Vilniaus apygardos teismo nutartis

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB „Ekskomisarų biuras“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus m 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. spalio 12 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus m. 42-ojo notarų biuro ieškinį atsakovui UAB „Ekskomisarų biuras“ dėl nuostolių atlyginimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai

Atsakovas nevengia bendrauti su ieškovu, atsakovas ieškovui išdėstė savo poziciją, pateikė visą išsamią informaciją ir medžiagą apie įvykį. Pagrindinis laikinųjų apsaugos priemonių taikymo motyvas buvo didelė ieškinio suma. Tačiau atsakovas yra stabiliai veikianti įmonė, kurios turtas yra 200 kartų didesnis, nei ieškinio suma. 2011 m. atsakovo pelnas sudarė 2 602 984 Lt, materialus ilgalaikis turtas 2 672 018 Lt, o iš viso atsakovas turto turėjo už 17 025 210 Lt, o atsakovo įsipareigojimai buvo 5 603 276, t.y. tris kartus mažesni. Atsakovo turtinė padėtis nepablogėjo ir 2012 m. Šių metų pirmojo pusmečio pelnas sudaro 1 163 115 Lt, materialus ilgalaikis turtas – 2 696 346 Lt, visas turtas 16 787 008 Lt, o įsipareigojimai 6 701 959 Lt. Byloje nepateikta duomenų, kad atsakovas galėtų stengtis savo turtą perleisti kitiems asmenims ar slėpti. Be to, atsakovui būtų sudėtinga per trumpą laiką tokios vertės turtą paslėpti ar perleisti tretiesiems asmenims. Sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, būtina atsižvelgti ir į ieškinio specifiką. Ginčas tarp šalių kilo dėl saugos paslaugų vykdymo. Atsakovas teikia saugos paslaugas, savo riziką yra apskaičiavęs, o ieškinio situacija sudaro natūralią atsakovo veiklos dalį. Ginčo įvykio metu atsakovas buvo apsidraudęs civilinę teisinę atsakomybė vienoje didžiausių draudimo bendrovių. Bendra draudimo suma 2 000 000 Lt, draudimo suma vienam įvykiui 1 000 000 Lt, o besąlyginė išskaita 10 proc. sumos, bet ne mažiau nei 5000 Lt. Vadinasi ieškinio patenkinimo atveju atsakovui tektų sumokėti apie 8000 Lt, o kitą sumą padengtų draudimas.

Atsakovas nepaneigė aplinkybės dėl didelės ieškinio sumos. Nors ir nurodo turto turįs už 16 787 008 Lt, tačiau 8 392 681 Lt sudaro planuojamos gauti pajamos – pirkėjų įsiskolinimai. Be to, jau trečius metus iš eilės ženkliai didėja atsakovo trumpalaikiai įsipareigojimai, 2010 m. jie buvo 4 059 082 Lt, 2011 m. – 5 397 201 Lt, 2012 m. - 6 431 911 Lt. Įvertinus tai, jog vos ne pusę atsakovo turto sudaro planuojamos gauti sumos, o visi atsakovo įsipareigojimai per vienerius metus sudaro beveik šešis milijonus, darytina išvada, jog ieškinio suma jam yra didelė. Didelę dalį atsakovo turto (1 957 036 Lt) sudaro transporto priemonės ir įranga, kurios likvidumas yra abejotinas. 2010 m. atsakovas turėjo 3 025 705 Lt lėšų terminuotame indėlyje, o 2012 m. atsakovas terminuotų indelio sutarčių nėra sudaręs. Atsakovo teiginiai dėl bendradarbiavimo su ieškovu neatitinka tikrovės. Atsakovas vengia atlyginti dėl netinkamo sutarties vykdymo atsiradusius nuostolius. Į ieškovo 2012-06-25 pretenziją atsakovas neatsakė tris mėnesius. Be to, šiuo metu nėra žinoma, ar draudimo bendrovė, kurioje atsakovas yra apsidraudęs civilinę atsakomybę, įvykį pripažins draudiminiu ir ar nesumažins draudimo išmokos. Reikalavimas byloje yra reiškiama ne draudimo bendrovei, o atsakovui, todėl argumentai dėl sudarytos draudimo sutarties nereikšmingi.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs skundžiamos apeliacine tvarka nutarties motyvus, atskirojo skundo bei atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos aplinkybes, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumu, tinkamai išaiškino ir pritaikė šį klausimą reglamentuojančias procesines teisės normas. Atskirojo skundo argumentai ir juos pagrindžiantys motyvai panaikinti skundžiamą teismo nutartį prielaidų nesudaro.

CPK 144 str. 1 d. įtvirtinta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Iš šios teisės normos darytina išvada, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paskirtis yra užtikrinti būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą bei garantuoti šio sprendimo privalomumą (CPK 18 str.). Taigi laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimas.

Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos. Didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Kita vertus, prezumpcija, jog didelė ieškinio suma gali objektyviai padidinti galimo palankaus ieškovui teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti. Kiekvienu atveju teismas turi išnagrinėti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes, t.y. ar konkrečiai jam ieškinio suma yra didelė, lyginant su nuosavybės teise valdomo turto verte, vykdoma veikla, gaunamu pelnu bei apyvarta, įsipareigojimais kreditoriams. Be to, atsakovas gali paneigti šią prezumpciją pateikdamas duomenis, įrodančius jo gerą turtinę situaciją. Tai gali būti duomenys iš viešųjų registrų bei kredito įstaigų apie turimą turtą (lėšas), įmonės finansinės atskaitomybės dokumentai ir kt.

