Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. D. (D. D.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Dėl senaties termino

CK 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktas įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Šios CK nuostatos taikytinos pareikštų reikalavimų ir dėl turtinės, ir dėl neturtinės žalos atlyginimo, atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-09-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011).

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal šią teisės nuostatą ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).

Kaip jau buvo nurodyta, pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildina iš jo bausmės atlikimo sąlygų laikotarpiu nuo 2015 metų (tikslios datos nenurodo). Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo nurodytas bausmės atlikimo sąlygų jam sukeltas neigiamas pasekmes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų nuo įkalinimo pradžios konkrečiose patalpose, nes patirdamas skunde nurodytus nepatogumus suvokė galimą savo teisių pažeidimą, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, turėjo galimybę kreiptis dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Pravieniškių PN-AK administraciją, kitas kompetentingas institucijas. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti iš Pravieniškių PN-AK ar kitų institucijų reikiamą informaciją. Taigi, šios aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo galimybę sužinoti nuo kalinimo pradžios tam tikrose patalpose momento (2015 m.), tačiau skundą surašė ir išsiuntė tik 2021-08-06 (b. l. 6). Būtent ši data ir laikytina pareiškėjo teisių gynimo pradžios momentu.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-09-24 nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-03-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi, įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių jis praleido ieškinio senaties terminą, nepateikė įrodymų, kuriais remdamasis teismas privalo atnaujinti pareiškėjui praleistą ieškinio senaties terminą, konstatuotina, kad nėra pagrindo netaikyti ieškinio senaties termino, kurį prašo taikyti atsakovė.

Esant šioms aplinkybėms, atsakovės prašymas tenkintinas ir pareiškėjo skundo reikalavimo daliai taikytinas ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2015 metų iki 2018-08-05 (daugiau kaip trejus metus iki skundo surašymo dienos) atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).

Pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygos nuo 2018-08-06 (įvertinant pareiškėjo skundo surašymo ir įteikimo Pravieniškių PN-AK administracijai išsiųsti momentą).

Taigi, ginčo laikotarpis yra nuo 2018-08-06 iki 2019-12-30, todėl visi pareiškėjo skunde nurodyti pažeidimai vertinti šio laikotarpio apimtyje.

Dėl civilinės atsakomybės sąlygų

Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Pravieniškių PN-AK, jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti (kokios teisės normos buvo pažeistos), taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra pasisakęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000-10-26 sprendimas byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001-07-24 sprendimas V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (EŽTT 2001-04-21 sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (LVAT 2007-03-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011-03-31 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 24 str. 2 d. 7 p., 25 str., 56 str. 4 d., 67 str., 71 str.).

Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, svarbu įvertinti ir nustatyti, ar atsakovės atstovo (pareigūnų) veiksmuose (neveikime) yra deliktinės atsakomybės požymių, ar šie veiksmai (neveikimas) tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą, dėl kurios būtų būtina priteisti neturtinę žalą.

Dėl minimalaus gyvenamojo ploto suteikimo

Pareiškėjas skunde nurodė, kad ginčo laikotarpiu jis buvo Pravieniškių PN-AK 1-ojo nuteistųjų būrio 17 brigados 7 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 30 kv. m., buvo įrengta net 12 miegamų vietų.

Atsakovė atsiliepime nurodė, kad pataisos įstaigoje bendrabučio tipo patalpose turi būti 3,1 kv. m. vienam asmeniui. Pareiškėjas laikotarpiu nuo 2018-04-18 iki 2019-12-30 buvo 1-ojo būrio 7 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 27,55 kv. m., gyveno 9 asmenys. Pažymėjo, kad ne visada visos miegamosios vietos būna užimamos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka daugiau.

Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas nuo 2018-04-18 iki 2019-12-30 gyveno 1-ojo būrio 7 patalpoje, gyvenamosios vietos plotas 27,55 kv. m., miegamųjų vietų 9 (b. l. 28). Taigi, darytina išvada, kad vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas sudarė 3,06 kv. m.

Teismas, atsižvelgdamas į senaties aspektą, vertina laikotarpį nuo 2018-08-06 iki 2019-12-30, t. y. apie 16 mėnesių, kuriuo pareiškėjui teko 0,04 kv. m. mažiau, nei Taisyklėse numatytas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas.

