- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-12-20
- Bylos Nr.
- 2-1465/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Nutartis panaikinta ir klausimas išspręstas iš esmės.
- Teisėjai
- Artūras Driukas, Donatas Šernas, Konstantinas Gurinas
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Swedbank lizingas“
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Darilita“, D. K.
- Kategorijos
- 110.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Konstantino Gurino ir Donato Šerno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Swedbank lizingas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutarties, kuria pakeista Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, civilinėje byloje Nr. 2-989-565/2012 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Swedbank lizingas“ ieškinį dėl skolos priteisimo solidariai iš atsakovų uždarosios akcinės bendrovės „Darilita“ ir D. K..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje nagrinėjamas ginčas dėl skolos priteisimo lizingo ir laidavimo sutarčių pagrindu.
Žemesnės instancijos teismas
Atskiruoju skundu keliamas teismo nutarties, kuria nutarta pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 21 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo klausimas.
Šalies argumentai
Ieškovas UAB „Swedbank lizingas“ ieškiniu prašė teismo priteisti solidariai iš atsakovų UAB „Darilita“ ir D. K. 177 615, 43 Lt skolą, 5 procentus metinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidas, galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gruodžio 21 d. nutartimi prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino ir areštavo atsakovams UAB „Darilita“ ir D. K. priklausančius nekilnojamąjį ir/ar kilnojamąjį turtą, uždraudžiant šiuo turtu disponuoti; nesant turto ar esant jo nepakankamai, areštuoti trūkstamai sumai atsakovams priklausančias lėšas, išskyrus lėšas, gaunamas kaip atsakovo D. K. darbo užmokestis, leidžiant iš areštuotų lėšų atsakovui UAB „Darilita“ išmokėti darbo užmokestį, mokesčius valstybei, socialinio draudimo įmokas.
Pareiškėjas G. K. prašė pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 21 d. nutartimi D. K. taikytas laikinąsias apsaugos priemones dalyje dėl draudimo disponuoti lėšomis ir prašė nustatyti, kad D. K. gali disponuoti 2012 m. sausio 6 d. antstolio patvarkymu Nr. 0102/12/00017 areštuotoje atsakovo D. K. sąskaitoje AB „Swedbank“ esančiomis 1 750, 00 Lt lėšomis, gautomis 2012 m. sausio 16 d. iš mokėtojo G. K.. Nurodė, kad 1 750, 00 Lt turėjo pervesti Vilniuje gyvenančiam broliui V. K., kad šis nupirktų pareiškėjui televizorių, tačiau per klaidą pervedė pinigus kitam broliui – D. K., kurio sąskaita areštuota Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 21 d. nutartimi, pritaikius laikinąsias apsaugos priemones. Pažymėjo, kad D. K. negali grąžinti pareiškėjui priklausančių pinigų.
Ieškovas nesutiko su pareiškėjo prašyme išdėstytais argumentais ir prašė jo netenkinti. Nurodė, kad atsakovo areštuoto turto ir lėšų suma neviršija ieškinio sumos, todėl bet koks lėšų išskaitymas iš areštuotos atsakovo sąskaitos pažeistų teisėtus ieškovo interesus. Pabrėžė, kad atsakovo sąskaita areštuota teisėtai, t.y. turint juridinį pagrindą, o tai, iš kokių šaltinių į areštuotą atsakovo sąskaitą patenka lėšos, ieškovui neturi reikšmės. Be to, atsakovui D. K. nesuvaržyta galimybė disponuoti areštuotoje sąskaitoje esančiomis lėšomis, gaunamomis kaip darbo užmokestis, todėl grąžinti pareiškėjui prašomą sumą atsakovas gali ir iš neareštuotų lėšų.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gegužės 8 d. nutartimi nutarė pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 21 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones dalyje dėl draudimo disponuoti lėšomis, nustatant, kad atsakovas D. K. gali disponuoti 2012 m. sausio 6 d. antstolio patvarkymu Nr.0102/12/00017 areštuotomis 1 750, 00 Lt lėšomis, esančiomis atsakovo sąskaitoje AB „Swedbank“, gautomis 2012 m. sausio 16 d. iš mokėtojo G. K..
