- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-10-10
- Bylos Nr.
- e2A-1098-614/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-11361-2018-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Veniulytė-Jankūnienė, Eglė Surgailienė, Jelena Šiškina
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Biotelus“
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Ivabaltė“
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eglės Surgailienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jelenos Šiškinos ir Rūtos Veniulytės-Jankūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Biotelus“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Ivabaltė“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei ,,Biotelus“ dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Ivabaltė“ kreipėsi į teismą, ieškiniu prašydamas priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės (toliau - UAB) „Ivabaltė“ 24 000 Eur skolą, 2 653,89 Eur palūkanas, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovas ir atsakovas sudarė Pirkimo – pardavimo sutartį (toliau – Sutartis), pagal kurią ieškovas ketino įsigyti iš atsakovo avis bei eksportuoti jas į Baltarusijos Respubliką. Už ketinamas pirkti avis ieškovas pagal Sutarties 1.1 punktą ir 2.2.3 punktą, 2016 m. gruodžio 2 d. mokėjimo nurodymu Nr. 35936 avansu už 170 vnt. gyvulių (162 avys ir 8 ėriukai) sumokėjo atsakovui 34 063,92 Eur, t. y. po 200,376 Eur už kiekvieną. Sutartimi šalys susitarė, kad gavus teigiamus tam tikrų ligų testus ar pirkėjui negavus leidimo įvežti karantinuotas avis į Baltarusijos Respubliką, avys bus grąžinamos pardavėjui (atsakovui), o pardavėjas (atsakovas) grąžins pirkėjui (ieškovui) už avis gautą avansą, iš grąžinamos sumos išskaitydamas po 25,05 Eur už kiekvieną grąžintą avį (Sutarties 3.7 punktas). Ieškovas grąžino atsakovui visas avis, dėl to atsakovui atsirado pareiga per 10 kalendorinių dienų nuo avių grąžinimo grąžinti ieškovui sumokėtą avansą, išskaičiuojant po 25,05 Eur už kiekvieną grąžintą avį, viso - 29 805,42 Eur. Atsakovas savo pareigos grąžinti avansą tinkamai nevykdė, tačiau ir neneigė, dalį sumokėtų sumų grąžino, taip pat pateikė ieškovui 2018 m. vasario 6 d. skolų suderinimo aktą, kuriuo skolą ieškovui pripažino.
Žemesnės instancijos teismas
2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. balandžio 18 d. preliminariu sprendimu ieškinį tenkino visiškai ir priteisė ieškovo naudai iš atsakovo 24 000 Eur skolą, 2 653,89 Eur palūkanas, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 26 653,89 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. 2018 m. balandžio 18 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 800 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Atsiliepimas
3. Atsakovas UAB „Biotelus“ pateikė prieštaravimus dėl preliminaraus sprendimo. Nurodė, kad šalių 2016 m. gruodžio 2 d. sudarytoje Sutartyje nebuvo numatyta jokių delspinigių, palūkanų ar kitokių sankcijų atsakovo atžvilgiu, išskyrus bendro pobūdžio pareigą neįvykdžius sutarties ar ją įvykdžius netinkamai atlyginti nuostolius. Iki kreipimosi į teismą dienos ieškovas nesikreipė į atsakovą ir nereikalavo pinigų grąžinimo, nors atsakovo vadovo elektroninį paštą ir telefono numerį žinojo, nes šie duomenys buvo nurodyti Sutartyje. Ieškovas nepagrįstai reikalauja priteisti 8 proc. metines palūkanas, pagal Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymą (toliau - Mokėjimų vėlavimo prevencijos įstatymas), nes šio įstatymo 1 straipsnio 3 dalies 5 punkte yra numatyta, kad jis netaikomas žemės ūkio produkcijos pirkimo - pardavimo sutartims, kurių vykdymą nustato Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymas. Santykius, kylančius iš šalių sudarytos Sutarties reguliuoja Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymas, kuriame palūkanos numatytos tik žemės ūkio produkcijos pirkėjams už pavėluotą atsiskaitymą. Nurodo, kad nepagrįstai priteista 24 000 Eur dydžio skolos suma, nes atsakovas yra sumokėjęs ieškovui 7 305,42 Eur, todėl skolos likutis šiuo metu yra 22 500 Eur. Atsakovas taip pat nesutinka su ieškovo naudai priteista 500 Eur suma advokato teisinei pagalbai apmokėti. Atsakovas reguliariai kas mėnesį vykdė skolos grąžinimo įmokas ieškovui, todėl ieškovui nebuvo jokios būtinybės kreiptis į teismą su šiuo ieškiniu. Atsakovo teigimu, priteista suma advokato teisinei pagalbai yra akivaizdžiai per didelė ir neproporcinga, kadangi byla yra visiškai nesudėtinga ir ieškinio surašymas negalėjo užimti daugiau kaip poros valandų darbo.