Atsakovė iš esmės akivaizdaus ploto nepakankamumo fakto atsiliepime net neginčijo, tik šiuo gyvenamojo ploto aspektu nurodė, kad ne visos patalpoje vietos būdavo užimtos, todėl nuteistiesiems tekdavo daugiau ploto. Tačiau ši atsakovės aplinkybė yra deklaratyvi ir nepagrįsta jokiais objektyviais įrodymais, kad realiai laikotarpiu nuo 2018-08-06 iki 2019-12-30 atsakovui buvo užtikrintas 3,1 kv. m. plotas tenkantis vienam asmeniui, tokiu būdu tinkamai įgyvendinant teisės normose numatytas pareigas.

Taigi, esant aukščiau nustatytų aplinkybių visetui, darytina išvada, kad pareiškėjui turėjusi tekti minimali gyvenamojo ploto norma (turėjo tekti 3,1 kv. m. vienam asmeniui) laikotarpiu nuo 2018-08-06 iki 2019-12-30 nors ir nežymiai, tačiau buvo pažeista.

Dėl laisvalaikio kambario

Kaip minėta, ginčo laikotarpiu nuo 2018-08-06 iki 2019-12-30 pareiškėjas gyveno 1-ojo būrio 7 gyvenamojoje patalpoje, kurioje, kaip matyti, nebuvo poilsio kambario. Nurodytą aplinkybę atsakovė pripažino, nurodydama, kad pareiškėjas gali leisti laisvalaikį bibliotekoje, savo gyvenamosiose patalpose ar gryname ore. Tačiau, teismo vertinimu, tokie atsakovės teiginiai, apie galimus alternatyvius laisvalaikio leidimo būdus ir vietas nepagrindžia, kad atsakovui iš esmės buvo užtikrinta teisė leisti laisvalaikį tam specialiai įrengtoje patalpoje.

Atsižvelgiant į tai, neginčytinai nustatyta, jog šis pažeidimas buvo ginčo laikotarpiu, kuris atitinkamai galėjo sukelti pareiškėjui tam tikrų nepatogumų.

Dėl drabužių bei batų džiovinimo patalpos

Pareiškėjas skunde nurodė, kad būryje nebuvo įrengta bendra drabužių bei batų džiovinimo patalpa. Dėl to pareiškėjas patyrė nepatogumus, orumo žeminimą, emocinius sukrėtimus, nebuvo kur džiauti drabužių, o ant lovų galų džiauti draudžiama.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą. Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1687-525/2018; 2018 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-663-438/2018; 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4217-520/2018; 2018 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1491-624/2018). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-979-556/2017; taip pat žr., pvz., EŽTT 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje N. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), kt.)).

Teismo vertinimu, tokie atsakovo atstovo teiginiai apie džiovyklos įrengimą yra abstraktaus pobūdžio, nurodant, kad džiovinimo vietos įrengtos būrio kieme. Atsakovo atstovas nepateikė jokių duomenų apie drabužių džiovyklos, kaip atskiros džiovinimo patalpos, įrengimą Pravieniškių PN-AK gyvenamajame korpuse. Drabužių džiovinimo zonos įrengimas būrio kieme gali būti tik kaip alternatyvus džiovinimo būdas, tačiau jis nėra tapatus džiovinimo patalpos įrengimui gyvenamajame korpuse ir šio džiovinimo būdo iš esmės negali pakeisti. Teismo vertinimu atsakovė niekaip nepaneigė pareiškėjo teiginių dėl džiovinimo patalpos nebuvimo, kas teismui leidžia daryti išvadą, kad neįrodė, jog veikė pagal Eksploatavimo taisyklių 5.9 punkto reikalavimus.

Pažymėtina, kad analogiškos praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas aktualiausioje praktikoje (LVAT 2021-04-14 nutartis administracinėje byloje Nr. TA-351-1062/2021).

Atsižvelgiant į tai, neginčytinai nustatyta, jog šis pažeidimas buvo ginčo laikotarpiu, kuris atitinkamai galėjo sukelti pareiškėjui tam tikrų nepatogumų.