Teismas nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gruodžio 21 d. nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių tikslas – užtikrinti ieškovo galimybę išieškoti prašomą priteisti skolą iš atsakovų UAB „Darilita“ ir D. K., jei teismas priimtų ieškovui palankų sprendimą. Todėl areštuotos gali būti tik atsakovui D. K. priklausančios lėšos, o ne bet kokios įmokos, kurios patenka į atsakovo sąskaitą. Teismas pažymėjo, kad 1 750, 00 Lt suma į D. K. sąskaitą pervesta per klaidą, todėl atsakovui šios lėšos nepriklauso. Atsakovas D. K. pripažino šią aplinkybę, priešingų įrodymų byloje nebuvo. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo su ieškovu pagal pareikštą ieškinį nesaisto jokie finansiniai įsipareigojimai, o G. K. lėšų areštas prieštarauja ekonomiškumo principui ir laikinųjų apsaugos priemonių paskirčiai.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Atskiruoju skundu ieškovas UAB „Swedbank lizingas“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Nuo to momento, kai į atsakovo D. K. sąskaitą banke buvo įskaityta G. K. pervesta 1 750, 00 Lt suma, šios lėšos tapo atsakovo D. K. nuosavybe, todėl skundžiamoje nutartyje nepagrįstai konstatuojama, kad minėta suma nepriklauso atsakovui D. K. ir kad šios sumos atžvilgiu negali būti taikomi atsakovo D. K. turtui taikomi apribojimai.
Žemesnės instancijos teismas
2. Kadangi Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 21 d. nutartimi nebuvo areštuotas atsakovo D. K. gaunamas darbo užmokestis, todėl atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo G. K. pervestos lėšos iš tiesų buvo skirtos kitam asmeniui, bei esant atsakovo D. K. sutikimui, pervesta 1 750, 00 Lt suma galėtų būti grąžinama iš atsakovo D. K. darbo užmokesčio pagrindu gaunamų lėšų.
3. Atsakovui teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutarties pagrindu sudaromos visos galimybės elgtis nesąžiningai ir minėtas lėšas panaudoti kitiems tikslams, kadangi atsakovas D. K. nėra saistomas pareigos 1 750, 00 Lt sumą pervesti pareiškėjui G. K.. Ieškovo manymu, teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, turėjo įvertinti šią atsakovo D. K. galimybę piktnaudžiauti ir pareiškėjo G. K. prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo netenkinti.
Atsiliepimas
Atsiliepimais į atskirąjį skundą atsakovas D. K. ir pareiškėjas G. K. prašo palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį, įpareigojant atsakovą D. K. pervesti per klaidą gautas 1 750, 00 Lt lėšas į teisėto savininko G. K. banko sąskaitą, iš kurios ir buvo padarytas klaidingas pinigų pervedimas. Atsiliepimus į atskirąjį skundą atsakovas D. K. ir pareiškėjas G. K. grindžia panašiais argumentais. Nurodo, kad pervestos lėšos negali būti laikomos atsakovo nuosavybe, kadangi pareiškėjas G. K. pervedė pinigus į atsakovo D. K. banko sąskaitą per klaidą. Pažymi, kad pareiškėjas jokiais kitais būdais neišreiškė savo valios perduoti 1 750,00 Lt sumą atsakovo D. K. nuosavybėn. Nurodo, kad ieškovo teiginys, kad pareiškėjo G. K. per klaidą pervestos lėšos būtų grąžinamos iš atsakovo D. K. darbo užmokesčio pagrindu gaunamų lėšų, reikštų atsakovo D. K. nuosavybės teisės pripažinimą į per klaidą pervestas lėšas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria pakeista 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, yra pagrįsta ir teisėta.
Apeliantas atskirąjį skundą motyvuoja tuo, kad nuo to momento, kai į atsakovo D. K. sąskaitą banke buvo įskaityta G. K. pervesta 1 750, 00 Lt suma, šios lėšos tapo atsakovo D. K. nuosavybe.
Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo priimto galimo ieškovui palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1565/2010).
Teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, leidžiant tam tikras sumas pervesti iš areštuotos sąskaitos, nesprendžia ginčo dėl į atsakovo sąskaitą pervedamų lėšų pagrindo. Nors kito asmens sąskaitoje esančios lėšos yra civilinių teisių objektas (CK 1.97 str. 1 d.), tačiau jos nėra daiktai (CK 4.1 str.) ir daiktinės teisės gynybos priemonės joms nėra taikomos. Banko sąskaitoje esančių lėšų savininkas yra asmuo, kurio vardu atidaryta sąskaita (banko klientas, sąskaitos savininkas), jis šiomis lėšomis gali disponuoti, išskyrus atvejus, kai sąskaitoje esančios lėšos areštuojamos arba banko atliekamos operacijos sustabdomos įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka (CK 6.913 str., 6.926 str.). Todėl leidimas iš areštuotos atsakovo sąskaitos grąžinti tam tikras sumas pareiškėjui reikštų ne jam nuosavybės teise priklausančio daikto grąžinimą, o skolininko atsiskaitymą su tikru ar tariamu kreditoriumi (žr. taip pat Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. kovo 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-205/2012). Pervedęs per klaidą pinigus į kito asmens sąskaitą banke pareiškėjas neturi vindikacijos į šiuos pinigus teisės (CK 4.95 str.), bet turi į sąskaitos savininką prievolinio teisinio pobūdžio reikalavimą. Tais atvejais, kai yra areštuojamos atsakovo lėšos, tačiau iš jų leidžiama atsiskaityti su trečiaisiais asmenimis, teismo nutartyje šie asmenys turi būti konkrečiai įvardijami ir turi būti nurodoma, kodėl jie turi pirmumą prieš ieškovą.
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gruodžio 21 d. nutartyje, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones (sąskaitose esančių lėšų areštą) atsakovo D. K. atžvilgiu, neareštavo lėšų, gaunamų kaip D. K. darbo užmokestis. Atsakovas D. K. 1 750, 00 Lt dydžio sumą be apribojimų gali grąžinti G. K. arba perduoti V. K. iš lėšų, gaunamų kaip darbo užmokestis. Pareiškėjui G. K. tapus atsakovo D. K. tikru ar tariamu kreditoriumi, nėra pagrindo pripažinti, kad atsiskaitymas su pareiškėju turėtų turėti pirmumą prieš ieškovą. Tokio pirmumo nepagrindžia aplinkybė, kad, pareiškėjo teigimu, jo lėšos į atsakovo sąskaitą pervestos be teisinio pagrindo (per klaidą). Kilus ginčui tarp pareiškėjo ir atsakovo dėl nurodytos pinigų sumos, pareiškėjas turi teisę reikšti atsakovui prievolinio teisinio pobūdžio reikalavimą įstatymų nustatyta tvarka. Tokio pobūdžio ginčas negali būti sprendžiamas šioje byloje nagrinėjant procesinio pobūdžio klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui, todėl kolegija dėl jų nepasisako.
Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi be pagrindo leido atsakovui D. K. disponuoti areštuotoje sąskaitoje AB „Swedbank“ esančiomis lėšomis, gautomis 2012 m. sausio 16 d. iš mokėtojo G. K., todėl atskirasis skundas tenkinamas, Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartis naikinama, klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių išsprendžiamas iš esmės ir pareiškėjo G. K. prašymas pakeisti atsakovo D. K. atžvilgiu pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones netenkinamas.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad už atskiruosius skundus dėl nutarčių dėl laikinųjų apsaugos priemonių mokamas vieno šimto litų žyminis mokestis (CPK 80 str. 2 d.). Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų apie žyminio mokesčio sumokėjimą, tačiau apelianto UAB „Swedbank lizingas“ atskirasis skundas Vilniaus apygardos teismo teisėjo 2012 m. gegužės 22 d. rezoliucija priimtas (b. l. 31). Duomenų apie apelianto atleidimą nuo žyminio mokesčio byloje taip pat nėra, todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė termino apeliantui pašalinti atskirojo skundo trūkumus (CPK 316 str.). Atsižvelgiant į apelianto teisinį statusą, žyminio mokesčio nedidelę sumą bei siekdama bylos išnagrinėjimo operatyvumo, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija netaiko atskirojo skundo trūkumų šalinimo instituto, nes žyminio mokesčio už išnagrinėtą atskirąjį skundą priteisimo klausimas gali būti išspręstas vėlesnėje civilinės bylos nagrinėjimo stadijoje. Bylinėjimosi išlaidos paskirstomos teismo procesiniu sprendimu, kuriuo byla išnagrinėjama iš esmės arba užbaigiama nepriimant sprendimo dėl ginčo esmės (CPK 93, 94, 96 str.). Kadangi šia apeliacinės instancijos teismo nutartimi civilinė byla nėra užbaigiama, bylinėjimosi išlaidų, tame tarpe ir už šio atskirojo skundo nagrinėjimą, paskirstymo klausimą turi išspręsti pirmosios instancijos teismas, priimdamas galutinį procesinį sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-989-565/2012.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį panaikinti.
Pareiškėjo G. K. prašymo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 21 d. nutartimi atsakovui D. K. taikytas laikinąsias apsaugos priemones, nustatant, kad D. K. gali disponuoti 2012 m. sausio 6 d. antstolio patvarkymu Nr. 0102/12/00017 areštuotoje atsakovo D. K. sąskaitoje AB „Swedbank“ esančiomis 1 750, 00 Lt lėšomis, gautomis 2012 m. sausio 16 d. iš mokėtojo G. K., netenkinti.