Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, eA-1243-552/2021

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2021-05-19
Bylos Nr.: eA-1243-552/2021
Teisminio proceso Nr.: 3-62-3-02217-2019-8
Bylos rūšis: administracinė byla
Instancija: Apeliacinė instancija
Rezultatas: Sprendimas pakeistas.

Teisėjai: Ramūnas Gadliauskas (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pirm.), Dalia Višinskienė
Pareiškėjas: S. T., J. T.
Atsakovas: Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyrius

Kategorijos

Administracinė byla Nr. eA-1243-552/2021Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02217-2019-8Procesinio sprendimo kategorijos: 18.2, 18.4.3 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. gegužės 19 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų S. T. ir J. T. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. vasario 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų S. T. ir J. T. prašymą suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl termino atnaujinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėjai S. T. ir J. T. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus su prašymu atnaujinti terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko P. L. nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą – 7,72191 ha žemės plotą Kauno mieste (teismo posėdžio metu pareiškėjų atstovė reikalavimą patikslino, nurodydama 6,7634 ha žemės plotą), taip pat prašė atnaujinti terminą pateikti nuosavybės teises, giminystės ryšį, pilietybę patvirtinančius dokumentus.

Šalies argumentai

2. Pareiškėjai prašyme ir teismo posėdžio metu nurodė:

2.1. V. R. T. (P. L. vaikaitis), nepraleidęs įstatymu nustatyto termino, 1991 m. gegužės 8 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teisę į P. L. nekilnojamąjį turtą. 1991 m. gruodžio 12 d. prašymą atkurti nuosavybės teisę į P. L. žemę taip pat pateikė P. L. sūnus V. L.. Kauno apskrities valdytojo administracijos 1996 m. sausio 4 d. sprendimu pripažinta, kad (duomenys neskelbtini), P. L. turėjo 12,86 ha žemės ir tuo pagrindu V. L. atkurta nuosavybės teisė į tos žemės 1/2 dalį, t. y. 6,43 ha. (duomenys neskelbtini) V. R. T. mirė. Jo turtą paveldėjo sūnus R. T., kuris yra pareiškėjų tėvas. (duomenys neskelbtini) R. T. mirė, pareiškėjai yra jo teisių perėmėjai.

2.2. V. R. T. pradėta ir R. T. tęsta nuosavybės teisių į P. L. žemę atkūrimo procedūra iki šiol nėra užbaigta. Pareiškėjai, perėmę teises nuosavybės teisių atkūrimo procedūroje, ėmė aktyviai domėtis jos eiga ir paaiškėjo, jog archyve yra išlikę daugiau informacijos apie P. L. turėtus įvairaus dydžio žemės sklypus (duomenys neskelbtini), apie kurią nebuvo galima numanyti, nes 2006 m. Lietuvos centrinio archyvo pažymoje duomenų apie tai nebuvo, joje buvo pateikta klaidinanti informacija apie buvusio savininko turėtą žemę. Tiek V. R. T., tiek ir R. T. neturėjo pagrindo abejoti nuosavybės teises atkuriančios institucijos iš archyvo gautais archyviniais duomenimis. 2006 m. Lietuvos centrinio archyvo pažymoje, kurią į žemės grąžinimo bylą savo iniciatyva išreikalavo Žemėtvarkos tarnyba, nurodyta, kad „daugiau duomenų apie P. L. [...] (duomenys neskelbtini) [...] turėtą žemę [...] archyve saugomuose fonduose nerasta“. Pažyma sudarė įspūdį, kad nurodytų fondų ir apyrašų dokumentai peržiūrėti realiai, išsamiai ir kruopščiai, o išvados surašytos įvertinus visą turimą informaciją.

2.3. Pareiškėjai, kurie yra R. T. teisių perėmėjai, negalėjo žinoti P. L. nuosavybės teise valdomo turto apimties, nes tuo metu dar nebuvo gimę. Tik po tėvo mirties priėmus jo palikimą, pareiškėjams atsirado galimybė domėtis dar nebaigta nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą procedūra.

2.4. Institucija, turėjusi įgyvendinti nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą, neatskleidė pretendentams savo užklausų Lietuvos centriniam archyvui tikslo, archyvui užduotų paieškos kriterijų ir archyvui nustatytų paieškos ribų, nebendradarbiavo su pretendentais inicijuodama papildomą užklausą archyvui, nesuteikė galimybės pretendentams patikslinti paiešką atsižvelgiant į jiems žinomą informaciją ir nepaaiškino, kaip ją galima būtų patikrinti. Šiais veiksmais galimai buvo siekiama atkurti nuosavybės teises ne į visą buvusio žemės savininko žemę, o tik į jos dalį. Nurodytos aplinkybės yra svarbios praleisto termino atnaujinimui.

Atsiliepimas

3. Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT, Tarnyba, suinteresuotas asmuo) atsiliepime ir teismo posėdžio metu su pareiškėjų prašymu nesutiko. Atsiliepime į prašymą buvo nurodyta:

3.1. Kauno apskrities viršininko administracijos Kauno miesto žemėtvarkos skyrius 2003 m. rugpjūčio 26 d. iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo gavo duomenis, kad P. L. 1939 m. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise valdė 9,64 ha žemės. Kauno apskrities viršininko 2006 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. V-42 sudarytos komisijos žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems papildomiems dokumentams nagrinėti Kauno mieste posėdžio, vykusio 2008 m. sausio 29 d., sprendimu nutarta pripažinti, kad P. L. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 9,64 ha žemės (duomenys neskelbtini).

