Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-04-19 · Administracinė byla Nr. I-1502-244/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2018-04-19Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2020-01-29Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-04-19
Bylos Nr.
I-1502-244/2018
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00159-2018-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Liudmila Zaborovska
Pareiškėjas
V. T.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1502-244/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00159-2018-9Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. balandžio 19 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Liudmila Zaborovska,dalyvaujant pareiškėjui V. T.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. T. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1 – 8), kuriame prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K) 5 000 Eur žalos atlyginimą.

Pareiškėjas teigia, kad Lukiškių TI-K buvo kalinamas nuo 2016 m. rugpjūčio 2 d. iki 2017 m. gegužės 18 d. kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas neatitiko teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų, dėl to pareiškėjas patyrė dvasinius ir fizinius nepatogumus. Kamerose sanitariniai mazgai atskirti nuo patalpos itin maža sienele, kuri neužtikrina privatumo. Skunde pareiškėjas taip pat nurodo, kad kamerose sąlygos yra antisanitarinės, tvyro pelėsis, grybelis, dulkės. Kamerose langai nėra valomi, o patiems išsivalyti nėra galimybės, kadangi langai yra uždengti grotomis. Pareiškėjas skunde teigia, kad jam nepagrįstai suteikiamas vienos valandos pasivaikščiojimas, kadangi yra per trumpas ir neatitinka Europos Sąjungos teisės aktų reikalavimų, kadangi Europos komitetas yra išaiškinęs, kad suimtasis arba nuteistasis turi teisę į ne mažiau kaip 8 valandas per dieną praleisti lauke. Pareiškėjas skunde teigia, kad Lukiškių TI-K dažnai nėra šilto (karšto) vandens ir nėra sudaryta galimybė prausti kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Kamerose ventiliacija neveikia, yra nuolat drėgna ir tamsu, dėl to pūva čiužiniai, veisiasi parazitai, lovos rūdija. Lukiškių TI-K nėra užtikrinamas patalpos apšvietimas, natūrali šviesa labai silpnai patenka į patalpas ir jų visai neapšviečia. Dirbtinis apšvietimas labai stiprus, nuo jo skauda akis ir galvą. Žiemą kamerose nėra užtikrinamas šilumos kiekis, o vasarą būna per karšta. Kamerose yra graužikų ir parazitų, tačiau Lukiškių TI-K nesiima reikiamų veiksmų jiems išnaikinti. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad maistas nėra skanus, energetinė vertė yra nepakankama atsižvelgiant į pareiškėjo ūgį ir svorį.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime (b. l. 22- 31) į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodo, kad pareiškėjui tenkantis plotas Lukiškių TI-K kamerose atitiko įstatymų nustatytus vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje reikalavimus, reikalavimo eliminuoti baldais užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą kameroje, nenumato nei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika, nei Lietuvos Respublikos teisės aktai. Teisės aktuose nėra numatyta, kad kamerose būtų sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Kita vertus, priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.

Nuteistieji (suimtieji) dažnai sugadina metalinį tinklą ant langų, padaro jame skylių ir tokiu būdu bando permesti daiktus, raštelius iš savo gyvenamosios kameros kitiems asmenims. Tam, kad metalinis tinklas būtų nepasiekiamas ir jo nebūtų galima sugadinti, yra įdėtos vidinės metalinės grotos, tokiu būdu jos apsaugo nuteistuosius (suimtuosius) nuo neteisėtų veiksmų atlikimo.

Sanitariniame mazge įrengta šalto vandens tiekimo sistema, taip pat unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Asmens privatumui užtikrinti gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose įrengiamos užuolaidos. Postuose Nr. 7 (gyvenamosios kameros Nr. 252 - Nr. 257), Nr. 23 (gyvenamosios kameros Nr. 386-Nr. 395), Nr. 25 (gyvenamosios kameros Nr. 406 - Nr. 417) ir Nr. 26 (gyvenamosios kameros Nr. 418 -Nr. 426) sanitarinio mazgo patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis.

Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės. Gyvenamosiose kamerose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis teisės aktų normas.