4. Ieškovas pateikė atsiliepimą į prieštaravimus. Nurodė, jog ieškovas neginčija, kad atsakovas atliko kelis mokėjimus, grąžindamas ieškovui dalį avanso, tačiau šie mokėjimai atlikti po ieškinio pateikimo teismui ir preliminaraus teismo sprendimo priėmimo dienos, todėl sprendimo teisėtumui įtakos neturi. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.210 straipsnyje įsakmiai įtvirtinta skolininko pareiga mokėti palūkanas už piniginių prievolių pažeidimą. Atsakovo argumentai, kad palūkanos neturėtų būti skaičiuojamos, kadangi jis raštu kreipėsi į ieškovą, gražiuoju pradėjo grąžinti avansą dalimis, teisiškai nėra reikšmingi. Atsakovas ne kartą buvo raginamas žodžiu atsiskaityti pagal Sutartį, kuri šalims turi įstatymo galią. Būdamas sąžiningu, atsakovas turėjo pareigą ir be raginimų rūpintis sumokėto avanso grąžinimu. Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymas reglamentuoja tik atsiskaitymą už žemės ūkio produkciją ir taikomas tik tokią produkciją perkantiems bei vėluojantiems už ją atsiskaityti, be to, šiame įstatyme nėra jokių išimčių ar privilegijų žemės ūkio produkcijos pardavėjui, suteikiančių jam teisę naudotis svetimais pinigais nieko už tai nemokant. Jeigu teismas prieitų išvados, kad ieškovas palūkanas pagal Mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymą atsakovui skaičiavo nepagrįstai, šalių teisiniams santykiams turėtų būti taikoma CK 6.210 straipsnio 2 dalis, pagal kurią atsakovas turėtų mokėti ieškovui 6 proc. palūkanas už vėlavimą įvykdyti piniginę prievolę.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. spalio 15 d. sprendimu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 18 d. preliminarų sprendimą paliko nepakeistą.
6. Pasisakydamas dėl priteistų palūkanų, teismas sutiko su atsakovu, kad sutarties dalykas buvo žemės ūkio produkcija ir, kad Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymas yra specialus įstatymas, tačiau pažymėjo, kad šiuo atveju pats žemės ūkio produkcijos tiekėjas (pardavėjas) laiku nevykdo prievolės. Nurodė, kad šalys sudarė komercinę sutartį, todėl turėtų būti taikytina Civilinio kodekso 6.210 straipsnio 2 dalis, kuri numato, kad pažeidus piniginę prievolę, skolininkas privalo mokėti 6 procentų dydžio palūkanas, jeigu įstatymai nenumato kitokio dydžio. Komercinių sandorių atžvilgiu palūkanos sureguliuotos Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatyme. Šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu palūkanos ar palūkanų dydis komercinėje sutartyje nenustatyti, kreditorius turi teisę į šiame įstatyme nustatyta tvarka apskaičiuojamas palūkanas. Šio įstatymo 2 straipsnio 5 dalis nustato, kad pavėluoto mokėjimo palūkanų normos dydis yra 8 procentiniais punktais padidinta vėliausiai pagrindinei Europos centrinio banko refinansavimo operacijai taikoma fiksuotoji palūkanų norma. Teismas sprendė, kad ieškovas pagrįstai reikalauja iš atsakovo 8 procentų dydžio metinių palūkanų už laiku neįvykdytą piniginę prievolę.
