Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vidmanto Mylės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. P. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2010-10-19 nuosprendžio, kuriuo D. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 164 str. – areštu 70 (septyniasdešimčiai) parų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. P. nuteistas už tai, kad vengė pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką, o būtent: jis būdamas darbingas ir sveikas, laikotarpyje nuo 1998-09-10 iki 2000-11-24, nuo 2003-04-02 iki 2004-06-01, nuo 2004-07-01 iki 2005-07-01, nuo 2005-08-01 iki 2008-07-01, nuo 2008-08-01 iki 2010-03-24, nuo 2010-06-22 vengia pareigos pagal 1997-09-22 Mažeikių rajono apylinkės teismo nutarimą "Dėl alimentų nepilnamečiams vaikams išieškojimo", ir 1998-09-22 pakeistą Mažeikių rajono apylinkės teismo vykdomąjį raštą Nr. AV-206/1998 m., išlaikyti vaiką R. P. gimusį (duomenys neskelbtini) ir nuo 1998-09-10 mokėti lėšas vaiko išlaikymui po 1/4 dydžio visų rūšių uždarbio (pajamų), bet ne mažiau 1 minimalaus gyvenimo lygio kas mėnesį, ieškovės J.(P.) K. naudai iki sūnaus R. P. pilnametystės (duomenys neskelbtini) bei neteikė sūnui R. P. kitos būtinos materialinės paramos, dėl ko alimentų įsiskolinimas 2010-08-01 sudaro 13460 litus (trylika tūkstančių keturi šimtai šešiasdešimt litų).

Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl teismo nustatytų faktinių nusikaltimo padarymo aplinkybių ir kitų nuteistojo apeliacinio skundo argumentų.

Apylinkės teismas ištyrė byloje esančius įrodymus, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str., 301 str. reikalavimų, teisingai juos įvertino ir pagrįstai nuteistojo D. P. nusikalstamus veiksmus kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos BK 164 str., nes pastarasis vengė išlaikyti vaiką.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnyje numatyta tėvų teisė ir pareiga auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti. Civilinio kodekso III knygos 12 skyriaus antrajame skirsnyje detalizuotas šios konstitucinės pareigos teisinis reglamentavimas.

Iš tiesų, išlaikyti vaikus yra civilinė pareiga ir jos nevykdymas besąlygiškai baudžiamosios atsakomybės nesukelia, tačiau jei asmuo tyčia, t. y. žinodamas, kad jis turi pareigą pagal įsigaliojusį teismo sprendimą išlaikyti vaiką ar teikti jam kitą būtiną materialią paramą, ir, galėdamas tą pareigą vykdyti, jos sąmoningai nevykdo, jis atsako baudžiamąja tvarka.

Teismų praktikoje yra išaiškinta, jog baudžiamoji atsakomybė už vengimą išlaikyti vaiką (Lietuvos Respublikos BK 164 str.) iškyla tuo atveju, jei kaltininkas tyčia, t. y. žinodamas, kad jis turi pareigą pagal įsigaliojusį teismo sprendimą išlaikyti vaiką ar teikti jam kitą būtiną turtinę paramą, ir galėdamas tą pareigą vykdyti, jos sąmoningai nevykdo (kasacinės nutartys Nr. 2K-491/2005, Nr. 2K-65/2007, Nr. 2K-695/2007, Nr. 2K-124/2008, Nr. 2K-291/2008). Skirtingai negu 1961 m. BK, 2000 m. BK 164 straipsnyje esanti norma vengimo išlaikyti vaikus tiesiogiai nesieja su pareigos nevykdymo piktybiškumu, tokio neveikimo sistemingumu. Tačiau šio nusikaltimo sudėties veikoje buvimui svarbu nustatyti, kad kaltininkas sąmoningai, būdamas darbingas ar turėdamas kitokias turtines galimybes, be pateisinamų priežasčių vengia išlaikyti vaiką.

Apylinkės teismas nustatė, kad D. P., žinodamas, jog pagal teismo nutarimą jis turi mokėti išlaikymą savo nepilnamečiui vaikui R. P., vengė tokios pareigos ir priteisto išlaikymo nemokėjo, laikotarpiais nuo 1998-09-10 iki 2000-11-24, nuo 2003-04-02 iki 2004-06-01, nuo 2004-07-01 iki 2005-07-01, nuo 2005-08-01 iki 2008-07-01, nuo 2008-08-01 iki 2010-03-24, nuo 2010-06-22, dėl ko 2010-08-01 susidarė 13460,00 Lt skola.

