- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-03-27
- Bylos Nr.
- A-757-1062/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02310-2017-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Laimutis Alechnavičius (pirm.), Rytis Krasauskas, Ramutė Ruškytė (pran.)
- Pareiškėjas
- R. S.
- Atsakovas
- Lietuvos Valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo
- Kategorijos
- 20.5.1Kiti su civiline atsakomybe susiję klausimai
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėja R. S. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) priteisti 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1–3).
2. Pareiškėja nurodė, kad laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 9 d. iki 2016 m. balandžio 26 d. buvo laikoma ir Lukiškių TI-K. Pareiškėja paaiškino, kad Lukiškių TI-K buvo laikoma kamerose Nr. 415, 416, 417, 418, 419, 420, 425, 424, 408, 409. Pareiškėja pažymėjo, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo laikoma kartu su 5–8 suimtosiomis. Kamerose buvo tvanku, taip pat neįrengta tinkama ventiliacija, nes kameros vėdinamos per langus, o ant langų esančios grotos trukdė atidaryti langus. Už lango stiklo buvo įrengtos metalinės plokštės, kurios ribojo natūralios šviesos patekimą į kamerą. Pareiškėja nurodė, kad 2 mėnesius kameroje buvo laikoma viena, todėl jai buvo labai baisu. Pareiškėja pažymėjo, jog kreipėsi dėl perkėlimo su kitomis suimtosiomis, tačiau Lukiškių TI-K pareigūnai į prašymus nereagavo. Pareiškėja teigė, kad kreipėsi į psichiatrą, kuris skyrė gydymą nuo depresijos. Be to, pareiškėja nuo gimimo turi širdies ydą, serga epilepsija, skydliaukės ligomis, depresija, todėl tokie Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmai sustiprino ligų simptomus. Pareiškėja nurodė, kad kamerose nebuvo įrengtas unitazas, o sienelė, kuria buvo atitvertas sanitarinis mazgas, buvo apie 1 m aukščio, todėl nebuvo užtikrintas privatumas. Sanitariniame mazge nebuvo įrengta atskira ventiliacijos sistema, todėl kameroje tvyrojo nemalonus kvapas. Pareiškėja paaiškino, kad kameroje Nr. 417 buvo įrengtos 4 dviaukštės lovos, laikomos 8 moterys. Taip pat šioje kameroje buvo įrengtas stalas ir 2 suolai, 4 spintelės daiktams susidėti, todėl trūko laisvo gyvenamojo ploto, turėjo nuolat sėdėti arba gulėti. Pareiškėja teigė, kad tualeto patalpoje esančios kriauklės nebuvo atskirtos nuo kameros. Taip pat prie kriauklių nebuvo įrengtų lentynėlių ir veidrodžio. Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėja patyrė depresiją, nepatogumus ir emocinius išgyvenimus.
Atsiliepimas
3. Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 8–19).
4. Lukiškių TI-K nurodė, kad pareiškėja Lukiškių TI-K buvo laikoma periodiškai laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 9 d. iki 2017 m. balandžio 6 d. Pateikė duomenis apie kameras, kuriose pareiškėja buvo laikoma, jų plotus, laikomų asmenų skaičių. Nurodė, kad priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes. Taip siekiama užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinti nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardyti konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Lukiškių TI-K už kamerų valymą ir tvarką atsakingi nuteistieji bei suimtieji, o reikiamas inventorius išduodamas į kameras. Pažymėjo, kad suimtieji ir nuteistieji dažnai piktybiškai gadina valstybės turtą, todėl tenka daryti pakartotinį remontą. Lukiškių TI-K visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, tiek higienos priemonėms susidėti. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K nupirkęs reikiamą kiekį veidrodžių, pritaikytų montavimui į gyvenamąsias kameras. Lukiškių TI-K paaiškino, kad tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio. Teigė, kad sanitarinių mazgų atskyrimas nuo likusio kameros ploto nėra numatytas. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše, o dušo patalpose įrengtos pertvaros, kurių aukštis yra 1,6 metro, plotis –1,2 metro. Lukiškių TI-K suimtiesiems iki 2017 m. sausio 1 d. kartą per mėnesį išduodami skutimosi peiliukai, dantų pasta ir dantų šepetukas, nuo 2017 m. sausio 1 d. higienos priemonės, drabužiai, avalynė išduodami jų neturintiems suimtiesiems (nuteistiesiems), esant šių asmenų rašytiniam prašymui. Nurodė, kad kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. Paaiškino, kad pareiškėja skundą teismui pateikė 2017 m. liepos 3 d., o pareiškėjos ginčijamas laikotarpis nuo 2014 m. gegužės 9 d. iki 2016 m. balandžio 26 d., todėl prašė reikalavimams dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Lukiškių TI-K teigė, kad pareiškėja savo skundą grindė abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai bendro pobūdžio, nekonkretūs. Pareiškėjos patirti nepatogumai labiausiai sietini su jos pačios elgesiu, kuris lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pažymėjo, kad pareiškėjos reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita, taip pat pabrėžė, jog nagrinėjamu atveju nėra būtinų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų.
II.
5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 19 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 46–49).
6. Teismas nurodė, kad pareiškėja praleido senaties terminą skundui dėl žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2014 m. gegužės 9 d. iki 2014 m. liepos 4 d. įskaitytinai paduoti, todėl pareiškėjos skundą dėl žalos atlyginimo nagrinėjo dėl laikotarpio nuo 2014 m. liepos 5 d. iki 2016 m. balandžio 26 d. Teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjai Lukiškių TI-K kamerose buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas. Teismas nenustatė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) pažeidimų. Teismas nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose, kuriose buvo laikoma pareiškėja, buvo įrengta atskira sanitarinio mazgo patalpa su durimis ir klozetu, todėl darė išvadą, jog teisės aktų reikalavimai nebuvo pažeisti, o pareiškėja pateikė teismui neteisingus duomenis apie savo laikymo sąlygas. Teismas paaiškino, kad teisės aktai nedraudžia asmenų kamerose laikyti vienų. Teismas nustatė, kad pareiškėja Lukiškių TI-K kamerose buvo laikoma viena pavienėmis dienomis bei nurodė, jog pareiškėjos teiginiai apie 2 mėnesių trukmės laikymą kameroje be kitų asmenų neatitiko tikrovės, todėl atmetė kaip nepagrįstus. Teismas paaiškino, kad pareiškėjos teiginiai dėl drėgmės ir netinkamo apšvietimo buvo per daug abstraktūs, jog jų pagrindu galėtų nustatyti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus ar pareiškėjai kilusią žalą. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja nenurodė, kuriose kamerose pasireiškė minėti pažeidimai, nenurodė, kokia santykinė drėgmė, pareiškėjos nuomone, buvo netinkama, nepateikė įrodymų apie galimai patirtą žalą dėl galimo apšvietimo trūkumo, todėl minėtą pažeidimą laikė neįrodytu. Teismas darė išvadą, kad Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai nenustatyti, todėl neegzistuoja viena iš būtinųjų sąlygų neturtinei žalai atlyginti.
III.
7. Pareiškėja apeliaciniame skunde dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 19 d. sprendimo prašo senaties terminą skaičiuoti, kai įvyko pažeidimų tęstinumas iki jos išvykimo į Panevėžio pataisos namus, t. y. nuo 2016 m. balandžio 26 d. Pareiškėja taip pat prašo įvertinti, ar atliekant bausmę Lukiškių TI-K nebuvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis, atsižvelgti į administracinėje byloje Nr. I-887-561/2017 priimtą teismo sprendimą bei išreikalauti iš Lukiškių TI-K duomenis, kokiu metu buvo atliekami remontai kamerose (b. l. 57–61).