Nuteistieji į dušą vedami vieną kartą per savaitę po 15 minučių. Dušinėse veikia mechaninė vėdinimo sistema - įrengti ventiliatoriai, hermetiniai šviestuvai, kurie tinkamai apšviečią patalpą. Dušuose yra nuolat teikiamas karštas vanduo, todėl suimtiesiems, nuteistiesiems visada yra sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę.

Suimtųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje tardymo izoliatoriaus teritorijoje. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė gali būti sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka suimtasis. Tardymo izoliatorių režiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros. Pasivaikščiojimo kiemeliai pastoviai valomi, esant būtinumui visada yra barstomi.

Teisės aktai numato nedirbančiam vyrui per parą mitybos normos energinę vertę (kcal) nemažiau kaip 2298 kcal. 2013 m. gruodžio 19 d., atlikus maisto laboratorinius tyrimus nustatytą nedirbančių vyrų paros maisto davinio energinę vertę sudaro 2856 kcal. Kiekvieną dieną pagamintų patiekalų kokybė yra tikrinama Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojo, kuris patikrinęs maistą patvirtina savo parašu pagaminto maisto kokybės vertinimo žurnale ir leidimą išduoti pagamintą maistą leidžia įstaigos direktoriaus budintis padėjėjas, visas pagamintas maistas yra kokybiškas ir tinkamas vartojimui. Lukiškių TI-K suimtiesiems ir nuteistiesiems yra pateikimas visas pagal valgiaraštį priklausantis maistas, toks maistas buvo pateiktas ir pareiškėjui.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl galimai neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, atlyginimo.

Teismas pažymi, kad reikalavimai dėl žalos atlyginimo pagal savo pobūdį yra civilinio pobūdžio, žalos atlyginimo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, tačiau dalies reikalavimų nagrinėjimą įstatymas priskiria administracinio teismo kompetencijai. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje V. T. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik nustačius jo nurodytos institucijos – Lukiškių TI-K – neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo” 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad Lukiškių TI-K buvo nuo 2016 m. rugpjūčio 2 d. iki 2017 m. gegužės 18 d. Atsakovės atstovas teismui pateikė informaciją, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2017 m. gegužės 18 d. Įvertinus šiuos duomenis bei kamerose laikytų asmenų skaičių nustatyta, kad minimalus gyvenamasis plotas pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu atitiko nustatytus reikalavimus.

Pareiškėjas skunde teigia, kad iš bendro kameros ploto turi būti išskaičiuojamas ir sanitarinio mazgo užimamas plotas. Šiuo aspektu administracinių teismų praktikoje nurodyta, kad, vadovaujantis naujausia EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m – atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2018 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-48-552/2018). Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo teiginiai, kad iš bendro kameros ploto turi būti išskaičiuojamas ir sanitarinio mazgo plotas, atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad kamerose sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai atitvertas ir dėl to buvo pažeistas jo privatumas. EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1 – 1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). Be to, EŽTT byloje Savenkovas prieš Lietuvą neigiamai vertino aplinkybę, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo atviri tualetai be pakankamo privatumo (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimo byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02) 81 p.). Į šią EŽTT praktiką LVAT nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose. Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.).

Lukiškių TI-K nurodė bei su atsiliepimu pateikė nuotraukas (b. l. 68 – 71), kad asmens privatumui užtikrinti gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose yra įrengiamos užuolaidos, taip pat nurodė, kuriose patalpose jos yra įrengtos. Pareiškėjas buvo laikomas šiose kamerose, kuriose yra įrengtos užuolaidos: Nr. 119, Nr. 153, Nr. 169. Lukiškių TI-K taip pat pateikė informaciją (b. l. 35 – 39), kuriose kamerose yra įrengtos sanitarinių mazgų patalpos kaip atskiros kabinos su durimis, iš jų pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 257, Nr. 256, Nr. 253. LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, jog minėtas sanitarinio mazgo įrengimas, kuomet sanitarinis mazgas atitveriamas užuolaida ar sienele, nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą (LVAT 2016 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-626-442/2016). Pagal naujausią LVAT praktiką, tualetą atskiriantis audeklas negali būti laikomas tinkamu tualeto įrengimu bei jo atskyrimu nuo gyvenamųjų patalpų (žr. LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Atsižvelgęs į pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus ir nurodytą teismų praktiką, teismas konstatuoja, kad sanitarinio mazgo atitvėrimas užuolaidomis arba sienele neužtikrina asmens privatumo apsaugos, todėl Lukiškių TI-K veiksmai negali būti laikomi teisėtais. Įvertinus ir išskaičiavus laikotarpį, kurį pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose asmens privatumas buvo pilnai užtikrinamas (kuriose sanitariniai mazgai įrengti kaip atskiros kabinos), teismas konstatuoja, kad pareiškėjas 177 paras buvo laikomas kamerose neužtikrinant jo privatumo.