3.2. Pareiškėjų tėvas R. T. dar 2014 m. bylinėjosi su nuosavybės teisių atkūrimą vykdančia institucija dėl buvusio savininko P. L. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytos žemės kiekio, todėl jis galėjo anksčiau pateikti papildomus nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus arba dar tais pačiais 2014 m. prašyti atnaujinti terminą jiems pateikti, tačiau to nedarė. Pareiškėjų nurodytos priežastys nėra objektyvios ir svarbios. Nuosavybės teises atkurianti institucija tinkamai atliko nuosavybės teisių atkūrimo procedūras, todėl pareiškėjų prašymas nepagrįstas.

3.3. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad, jeigu asmuo iki įstatyme nustatyto prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo termino (pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) iki 2001 m. gruodžio 31 d.) neįgijo subjektinės teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, toks asmuo negali būti laikomas praleidusiu Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytus terminus ir siekti atnaujinti terminą įgyvendinti tokią teisę, kurios jis iki įstatyme nustatyto termino nebuvo įgijęs. Pareiškėjai iki 2001 m. gruodžio 31 d. nebuvo įgiję subjektinės teisės atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko P. L. išlikusį nekilnojamąjį turtą, todėl prašoma įgyvendinti jų teisė negali būti realizuojama.

II.

4. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2020 m. vasario 26 d. sprendimu pareiškėjų prašymo netenkino.

5. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad pretendentas į P. L. nuosavybės teisių atkūrimą V. R. T. įstatymo nustatytu terminu ir tvarka pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į savo senelio P. L. nuosavybės teise valdytą žemę. Taip pat byloje nėra ginčo ir dėl to, kad minėtas pretendentas pateikė nuosavybės teises ir giminystės ryšį įrodančius dokumentus. Pretendento į nuosavybės teisių atkūrimą V. R. T. teises perėmė pareiškėjų tėvas R. T., o pareiškėjai po jo mirties perėmė pastarojo teises ne kaip nuosavybės teisių atkūrimo subjektai, o kaip pretendento į nuosavybės teisių atkūrimą teisių perėmėjai, todėl gali siekti nuosavybės teisių atkūrimo į P. L. iki nacionalizacijos valdytą nuosavybės teise žemę tik ta apimtimi, kuria V. R. T. iki savo mirties buvo pareiškęs valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo į senelio išlikusį nekilnojamąjį turtą iki įstatymu nustatyto termino (2001 m. gruodžio 31 d.).

6. Atsižvelgdamas į tai, kad pretendentas į nuosavybės teisių atkūrimą V. R. T. buvo padavęs prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir giminystę patvirtinančius dokumentus, teismas sprendė, kad pareiškėjai be pagrindo prašo atnaujinti terminą minėtiems prašymams pateikti, todėl šis prašymas atmestinas.

7. Vertindamas pareiškėjų prašymą atnaujinti praleistą įstatymo nustatytą terminą nuosavybės teisę patvirtinantiems dokumentams (papildomiems archyviniams dokumentams) pateikti, teismas nurodė, kad pareiškėjai, kaip pretendento į nuosavybės teisių atkūrimą ir jo teisių perėmėjo R. T. teisių perėmėjai, turi teisę nuosavybės teises atkuriančiai institucijai pateikti papildomus nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus, tačiau nebūdami pretendentais atkurti nuosavybės teises, o tik pretendento teisių perėmėjais nuosavybės teisių atkūrimo procese, jie negali turėti daugiau teisių nei jų turėjo pretendentas (jo teisių perėmėjas R. T.), t. y. kreipdamiesi į teismą privalo pateikti įrodymus, patvirtinančius svarbias priežastis, dėl kurių pretendentas (jo teisių perėmėjas) įstatymo nustatytu terminu (t. y. iki 2003 m. gruodžio 31 d.) nepateikė nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų.

8. Teismas pažymėjo, kad pagal nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą reglamentuojančius teisės aktus, pareiga rūpintis subjektinių teisių realizavimu tenka patiems pretendentams. Teismas vertino, kad nežinojimas apie teisę pretenduoti į didesnę išlikusio nekilnojamojo turto dalį gali būti traktuojamas kaip termino atnaujinimo pagrindas tik tuo atveju, kai pretendentas savo valiniais veiksmais siekė nuosavybės teisių atkūrimo ir ėmėsi visų priemonių gauti informaciją apie išlikusį nekilnojamąjį turtą, tačiau tos informacijos negavo dėl nuo jo valios nepriklausančių priežasčių. Teismas pabrėžė, kad šiuo atveju byloje nėra duomenų apie tai, jog pretendentas į nuosavybės teisių atkūrimą V. R. T. būtų ėmęsis aktyvių veiksmų dėl papildomos informacijos apie buvusio savininko išlikusio turto kiekį gavimo, nors objektyvių priežasčių, kurios būtų trukdę tai atlikti, byloje nenustatyta. Pretendento teisių perėmėjas nuo teisių perėmimo momento (2005 m. balandžio 20 d.) taip pat nesiėmė jokių priemonių dėl papildomų duomenų gavimo iš archyvo apie buvusio savininko žemės kiekį, nors objektyvių priežasčių, kliudančių kreiptis į archyvą nuo pat teisių perėmimo nenustatyta.