Šias nustatytas aplinkybes teismas grindė paties kaltinamojo D. P., nukentėjusiosios J. K. parodymais, byloje esančiais rašytiniais įrodymais – 2003-12-30 vykdomuoju raštu (b. l. 29), 2010-08-09 antstolės pažyma (b. l. 34), R. P. gimimo liudijimu (b. l. 22), 1997-09-22 nutarimu dėl alimentų nepilnamečiams vaikams išieškojimo (b. l. 23-24), Mažeikių darbo biržos pažymomis (b. l. 79, 81), išrašu iš VSDF Mažeikių skyriaus duomenų bazės (b. l. 82), 2010-06-04 pažyma apie D. P. valstybinį socialinį draudimą (b. l. 87).

D. P. neigia šiuos įrodymus, tvirtindamas, kad išlaikymo sūnui neteikė dėl objektyvių priežasčių: nes kurį laiką praleido įkalinimo įstaigose be jokio darbo bei jokio pajamų šaltinio; išėjęs iš įkalinimo įstaigos dirbdavo visus pasitaikiusius darbus, kad tik gautų maisto ir galėtų prasimaitinti bei netektų badauti, o jokių pinigų už tuos pavienius darbus jam niekas niekada nemokėjo; vėliau įsteigė savo individualią įmonę, tačiau veiklos jam nepavyko išvystyti, o uždaryti individualios įmonės greitai nepavyko, todėl jis negalėjo užsiregistruoti darbo biržoje, o kai pavyko uždaryti individualią įmonę, jis iškarto užsiregistravo į darbo biržą, ir visą tą laikotarpį turėjo bedarbio statusą, tačiau jokių pajamų tuo laikotarpiu taip pat negavo, bedarbio pašalpa niekada jam nebuvo mokama; keletą kartų buvo įsidarbinęs, bet tose įmonėse padirbėdavo tik labai trumpai, todėl ir atlyginimo jam niekas nemokėdavo, o prieš keletą metų turėtą darbą UAB (duomenys neskelbtini) jis paliko priverstinai, kadangi, pasak apelianto, jam labai pablogėjo sveikata, jis buvo skubiai išvežtas į ligoninę, kur jam buvo atlikta skubi operacija, po to dar ilgą laiką dėl pablogėjusios sveikatos, t. y. nuolatinių skausmų kojoje, negalėjo normaliai judėti (vaikščioti) ir dėl to paties negalėjo susirasti ir kito darbo bei gauti pajamų, dalį kurių būtų galėjęs skirti savo vaiko išlaikymui. Tačiau D. P. aiškinimas, kad jis neturėjo galimybės teikti vaikui išlaikymą, prieštarauja faktiniams bylos duomenims.