Pareiškėjas skunde teigia, kad kamerose buvo blogas apšvietimas, ventiliacija, jautėsi drėgmė, temperatūra neatitiko teisės aktų reikalavimų, kamerose buvo pelėsis ir grybelis.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau - Lietuvos higienos normos HN 134:2015) 16 punkte nustatyta, kad Gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir/ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 punktas). Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 punktas). Natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val. (15 punktas). Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 3 punktą, veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, policijos areštinėms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais. Lukiškių TI-K pateiktame ūkio skyriaus pranešime (b. l. 35 – 39) nurodyta, kad Lukiškių TI-K yra įrengta centrinė šildymo sistema. Šildymo sezono metu visose gyvenamosiose kamerose palaikoma optimali temperatūra. Visose Lukiškių TI-K gyvenamosiose patalpose yra skaidraus stiklo langai. Lukiškių TI-K nėra finansinių galimybių gyvenamosiose kamerose įrengti atskirą vėdinimo sistemą, todėl gyvenamosios kameros vėdinamos natūraliai, per langus. Visi langų rėmai lengvai atidaromi, pritaikyti vėdinimui.

Iš byloje pateiktų Nacionalinio sveikatos centro bei Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimų aktų (b. l. 40 – 66) matyti, kad patikrinimai Lukiškių TI-K buvo atliekami periodiškai. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2017 m. gegužės 17 d. patikrinimo akte nurodyta, kad kameroje Nr. 265 buvo vizualiai nešvarūs langų stiklai, palangės (b. l. 52 – 54). Lukiškių TI-K 2017 m. birželio 6 d. rašte nurodyta, kad kameroje Nr. 265 išvalyti langų stiklai ir palangės. Grįžtamuoju patikrinimo aktu (b. l. 57 -58) nustatyta, kad pažeidimas yra pašalintas. Kitų pažeidimų, susijusių su pareiškėjo skunde išdėstytais pažeidimais tuo laikotarpiu, kai pareiškėjas buvo Lukiškių TI-K ir tose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas (Nr. 119, 153, 169, 257, 272, 313, 265, 283, 256, 253), patikrinimų aktais nenustatyta. Lukiškių TI-K taip pat teismui pateikė duomenis (b. l. 35 – 39), kuriuose nurodyta, kad kamerose periodiškai atliekami remonto darbai. Byloje esantis tarnybinis pranešimas (b. l. 34) patvirtina, kad pareiškėjas su prašymais ar skundais dėl laikymo sąlygų Lukiškių TI-K 2016 m. – 2017 m. laikotarpiu nesikreipė. Teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo teigti, jog egzistavo nukrypimai nuo higienos normoje įtvirtintų reikalavimų, susijusių su apšvietimu, ventiliacija ar temperatūra. Pareiškėjo argumentus taip pat paneigia atsakovės atstovo pateikti objektyvūs duomenys (patikrinimo aktai), kuriais be kita ko taip pat nebuvo nustatyta, kad kamerose būtų pelėsis ar grybelis. Dėl to, kas išdėstyta, pareiškėjo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.

Skunde pareiškėjas neturtinę žalą taip pat kildina iš to, kad kamerose langai nėra valomi, o patiems išsivalyti nėra galimybės, kadangi langai yra uždengti grotomis, dėl purvinų langų natūrali šviesa labai silpnai patenka į patalpas.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.1 papunktis nustato, kad langas užtikrina natūralios dienos šviesos patekimą. Lango angoje įstatomos metalinės grotos. Lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Kadangi Lukiškių TI-K nustatyta pareiga įrengti patalpas vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, ant lango įrengtos grotos bei metalinis tinklas nesudaro pagrindo išvadai dėl Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų. Nuteistiesiems nustatyta pareiga patiems rūpintis tiek savo asmenine higiena, tiek aplinka, kurioje yra laikomi, todėl pareiškėjo teiginys, kad kameros langai buvo purvini, atmetami kaip nepagrįsti. Pastebėtina, kad byloje nėra medžiagos, kuri patvirtintų, kad pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K dėl kliūčių, trukdančių nusivalyti langą, pašalinimo, todėl pareiškėjo argumentai, susiję su grotomis ant langų bei su tuo susijusiu lango nešvarumu, atmestini kaip nepagrįsti.