9. Teismas atkreipė dėmesį, kad administracinėje byloje Nr. I-1154-428/2014 pareiškėjų tėvas R. T. kėlė ginčą dėl buvusio žemės savininko P. L. nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdyto žemės ploto (dydžio) (duomenys neskelbtini), ginčydamas toje byloje Kauno apskrities viršininko 2006 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. V-42 sudarytos komisijos žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems papildomiems dokumentams nagrinėti Kauno mieste posėdžio, vykusio 2008 m. sausio 29 d., sprendimą Nr. 1, kuriuo buvo nutarta V. R. T. (miręs), vadovaujantis Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2003 m. rugpjūčio 22 d. raštu Nr. ST-82 ir pateiktu (duomenys neskelbtini) žemės savininkų sąrašu (1993 m. lapkričio 27 d.), pripažinti, kad P. L. iki 1940 m. nuosavybės teise valdė 9,64 ha žemės (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas skundžiamo sprendimo neteisėtumą iš esmės grindė tuo, kad sprendime nurodytas tenkantis buvusio savininko nuosavybės teisėmis valdytas žemės sklypo plotas neatitinka archyviniuose dokumentuose esančių duomenų. Taigi jau tuo metu pareiškėjų tėvui buvo iškilę abejonių dėl buvusio žemės savininko valdytos žemės kiekio, tačiau į bylą nėra pateikta objektyvias priežastis patvirtinančių duomenų dėl jo nesikreipimo į kompetentingas institucijas dėl papildomų dokumentų apie žemės kiekį gavimo. Teismo nuomone, nuosavybės teises atkurianti institucija tinkamai atliko nuosavybės teisių atkūrimo procedūras (tai teismo konstatuota ir pirmiau nurodytoje byloje), jos veiksmai atitiko Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatas, todėl pareiškėjų argumentai dėl nurodytų aplinkybių atmestini kaip nepagrįsti.

10. Dėl pareiškėjų teiginių, kad 2006 m. Lietuvos centrinio archyvo pažymoje Nr. R4-2550 buvo pateikta klaidinanti informacija, nes institucija dėl jos pateikimo netinkamai suformulavo paklausimą, teismas nurodė, jog nuosavybės teisių atkūrimo byloje nėra duomenų, kieno iniciatyva į nuosavybės teisių atkūrimo bylą buvo pateikta minėta pažyma. Tikėtina, jog ši pažyma buvo pateikta pareiškėjų tėvo, nes joje nurodytas adresatas R. T., o ne institucija. Be to, minėta pažyma neturi esminės reikšmės ginčo atveju, nes administracinėje byloje Nr. I-1154-428/2014 buvo vertinami Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2003 m. rugpjūčio 22 d. raštu Nr. ST-82 pateikto archyvinio dokumento – (duomenys neskelbtini) žemės savininkų sąrašo (1993 m. lapkričio 27 d.) duomenys, kuriuose buvo nurodytas toks pat, t. y. 9,64 ha žemės (duomenys neskelbtini) valdytos žemės kiekis, kuris teismo įvertintas kaip teisingas.

11. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjai nenurodė ir teismas nenustatė objektyvių aplinkybių, dėl kurių pretendentas į nuosavybės teisių atkūrimą ir jo teisių perėmėjai negalėjo pateikti nuosavybės teisę pagrindžiančių papildomų dokumentų per Atkūrimo įstatyme nustatytus terminus ir kurios galėtų būti vertinamos kaip svarbios termino praleidimo priežastys, teismas sprendė, kad terminas pateikti nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams praleistas ne dėl svarbių priežasčių ir nėra įstatyminio pagrindo jo atnaujinimui. Prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir giminystės ryšį patvirtinantys dokumentai į nuosavybės teisių atkūrimo bylą yra pateikti ir dėl to nuosavybės teisių atkūrimo institucija ginčo nekelia, todėl tokio prašymo taip pat nėra pagrindo tenkinti.

III.

12. Pareiškėjai S. T. ir J. T. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. vasario 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jų skundą tenkinti visiškai, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjai taip pat prašo išreikalauti iš NŽT P. L. nuosavybės teisių atkūrimo bylos Nr. 81 originalą; leisti susipažinti su administracinės bylos Nr. eA-1243-552/2021 medžiaga ir daryti joje esančios P. L. nuosavybės teisių atkūrimo bylos kopiją; bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Pareiškėjai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė naujus įrodymus: 2013 m. kovo 4 d. prašymą; 2003 m. kovo 12 d. atsakymą į prašymą „Dėl informacijos pateikimo“; Specialiųjų tyrimų tarnybos 2020 m. lapkričio 13 d. nutarimą.