7. Tarp šalių nėra ginčo, kad dalis skolos (1 500,00 Eur) buvo sumokėta, tačiau tai padaryta po preliminaraus sprendimo priėmimo, todėl ši aplinkybė nepaneigia preliminaraus sprendimo teisėtumo ir teismas sprendė, kad vien ši aplinkybė nesudaro pagrindo keisti ar panaikinti preliminarų teismo sprendimą.
Šalies argumentai
8. Ieškovo prašoma priteisti atstovavimo išlaidų suma (500 Eur) ženkliai mažesnė nei būtų maksimali suma pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymą Nr. 1R-85 Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo pateikimo nustatytų maksimalių dydžių, todėl teismas sprendė, kad neturi pagrindo jos mažinti.
Žemesnės instancijos teismas
9. Nėra pagrindo mažinti priteistino žyminio mokesčio sumos, nes ieškovas buvo sumokėjęs žyminį mokestį nuo tos sumos, kurios reikalavo (24 000 Eur pagrindinės sumos ir palūkanų), o tai, kad po preliminaraus sprendimo atsakovas sumokėjo dalį skolos, nepaneigia ieškovo teisės atgauti sumokėtą žyminį mokestį. Ieškovo reikalavimai tenkintini visiškai, todėl jam priklauso iš atsakovo atgauti sumokėtą žyminį mokestį (CPK 93 str.).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
10. Atsakovas UAB „Biotelus“ apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 15 d. sprendimo dalį, kuria preliminaraus sprendimo dalis dėl 2 653,89 Eur palūkanų priteisimo palikta nepakeista, ir ieškovo reikalavimą priteisti 2 653,89 Eur palūkanas atmesti; priteisti iš ieškovo apelianto naudai apeliacinės instancijos teisme turėtas bylinėjimosi išlaidas už apeliacinio skundo parengimą ir atitinkamai pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
10.1. Pirmosios instancijos teismas ginčo šalių teisiniams santykiams taikė įstatymą, kuriame nustatyta, jog šis įstatymas tokiems teisiniams santykiams netaikomas. Mokėjimų vėlavimo prevencijos įstatymo 1 straipsnio 3 dalies 5 punkte aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kad šis įstatymas netaikomas žemės ūkio produkcijos pirkimo-pardavimo sutartims, kurių vykdymą nustato Lietuvos Respublikos atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymas. Be to, šioje teisės normoje nediferencijuojama, ar jis netaikomas pirkėjui ar pardavėjui, o nurodyta bendrai - įstatymas netaikomas tokiems sutartiniams santykiams;
10.2. Apelianto nuomone, kadangi ginčo šalių santykiams yra taikytinas specialus Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymas, kuris nenumato žemės ūkio produkcijos pardavėjo atžvilgiu jokių palūkanų, jis taikytinas ir kaip specialioji teisės norma CK 6.210 straipsnio atžvilgiu. Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymas nustato žemės ūkio produkcijos pirkimo-pardavimo sutarties tipines sąlygas, atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją terminus, sąlygas ir tvarką, žemės ūkio produkcijos priėmimo ir (arba) patikrinimo procedūros terminą, lėšų už patiektą žemės ūkio produkciją nurašymo eiliškumą, teisės į pavėluoto mokėjimo palūkanas atsiradimo aplinkybes, šių palūkanų apskaičiavimo ir mokėjimo tvarką bei išieškojimo išlaidų kompensavimą esant pavėluotam atsiskaitymui, taip pat atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją kontrolę ir informacijos apie atsiskaitymo būklę teikimą, kokios sutarties sąlygos ir komercinė praktika laikomos nesąžiningomis žemės ūkio produkcijos pardavėjo atžvilgiu, atsakomybę už šio įstatymo pažeidimus ir ginčų nagrinėjimą. Šiame įstatyme palūkanos yra numatytos tik žemės ūkio produkcijos pirkėjams už pavėluotą atsiskaitymą, o žemės ūkio produkcijos pardavėjams nėra jokių įstatyminių palūkanų. Apelianto nuomone, pati šio įstatymo esmė neabejotinai parodo aiškiai išreikštą įstatymų leidėjo valią taikyti specialų reglamentavimą ir papildomą apsaugą žemės ūkio produkcijos gamintojams, lyginant su bendromis civilinės teisė normomis. Todėl ieškovas neturi teisinio pagrindo iš atsakovo reikalauti taip pat ir CK 6.210 straipsnyje numatytų 6 proc. dydžio metinių palūkanų, o teismas neturi teisinio pagrindo tokias palūkanas priteisti.
