Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Erinija Kazlauskienė Civilinė byla Nr. e2S-460-730/2016

2016 m. kovo 31 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Erinija Kazlauskienė, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi atsakovės UAB „Via Maris“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 21 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Gebos ekostatyba“ ieškinį atsakovei UAB „Via Maris“ dėl skolos priteisimo ir atsakovės UAB „Via Maris“ priešieškinį ieškovei UAB „Gebos ekostatyba“ dėl statybos darbų aktų pripažinimo negaliojančiais ir avanso grąžinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šio apeliacinio objekto nulemtus nagrinėjimo tvarkos ypatumus (CPK 338 straipsnis). Absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 320 straipsnis, 338 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones – turto areštą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad ieškovė UAB „Gebos ekostatyba“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei UAB „Via Maris“ dėl 16 729,89 Eur skolos, 6 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki teismo įsakymo visiško įvykdymo ir 376,00 Eur bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Siekdama užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, ieškovė prašė teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovei UAB „Via Maris“ priklausančio turto bei lėšų areštą, neperžengiant pareikšto reikalavimo ribų. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2015-10-05 nutartimi ieškovės prašymą patenkino, pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, kurios 2015-10-13 nutartimi pakeistos, padidinant atsakovės areštuoto turto mastą iki 27 722,41 Eur.

Atsakovė priešieškiniu kreipėsi į Klaipėdos miesto apylinkės teismą, prašydama pripažinti ieškovės UAB „Gebos ekostatyba“ atliktų darbų aktus negaliojančiais bei įpareigoti grąžinti atsakovei 20 000,00 Eur avansą. Atsakovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti ieškovei UAB „Gebos ekostatyba“ priklausantį turtą, neperžengiant pareikšto reikalavimo ribų. Skundžiama 2015-12-21 nutartimi pirmosios instancijos teismas atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, motyvuodamas tuo, jog atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių kils grėsmė galbūt palankaus atsakovei teismo sprendimo vykdymui.

Atskirajame skunde atsakovės atstovas teigia, jog pirmosios instancijos teismas paviršutiniškai įvertino atsakovės prašymą bei esančių įrodymų visumą, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu atsakovės argumentu nesutinka.

Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones, viena iš jų – ieškovas turi tikėtinai pagrįsti savo reikalavimą, tai yra pateikti duomenis, kurie pagrįstų teismo įsitikinimą, kad ieškovui palankus teismo sprendimas yra įmanomas ir yra grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-15 Bendrųjų klausimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apžvalga Nr. AC-34-2, „Teismų praktika“ Nr. 34, 2011).

Pagal susiformavusią teismų praktiką, teismas, prieš įvertindamas grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą, turėtų preliminariai (lot. prima facie) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Šio išankstinio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar, išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Tačiau pažymėtina, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nesprendžia šalių ginčo, o tik patikrina, ar yra pagrindas jas taikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-15 Bendrųjų klausimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apžvalga Nr. AC-34-2, publikuota „Teismų praktikoje“ Nr. 34, 2011). Be to, teismų praktikoje konstatuojama, jog preliminariai vertinant ieškinio pagrįstumą ir sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo egzistavimo, pagrįstų abejonių dėl ieškovui palankaus sprendimo priėmimo yra tuomet, kai dėl ginčo esmės yra priimtas ieškovui nepalankus teismo sprendimas, nors šis sprendimas ir neįsiteisėjęs (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1499/2014; Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. vasario 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-147-186/2015; Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-105-464/2015 ir kt.).

Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų nustatyta, jog Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2016-03-25 priėmė sprendimą šioje civilinėje byloje, kuriuo atsakovės priešieškinį atmetė kaip nepagrįstą ir neįrodytą. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad vadovaujantis tarp šalių sudarytos sutarties 5.5 punktu rangovo (ieškovės) perduoti atsakovei 2015 m. rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais atliktų statybos darbų aktai laikomi užsakovo (atsakovės) priimtais, teismas tenkino ieškinio reikalavimų dalį dėl skolos ieškovei iš atsakovės priteisimo pagal PVM sąskaitas faktūras Nr. 0000710, Nr. 00007011, Nr. 0000719 bei Nr. 0000725, konstatavo, kad nėra pagrindo tenkinti priešieškinio. Taigi, įvertinus minėtas aplinkybes, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas atsakovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, priešingai, nei teigia atsakovė, įvertino prašyme nurodytas aplinkybes bei priešieškinio preliminarų pagrįstumą ir nustatęs, kad išnagrinėjus bylą iš esmės negalės būti priimtas atsakovei palankus sprendimas, netenkino jos prašymo. Nors minėtas pirmosios instancijos teismo sprendimas dar nėra įsiteisėjęs, tačiau sprendimo priėmimo faktas neabejotinai sudaro pagrindą daryti išvadą, jog atsakovės reikalavimai ieškovei nėra tikėtinai pagrįsti, todėl nėra poreikio taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 144 straipsnio 1 dalis).

Antra būtina sąlyga laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti – grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Atskirajame skunde atsakovės atstovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas kaip grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui neįvertino didelės priešieškinio sumos (20 000,00 Eur). Kai byloje yra pareikšti turtinio pobūdžio reikalavimai, ieškinio (priešieškinio) suma yra vienas iš kriterijų, kuris yra svarbus, vertinant būtinybę konkrečiu atveju taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir, jeigu šios priemonės yra taikomos, – nusprendžiant dėl jų masto. Tačiau didelė ieškinio suma savaime nesudaro pagrindo byloje automatiškai taikyti atsakovo turto areštą kaip laikinąją apsaugos priemonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-15 Bendrųjų klausimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apžvalga, „Teismų praktika“ Nr. 34). Aplinkybę, jog teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi nurodyti bei įrodyti ieškovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-15 Bendrųjų klausimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apžvalga, „Teismų praktika“ Nr. 34).

Atsakovė nepateikė į bylą jokių įrodymų, kurie pagrįstų, kad ieškovė, galbūt patenkinus priešieškinį, nebus finansiškai pajėgi įvykdyti teismo sprendimo. Be to, iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, kad ieškovė buvo pateikusi atsiliepimą į atsakovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kuriame nurodė, kad yra stabiliai veikianti įmonė, dirbanti šioje srityje septintus metus, neturi bylų, kuriose jai būtų pareikšti kitų šalių reikalavimai. Atskirajame skunde nurodyta aplinkybė, kad pagal viešai skelbiamus duomenis ieškovė reguliariai neatsiskaito su kreditoriais, kas rodo, jog teismo sprendimas pasidarys sunkiai įvykdomas, tačiau šią aplinkybę pagrindžiančių įrodymų nėra pateikta. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šis atsakovės argumentas niekaip neįrodo, kad ieškovės finansinė padėtis yra bloga arba, kad ieškovė galėtų imtis aktyvių veiksmų siekdama apsunkinti būsimo, galbūt atsakovei palankaus, teismo sprendimo įvykdymą. Aplinkybė, kad tarp šalių yra kilęs turtinis ginčas, nereiškia, kad yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Esant nurodytoms aplinkybėms ir vadovaujantis formuojama teismų praktika, apeliacinės instancijos teismo nuomone, yra pagrindas išvadai padaryti, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovei.

Kiti atskirojo skundo argumentai neturi įtakos skundžiamos nutarties pagrįstumui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino bei taikė civilinio proceso teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą (CPK 144, 145 straipsniai), priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, kurią naikinti ar keisti atskirojo skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 328 straipsnis), todėl atskirasis skundas netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336?339 straipsniais, teismas

nutaria:

palikti nepakeistą Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 21 d. nutartį.