13. Apeliaciniame skunde nurodoma:

Žemesnės instancijos teismas

13.1. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl termino atnaujinimo, tik abstrakčiai ir formaliai vertino, kad pretendentas V. R. T. ir jo teisių perėmėjas R. T. galėjo ir anksčiau kreiptis į archyvus dėl papildomų duomenų gavimo. Tačiau teismas nevertino, kad pretendentas V. R. T. ir jo teisių perėmėjas R. T. į archyvą kreipėsi, tačiau gavę duomenis net negalėjo įtarti, kad duomenys yra netikslūs ar neišsamus, dėl ko reikėtų pakartotinai kreiptis į archyvą ar net savarankiškai tikrinti dokumentus vietoje ir prašyti daugiau išsamių duomenų. Teismas nevertino aplinkybės, kad pretendentas ir jo teisių perėmėjas buvo suklaidinti.

13.2. Teismo išvada, kad pretendentas V. R. T. ir jo teisių perėmėjas R. T. galėjo ir anksčiau kreiptis į archyvus dėl papildomų duomenų gavimo neatitinka faktinės situacijos. Pretendentas ir jo teisių perėmėjas pasitikėjo jiems pateiktomis pažymomis (Kauno apskrities archyvo 1991 m. gruodžio 31 d. pažyma ir Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2006 m. birželio 9 d. pažyma Nr. R4-2550) ir kompetentingų institucijų jiems adresuotais raštais, tačiau, be kita ko, nebuvo niekaip informuoti apie žemės ploto sumažinimą iki pat 2013 m., kai buvo priimtas sprendimas dėl nuosavybės grąžinimo.

13.3. Pretendentas V. R. T. ir jo teisių perėmėjas R. T., būdami atidūs ir rūpestingi, atliko visus nuo jiems priklausančius veiksmus (laiku kreipėsi dėl nuosavybės teisių atkūrimo, dėl duomenų gavimo, laiku pateikė dokumentus). Aktyvūs veiksmai buvo tęsiami ir po 2003 m. gruodžio 31 d. Neturėdami teisinio išsilavinimo šie asmenys negalėjo tikėtis, kad siekiant objektyvių duomenų gavimo jie turėjo fiziškai susipažinti su archyviniais duomenimis (pažymomis) ir tokiu būdu savarankiškai patikrinti oficialiai pateikiamus valstybės institucijų duomenis (ką padarė pareiškėjai).

13.4. Bylos įrodymai patvirtina, kad pretendentas, jo teisių perėmėjas bei pareiškėjai aktyviai siekė, kad būtų atkurtos nuosavybės teisės. Nėra pagrindo netikėti pareiškėjų argumentais, kad anksčiau pretendentui V. R. T. ir jo teisių perėmėjui R. T. nebuvo žinoma apie dokumentus, esančius Lietuvos centriniame valstybės archyve, nes byloje nėra įrodymų, kad pretendentui, jo teisių perėmėjui tokia informacija buvo pateikta iki termino dokumentams pateikti pabaigos. Tuo tarpu Nuosavybės teises atkurianti institucija nebendradarbiavo, prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepagrįstai delsė nagrinėti (nors kito pretendento prašymas buvo išnagrinėtas po kelerių metų) ir net po daugiau nei 15 metų sumažino grąžintino žemės sklypo plotą iki 9,64 ha. 12,64 ha plotui pagrįsti V. R. T. buvo pateikęs nuosavybę patvirtinančius dokumentus, tačiau dėl nuosavybės teises atkuriančios institucijos savavališkų ir tendencingų veiksmų nuosavybės teises atkurianti institucija iš 2003 m. gauto sąrašo išrinko ir į V. R. T. bylą įtraukė tik vieną sklypą (9,64 ha) patvirtinantį dokumento puslapį, nors tame pačiame sąraše buvo ir antras sklypas, valdytas P. L.. Teismas neanalizavo ir nenagrinėjo fakto, kad valstybės institucijų veiksmai neįtraukiant į nuosavybės teisių atkūrimo bylą tam tikrų jiems žinomų duomenų ir jų turimų dokumentų, suklaidino pretendentą ir jo teisių perėmėją.

13.5. Pretendentas V. R. T. ir jo teisių perėmėjas R. T. nuosavybės teisių atkūrimo procese Atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka ir terminais atliko visus būtinus Atkūrimo įstatyme pretendentui priskirtinus atlikti veiksmus, teikė visus reikalingus dokumentus, bendravo ir bendradarbiavo su šį procesą vykdžiusiomis institucijomis. Jie, pasitikėdami viešojo administravimo institucijomis, pagrįstai manė, jog jiems bus atkurtos nuosavybės teisės į visą P. L. turėtą turtą ir atsižvelgus į visą archyvuose išlikusią informaciją. Tačiau jie negalėjo žinoti, kad nuosavybės teises atkuriančios institucija vykdė paiešką kitoje byloje, kad ji turėjo duomenų apie kitus P. L. nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus, tačiau jų selektyviai neįtraukė į V. R. T. teisių atkūrimo bylą ir kad archyvų pateiktos oficialios pažymos yra neišsamios ir netikslios ir reikia patiems pertikrinti visus oficialiose pažymose minimus fondus, apyrašus ir net bylos puslapius. Pareiškėjai, perėmę teises nuosavybės grąžinimo procedūroje, ėmė domėtis procedūros aplinkybėmis ir jos eiga, savo iniciatyva informavo kompetentingas institucijas apie paveldėjimo procedūros eigą, teikė prašymus siekdami konstruktyviai prisidėti prie spartesnio grąžinimo procedūros užbaigimo ir atsitiktinai nustatė, kad archyvų ir nuosavybės teises atkuriančios institucijos nei iki 2003 m. gruodžio 31 d., nei vėliau nebuvo atskleidusios visos jų žinioje tuo metu turėtos informacijos apie P. L. nuosavybės teises. Taigi pretendentas ir jo teisių perėmėjai sąžiningai klydo manydami, jog jiems oficialiai pateikta informacija buvo tiksli ir išsami, nors tokia nebuvo.