Kaip išdėstyta anksčiau, kameroje Nr. 265, kurioje pareiškėjas buvo laikomas 2017 m. kovo 10 d., buvo vizualiai nešvarūs langų stiklai. Kitų duomenų patvirtinančių pareiškėjo teiginius dėl nešvarių langų ar netinkamo apšvietimo byloje nėra. Tačiau, nors teismas ir nustatė, jog kameroje Nr. 265 buvo nešvarūs langų stiklai, pareiškėjas skunde teismui nenurodė, kokią įtaką nešvarūs stiklų langai turėjo jo neturinės žalos atsiradimui, juo labiau, kad šioje kameroje buvo laikomas tik vieną parą. Be to, pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, jog dėl nešvarių langų ir netinkamo apšvietimo jis patytė neturtinę žalą. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas pareiškėjo argumentus dėl purvinų langų stiklų ir dėl to patirtos neturtinės žalos atmeta kaip nepagrįstus.

Pareiškėjas nurodo, kad dirbtinis apšvietimas kamerose itin stiprus, patiems jo išjungti nėra galimybės. Kaip matyti iš byloje surinktų duomenų, Lukiškių TI-K yra tinkamai užtikrinama dirbtinė apšvieta, kuri yra ne mažesnė kaip 200 lx (b. l. 35 – 39). Kitų duomenų, patvirtinančių pareiškėjo teiginius dėl netinkamo apšvietimo, drėgmės, temperatūros, vėdinimo, oro švarumo byloje nėra, todėl šie pareiškėjo argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Pažymėtina, kad Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-176, 14.3 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti dieninis ir naktinis elektros apšvietimas. Kamerose gali būti įrengiami elektros instaliacijos kištukiniai lizdai. Elektros laidai montuojami paslėptuoju būdu, įmontuojami kameros sienose ir lubose po tinku. Koridoriuje prie kameros įmontuojami elektros jungikliai. Taigi, minėtos taisyklės nenumato elektros jungiklių įrengimo kameroje, todėl pareiškėjo argumentas, kad pats negalėjo išjungti elektros atmetamas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas teigia, kad kameroje buvo tarakonų bei graužikų. Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 20 punkto reikalavimus, laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus – jų naikinimas teisės aktų nustatyta tvarka. Lukiškių TI-K į bylą pateikė 2016 m. gruodžio 21 d. su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ sudarytą paslaugų teikimo sutartį Nr. 575/18-129 (b. l. 76 – 78), kuri patvirtina, kad pareiškėjo skundžiamu laikotarpiu, Lukiškių TI-K buvo atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei naikinimas teisės aktų nustatyta tvarka. Sutarties priede nurodyta (b. l. 79), kad 2017 m. atliekama deratizacija ir dezinsekcija sandėliuose ir miegamose patalpose. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo konstatuoti Lietuvos higienos normos HN 134:2015 20 punkto pažeidimo. Dėl kameroje, pareiškėjo teigimu, buvusių tarakonų ar kitų parazitų pareiškėjas į Lukiškių TI-K administraciją nesikreipė, todėl pareiškėjo teiginiai dėl parazitų buvimo kameroje atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas mano, kad vienos valandos pasivaikščiojimo kiemelyje praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą išaiškinimui, kad suimtasis ar nuteistasis turi teisę ne mažiau kaip 8 val. per dieną praleisti lauke. Teismas pažymi, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto (2002) 1 – Rev. 2006 II skyriaus „Įkalinimas“ pateiktos ištraukos iš trečiosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (93)12] 47 punkte numatyta, kad Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą mano, kad turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose ir užimti skirtingo pobūdžio tiksliniuose užsiėmimuose. Šiuo atveju minėtoje normoje rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne, kaip nurodo pareiškėjas, laiko praleidimui lauke.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 103 straipsnio 1 dalis nustato, kad nuteistieji šio Kodekso numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore, o to paties straipsnio 2 dalis įtvirtina, kad nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje laikantis šio Kodekso 70 straipsnio reikalavimų. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 29 straipsnio 1 dalis nustato, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip 1 valandą pasivaikščioti gryname ore. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo argumentai dėl 8 val. pasivaikščiojimo trukmės atmetami kaip nepagrįsti. Byloje nėra duomenų, kad Lukiškių TI-K šios savo pareigos, įtvirtintos Suėmimo vykdymo įstatyme, neįgyvendintų ar įgyvendintų ją netinkamai, todėl šis pareiškėjo argumentas atmetamas.