11. Ieškovas UAB „Ivabaltė“ su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
11.1. CK 6.210 straipsnis įsakmiai įtvirtinta skolininko pareiga mokėti palūkanas už piniginių prievolių pažeidimą. Šis įstatymas turi aukštesnę galią, nei Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymas (CK 1.3 straipsnio 2 dalis), todėl atsakovo argumentai, kad palūkanos neturėtų būti skaičiuojamos, kadangi to nenumato Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymas, yra nepagrįsti;
11.2. Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatyme nėra jokių išimčių ar privilegijų žemės ūkio produkcijos pardavėjui, suteikiančių jam teisę naudotis svetimais pinigais nieko už tai nemokant, šis įstatymas nepasisako apie susitarimų, pagal kuriuos žemės ūkio produkcijos gamintojas turi atsiskaityti su tokios produkcijos pirkėju, vykdymą. Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymas nereglamentuoja avansinių sutarčių vykdymo ir tokių sutarčių šalių tarpusavio atsiskaitymo teisinių santykių. Todėl šis įstatymas šios bylos kontekste, priešingai nei teigia apeliantas, netaikytinas, ir nėra jokių kliūčių taikyti Mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymą bei ieškovo naudai iš atsakovo priteisti įstatyme numatytas palūkanas;
11.3. Jeigu apeliacinės instancijos teismas prieitų išvados, kad ieškovas palūkanas pagal Mokėjimų vėlavimo prevencijos įstatymą atsakovui skaičiavo nepagrįstai, šalių teisiniams santykiams turėtų būti taikoma CK 6.210 straipsnio 2 dalis, pagal kurią atsakovas turėtų mokėti ieškovui 6 proc. palūkanas už vėlavimą įvykdyti piniginę prievolę, kas, skaičiuojant analogiškai kaip nurodyta ieškinyje, sudarytų 1 990,42 Eur.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas ((duomenys neskelbtini) str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai ((duomenys neskelbtini) str. 2 d.).