Nagrinėjamos bylos atveju apeliantas, siekdamas jo atžvilgiu pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, savo turtinei padėčiai pagrįsti pateikė finansinius dokumentus – 2011 m. ir 2012 m. pirmojo pusmečio pelno (nuostolių) ataskaitas, balansus (b.l. 34-39), teigdamas, jog jo nuosavybes teise valdomo turto vertė yra ženkliai didesnė, nei ieškovo reikalavimo suma, dėl to nesama ir būtinybės užtikrinti pareikštą ieškinio reikalavimą areštu. Vertindamas šiuos duomenis, apeliacinės instancijos teismas sutinka su ieškovo atsiliepimo argumentais, jog aktuali ne tik apelianto turimo turto vertė (turto apimtis absoliučiu dydžiu), bet ir jo įsipareigojimų kreditoriams dydis bei nuosavybės teise valdomo turto likvidumas. Iš apelianto 2011-12-31 balanso matyti, jog jo turimo turto vertė - 17 025 210 Lt, o įsipareigojimų, mokėtinų per vienerius metus, suma sudaro 5 397 201 Lt (b.l. 35-36). 2012 m. pirmojo pusmečio balanso duomenimis, apelianto turto vertė siekia 16 787 008 Lt, o įsipareigojimų, mokėtinų per vienerius metus, dydis yra 6 431 911 Lt (b.l. 38-39). Atskirojo skundo nagrinėjimo metu teismui nėra žinoma, ar per vienerius metus mokėtinos sumos yra apelianto pradelsti įsipareigojimai kreditoriams (CPK 12 str., 178 str.). Kaip matyti apelianto turtą sudaro: ilgalaikis turtas 5 905 839 Lt (transporto priemonės – 1 676 507 Lt, kita įranga, prietaisai, įrenginiai – 290 529 Lt, finansinis turtas – 2 603 836 Lt ir kt.), trumpalaikis turtas 10 881 169 Lt (atsargos, išankstiniai apmokėjimai – 668 565 Lt, per vienerius metus gautinos sumos – 8 392 681 Lt ir kt.). Todėl aukščiau įvardintas apelianto turimo turto bei esamų įsipareigojimų (per vienerius metus mokėtinų sumų) santykis, kaip ir nuosavybes teise valdomo turto struktūra neleidžia daryti vienareikšmiškos išvados apie neabejotiną įmonės finansinės padėties stabilumą (patikimumą) laiko perspektyvoje. Apelianto argumentas, jog jo veikla yra apdrausta civilinės atsakomybės draudimu ir todėl rizika dėl įmonės mokumo problemų iš esmės neegzistuoja, atmestinas, kadangi civilinės atsakomybės draudimo egzistavimas neeliminuoja teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo būtinumo. Priešingu atveju vien civilinės atsakomybės draudimo buvimo faktas apribotų laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymo galimybes, kas pažeistų šios procesinės priemonės paskirtį ir siekiamus tikslus.

Kita vertus, esant byloje pateiktiems duomenims apie tai, kad apeliantas turi pakankamai jam nuosavybes teise priklausančio turto, kurio arešto tikėtinai pakaktų ieškinio reikalavimams užtikrinti, o minėto turto areštas netrukdo šiuo turtu naudotis, pripažintina, jog taikytos laikinosios apsaugos priemonės atitinka ekonomiškumo principą (CPK 145 str. 2 d.). Teisinių prielaidų manyti, kad teismo pritaikytas laikinųjų apsaugos priemonių institutas pats savaime galėtų sutrikdyti įmonės komercinę-ūkinę veiklą ar padarytų įmonei neproporcingos žalos, taip pat nenustatyta. Be to, apeliantas turi galimybę pasinaudoti ir kitomis proceso teisių alternatyvomis - įmokėti lėšas į teismo depozitų sąskaitą, pateikti prašymą pakeisti taikytas apsaugos priemones ar areštuoti konkretų jo turtą (CPK 148 str.).

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad už atskiruosius skundus dėl nutarčių dėl laikinųjų apsaugos priemonių mokamas 100 Lt žyminis mokestis (CPK 80 str. 2 d.). Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų apie žyminio mokesčio sumokėjimą, tačiau apelianto UAB „Ekskomisarų biuras“ ieškinys apylinkės teismo teisėjos 2012-10-29 rezoliucija buvo priimtas (b.l. 25). Duomenų apie apelianto atleidimą nuo žyminio mokesčio byloje taip pat nėra, todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė termino apeliantui pašalinti atskirojo skundo trūkumus (CPK 316 str.). Atsižvelgiant į šiuo atveju mokėtino žyminio mokesčio nedidelę sumą bei siekdamas bylos išnagrinėjimo operatyvumo, apeliacinės instancijos teismas netaiko atskirojo skundo trūkumų šalinimo instituto, nes žyminio mokesčio už išnagrinėtą atskirąjį skundą priteisimo klausimas gali būti išspręstas vėlesnėje civilinės bylos nagrinėjimo stadijoje. Bylinėjimosi išlaidos paskirstomos teismo procesiniu sprendimu, kuriuo byla išnagrinėjama iš esmės arba užbaigiama nepriimant sprendimo dėl ginčo esmės (CPK 93 str., 94 str., 96 str.). Kadangi šia apeliacinės instancijos teismo nutartimi civilinė byla nėra užbaigiama, bylinėjimosi išlaidų, tame tarpe ir už šio atskirojo skundo nagrinėjimą, paskirstymo klausimą turi išspręsti pirmosios instancijos teismas, priimdamas galutinį procesinį sprendimą šioje civilinėje byloje. Tokios pozicijos laikomasi ir teismo praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2012-12-20 nutartis c.b. Nr. 2-1465/2012).

Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 10 Lt sumą (b.l. 57), todėl pagal CPK 92 str. ir 96 str. 6 d. bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. spalio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.