Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovių V. Adamonienės individualios įmonės ir Vegos Adamonienės atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. birželio 8 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. eB2-1159-826/2018, kuria iškelta bankroto byla pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus ieškinį atsakovėms V. Adamonienės individualiai įmonei ir Vegai Adamonienei dėl bankroto bylos iškėlimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).Nagrinėjamu atveju sprendžiamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria įmonei iškelta bankroto byla, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.Kaip yra žinoma, įmonei bankroto byla iškeliama, jeigu teismas nustato, kad ši atitinka bent vieną iš Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 9 straipsnio 7 dalyje nustatytų sąlygų: yra nemoki arba vėluoja išmokėti darbuotojams darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas; viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriams, kad negali arba neketina vykdyti savo įsipareigojimų. Taigi įstatyme kaip vienas iš savarankiškų bankroto bylos iškėlimo pagrindų yra įtvirtintas įmonės nemokumas, kuris apibrėžiamas kaip būsena, kai nevykdomi įsipareigojimai (nemokamos skolos, neatliekami iš anksto apmokėti darbai ir kt.) ir pradelsti įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2straipsnio 8 dalis,9 straipsnio 7 dalies 1 punktas).Apeliacinis teismas savo procesiniuose sprendimuose ne kartą yra nurodęs, kad įmonės nemokumas nustatomas išanalizavus ūkinės finansinės veiklos rezultatus, kurie pirmiausiai atsispindi finansinės atskaitomybės ir kituose dokumentuose (balanse, pelno (nuostolių), kapitalo pokyčių, pinigų srautų ataskaitose bei aiškinamuosiuose raštuose, kituose įmonės finansinės veiklos rezultatus rodančiuose dokumentuose), o taip pat kituose byloje esančiuose įrodymuose, taip nustatant realią įmonės ūkinę finansinę būklę (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-356-381/2016; 2016 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-818-381/2016; etc.). Tokiu būdu byloje turi būti nustatyta, ar bendrovė yra iš tiesų nemoki, nebegalės vykdyti veiklos ir bankroto bylos iškėlimas yra optimaliausia priemonė, leidžianti apsaugoti kreditorių interesus, ar, priešingai, turi tik laikinų finansinių sunkumų (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-887/2008; etc.).Apeliacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad sprendžiant klausimą dėl individualios įmonės mokumo ar nemokumo ir nustatant įmonės turtą bei pradelstus įsipareigojimus, įmonės bei jos savininko turtas bei turtinės prievolės turi būti atskirtos ir vertintinas tik pačios įmonės, kaip juridinio asmens, turto vertės santykis su pradelstais įsipareigojimais (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1103/2013; 2014 m. rugpjūčio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1593/2014; etc.).Apeliantės teigia, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-56/2010, pateiktą išaiškinimą šios kategorijos bylose, kai bent viena iš šalių yra bankrutuojanti įmonė, teismas turi būti aktyvus. Pažymėtina, kad nepaisant to, jog bankroto bylos turi viešąjį interesą, sprendžiant ieškinio dėl bankroto bylos iškėlimo pagrįstumo klausimą, yra taikomas ir civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Atitinkamų duomenų, įrodančių, jog įmonės finansinė padėtis yra gera ir kad ji vykdo veiklą, nepateikimas pirmosios instancijos ar apeliacinės instancijos teismui, leidžia tokią įmonę pripažinti nemokia paties teismo iniciatyva surinktų duomenų pagrindu (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2635/2013). Taigi, įmonės mokumo pagrindimo įrodinėjimo pareiga tenka atsakovėms, teigiančioms, kad bendrovė yra moki bei prašančioms atsisakyti iškelti atsakovei bankroto bylą.Apeliantės skunde nurodo, kad nors pirmosios instancijos teismas ir nurodo aplinkybes, kodėl atsakovei keltina bankroto byla, esą nei viena iš nurodytų aplinkybių bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta. Apeliacinės instancijos teismas tokius apeliančių argumentus vertina nepagrįstais, kadangi pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad atsakovė ieškovės nurodytos skolos nenuginčijo, duomenų nei apie savo turtą, nei apie kitus kreditorius ar debitorius nepateikė. Taigi, įvertinus aplinkybes, jog Vegos Adamonienės IĮ turi pradelstų įsipareigojimų ieškovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai ir neturi jokio turto, konstatuojama, kad įmonės pradelsti įsipareigojimai viršija pusę į balansą įrašyto turto vertės. Apeliantės bylą nagrinėjantiems teismas nepateikė jokių įrodymų, kad skolinis įsipareigojimas ieškovui būtų likviduotas, įvykdytas ar atidėtas jo mokėjimo terminas, t. y. kad būtų pagrindas vertinti, jog įmonė neturi pradelstų įsipareigojimų. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliante, kad į bylą ji pateikė rašytinius įrodymus dėl mokesčių perskaičiavimo, tačiau šie įrodymai yra susiję ne su įmonės įsiskolinimais, o su pačios Vegos Adamonienės, kaip fizinio asmens, įsiskolinimais. Apeliantės taip pat nepateikė jokių įrodymų, kad įmonės turto vertė yra dvigubai didesnė už turimus įmonės pradelstus įsipareigojimus. Priešingai, vertinant, kad įmonės pradelsti įsipareigojimai 2018 m. birželio 6 d. sudarė 1 518,08 Eur, o įmonė neturi jokio turto, pagrįstai padaryta išvada, kad įmonė yra nemoki. Be to, teismui nebuvo pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių, kad įmonė vykdo veiklą ir gauna pajamas.Apeliantės remiasi Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-3-249/2010, išaiškinimu, jog kreditoriaus kreipimasis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo laikytinas ultima ratio gynybos priemone, kai išnaudoti visi pažeistų teisių gynimo būdai ir jie nedavė jokio teigiamo efekto, ir teigia, kad ieškovas privalėjo pateikti atitinkamus įrodymus, kad menamos skolos nėra galimybių išieškoti.Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Šiuo aspektu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi (sprendimo pagrindas, motyvacija). Bandymas taikyti teisės taikymo taisykles, suformuluotas konkrečiose teismo bylose, neturinčiose esminio panašumo su byla, kurią nagrinėjant buvo suformuluotas tas teismo precedentas, reikštų tą patį, kaip taikyti teisės normą teisiniam santykiui, kurio ši norma nereglamentuoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-186/2009).Nagrinėjamu atveju apeliantės nepagrįstai remiasi nutarties 17 punkte nurodytų kasacinio teismo išaiškinimu, kadangi jis buvo suformuotas, sprendžiant dėl pranešimo apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo reikšmės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minėtoje nutartyje pažymėjo, jog įspėjimas apie ketinimą iškelti bankroto bylą skirtas tam, kad ginčas būtų išspręstas nesikreipiant į teismą, todėl tokia informavimo procedūra pripažintina ginčo išankstinio sprendimo ne teisme tvarka. Ji nustatyta, siekiant išspręsti ginčą nekeliant bankroto bylos, todėl kreditoriaus kreipimasis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo laikytinas ultima ratio gynybos priemone, kai išnaudoti visi pažeistų teisių gynimo būdai ir jie nedavė jokio teigiamo efekto, nes bankroto bylos iškėlimas susijęs su neigiamais teisiniais padariniais įmonei–skolininkei, t. y. apribojama jos veikla (Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalis). Nagrinėjamuoju atveju, ieškovas pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo pažymėjo, jog nuo 2017 m. balandžio 7 d. per Piniginių lėšų apribojimų informacinę sistemą pateikti ieškovo mokėjimo nurodymai priverstinai nurašyti pinigines lėšas nėra įvykdyti. Įsiskolinimas nebuvo išieškotas ir pagal 2017 m. liepos 19 d. antstolei Redai Vizdaugienei perduotą ieškovo sprendimą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantės nepagrįstai skundą grindžia argumentais, jog ieškovas privalėjo gauti antstolių patvarkymus dėl vykdomųjų bylų užbaigimo ir išieškojimo negalimumo aktus ir tik tuo atveju kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Pagal ĮBĮ 6 straipsnio 3 dalį, tuo atveju, jeigu kreditorius ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo vykdomųjų dokumentų grąžinimo dienos kreipiasi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, jam netaikomas reikalavimas pranešti įmonei apie savo ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, kaip įpareigoja ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalis. Tačiau ši įstatymo nuostata jokiu būdu nereiškia, kad kreditorius į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo gali kreiptis tik po to, kai gauna antstolių patvarkymus dėl vykdomųjų bylų užbaigimo ir išieškojimo negalimumo aktus.Vadovaudamasis anksčiau išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atskirojo skundo motyvai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliekama nepakeista.Apeliantės, atstovaujamos advokatės Kristinos Pralgauskaitės, Lietuvos apeliaciniam teismui 2018 m. liepos 25 dieną pateikė atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. birželio 8 d. nutarties. Atsižvelgus į tai, kad terminas trūkumams pašalinti buvo nustatytas iki 2018 m. liepos 19 d., apeliantės šio termino neprašo atnaujinti, taip pat į tai, kad pateiktas skundo turinys yra analogiškas pateiktam iki termino trūkumams pašalinti pabaigos, šį atskirąjį skundą atsisakoma priimti ir jis grąžinamas skundą padavusiems asmenims (CPK 315 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 338 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. birželio 8 d. nutartį palikti nepakeistą.

Atsisakyti priimti atsakovių Vegos Adamonienės IĮ ir Vegos Adamonienės 2018 m. liepos 25 d. pateiktą atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. birželio 8 d. nutarties (DOC-3313) ir grąžinti jį padavusiems asmenims.