13. Nagrinėjamu atveju CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.
14. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2016 m. gruodžio 2 d. ieškovas UAB ,,Ivabaltė“ ir atsakovas UAB ,,Biotelus“ sudarė avių pirkimo – pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovas ketino įsigyti iš atsakovo avis bei eksportuoti jas į Baltarusijos Respubliką. 2016 m. gruodžio 2 d. mokėjimo nurodymu Nr. 35936 avansu už 170 vnt. gyvulių (162 avys ir 8 ėriukai) ieškovas sumokėjo atsakovui 34 063,92 Eur, po 200,376 Eur už kiekvieną. Sutartimi šalys susitarė, kad gavus teigiamus tam tikrų ligų testus ar pirkėjui negavus leidimo įvežti karantinuotas avis į Baltarusijos Respubliką, avys bus grąžinamos pardavėjui (atsakovui), o pardavėjas (atsakovas), per 10 dienų nuo gyvulių grąžinimo, grąžins ieškovui už avis gautą avansą, iš grąžinamos sumos išskaitydamas po 25,05 Eur už kiekvieną grąžintą avį (sutarties 3.7. punktas). Atsakovui dalis avių grąžinta 2016 m. gruodžio 30 d. (27 avys), o likusi dalis (143 avys) – 2017 m. sausio 23 d. Ieškovas grąžino atsakovui visas avis, dėl to atsakovui atsirado pareiga grąžinti ieškovui sumokėtą avansą, išskaičiuojant po 25,05 Eur už kiekvieną grąžintą avį, kas iš viso sudaro 29 805,42 Eur. Atsakovas savo sutartinių įsipareigojimų tinkamai nevykdė, grąžino tik dalį ieškovo sumokėto avanso, taip pat pateikė ieškovui 2018 m. vasario 6 d. skolų suderinimo aktą, kuriuo skolą ieškovui pripažino. Atsakovas netinkamai vykdė savo sutartinius įsipareigojimus, laiku negrąžino ieškovui jo sumokėto avanso, todėl ieškovas, be kitų reikalavimų, prašė iš atsakovo priteisti 2 653,89 Eur palūkanas už termino įvykdyti piniginę prievolę praleidimą, kurias atsakovas ir ginčija, pateikdamas teismui apeliacinį skundą.
15. Tarp šalių nėra ginčo, kad sudarytos sutarties dalykas - avys, kurios yra laikomos žemės ūkio produkcija. Taip pat nėra ginčo ir dėl to, kad šalių sudarytoje Sutartyje nėra numatyta delspinigių, palūkanų ar kitokių sankcijų atsakovo (žemės ūkio produkcijos pardavėjo) atžvilgiu, išskyrus bendro pobūdžio pareigą neįvykdžius sutarties ar ją įvykdžius netinkamai atlyginti nuostolius. Atsakovas nesutinka mokėti palūkanų, teigdamas, kad jų žemės ūkio produkcijos pardavėjo atžvilgiu nenumato nei šalių santykius reglamentuojantis Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymas, nei kiti teisės aktai, be to, jos nėra numatytos šalių pasirašytoje Sutartyje.
16. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad kreditorius visada turi teisę į palūkanas kaip kompensaciją, jeigu skolininkas ne laiku įvykdo savo prievolę – finansinį įsipareigojimą. Kompensuojamoji palūkanų funkcija pasireiškia, kai skolininkas praleidžia piniginės prievolės įvykdymo terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-411/2006; 2006 m. rugsėjo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-468/2006). Įstatymų leidėjas įtvirtino prezumpciją, kad, praleidus piniginės prievolės įvykdymo terminą, kreditorius nuostolius negautų pajamų pavidalu patiria visada, todėl skolininkas, praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą, privalo mokėti už termino praleidimą sutarčių ar įstatymų nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais kreditoriaus patirtais nuostoliais (CK 6.261 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-751/2003; 2003 m. rugsėjo 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-830/2003; 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-434/2005). Kompensuojamųjų palūkanų specifika taip pat lemia, kad jokios, net ir nuo skolininko valios nepriklausančios force majeure aplinkybės neatleidžia skolininko nuo šių palūkanų mokėjimo (CK 6.212 straipsnio 1 dalis), nes pinigų laiku nemokantis skolininkas de facto nepagrįstai praturtėja kreditoriaus sąskaita. Skolininkas nuo pareigos mokėti kompensuojamąsias palūkanas gali būti atleistas tik tada, kai prievolė neįvykdyta ar netinkamai įvykdyta dėl kreditoriaus kaltės (CK 6.259 straipsnis). Taigi, nurodytas teisinis reguliavimas paneigia apeliacinio skundo argumentus, kad palūkanos žemės ūkio produkcijos pardavėjo atžvilgiu iš viso netaikytinos.