13.6. Pareiškėjai siekia, kad būtų atkurta faktinė objektyvi tiesa ir nuosavybės teises atkurianti institucija ištaisytų neprofesionalias klaidas nuosavybės teisių atkūrimo byloje: visų pirma, ištaisytų klaidas dėl grąžintino žemės sklypo dydžio sumažinimo nuo 12,66 ha iki 9,64 ha; įtrauktų į nuosavybės teisių atkūrimo bylą visus sąrašo puslapius, kuriame nurodyta P. L. valdyta nuosavybė (kuri neobjektyviai ir nesąžiningai nebuvo įtraukta dėl institucijos nekompetentingų veiksmų); pateiktų visus duomenis, kurie nebuvo įtraukti nei į 1991 m. gruodžio 31 d. archyvo pažymą, nei į kitus vėliau archyvų pateikiamus dokumentus. Prašymo atnaujinti terminą pateikimo momentu nuosavybės teisių atkūrimo byla nebuvo baigta, nuosavybės teisės visa apimtimi nebuvo atkurtos, todėl nuosavybės teisių atkūrimo byla privalo būti papildyta objektyviais duomenimis apie realiai ir faktiškai valdytą turtą.

13.7. Teismo sprendime nurodytoje administracinėje byloje Nr. I-1154-428/2014 nebuvo keliamas ar sprendžiamas klausimas dėl termino pateikti nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus atnaujinimo. Oficialių pažymų ir informacijos teisingumu nebuvo abejojama, buvo keliamas tik Komisijos 2008 m. sausio 29 d. sprendimo Nr. 1, Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2003 m. rugpjūčio 22 d. rašto Nr. ST-82 ir (duomenys neskelbtini) įvairių kaimų žemės savininkų sąrašo (1993 m. lapkričio 27 d.) aiškinimo klausimas.

Atsiliepimas

14. Suinteresuotas asmuo NŽT atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. vasario 26 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma:

14.1. Pretendento į nuosavybės teisių atkūrimą V. R. T. teises perėmė pareiškėjų tėvas R. T., o pareiškėjai po jo mirties perėmė pastarojo teises ne kaip nuosavybės teisių atkūrimo subjektai, o kaip pretendento į nuosavybės teisių atkūrimą teisių perėmėjai, todėl gali siekti nuosavybės teisių atkūrimo į P. L. iki nacionalizacijos valdytą nuosavybės teise žemę tik ta apimtimi, kuria V. R. T. iki savo mirties buvo pareiškęs valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo į senelio išlikusį nekilnojamąjį turtą iki įstatymu nustatyto termino (2001 m. gruodžio 31 d.). Kauno apskrities viršininko 2006 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. V-42 sudarytos komisijos žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems papildomiems dokumentams nagrinėti Kauno mieste posėdžio, vykusio 2008 m. sausio 29 d., komisijos sprendimu, nutarta pripažinti, kad P. L. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 9,64 ha žemės (duomenys neskelbtini). Pareiškėjų tėvas R. T. dar 2014 metais bylinėjosi su nuosavybės teisių atkūrimą vykdančia institucija dėl buvusio savininko P. L. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytos žemės kiekio, todėl vertintina, kad jis galėjo anksčiau pateikti papildomus nuosavybės teises patvirtinančius dokumentams arba dar tais pačiais 2014 m. prašyti atnaujinti terminą jiems pateikti, tačiau to nedarė.

14.2. Teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjai nenurodė ir teismas nenustatė objektyvių aplinkybių, dėl kurių pretendentas į nuosavybės teisių atkūrimą ir jo teisių perėmėjai negalėjo pateikti nuosavybės teisę pagrindžiančių papildomų dokumentų per Atkūrimo įstatyme nustatytus terminus ir kurios galėtų būti vertinamos kaip svarbios termino praleidimo priežastys, todėl įvertinus byloje nustatytų aplinkybių ir jas patvirtinančių įrodymų visumą, atsižvelgiant į teisinį ginčo santykių reglamentavimą ir suformuotą teismo praktiką, darytina išvada, kad terminas pateikti nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams praleistas ne dėl svarbių priežasčių ir nėra įstatyminio pagrindo jo atnaujinimui. Pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi ir taikė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika panašaus pobūdžio bylose, nuo jos nenukrypo, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