Dėl rūkymo patalpos

Higienos normų HN 134:2015 7 punkte įtvirtinta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

Taigi, Pravieniškių PN-AK administracija turėjo pareigą užtikrinti, kad nerūkantieji asmenys nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais.

Iš skundo turinio matyti, kad pareiškėjas dėl rūkymo zonos (ne)įrengimo nekelia klausimo (kad apskritai nėra jokios rūkymo zonos), tik nurodo, kad vidaus patalpose nėra atskiros rūkymo patalpos.

Nurodytų aplinkybių visetas leidžia daryti išvadą, kad Pravieniškių PN-AK rūkymo zona iš esmės yra, ir ji padaryta lauko teritorijoje.

Be to, jei tam tikri nuteistieji pažeidžia nurodytą draudimą ir kitiems nerūkantiems nuteistiems tai sukelia pasyvaus rūkymo aplinką, pastarieji, įgyvendindami savo teisių gynimą, gali kreiptis į atsakovę dėl kitų nuteistųjų neteisėto (ribojimus pažeidžiančio) elgesio ir savo teisių į sveiką gyvenseną užtikrinimo.

Šiuo atveju byloje nėra pateikta jokių duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į atsakovę ir informavęs apie neteisėtai rūkančius nuteistuosius, nurodydamas, kada, kur ir kokie konkrečiai nuteistieji rūkė, t. y. į bylą nėra pateikta jokių duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu kreipėsi į Pravieniškių PN-AK pareigūnus, administraciją dėl kitų asmenų rūkymo gyvenamosiose patalpose, ar dėl jo perkėlimo į kitą kamerą.

Byloje nėra pateikta duomenų, tarnybinių pranešimų apie nuteistųjų režimo reikalavimų pažeidimus, taip pat nėra fiksuota, kad patalpose, kuriose buvo patalpintas pareiškėjas, kiti asmenys rūkė. Vien tik pareiškėjo nurodomas argumentas, kad kiti nuteistieji rūkė, nepagrįstas kitais įrodymais, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti tokį faktą.

Esant nurodytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad negali būti nustatyta atsakovės neteisėto veikimo ar neveikimo šiuo aspektu, kadangi pareiškėjo teiginiai apie kitų nuteistųjų rūkymą neleistinose zonose yra nepagrįsti jokiais įrodymais, abstraktūs ir deklaratyvaus pobūdžio. Be to, pats pareiškėjas per ilgą laiką nei karto nesikreipė dėl pasyvaus rūkymo žalos į įstaigos administraciją, todėl nėra jokių įrodymų, kad jis patyrė su tuo susijusių neigiamų padarinių.

Nenustačius, kad atsakovės atstovas prieš išreikštą pareiškėjo valią sąmoningai neužtikrino jo, kaip nerūkančio asmens, laikymo nekenksmingomis sąlygomis atskirai nuo rūkančių asmenų, darytina išvada, kad nėra pagrindo šiuo aspektu pripažinti neteisėtus atsakovės veiksmus.

Dėl priešgaisrinės saugos neužtikrinimo

Teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės paneigia pareiškėjo abstraktaus pobūdžio argumentus dėl priešgaisrinės saugos neužtikrinimo. Pareiškėjas šiuo aspektu nedetalizavo ir jokiais duomenimis nepagrindė, kokie konkretūs veiksniai (įvykiai) įtakojo jo baimės dėl galimo gaisro ir jo padarinių atsiradimo, nepateikė duomenų apie buvusius įvykius, kurie tokią baimę galėjo sąlygoti (anksčiau kilusius gaisrus ir nuteistiesiems kilusį realų pavojų). Bylos duomenimis teismas daro išvadą, kad pareiškėjo nurodyta baimė dėl galimo gaisro ir galimo jo nepastebėjimo yra subjektyvaus pobūdžio, neturi objektyvaus pagrindo ir negali būti pagrindas pataisos namų įstaigos pareigūnų neteisėtų veiksmų konstatavimui.

Esant nurodytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl priešgaisrinės saugos reikalavimų nesilaikymo atmestini kaip nepagrįsti.

Be to, teismas pažymi, kad pareiškėjo argumentai dėl ant langų pritvirtintų grotų taip pat atmetami kaip nepagrįsti, kadangi pagal Eksploatavimo taisyklių 11.5, 13.7, 16.9 punktus gyvenamųjų patalų langai gali būti uždengiami apsauginėmis grotomis.