17. Apelianto teigimu, santykius, kylančius iš šios sutarties reguliuoja Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymas, kuris pardavėjo atsakomybės nenumato. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria, jog minimas įstatymas reglamentuoja žemės ūkio produkcijos pirkimo-pardavimo sutarties tipines sąlygas, atsiskaitymo už šią produkciją sąlygas ir tvarką (1 straipsnio 1 dalis) bei atsiskaitymo už parduotą žemės ūkio produkciją tvarką (5 straipsnis), o 5 straipsnio 5 ir 6 dalyse numatytos sankcijos, kurios gali būti taikomos žemės ūkio produkcijos pirkėjui šiam neatsiskaičius su pardavėju. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nurodytose teisės normose už prievolės netinkamą vykdymą palūkanų mokėjimas bei jų dydis numatytas tik žemės ūkio produkcijos pirkėjui, tačiau žemės ūkio produkcijos pardavėjo atsakomybės minimas įstatymas nereglamentuoja.
18. Pirmosios instancijos teismas apelianto ginčijamas palūkanas priteisė vadovaudamasis Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo 3 straipsnio 2 dalimi. Teisėjų kolegija pažymi, kad Mokėjimų vėlavimo prevencijos įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog šis įstatymas taikomas visoms tarp ūkio subjektų arba ūkio subjektų ir viešųjų subjektų sudarytoms komercinėms sutartims, pagal kurias už atlyginimą perduodamos prekės, teikiamos paslaugos ar atliekami darbai ir atliekami mokėjimai. Komerciniai sandoriai Įstatyme apibrėžti kaip sandoriai tarp ūkio subjektų arba tarp ūkio subjektų ir valstybės institucijų, pagal kuriuos už atlyginimą perduodamos prekės, teikiamos paslaugos ar atliekami darbai (Įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Taigi, Mokėjimų vėlavimo prevencijos įstatymo taikymo sritis apibrėžta plačiai – jis taikomas „visiems <...> komerciniams sandoriams“, kurie atitinka jo 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą apibrėžtį ir nepatenka į taikymo srities išimtis, nustatytas šio įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-413-378/2016). Viena iš Įstatyme numatytų jo taikymo išimčių įtvirtinta 1 straipsnio 3 dalies 5 punkte: įstatymas netaikomas žemės ūkio produkcijos pirkimo - pardavimo sutartims, kurių vykdymą nustato Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymas.
19. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog Mokėjimų vėlavimo prevencijos įstatymas reglamentuoja palūkanų už pavėluotus mokėjimus dydį, jų skaičiavimo tvarką ir kreditoriaus teises, kai sumokama pavėluotai. Pavėluotas mokėjimas šio Įstatymo taikymo prasme – tai ne bet koks neatliktas ar pavėluotas mokėjimas, o mokėjimas praleidus įstatymuose ar komercinėje sutartyje nustatytą mokėjimo būtent už parduotas prekes, suteiktas paslaugas ar atliktus darbus per laikotarpį, kai kreditorius įvykdė įstatymuose ir (ar) komercinėje sutartyje jam nustatytas pareigas ir laiku negavo jam priklausančios mokėtinos sumos, išskyrus atvejus, kai skolininkas nėra atsakingas už vėlavimą sumokėti (Įstatymo 2 straipsnio 4 dalis). Taigi, šiame Įstatyme, kaip ir Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatyme, palūkanų mokėjimas bei jų dydis už sutartinės prievolės netinkamą vykdymą numatytas tik vienai sutarties šaliai (pirkėjui), todėl minimos teisės normos nagrinėjamu atveju negali būti taikomos. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, šalių ginčui spręsti taikytina CK 6.210 straipsnio 2 dalis, pagal kurią sutartinių įsipareigojimų nevykdantis atsakovas turi pareigą mokėti ieškovui 6 proc. palūkanas už vėlavimą įvykdyti piniginę prievolę, kadangi CK 6.210 straipsnyje nustatytas palūkanas turi teisę gauti visi kreditoriai, kuriems piniginės prievolės nebuvo įvykdytos laiku ir kurie su skolininkais sutartyse nenumatė kitokių prievolės nevykdymo padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-751/2003). Pagal kasacinio teismo praktiką tam, kad būtų galima taikyti CK 6.210 straipsnį, turi būti visos trys sąlygos: 1) neįvykdyta prievolė turi būti piniginė; 2) turi būti praleistas piniginės prievolės įvykdymo terminas; 3) įstatyme ar sutartyje neturi būti nustatyta, kad palūkanos šiuo atveju nemokamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2006; 2015 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-687/2015). Nagrinėjamu atveju yra visos trys nurodytos sąlygos, t. y. atsakovas nevykdo savo piniginės prievolės grąžinti ieškovui avansą, prievolės grąžinimo terminas suėjęs (atsakovas grąžinti avansą už 23 avis turėjo iki 2017 m. sausio 9 d., už 147 – iki 2017 m. vasario 2 d.), nei šalių sudarytoje sutartyje, nei šalių sutartinius santykius reglamentuojančiame Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatyme ar kituose teisės aktuose nėra nustatyta, kad palūkanos šiuo atveju nemokamos.