15. Pareiškėjai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad NŽT atsiliepime į apeliacinį skundą nepagrįstai teigė, jog dokumentų įtraukimas į V. R. T. bylą Nr. 81 įvyko iki 2003 m. gruodžio 31 d. NŽT klaidingai interpretuoja pareiškėjų prašymo dalyką: prašymas pateiktas dėl termino pateikti nuosavybės teises, giminystės ryšį, pilietybę patvirtinančius ir kitus dokumentus atnaujinimo. Tuo tarpu žemės ploto nustatymo klausimą, jei bus atnaujintas terminas nuosavybės dokumentams pateikti, spręs NŽT ir būtent ji turi nustatyti atkurtinos žemės plotą remdamasi iki šiol jos nevertintais dokumentais. NŽT taip pat nepagrįstai nurodė, kad Kauno apskrities viršininko administracijos Kauno miesto žemėtvarkos skyrius 2003 m. rugpjūčio 26 d. iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo gavo duomenis, kad P. L. 1939 m. lapkričio 27 d. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise valdė 9,64 ha žemės. Šie teiginiai neatitinka tikrovės, kadangi nuosavybės teises atkurianti institucija nesąžiningai ir selektyviai atrinko, kokius iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo gautus duomenis įtraukti į P. L. nuosavybės teisių atkūrimo bylą, o kokių neįtraukti. Nors NŽT tvirtino, kad 2003 m. rugpjūčio 26 d. gavo papildomus dokumentus iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo, tačiau nepateikė jokių įrodymų ir paaiškinimų, kodėl šių dokumentų prašė ne nuosavybės teisių į P. L. valdytą turtą atkūrimo byloje, o kito asmens byloje bei kokiu pagrindu dalį šių dokumentų perkėlė į P. L. žemę bylą. NŽT taip pat nepateikė jokių paaiškinimų, kodėl dalis 2003 m. rugpjūčio 26 d. dieną gautų dokumentų į nuosavybės teisių atkūrimo bylą buvo įtraukti praleidus Atkūrimo įstatyme nustatytą terminą.

Šalies argumentai

16. Pareiškėjų teigimu, NŽT nesąžiningai klaidina teismą, siekdama sudaryti įspūdį, kad 2014 m. buvo keliami analogiški klausimai. Kaip nurodyta pareiškėjų apeliaciniame skunde, administracinėje byloje Nr. I-1154-428/2014 buvo skundžiamas Komisijos 2008 m. sausio 29 d. sprendimas Nr. 1, kuriuo, vadovaujantis Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2003 m. rugpjūčio 22 d. raštu Nr. ST-82 ir pateiktu (duomenys neskelbtini) įvairių kaimų žemės savininkų sąrašu (1993 m. lapkričio 27 d.), nutarta pripažinti, kad P. L. iki 1940 m. nuosavybės teise valdė 9,64 ha žemės. Tačiau skundą teismas atmetė konstatavęs praleistą senaties terminą. Toje byloje nebuvo keliamas ar sprendžiamas klausimas dėl termino pateikti nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus atnaujinimo. Oficialių pažymų ir informacijos teisingumu nebuvo abejojama, keliamas tik šių dokumentų ir duomenų aiškinimo klausimas.

Atsiliepimas

17. NŽT atsiliepime minimų administracinių bylų ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) nesutampa, nes minimose bylose buvo sprendžiamas klausimas, kai teisių perėmėjai iki Atkūrimo įstatymo nustatyto termino net nebuvo kreipęsi dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl termino paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir pateikti nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus atnaujinimo.

19. Pareiškėjai prašė atnaujinti jiems terminus paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises bei pateikti papildomus nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus, siekdami atkurti nuosavybės teises į P. L. iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą.

20. Pirmosios instancijos teismas pripažino, jog pareiškėjų senelis V. R. T. laiku pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises, ši procedūra iki šiol nėra baigta, todėl naujo prašymo pareiškėjams pateikti nereikia. Kadangi pareiškėjai yra tinkamo pretendento teisių perėmėjai, tai jie turėjo įrodyti, kad pretendentas iki įstatyme nustatyto termino pabaigos dėl svarbių priežasčių negalėjo pateikti reikalingų dokumentų. Tokių priežasčių nenustatęs, teismas pareiškėjų prašymą atmetė.

21. Pareiškėjai apeliaciniame skunde kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą tinamo įrodymų vertinimo aspektu bei teigia, kad teismo padarytos išvados neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių.

22. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

23. Byloje nustatytos šios faktinės aplinkybės : P. L. iki nacionalizacijos Kauno mieste ir rajone nuosavybės teise valdė įvairų nekilnojamąjį turtą. V. R. T. (P. L. vaikaitis) 1992 m. sausio 29 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teisę į P. L. nekilnojamąjį turtą. 1991 m. gruodžio 12 d. prašymą atkurti nuosavybės teisę į P. L. žemę taip pat pateikė P. L. sūnus V. L.. Kauno apskrities valdytojo administracijos 1996 m. sausio 4 d. sprendimu V. L. atkurta nuosavybės teisė į 6,43 ha žemės, t.y. į 1/2 dalį P. L. valdytos 12,86 ha žemės. V. R. T. iki jo mirties (duomenys neskelbtini) nuosavybės teisės atkurtos nebuvo. Jo turtą paveldėjo sūnus R. T., kuris yra pareiškėjų tėvas. (duomenys neskelbtini) R. T. mirė, pareiškėjai yra jo teisių perėmėjai. Iš nuosavybės teisių atkūrimo bylos matyti, kad 1991 m. gruodžio 31 d. archyvo pažyma patvirtino, jog P. L. valdė 12,66 ha žemės (duomenys neskelbtini), 2003 m. rugpjūčio 22 d. archyviniai dokumentai rodė tik 9,64 ha žemės, valdytos P. L., vėliau pareiškėjų iš archyvų gauti papildomi dokumentai teikia žinių apie įvairų P. L. valdytos žemės kiekį. Tarp nuosavybės teises atkuriančios institucijos ir V.R. T., o po pastarojo mirties – R. T. pastoviai vyko ginčai dėl nuosavybės teisių atkūrimo apimties.

24. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad V. R. T. nepraleidęs įstatymu nustatyto termino 1992 m. sausio 29 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teisę į P. L. valdytą žemę, nuosavybės teisių atkūrimo procedūra pagal šį prašymą nebaigta, pareiškėjai yra V.R. T. teisių perėmėjai, todėl naujo prašymo atkurti nuosavybės teises į turtą, į kurį pretendavo jų senelis, jiems pateikti nereikia. Iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų terminų pabaigos pareiškėjai nebuvo įgiję subjektinės teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, todėl ir negalėjo praleisti minėtų terminų. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjų reikalavimą atnaujinti terminą prašymui atkurti nuosavybės teises paduoti.

25. Pirmosios instancijos teismas taip pat teisingai pažymėjo, jog kreipdamiesi į teismą pareiškėjai privalėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius svarbias priežastis, dėl kurių pretendentas įstatymo nustatytu terminu (t. y. iki 2003 m. gruodžio 31 d.) nepateikė nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų.

26. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo yra akcentuojama, kad svarbu nustatyti: kurioje įstatymu nustatyto termino eigos stadijoje pilietis įgijo (ir ar įgijo) teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (Atkūrimo įstatymo 2 str.); kokius veiksmus asmuo atliko nuo jo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą atsiradimo momento iki įstatymu nustatyto termino pabaigos, siekdamas pasinaudoti šia teise; faktinių aplinkybių, kurias asmuo prašo pripažinti svarbiomis terminų praleidimo priežastimis, realų buvimą (nebuvimą), jų atsiradimo momentą, trukmę, įtaką pretendento realioms galimybėms pačiam ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus iki įstatymu nustatyto termino pabaigos; ar asmuo kreipėsi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo per protingą terminą (jei nustatomos aplinkybės, kurios asmeniui objektyviai sukliudė pateikti prašymą ir dokumentus iki įstatymu nustatyto termino) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1558-858/2015). Terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sutrukdžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje Nr. A525-984/2014). Svarbiomis termino pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises priežastimis pripažįstamos ne tik objektyvios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku pateikti prašymus atkurti nuosavybės teises, bet atsižvelgiama į pareiškėjo elgesio atitikimą įprastai rūpestingo ir apdairaus asmens standartui, vertinami individualūs asmens gebėjimai suvokti tam tikru laikotarpiu visuomenėje vykstančius procesus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-112-492/2018).

27. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad V. R. T. iki savo mirties (duomenys neskelbtini) teikė visus nuosavybės teises atkuriančios institucijos prašytus dokumentus. Be to, turint omenyje kitam pretendentui jau 1996 metais atkurtas nuosavybės teises į ½ P. L. valdytos 12,66 ha žemės, kitas pretendentas taip pat galėjo pagrįstai tikėtis, jog esamų dokumentų pakanka ir jo nuosavybės teisėms atkurti. Taigi darytina išvada, kad iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje numatyto termino pabaigos V. R. T. veikė tinkamai, jo elgesys atitiko įprastai rūpestingo ir atidaus asmens standartui. Nuosavybės teisės jam tuo metu nebuvo atkurtos tik dėl prasidėjusių ginčų dėl nuosavybės teisių atkūrimo į P. L. valdytą nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini), tačiau nebuvo jokio ginčo, kad P. L. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė mažiau nei 12,66 ha žemės.

28. Vertindama tolesnius V. R. T. teisių perėmėjų veiksmus nuosavybės teisių atkūrimo procedūroje, teisėjų kolegija pažymi, kad R. T. 2005-2017 metais taip pat aktyviai gynė savo teises, daug kartų kreipėsi į tuometinę Kauno apskrities viršininko administraciją, ginčijo pastarosios veiksmus administraciniuose teismuose, vėliau reiškė savo poziciją ir prašymus Nacionalinei žemės tarnybai. Kaip matyti iš byloje surinktų dokumentų, nuo 2006 metų nuosavybės teises atkurianti institucija pirmenybę teikė 2003 metų archyvo pažymai, nors, kaip nustatyta, įvertino ne visus gautus archyvinius dokumentus, liečiančius P. L. valdytą nekilnojamąjį turtą. Pareiškėjai įgijo galimybę dalyvauti nuosavybės teisių atkūrimo procedūroje tik nuo 2019 metų, jie iš karto kreipėsi teisinės pagalbos, detaliai susipažino su nuosavybės teisių atkūrimo byla, surinko visus archyvinius dokumentus ir aktyviai gynė savo interesus.