Ginčo laikotarpiu aktualių Eksploatavimo taisyklių nuostatose numatyta, kad radijo taškas turi būti įrengtas drausmės grupės gyvenamosiose (13.10. p.) ir kamerų tipo patalpose (16.11. p.).

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo kalinamas bendrabučio tipo patalpose, t. y. 1-ojo būrio, 7 patalpoje, ir nebuvo priskirtas drausmės grupei. Galiojusios Eksploatavimo taisyklių nuostatos nenumatė atsakovei pareigos tokio inventoriaus įrengti gyvenamuosiuose kambariuose, todėl pareiškėjo skundo argumentai dėl radijo taško, yra nepagrįsti.

Šiuo aspektu Turto valdymo skyriaus 2021-09-29 pažymoje Nr. 77-1904 nurodyta, kad 1-ame sektoriuje dirbo siuvėjas (0,5 etato) ir batsiuvys (0,5 etato), vadovaujantis nuteistųjų Pravieniškių PN-AK direktoriaus patvirtintu Nuteistųjų dirbančių ūkio aptarnavimo darbus, pareigybių sąrašu.

Esant nurodytoms aplinkybėms, pareiškėjo teiginiai negali būti pagrindas pataisos namų įstaigos pareigūnų neteisėtų veiksmų konstatavimui.

Iš bylos duomenų teismas daro išvadą, kad pareiškėjo nurodyta baimė dėl galimos laiptų griūties iš esmės yra tik pareiškėjo subjektyvus situacijos vertinimas bei hiperbolizuota pareiškėjo vaizduotė, kuri nepagrįsta jokiais objektyviais įrodymais.

Esant nurodytoms aplinkybėms pareiškėjo teiginiai, negali būti pagrindas pataisos namų įstaigos pareigūnų neteisėtų veiksmų konstatavimui.

Teismo vertinimu, šią aplinkybę pareiškėjas taip pat nurodo abstrakčiai ir deklaratyviai.

Bylos duomenimis nenustatyta, kad pareiškėjas, siekdamas išvengti galimai neigiamų sveikatai padarinių, būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją ar kitą instituciją dėl Pravieniškių PN-AK veikiančių gamyklinių patalpų ir iš jų skleidžiamų kenksmingų medžiagų. Teismo vertinimu, kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra ypač svarbus, siekiant įvertinti, ar atsakovas, žinodamas apie galimus teisės aktų reikalavimų pažeidimus ir pareiškėjo sveikatai keliamas rizikas, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Byloje taip pat nėra pateikta jokių duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu, gyvendamas 1-ojo būrio 7-oje patalpoje (galima suprasti, kad apie 16 mėnesių gyveno virš ūkinių-gamyklinių patalpų kenksmingomis sąlygomis) būtų kreipęsis į sveikatos specialistą dėl tam tikrų negalavimų ar sveikatos sutrikimų.

Be to, pabrėžtina, jog teisės aktai nedraudžia įrenginėti gyvenamųjų patalpų virš dirbtuvių ar kitų patalpų. Higienos normos numato tik pareigą nuteistuosius apgyvendinti gyvenamosiose patalpose.

Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, todėl jo argumentai dėl minėtų aplinkybių atmetami kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti.

Teismas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas aplinkybes dėl netinkamų gyvenimo sąlygų, t. y. rūkymo patalpos nebuvimo, batsiuvio ir siuvėjo paslaugų neužtikrinimo, laiptų netinkamos būklės, priešgaisrinės saugos priemonių nebuvimo, gyvenimo virš gamybinių patalpų iš esmės tik deklaratyviai nurodo (išvardina), visiškai nepažymėdamas, kokius emocinius išgyvenimus ir dvasines kančias jam sukėlė šios galimai netinkamai užtikrintos Pravieniškių PN-AK gyvenimo sąlygos.

Pareiškėjas nurodo, kad Pravieniškių pirminės priežiūros centre 1-ame sektoriuje odontologo paslaugos neatliekamos, kabinetas yra, tačiau nėra įrengtas, o vežant dėl odontologo paslaugų į Laisvės atėmimo vietų ligoninę ar 2-ajį sektorių, patiriami nepatogumai bei tenka kentėti dantų skausmus.

Šiuo aspektu atsakovė nenurodė jokių argumentų, tačiau tai savaime nesudaro pagrindo vertinti, kad atsakovė savo pareigas vykdę netinkamai.

Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad kitoje administracinėje byloje Nr. I-5481-428/2019 nuteistasis bausmę atlikinėjo taip pat Pravieniškių PN-AK 1-ame sektoriuje, šioje byloje nurodyta, jog nuo 2019-02-21 odontologijos kabinetas dėl techninių kliūčių neveikė ir tai patvirtino prie bylos pateiktas Nacionalinės visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2019-02-21 patikrinimo aktas Nr. (2.22 4.80)PA-707. Išnagrinėtoje administracinėje byloje atsakovės atstovė nurodė, jog, esant būtinumui, nuteistieji dėl odontologo paslaugų konvojuojami į antrąjį sektorių.

Esant nurodytų aplinkybių visetui galima konstatuoti, kad tame pačiame Pravieniškių PN-AK sektoriuje ir laikotarpiu, patenkančiu į pareiškėjo šioje byloje ginčo laikotarpį, iš tikrųjų odontologo paslaugos Pravieniškių PN-AK 1-ame sektoriuje nebuvo teikiamos. Tačiau pats pareiškėjas, skunde keldamas klausimą dėl odontologo paslaugų nesuteikimo, paneigia savo argumentus, nurodydamas, kad odontologinės paslaugos teikiamos, tik vežant į 2-ajį sektorių ar Laisvės atėmimo vietų ligoninę. Toks paties pareiškėjo patvirtinimas iš esmės leidžia teismui konstatuoti, kad Pravieniškių PN-AK pareiškėjui užtikrino teisę gauti odontologo paslaugas, todėl nėra jokio pagrindo išvadai, kad pataisos namai šiuo atžvilgiu pažeidė pareiškėjo teises ir teisėtus interesus.

Be to, pažymėtina, kad pataisos namuose būna medicinos atstovas, todėl pareiškėjas, kentėdamas danties skausmus ir laukdamas, kol bus suteikta odontologo paslauga, galėjo kreiptis į medicinos darbuotoją dėl skausmą malšinančių vaistų suteikimo.

Dėl bylos baigties

Apibendrinant nustatytas aplinkybes teismui nekyla pagrįstų abejonių, kad dėl byloje nustatytų pažeidimų, pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. patyrė neturtinę žalą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010). Panašiai pasisakoma ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008-11-28 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Teismų praktikoje laikoma, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į patalpą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009), tačiau nustatant padarytos žalos dydį, privalu atsižvelgti į bylos aplinkybes.

Teismui nustačius, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu (nuo 2018-08-06 iki 2019-12-30) nežymiai, tačiau buvo pažeistas gyvenamojo ploto kriterijus, šiuo laikotarpiu pareiškėjui nebuvo užtikrinta galimybė ilsėtis laisvalaikio kambaryje bei nebuvo drabužių ir avalynės džiovinimo patalpos, spręstina, jog nustatytų aplinkybių kumuliatyvus veikimas suteikia pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos Pravieniškių PN-AK ginčo laikotarpiu sudarė prielaidas patirti pareiškėjui tam tikrų neigiamų išgyvenimų, sukėlė jam dvasines kančias, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsniu (ABTĮ 56 str.).

Teismas, vadovaudamasis aptartais CK 6.250 straipsnyje ir teismų praktikoje suformuluotais patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamaisiais kriterijais, teisingumo, protingumo principais, įvertinęs pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį (minimalaus gyvenamojo ploto nesuteikimas ir kitų privalomų patalpų neužtikrinimas), mastą ir trukmę (pažeidimai truko 1 metus 4 mėnesius ir 24 dienas), atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, į tai, jog nėra duomenų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą, administracinėje byloje nėra pateikta ir nustatyta duomenų, jog dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, daro išvadą, kad pareiškėjui priteistina 300 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma, kuri yra proporcinga ir pakankama pareiškėjo neigiamiems išgyvenimams kompensuoti.

Likusieji skundo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą ( LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti D. D. (D. D.) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 300 Eur (tris šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitos skundo dalies netenkinti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.