Visų pirma, faktiniai bylos duomenys tvirtina, kad D. P. yra gan jauno amžiaus ((duomenys neskelbtini) metų), sveikas ir darbingas vyras (byloje nėra jokių duomenų dėl prastos nuteistojo sveikatos būklės ar nedarbingumo). Kaip matyti iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriaus 2010-06-04 pažymos apie D. P. valstybinį socialinį draudimą, jis nuo 1999 metų iki 2006 yra viso gavęs pajamų 681,09 Lt (b. l. 87). Iš byloje esančių Mažeikių darbo biržos pažymų matyti, kad D. P. nuo 2003-04-08 iki 2003-07-31 buvo registruotas darbo biržoje, bedarbio pašalpa nebuvo mokama, nuo 2008-07-01 iki 2010-04-26 nebuvo ir nėra registruotas Mažeikių darbo biržoje (b. l. 79, 81). Iš paminėto matyti, kad D. P. darbo biržoje buvo registruotas nuo 2003-04-08 iki 2003-07-31 (b. l. 79, 81), o iš byloje esančio 2010-03-20 išrašo iš VSDFV Mažeikių skyriaus duomenų bazės matyti, kad D. P. dirbo savo individualioje įmonėje nuo 1997-06-23 iki 2007-12-18 (b. l. 82), iš ko seka, kad jis buvo užsiregistravęs darbo biržoje nors dar nebuvo likvidavęs savo individualios įmonės, kas paneigia jo argumentą, kad uždaryti individualios įmonės greitai nepavyko, todėl jis negalėjo užsiregistruoti darbo biržoje bei tai, kad tik tada, kai pavyko uždaryti individualią įmonę, jis iškarto užsiregistravo į darbo biržą, kadangi iš Mažeikių darbo biržos pažymos matyti, kad D. P. nuo 2008-07-01 iki 2010-04-26 nebuvo ir nėra registruotas Mažeikių darbo biržoje (b. l. 79, 81), nors jis savo individualioje įmonėje nustojo dirbti 2007-12-18 (b. l. 82). Taipogi atmestinas apelianto skunde nurodytas argumentas, kad išlaikymo sūnui neteikė dėl objektyvių priežasčių, nes kurį laiką praleido įkalinimo įstaigose, kadangi iš bylos duomenų matyti, kad nuteistasis D. P. bausmę atlikinėjo nuo 2000-11-24 iki 2003-04-02 (b. l. 41-42, 49-52), ir, kaip matyti iš kaltinimo, šis terminas nėra įskaičiuotas į laikotarpius, kuriais jis vengė mokėti išlaikymą savo nepilnamečiui vaikui R. P.. Taip pat atmestinas nuteistojo argumentas, kad jam buvo atlikta skubi operacija, po to dar ilgą laiką dėl pablogėjusios sveikatos, t. y. nuolatinių skausmų kojoje, negalėjo normaliai judėti (vaikščioti) ir dėl to paties negalėjo susirasti ir kito darbo bei gauti pajamų, dalį kurių būtų galėjęs skirti savo vaiko išlaikymui. Iš nuteistojo pateiktos epikrizės matyti, kad jis buvo gydytas chirurgijos skyriuje nuo 2003-09-22 iki 2003-10-02 (b. l. 132), ir byloje nėra jokių objektyvių faktinių duomenų, patvirtinančių jo realų sveikatos pablogėjimą po gydymo chirurgijos skyriuje, todėl toks nuteistojo teiginys laikytinas deklaratyviu ir neatitinkančiu bylos medžiagos.

Teisėjų kolegija apelianto skunde nurodytas aplinkybes, dėl kurių jis nemokėjo išlaikymo savo vaikams, pripažįsta nepateisinamomis. Byloje nėra jokių duomenų, kurie būtų pakankami pripažinti, jog teismo sprendimo išlaikyti vaiką nuteistasis nevykdė dėl objektyvių priežasčių.

Todėl, vertinant šių aplinkybių visumą, apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, jog D. P., būdamas sveikas ir darbingas, vengė pareigos išlaikyti savo sūnų R. P.. Be to, iš paminėto seka, kad jis dirbdamas ir gaudamas nors ir minimalias pajamas, savo vaikui neskyrė nė vieno lito ir pinigus panaudojo savo asmeninėms reikmėms. Visa tai rodo, kad D. P. objektyviai turėjo galimybę, tačiau tyčia išlaikymo sūnui neteikė, dėl to yra kaltas. Tokie jo veiksmai sudaro nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 164 straipsnyje, sudėtį.

Nuteistojo skunde nurodytas teiginys, kad šiuo metu dirba vairuotoju UAB (duomenys neskelbtini) pagal neterminuotą darbo sutartį, darbdavys jį gerai vertina, yra patenkintas jo darbu, todėl, pasak apelianto, jis nenorėtų, kad dėl teismo nuosprendžiu jam paskirtos bausmės reikėtų nutraukti tik pradėtą ir gerai jam besisekantį darbą, o tada jis vėl liktų be darbo ir, žinoma, be pajamų, ir nebegalėtų padengti susidariusio įsiskolinimo nei mokėti išlaikymo savo vaikui, atmestinas. Iš D. P. darbo sutarties matyti, kad jis UAB (duomenys neskelbtini) pradėjo dirbti 2010-10-25 (b. l. 139-140), tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliantas net iki jo bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje, t. y. iki 2010 m. gruodžio 16 d., nepervedė nė vieno lito savo vaiko išlaikymui, iš ko seka, kad jis net ir dirbdamas ir toliau vengia pareigos išlaikyti savo vaiką. Kartu pažymėtina tai, kad asmens pareiga išlaikyti savo vaikus išlieka ir tuo metu, kai vykdomas jo baudžiamasis persekiojimas dėl tokios pareigos nevykdymo.

Apelianto skunde nurodytas teiginys, kad po teismo jis norėjo sudaryti raštišką susitarimą dėl susidariusio įsiskolinimo (už išlaikymą vaikui) padengimo, bet jam nepavyko susisiekti su nukentėjusiąja J. K. (P.), todėl kreipėsi į antstolių kontorą, kur jam davė tik jos adresą, todėl jam nepavyko sumokėti dalies skolos, atmestinas kaip nepagrįstas. Iš bylos duomenų matyti, kad antstolės E. M. kontoroje, remiantis 2003 gruodžio 30 d. Mažeikių rajono apylinkės teismo išduoto vykdomojo rašto Nr. AV-206/1998 m. dublikato pagrindu, užvesta vykdomoji byla NR. 0009/04/00001 dėl R. P., gimusio (duomenys neskelbtini) išlaikymo išieškojimo (b.1. 34), iš ko seka, kad esant pradėtam išieškojimui pinigus galima pervesti ne tik į nukentėjusiosios, bet ir į antstolės sąskaitą.

Kiti nuteistojo skunde nurodyti teiginiai, kad buvo pažeista jo teisė į gynybą, t. y., kad jis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu, visą laiką buvo be gynėjo, jam niekas neišaiškino, kad jis gali gauti nemokamą teisinę pagalbą, o pasisamdyti advokato jis neturėjo lėšų, kad ikiteisminio tyrimo metu, jam „pakišo" pasirašyti kokį nors dokumentą, kad jis neva tai „atsisako gynėjo" pats, nors, taip tikrai nebuvo, atmestini kaip deklaratyvūs. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistajam buvo išaiškinta teisė turėti gynėją (b. l. 95), taip pat matyti, kad jis gynėjo atsisakė (b. l. 96), o pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu pareiškė, kad jam gynėjas nereikalingas (b. l. 117). Minėtos aplinkybės rodo, kad nuteistojo teisė į gynybą varžoma nebuvo, be to, paminėtina ir tai, kad nei ikiteisminio tyrimo, nei bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu, nuteistasis jokių pastabų dėl savo pažeistų teisių nereiškė.

Dėl bausmės.

Paskirdamas nuteistajam D. P. arešto bausmę, apylinkės teismas vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, numatytais Lietuvos Respublikos BK 54 str., bausmės skyrimo taisyklėmis, įtvirtintomis Lietuvos Respublikos BK 61 str. Skirdamas D. P. bausmę ir parinkdamas jos rūšį, apylinkės teismas atsižvelgė į bausmės tikslus, bausmės skyrimo pagrindus (padarytas tyčinis, baigtas, nesunkus nusikaltimas), į jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, į tai, kad nenustatyta atsakomybę sunkinančių aplinkybių, tinkamai įvertino D. P. asmenybę (nusikaltimą padarė būdamas teistas, teistumui neišnykus, baustas administracine tvarka, charakterizuojamas neigiamai).

Apeliantui D. P. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 164 straipsnyje, sankcija nustato, kad už šio nusikaltimo padarymą gali būti skiriamos alternatyvios bausmės: viešieji darbai, laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas. Pirmosios instancijos teismas, paskirdamas D. P. arešto bausmę, parinko bausmę pagal jam inkriminuoto BK 164 straipsnio sankcijoje numatytas jos rūšis.

Atsižvelgiant į šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai paskyrė D. P. ne pačią griežčiausią sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką numatytą bausmę – laisvės atėmimą, o švelnesnę - trumpalaikį laisvės atėmimą - areštą. Įvertinęs aukščiau išvardintas aplinkybes pirmosios instancijos teismas D. P. paskyrė didesnę nei arešto bausmės vidurkis bausmę (BK 49 str. 3 d.).

Nuteistojo skunde nurodomos aplinkybės, jog bausmės tikslai būtų pasiekiami ir neskiriant jam arešto bei tai, kad pažada, jog daugiau nei nusikaltimų, nei kitų teisėtvarkos pažeidimų nedarys, esant aukščiau paminėtoms aplinkybėms, neatsveria bausmės tikslų ir paskirties, todėl remtis jomis bei švelninti bausmę nėra jokio pagrindo.

Remiantis išdėstytu, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl keisti ar naikinti jį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo D. P. apeliacinį skundą atmesti.