29. Darytina išvada, kad pareiškėjai kreipėsi į teismą dėl termino papildomiems nuosavybės teisę ir giminystės ryšius patvirtinantiems dokumentams pateikti atnaujinti per protingą terminą, nes nuo (duomenys neskelbtini) ( R. T. mirties data) iki 2019 m. spalio 11 d. ( kreipimosi į teismą data) praėjo menkas laiko tarpas. Atkreiptinas dėmesys, kad nuosavybės teisių atkūrimo klausimas pareiškėjams nėra išspręstas beveik trisdešimt metų, o tam turėjo įtakos ne tik pretendento ar jo teisių perėmėjų veiksmai, bet ir itin biurokratinis nuosavybės teises atkuriančios institucijos darbas.

30. Pastebėtina taip pat ir tai, kad institucijų veiksmai, dėl kurių laiku nebuvo surinkti ir įvertinti reikalingi dokumentai, negali nulemti asmeniui neigiamų pasekmių atsiradimo bei jų šalinimo šio asmens sąskaita. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje pabrėžia, kad valdžios institucijų klaidų ištaisymo klausimai sprendžiami nuo jų nukentėjusių asmenų naudai, ypač tais atvejais, kai tai neprieštarauja kitų individualių asmenų interesams. Kitaip tariant, bet kokios valstybės valdžios institucijos padarytos klaidos našta turi atitekti valstybei, o klaidos neturėtų būti ištaisomos nuo tų klaidų nukentėjusių asmenų sąskaita (2007 m. gruodžio 13 d. sprendimas byloje Gashi prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 32457/05, 40 p.; 2011 m. gruodžio 6 d. sprendimo byloje Gladysheva prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 7097/10, 80 p., 32.

31. Esant tokioms aplinkybėms, kai realiai egzistuoja papildomi dokumentai, kurie nebuvo tinkamai įvertinti Nacionalinėje žemės tarnyboje, kai nuosavybės teises atkuriančios institucijos veiksmai visą šio proceso laikotarpį buvo prieštaringi, kai pretendentas ar jo teisių perėmėjai nebuvo tinkamai ir laiku informuoti, kokius veiksmus jie turi atlikti ir kokius papildomus dokumentus pateikti, būtų neteisinga ir neprotinga neleisti pareiškėjams pateikti turimus dokumentus Nacionalinei žemės tarnybai. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija pripažįsta, jog V. R. T. dėl svarbių ir objektyvių priežasčių praleido terminą papildomiems dokumentams pateikti, todėl jo teisių perėmėjams atnaujintinas terminas tokiems dokumentams pateikti. Toks sprendimas nereiškia įpareigojimo atkurti nuosavybės teises pareiškėjams konkrečia apimtimi. Būtent NŽT pagal aktualių teisės aktų reikalavimus turėtų įvertinti visus pareiškėjų pateiktus dokumentus ir nuspręsti, kokį nekilnojamąjį turtą valdė nacionalizacijos metu P. L. ir kokia apimtimi bei kokiais būdais pareiškėjams turi būti atkuriamos nuosavybės teisės.

32. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas šiuo atveju netinkamai taikė įrodymų vertinimo taisykles ir neatsižvelgė į individualias nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos ir nepagrįstai neatnaujino pareiškėjams minėto praleisto termino. Taigi pareiškėjų apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, pareiškėjų prašymą tenkinant iš dalies.

33. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. To paties straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį, šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos).

34. Pareiškėjas S. T. prašė atlyginti jam turėtas bylinėjimosi išlaidas – 726 Eur už apeliacinio skundo parengimą bei 11 Eur sumokėto žyminio mokesčio. Kaip matyti iš byloje esančių dokumentų, pareiškėjai taip pat yra sumokėję 23 Eur žyminį mokestį, paduodami prašymą teismui. Iš dalies patenkinus pareiškėjų apeliacinį skundą, S. T. įgijo teisę į atitinkamos dalies bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsižvelgiant į S. T. prašomų priteisti išlaidų patyrimo (mokėjimo) momentą 2019 metų III ketvirčio Lietuvos statistikos departamento skelbiamą vidutinį mėnesinį bruto darbo užmokestį šalies ūkyje (be individualių įmonių), darytina išvada, kad prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos atitinka Rekomendacijose nustatytą dydį. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, prašoma priteisti suma mažintina atsižvelgus į tik vienas iš dviejų pareiškėjų reikalavimų buvo patenkintas. Įvertinus minėtą aplinkybę, konstatuotina, kad pareiškėjui S. T. iš Nacionalinės žemės tarnybos priteistina 400 Eurų suma.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų S. T. ir J. T. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. vasario 26 d. sprendimą pakeisti, jo rezoliucinę dalį išdėstant taip:

Pareiškėjų prašymą tenkinti iš dalies.

Atnaujinti pareiškėjams S. T. ir J. T. terminą V. R. T. vardu pateikti Nacionalinės žemės tarnybos Kauno miesto skyriui papildomus nuosavybės teisę, giminystės ryšį, pilietybę patvirtinančius ir kitus dokumentus.

Priteisti S. T. iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 400 ( keturis šimtus) Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusRamūnas GadliauskasDalia Višinskienė