- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-10-19
- Bylos Nr.
- I-4402-629/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02310-2017-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Milda Vainienė
- Pareiškėjas
- R. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 37.4Kalinamųjų ir suimtųjų apgyvendinimas
- 55.1.3Teismo sprendimo priėmimas, paskelbimas ir išsiuntimas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Milda Vainienė
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
R. S. (toliau – ir pareiškėja) su skundu (b. l. 1–3) kreipėsi į teismą, prašydama priteisti jai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėja nurodė, kad nuo 2014 m. gegužės 9 d. iki 2016 m. balandžio 26 d. ji buvo laikoma Lukiškių TI-K kamerose netinkamomis sąlygomis. Paaiškino, kad kamerose buvo tvanku, per grotas sunkiai prasiskverbdavo natūrali šviesa, langus buvo sunku atidaryti. Taip pat pažymėjo, kad apie 2 mėn. buvo laikoma kameroje viena, jai buvo labai baisu. Pasak pareiškėjos, dėl to ji susirgo (duomenys neskelbtini), be to, sustiprėjo kitų ligų simptomai. Pareiškėjos teigimu, kamerose buvo per mažai vietos, todėl ji buvo priversta visą laiką tik sėdėti arba gulėti. Taip pat nurodė, kad kamerose sanitarinis mazgas buvo įrengtas netinkamai – 1 m sienelė neužtikrino privatumo, nebuvo atskiros vėdinimo sistemos, vietoje unitazo – anga grindyse.
Anot pareiškėjos, dėl netinkamų laikymo sąlygų ji patyrė neigiamus išgyvenimus, diskomfortą, susirgo (duomenys neskelbtini). Patirtą žalą vertina 5 000 Eur.
Atsiliepimas
Lukiškių TI-K atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 8–19).
Lukiškių TI-K pažymėjo, kad stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai.
Paaiškino, kad, vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes. Taip siekiama užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinti nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardyti konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka higienos normų reikalavimus. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Pabrėžė, kad asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės.
Lukiškių TI-K taip pat nurodė, kad pareiškėjos reikalavimui turi būti taikomas 3 metų senaties terminas. Lukiškių TI-K nuomone, pareiškėja savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretūs. Tam tikras suimtųjų nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjos patirti nepatogumai labiausiai sietini su jos pačios elgesiu, kuris lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pažymėjo, kad pareiškėjos reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita, taip pat pabrėžė, jog nagrinėjamu atveju nėra būtinų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Skundas atmestinas.
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pareiškėjai atlyginimo. Pasak pareiškėjos, žala kilo dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K.
Pažymėtina, kad pareiškėja prašo priteisti neturtinę žalą, patirtą dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 9 d. iki 2016 m. balandžio 26 d., o Lukiškių TI-K pareiškėjos reikalavimui prašo taikyti ieškinio senatį.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).
CK 1.127 straipsnio 1 dalis įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Taigi, atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėja prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jos laikymo Lukiškių TI-K sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjos nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog pareiškėja apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas.
CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Nagrinėjamu atveju pareiškėja į teismą kreipėsi tik 2017 m. liepos 5 d. (b. l. 4), todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2014 m. gegužės 9 d. iki 2014 m. liepos 4 d. imtinai. Byloje taip pat nustatyta, kad Lukiškių TI-K, atstovaujantis atsakovę Lietuvos valstybę, prašė taikyti ieškinio senatį, todėl, konstatavus, jog pareiškėja iki ieškinio senaties termino pabaigos reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2014 m. gegužės 9 d. iki 2014 m. liepos 4 d. imtinai nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, darytina išvada, kad pareiškėjos reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už minėtą laikotarpį yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą. Pabrėžtina, jog pareiškėja iš esmės nepateikė jokių įrodymų, jog pažeidimų metu ji nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. Taigi konstatavus, kad pareiškėja praleido senaties terminą skundui dėl žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2014 m. gegužės 9 d. iki 2014 m. liepos 4 d. imtinai paduoti, pareiškėjos skundas dėl žalos atlyginimo nagrinėtinas tik dėl laikotarpio nuo 2014 m. liepos 5 d. iki 2016 m. balandžio 26 d.
Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.
Pažymėtina, kad vienas iš pareiškėjos nusiskundimų – ploto kamerose trūkumas. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.
Kaip matyti iš teismui pateiktų duomenų apie Lukiškių TI-K kameras, kuriose buvo laikoma pareiškėja laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 5 d. iki 2016 m. balandžio 25 d., nustatyta ploto norma nebuvo pažeista.
Nacionaliniai teisės aktai nenustato, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, iš bendro patalpų ploto turi būti atimtas sanitarinio mazgo patalpos užimamas plotas. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra išaiškinęs, jog turėtų būti laikomasi aiškinimo, kad 3 kv. m plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Teismas išaiškino, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, kita vertus, į turimo ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais (2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13). Taigi ploto norma, tenkanti vienam asmeniui, skaičiuojama atėmus sanitarinio mazgo plotą, tik vertinant, ar nebuvo pažeistas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis.
Lukiškių TI-K duomenimis (b. l. 20), sanitariniai mazgai kamerose užima 0,56 kv. m. Kaip minėta, nacionalinėje teisėje nustatytas 3,6 kv. m minimalaus ploto, tenkančio vienam Lukiškių TI-K laikomam asmeniui, normatyvas, kuris, atskaičiavus 0,56 kv. m kamerose užimamą sanitarinio mazgo plotą, nėra mažesnis nei 3 kv. m normatyvas, vertinant asmens laikymo sąlygų atitiktį Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimų prasme. Taigi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis šiuo atveju nebuvo pažeistas.
Pažymėtina, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi turėti galimybę naudotis privatumą užtikrinančiais ir higieniškais sanitariniais įrenginiais. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte nustatyta, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.
Kaip matyti iš duomenų apie kameras, kuriose buvo laikoma pareiškėja, bei Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pažymos (b. l. 20), visose kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu gyveno pareiškėja, buvo įrengta atskira sanitarinio mazgo patalpa su durimis ir klozetu, todėl darytina išvada, kad teisės aktų reikalavimai nebuvo pažeisti, o pareiškėja pateikė teismui neteisingus duomenis apie savo kalinimo sąlygas.
Taip pat kritiškai vertintini pareiškėjos nusiskundimai dėl jos laikymo kameroje be kitų asmenų. Visų pirma pažymėtina, kad teisės aktai nedraudžia asmenų kamerose laikyti vienų, tuo labiau, kad kamerų plotas nėra labai didelis. Be to, iš duomenų apie pareiškėjos laikymą Lukiškių TI-K matyti, kad pareiškėja viena kameroje buvo laikoma pavienėmis dienomis, tad jos teiginiai apie 2 mėn. trukmės laikymą kameroje be kitų asmenų neatitinka tikrovės ir atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėja taip pat skundžiasi drėgme bei netinkamu apšvietimu, tačiau tokie pareiškėjos teiginiai per daug abstraktūs, kad jų pagrindu būtų galima nustatyti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus ar pareiškėjai kilusią žalą. Pareiškėja nenurodė, kuriose kamerose pasireiškė minėti pažeidimai, nenurodė, kokia santykinė drėgmė pareiškėjos nuomone, buvo netinkama, nepateikė įrodymų apie galimai patirtą žalą dėl galimo apšvietimo trūkumo, todėl pažeidimas šiuo atveju laikytinas neįrodytu.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai šiuo atveju nenustatyti, taigi neegzistuoja viena iš būtinųjų sąlygų neturtinei žalai atlyginti, todėl pareiškėjos skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjos R. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.