8. Pareiškėja apeliaciniame skunde paaiškina, kad pirmosios instancijos teismas neįžvelgė, jog kameros Nr. 420 plotas yra 17,34 kv. m., įrengtos 6 miegamosios vietos, o laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 10 d. iki 2014 m. liepos 1 d. buvo laikomos 5 moterys. Pareiškėja pažymi, kad Lukiškių TI-K administracija neveikė pagal galiojančius teisės aktus, įrengdama minėtą miegamųjų vietų skaičių. Pareiškėja paaiškina, kad kameroje Nr. 420 sanitarinis mazgas įrengtas ant laiptelių, su mažesne nei 1,5 m aukščio pertvara, kuri iki remonto buvo aptrupėjusi. Pareiškėja apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė, jog skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą iš bendro patalpų ploto turi būti atimtas sanitarinio mazgo užimamas plotas. Be to, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į plotą, skirtą kameros baldams ir kitiems įrenginiams. Pareiškėja pažymi, kad Lukiškių TI-K administracija pateikė netikslius duomenis apie kameroje Nr. 409 laikomų suimtųjų (nuteistųjų) skaičių, kadangi minėtoje kameroje buvo laikomos ne 8, o 9 moterys. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad kameroje buvo pertvarinė sienelė, kuri atskirta nuo durų pusės, o kameros pusėje turėjo naudotis sanitariniu mazgu stebint kitoms nuteistosioms. Pareiškėja teigia, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė, jog neužtikrintas privatumas yra orumą žeminanti aplinkybė. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad Lukiškių TI-K nebuvo suteikiama informacija, kokiomis sąlygomis turi būti kalinami asmenys, todėl senaties terminas turi būti taikomas nuo jos išvykimo iš Lukiškių TI-K datos, kadangi pažeidimai buvo tęstiniai. Pareiškėja paaiškina, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi Lukiškių TI-K atsiliepime pateiktais duomenimis apie kamerose vykdomus remonto darbus, nupirktus veidrodžius ir sudaromas palankesnes laikymo sąlygas, tačiau ginčo laikotarpis nėra 2017 metais. Pareiškėja pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas neprašė atsiųsti išrašo iš medicininės priežiūros kortelės, jog nustatytų, kiek kartų kreipėsi į psichiatrą dėl blogos emocinės būsenos.
Atsiliepimas
9. Lukiškių TI-K, atstovaudami Lietuvos valstybei, atsiliepime prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 64–67 ).
10. Lukiškių TI-K nuomone, apeliantė savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindžia jokiais įrodymais. Lukiškių TI-K nurodo, kad apeliantės nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, nekonkretūs dėl tariamai jai padarytos neturtinės žalos. Lukiškių TI-K pažymi, kad apeliantės nurodomos žalos dydis nėra pagrįstas įrodymais ir nekonkretizuojamas, kuo būtent pasireiškia padaryta neturtinė žala, nepateikiamos faktinės aplinkybės, kitaip neįrodomas skunde nurodytas sumos dydis. Lukiškių TI-K nuomone, būtina įrodyti, kad tam tikri apeliantės skunde minimi įstaigos trūkumai darė jai tiesioginę įtaką ir tokia įtaka sukėlė jai konkrečias neigiamas pasekmes. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus reikalingus išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir objektyviai įvertinti situaciją, bei pagrįstai pritaikė ieškinio senatį. Lukiškių TI-K pažymi, kad apeliantė nepateikia naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių. Lukiškių TI-K mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl nėra teisinio pagrindo jį panaikinti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
11. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėja R. S. kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 9 d. iki 2016 m. balandžio 26 d., Lukiškių TI-K buvo laikoma neužtikrinant tinkamų sąlygų, atlyginimo.
12. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos skundą, nenustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėją laikant Lukiškių TI-K buvo pažeista jos teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas laikymo sąlygas, todėl pareiškėjos reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėja, nesutikdama su teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą.
13. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustačius sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.
14. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl to, kad jis neįvertino visų bylos aplinkybių ir neišreikalavo iš atsakovo papildomos medžiagos. Tačiau pareiškėja nepateikia jokių pagrįstų nesutikimo argumentų, išskyrus teiginius, kad atsakovas pateikė netikslius duomenis apie kamerose Nr. 409 ir Nr. 420, esančių sanitarinių mazgų būklę ir laikomų asmenų kiekį. Taip pat pareiškėjos teigimu, teismas turėjo atsižvelgti, kad administracinėje byloje Nr. I-887-561/2017, kurioje buvo ginčas kilęs dėl privatumo užtikrinimo naudojantis sanitariniais mazgais tose pačiose kamerose ir tuo pačiu laikotarpiu, priėmė suimtajai palankų sprendimą.
15. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos teiginius dėl administracinėje byloje Nr. I-887-561/2017 Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo sąsajų su nagrinėjama byla, nustatė, kad šiose bylose yra sprendžiamas ginčas dėl skirtingais laikotarpiais laikomų suimtųjų. Pareiškėja nekalėjo tuo pačiu metu su kitoje byloje skundą pateikusia suimtąja, kadangi pareiškėja Lukiškių TI-K buvo patalpinta nuo 2014 m. gegužės 9 d. iki 2017 m. balandžio 26 d., o administracinėje byloje Nr. I-887-561/2017 suimtoji Lukiškių TI-K buvo patalpinta nuo 2016 m. gegužės mėn. Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl laikymo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi, teisėjų kolegijos nuomone, šioje administracinėje byloje negali būti remiamasi faktinėmis aplinkybėmis, skirtingais laikotarpiais nustatytomis Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-887-561/2017.
16. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas pasisakė dėl visų pareiškėjos skunde nurodytų aplinkybių: sanitarinio mazgo, kameros būklės (drėgmės ir apšvietimo) atitikimo higienos reikalavimams, todėl jų papildomai nekartoja. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir bylos nagrinėjimo metu pateiktais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais yra grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Pareiškėja apeliaciniame skunde jokių kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, nenurodė, teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nepateikė.
17. Dėl įrodymų vertinimo teisėjų kolegija nurodo, jog ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi paminėtomis taisyklėmis, patikrinusi bylos medžiagą, įvertinusi aktualų teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis dėl pareiškėjos skunde Vilniaus apygardos administraciniam teismui nurodytų aplinkybių vertinimo.
18. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjos apeliacinio skundo prašymas išreikalauti iš Lukiškių TI-K duomenis, kokiu metu buvo atliekami remontai kamerose, yra nepagrįstas, pareiškėja nepaaiškina ką gautais duomenimis sieks įrodyti, pareiškėjos reiškiami nusiskundimai dėl kamerų būklės yra bendro pobūdžio, nekonkretūs. Be to, pareiškėjos apeliacinio skundo teiginius paneigia šioje byloje atsakovo pateiktas Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2017 m. liepos 26 d. pranešimas (b. l. 20), kuriame yra nurodyta kamerų būklė, be kita ko, kad sanitarinio mazgo patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis.
19. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2018 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2160-552/2018, 2018 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1376-822/2018, 2018 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1487-552/2018 ir kt.).
20. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Todėl šio teisinio reguliavimo kontekste pabrėžtina, kad teismas negali ieškinio senaties taikyti savo iniciatyva ir gali ją taikyti tik tuo atveju, jei ginčo šalis to reikalauja. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.
21. Kaip nustato CK 1.131 straipsnio 1 dalis, ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1, 2 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2008, 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008, 2015 m. birželio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015).
22. Pareiškėjos skundas dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl netinkamų laikymo sąlygų, atlyginimo, teisme gautas 2017 m. liepos 10 d. (b. l. 1–3). Skunde, kuris iš Panevėžio pataisos namų išsiųstas 2017 m. liepos 5 d. (b. l. 4), pareiškėja prašė priteisti neturtinę žalą, patirtą nuo 2014 m. gegužės 9 d. iki 2016 m. balandžio 26 d. Atsakovo atstovas byloje reikalavo taikyti ieškinio senatį (b. l. 16).
23. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas tokio pobūdžio klausimus, paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2074-261/2018, 2018 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2339-822/2018, 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-958-502/2018 ir kt.).
24. Taikant nuoseklioje teismų praktikoje suformuotus principus nagrinėjamu atveju, spręstina, kad apie skunde nurodomus savo teisių pažeidimus pareiškėja turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Taigi, nuo šio momento, kai laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų nuostatų, ir skaičiuotinas ieškinio senaties terminas. Pabrėžtina, jog pareiškėja iš esmės nepateikė pagrįstų argumentų, kad pažeidimų metu ji nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, kurie leistų kitaip skaičiuoti ieškinio senaties termino pradžią.
25. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nenukrypdamas nuo teismų praktikos, suformuotos analogiško pobūdžio bylose, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjos reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, padarytą, kaip teigiama, nuo 2014 m. liepos 5 d.
26. Teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai dėl Lukiškių PI-K kameroje Nr. 420 buvusio ploto trūkumo, laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 1 d. iki 2014 m. liepos 1 d., negali būti teismo vertinami, nors šiuo laikotarpiu kameroje buvo 5 asmenys, tačiau minėtam laikotarpiui yra taikoma ieškinio senatis pareiškėjos reikalavimams atlyginti neturtinę žalą. Nors pareiškėja apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad kameroje Nr. 409 buvo laikomos 9 suimtosios, tačiau nenurodo, kada konkrečiai buvo toks asmenų skaičius, todėl nėra pagrindo vadovautis šiais pareiškėjos bendro pobūdžio teiginiais. Iš atsakovo Lukiškių TI-K teismui pateiktų duomenų (b. l. 8–11) galima spręsti, kad pareiškėja laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 5 d. iki 2016 m. balandžio mėn. periodiškai buvo laikoma kamerose, kurių plotas buvo nuo 15,27 kv. m iki 38,33 kv. m. Šiose kamerose buvusių asmenų skaičius svyravo nuo 1 iki 8, vienam asmeniui tenkantis kameros plotas buvo nuo 3,82 kv. m iki 17,34 kv. m. Teisėjų kolegija įvertinusi tai, jog nors teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, toks sanitarinio įrenginio ir baldų buvimas taip pat sukelia, esant minimaliai užtikrintam kameros gyvenamajam plotui, papildomus nepatogumus. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos kamerose nebuvo nustatytas ploto trūkumas, pareiškėjos teisė į jai tenkantį minimalų kameros plotą nebuvo pažeista. Atsižvelgdamas į šiuos duomenis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėja visą ginčo laikotarpį buvo laikoma kamerose, kuriose buvo užtikrintas teisės aktų reikalavimas dėl minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui areštinės kameroje. Be to, pirmosios instancijos teismas įvertinęs atsakovo pateiktus duomenis dėl Lukiškių TI-K gyvenamųjų kamerų įrengimo (b. l. 20), pagrįstai nurodė, kad visose kamerose sanitarinio mazgo patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis.
27. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo įvertinti, ar pareiškėjai atliekant bausmę Lukiškių TI-K nebuvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant ginčus dėl asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų, remiamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, kuri reikalauja visumos požiūrio. Kiekvieno laikymo sąlygų aspekto vertinimas kaip atskiro klausimo gali leisti manyti, jog nė vienas iš nusiskundimų pats savaime nėra pakankamai rimtas, kad asmuo galėtų reikalauti kompensacijos, net ir tais atvejais, kai bendras poveikis asmeniui, esančiam laisvės atėmimo įstaigoje, įvertintas pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojamą praktiką, būtų buvęs pripažintas pasiekusiu ribą pagal Konvencijos 3 straipsnį (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimą byloje Čuprakovs prieš Latviją (pareiškimo Nr. 8543/04), 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Shahanov prieš Bulgariją (pareiškimo Nr. 16391/05), 40 p.).
28. Atsižvelgiant į tai, sprendžiant ginčus dėl asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų, Lietuvos administracinių teismų praktikoje vertinamas kumuliacinis kalinimo sąlygų poveikis, taip pat konkretūs pareiškėjo tvirtinimai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3467-624/2016, 2016 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1336-822/2016, 2016 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-788-146/2016).
29. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio taikymo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. lapkričio 20 d. sprendimą byloje Kasperovičius prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 54872/08), 1978 m. sausio 18 d. sprendimo byloje Airija prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 5310/71), 162 p.).
30. Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą pabrėžė, jog tam, kad būtų taikomas Konvencijos 3 straipsnis, patiriamos kančios ir sunkumai bet kokiu atveju turi būti didesni, nei neišvengiamas su įkalinimu susijęs kentėjimas. Valstybė privalo užtikrinti, jog asmenys būtų kalinami tokiomis žmogaus orumo nepažeidžiančiomis sąlygomis, kad bausmės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jiems tokių kančių ar sunkumų, kurie viršytų neišvengiamas su įkalinimu susijusias kančias, ir kad jų sveikata bei gerovė būtų tinkamai apsaugotos, atsižvelgiant į praktinius įkalinimo aspektus (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2006 m. liepos 13 d. sprendimo byloje Popov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 26853/04) 208 p., 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98), 2000 m. spalio 26 d. sprendimo byloje Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96) 92–94 p.).
31. Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, negalima konstatuoti, kad pareiškėjos laikymo sąlygos jai sukėlė tokias kančias ir sunkumus, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai laikymui būdingą kentėjimo laipsnį, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog nagrinėjamu atveju buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.
32. Teisėjų kolegija nurodo, jog CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Kadangi pirmosios instancijos teismas nenustatė Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, pareiškėjos ginčijamo laikotarpio laikymo metu, todėl pagrįstai konstatavo, kad neegzistuojant vienam iš būtinųjų sąlygų neturtinei žalai atlyginti, pareiškėjos skundas atmestinas.
33. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos R. S. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.