Pareiškėjas nurodo, kad Lukiškių TI-K dažnai nebūna šilto vandens, todėl jam nebuvo sudaryta galimybė nusiprausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę, o tomis dienomis kai negalėjo nusiprausti po dušu jautėsi nemaloniai. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 44 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Pareiškėjas, teigdamas jog jam nebuvo užtikrinta galimybė nusiprausti po šiltu dušu kartą per savaitę, šių aplinkybių nedetalizavo, nenurodė nors apytikslio laikotarpio, kada negalėjo nusiprausti po šiltu dušu. Duomenų byloje apie tai, kad būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K direktorių su prašymu išvesti į dušą be eilės byloje nėra. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog pareiškėjo nurodyti nusiskundimai dėl galimybės nusiprausti nepagrįsti konkrečiais argumentais ar byloje surinktais objektyviais duomenimis, todėl atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde teigia, kad maistas nėra skanus, energetinė vertė yra nepakankama atsižvelgiant į pareiškėjo ūgį ir svorį.

Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 5 dalis nustato, kad suimtiesiems tiekiamas maistas turi atitikti fiziologines mitybos normas ir, kiek tai įmanoma, jų religinius įsitikinimus, o suimtiesiems, kuriems dėl medicininių priežasčių paskirtas racionalus maitinimas – racionalaus maitinimo normas. To paties straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad suimtųjų mitybos ir materialinio aprūpinimo normas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ patvirtintos maitinimo normos, kuriose nustatyta, kad nedirbantiems vyrams energetinė maisto vertė sudaro 2298 kcal. Teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ patvirtinti skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekiai ir paros maitinimo išlaidų normos. Kalėjimų departamento direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 „Dėl asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintos maitinimo organizavimo taisyklės. Atsakovės atstovas atsiliepime nurodo, kad suimtieji ir nuteistieji Lukiškių TI-K ginčui aktualiu laikotarpiu buvo maitinami vadovaujantis minėtais teisės aktais. Valgiaraščius parengė Valstybinis aplinkos sveikatos centras, jie yra subalansuoti ir atitinka patvirtintas fiziologines normas. Byloje esantis 2017 m. kovo 24 d. Maisto tvarkymo subjekto dėl vartotojo pranešimo (skundo) patikrinimo aktas (b. l. 44 – 45) patvirtina, kad trūkumų nebuvo. Bylos duomenimis nenustatyta, kad pareiškėjas dėl galimai netinkamos maisto kokybės būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją, todėl argumentai, susiję su maisto skoniu ar nepakankama jo verte, vertintini kaip abstraktūs, todėl atmestini kaip nepagrįsti.

Įvertinus nustatytas aplinkybes bei atsižvelgiant į tai, kad Lukiškių TI-K pareiškėjui 177 paras nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. LVAT, formuodamas administracinių teismų praktiką, yra konstatavęs, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT administracinė byla Nr. A438-121/2009).

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo asmuo, turintis specifinį teisinį statusą (įtariamasis, kaltinamasis), todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas bei būtinas, siekiant apsaugoti kitų (jokių nusikaltimų nepadariusių) asmenų laisves bei teisėtus interesus. EŽTT praktikoje taip pat yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu. Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi siekiant paskirtos kardomosios priemonės tikslų, o laisvės atėmimas (suėmimas) visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę.

Įvertinus nustatytų pažeidimų pobūdį, trukmę, nenustačius, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 200 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovės.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo V. T. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui V. T. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 200 Eur (du šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimą.

Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Liudmila Zaborovska