne tik auklėjamąjį, bet ir prevencinį poveikį, tai yra padėti koreguoti nuteistojo elgesį teigiama linkme bei apriboti galimybes daryti kitas nusikalstamas veikas.
7. Apeliaciniame skunde teigiama, jog skirdamas baudžiamojo poveikio priemonę apylinkės teismas ignoravo, atleidžiant nuo baudžiamosios atsakomybės nustatytas, R. M. teigiamai charakterizuojančias aplinkybes. Kaip matyti iš bylos medžiagos, apeliantas, nors ir neteistas, tačiau baustas administracine tvarka, taip pat ir už Kelių eismo saugumo taisyklių pažeidimus susijusius su itin ženkliu nustatyto greičio viršijimu (b. l. 57-58), atleidus jį nuo baudžiamosios atsakomybės, perduodant laiduotojo – Z. L. žinion, užstatas neskirtas. Taigi, nusprendus taikyti šioje baudžiamojoje byloje BK 40 straipsnio nuostatas, R. M. ir taip nepatiria iš apkaltinamojo nuosprendžio kylančių griežtesnių suvaržymų, t. y., jam nebuvo skirta bausmė, be to, jam neatsiranda ir teistumas.
8. Apeliantas taip pat nurodo, jog jo finansinė padėtis yra bloga, tačiau, šiuo atveju, skundą nagrinėjantis teismas pažymi, jog įmokos į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą skyrimui esminės reikšmės neturi tai, kad kaltininkas šiuo metu neturi lėšų tokiai įmokai sumokėti. Pažymėtina, jog R. M. dirba, byloje nėra duomenų, kad jis neturėtų galimybės gauti nuolatinių pajamų, yra jauno amžiaus ir pajėgus užsidirbti papildomų lėšų. Be to, pažymėtina, jog apylinkės teismo parinktas įmokos į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą dydis, remiantis BK 71 straipsniu, yra mažesnis už šioje teisės normoje nustatytą įmokos vidutinį dydį bei artimas minimaliam, nes pagal BK 71 straipsnio 1 dalį teismas gali paskirti nuo 5 iki 125 MGL dydžio įmoką.
9. Atsižvelgiant į byloje nustatytas R. M. charakterizuojančias aplinkybes, bei tai, jog daugiau jokių baudžiamojo pobūdžio suvaržymų R. M. iš esmės nepatyrė, tai jog apylinkės teismas nustatė 3 mėnesių įmokos sumokėjimo terminą, taip pat, atsižvelgus į mažesnį nei vidutį paskirtą įmokos dydį, pripažintina, jog nėra jokio objektyvaus pagrindo išvadai, kad paskirtos įmokos sumokėjimas turėtų itin sunkių pasekmių R. M. turtinei padėčiai ar būtų perteklinė, todėl pakeisti ar sumažinti paskirtos įmokos į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą nėra pagrindo.
Žemesnės instancijos teismas
10. Skunde taip pat nurodoma, kad 1 BSI (MGL) Lietuvoje yra 38 Eur, tačiau apylinkės teismas neteisingai 1 MGL skaičiavo - 50 Eur. Su šiais apelianto argumentais apugardos teismas nesutinka. Apygardos teismas pažymi, kad nuo 2018 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. spalio 14 d. nutarimo Nr. 1031 „Dėl bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio patvirtinimo“ nauja redakcija (Žin., 2008, Nr. 121-4608; TAR, 2014-09-11, Nr. 2014-12127; 2017-09-05, Nr. 2017-14215), kuria bazinių bausmių nuobaudų dydis vietoje ankstesniojo 37,66 Eur yra nustatytas - 50 Eur.
Dėl neturtinės žalos nukentėjusiajam priteisimo.
11. Pirmosios instancijos teismas nukentėjusiojo P. V. civilinį ieškinį tenkino iš dalies, priteistinos neturtinės žalos dydį sumažino ir iš R. M. nukentėjusiajam priteisė papildomus 2000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
12. Apeliaciniu skundu, apeliantas R.M. iš esmės nesutinka su teismo priteistu neturtinės žalos dydžiu ir nurodo, jog teismo nustatytas 4 000 Eur neturtinės žalos dydis (iš jų 2 000 Eur jau buvo atlyginusi draudimo bendrovė) aiškiai neatitinka protingumo, sąžiningumo, teisingumo kriterijų, būtinų nustatant neturtinės žalos dydį. Apeliaciniame skunde išdėstytas reikalavimas sumažinti nukentėjusiajam priteistą neturtinės žalos dydį atmestinas kaip nepagrįstas.
13. Pažymėtina, kad tuo atveju, kai dėl nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos nukentėjęs asmuo patiria neturtinę žalą, jos dydis nustatomas, vadovaujantis kriterijais, kurie nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje. Tokie kriterijai yra: žalos dydis ir jos pasekmės, ją padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmės bylai aplinkybės, taip pat atsižvelgiama į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Konstatuotina, kad esminės ir lemiamos aplinkybės nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį yra nusikalstamos veikos pasekmės. Sveikatos sužalojimu padarytos neturtinės žalos dydis priklauso ne tik nuo sveikatos sutrikdymo sunkumo, bet ir jo pobūdžio, kitų aplinkybių, apibūdinančių žalos ypatumus. Visais atvejais, nustatydamas nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos dydį (pinigine išraiška), teismas privalo įvertinti tas neigiamas pasekmes, kurias nukentėjusiajam sukėlė atitinkama veika (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-576/2014).
14. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, jog, nukentėjusysis dėl R. M. sukelto eismo įvykio, patyrė neabejotinai didelius fizinius skausmus, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, buvo operuotas, 3,5 mėn. iki 2019-05-27 nedarbingas, į dešinę plaštaką jam implantuoti svetimkūniai - sraigtas ir minkšta viela, kuriuos reikės pašalinti atliekant operaciją, be to, nukentėjusysis yra kurčnebylys, bendrauja rankų gestų pagalba, todėl dėl dešinio delno traumos buvo ypatingai sumažėjusi jo bendravimo galimybė. Teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas įvertinęs, kad buvo padarytas neatsargus nusikaltimas, siekdamas interesų pusiausvyros ir vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, bei laikydamasis įstatyme, tai yra CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, neturtinės žalos nustatymo, įvertinimo bei atlyginimo kriterijų, P. V. padarytą neturtinę žalą įvertino teisingai.
15. Apeliaciniame skunde teigiama, jog teismas spręsdamas neturtinės žalos nustatymo klausimą privalo atsižvelgti į kasacinio teismo formuojamą praktiką aiškinant ir taikant neturtinės žalos nustatymo kriterijus, ir esant tapačioms ar iš esmės panašioms aplinkybėms, būtina vadovautis konkrečioje kasacinio teismo nutartyje suformuotu precedentu. Skundą nagrinėjantis teismas sutinka su tokiu apeliacinio skundo argumentu, tačiau atkreipia dėmesį į tai, kad dėl sveikatos sužalojimo priteistinos neturtinės žalos dydžio nustatymo bylose suvienodinti teismų praktikos priteistinos neturtinės žalos dydžio prasme iš esmės neįmanoma, nes kiekvienu konkrečiu atveju būtina vertinti kriterijų neturtinės žalos dydžiui nustatyti visumą, o individualioje byloje šie kriterijai, jų reikšmė ir tarpusavio santykis gali skirtis. Apelianto nurodytose, kasacinio teismo teisės taikymo aspektu tikrintose žemesnės instancijos teismų sprendimuose neturtinės žalos atlyginimo klausimai spręsti esant netapačioms kaip nagrinėjamu atveju faktinėmis aplinkybėms ir kartu vertinant kitokių teisiškai reikšmingų neturtinės žalos dydžiui teisingai nustatyti kriterijų visumą.
16. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog nors kasacinio teismo formuojama praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo, kai eismo įvykio metu asmens sveikata sutrikdoma nesunkiai, yra labai įvairi, tačiau įvertinus nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes nukentėjusiam asmeniui priteistos neturtinės žalos dydis (iš viso 4 000 Eur), priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, atitinka protingumo, sąžiningumo, teisingumo kriterijus.
17. Apeliantas, taip pat kelią klausimą dėl tinkamos neturtinę žalą atlyginti privalančios šalies nustatymo, apelianto pateikiamo draudiminius santykius reglamentuojančio įstatymo aiškinimo pagrindu, apeliantas nurodo ir prašo, jog pirmosios instancijos teismo priteistą neturtinę žalą nukentėjusiajam tiesiogiai atlygintų civilinis atsakovas – draudimo bendrovė ERGO Insurance SE.
18. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog dar ikiteisminio tyrimo metu 2019-04-17 draudimo bendrovė ERGO Insurance SE atlygino nukentėjusiam 1 256 Eur turtinę žalą už transporto priemonę VW Golf ir 2 000 Eur kaip kompensaciją neturtinei žalai atlyginti (b. l. 140-142) Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs bylą, nukentėjusiojo civilinį ieškinį dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkino iš dalies ir iš R. M. nukentėjusiojo P. V. naudai priteisė 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
19. Skundą nagrinėjantis teismas, sutikdamas su apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais dėl tinkamo civilinio atsakovo nustatymo, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas ne pilna apimtimi įvertino draudimo įmonės atsakomybę, kuri privalo atlyginti žalą esant draudiminiam įvykiui civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties pagrindu.
20. Draudimo įmonės pareigos apimtis nustatoma pagal teisės normas, reglamentuojančias draudimo santykius, t. y. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą, ir pagal draudimo sutartį (CK 6.254, 6.987). Jeigu padarytos žalos nukentėjusiajam (ieškovui) visiškai nepadengia išmokėta draudimo išmoka, likusią dalį atlygina ją padaręs asmuo ar už jo veikas materialiai atsakingas asmuo. Draudiko pareigos apimtis reglamentuoja Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas (2007 m. gegužės 17 d. redakcija, Žin., Nr. 61-2340), kurio 11 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma dėl vieno eismo įvykio Lietuvos Respublikos teritorijoje, nepaisant to, kiek yra nukentėjusių trečiųjų asmenų, yra nuo 2012 m. birželio 11 d. – 5 000 000 Eur dėl žalos asmeniui (tarp jų 5 000 Eur dėl neturtinės žalos) ir 1 000 000 Eur dėl žalos turtui. Jeigu padarytos žalos sumos viršija minėtas ribas, likusią dalį nukentėjusiesiems padengia pats draudėjas. Kaip pažymėjo Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2010 m. vasario 3 d. nutarime, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimas yra privalomasis draudimas, kuriuo siekiama apsaugoti nukentėjusiųjų asmenų ir draudėjų turtinius ir kitus interesus. Draudikas įsipareigoja, įvykus draudžiamajam eismo įvykiui, už sutartyje nustatytą draudimo įmoką sumokėti trečiajam asmeniui draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka. Jeigu transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sumos nepakanka per eismo įvykį padarytai žalai, neturtinei žalai, visiškai atlyginti, faktinės žalos dydžio ir draudimo išmokos skirtumą atlygina žalą padaręs asmuo ar už jo veiksmus atsakingas kitas asmuo. Taigi Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas aiškindamas Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą, konstatavo, kad draudiko pareiga atlyginti nukentėjusiajam asmeniui padarytą žalą kyla iš įstatymo pagrindu sudarytos draudimo sutarties, todėl jo įsipareigojimas padengti apdraustojo padarytą žalą nereiškia, kad visais atvejais įvykus draudžiamajam įvykiui draudikas įsipareigoja visiškai atlyginti padarytą žalą, draudiko atlygintinos žalos dydį riboja sutartyje nustatyta draudimo suma.
21. Taigi, kaip jau paminėta šioje nutartyje, byloje jau yra nustatyta, jog, esant sudarytai transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarčiai dėl įvykyje buvusios transporto priemonės su draudimo bendrove - ERGO Insurance SE, pareiga atlyginti eismo įvykio metu atsiradusią žalą draudimo sutarties pagrindu atsiranda ir šiai draudimo bendrovei. Draudimo bendrovė turi ribotą civilinę atsakomybę, ji įsipareigoja atlyginti iki 5 000 Eur neturtinės žalos, šiuo metu draudimo bendrovė yra atlyginusi 2 000 Eur, taigi iki maksimalios sumos dar nėra atlyginta 3 000 Eur. Todėl pirmosios instancijos teismas iš R. M. priteisdamas sumą ta apimtimi, kiek tai numato transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, pažeidė BPK 109 straipsnio bei 111 straipsnio 1 dalies nuostatas. Todėl šioje dalyje skundžiamas nuosprendis keistinas priteisiant nukentėjusiajam P. V. 2 000 Eur iš draudimo bendrovės ERGO Insurance SE.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
nutaria:
nuo baudžiamosios atsakomybės atleisto R. M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-11-29 nuosprendį pakeisti:
panaikinti nuosprendžio dalį, kuria nukentėjusiojo P. V.. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir jo naudai iš R. M. priteista 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti;
nukentėjusiojo P. V. civilinį ieškinį tenkinti iš dalies ir jo naudai iš civilinio atsakovo draudimo bendrovės ERGO Insurance SE priteisti 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.