20. Vadovaudamasis išdėstytais motyvais apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad priteisdamas kompensuojamąsias palūkanas pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, todėl sprendimas keistinas (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas) iš atsakovo ieškovo naudai priteisiant 1 990,42 Eur kompensuojamųjų palūkanų (už laikotarpį nuo 2016 m. gruodžio 30 d. iki 2017 m. sausio 9 d. - 283,05 Eur; už laikotarpį nuo 2017 m. sausio 23 d. iki 2017 m. vasario 2 d. – 1 707,37 Eur) (CK 6.210 straipsnio 2 dalis).
21. Pakeitus teismo sprendimą ir ieškinį patenkinus iš dalies, atitinkamai perskirstytinos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 2 dalis, 3 dalis, 5 dalis, 98 straipsnio1 dalis, 3 dalis). Pirmosios instancijos teisme ieškovas patyrė 800 Eur bylinėjimosi išlaidų (300 Eur žyminio mokesčio; 500 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų rengimu pirmosios instancijos teismui). Ieškinys patenkintas 97,51 proc. pareikštų reikalavimų, todėl iš apelianto ieškovui priteistina 780,08 Eur bylinėjimosi išlaidų turėtų pirmosios instancijos teisme.
22. Apeliacines instancijos teisme apeliantas patyrė 362,50 Eur bylinėjimosi išlaidų (60 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą ir 302,50 Eur už apeliacinio skundo parengimą). Ieškovas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą patyrė 200 Eur bylinėjimosi išlaidų. Apeliacinis skundas patenkintas iš dalies - 25 proc., todėl iš ieškovo apelianto naudai proporcingai priteistina 90,63 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų, o iš atsakovo ieškovo naudai 150 Eur ieškovo apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų. Atlikus šalims apeliacinės instancijos teisme priteistinų bylinėjimosi išlaidų įskaitymą, ieškovui iš apelianto priteistina 59,37 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 15 d. sprendimo dalį, kuria Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 18 d. preliminaraus sprendimo dalis dėl 2 653,89 Eur palūkanų, 6 proc. dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą (26 653,89 Eur) nuo bylos iškėlimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir 800 Eur bylinėjimosi išlaidų priteisimo palikta nepakeista. Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 18 d. preliminarų sprendimą ir šio sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
Ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti ieškovui UAB „Ivabaltė“, juridinio asmens kodas 173111650, iš atsakovo UAB ,,Biotelus“, juridinio asmens kodas 125916233, 24 000 Eur skolos, 1 990,42 Eur palūkanų, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 25 990,42 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. 2018-04-18, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 780,08 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Likusias Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 15 d. sprendimo ir 2018 m. balandžio 18 d. preliminaraus sprendimo dalis palikti nepakeistas.
Priteisti iš atsakovo UAB „Biotelus“, juridinio asmens kodas 125916233, ieškovo UAB „Ivabaltė“ juridinio asmens kodas 173111650, naudai 59,37 Eur apeliacinės instancijos teisme ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų.